Vienišumas yra mirtinas

Nuo socialinės izoliacijos miršta daugiau žmonių, nei nuo nutukimo. Bet ji sukelia tik panieką

Žiemą išvažiavau iš Niujorko į Portlendą. Priežastis – labai logiška. Niujorkas yra brangus ir neramus miestas. Aš maniau, kad Porlende turėsiu daugiau erdvės ir laiko mano darbui.

Atvažiavusi išsinuomojau namą ir visa laiminga patraukiau ieškoti “mano žmonių”. Ėjau į parkus, knygynus, barus ir į pasimatymus. Kartą net žaidžiau golfą. Nebuvo taip, kad nesutikau žmonių. Aš sutikau jų pakankamai. Bet niekam nepajutau jokio santykio.  

Po tokio socialaus ir optimistiško nusiteikimo mano nuotaika nukrito ir aš tapau rūsti paranojikė. Aš žinojau, kad man reikia santykių su žmonėmis, kad jausčiausi geriau, bet tuo pačiu metu jaučiau, kad jau fiziškai nepajėgiu susidoroti su tuščiu bendravimu. Naktį pabusdavau panikoje. Per pietus lyg potvynio banga užliedavo vienišumo priepuoliai. Neturėjau nei menkiausio supratimo, kaip tai ištaisyti.  

Jaučiausi netikrai, todėl pradėjau tyrinėti vienišumą. Tada ir aptikau kelias, didelį nerimą keliančias studijas. Vienatvė nėra koks nors negalavimas, ji mus žudo. Vienatvė yra rimtas pavojus žmogaus sveikatai. Vyresnių žmonių tarpe atlikti tyrimai liudija, kad socialinę izoliaciją ir nepakankamą socialinį bendravimą turintys žmonės miršta anksčiau laiko dvigubai dažniau, nei tie, kurie yra socialiai aktyvūs.

Tokia padidėjusio mirtingumo rizika yra palyginama su rūkalių mirtimis. Šalia to vienišumas yra dvigubai pavojingesnis už nutukimą.

Socialinė izoliacija susilpnina imuninę sistema ir paskatina uždegiminius procesus. Tai sukelia artritą, diabetą ir širdies susirgimus. Vienišumas žaloja mūsų širdis, bet nepaisant to mūsų kultūroje nepriimta apie jį kalbėti.    

Vienišumas padvigubėjo: paskutiniai du tyrimai parodė, jog vienišiems žmonėms save priskiria apie 40 procentų suaugusių. Palyginimui – devintame praeito amžiaus dešimtmetyje vienišų žmonių buvo apie 20 procentų.

Internetas nepadeda, o tik dar labiau padidina vienišumo riziką. Facebook vartotojų apklausa parodė, kad tinkle praleistas laikas rodo atvirkštinį laimės pojūtį. Kuo ilgiau žmogus užsilaiko internetiniuose tinkluose, tuo jis vienišesnis.  

Visuomenėje, kur vertinami platūs socialiniai tinklai, sunku prisipažinti, ad esi vienišas. Tai laikoma gėdingu dalyku.  

Maždaug prieš dešimt metų mano mama skyrėsi su mano patėviu. Jis jautė vienatvę ir desperaciją, todėl paskambino savo pusseserei, su kuria nesikalbėjo kelis metus. Pusseserė ironiškai paklausė: “Nejaugi neturi jokių draugų?”

Kai būdama Portlende kovojau su savo vienišumu, nuolat pagaudavau save galvojant: “Jei būčiau geresnė, nebūčiau vieniša”.

Vienišumo ir socialinės izoliacijos įtaką sveikatai tiriantis Čikago Universiteto profesorius John T. Cacioppo sako: “Prisipažinimas, kad esi vienišas yra tolygus didelės V raidės užrašymui ant savo kaktos”

Jis prisipažino, kad kartą lėktuve jam teko gerokai sutrikti, kai laikė rankose savo paties knygą, ant kurios viršelio buvo antraštė “Vienišumas”. Jis pajuto nenugalimą spontanišką norą užversti viršelį, kad žmonės jo nematytų. “Tada aš pirmą kartą supratau, ką reiškia jaustis vienišam, kai visi apie tai žino”.

Jau vėliau visuomenė sužinojo apie žinomo anglų aktoriaus Stephen Fry savižudybę. Savo bloge jis rašė apie kovą su depresija. Vienišumą jis įvardijo kaip pačią blogiausią tos kančios dalį.

“Vienišas?” Kiekvieną dieną pašto dėžutėje randu pačius įvairiausius pakvietimus. Esu kviečiamas į Wimbledon karališką pokylį, turiu rimtus ir viliojančius savo draugų pasiūlymus – šią vasarą jie mane kviečia į Prancūzijos pietus, Italiją, Siciliją, Pietų Afriką, Britų Kolumbiją ir į Ameriką. Per du mėnesius turiu pabaigti savo knygą ir važiuoti į Brodvėjų statyti “Dvyliktą naktį”.   

Galiu dar kartą perskaityti paskutinį sakinį ir pastebėti, kad nesvarbu – bipoliari aš ar ne, ir jei aš iš tikrųjų nori išgyti, o ne depresuoti, kurių galų turiu būti vieniša, nelaiminga ir beviltiška? Aš neturiu tokios teisės. Bet iš kitos pusės aš neturiu teisės neturėti tokių jausmų. Jausmai neateina ir nepasišalina su teisėmis.

Ir galų gale vienišumas yra pati baisiausia ir prieštaringiausia mano problema.

Daugelis iš mūųs puikiai žino, ką reiškia būti vienišam kambaryje, kur yra pilna žmonių. Ir dėl tos priežasties net pati dižiausia įžymybė gali būti vieniša. Jus gali supti šimtai garbinančių fanų, bet jų tarpe nebus nei vieno, kuris parems, nei vieno, kuris pažins ir jūs jausitės izoliuotas.

Kalbant apie bendravimą, mums pažįstamų žmonių kiekis nėra pats geriausias matas. Tam, kad jaustumėmės socialiai patenkinti, mums visiškai nereikia tiek daug žmonių. Cacioppo teigia, kad esmė yra ne tųb žmonių kiekyje, bet jų kokybėje. Mums reikia tik kelių žmonių, nuo kurių priklausytume ir kurie mainais priklausytų nuo mūsų.

Mūsų kultūroje esame apsėsti įvairiausių kovos su nutukimu strategijų. Mes imamės priemonių, kad sumažintume r įveiktume rūkymą. Bet aš niekad nesu girdėjusi savo gydytojo klausiant – kiek ir kaip prasmingai aš turiu socialinio bendravimo patirčių. Ir net jei jis paklaustų, tai nereiškia, kad galėtų duoti prasmingo socialinio bendravimo receptą.

Kai esame vieniši, mes prarandame impulsą kontroliuoti savo užimtumą. Mokslininkai tai pavadino “socialiniu vengimu”. Mes vis mažiau rūpiname socialiniais ryšiais ir vs daugiau – savisauga. Iki tokio lygio, kad jau net sunku įsivaizduoti save besikalbantį su kitu žmogumi.

Evoliucijos psichologai spėja, kad vienišumas įjungia bazinį kovos ar pabėgimo išlikimo mechanizmą, todėl mes pasitraukiame atokiau nuo žmonių, nes nežinome, ar galime jais pasitikėti.

Vieno tyrimo metu Cacioppo miego metu išmatavo vienišo ir ne vienišo žmogaus smegenų aktyvumą. Vieniši žmonės buvo labiau linkę į mikro prabudimus, kas parodo jog jų smegenys visą naktį būdrauja ir saugo nuo pavojų. Tai panašu į tai, kaip jausdavosi nuo genties atskirti pirmykščių bendruomenių žmonės.   

Viena iš priežasčių, kodėl mes vengiame kalbėti apie vienišumą yra tai, kad jį konstatuoti nėra jau taip ir lengva.

Net didžiulį indėlį į vienišumą įnešęs internetas gali būti būdas atpažinti jį. Cacioppo žavisi tomis internetinėmis pažintimis, kuomet vienas kitą suradę žmonės išlieka poroje. Jie patiria didesnį tarpusavio ryšį, išlieka kartu ir rečiau skiriasi, nei kitu būdu susipažinę žmonės. Jei tokia statistika išsilaikytų, ji paskatintų tokiu būdu užmezgamas draugystes ir interneto pagalba palengvintų periferijoje esančių žmonių kelią į pasaulį.

Aš? Grįžau į Niujorką.

Jessica Olien