Aš noriu ištekėti,.... bet nenoriu susitikinėti

Geras gyvenimas gali atsigręžti sunkumais ieškant vyro.

“Man labai patiko. Nėra žodžių. Tai buvo nuostabu”.

Kai ekrane pasirodo finaliniai filmo autorių, veikėjų, kūrėjų vardai, vienas iš mano draugų sėdi svajingai susimąstęs. Kitas baigia žiaumoti užsakytą picą. Po to mes visi apsivelkame paltus ir aunamės batus. Šiltai atsisveikinę, kiekvienas patraukiame savo keliais.

Tai jau tapo neoficialiu, savaitiniu mūsų grupės ritualu: mes susirenkame, mes žiūrime, mes valgome, mes juokiamės, mes laimime. Bet kartą vienas iš mūsų stebuklingu būdu eina į pasimatymą. Tada žlunga visa įprasta rutina.

Pasimatymai ir draugai, draugai ir pasimatymai. Kartu šie abu žodžiai dera, tačiau aš kaskart suprantu, kad mano gyvenime jie yra pakankamai nesuderinami. Iš tiesų aš galėčiau ryžtis daug kam, kad ištekėčiau, bet man nepatinka tas kelias, kuris ten veda. Todėl kad, mano patirtyje pasimatymai yra siaubingas dalykas.

Trūkstama dalis

Aš gyvenu gerą gyvenimą, aš turiu darbą, gerai sutariu su savo seserimi, turiu draugus, su kuriais linksma ir reguliariai su jais susitinku, palaikau gerus santykius su daugybe žmonių, kurie mane moko politikos, kultūros, religijos subtilybių ir kartu su manimi aptarinėja žvaigždžių gyvenimus. Daugybė mano poreikių ir norų yra išpildomi su kaupu.

Tačiau aš ilgiuosi santuokos, bet man labai nepatinka tas kelias, kuris į ją veda....

Trūksta tik vienos nedidelės dalies. Ir ši rakštis kaskart iškyla ir didėja, kai tik perskaitau straipsnį apie motinystę, ar tai kas primena apie gilų intymumo santuokoje poreikį. Bet tomis dienomis, kai mano gyvenime vis dar dominuoja kavos puodelis, gyvenimas atrodo nuostabus, mano draugai užpildo jį iki pat kraštų ir tuomet rakštis tampa neįtikėtinai maža ir nereikšminga.

Tačiau aš niekada nepamirštu, kad ji vis dar čia. Žinodama tai, aš kelis kartus metuose pasiryžtu tikrai aukai – vakarui su draugėmis, kuomet mes kvatojame iki ašarų, ar kikename iš nerangaus padavėjo (pasimatymas su toku vaikinuku atrodo viliojantis 16-metei, bet jau niekaip ne 26 metų merginai), ar nejaukiai ir iš aukšto kalbamės su vyru, kuris nedvejodamas pasigiria, kad mėgstamiausias jo užsiėmimas – pasivaikščiojimas su kate. O po to mes visos apmokame sąskaitą lygiomis dalimis.

Pagaliau aš suvokiu, kad geras gyvenimas apsunkina pasimatymus, nes pasimatymai yra taip toli nuo santuokos ir, kad trokšdama jos, neturėsiu garantijų, kad galėsiu mėgautis ankstesniu gyvenimu. 

Pasirodo, kad pasimatymai nėra jau tokie smagūs. Jie yra sudėtingi, juose būtina išlaikyti sveiką pusiausvyrą. Tada tampa keblu atsakyti į tokius klausimus, kaip “Ar jis pakankamai gražus, kad galėtų taip nerišliai kalbėti?” arba “Juk jis taip myli Jėzų, kad tai leidžia jam neatsakingai žvelgti į savo pareigas?” Teks investuoti savo laiką ir pinigus, sukurti tokį ritualą, kuris iš esmės turi labai mažai galimybių baigtis sveikais ir laimingais santykiais. Ir tai dar labiau apsunkina apsisprendimą.

Trokštu susitikinėti?

Visai nesenai susitikau su vienu, labai nelaimingu vyru. Jis gyveno su tėvais, buvo įstrigęs savo darbe, pasipiktinęs bažnyčia ir jautėsi visiškai izoliuotas nuo savo vedusių draugų. Kai jis paklausė manęs, kodėl atėjau į pasimatymą, atsakiau, kad turiu nuostabų gyvenimą, bet noriu jį dar labiau praturtinti pažintimi su patraukliu, išsilavinusiu, linksmu ir tikrai Jėzų mylinčiu vyru.

Žinote, ką jis atsakė?

“Jei tavo gyvenimas toks nuostabus, kodėl eini į pasimatymus?”

Labai dažnai to aiškiai nesuvokiame, tad leisiu sau duoti vertingą patarimą. Tas žmogus buvo apimtas nesveiko noro turėti pasakišką žmoną, kuri ateis ir lengvu judesiu ištaisys visas jo problemas. Tai ir verčia jį kuo skubiausiai susitikinėti su mergina tam, kad ji taptų jo žmona.

Tai nėra visiškai nebūtinas dalykas, tačiau dažnas žmogus žvelgia į pasimatymus su sunkiai nuslepiamu geismu įgyvendinti būtent tokius sumanymus. Aš taip paskendusi dabartinėje būsenoje, kad pasimatymui galiu skirti daugiausiai dešimt minučių, nes man būtina peržvelgti FB draugų pranešimus ir pakomentuoti atsitiktinius pokalbius. Tiesą sakant net ir tai ima varginti, kai tampa akivaizdu jog po mandagaus virtualaus “tylėjimo” ir kelių mandagių frazių tampa akivaizdu, jog ateina laikas pasimatymui.

Kai visas mano laikas taip puikiai leidžiamas kitose srityse (draugai, šeima, Facebook,, ketvirtadienio susitikimai ir penktadienio filmų peržiūros), tampa neįtikėtinai sunku susitaikyti su ta mintimis, kad dabar reiks eiti į keblų pasimatymą, kuomet keliomis vienas kito pažinimo frazėmis tiri ar tinka tau ta pora, ar tai tik vienos dienos nuotykis. 

Neįmanoma pusiausvyra

Galų gale mano neryžtingumas susitikinėti su vienu žmogumi yra grindžiamas tuo, kad su draugais – daug lengviau. Mes vieni kitus pažįstame, ir net jei nepažįstame pakankamai gerai – vis tiek tai labai natūralu. Mes labai lengvai šnekučiuojamės apie ką tik nori – nuo Šventosios Dvasios iki kulinarinių subtilybių.

Man nekelia jokio nerimo ta aplinkybė, kad pokalbis gali pasukti bet kuria kryptimi ir aš niekaip neplanuoju sekančio pokalbio, nesiremiu paskutinio pokalbio tema ir nežaidžiu to žaidimo, kuomet vargšas vaikinukas net nenutuokia, esąs manipuliuojamas. Man patinka apie save galvoti, kaip apie tikrą, nesumeluotą ir autentišką asmenį, bet vos tik iškyla pasimatymo galimybė, visa tai pakeičia išankstinis nusistatymas ir apsimetinėjimas.

Gyvenimas su draugais yra smagus. Mes nuolat ir dėl visko juokaujame ir juokiamės. Mums juokingi namų kino vaizdeliai, įvairūs nutikimai, kalbos ypatybės. Mes galima juokauti ištisas valandas ir nepavargstame. Mes puikiai leidžiame laiką. Mes geriame vyną. Mes žiūrime filmus. Mes valgome. Mes kalbamės. Kartais net verkiame. Mes mokomės ir investuojame.

Net neketindami to daryti mes vieni kitiems suteikiame tokius gilius ir įspūdingus poveikius, kad tik stebėtis galima.

Ir, ko gero visų svarbiausia yra tai, kad per tuos santykius mes daug ko išmokstame. Išmokstame, kaip patarnauti vieni kitiems, kaip atleisti ir prašyti atleidimo, sužinome, ką mano gyvenimui duoda malonė, kaip Viešpats veikia per kitus žmones ir ką reiškia nešioti kitų naštas ir koks vaisingas gali būti bendravimas ir pažeidžiamumas. O per pirmą pasimatymą aš sužinau tik tai, ką jis dirba, kokios jo stalo manieros (jei tai man rūpi), na ir dar mėgstamą jo spalvą.

Būna dienų, kai noriu būti labiau nepatenkinta gyvenimu. Arba norėčiau, kad mano draugai nebūtų tokie smagūs, o santykiai teiktų mažiau pasitenkinimo nei dabar. Man reikia to, kas padėtų suderinti gilų santuokos troškimą su vis mažėjančiu noru eiti į pasimatymus.

Mano gyvenimas yra perpildytas ir labai dažnai tas “trūkstamas gabalėlis” atrodo toks menkas ir nereikšmingas, kad rizikuoti tuo pilnatvišku gyvenimu, kurį gyvenu dabar, būtų per didelė auka.  Tačiau tuo pat metu suvokiu, kad dabartinis pasitenkinimo jausmas gali būti trumpalaikis. Po metų ar net mažiau, Dievas bus toks pat geras, kaip ir dabar.

Dabar aš žinau, kad tai yra (pakankamai) gero gyvenimo palaiminimas ir prakeiksmas tuo pačiu metu. Ir kol rakštis lieka rakštimi, aš vis dar tikiuosi mėgautis gyvenimu ateityje. 

JoyBeth Smith