2018 m. rugpjūčio 10 d., penktadienis

Ledi Hamilton

Kartą ji prisipažino: „Sutikčiau mirti po dviejų valandų, jei vieną iš jų būčiau Nelsono žmona“. 


George Romney - Lady Hamilton
Ji buvo avantiūristė ir kurtizanė, bet tapo garbinga Anglijos ledi ir Europos rūmų pažiba. Jai buvo rašomos eilės, o karalienės galėjo pavydėti žinomų dailininkų tapytų portretų kiekio. Jos portretą tapė didysis anglų dailininkas Reinoldsas ir madinga to meto portretistė Viže Lebren.

Vėjavaikiškos gražuolės gyvenimą gaubė legendos ir gandai, ir galiausiai jos žavesys privertė kapituliuoti legendinį jūrų vilką,

1763 metų balandžio 28 dieną Češyro grafystės Česterio lūšnynuose gimusi ir skurdžiai augusi neraštingo kalvio dukra Ema Laion (Emy Lyon), negalėjo net svajoti apie tai, kuo taps. Bet jau tada, skarmalais apsirėdžiusi mergina laikėsi, kaip tikra ledi. Jos įgimtas grožis ir protas bei neabejotinis aktorinis talentas nutiesė kelią į aukštuomenę. Tačiau šis kelias buvo tikrai sunkus ir dažnai – nešvarus.

1765 metų gegužės 12 ji buvo pakrikštyta Great Nistone bažnyčioje. Netrukus mirė tėvas ir jos motina išvežė Emą pas savo tėvus Anglijos ir Velso pasienyje. Mergaitė augo kaime ir dažnai žingsniuodavo paskui anglis nešiojantį asiliuką. Vėliau kartu su mama persikėlė į Londoną, dirbo pigiose Londono smuklėse, buvo samdoma tarnaitė ir neretai pelnydavosi atsitiktiniais uždarbiais.
Ema anksti patyrė moteriško žavesio galią ir už tai paaukojo savo mergystę. Tai buvo gana banalus pasiaukojimas. Amerikos kolonijų nepriklausomybės karo pradžioje jos pusbrolį prievarta paėmė į armiją ir pasiuntė matrosu į laivą. Ji paskubėjo užtarti jaunuolį ir atsidūrė laivo kapitono, būsimojo admirolo Džono Peino apartamentuose. Kapitonas negalėjo atsakyti tokiai žaviai būtybei ir įvykdė jos prašymą. Jaunuolis buvo paleistas, tačiau Emai buvo iškelta sąlyga – ji turi tapti kapitono meiluže. Nugalėjo giminystės jausmas ir Ema sutiko. Bet Peinas net nemanė kaip nors prisirišti. Jis paskubomis atsisveikino su Ema vos tik gavęs įsakymą kelti bures. Meilės svajos ištirpo... 17-metė mergina grįžo pas mamą ir pagimdė dukrą ir pavadino tokiu pat vardu – Ema. Po daugiau nei dviejų metų atidavė ją garbingai porai iš Mančesterio. Nuo to laiko savo dukrą matė vos kelis kartus. Ji pernelyg stokojo motiniško instinkto.

Po gimdymo išgražėjusi Ema gana greitai atsigavo nuo rūpesčių ir vėl iškeliavo į Londoną. Bet dabar niekas nekreipė į ją dėmesio, tad netrukus ji buvo priversta uždarbiauti savo kūnu. Bet čia vėl padėjo laimingas atsitiktinumas.

„Sveikatos Šventyklos“ deivė

Ją pastebėjo aukštuomenės plevėsa ir avantiūristas Džeimsas Grehemas (James Graham). Įgudusi „empiriko ir šoumeno“ akis akimirksniu komerciškai įvertino Emos grožį ir pakvietė ją tarnauti keistoje įstaigoje, kuri vadinosi „Sveikatos Šventovė“. Grehemas savotiškai mylėjo Emą ir gana sėkmingai rūpinosi jos išsilavinimu, ketindamas panaudoti ją kaip savo gydomųjų praktikų triumfo pavyzdį. Sveikatos ištroškusių „parapijiečių“ akivaizdoje atlikdavo deivės Gebos-Vestinos vaidmenį. Vyriškoji auditorijos dalis sulaikiusi kvapą žiūrėdavo, kaip jaunoji „deivė“ nusimeta beveik visus rūbelius ir priiminėja purvo vonias.

Grehemas buvo tikrai talentingas šarlatanas. Mūsų dienomis jis neabejotinai pelnytų „netradicinio gydymo ir žiniuonio“ vardą. Jis užtvindė Londoną reklaminiais lapeliais, kuriuose žavingoji Ema kvietė naudotis naujausiais gydymo metodais, kad įgytų tokią pat kaip jos jaunystę ir grožį.
Manoma, kad kaip tik tuo metu jai ėmė rašyti pradedantis dailininkas Džonas Romnis (George Romney). Jo drobėse galima atsekti visą Emos gyvenimą – nuo vos pridengtos „sveikatos deivės“ iki elegantiškos anglų diplomatų žmonos. Ema pradėjo uždarbiauti pozuodama Dailės Akademijoje (jos užtarėjai teigia, kad Ema niekada nepozavo nuoga) ir dar vienoje įstaigoje, kur rinkdavosi tuometinė bohema – aktoriai, muzikantai, dailininkai.

Pirmoji prabanga ir puikybė

Nežinoma, kiek laiko truko Emos Laijon tarnyba šarlatanui Džeimsui Grehemui. Tačiau kai tik atsisveikino su juo, patyrė dar viena lemties šuolį, kuris atvedė į senovišką pilį. Ji suartėjo su jaunu baronetu, gražuoliu ir gundytoju Hariu Fezerstounu (Harry Featherstonhaugh). Jis gana lakoniškai paaiškino merginai, kad yra apimtas meilės aistros. Ema išklausė, sužinojo apie Sasekso grafystėje esančią Ap-Park pilį ir...sutiko. Na, o jei vadinti daiktus savais vardais – tapo šio plevėsos išlaikytine ir meiluže. Tai buvo ir tebėra tipiškas jaunų deivių kelias.

Prasidėjo naujas ir niekuo neribojamas gyvenimas. Dabar joje prabudo puikybė – Ema paniekinamai elgėsi su gausiu tarnų būriu. Vienas po kito sekė pobūviai ir priėmimai, pasijodinėjimai su žirgais ir šunų medžioklės. Sakoma (nors tai nėra įrodyta), kad kad kartą ji nuogutėlė šoko Fezerstouno draugams, atvirai ir neretai net rizikingai su jais koketuodavo.

Rodės, kad pilies šeimininko turtai niekada nesibaigs. Bet taip nebūna ir netrukus teko nutraukti lengvabūdišką gyvenimą. Be to baronetui pabodo jauna kurtizanė, tuo labiau, kad per kelias savaites ji ženkliai ištuštino jo iždą ir atvedė prie bankroto ribos. Jei ir buvo kokios nors Emos pastangos ištekėti už Hario, jos jau buvo bergždžios.

Kai ji pasakė jam esanti nėščia, šis suabejojo, kad kūdikis – jo. Ema atsidūrė mažame pigaus Londono kvartalo bute, kurį jai išnuomavo Haris. Jis neatsakė nei į vieną iš daugybės laiškų ir dabar Emai vėl grėsė skurdas ir gatvės gyvenimas. O netrukus mirė ką tik gimęs kūdikis.

Gelbėtojas Čarlzas Grevilas

Laimei ji prisiminė vieną iš Hario draugų – žinomos Varvikų giminės dvarininką, Čarlzą Grevilą (Charles Francis Greville). Jis visada buvo rodė dėmesį Emai. Pirmąja tikra jos meile tapęs Grevilas buvo aistringas paveikslų kolekcionierius ir palaikė draugiškus santykius žinomais to meto tapytojais. Ji ėmėsi globoti buvusią savo bičiulio meilužę. Norėdama galutinai nutraukti ryšius su praeitimi ji net pakeitė savo vardą ir pavardę ir tapo Emili Hart.
Dabar jau praeityje liko audringi lėbavimai pas Fezerstouną. Ema nugrimzdo į savo meilę ir mokėsi būti „tikra ledi“ – šalino tarmišką kalbą, mokėsi prideramai priimti Grevilo svečius, lankė muzikos ir dainavimo pamokas.  Per tą laiką ji įgijo išsilavinimą, išmoko kelias užsienio kalbas, mokėjo groti, dainuoti, piešti, įsisavino rafinuotas Londono aukštuomenės manieras.
Jie išgyveno beveik keturis metus, bet Emili taip ir netapo teisėta žmona. Ar jis ją mylėjo? Gali būti, bet tik tiek, kiek leido sausai racionali jo paties natūra ir niekada neturėjo minties pavadinti ją savo žmona. O vėliau atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti. Neturėdamas pakankamų lėšų pragyvenimui jis nusprendė vesti turtingą įpėdinę. Ir kai tik tokia pasirodė jo horizonte, visu aštrumu iškilo klausimas: kur dėti Emą? Išmesti į gatvę?

Parduota? 

Visgi Grevilas rado visiškai neįprastą sprendimą kaip išlikti džentelmenu. Kai į Londoną iš Neapolio grįždavo Čarlzo dėdė, jis su malonumu leisdavo laiką Emos draugijoje. Seras Viljamas Hamiltonas (William Hamilton) turėjo subtilų skonį, todėl iš karto įvertino jaunos moters grožį bei protą. Ar jis nustebo iš sūnėno gavęs laišką, kuriame be skrupulų buvo siūloma nebereikalinga meilužė? Istorija tai nutyli, nors reikia pastebėti, kad pakankamai ciniškas seras Viljamas neblogai žinojo žmogiškas silpnybes. 

„Jūsų amžiuje tvarkinga ir paslaugi moteris – ne paskutinės vertės dalykas“ – tokiais žodžiais sūnėnas gundė savo dėdulę. Ir pagunda pradėjo veikti: „Gali būti tikras, kad padarysiu viską, kad paguosčiau Emą dėl jos netekties, bet numatau, kad man dažnai teks sausinti ašaras nuo gražaus veidelio“.  1786 metų pavasarį Ema atvyko į Neapolį. Grehemas tikino, kad tik pasisvečiuoti...

Seras Viljamas Hamiltonas

Iš tikrųjų ji sunkiai pergyveno išdavystę. Tačiau šią būseną padėjo įveikti Emos išdidumas ir įžeista savimeilė. Viename iš paskutinių laiškų ji rašė Grehemui: „Aš niekada netapsiu sero Viljamo meiluže. Ir jei tu mane taip įžeidi, perspėju, - padarysiu viską, kad priversčiau jį mane vesti“. Tai buvo ne šiaip sau grasinimas. O ir ar galėjo seras Viljamas pasipriešinti tokiam žavesiui? Tuo metu jis buvo Anglijos pasiuntiniu Neapolio karalystėje. Visas Neapolis – nuo paties karaliaus Ferdinando iki paskutinio gatvės elgetos žavėjosi žydriaake Ema. Iš tikro jos veido bruožai buvo tikrai dieviški, todėl išvydę ją Iskja salos valstiečiai puolė ant kelių, manydami, kad regi Mergelę Mariją. O kitą kartą jos akivaizdoje pradėjo raudoti kunigas. Jo supratimu toks grožis įmanomas tik Dievo apreiškimo valia. Anglų portretistas Džonas Romnis laikė ją  gražiausia visų laikų moterimi ir nutapė daugiau nei penkiasdešimt Emos portretų.

Išsvajota santuoka 

Sklinda gandas, kad seras Viljamas gražią moterį gavo mainais už apmokėtas Grevilo skolas. Ar tai tiesa, ne taip jau ir svarbu. Bet būtent senstančio aristokrato dėka Emili galėjo įgyvendinti seną svajonę ir per kelis metus iš meilužės tapto teisėta žmona. Kalbama, kad čia neapsieita be Neapolio rūmų įtakos - jie negalėjo priimti Anglijos pasiuntinio meilužės.

Lordas Viljamas Hamiltonas buvo subtilus meno (ypač antikinio) vertintojas. Į Emą nuo pat pradžių jis žvelgė, kaip į nuostabų kūrinį ir ketino jį ištobulinti. Jis nusamdė dainavimo, muzikos, užsienio kalbų mokytojus, o pats diegė jai aukštuomenės manieras. Jai suteikti prabangūs apartamentai su vaizdu į Neapolio įlanką ir keletas tarnaičių. Bet netrukus jis įžvelgė ir kitas Emos savybes: lankstų protą, valią, įgimtą taktą. Daug faktų liudija apie nepaprastą gerumą. Jų tarpe ir tai, kad ji iki pat mirties rėmė pinigais savo senelę, ir, nesivaržydama, visur su savimi vežiojosi savo beraštę mamą. Beje, vėliau misis Kadogan išmoko rašyti, visuomet išlaikė orią laikyseną ir prvertė pelnyti Hamiltono ir Nelsono pagarbą.

Atvira, impulsyvi ir geraširdė Ema lengvai pelnydavo aplinkinių meilę. Lordas Hamiltonas nusprendė: „Po nedidelio pašlifavimo ši moteris gali tapti diplomato žmona“

Viljamo Hamiltono Neapolio Palaco Sessa rezidencija
1791 metų rugsėjo 6 dieną Londono Šv. Marijos bažnyčioje atsitiko tai, ko Emili laukė ilgus metus. Šventikas iškilmingai paskelbė ją sero Viljamo Hamiltono žmona. Jam buvo šešiasdešimt vieni, jai – dvidešimt šešeri, bet tai nieko nereiškė! Ema nuoširdžiai pamilo pagyvenusį džentelmeną, o jis buvo nepaprastai švelnus ir kilnus. Ji tapo pilnateise Neapolio Palaco Sessa šeimininke.

Tačiau naujo gyvenimo pradžia buvo aptemdyta –karalienė atsisakė priimti pasiuntinio žmoną. Dabar jau nebuvo galima tiesiog taip grįžti į Neapolį, nes tenykštis dvaras galėjo pasekti Anglijos pavyzdžiu. Bet ledi Hamilton rado išeitį. Į Neapolį sutuoktiniai grįžo per Paryžių, kur dar nebuvo žinoma apie ką tik „iškeptos“ ledi fiasko. Prancūzijos sostinėje seras Viljamas be ypatingo vargo išsirūpino audienciją savo žmonai pas Neapolio karalienės seserį Mariją Antuanetę. Dabar buvo galima „užkariauti“ ir Neapolį. Ledi Hamilton atsivėrė visi salonai. Ji puikiai dainavo ir kartą net gavo pasiūlymą dainuoti operoje. Išgirdęs tai seras Viljamas atšovė: „Atleiskite, bet aš ketinu angažuoti šią damą visam gyvenimui!“ Ji buvo ne tik Neapolietiškos visuomenės pažiba, bet ir veikli savo vyro padėjėja diplomatinėje tarnyboje.

Ledi Hamilton labai greitai susidraugavo su karaliene Marija-Karolina ir atskleidė Londonui ne vieną europinės politikos paslaptį. Ledi Hamilton nuopelnams priskiriamas ir pranešimas apie Ispanijos pasiruošimą karui su Anglija.

Šios draugystės priežasties verta paieškoti ne tik Emos žavesyje, bet ir politiniuose žaidimuose. Europa baimingai žvilgčiojo į Prancūziją, kur tuo metu riaumojo kruvina revoliucija ir buvo rengiami pergalingi kariuomenės žygiai. Neapolis yra labai pažeidžiamas iš jūros pusės. Todėl čia ypatingai vertino anglų pagalbą, todėl buvo verta draugauti su anglų pasiuntinio žmona. Marija-Karolina siaubingai bijojo prancūzų respublikonų teroro, o Ema Hamilton nuoširdžiai jų nekentė. Jos abi žavėjosi tais žmonėmis, kurie drąsiai stoja į kovą su prancūzais.

Pažintis su admirolu Nelsonu

Todėl, kai 1798 metų rugsėjo 12 į Neapolį atvyko kare su prancūzais Nilo upėje pasižymėjęs didvyris Horacijus Nelsonas, jo pasitikti išėjo visas miestas. Kiekvienoje gatvėje kabojo užrašai „Viva Nelson!“

O ji, laukdama atvykstant karo didvyrio, rašė: „Niekad, niekad čia nebuvo nieko, net pusėtinai šlovingo, tokio kupino. Išgirdusi šią džiugią naujieną aš apalpau.... Aš vaikštau ir žingsniuoju išdidžiai kvėpuodama, nes jaučiu, kad gimiau toje pat žemėje, kaip ir nugalėtojas Nelsonas... mes rengiame jūsų apartamentus... seras Viljamas ir aš nekantraujame laukdami, kol galėsim jus apkabinti“.  O laiško prieraše neiškentusi išsidavė: „Mano suknia nuo galvos iki pėdų – „a la Nelson“... Žydra net mano skarelė, ji padabinta aukso inkarais. Mano auskarai – tai Nelsono inkarai; aplamai mes visi čia esame Nelsonizuoti. Siunčiu jums kelis sonetus, tačiau, kad nusiųsčiau jums tai ką parašiau, turėsiu nusamdyti laivą“. 

Kai pasiuntinys supažindino savo žmoną su 35 metų kapitonu, ji iš karto pajuto, kad akimirksniu žlugo visas iki tol buvęs nerūpestingas gyvenimas. Kresnas (5-6 cm už Emą žemesnis), mūšiuose sužalotas vienaakis ir berankis jūreivis tiesiog tryško energija. Kas patraukė ledi Hamilton prie šio vyro? Didvyrio šlovė, protas ir vyriškumas ar beribis susižavėjimas ja? Bet ar galima paaiškinti kodėl gimsta meilė? O tai buvo tikra abipusė, pasiaukojanti, ištikima ir su amžinybe nesiskaitanti meilė. Iš tikrųjų, jų susitikimas Neapolyje nebuvo pirmas – prieš penkis metus Nelsonas penkias dienas svečiavosi Hamiltono namuose, tačiau tuo metu kapitono širdis nepalinko link nuoširdžios šeimininkės.

Šio susitikimo garbei Ema surengė grandiozinį priėmimą, kuriame dalyvavo 1740 žmonių! Dabar admirolas buvo apsvaigintas – jis atrado nepaprastą Emos jausmingumą ir seksualumą. Savo žmonai nedelsdamas parašė, kad ledi Hamilton yra nepaprastais talentais apdovanota moteris.

Likimas pasisuko taip, kad Neapolyje jis liko ne penkias dienas, o du metus. Suprantama, kad ne ledi Hamilton žavesys čia kaltas, - tai buvo „karinis Anglijos interesas“. Bet kaip tik dėl to Nelsonas visą likusį gyvenimą už tai buvo dėkingas Britanijos imperijai. 

Visą laiką kartu

Dabar visą įmanomą laiką Ema ir Nelsonas leido kartu. Ji rodė Neapolio įžymybes, dainavo jam ir slaugė, versdama gerti „labai sveiką“ asilės pieną. Ji buvo gera Nelsono jūreivių užtarėja ir išsireikalaudavo, kad šis nuimtų nuobaudas. Tačiau karininkai buvo atsargūs ir įtarūs, tad kartais tai pasibaigdavo netikėtai. Štai vieną kartą laivo įgula pažeidė discipliną ir kaip visada prašė, ledi Hamilton pagalbos. Ji sugebėjo įkalbėti laivo kapitoną ir šis pažadėjo būti maloningas. Bet jau kitą rytą liepė kiekvienam nusikaltusiam duoti po tuziną smūgių už pražangą ir dar po tuziną už tai, kad jie kreipėsi į Emą. Tačiau tai buvo išimtis iš taisyklės. Daugumoje atvejų jūreiviai būdavo atleidžiami nuo bausmių.

Nelsonas visiškai pasitikėjo Ema, kuri dabar tapo angelu-sargu ir patarėja viename asmenyje. Ji buvo sekretorė, vertėja, jo atstovė karaliaus dvare. Ji buvo viskuo, išskyrus... meiluže. Iš tikro, meilužiais jie tapo ne iš karto – Nelsonui prireikė dviejų metų, kad palaužtų Emos pasipriešinimą. Beje, ir pats jis buvo ištikimas savo žmonai ir susilaikydavo nuo trumpalaikių ryšių su kurtizanėmis.
Daug kas vėliau tvirtino, kad Ema užmezgė ryšius su Nelsonu tik tam, kad „pasišildytų“ jo šlovės spinduliuose. Bet ar reikia šlovės moteriai, kuri nešioja Hamiltono pavardę? O ir ar galėjo ji tikėtios tapti ponia Nelson? Skyryboms būtų reikėję Britanijos parlamento pritarimo. Tiesa, seras Viljamas buvo nejaunas, tačiau Nelsono žmona Fani buvo vos vyresnė už Emą ir tikria nesiskundė sveikata. Be to ir Nelsonas negalėjo išsiskirti būdamas tokio rango žmogumi, nors jau negyveno kartu su Fani ir mokėjo jai nemažą pašalpą.

Nors Ema ir Nelsonas beveik neslėpė savo ryšio, kuris buvo tiek pat džiaugsmingas, kiek ir kankinantis. Visuose nacionalinio didvyrio Nelsono garbei rengiamuose priėmimuose ir ceremonijose jie buvo kartu ir taip pagimdė nesibaigiančius gandus. Viename savo laiške jai jis rašė:
„Mano brangioji Ema, visi tavo laiškai tokie patrauklūs ir taip giliai atskleidžia tavo esmę, kad perskaitęs juos, aš pajuntu arba neįtikėtiną malonumą arba neįtikėtiną skausmą. Tai dar viena būties su tavimi pusė.  Aš tik pageidauju, mano brangiausioji Ema, kad tu visada tikėtum, jog Nelsonas yra tavo; Nelsono alfa ir omega – tai Ema. Aš negaliu pasikeisti – mano prieraišumas ir meilė tau glūdi už šio pasaulio ribų! Niekas negali jos sunaikinti, tik tu. Bet nei akimirkai neleidžiu sau apie tai galvoti. Aš jaučiu, kad ti esi tikras mano sielos draugas ir brangesnė man nei pats gyvenimas; aš tau esu toks pat. Niekas negali prilygti tau.“

Tačiau jau 1798 metų pabaigoje tapo aišku, kad prancūzų invazija į Neapolį – neišvengiama. Nelsonas evakavo Hamiltonus karališką šeimą, jų dvariškius, atvykusius svečius ir pagrindinius Neapolio aristokratus į Siciliją. Nelsonas, Ema ir Seras Viljamas išsinomavo namą Palerme ir apigyveno ten kartu su Emos mama ir keliais bičiuliais iš Anglijos. O spauda nesiliovė liežuvavusi apie nacionalinio didvyrio ir ledi Hamilton romaną. Jo žmona Fani nuolat prašė leidimo atvažiuoti, tačiau gaudavo griežtą atsaką. Dabar visą nelsono dėmesį buvo užkariavusi Ema. Jie abu buvo vedė, tačiau savo santuokose taip ir nepatyrė taip trokštamos romantikos ir jausmingumo. Nelsonas ir Ema buvo to paties temperamento, turėjo gerą jumoro jausmą ir nežabotą energiją. Jie abu siekė tapti įžymybėmis. Šie jausmai sustiprėjo, kai teko bėgti iš Neapolio. Abu prisipažino vienas kitam meilėje. 1800 metų gegužės mėnesį Ema tapo nėščia...

Atgal į Angliją

Tais pačiais metais Admiralitetas sunerimo dėl Nelsono atsitraukimo nuo prancūzų armijos ir atšaukė jį į Angliją. Sutapimas ar ne, bet lygiai tuo pačiu metu užsienio reikalų ministerija iš diplomatinės tarnybos atšaukė 72 metų Viljamą Hamiltoną. Taigi, trijulė ir jų bičiuliai patraukė namo per Italiją, Austriją-Vengriją ir Vokietiją. Ir kiekviename mieste, kur tik pasirodydavo Nelsonas, jam buvo rengiami iškilmingi priėmimai. Ordinais ir deimantais puoštu munduru vilkintis Nelsonas ir visa dar efektingai atrodanti ledi Hamilton traukė visų dėmesį. O jie stengėsi rodyti, kad jų santykiai visiškai nekalti. Tačiau ir Ema ir admirolas persistengė - žmonės negalėjo nematyti, kaip ji patarnauja Nelsonui – pjaustė mėsą jo lėkštėje, pripildavo jam vyno – juk jam sunku tai daryti su viena ranka. Vokietijos ir Austrijos viešbučių šeimininkai valgio metu atverdavo valgomųjų duris, kad tam tikrą sumą paaukoję žiopliai patys galėtų pasigrožėti šiuo reginiu. Pagaliau lapkričio mėnesį didvyris ir Ema sugrįžo į Angliją. Tik septynis mėnesius per visą bendro septynių metų gyvenimo laiką Nelsoną mačiusi Fani, lyg uodega sekiojo Hamiltonus ir Nelsoną po nesibaigiančius priėmimus.

Neapsikentusi ji pareikalavo, kad Nelsonas paliktų meilužę. Šis ultimatumas taip įsiutino admirolą, kad jkis nusprendė nutraukti santykius, palikti namus ir sumokėti jai 1200 svarų sterlingų per metus. Jie daugiau niekad nesimatė.

Apie Emos nėštumą niekas nieko neįtarė – paskutiniais metais ji rubensiškai papilnėjo, o be to pasikeitė ir mada. Dabar moterys nešiojo graikiško stiliaus sukneles su aukštai iškeltu juosmeniu. Korsetai liko praeityje, o figūra imta puošti šaliais ir skraistėmis.

Bet tai apie pašalinius. O seras Viljamas? Ar jis žinojo apie savo žmonos ir bičiulio meilės ryšį? Žinoma. Tokią gyvenimo patirtį turintis žmogus negalėjo klysti. Senasis džentelmenas atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Jis mylėjo Emą, nors tokiam amžiuje jau negalėjo būti kalbos apie fizinį artumą. Tuo pačiu metu jis nuoširdžiai buvo prisirišęs ir prie Nelsono. Todėl nusprendė nekelti skandalo, nes būtų netekęs abiejų. Jis pasirinko diplomatišką kelią – „nematyti“.
Toks Hamiltono elgesys buvo tikras išsigelbėjimas. Jie negalėjo nuslėpti savo meilės, bet galėjo apsimesti, kad ji yra platoniška. Mat visuomenė teisdavo tik už paleistuvystę, o ją turėjo konstatuoti nukentėjusioji pusė. Seras Viljamas to nepadarė.

Horacija

Kai Emai atėjo laikas gimdyti, Nelsonas buvo priverstas išplaukti į jūrą. Jie ėmė susirašinėti, tačiau baiminosi, kad pašto tarnautojai susigundys ir perskaitys jų laiškus.  Todėl jie sutarė naudoti gana naivų „kodą“. Jie sutarė, kad Ema rašys tokios ponios Tompson vardu, kuri laukiasi kūdikio nuo Nelsono laive tarnaujančio jūrininko.  Na, o pats Nelsonas, savaime aišku, buvo tos jūreivio „draugas“.

Admirolas jaudinosi. Visų pirma Emai buvo trisdešimt penki metai, o jis manė, kad tai pirmasis jos gimdymas. Ji taip ir neišdrįso papasakoti apie pirmą kūdikį... O antra – pats Nelsonas niekad neturėjo vaikų ir daugelis mane, kad negali turėti. Dėl abiejų priežasčių viską teko laikyti paslaptyje. Nekvietė net gydytojo – niekad nuo dukros nesiskiranti motina buvo gera akušerė. Visiems tarnams pasakyta, kad miledi nesveikuoja, o seras Viljamas užsidarė savo kambariuose ir „nieko nematė, nieko negirdėjo“ 1801 metų sausio 30 jiems gimė dukra, kurią tėvo garbei pavadino Horacija. Seras Viljamas Hamiltonas apsimetė, kad nepastebėjo kai gimė mergaitė, išoriškai ramiai priėmė keistą gyvenimą ir stengėsi iš to patirti politinius dividendus. Tai sukėlė naują apkalbų bangą.
Kai Nelsonas sužinojo, jog gimė dukra rašė Emai: „Aš manau, kad vargšės Mis Tompson draugas išprotėjo nuo džiaugsmo. Jis šaukia, meldžiasi ir visą laiką klejoja apie ją ir dukrą“. 

Aštuonių dienų Horacija ledi Hamilton karietoje buvo išvežta pas tokią misis Gibson. Šios matronos namai ir tapo Horacijos pastoge keliems metams. Tai buvo rūpestinga moteris, ji prožiūrėjo kūdikį ir mergaitei iš tiesų nieko netrūko, išskyrus... mamos. Nors Ema dažnai ją lankydavo ir kartais net parsiveždavo namo, visiems ji vis dar buvo mergaitės globėja. Bet, norint išvengti viešo skandalo teko mokėti tokią brangią kainą.

Namai ir pavydo scenos

Tuo tarpu susirašinėjimas tęsėsi ir ne visada jis buvo be dūmų. Kartą Ema parašė, jog ji su Viljamu laukia atvykstant į svečius Velso princą. Sosto įpėdinis, būsimasis karalius Jurgis IV garsėjo kaip širdžių ėdikas. Nuolat Emos pavyduliavusį Nelsoną apėmė siaubas. Baimės mūšyje nežinantis admorolas rašė: „Esu taip susijaudinęs, kad vargiai valdau plunksną“. Jam jau vaidenosi, kaip princas šnibžda Emai į ausį meilius žodelius o po stalu siekia paglostyti jos koją. „Nesėdėk šalia jo ir neleisk jam tave liesti. Tegul Viešpats atima iš jo regėjimą, jei jis geidulingai žvelgs į tave. Aš žinau, kad taip kalbėdamas išduodu valstybę ir jei kas pamatys šį laišką, manęs laukia kartuvės...“ Laimei, to laiško niekas nepamatė, o ir princas negalėjo apsilankyti.

Ema taip pat kartais iškeldavo nepagrįstas pavydo scenas. Ji žinojo, kokios pagundos persekioja jūreivius svetimuose uostuose ir pareikalavo: „Kad tavo laive nebūtų jokių moterų!“ Šį įsakymą Nelsonas vykdė su karišku stropumu. Ji neleido į laivą net karininkų žmonų. Dar daugiau – jis pažadėjo be ypatingos būtinybės svetimuose uostuose nenužengti nuo savo laivo. „Be tavo sutikimo nepriimsiu kvietimo pietauti. Prisiekiu, kad jaučiu tau tokį jausmą, kad net uždarius mane tamsiame kambaryje  su penkiasdešimčia nekaltų mergaičių, nepaliesiu jų net pirštu!“

Jis vis dažniau susimąstydavo apie savo namus, kur galėtų gyventi su Ema. Savaime aišku, kad kartu su jais bus ir seras Viljamas. Admirolas padrąsino Emą, kad ši ieškotų namo ir netrukus toks buvo rastas netoli Londono, Mertone. Ji pati vadovavo namą perstačiusiems darbininkams. Kaimynai jau buvo girdėję apie ekscentrišką ponią Hamilton ir visgi – nepatikėjo, kai pamatė ją su prijuoste ir klumpėmis. O ji lengvai žingsniavo pro ūkinius pastatus. Jos rankoje buvo plaktukas, o dantyse - kelios vinys.  Kai 1802 metų kovo mėnesį baigėsi karas, Nelsonas sugrįžo į savo namus Merton dvare, kur kartu apsigyveno ir seras Hamiltonas.

Dabar visą, laisvą laiką jie leisdavo trise. Pats Nelsonas tas dienas vadino „brangiausiomis“, o Emą - „žmona prieš Dievą“, savo „pasididžiavimu ir žavesiu“. 1803 metų balandžio 6 mirė seras Hamiltonas. Visą savo palikimą jis užrašė sūnėnui, tam pačiam Čarlzui Grevilui! Gali būti, kad tai buvo svaotiškas Hamiltono kerštas žmonai, kuri, ką čia jau slėpti – sulaužė santuokinę ištikimybę. Tiesa, jis paliko jai kažkiek lėšų, kurių galėjo pakakti jei gyventi taupiai. Tačiau bet koks taupymas buvo svetimas plačiai gyventi išmokusiai Emai. Todėl tai nelabai jaudino našlę. Dabar ji gyveno išlaikoma Nelsono, kuris pagaliau įteisino dukrą pavadindamas ją Horacija Nelson-Tompson.
Admirolas tiesiog dievino savo dukrą Horaciją ir dažnai atsivedavo ją į Mertoną. Horacija priėmė Nelsoną, kaip tėvą, o su Ema jos santykiai nesusiklostė. Ji niekada nevadino jos mama – arba miledi arba ledi Hamilton. Ema taip bijojo apkalbų, kad iki pat savo gyvenimo pabaigos oficialiai pripažinta Nelsono dukra Horacija netikėjo, jog Hamilton yra jos mama.

1803 metų pavasarį Nelsonas vėl turėjo plaukti į jūrą ir palikt namie nėščią Emą. Slaptoje įvykęs gimdymas buvo sėkmingas. Mergaitė atidavė tai pačiai misis Gibons, tačiau po metų kūdikis mirė nuo infekcijos. Sužinojęs tai Nelsonas verkė. Tai buvo tas pats bebaimis Nelsonas, kuris su savo laivu abordažu užimdavo dvigubai didesnius priešo laivus, tas pats, kuris drįsdavo nepaklusti karaliaus pasiuntiniui, kai buvo leipiama atsiraukti nuo gausesnių priešininko pajėgų. Jis tik pakeldavo žiūroną prie nereginčios akies ir atsainiai numesdavo: „Kodėl trauktis? Nematau jokių nerimauti verčiančių priežasčių!“ Dabar jis verkė.. 

Nelsono mirtis

1805 metų rugpjūčio mėnesį jis paskutinį kartą lankėsi Mertone ir jau ruošėsi žygiui prie Trafalgaro kyšulio. Ten turėjo susiremti su galingu prancūzų-ispanų laivynu, iškovoti pergalę ir žengti į savo paties nemirtingumą.

Tai buvo paskutinis, taip ir nebaigtas admirolo Nelsono laiškas ledi Hamilton. Lapkričio 15 naktį Emai pasigirdo, kad vėjas atpučia Londono Tauerio pabūklų garsus. „Turi būti ypatinga priežastis“ – pagalvojo Ema r vėl užmigo. O paryčiais ją pažadino į kiemą įriedančios karietos garsas. Tarnaitė pranešė, kad atvyko kapitonas Vitbis iš Admiraliteto. Vos įžengęs į kambarį karininkas sustingo. Po akimirkos ištarė: „Mes laimėjome pergalę“. „Manęs nedomina pergalė“, - kimiai atsiliepė savo balso neatpažinusi Ema. – „Jūs atvežėte jo laišką? Duokite jį man“. Kapitonas tylėjo... Ema tūžmingai pažvelgė ir pamatė jo akyse ašaras.

Ji susmuko, bet neapalpo – tiesiog nelaikė kojos. Devynias valandas gulėjo nejudėdama, neištarė nei žodžio ir neišspaudė nei vienos ašaros.

Taip, Anglijos laivynas laimėjo triuškinančią pergalę, bet prancūzų muškietininko kulka nutraukė admirolo gyvybę. Daug vėliau Vinstonas Čerčilis pasakė, kad Nelsonas savo krūtine užstojo Angliją nuo napoleono įsiveržimo. Tačiau paskutinės gyvenimo minutės buvo skirtos Emai Hamilton. Tąsyk daktarui Skotui jis sakė: „Ačiū Dievui, aš įvykdžiau pareigą Tėvynei. Perduokite, kad lenkiuosi mano brangiai ledi Hamilton. Tegul ji paima mano plaukus ir visus man priklausančius daiktus“. Ir, susijaudinęs pridūrė: „Pavedu ledi Hamilton savo šaliai“. Jo kajutėje kapitonas Hardis rado Emai skirtą laišką: „Mano pati brangiausia, mylimiausia Ema, mano brangus intymus drauge. Man jau pranešė, kad jungtinis priešo laivynas palieka uostą. Vėjas toks silpnas, kad nesitikiu juo išvysti anksčiau nei ryt. Tevainikuoja Karo dievas visas mano pastangas! Bet kuriuo atveju padarysiu viską, kas tik įmanoma, kad mano vardas būtų vertas tavęs ir Horacio, nes abi jus myliu labiau nei savo gyvenimą. Tu esi paskutinė, kam rašau prieš šitą bataliją ir tikiuosi, kad Dievas išsaugos mano gyvybę tam, kad po mūšio galėčiau užbaigti šį laišką. Telaimina dangūs tave: to meldžia tavo Nelsonas...“

Kai šį laišką perdavė Emai ji drebančia ranka prirašė: „O vargšė, nelaiminga Ema! O šlovingas ir laimingas Nelsonas!“

Paminklas ledi Hamilton


O po to Ema gyveno dar dešimt kančios, liūdesio, nuoskaudų ir stokos metų. Ji įvykdė Nelsonui duotą priesaiką – Horacija įgijo gerą išsilavinimą ir buvo išauklėta. Po Nelsono mirties ji dar turėjo šiek tiek lėšų, bet jos tirpo kaip sniegas pavasarį. Ledi Hamilton jautė, kad viskas bus būtent taip: šalis šlovins didvyrį ir tryps ją. Niekas net nesvarsttė Nelsono prašymo pasirūpinti Ema ir jo dukra. Nei karalius, nei tėvynė nepajudino nei piršto. Jie netgi bevelijo užmiršti jos pačios nuopelnus Neapolyje ir taip ir nepaskyrė pensijos. Juk ne kartą jos ryšių su Neapolio karaliene dėka buvo atskleisti Europos valstybių suokalbiai prieš Angliją. Kai kurie Neapolio karaliui skirti dokumentai dažnai prieš tai atsidurdavo ant Anglijos pasiuntinio stalo. Karalienė perspėdavo Emą, kad ši grąžintų juos iki dvyliktos valandos, kad Neapolio karalius nieko neįtartų...

Ji dar stengėsi išlaikyti įprastą gyvenimo būdą, bet karalienė nesuteikė Hamiltono paliktos pensijos. Ema netgi remdavo Nelsono draugus ir stokojančius kapitonus. Ji buvo sumaniusi paversti Mertoną Nelsono memorialu ir be atodairos leido pinigus ir nuolat prašė vyriausybės pagalbos. 1812 metais jos skola siekė kelis milijonus svarų. Sero Hamiltono sūnenas ir buvęs Emos mylimasis Čarlzas Grevilas be jokių skrupulų išvijo ją iš Mertono ir pardavė iš varžytynių. Dabar toje vietoje yra kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė.

1814 metais pavogti ir publikuoti „Nelsono laiškai ledi Hamilton“ atėmė bet kokias viltis, kad Anglijos vyriausybė ją kada nors parems. Ema buvo priversta parduoti kruviną Trafalgaro didvyrio uniformą bei dukrai dovanotą sidabrinį medaljoną. Jos kartu su Horacija kėlėsi iš vieno buto į kitą ir galų gale atsidūrė kalėjime. Draugai ją išlaisvino ir nenorėdama daugiau bandyti likimo kartu su dukra pabėgo į Prancūzijos Kale miestą.

Yra pasklidęs gandas, kad savo gyvenimą jį baigė skurde. Tai netiesa. Kartu su Horacija jos gyveno neturtingai, bet nebadavo, netapo ji ir alkoholike. Taip, ji mėgdavo išgerti vyno ar porterio, bet nepiktnaudžiaudavo. Tą gandą paskleidė jos dukra, kuri apie tai prabilo tuo metu, kai Prancūzijoje buvo skelbiamas visiškas atsisakymas nuo alkoholio.

Ledi Hamilton mirė 1815 metų sausio 25 dieną. Jos mirties valandą virš lovos kabojo Nelsono ir motinos portretai bei nukryžiuotas Kristus. Netiesa, kad ją palaidojo bevardžiame kape, - laidotuvės buvo kuklios ir jas apmokėjo Anglijos konsulas Kale. Savo admirolą be galo mylėję jūreiviai liko jam dėkingi ir ištikimi. Į paskutinę kelionę Emą lydėjo visų Kale reide stovėjusių Anglijos laivų kapitonai, karininkai ir matrosai.

Antrojo pasaulinio karo metais kapinės buvo subombarduotos ir Emos kapas išnyko. Netoli nuo tos vietos, kur ji gyveno yra memorialinė lenta su jos vardu. Tai viskas, kas liko iš ledi Hamilton. Atmindamo jos vardą sodininkai vieną, skaisčiai raudonų rožių rūšį pavadino „ledi Hamilton“.

Tačiau ar jai reikia paminklo? Londono Trafalgaro aikštėje yra „Nelsono kolona“. Paklauskit – ar kas nors išgirdęs jo vardą neprisimins ir antrą – „ledi Hamilton“?

Arnoldas Stasiulis

3 komentarai:

Lilija rašė...

Mane ši istorija giliai sujaudino. Prieš keletą dešimtmečių mačiau britų pastatytą filmą apie Ledi Hamilton, kuris, jei pamenu, vadinosi tiesiog .EMA" ...
Niekada jos nepamiršau, bet tik iš šio straipsnio sužinojau daug daugiau apie jos gyvenimą. Visada gėrėdavausi ir gėriuosi George Romney nutapytais jos paveikslais,į kuriuos vis pasižiūriu mažoje knygelėje pristančioje jo meną. Ji priklausė mano mamai ir lydėjo mane nuo pat vaikystės...
Ačiū autoriui, parašiusiam apie Ledi Hamilton.
Lilija T/

Lilija rašė...

Mane ši istorija giliai sujaudino. Prieš keletą dešimtmečių mačiau britų pastatytą filmą apie Ledi Hamilton, kuris, jei pamenu, vadinosi tiesiog .EMA" ...
Niekada jos nepamiršau, bet tik iš šio straipsnio sužinojau daug daugiau apie jos gyvenimą. Visada gėrėdavausi ir gėriuosi George Romney nutapytais jos paveikslais,į kuriuos vis pasižiūriu mažoje knygelėje pristančioje jo meną. Ji priklausė mano mamai ir lydėjo mane nuo pat vaikystės...
Ačiū autoriui, parašiusiam apie Ledi Hamilton.
Lilija T/

Anonimiškas rašė...

Esu čia, norėdamas paliudyti, kaip šis galingas burtų ratukas, vadinamas daktare Ogala, padėjo man pagerinti mano santykius. Man skaudėjo širdį, kai mylimoji man pasakė, kad jis nebėra suinteresuotas vesti mane, nes kita ponia ant jo panaudojo juodąją magiją. Aš verkiau ir verkšlenau kasdien, kol taip blogai, kad kreipiausi į internetą pagalbos. Štai tada, kai perskaičiau atsiliepimą apie dr. Ogala, tada kreipiausi į jį pagalbos ieškant meilės ir savo gyvenimo. , jis padėjo man užrašyti galingą meilės kerą ir, mano nuostabai, po 24 valandų meilės burto, mano mylimasis grįžo ant kelių maldaudamas manęs atleisti. jo el. pašto adresas: drogalad02@gmail.com WhatsApp +2347049668119 ...