Pirmasis skrydis per Atlantą be nusileidimo

Anglų karo aviacijos šturmanas Arturas Braunas pirmojo pasaulinio karo metu pašautu lėktuvu buvo priverstas nusileisti priešo teritorijoje. Nelaisvėje jam kilo mintis lėktuvu perskristi Atlanto vandenyną Ilgus mėnesius A.Braunas studijavo oro masių kryptis virš Atlanto, apgalvojo įvairiausius skridimo variantus, atliko skaičiavimus. Pasibaigus karui, jau laisvas A.Braunas nusprendė savo svajonę įgyvendinti. Jis susirado draugą, taip pat patyrusį, nuo, 1912 metų skraidantį ir septynis vokiečių lėktuvus numušusį Anglijos karo lakūną Džoną Alkoką. Jis nedvejodamas ryžosi pavojingam žygiui, tuo labiau, kad 1913 metais Britanijos laikraštis „Daily Mail“ įsteigė 10000 svarų prizą (šiandien tai būtų apie 1,1 milijono dolerių) tam pilotui, kuris pirmasis perskris Atlanto vandenyną. Kąsnelis buvo viliojantis, bet pirmas pasaulinis karas tapo neįveikiama kliūtimi, todėl tik jam pasibaigus Alkokas ir Braunas galėjo siekti tikslo.

O be to nepanašu, kad 1913 metais, kas nors būtų galėjęs perskristi Atlantą. Bet karas ženkliai pastūmėjo aviacines technologijas ir jau 1918 metų pabaigoje kova dėl skrydžio per vandenyną atsinaujino. Laikraščio leidėjai pajuto, kad jų sąlyga netrukus bus įvykdyta ir teks atrėžti nemažą sumelę. Todėl jie sugriežtino sąlygas ir dabar reikalavo, kad skrydis truktų ne mažiau, kaip 72 valandas. O be to britų sąmonėje dar gyveno karo kovos, todėl pagal naujas taisykles į prizą negalėjo pretenduoti „priešo“ komandos.

1919 metų pavasarį Niūfaundlende susirinko kelios komandos. Jos lenktyniavo viena su kita dėl pirmenybės ir prizo. Jų buvo tiek daug, kad Alkokas ir Braunas su vargu rado tinkamą lauką pakilimo takui. Savo skrydžiui lakūnai pasirinko vieną iš didžiausių tuo metu dviejų variklių bombonešį Vickers F.B.27 Vimy. Tai buvo medinės konstrukcijos biplanas su dviem dvylikos cilindrų 360 AJ „Rolls-Royce“ varikliais. Jis buvo 13,30 metrų ilgio su 20,73 metro ilgio sparnais. Tuščias svėrė 3220 kg. skridimo svoris - 5445 kg. Maksimalus lėktuvo skridimo greitis - 168 km/h. Jis turėjo kariauti pirmojo pasaulinio karo frontuose, bet nespėtas baigti iki karo pabaigos, todėl taip ir nesudalyvavo karo veiksmuose. Jis buvo specialiai perdarytas šiam skrydžiui – pašalinti bombų skyriai ir įrengti papildomi kuro bakai. Po tokio patobulinimo „Vickers Vimy“ bakuose tilpo 3274 litrai degalų. Abu lakūnai sėdėjo atviroje kabinoje.

Tuo metu nebūdavo jokių aerodromų ir kol pilotai ieškojo lauko, lėktuvas garlaiviu keliavo per vandenyną. Gegužės viduryje Alkoko ir Brauno konkurentai skrido virš vandenyno beveik 20 valandų, kol variklio gedimas privertė tūpti ant vandens. Laimei, netoli buvo laivas. Lakūnai buvo išgelbėti. Kitų konkurentų lėktuvas sudužo dar nepakilęs į orą.

Pagaliau gegužės 26 „Vickers Vimy“ atgabentas į Niūfaundlendą. Iš kovos jau pasitraukė dvi komandos ir prizas bent jau tuo buvo arčiau. Alkokas ir Braunas gavo nedidelį lauką, kur pradėjo surinkinėti lėktuvą, bet jis buvo per mažas jam kilti. Visos detalės buvo supakuotos į 13 dėžių ir per dvi savaites, kol buvo surinkinėjamas lėktuvas, Alkokas rado tinkamą startui lauką ir pasiuntė ten žmones, kad išrinktų akmenis ir užpiltų duobes, bei paruoštų taką.

Iškentę kelias dienas trukusį blogą orą nusprendė užpildyti lėktuvą degalais ir pradėti pirmąjį skrydį virš Atlanto be nutūpimų (JAV Karo laivyno lėktuvas „Curtiss“ gegužės mėnesį jau nuskrido iš Niūfaundlendo į Portugaliją, bet buvo 10-čiai dienų sustoję Azorų salose.

Po paskutinio nedidelio remonto – teko taisyti kuro svorio neatlaikiusią važiuoklės atramą, 1919 metų birželio mėnesio 14 dienos popietę iš Džonas Alkokas ir Arturas Braunas pakilo iš Niūfaundlendo Lesterio lauko. Jie ketino perskristi Atlantą ir nusileisti Airijoje.

Tuoj po pakilimo ėmė blogėti. Netrukus per radiją Braunas perdavė pranešimą: „Viskas prasideda gerai“ ir passkelbė, kad kelionė prasideda. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis radijo pranešimas, nes netrukus sugedo vėjo energija pakraunamas generatorius. Visą likusią kelionės dalį pilotai liko be radijo ryšio.

Nors vėjas pūtė į nugarą taip didindamas skridimo greitį, skristi reikėjo per rūką ir vadovautis tik prietaisų parodymais. Tai labai vargino lakūnus. Nusileidus nakčiai Braunas įkalbėjo Alkoką kilti virš debesų, kad būtų matomos žvaigždės. Tada Braunas pasinaudojo sekstantu ir taip nustatė lėktuvo koordinates. Paaiškėjo, kad kursą reikia koreguoti – jų skrydžio greitis yra 106 mylios per valandą, tai buvo greičiau nei jie planavo.

Bet greitai jie vėl įskrido į debesį, kur Alkokas prarado orientaciją ir dėl sugedusio greičio indikatoriaus ne iš karto suprato, kad skrenda per lėtai. Galų gale lėktuvas sustojo ir krito į suktuką. Jie krito į vandenyną daugiau nei 1200 metrų. Kai jie išniro iš debesų, iki vandens buvo apie 30 metrų. Alkokas sugebėjo išvesti lėktuvą iš suktuko kai iki vandens bebuvo likę keli metrai Taip jie tęsė kelionę link Airijos.

Paryčiui „Vickers "Vimy“ pateko į didžiulę audrą. Ją praskridus prasidėjo smulkus lietus su sniegu. Lėktuvą padengė plonas ledo sluosknis, jis pasunkėjo ir tapo blogiau valdomas. Pilotai pastebėjo, kad pasikeitė variklių gausmas ir sunaudojama daugiau kuro. Norėdamas palikti pavojingą apledėjimo zoną, Alkokas ėmė kilti vis aukščiau, kol pasiekė 4000 metrų aukštį. Tačiau ir ten apledėjimas nesibaigė. Storas ledo sluoksnis jau dengė ne tik sparnus, lėktuvo spyrius, bet ir variklių oro angas... Braunas beregint suprato, kad jų padėtis – sunki. Jis atsisegė saugos diržus, pasiėmė peilį ir išlipo iš kabinos ant apatinio sparno. Laikydamasis spyrių bei atotampų priartėjo prie dešinio variklio. Variklio oro anga buvo pazdengta ištisiniu ledu. Po kelių stuktelėjimų ledas nukrito ir iš karto pagerėjo variklio darbas. Tą patį teko pakartoti ir su antrojo variklio anga. Bet apledėjimas nesiliovė. Abu lakūnai bijojo, kad reikia sustabdyti apledėjusį variklį, nes kitaip jis perkais ir sudegs.

Ieškodamas išeities, Alkokas nusprendė gerokai nusileisti, išeiti iš debesų ir surasti zoną, kurioje negrėstų apledėjimas. Apatinis debesų padas buvo 300 metrų aukštyje. Ten dulkė smulkus lietus ir ledas pradėjo tirpti nuo lėktuvo dalių. Galima buvo ramiai skristi toliau. Alkokas vėl paleido variklius.

Dabar atrodė kad jau niekas nesukliudys sėkmingai užbaigti skrydį. Ir iš tiesų - Brauno navigacija buvo tiksli ir po pusvalandžio horizonte pasirodė žemė. Jie priartėjo prie nedidelių salelių į Vakarus nuo Airijos krantų. Nuo kurso buvo nukrypta tik keliolika kilometrų. Toks nukrypimas neturėjo jokios reikšmės trijų tūkstančių kilometrų kelyje. Šturmanas džiaugsmingai plojo pilotui per petį ir iš visų jėgų šaukė, bergždžiai stengdamasis perrėkti variklių gausmą.

Lakūnai pasiekė Airijos krantus netoli Clifden žvejų miestelio. Nusižiūrėjo pievą ir nutarė leistis. Dvimotoris lėktuvas švelniai palietė žolę, tačiau, mažėjant greičiui, ratai ėmė klimpti į minkštą gruntą. Ratams įklimpus į žemę, lėktuvas sustojo ir smigo nosimi aukštai pakeldamas uodegą. Mirtinoje tyloje šturmanas į borto žurnalą užrašė paskutinius žodžius: „Atlantas perskristas. Aštuntą valandą keturiasdešimt minučių nusileista Airijoje“. Išlipę draugai džiaugsmingai apsikabino. Alkokas išsitraukė viskio butelį ir abu atšventė savo pergalę.

 Taip jau atsitiko, kad šio tikrai didvyriško skridimo dalyviai kukliai grįžo prie savo darbų ir niekas nekėlė jiems tiek ovacijų, kiek 1927 metais, žymiai vėliau ir tobulesniais lėktuvais Atlantą perskridusiems – „Atlanto nugalėtojui“ Č. Lindbergui arba K.Čemberlenui.. Piniginį laikraščio prizą Londone jiems įteikė Britanijos Karo ir Aviacijos sekretorius Vinstonas Čerčiilis. Karalius Jurgis V suteikė abu lakūnus pakėlė į riterius.

Tik kuklus paminklas didžiuliame aerodrome primena šį didvyrišką skridimą. O Anglijos Enciklopedija rašo: „1919 metų birželio 14 dieną du buvę Anglijos karo lakūnai, pilotas D. Alkokas ir šturmanas A.Braunas startavo dvimotoriu biplanu Vickers "Vimy" iš Harbom Grace Niūfaundlende ir po 15 valandų 57 minučių skrydžio vidutiniu 190.7 kilometrų per valandą greičiu, sunkiomis oro sąlygomis nuskrido 3041 kilometrą ir nusileido vakarinėje Airijos pakrantėje. Tai buvo pirmasis aviacijos istorijoje perskridimas per Atlantą be nutūpimo“.

2005 metais du lakūnai – Styvas Fosetas (Steve Fossett) ir Markas Rebholcas (Mark Rebholz) pakartojo legendinį skrydį su „Vickers Vimy“ kopija.