Mariana Brand

Iki pat šių dienų pramonės dizainas išlieka beveik išimtinai vyrišku užsiėmimu. O tampriai su pramonės reikalavimais susietos profesijos įsitvirtinimo metu apie tai net pagalvotiu nebuvo įmanoma. Ir vis dėlto trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje vokietė Mariana Brandt ne tik iškilo į europinio dizaino viršūnes, bet daug kur net pralenkė savo laiką.

Mariana Brandt yra viena iš kelių Bauhauso damų. Iš esmės tai buvo vyrų zona, o ir pati dizainerio profesija tuo metu buvo laikoma išimtinai vyriška.  Bet ji yra žinoma, kaip pramonės dizainerė, kuri sukūrė daugybę serijiniu būdu gaminamų daiktų ir dalyvavo apsprendžiant daiktinę XX amžiaus interjerų aplinką.  Tarp jos darbų galima paminėti indus ir šviestuvus, baldus ir žaislus. Gerai žinomos jos fotografijos, kiek mažiau – tapyba ir grafika. Tačiau yra ištisi jos darbų klodai, kurie iki šių dienų išlieka nepažįstami plačiąjai auditorijai. Tai – fotografijos koliažai, kuriuos Brandt darydavo šalia pagrindinių savo darbų.

Mokinystė

Iki 1923 metų Mariana Brandt nieko nežinojo apie Bauhauzą. Tuo metu ji buvo pakankamai išsilavinusi ir turėjo Saksonijos didžiosios hercogystės Aukštosios vaizduojamojo meno mokyklos tapytojos diplomą. Ji dalyvavo parodose ir atlikinėjo profesionalius užsakymus. Vieno diplomo jai buvo maža ir 1922 metais trisdešimtmetė moteris grįžo į tą pačią mokyklą, kad pradėtų skulptūros studijas.

1923 metų vasarą ji pateko į parodą „Valstybinis Bauhauzas: 1919—1923“, kur buvo eksponuojami Veimaro meistrų ir studentų darbai. Ši paroda pervertė Marianos pasirinkimą ir parodė tiolimesnio judėjimo kryptį. Grįžusi į savo dirbtuvę sudegino visus darbus ir nuo 1924 metų sausio 1 dienos tapo oficialia Bauhauzo studente. Nepaisant to, kad ji jau diplomuota tapytoja, Mariana Brandt pradėjo nuo pačios pradžios – bazinio kurso. Ji lankė Jozefo Alberso (Josef Albers), Laslo Moholy Nadžio (Laszlo Moholy-Nagy), Vasilijaus Kandinskio (Wassily Kandinsky)  ir Pauliaus Klee (Paul Klee) pamokas. Jau daug vėliau savo atėjimą į Bauhauzą ji aiškino dar ir praktiniais sumetimais: „Aš mečiau laisvojo menininko karjerą ir atėjau į Bauhauza todėl, kad dviem tapytojams (1919 metais ji ištekėjo už tapytojo Eriko Brandto) bus sunku palaikyti nuolatinį deramą uždarbį vien tik vaizduojamojo meno pagalba, už kurį niekas nemoka. Bet be to Bauhauzas mane kažkokaip stebuklingai traukė“. Ko gero praktiški sumetimai vis dėlti buvo antriniai – juk visišką ankstyvųjų darbų sunaikinimą aiškinti praktiniais sumetimais pakankamai sudėtinga.

Nuo pat pirmųjų dienų Bauhauze Mariana Brandt pradėjo daryti koliažus Laslo Moholy Nadžio dirbtuvėje. O vienas studentiškas jos darbas „Kompozicija su pagrindinėmis spalvomis ir formomis“, kurį padarė vadovaujant Kandinskiui, liko mokytojo kolekcijoje visą jo gyvenimą.

Metalas

1924 metų vasarą Mariana Brandt pradėjo dirbti pameistriu metalo dirbuvėse. Jokio pasirinkimo ji neturėjo. Vėliau savo prisiminimuose rašė: „...Tuo metu man nelabai patiko tapyba, kuria jie ten užsiiminėjo ir aš nejaučiau, kad galėčiau judėti ta kryptimi. Manęs visai nedomino monumentalioji tapyba, o audinių dirbtuvėse man nepatiko ten tvyrojusi atmosfera. Būtų buvę įdomu užiimti medžiu, bet ten buvo reikalinga didesnė fizinė jėga. Aš apsvarsčiau šį klausimą su Moholy ir mes nusprendėme, kad metalas yra tai, kas reikalinga...“. Nusotabu, kad kai kuriuos, vėliau vos ne pagrindiniais vizualiais Bauhauzo dizaino mokyklos identifikatoriais tapusius daiktus, sukūrė Mariana Brandt ir tai ji padarė per pirmuosius darbo metalo dirbtuvėse metus.  Šiandien tūkstančiais atvaizdų plakatuose, knygose ir net apšto ženkluose pasklidusį įžymųjį arbatinuką ji sukūrė 1924 metais.

Nepaisant sėkmingų projektų, dirbtuvės nebuvo jai svetingos – buvo manoma, kad metalas netinka moterims. Mariana rašė: „Man duodavo pačius neįdomiausius, nuobodžius ir monotoniškus darbus. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek pusiausferų kantriai iškaliau, manydama, kad taip ir reikia, kad pradžia – visada sunki. Bet vėliau viskas susitvarkė ir mes susidraugavome“.

Popierius

1925 metais Bauhauzas persikėlė iš Veimaro į Desau, o Mariana Brandt išėjo akademinių atostogų ir beveik metus su vyru gyveno Paryžiuje. Nuo to laiko ji nuolat karpė vokiškus ir prancūziškus laikraščius ir žurnalus. Ji išsikirpdavo antraštes,fotografijas, teksto fragmentus, atskiras raides ir reklaminius skelbimus. Visa tai, kartu su autorine fotografija ir grafiką, tapo statybine jos koliažų medžiaga. Paryžiuje ji ieškojo sau dizainerio-grafiko darbo, ir kaip savo koliažus rodydavo kaip grafinį portfolio. Tačiau nežinoma ar sėkmingos buvo paieškos.

Pakilimas

1927 metais grįžusi iš Paryžiaus Brandt gyvenamajame Desau Bauhauzo pastate gavo vieno kambario studiją – butą ir iš pamestrio pareigų pakeliama į meistrus. Tai buvo tikra darbo vieta, kur ji gaudavo atlyginimą. Be projektavimo jai buvo pavesta rūpintis derybomis su užsakovais ir gamintojais. Kalbant šiuolaikine kalba tai buvo kūrybinio direktoriaus pareigos. Tais metais prasidėjo pats aktyviausias ir ryškiausias Marianos Brandt laikotarpis. Jos kūryba turėjo paklausą, ji buvo užversta darbais, o jos projektai buvo įgyvendinami vienas po kito. Tai nešė jai gerą uždarbį ir neblogas Bauhauzo pajamas. Vėliau ji taip aprašė to laiko entuziazmą: „Tuo metu mes ir svajoti negalėjome apie pleksiglasą ir kitus plastikus. Jei ir būtume juos turėję, tai nežinia, kokias aukštumas galėjome pasiekti. O aplamai tai ir gerai – juk reikia, kad tie, kurie ateis po mūsų, turėtų kuo užsiimti!“  Po kelių įgyvendintų projektų ir pelningų kontraktų pasirašymo su šviestuvų gamintojais, Mariana Brandt paskirta vykdančiąja metalo dirbtuvių direktore. Ji toliau tęsė mokslus ir 1928 - 1929 metais savo specializacijai pasirinko fotografiją.

1929-ieji buvo lūžio metai. Metų pradžioje Mariana Brandt vis dar vadovavo dirbtuvėms ir aktyviai įsijungė į teorinę polemiką apie Bauhauzą. Atsakydama į skeptišką Naumo Gabo (Naum Gabo) straipsnį „Dizainas?“ („Gestaltung?“) Brandt paskelbė programinį atsakymą „Bauhauzo stilius“. Gabo Bauhauzo stilių vadino paviršutininšku ir antikonstruktyvistiniu, labai silpnai susijusiu su šiuolaikiniu visuomenės vystymusį. Kaip pagrindinius pavyzdžius jis parodė metalo dirbtuvių darbus, kuriuos atliko pati Mariana Brandt, arba jai vadovaujant. Trečiajame dešimtmetyje dizainas buvo audringų ideologinių ginčų objektas. Brandt teko priimti skriaudėjo iššūkį ir atsakyti jam tuo pačiu ginklu – spausdintu žodžiu. Ji akcentavo technologinį ir net mokslinį projektavimo būdą: „...autorius visiškai nepažįsta mūsų, jei mano, kad mes bandome sukurti tam tikrą stilių ir, kad pavyzdžiui apvalus šviestuvas [3] buvo sukurtas išimtinai mėgaujantis švariomis sferos ir cilindro formomis.  Mūsų dienomis turime atsispirti nuo funkcionalių idėjų, kurios pasemtos iš praktinio darbo patirties ir mūsų projektų, kurias mes daug kartų tikriname ir perskaičiuojame. Žinoma, čia negalime apsieiti be intuicijos ir bendro lygsvaros jausmo... taip, mes darome klaidas – tai neišvengiama, bet su kiekviena diena jų būna vis mažiau ir mažiau...“ Brandt priskyrė save ir savo Bauhauzo kolegas prie inžinierių-konstruktyvistų, kurie visų pirma orientuojasi į projekto funkcionalumą, praktinę jo vertę ir galimybe įgyvendinti gamyboje.  Toks buvo atsakymas į Gabo mestą kaltinimą. Atkreipkite dėmesį – jokių „dailininkų“ ar „dizainerių“ tipo kvailysčių. Tik inžinieriai-konstruktyvistai! Jokios „popierinės architektūros“. Orientacija tik į gamybinius procesus, konvejerį ir projekto funkcionalumą.

Tais pačiais 1929-iais metais Brandt rimtai susimąstė apie išėjimą iš dirbtuvių. Savo laiške Hansui Majeriui ji rašo apie tai, kad jos pareigos reikalauja vis didesnio administracinio darbo, derybų su užsakovais ir gamintojais, todėl beveik nebelieka laiko projektavimui. Ir aplamai ji yra pasirengusi rimtoms permainoms. Rekomendaciniame Laslo Moholy Nadžio laiške jis vadino ją „geriausia ir pačia išradingiausia mokine“, pažymėdamas, kad „90 % Bauhauzo projektų – jos rankų darbas“. Todėl nenuostabu, kad beveik iš karto ją pas save įdarbino Buahauzo steigėjas ir Berlyno projektavimo biuro vadovas Valteris Gropius.  

Po Bauhauzo

Berlyne ji toliau kūrė pramoninį dizainą, projektavo baldus, indus, interjerus, Bet nepaisant to, kad ją nuolat lydi geri atsiliepimai, Gropius pradėjo mažinti Marianai užsakymų srautą. Praėjus vos penkiems mėmnesiams ji vėl priversta ieškotis sau darbo ir rado jį matalo gaminių fabrike Ruppel Werk. Kaip ir dažnai būna pereinant iš agentūros į užsakovų pusę, taip ir dabar Brandt neteko kūrybinės laisvės ir naujoje vietoje nerado bendraminčių. Visgi, nepaisant to jos įtaka gamyklos produkcijai buvo didžiulė ir jai daug kur pavyko perdaryti gamybines linijas.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžia atnešė Vokietijai ekonominę krizę, o Brandt vėl neteko darbo. Bauhauzo uždarymas 1933 metais tapo Marianos Brandt profesionalios veiklos pabaiga. Pasitraukus iš Bauhauzo, o vėliau – iš Valterio Gropijaus dirbtuvių, Mariana nebesukūrė nei vieno koliažo. Po visų Bauhauze praleistų metų, dabar jau nebeliko jėgų drąsiems grafikos darbams.  Po dešimties metų, kai ji sudegino savo drobes, dabar ji vėl sugrįžta prie aliejinės tapybos.

Ketvirtajame dešimtmetyje dauguma nacių uždaryto Bauhauzo meistrų išvyko į JAV. Bet iš ten jie vargiai galėjo padėti Vokietijoje likusiems draugams. Situacija pradėjo blogėti nuo 1935 metų. Biografijoje minimas Bauhauzas beveik automatiškai uždarydavo visas galimybes įsidarbinti Trečiajame Reiche. 1939 metais Mariana Brandt dalyvavo madingo žurnalo „Naujoji Linija“ viršelio konkurse, bet užėmė tik septyniasdešimt devintą vietą...  

VDR

1945 metais per bombardavimą sugriautas jos namas Hemnice. Taip buvo prarasta didžioji darbų ir asmeninio archyvo dalis. Prireikė ne vienų metų, kad atstatyti sugriautą ūkį. Po karo Gropius stengėsi padėti buvusiems Bauhauzo kolegoms. Iš JAV jis siuntė Marianai siuntinius su miltais, cukrumi, siuvimo mašinų adatomis, vinimis batų taisymui... Brandt atsakė jam: „Išpakuodama Jūsų siuntinį aš verkiu iš džiaugsmo ir dėkingumo...“

Mariana Brandt liko Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kur kaip ir nacių laikais Bauhauzas buvo nepageidaujamas biografijos faktas. Bet buvę Bauhauzo kolegos net ir po ilgų išsiskyrimo dešimtmečių išliko draugais. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Drezdeno aukštąjai menų mokyklai vadovavęs Martas Štamas pakvietė Brandt dėstyti pramoninio dizaino disciplinos. Bet ir šis darbas buvo trumpalaikis. Trūko medžiagų, dirbtuvių įrangos, o patys studentai skeptiškai žvelgė į 1920 -1930 metų Bauhauzo idėjas.

1978 metais, švęsdama savo aštuoniadešimt penktąjį gimtadienį ji gavo atviruką iš Atlantos, kur gyveno jos kolega iš Bauhauzo Hinas Bredenbekas (Hin Bredenbeck): „Lygiai prieš penkiasdešimt metų mes šventėme tavo gimtadienį. Tai buvo tavo dirbtuvėje; pameni buvo Moholy, Gerda Marks ir Cimermanas. Aš iki šiol tebeturiu to vakarėlio nuotrauką...“

Kiek didesnis susidomėjimas Bauhauzu VDR atgimė septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo pradžioje. Tuomet Bauhauzui skirtoje knygoje Mariana Brandt paskelbė „Laišką jaunąjai kartai“. Tuo pačiu metu aplinkiniais kelias ją pasiekia žinia, kad Italijoje gaminami jos projektuoti indai. Tačiau jokios kalbos apie atlygį nebuvo nei Italijoje nei VDR, todėl šis faktas niekaip nepagerino liūdnos Brandt padėties.

Mariana Brandt mirė 1983 metais. Tuo metu jai buvo 89. O daug, dar trečiajame dešimtmetyje jos projektuotų daiktų gaminami iki pat šios dienos.