Vieną dieną tu valgai mešką, kitą dieną - ji tave

 Randall Nyhof nuotrauka

Nuolankiai atsiprašau veganų ir gyvūnų teisių gynėjų. Tačiau tai tikrai gera gyvenimo analogija, nes kartais jaučiuosi, lyg gaučiau visa, ko tik panorėjęs, o kartais būna visiškai priešingai. O būna toks laikas, kai tas priešingas dalykas tęsiasi ilgai. Ir tada apima neviltis. Tai taip įprasta, kad neįsivaizduoju nė vieno žmogaus, įskaitant mane, kuris nebūtų pajutęs nusivylimą.

Žinoma, yra tokia neviltis, kuri panaši į agoniją – gedulas dėl mylimo žmogaus mirties, dėl artimo žmogaus išdavystės,  sužinojus rimtos ligos diagnozę ar matant kaip ugnis pasiglemžia tavo namus. Visa tai iš tiesų tragiška ir gali užtrukti ilgai. Kaip tik tuo metu mums reikia būti švelniais pačiam sau ir priimti visą nevilties laiką.  

Tačiau būna nusivylimų kasdienybėje, kai reikalai pakrypsta man netinkama kryptimi. Ir tada jaučiuosi lyg reikėtų surengti savigailos vakarėlį, pasikviesti draugus, parodyti jiems, kaip man nesiseka ir kažką dėl to apkaltinti!

O gal manęs tiesiog neišmokė priimti tuos nusivylimus dar tada, kai buvau vaikas? Ar kas nors prisėdo ir pasikalbėjo apie tai, kad nusivylimas yra gyvenimo dalis, tokia pat neišvengiama, kaip mirtis ir mokesčiai? Ar tėvai, mokytojai ir globėjai laikė savo glėbyje ir ramino tada, kai buvau sužeistas? Ar sakė “Taip, žinau, kad patiri sunkias patirtis. Suprantama, kad esi nusivylęs!“

Gal vietoj to, jie galėjo duoti tikrą priežastį verkti arba pasakyti, kad kiti žmonės patiria daug sunkesnius įvykius, kad aš tiesiog verksnys ir lieju ašaras kai tik pasidaro liūdna? Gal mano isterija yra tik priemonė gauti dėmesį, kurio nuolat trūksta?

Tai gyvenimo dalis

Tuo netenka abejoti – nusivylimas yra tai, kas įrodo, jog esu gyvas. Bet štai kas – priimdamas neišvengiamą nusivylimą  aš imu nusivilti savimi. Kai tik sutinku kliūtį, nedelsdamas traukiuosi į visiškai nesveiką komforto zoną “Kažkas su MANIMI netvarkoje!” Atrodo, kad tai visiškai neblogas pasirinkimas – tūnoti “aukos” urve, medituoti tuos jausmus ir formuoti priklausomą elgesį. Tačiau netrunku patirti, kad priklausomybė niekada neduoda norimo efekto. Labai gaila, bet toks sprendimas apsunkina mano padėtį ir aš vis labiau klimpstu į neviltį.

Reikalingas emocinis ir dvasinis suvokimas, kuris padės priimti tai, kad kažkuriuo metu meška ims ėsti mane. Tiesiog taip yra. Ir tai visiškai nereiškia, kad kažkas negerai su MANIMI. Atvirkščiai – neviltį laikas nuo laiko patiria kiekvienas žmogus.

Kai galėsiu žvelgti į situaciją, kurioje atsidūriau ir pasidomėti tuo, ko ji moko, išmoksiu ir imsiu valdyti nevaldomą mešką. Kai jaučiu, jog galėjau padaryti daugiau ar geriau, kad buvau nepakankamai geras ir dėl to nepasiekiau to, ko norėjau, galėsiu užjausti save. Vietoje to, kad kankinti save dar labiau, galėsiu suteikti sau atleidimą. Tai pagelbės, kai vėl reikės susidoroti su sunkia , nerimą keliančia situacija.

Ką daryti ir ko nedaryti

Kai pasijuntu nusivylęs savimi ar kitu žmogumi, galiu apsunkinti padėtį, bet galiu padėti sau ir pasijusti geriau. Žemiau surašau tai, ko nedaryti ir tai ką daryti, kai ima artintis alkana meška:

Ne

• Negėdyk savęs negatyviais įsikalbėjimais
• Nesitikėk, kad gyvenimas nuolat bus ramus
• Nesutrik, kai iškyla sunki situacija
• Neprarask humoro jausmo
• Neįtikinėk savęs, kad gyvenimas jau nebus geresnis
• Neužmiršk, kad sunkūs laikai suteikia svarbias pamokas  

Taip:

• Būk ypač švelnus sau.
• Primink sau, kad kievieną žmogų laikas nuo laiko ištinka nusivylimai
• Pasikalbėk su patikimu žmogumi, dalinkis savo jausmais nieko neslėpk.  
• Klausk savęs “Ko moko ši patirtis?”
• Leisk sau priimti tai, ko negali pakeisti
• Kuo greičiau nukreipk save į tąi, ką mėgsti daryti.  

Sukurk savo požiūrį  į leidimą

Nusivylimas yra gyvenimo dalis, panašiai, kaip ir nekontroliuojamos oro permainos. Turėdamas požiūrį į leidimą, kuris yra panašus į leidimą lyti, lengviau įveiksiu nevilties rūką. O gal net išmoksiu šokinėti per balas !

Taika su neviltimi yra nuostabi. Kaip ir draugystė su meška – tada lengviau abiems, nes … nei vienas nėra valgomas.