Kojinės
ir pėdkelnės yra tos aprangos dalys, kurias moterys atėmė iš vyrų kartą ir
visiems laikams. Iš tiesų – šiuolaikinės moters drabužinėje visada rasi ir
viena ir antra, o tuo tarpu vyrai jau senai jų nebeturi (išskyrus tuos, kurie
dar vis nori būti panašūs į moteris). Tokia yra šiandiena, tačiau buvo laikai,
kai vyriškas kostiumas būdavo skurdus, jei jame nebuvo kojinių. Todėl
nenuostabu, kad kojinių istorija yra įdomi ir turtinga.
Kojinių
istorija (o būtent iš jų ir „išaugo“ pėdkelnės) prasideda penktame amžiuje
prieš mūsų erą. Koptų kapavietes tiriantys archeologai rado megztas vaikiškas
kojines. Senovės graikų aprangoje buvo sykhos
– tai savotiškos, ant kojos maunamos šlepetės iš minkštos odos. Jos dengė
kulnus ir kojų pirštus. Sykhos buvo
išimtinai moteriška aprangos dalis.
Kojinių
mezgimo menas atgijo tik XIII amžiuje, nors ir tada megztos kojinės nebuvo
ypatingai populiarios. Tuo metu iš vilnos, lino, šilko ir plonos odos būdavo
siuvami tik vyrams skirti pantalonai.
Pantalonai
tapo ypač madingi XIV amžiaus viduryje. Didžioji jų dalis buvo rožinės spalvos
ir puošti giminės herbais. Jie buvo tokie ankšti, kad vyras negalėjo jų
užsitempti be pašalinės pagalbos. Tokia aprangos rūšis ir tapo šiuolaikinių
kojinių ir pėdkelnių protėviais. Jie buvo iš trijų dalių – antpirščių, kelties
ir getrų. Karingieji britai ir vokiečiai ilgų karo žygių metu nutrindavo savo
kojas, todėl tai tapo akstinu tobulinti kojinių konstrukciją, kol jos tapo
panašios į šiuolaikines. Kojinės labai patiko šventikams, todėl ištisą šimtmetį
pasauliečiai šnairavo į jų kojas, kol pagaliau ryžosi ir tai buvo bumas!
Vilhelmo Užkariautojo sūnus Rufus turėjo tokias aptemptas kelnes-kojines, kad
apie jas dvaro poetai rašė eiles.
1348
metų balandžio 23 dieną Anglijos karalius Edvardas III įsteigė aukščiausią
Didžiosios Britanijos riterių pasižymėjimo ženklą - Keliaraiščio Ordiną. Jo
pavadinimas kyla iš kojinių keliaraiščio.
16
amžiaus pradžioje ispanai atgaivino kojinių ir pėdkelnių mezgimo meną ir
pradėjo puošti jas spalvotais intarpais. Tokios kojinės buvo labai vertinamos
visoje Europoje, o Anglijos karalius Henrikas VIII netgi yra gavęs jas, kaip
karališką Ispanijos dovaną.
Megztos
kojinės tapo būtinu kavalierių ir riterių atributu. Beje, pastarieji turėjo ir
šarvažiedines kojines, kurios saugojo kojas nuo priešo strėlių ir kardų.
Skirtingai
nuo moteriškų kojinių, kurios yra slepiamos po sijonais, ir jų demonstravimas
buvo laikomas nepadoriu, vyriškos tapo viešo pasigėrėjimo objektu. Išlikusiuose
15 amžiaus Ispanijos karaliaus favoritės dienoraščiuose aprašomos erotinės
fantazijos, kuriose minimos „raumeningas ikras dengiančios šilkinės kojinės“. Rokoko
laikotarpio kavalieriai nešiojo aptemptus pantalonus iki kelių ir šilkines
kojines. Karaliaus Liudviko XIV valdymo metu buvo nešiojamos šviesiai mėlynos
arba raudonos kojinės iki kelių. Elegantiškos 18 amžiaus moterys perėmė madamPompadur sukurtą nėriniuotų kojinių madą.
16 amžiuje Britanijos
dvaras nusprendė padovanoti Ispanijos karalienei šilkines kojines. Pagal
protokolą dovana buvo įteikta Ispanijos pasiuntiniui, kad šis perduotų ją
monarchei. Šis paniekinančiai atstūmė kojines ir sušuko: „Kvaili serai!
Žinokit, kad Ispanijos karalienė neturi kojų!“ O 18 amžiuje apie tai panašiai
rašė vienas istorikas: „Moterų kojos yra taip kruopščiai slepiamos, kad verta
susimąstyti ar yra jos iš viso?“
Moterys ir vyrai 17, 18 ir 19 amžiaus kostiumais. |
XVIII
amžiaus pabaigoje daugelyje Europos šalių aksomines, šilkines ir gelumbės
kojines pakeitė megztos it trikotažinės kojinės. 17 ir 18 amžiais šaltu metų
laiku vyrai užisdėdavo kelias kojinių poras. Įdomu, kad tuo metu mezgimu
užsiėmė vyrai.
Fransua Buše „Rytinis tualetas“ 1742 m. |
Rokoko
metu suknios tapo trumpesnės, todėl kojinės ties kulkšnimis pradėtos puošti
siuvinėjimu ir ažūriniais ornamentais.
XIX amžiaus pradžia tapo persilaužimo momentu kojinių ir pėdkelnių istorijoje. Tuo metu pasirodė vamzdžio formos kelnės, kurios labai sparčiai išstūmė kojines iš vyriško garderobo. Jos ėmė trumpėti ir tapo panašios į šiuolaikines vyriškas kojines. O trumpėjančios suknelės padarė šilkines kojines būtina moteriškos drabužinės dalimi.
XX
amžiaus pradžioje specialiu medvilnės verpimo būdu pradėtas daryti škotiškas
siūlas fildekos ir persiškas siūlas fildepers. Jie buvo panašūs į šilkinius
slūlus ir naudoti kojinių gamyboje.
Kuo
daugiau buvo atidengiamos moterų kojos, tuo daugiau buvo nėriniuotų, ažūrinių
ir tinklinių kojinių. Laikotarpis nuo 1850 iki 1914 metų tapo aukso amžiumi.
Nors moteriškos kojinės dar vis buvo slepiamos po ilgais sijonais, jos jau
pradėtos puošti siuvinėjimu ir ažūriniais ornamentais.
1870
metais pasirodė „dvigubos“ kojinės su aiškia linija, kuri skyrė tą kojinės
dalį, kuri buvo avalynėje, nuo tos kuri buvo virš jos. Labiausiai žinomi to
meto modeliai – kojinės „Maison Milon“, kurios vaizdavo ... 1871 metų karą.
Plytų sienos fone buvo nupieštas karinis galvos apdangalas.
Umberto Bruneleski. „Sode“ |
Belle Epoque laikais kojinės išliko juodos, tačiau jau puošiamos
įvairiaspalviais raštais, pajetėmis, perlais, turkiu, siuvinėjimais ir „Chantilly“
nėrinių inkrustacijomis (visi šie modeliai buvo elegantiškos grafienės de
Gramon drabužinėje).
Turtingai
dekoruotas šilkines kojines saugojo vakarui, o dieną dėvėjo paprastesnius
modelius. Prancūzijos princesė Miura turėjo visokiausias įvairiaspalves kojines
– nuo geltonų iki rudų, nuo koralinių iki oranžinių. Ji pradėjo derinti kojines
prie suknelės ir avalynės.
1876
metais Fereolis Dedje sukūrė kojinių dirželį , tačiau net iki ketvirtojo 20
amžiaus dešimtmečio moterys dar naudojosi keliaraiščiais.
Pirmas
pasaulinis karas privertė moteris eiti į darbą. Pradėjo trumpėti suknelės (taip
patogiau) ir dabar jau matėsi ir koja ir kojinė. Populiariausios buvo kojinės
su vos matomu juodu, rečiau – tamsių tonų ažūru.
Kojinių reklama, 1907 metai |
Jau 1910
metais pradėtos gaminti iš dirbtinio šilko – viskozės, kurį 1889 metų parodoje
pristatė grafas Hileris de Šardone. Jos buvo lygios, šiek tiek permatomos ir
gražiai atrodė ant kojos. O svarbiausia – jos kainavo kur kas mažiau, nei
natūralaus šilko kojinės, todėl tapo prieinamos net kokias pajamas turinčioms
moterims. Po pirmojo pasaulinio karo moterys pamėgo šilkines kojines. Paklausa
buvo tokia didelė, kad svarbiausi trečiojo dešimtmečio tekstilinės pramonės
išradimai – dirbtinis šilkas ir sintetinis pluoštas savo pritaikymą visų pirma
rado kojinių gamyboje.
Juodas,
baltas, dryžuotas ir rudas kojines palaipsniui pakeitė kūno spalvos (nuo
rožinės iki kaštoninės) kojinės – jose moteriškos kojos atrodo ypatingai
gundančiai ir patraukliai. Tai susiję su tuo metu ypač populiariu įdegiu, kurį Pranzūzijos
Rivjeroje propagavo amerikiečiai Sara ir Žeraras Merfi. Patys populiariausi
spalvotų modelių raštai – „gyvatės“, „irisai“, „gėlių puokštės“ ir „povo
uodegos“. Tuo pačiu metu pasirodė pirmieji tinkleliai, sidabro ar aukso spalvos
kojinės, kurios buvo derinamos prie avalynės spalvos. Globalios ekonominės
permainos numušė nekokybiškų kojinių kainą, o geriausios kojinės kainavo iki 9
dolerių. Tai prilygo naujos batų poros kainai.
Kojinių reklama 1920 metais |
1802
metais įsteigta Eliutero Diupono de Nemuro kompanija gamino paraką. Tačiau 20
amžiaus pradžioje jos prioritetas pasislinko į dirbtinių medžiagų gamybą ir
pritaikymą taikiais tikslais. Tame tarpe buvo ir tekstilės pramonė, žemės ūkis
ir energetika.
1938
metais „Du Pont“ pateikė į rinką neiloną (nylon
– prekybinis poliamidinio pluošto ir siūlų pavadinimas). Tai buvo pirmas
pasaulyje ir tikrai sintetinis pluoštas. To meto reklamose sakoma, kad „neilonas
yra tvirtas kaip plienas ir plonas kaip voratinklis“. Po tom sekė didžiulė
reklaminė kampanija. 1940 metų gegužės 15 dieną Delavero valstijos Vilmingtono
mieste pradėta neiloninių kojinių prekyba. Įsigyti šią naujovę čia atvažiuodavo
pirkėjos net iš Niujorko. Per pirmąją dieną parduota daugiau nei 780 tūkstančių
porų kojinių.
Netrukus
amerikietės naująsias kojines ėmė vadinti paprasčiausiai „neilon“. Palyginus su
šilkinėmis jos skyrėsi tuo, kad nesiglamžė, buvo labiau pastebimos,
elastingesnės ir tampriau dengė koją. Be to jos kainavo pigiau, buvo plonesnės
ir kas svarbiausia – seksualesnės, nes svarbiausia šiuolaikinių kojinių savybė
– nuogos kojos įspūdis. Neiloninės kojinės buvo populiarios visais metų laikais
– net ir šalčiausią žiemą damos kantriai kentė šaltį vien dėl to, kad galėtų
parodyti savo seksualumą. 30-40 praeito amžiaus metai ženklino lūžį tieki vyrų,
tiek moterų sąmonėje. Ponios tapo geidžiamos, pasijuto laisvos ir
nepriklausomos ir jau ryžosi pačios rinktis sau partnerį. Neiloninės kojinės
atsirado kaip tik tuo metu, kai suknelės buvo plačios ir ilgos, dengė kelius ir
baigdavosi ties blauzdos viduriu. Toks ilgio, gracijos ir plono liemens derinys
padarė šias kojines tiap geidžiamas. Jos visada būdavo su siūle ir susilaukė
didžiulės paklausos. Parduotuvėse rikiavosi ilgos eilės, o damos atvažiuodavo
ir iš kitų didžiųjų miestų. Per pirmuosius metus parduota 64 milijonai porų
kojinių.
„Du Pont“ kompanijos steigėjas
mesje Diuponas de Nemuras.
|
Viena
iš labiausiai žinomų to meto mados skelbėjų buvo šokėja ir aktorė Ann Miller.
Būtent ji pademonstravo pėdkelnes, kurios beregint tapo populiarios.
Kojinių
ir pėdkelnių gamyba sulėtėjo Antrojo pasaulinio karo metais – visos reikalingos
žaliavos būdavo nukreiptos armijos reikmėms.
Didžiojoje
Britanijoje karo metais buvo įvesti talonai aprangai – vidutiniškai po 66
talonus žmogui per metus. Neturėdamos kojinių moterys dažydavo kojas arbatos
nuoviru ir išpiešdavo siūles imituojančias juosteles. To meto parfumeriai Filpas
de Bienaimé ir Sans Mailles René Rambaud sugalvojo aerozolį, kuriuo buvo galima
imituoti kojines ant nuogos odos. Kojinių deficitas nulėmė ir tai, kad moterys
pradėjo jas megzti pačios.
1944
metais Prancūzijoje išsilaipinę amerikiečių sąjungininkai kažkodėl tai su
savimi turėjo ir tas žymiąsias neilonines kojines. Vėliau JAV kompanijos
pradėjo jų importą, tad šilko ir viskozės kojinės palengva buvo išstumtos iš
rinkos.
Ann Miller |
Nors
karo meto moterys jau buvo pripratusios vaiščioti nuogomis kojomis, po karo
paklausa šoktelėjo į neįsivaizduojamas aukštumas – neturėjusios galimybių
pirkti kojines karo metais moterys dabar skubėjo kompensuoti spragą ir
papildyti savo drabužines. Ilgos eilės prie
kojinių tuo metu buvo kasdienis ir įprastas reiškinys. Nemažą įtaką padarė ir
„moteriškų suknelių mada“, kuri žadino moteris dėvėti apatinius drabužius,
korsetus ir kojines. Žymiausi kutiurje - Žakas Fatas, Kristianas Dioras ir Elza
Skiapareli sukūrė net ištisas kojinių kolekcijas, o rinkoje atsirado tokios
kompanijos, kaip „Exciting“, „Chesterfield“, „Le Bourget“, „Scandale“, „Vitos“,
„Bel“ ir įžymiosios kojinės „Dimanche“, kurios vėliau pervadintos į „Dim“.
Šeštojo
dešimtmečio viduryje kojinių pramonė žengė dar vieną žingsnį į priekį – 1958
metais rinką užkariavo besiūlės kojinės. Patobulinta technologija leido sukurti
įvairius modelius. Jie buvo tankūs ir ploni, įvairių spalvų ir įvairaus
skaidrumo. Sumažėjo ir kaina, todėl suaktyvėjo ir pirkimas.
Pirmųjų neiloninių kojinių reklama |
Šeštojodešimtmečio pabaigoje įvyko du reikšmingi įvykiai – koncernas „Du Pont“ išrado
spandeksą arba elastaną. Tai elastingas pluoštas, kuris plačiai žinomas kaip LYCRA
®. Jis suaustas iš lygaus poliamidinio siūlo, todėl dabar pagerėjo bendras
vaizdas ir prigludimas. LYCRA ® pėdkelnėse atsirado ne iš karto, mat ji buvo
sukurta moteriškų apatinių drabužių kokybės gerinimo tikslu. Nuo devintojo
dešimtmečio lykra pradėta masiškai naudoti pėdkelnių gamyboje. Dabar atsirado
labai plonos ir tvirtos pėdkelnės.
Antrasis
įvykis – 1962 metais paplitusi anglų stilistės Meri Kvant sukurta mini
sijonėlių mada. Šią naujovę 1965 metais išplėtojo modeliuotojas Andre Kurežes.
Dabar merginų keliai ir net klubai nebegalėjo likti paslaptyje - po mini buvo
neįmanoma nešioti kojines ir tai padiktavo naują sprendimą. Madą sekančios moterys iš karto pradėjo
nešioti mini sijonus ir trumpas sukneles, o kartu su jomis – ir pėdkelnes,
kurias iki tol dėvėjo tik vaikai. Nuo to laiko jos tapo neatsiejama visų
socialinių statusų ir amžių moterų drabužinių dalimi.
Aštuntasis
dešimtmetis buvo „gailestingas“ kojinėms ir pasiūlė tris suknelių ilgius –
mini, midi ir maksi. Moterys masiškai pradėjo dėvėti kelnes, siluetas pradėjo
vyriškėti ir tampa madingi praktiški apatiniai rūbai, todėl kojinės ir
pėdkelnės nueina į antrą planą ir tik devinojo dešimtmečio pradžioje moterys
pavargo nuo praktiškumo ir panoro rengtis kuo jausmingesniais ir elegantiškais
apatiniais.
Šiandien
pėdkelnės yra tapusios pilnateisiu aksesuaru, be kurio negalima įsivaizduoti
išbaigto įvaizdžio.
Kojinių reklama
Nuo
trečiojo dešimtmečio pradžios pradėjo sparčiai vystytis reklama spaudoje. Iki
to laiko tik maža žurnalų dalis gyrė higieniškas ir terapines kojinių savybes.
Tarpukario metu suaktyvėjusi kojinių reklama skelbia kojines, kaip labai
svarbią moteriško silueto dalį ir nuo laiko kojinių reklama neišnyksta iš
spaudos. Grakšti, kojine puošta kojytė įkvėpė daugelį reklamos dailininkų –
Savinjaką, Griuo, Lušelį, Demašą ir Breno. O kai kurios afišos, tokios kaip „Femme
au fauteuil rouge“ („Moteris raudoname krėsle“) tapo legendomis, o ją sukūrusi
kompanija DD 1947 metais pirmoji patalpino kojinių reklamą metro stotyse.
Po
gamybos nuopuolio aštuntajame dešimtmetyje, kojinių reklama prapuola iš mados
žurnalų iki devintojo dešimtmečio, kuomet pieštus vaizdus pakeitė fotografija.
Tuo metu kojinių reklama pasirodė TV reklamoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą