1976 metų rugsėjo 6 dieną priešlėktuvinės gynybos naikintuvų
pulke vyko mokomieji skraidymai. Tuo metu iš radarų ekranų dingo
naujutėlaičio MiG-25 atžyma.
Šį lėktuvą pilotavo jaunas lakūnas Viktor Belenko.
13 valandą 11 minučių iš karto keturios Japonijos savigynos pajėgų
radiolokacinės stotys per 200 mylių į vakarus nuo Hokaido salos pakrantės
užfiksavo oro taikinį. Jis judėjo 440 mylių per valandą greičiu 6700 metrų
aukštyje. Jau po septynių minučių iš Čitoze aviacijos bazės pakilo „Fantomų“
pora. Skrydžių valdymo centras vis dar negalėjo identifikuoti taikinio. 13 valandą
26 minutės neatpažintas objektas išnyko iš radarų ekranų, tapo neįmanoma
nuvesti F-4J, todėl jie grįžo į aerodromą. 13 valandą 52 minutės lėktuvas
pasirodė virš Civilinio Hakodate
oro uosto. MiG-25 praskrido virš tako 300 metrų aukštyje. Pilotas taikėsi
tūpti, tačiau takas buvo užimtas – juo kilo „All Nippon Airlines“ „Boeing“-727.
Kai šis pakilo, MiG`o pilotas dar porą kartų taikėsi ir 13 valandą 57 minutės
nutūpė. Lėktuvas palietė žemę tik tako viduryje. Pilotas išleido užsparnius ir
stabdymo parašiutą. MiG`as riedėjo iki tako galo, nušoko nuo jo, dar 240 metrų
riedėjo gruntu, nuvertė dvi nusileidimo sistemos antenas ir sustojo.
Vėliau veiksmas vystėsi kaip koviniuose Holivudo filmuose. Iš kabinos išlipęs
lakūnas iššovė asmeniniu pistoletu, tokiu elgesiu baidydamas smalsius aerodromo
tarnautojus. Vienas korespondentas spėjo nufotografuoti lėktuvą – Belenko atėmė
jo fotoaparatą ir apšvietė juostą. Kai atvyko oro uosto vadovybė. Belenko
pareikalavo, kad lėktuvas nedelsiant būtų apdengtas brezentu ir iškviesti
amerikiečiai. Jiems atvykus, pilotas be kalbų atidavė lėktuvą. Vėliau išvažiavo
kartu su jais. MiG`as buvo nutemptas į parkavimo aikštelę, dar vėliau – į
angarą. Oro uostas buvo uždarytas 5 valandoms. Nekilo ir netūpė nei vienas
lėktuvas. Viktoras Belenko iš pradžių pareiškė, kad nutūpė
dėl
degalų trūkumo, tačiau greitai paprašė politinio prieglobsčio. Japonai atsisakė
tai padaryti. Dar buvo likę amerikiečiai. Jie ir laikomi pagrindiniais šio
veiksmo dalyviais.
Tuo metu aviacijos pulke paskelbtas pavojus. Pirmoji išvada buvo – lėktuvas
nukrito. Šia išvada remtasi dvi valandas. Ja tikėjo ir aukštesnioji vadovybė.
Tuo metu Primorėje buvo aviacijos maršalas Jevgenijus Savickis. Jis reagavo
ramiai. „Aviacija yra aviacija. Visko gali atsitikti. Ieškokite“. Tačiau neteko
ilgai ieškoti.
Po kelių valandų visas pasaulis jau žinojo, kad
Japonijos Hakodatės miesto aerodrome nusileido tarybinis karinis lėktuvas. Tai
ir buvo iš ekranų dingęs MiG-25 „Foxbat“ – „Skrajojanti lapė“. Keletą dienų Hakodatė
oro uostas tapo žinomiausiu pasaulyje. Viso pasaulio agentūros skelbė
stulbinančią naujieną: „Rusų naikintuvas nutūpė Japonijoje“. O rugsėjo 6 dienos
antra pusė ir naktis į rugsėjo 7-tą visiems laikams Japonijos Priešlėktuvinės
gynybos pajėgoms išliko atmintyje: savigynos pajėgų naikintuvai net 143 kartus
kilo į dangų gaudyti sovietinių lėktuvų, tuntais skraidžiusių Hokaido salos
apylinkėse.
Oficiali tuometinės SSRS vadovybės versija buvo tokia: Viktor Belenko prarado
orientaciją ir atsidūrė netoli Japonijos. Neturėdamas pakankamai kuro atgalinei
kelionei, priverstinai nutūpė Hakodate
oro uoste. Aišku, kad viskas galėjo taip ir atsitikti. Tačiau visuomenei
reikėjo paaiškinti, kodėl Belenko liko Japonijoje, o dar vėliau išvyko į JAV?
SSRS URM netrukus pateikė „įtikinantį“ paaiškinimą. Atseit, lakūnui buvo
daromas poveikis – milijonai Japonijos televizijos žiūrovų matė, kaip pervežant
Belenko, ant jo galvos buvo uždėtas maišas, policininkai vedė jį už parankių,
stumte stūmė į automobilį. Japonijos valdžia iš tiesų net keturias dienas
neleido sovietų atstovams susitikti su lakūnu. Buvo akcentuojamas dar vienas
momentas: jau kitą dieną po nusileidimo oficialus Vašingtono atstovas pranešė,
kad yra nuspręsta suteikti pilotui politinį prieglobstį, nors pripažino, jog jiems
nėra žinoma, kad Belenko to prašytų. Buvo daromos išvados, kad tai organizavo
Amerikos spectarnybos
Netrukus buvo organizuotas susitikimas su Belenko. Tačiau
Maskvos pareigūnams nebuvo leista priartėti arčiau kaip 25 metrus, Belenko buvo
glaudžiai apsuptas japonų policininkų. Jis tespėjo pasakyti kelias nerišlias
frazes. Manoma, kad lakūnas buvo paveiktas psichotropiniais preparatais.
Netrukus po to Belenko buvo išskraidintas į JAV
Pagal amerikiečių versiją Belenko pabėgo į Japoniją
politiniais sumetimais. Pats lakūnas miglotai aiškino savo poelgį – tai nenoras
taikstytis su avarijomis ir katastrofomis sovietų KOP. Yra ir trečia versija,
kurią iškėlė jo tarnybos draugai. Pagal juos – pagrindinė priežastis –
tai MiG-25.
Jis buvo laikomas primityviu perbėgėliu, vykdančiu Amerikos spectarnybų
užsakymą. Tarp karininkų sklido gandas, kad net pabėgimo į Japonija laiką
nurodė CŽV, - jie pajuto, kad KGB jau sėdi jų agentui „ant uodegos“
Ant japonų galvų nukrito netikėta dovana ir jie nežinojo, ką
su ją daryti. Tik rugsėjo 8 dieną policija oficialiai paprašė, kad lėktuvas
būtų ištirtas
dėl sprogmenų jame
buvimo. Sovietų Sąjunga reikalavo nedelsiant atiduoti lėktuvą ir lakūną.
Gudrieji japonai neketino atiduoti MiG`o nepakrapštę jo vidaus. Jie greitai
sugalvojo priežastį – ji buvo išties originali. Belenko buvo kaltinamas
nelegaliu sienos kirtimu, todėl jo poelgis yra kriminalinis. Buvo iškelta
baudžiamoji byla ir lėktuvas joje figūravo kaip daiktinis įrodymas, todėl
negalėjo būti grąžintas iki tyrimo pabaigos. Amerikiečiai pasiūlė savo
specialistus, kad būtų ištirtas lėktuvas. Rugsėjo 19 dieną lėktuvas buvo
išardytas ir pakrautas į transporto lėktuvą, kuris nuskraidino jį į amerikiečių
karinę bazę. Niekas neketino juo skraidyti. Buvo išbandyti varikliai, paimti
metalo ir stiklo pavyzdžiai. Patikrinimo metu buvo sugadinta įrangos dalis
Manoma, kad šio lėktuvo pagrobimą organizavo CŽV, tačiau
operacija sužlugo paskutiniame jos etape. Belenko pakilo iš Sacharovkos
aerodromo į eilinį mokomąjį skrydį, kartu su dar dviem MiG`ais. Šis aerodromas
yra už 200 km nuo Vladivostoko.
Iškart po pakilimo jis pasitraukė iš rikiuotės ir nusileido iki 45 metrų, kad
jo nematytų radiolokacinės stotys. Iš tikrųjų jis imitavo kritimą. Belenko
žinojo, kad kiekvieną lėktuvą seka radiolokacinė stotis. Šis manevras buvo iš
karto pastebėtas. Visi skrydžiai buvo nutraukti ir į orą pakilo sraigtasparnis
su paieškos ir gelbėjimo komanda. Iš tikrųjų Belenko krito iki 500 metrų
aukščio, o paskui sklandžiai žemėjo iki 45 – 50 metrų aukščio. Taip jis
nuskrido apie 400 km ir ten pakilo iki 6000 metrų. Tiesa, jį pastebėjo
pasieniečių kareivis. Jis matė, kaip 50- 70 metrų aukštyje lėktuvas kirto sieną
ir pasuko jūros link. Kareivėlis atraportavo savo vadui, šis atraportavo
užkardai, užkarda – apygardai, šie - į Chabarovską. Kol reikalas pasiekė
„viršūnėles“, buvo jau vėlu. Tuo metu Belenko buvo jau prie Japonijos. Tada
nukreipė lėktuvą į Čitoze aviacijos bazę, kur yra patys ilgiausi tūpimo takai
Hokaido saloje. Deja, šis aerodromas buvo uždarytas dėl
rūko, o degalai jau baigėsi. Lakūnas vėl nėrė prie žemės (pagal vieną versiją –
tam, kad pasislėptų nuo japonų radarų – juk jis galėjo būti numuštas. Pagal
kitą versiją – jis ieškojo nusileidimo vietos). Kaip ten bebūtų, MiG-25
nusileido civiliniame oro uoste ir neliko jokios galimybės šį faktą nuslėpti.
Amerikiečiai turėjo oficialiai kreiptis į Japonijos valdžią prašydami bendrai
tirti incidentą. Japonijos URM atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje – panašus SSRS
prašymas buvo atmestas, todėl teko atmesti ir JAV prašymą.
Hakodatėje buvo atlikta išankstinė lėktuvo apžiūra, tačiau buvo aišku, kad
civiliniame oro uoste detaliai ištirti šio lėktuvo nepavyks. Buvo nuspręsta
pergabenti jį į Hyakuri karinę bazę. Tačiau MiG`o fiuzeliažas netilpo į japonų
karinį-transportinį lėktuvą C-1.
Amerikiečiai tam reikalui atsiuntė savo C-5A
„Galaxy“. Rugsėjo 19 dieną 64 japonų specialistai ir 11 Amerikos ekspertų,
kurie atvyko iš Wright-Patterson bazės, pradėjo ruošti MiG`ą transportavimui:
buvo nuimti sparnai, kiliai, uodega, varikliai, išpylė degalus ir tepalus.
Naktį į rugsėjo 24-ąją su 14 „Fantomų“ ir „Starfaiterių“ eskortu jis buvo
nuskraidintas į karinį aerodromą. Lėktuvo kelyje visuose aerodromuose kovinėje
parengtyje Nr.1 stovėjo F-4J grandys.
Šis atsargumas nebuvo be pagrindo – Japonijos RLS tuo metu fiksavo neatpažintus
objektus. Įtariama, kad tai galėjo būti sovietų lėktuvai.
Hyakuri bazėje MiG-25 buvo
vėl surinktas ir paruoštas detaliems tyrimams. Jo bakuose buvo likę tik 200
litrų degalų, todėl skraidyti juo nebuvo galima. Galima buvo atlikti tik
statinius bandymus: spalio 3 dieną abu variklius bandė 1 valandą 20 minučių. Dėl
didelių kuro sąnaudų teko įpilti japoniško kuro. Detalūs lėktuvo tyrimai
parodė, kad Vakaruose buvo klystama vertinant jo galimybes. Šis MiG-25 buvo ne
daugiafunkcinis naikintuvas, kaip manė ekspertai. Tai buvo siauros
specializacijos aukštuminis naikintuvas – gaudytojas. Visi ekspertai vieningai
sutiko, kad tai buvo tobuliausias to meto naikintuvas – gaudytojas. Jo RLS buvo
pagaminta pagal senas technologijas, tačiau pranoko vakarų pavyzdžius. Išties,
šio lėktuvo elektronika buvo primityvi (vienas iš ekspertų palygino F-4 ir
MiG-25 elektroniką tokiu būdu: „..tai tas pats, kas lyginti tranzistorinį
imtuvą su gramofonu“). Sovietų gaudytojo kuro sistema pranoko žvalgybinio
lėktuvo SR-71 kuro sistemą. Tai vienintelis lėktuvas pasaulyje, kurio skrydžio
charakteristikos yra artimos MiG-25. Tikras atradimas buvo kuklus titano
naudojimas MiG`o sklandmenyje.
Vakaruose buvo manoma, kad MiG-25 yra
„titano“ lėktuvas. Dėl to jo masė
buvo stipriai mažinama. Užtat buvo galvojama apie didesnį šio lėktuvo greitį.
Matomai MiG`as neišvystė trijų Machų, bent jau Belenko lėktuve buvo raudona
riba ties М=2,8. Apskritai lėktuvas buvo įvertintas, kaip „neturintis sau lygių
aukštuminis gaudytojas. Jo išskirtinės savybės – konstrukcijos paprastumas,
tvirtumas, patikimumas, lengvas techninis aptarnavimas ir galimybė pilotuoti jį
ne pačios aukščiausios klasės lakūnams“.
Japonus maloniai nustebino MiG-25 veikimo nuotolis. Anksčiau
buvo manoma, kad tarybiniai naikintuvai gali skrieti nuo Vladivostoko iki
Tokijo ir grįžti atgal. Tačiau MiG-25 vidinių bakų
talpa neleido atlikti tokio skrydžio. O sparnų pilonuose nebuvo vamzdynų –
vadinasi, jis negalėjo turėti pakabinamų bakų.
Atsikratę šio galvos skausmo samurajai įsigijo kitą: kariškius apstulbino, kaip
lengvai MiG`as pasislėpė nuo priešlėktuvinės gynybos. Tai juos privertė kuo
greičiau iš amerikiečių įsigyti Tolimojo radiolokacinio aptikimo lėktuvus E-2C
„Hokay“. Spalio 5 dieną MiG-25 „tyrimai“ buvo baigti.
Tik spalio 12 dieną MiG`as buvo grąžintas SSRS. Sovietai
pareikalavo, kad būtų išmokėta kompensacija už „tyrimų“ metu padarytą žalą.
Techninį lėktuvo stovį turėjo įvertinti SSRS specialistai. Japonai sutiko, bet
tik su ta sąlyga, kad toks aktas būtų sudarytas sovietiniame laive per dieną -
nuo aušros iki saulėlydžio. Naktį iš lapkričio 11 į 12 sunkvežimių kolona
atvežė išardytą ir kruopščiai į 13 konteinerių supakuotą lėktuvą į Hitachi
uostą, kur stovėjo sovietinis šilumlaivis. Japonai nepagailėjo nei gero medžio,
nei visokių vinių bei varžtelių. Visa tara buvo padaryta
taip, kad jos neįmanoma būtų atidaryti per dieną. Tačiau japonai nenumatė, kad
laivo komandą sudarys tvirti rusų vyrukai, kurie gana greitai ir nesunkiai
susidorojo su konteineriais. Po jų darbo ėmėsi Mikojano
KB atstovai. Paaiškėjo, kad japonai negrąžino daug elektroninių blokų ir
„savas-svetimas“ atpažinimo sistemą.
Japonai gavo 11 milijonų dolerių sąskaitą. Jie savo ruožtu
pareikalavo padengti nuostolius už dvi nulaužtas antenas, kurias tūpdamas
kliudė Belenko. Tai buvo 40000 dolerių suma. Sureguliavus finansinius reikalus,
lapkričio 15 dieną šilumlaivis paliko uostą.
Kas gi atsitiko su Belenko? Jam neteko laukti, kol Japonija
baigs kriminalinės bylos tyrimą. JAV suteikė jam politinį prieglobstį ir,
praėjus vos keletui dienų po rugsėjo 6 d., jis buvo išskraidintas už vandenyno.
Apie jo likimą žinoma nedaug - tarnavo JAV KOP ir net susituokė su JAV piliete.
Kokią žalą Belenko padarė Sovietų sąjungai? Jei matuoti pinigais
– tai apie 2 milijardus rublių. Tiek reikėjo išleisti lėktuvo tobulinimui ir
perdirbimui. Tačiau žala buvo neišmatuojamai didesnė – dar du metus po to buvo
keičiama elektroninė MiG-25 įranga, o sistema „savas-svetimas“ keičiama visuose
SSRS KOP lėktuvuose.
Atrodo, kad šio įvykio metu turėjo laimėti amerikiečiai,
tačiau ir jiems nepasisekė. Lėktuvas buvo išslaptintas, jam nuimti eksporto
ribojimai. Netrukus Irakas ir Sirija prisipirko sau MiG`ų.
Daugiau nuotraukų: https://www.gettyimages.com/photos/viktor-belenko
Paruošė Arnoldas Stasiulis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą