Koks iš tikrųjų skirtumas tarp vyro ir moters?

Yra paplitusi nuomonė, kad vyrai ir moterys yra panašūs į skirtingų planetų gyventojus – jie tokie skirtingi, kad dažniausiai negali suprasti vienas kitą be vertėjo pagalbos. Tačiau gal tai perdėtas vertinimas? Juk visų pirma mes visi esame žmonės, o tai reiškia, jog kalbame ne skirtingomis kalbomis ir galime suprasti vienas kitą, kai tik to panorime.

Bet tuo pačiu metu niekas neprieštaraus, kad vyrai ir moterys skiriasi vienas nuo kito ne tik pirminiais, bet ir antriniais lytiniais požymiais. Turime atsižvelgi į tuos skirtumus kasdieniniame savo gyvenime. Taip išvengsime konfliktų ir nesusipratimų.

Pirmasis skirtumas. Vyrai gerai jaučia savo galimybių ribas, moterys – ne.  

Jei moteris energingai ėmėsi kloti laminuotą grindų dangą, pjauti medieną ar gręžti betoninę sieną, tai dar nereiškia, kad ji ėmėsi darbo pagal savo jėgas. Tiesiog ji kol kas to nesupranta. O supras tada, kai įklimps ir grįžti atgal bus per vėlu. Čia gali pradėti lietis ašaros arba kilti nežmoniškos pastangos įveikti save ir savo silpnumą. To pasekmė – turime heroję, kuri, kaip sakoma liaudyje yra „boba su kiau...s“.  Tokia ir laukinį eržilą apjodys ir gaisrą užgesins.

Bet vis dėlto tokias moteris geriau laiku sustabdyti ir sulaikyti nuo panašių žygdarbių, nes ji tiesiog patruks. Patarimas moterims – nereikia vyrams sakyti tokių frazių „Nedaryk to, nereikia“, „Tai – sunku“ ir tuo labiau – „tu nesusitvarkysi“. Pastarieji žodžiai yra tiesioginis vyro įžeidimas, nes jei jis ėmėsi, tai žino, jog susitvarkys.

Antrasis skirtumas. Vyras žino, kada atėjo laikas pailsėti, o moteris nejaučia nuovargio ir dažniausiai išsenka.

Jei moteris nuolat patarinėja vyrui „pailsėk“, ji daro klaidą. Jis pats žino, kada jam ilsėtis, o kada reikia dirbti, todėl tokio tipo „rūpestis“ tegali iššaukti suirzimą. O štai pernelyg „darbščią“ moterį reikia stabdyti. Ji gali atrodyti žvaliai ir energingai, darbuotis lyg užvesta, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji nepavargo. Tiesiog ji to nejaučia ir nesuvokia. O supras tik tada, kai kaip pakirsta grius nuo per didelio krūvio.

Trečiasis skirtumas. Vyrai lengviau pakelia trumpalaikį stiprų ir aštrų skausmą, o moterys – ilgalaikį buką ir maudžiantį skausmą.

Moteris dažnai vadinama lepūnėle, nes cypia nuo mažiausio įbrėžimo, įsipjovus pirštą ar nuo smūgio. Bet mažai kas žino, kad šita „lepūnėlė“ tyliai ir herojiškai iškenčia ilgalaikius negalavimus, varginančius skausmus, padidėjusią temperatūrą ir neduoda aplinkiniams jokio ženklo, iš kurio jie suprastų, kaip jai sunku. Todėl svarbu, kad artimas žmogus išmoktų pastebėti jos blogos savijautos požymius (net kai ji niekuo nesiskundžia) ir parodytų deramą rūpestį.

Vyro reakcijos yra radikaliai priešingos. Jis gali tyliai iškęsti rimtas traumas ir žaizdas, bet jį gali išversti iš kojų paprasčiausias peršalimas. Todėl moteris turi suprasti, kad tas negalavimas, kuris jai atrodo lengvas, vyrui toks nėra.

Ketvirtasis skirtumas. Pagrindinis vyro suvokimo įrankis – regėjimas, moterų – klausa ir pojūčiai.

Čia verta prsiminti priežodį, kad vyrai myli akimis, o moterys – ausimis. Bet moteriai labai svarbu ne tik tai, ką ji girdi, bet ir tai, kaip jaučiasi jos kūnas ir kiek patogūs ir malonūs yra jos pojūčiai. Todėl jei norite kuo nors įtikinti moterį – kad ir važiuoti kartu į kurortą, visai nebūtina vilioti ją pajūrio vaizdeliais ir penkių žvaigždučių viešbučio interjerų nuotraukomis. Geriau jai apie tai papasakoti ir pridėti, jog to viešbučio numeryje ji jausis patogiai ir saugiai, pajūrio smėlis yra švelnus, o jūros bangos – švelnios ir šiltos.

Vyras panašią informaciją greičiausiai praleis per ausis, užtat jį sudomins ryškios ir spalvingos nuotraukos. Žinoma, yra ir tokių vyrų, kurie pasaulį suvokia klausa ir lytėjimu, bet tai – dažniau išimtys, o štai moterims tai dažniau – taisyklė.

Penktasis skirtumas. Moterims svarbiau jausmai, vyrams – faktai.

Pasakodama apie kokį nors įvykį, kuriame jai teko dalyvauti, moteris dažniausiai kalbės apie savo išgyvenimus ir naudos tokio tipo frazes: „Aš buvau sukrėsta“, „Aš nežinojau – ar čia verkti ar čia juoktis“, „Aš pasimečiau“, „Aš tiesiog netekau kantrybės“. Jai atrodo, kad aplinkiniai geriau supras, jei ji papasakos ką jautė. Vyrams nevertėtų erzintis dėl tokio emocionalumo netgi tada, kai tokią audringą reakciją iššaukę faktai atrodo nereikšmingi. Nereikia sakyti moteriai „Nesijaudink dėl tokio menkniekio“. Ji tiesiog nuspręs, kad vyras neįvertina jos jausmus, kurie nėra joks menkniekis. Iš to gali kilti nuoskauda ir net barnis.

O moteriai nevertėtų kaltinti jos jausmais nesivadovaujantį ir taip pat audringai jų neišgyvenantį vyrą nejautra. Jam nėra svetimos emocijos, tiesiog jis nėra pratęs apie tai kalbėti. Jis gali išdėstyti faktus, kurie sukėlė išgyvenimus, bet apie juos pačius greičiausiai nutylės. Jam atrodo, kad faktai kalba patys už save ir aišku, kokius jausmus tai iššaukė, jei jis juos išdėstė.

Žinoma, tai toli gražu ne visi vyrų ir moterų skirtumai, o ir jie nėra visiškai universalūs ir kiekviena taisyklė turi savo išimtis. Svarbiausia, kad mes suprastume, kad kitas žmogus yra vertas supratimo ir pagarbos, net jei jis visiškai nepanašus į mus, jei mąsto, jaučia ir reaguoja į aplinką kitaip.

Pasaulis būtų nuobodus, jei žmonės nesiskirtų vienas nuo kito, jei elgtųsi vienodai ir visada ir visur sutiktų vienas su kitu. Todėl nereikia išgyventi, kad esame skirtingi, o geriau tuo pasidžiaugti. O kad konfliktai kiltų kuo rečiau, reikia gerbti kito žmogaus ypatybes, turėti šiek tiek kantrybės, gerumo ir sugebėjimo užjausti.