-Ar aš Los-Andžele? - paklausė
lakūnas.
- Los Andžele?! Čia Dublinas...
Airija...
Toks
pokalbis įvyko 1938 metų liepos 18 dieną, kai Dublino oro uoste nutūpė
„skrydžio kryptį supainiojęs“ 31 metų airių kilmės lakūnas Duglas Koriganas
(Douglas Groce Corrigan). O viskas prasidėjo nuo to, kad liepos 17 dienos 5
valandą 15 minučių ryto jo pilotuojamas lėktuvas „Curtiss Robin“ pakilo iš
Bruklino Loyd Beneto aerodromo (Floyd Bennett Field). Duglas Koriganas su
savimi turėjo du šokoladinius užkandžius, dvi dėžutes figų, kvortą vandens ir
teritorinį JAV žemėlapį, kuriame buvo pažymėtas maršrutas iš Niujorko į
Kaliforniją. Jis budėjo visą naktį – ketino kilti vidurnaktį, bet aerodromą
gaubė tirštas vasaros rūkas. Pagaliau 4 valandą ryto leidimas buvo gautas. Iš
tikro Duglas Koriganas laukė šios akimirkos tris metus nuo to laiko, kai pirmą
kartą atėjo mintis perskristi Atlantą. Todėl kelios laukimo valandos Floyd
Beneto aerodrome nebuvo ilgos.
Pagaliau
atėjo laikas startui. „Curtiss Robin“ pripildomas degalais ir išridenamas iš
angaro. Paleidęs variklį priėjo prie lauko mechaniko ir paklausė, kuria
kryptimi turėtų kilti, kad vėliau galėtų pasukti į Kaliforniją. Jam atsakė, kad
norint išvengti pastatų vakariniame aerodromo gale reikia kilti į rytus. Nesant
vėjo kilimo kryptis nebuvo svarbi. Koriganas apsisprendė – kils rytų kryptimi.
Kupinas degalų lėktuvas riedėjo beveik visu daugiau nei kilometro ilgio taku ir
pagaliau sunkiai atsiplėšęs nuo betono pakilo ir tako kraštą praskrido vos
50-ies pėdų aukštyje. Suprasdamas, kad lėktuvas kops ne taip greitai, kaip
norėtųsi, nusprendė skristi tiesiai dar kelias mylias, o po to pasukti į
vakarus.
Kai
pakilo į 500 pėdų aukštį žemę vis dar dengė rūkas. Pradėjęs posūkį į vakarus
aptiko, kad neveikia kompasas – ištekėjo jame esantis skystis. Daug
nesivargindamas pasinaudojo lėktuvo grindyse esančiu kompasu ir tęsė posūkį iki
pat tos akimirkos, kol magnetinė rodyklė parodė, jog jis skrenda pasirinktu
kursu į „vakarus“. Duglas išsirengė į ilgą kelią per visą šalį. Jis buvo toks
ramus, lyg jau ne kartą tai būtų daręs. Iš tikrųjų jis tai ir darė jau septynis
kartus, tiesa, du bandymai buvo neoficialūs.
Koriganas
ištisus tris metus visais būdais bandė gauti leidimą skrydžiui iš Niujorko į
Dubliną. Jam nuolat atsakydavo, kad jis gali skristi iš Niujorko į Kaliforniją,
o skrydis per Atlanto vandenyną net nebus svarstomas.
Nenuorama
Duglas
Koriganas gimė 1907 metų sausio 22 dieną Techaso valstijos Galvestono mieste.
Jo tėvas buvo inžinierius, o mama- mokytoja. Sulaukęs 15-os mėnesių vaikas
laimėjo pirmą vietą vietiniame kūdikių konkurse. Jo tėvas su visa šeima nuolat
kilnojosi iš vietos į vietą, kol galų gale išsiskyrė su savo žmona. Nuo to
laiko Duglas gyveno tai pas tėvą, tai pas motiną, o paskui liko gyventi pas ją
Los Andžele. Ten ir pradėjo dirbti. Tuo metu net minties nebuvo apie aviaciją.
Tą
sekmadienį 18-metis Duglas nusprendė nuvažiuoti į vietinį aerodromą ir ten
pirmą kartą gyvenime pakilo į orą. Tai buvo apžvalginis 10-ies minučių skrydis
su Curtiss JN-4D „Jenny“ aplink Los Andželo B.F. Mahoney ir Claude Ryan
aerodromą. Du su pusę dolerio kainavęs pasiskraidymas pakeitė jo gyvenimą ir
nuvedė pavojingais, žavingais, lemtingais ir net skausmingais keliais. 1925
metų spalio mėnesį įvykęs skrydis užtemdė aistringą Duglo norą tapti architektu
ir įžiebė naują svajonės žvaigždę.
Jau
po savaitės Koriganas vėl pasirodė aerodrome, tik šį kartą jis turėjo kitą
tikslą – ieškojo, kas galėtų jį patį išmokyti skraidyti lėktuvais. Netrukus jis
praleisdavo aerodrome visus savo sekmadienius. Po trumpos pamokos Koriganas
likdavo aerodrome iki pat vakaro ir talkindavo mechanikams.
1926
metų kovo 25 dieną jis pakilo į pirmą savarankišką skrydį. Vėliau ne kartą
sakydavo, kad tai pati svarbiausia diena jo gyvenime.
Netrukus
Ryan ir Mahoney nutraukė savo veiklą Los Andžele ir persikėlė į San Diegą, kur
atidarė Ryano Aeronautikos kompaniją (Ryan Aeronautical Company) ir pasiūlė
darbą Koriganui. Atvykęs į San Diegą Duglas matė, kad naujos kompanijos padėtis
itin nestabili – gamyklos angaruose stovėjo tuzinas nebaigtų lėktuvų –
užsakovai nutraukinėjo kontraktus. Bet netrukus jie gavo Čarlzo Lindbergo
telegramą – jis teiravosi, ar Ryan Aeronautical galėtų sukonstruoti
transatlantiniam skrydžiui tinkamą lėktuvą. Savininkai atsakė, kad toks
lėktuvas kainuos 10000 dolerių ir bus parengtas per 2 mėnesius. Lindbergui tiko
ir kaina ir terminas, todėl jis išvyko į gamyklą.
Ir aš skrisiu per Atlantą!
1927
metų vasario mėnesį Koriganas matė, kaip kompanijos savininkas Mahoney kalbasi
su jaunu žmogumi. Pasikalbėjęs su juo Mahoney paliepė Koriganui ir vienam iš
mechanikų eiti į aerodromą ir parengti skrydžiui lėktuvą, kurį išbandys tas
pats išstypęs jaunuolis. Pakeliui mechanikas pasakė Duglui, kad tas vyrukas yra
iš Sent Luiso ir ketina skristi iš Niujorko į Paryžių. Koriganas atsisuko ir
atsiduso:
- Po
galais, jis atrodo, kaip koks fermeris. Ar tu manai, kad jis gali skraidyti?
Jie
parengė skrydžiui Ryan M-1, bet Koriganui nepatiko variklio garsas. Lindbergas
ištarė „Viskas gerai“, ir įsiropštė į kabiną. Netrukus jis pakilo, per kelias
minutes apskrido lauką, pasuko prieš vėją ir atliko devynias iš eilės kilpas ir
užbaigė savo pilotažą apversdamas lėktuvą ore. Koriganas, o tuo labiau mechanikas
dabar jau neturėjo jokių abejonių, kad Čarlzas Lindbergas gali skraidyti, o šis
nusprendė, kad Ryan surinks jam „Spirit of St. Louis“.
Ištisus
du mėnesius kompanija ruošė lėktuvą, o Koriganas ir kiti neretai likdavo darbe
po vidurnakčio. Jis pats surinko sparnus ir sumontavo degalų bakus bei
prietaisų skydą. Nemažai laiko gamykloje praleido ir pats Lindbergas. Vėliau
Koriganas prisimindavo, kad visa Ryan Aeronautical komanda buvo užsidegusi
Lindbergo idėja. O pats Lindbergas rašė apie Ryan komandą: „Jie taip trokšta
sukurti lėktuvą, kuris nuskristų iki Paryžiaus, kaip ir aš trokštu ten jį
nuskraidinti“.
Ryan
Aeronautical spėjo užbaigti lėktuvą „Spirit of St. Louis“ laiku ir 1927 metų
gegužės mėnesį nuskraidino jį į Sent Luisą, o iš ten – į Niujorką. Iš čia jis
ir pasuko link Paryžiaus.
Sužinoję,
kad Lindbergui pasisekė atskristi iki Paryžiaus Koriganas ir jo bendradarbiai
šoko į automobilius ir lėkė miesto gatvėmis lyg pakvaišę. Tačiau Duglas
Koriganas buvo ne tik susižavėjęs, - jis buvo įkvėptas. Tada jis ir nusprendė
pats įveikti Atlantą.
Po
to, kai "Ryan Aeronautical" sukūrė dabar labiausiai pasaulyje žinomą
lėktuvą, jų verslas suklestėjo. 1928 metų spalio mėnesį gamykla perkeliama į
Sent Luisą. Bet Koriganas liko Kalifornijoje – jis įsidarbino mechaniku ką tik
įsteigtoje aviacijos mokykloje Airtech School. Jau nuo pat pradžių šioje
mokykloje kasdien skraidyti mokėsi po 50 studentų. Koriganui likdavo tik viena
galimybė kilti į orą, - per pietų pertrauką. Jam patikdavo išdarinėti
įvairiausius triukus – jau vos pakilęs nuo žemės neretai jis užriesdavo lėktuvo
nosį ir nerdavo į dangų stačiai. Jis darydavo po 10-11 kilpų iš eilės, o
kompanijos pilotai kalbėjo, kad jis – pamišęs. Kai tik Koriganas išlipdavo iš
lėktuvo, kiti pilotai nuolat skaitydavo moralus dėl lengvabūdiško elgesio ir
ramybės drumstimo. Jos žiūrėdavo tiesiai į akis ir naiviai šypsodamasis
teisindavosi: „Nemanau, kad tai buvo pavojinga“.
Vyriausias
kompanijos pilotas buvo neperkalbamas ir Koriganui uždrausta daryti triukus su
kompanijos lėktuvais. Nieko tai nepadėjo – Duglas nutraukė triukų kaskadas virš
kompanijos aerodromo. Vietoj to jis nuskrisdavo prie Meksikos pasienio ir ten
duodavo valią savo fantazijai.
1930
metais kartu su bičiuliu nukeliavo į Niujorką ir įsidarbino Ruzvelto aerodrome.
Su pasirodymais jie gastroliavo po visą Rytų Pakrantę. Jie nusileisdavo šalia
mažų miestelių ir siūlydavo skraidinti žmones. Verslas klestėjo – kartais jie
uždirbdavo ii 140 dolerių per savaitę.
1933
metais Koriganas nusprendė grįžti į Kaliforniją. Jis neturėjo automobilio,
todėl pradėjo dairytis nebrangaus lėktuvo, kuriuo galėtų parskristi į Vakarus.
Netrukus rado visai neblogą „Curtiss Robin“, už kurį prašė 325 dolerių. Jau po
kelių dienų kartu su broliu pakilo skrydžiui į Vakarų Pakrantę. Kas 100 mylių
jis leisdavosi ir skraidindavo žmones, taip užsidirbdamas pinigų kelionei.
Kartą
jis pritrūko degalų po to, kai keliuose miestuose iš eilės nerado aikštelės
tūpimui. Pagaliau aptiko krūmais apaugusį lauką. Tūpimas buvo grubus – vienas
iš važiuoklės ratų kliudė kelmą ir nulaužė važiuoklės atramą. Laimei, netoliese
buvo sodyba. Ten jis rado kelis lentgalius, atsikirpo vielos iš aptvaro ir pats
sutaisė važiuoklę. Fermeris iš traktoriaus nupylė truputį gazolino ir Koriganas
tęsė savo kelionę.
Grįžęs
į San Diegą kurį laiką dirbo lėktuvų gamykloje. Tai visiškai netenkino
nutrūktgalviškos Korigano natūros. Jis nusprendė atnaujinti savo „Curtiss
Robin“ ir įgyvendinti savo svajonę perskristi Atlantą. Jis puikiai suprato, kad
toks užmanymas gali baigtis mirtimi, tačiau visgi tai tikrai nebus nuobodu.
Būdamas airiu net nesvarstė pasirinkdamas kelionės tikslą – savaime suprantama,
kad tai turėjo būti Dublinas.
Pirmiausia
jis nusipirko naują 165 arklio galių variklį Wright J6-5, po to sumontavo
papildomus degalų bakus. Jis ketino tapti pirmuoju žmogumi, be nutūpimo
nuskridusiu iš Niujorko į Dubliną. Bet tai nebuvo taip paprasta, kaip galėjo
atrodyti. Po lėktuvo patikrinimo federalinis inspektorius leido skristi tik
virš JAV ir net nesileido į kalbas apie transatlantinius skrydžius.
Duglas
Koriganas buvo užsispyręs – 1936 metais nuskrido į Niujorką, pakeliui
nutūpdamas Sent Luise. Niujorke dar kartą rašė prašymą dėl leidimo įvykdyti
savo planą. Be jokių paaiškinimų jam atsakyta, kad palauktų dar vienus metus.
Po to atsakyta, kad netgi tuo atveju, kai lėktuve nėra radijo, būtina turėti
radijo operatoriaus licenciją.
Koriganas
grįžo į Kaliforniją, ten įgijo tą licenciją ir tuo pačiu sumontavo lėktuve dar
du kuro bakus. 1937 metais vėl pateikė prašymą skrydžiui, bet vos prieš kelis
mėnesius kažkur Ramiajame vandenyne dingo Amelija Erhart. Tokiomis aplinkybėmis
niekas nesiryžo duoti leidimą dar viena skrydžiui virš vandenyno. Dar daugiau –
vyriausybė atsisakė atnaujinti Korigano lėktuvo licenciją, o tai reiškė, kad
dabar jis iš viso negali niekur skristi. Vėliau jis rašė: „Atrodė, kad dabar
tikrai buvau sustabdytas“.
Niujorkas – Kalifornija ir atgal
Bet
jis neatsisakė savo ketinimo. Net neturėdamas leidimo skristi jis turėjo savo
lėktuvą. Jis mąstė taip: „Jie negali uždrausti skraidyti lėktuvu, kuris neturi
licencijos. Kolumbas išnaudojo savo šansą, tai kodėl neturėčiau aš?“ Koriganas
nuskrido į Niujorką ir planavo tūpti Bruklino Floyd Bennett aerodrome naktį,
kai visa valdžia saldžiai miega. Ten jis galėtų pripildyti savo kuro bakus
gazolinu ir nerti virš vandenyno. Ir tegul eina visi po velnių!
Skrydis
į Niujorką buvo sutrikdytas – blogas oras jau pirmą dieną privertė tūpti
Arizonoje. Kitą dieną oria dar labiau pabjuro ir teko tūpti Naujojoje
Meksikoje. Nesėkmės lydėjo visą kelionę – virš Techaso valstijos skrido dvi
dienas, jis buvo priverstas tūpti atviruose laukuose arba šalia tokių miestų,
kur nėra jokių aerodromų. Kelionė iš Kalifornijos į Niujorką truko devynias
dienas.
Be
to jau buvo spalio pabaiga ir artėjo šalčiai. Koriganas nusprendė nerizikuoti
ir neskristi virš vandenyno. Vienas yra nepaklusti biurokratams, kita – ryžtis
pavojingam skrydžiui virš Šiaurės Atlanto. O juk jo planuota kelionė buvo
pavojinga netgi palankiausiomis oro sąlygomis.
Vietoj
to jis nusprendė nuskristi be nutūpimo į Kaliforniją. Vieną popietę Koriganas
nutūpė Floyd Bennett aerodrome, pasipildė degalais ir vėla pakilo į orą. Niekas
nestabdė ir niekam nerūpėjo lėktuvas be licencijos. Netrukus jis suprato, kad
turi būti dėkingas likimui už tai, kad nemėgino įveikti Atlanto vandenyno –
skrendant virš Misisipės apledėjo karbiuratorius. Variklis prarado galią, todėl
Koriganas turėjo nuolat judinti droselio sklendę, kad sutrupintų ledą ir
apsaugotų nuo naujo apledėjimo.
Priešinis
vėjas vertė eikvoti degalus, o tai reiškė, kad jų nepakaks kelionei iki Los
Andželo. Vis dėlto jis pasiekė Kaliforniją ir nutūpė Adamso aerodrome (San
Fernando slėnyje). Ten jį ir pričiupo federaliniai inspektoriai – vienas iš jų
apžiūrėjo lėktuvą ir nurodė aerodromo pareigūnams, kad neleistų juo kilti.
„Sunshine“ prastovėjo Adamso angare pusę metų.
Bet
Koriganas neturėjo jokio noro taip ilgai likti ant žemės. Jis lankėsi aplink
Los Andželą išsimėčiusiuose aerodromuose ir tai šen tai ten skraidydavo įvairių
tipų lėktuvais. Bet jis norėjo skristi su savo lėktuvu, todėl kapitališkai
atremontavo variklį ir pateikė patikrinimui. Federalinis inspektorius
nusprendė, kad lėktuvas tinkamas eksperimentinei licencijai ir leido skristi iki
Niujorko nutūpiant, o iš ten atlikti tokį pat skrydį iki Los Andželo.
Rengdamasis
skrydžiui Koriganas atliko keletą bandymų, kad išsiaiškintų gazolino
suvartojimą skrendant įvairiais greičiais. Galop jis nusprendė, kad
tinkamiausias „Curtiss Robin“ greitis – 85 mylios per valandą. Tada ėmėsi oro
prognozių.
1938
metų liepos 7 dieną jis pakilo iš Long Byč (Long Beach). Skrendant virš dykumos
teko įveikti audringus oro sūkurius, o Naujojoje Meksikoje brautis per smėlio
audrą. Vėliau jį pasitiko viesulas ir milžiniški žaibai. Jis pasiryžo taupyti
degalus, todėl neaplenkinėjo audrų. Laimei šis pasirinkimas buvo palankus.
Audrą jis įveikė vėluodamas viena valanda. Kelionės pabaigoje pradėjo tekėti
pagrindinis kuro bakas – Koriganas jau abejojo ar pavyks užbaigti skrydį. Jis
pasiryžo skristi tol, kol užteks gazolino.
Tuo
metu, kai baigėsi paskutiniai kuro lašai jis galėjo tik spėlioti, kiek dar jo
liko. Bet jis skrido. Prie Filadelfijos pavyko „pasikinkyti“ palankų vėją ir
prieš saulėlydį jis pasiekė Niujorką ir tūpė Ruzvelto lauke. Kai nutūpė, degalų
bake buvo likę keturi galonai gazolino.
Apžiūrėjęs
lėktuvą Koriganas nusprendė, kad neturi galimybių sutaisyti degalų nutekėjimo –
reikėjo ne mažiau savaitės. Per tą laiką reiktų išimti degalų baką ir jį
suremontuoti. Jis troško įgyvendinti savo planą. Skrydžio plane pasakyta, kad
skris iš Niujorko į Kaliforniją. Tą patį liudijo ir federalinė licencija.
Vienintelis turėta žemėlapis aprėpė Jungtinių Amerikos Valstijų teritoriją.
Liepos 16 dieną Koriganas atskrido į Floyd Bennett aerodromą ir sklidinai
pripildė kuro bakus. Ketvirtą valandą ryto jis buvo pasirengęs skrydžiui.
Skrydis
Liepos
17-os rytą Koriganas pats išrideno lėktuvą ir, pasišviesdamas žibintuvėliu,
apžiūrėjo veikiantį variklį. Jis veikė puikiai. Pilotas įsiropštė į savo
„Sunshine“ ir nuriedėjo į rytų-vakarų kilimo taką. Lėktuvas buvo taip
perkrautas, kad prieš atsiplėšdamas riedėjo taku 3200 pėdų (beveik kilometrą).
Po
10-ies valandų skrydžio smarkiai atšalo. Bet tai buvo smulkmena, palyginus su
tuo, kad tekėjimas iš degalų bako vis didėjo. Degalai užliejo visas kokpito
grindis ir apsėmė batus. Koriganas net nežinojo, kad yra kažkur virš Šiaurės
Atlanto ir nelabai suvokė, kad tokia kuro netektis yra katastrofiška. Jis
skrido tamsoje, ir laikas tikrai nebuvo jo sąjungininkas. Ant grindų telkšojo
colio gylio kuro bala. Nuotėkis nebūtų buvęs toks pavojingas, bet kuras sunkėsi
visai šalia išmetamojo vamzdžio – o tai reali sprogimo galimybė. Koriganas
žinojo, kad reikia kažką daryti, bet su savimi jis turėjo tik atsuktuvą. Su juo
ir pradūrė skylę grindyse – dabar gazolinas varvėjo išorėn priešingoje lėktuvo
pusėje. Sprogimo galimybė buvo pašalinta.
Neturėdamas
jokių galimybių pašalinti nutekėjimą stengėsi sugalvoti kitą būdą – skrendant
per šalį jis dar galėjo nutūpti pasibaigus degalams. Dabar jis neturėjo jokių
galimybių tūpti – kažkuriuo metu jis susivokė skrendąs virš vandenyno. Prieš
skrydį Koriganas planavo taupyti degalus nedidindamas variklio apsukų. Dabar
jis suvokė, kad tokiu būdu jis praranda kur kas daugiau gazolino, nei
sueikvoja. Koriganas nusprendė maksimaliai padidinti variklio apsukas ir
išnaudoti tą gazoliną, kuis yra bake. Padidinęs apsukas nuo 1600 iki 1900 jis
padidino ir skrydžio greitį. Dabar liko vienintelė viltis – tikėjimas, kad degalų
užteks iki tol, kol pasieks krantą. Pamatęs žvejų valtį nusileido kuo žemiau ir
skrido link jos – Koriganas pagrįstai tikėjosi, kad tokia maža valtis būtų
pernelyg nutolusi nuo kranto. Atrodė, kad pagaliau krantas netoli. Švęsdamas
šią žinią atsidarė figų pakelį.
Kai
suvalgė sausainius ir pradėjo šokolado plytelę, tolumoje išvydo žemės juostą.
Vėliau jis sakė: „Pastebėjau nuostabias žalias kalvas“. Netrukus Duglas
Koriganas pamatė didelį miestą – Dublinas buvo jo protėvių namai. Kaip ir
kiekvienas geras pilotas jis du kartus apskrido Baldonnel lauką, pasitikrino ar
nėra artėjančių lėktuvų, pasirinko vėjo kryptį ir grakščiai nutūpė. Buvo liepos
18-oji diena.
Gimtoji Airija
Nuriedėjęs
link starto linijos paliko veikiantį variklį tam atvejui jei paaiškėtų jog yra
nelaukiamas. Pirmasis jo sutiktas žmogus buvo armijos karininkas. Koriganas
prisistatė ir pasakė: „Vakar ryte išskridau iš Niujorko į Kaliforniją. Po to
pasiklydau debesyse ir nuskridau neteisingu keliu“. Karininkas ramiai ištarė:
„Taip, mes žinome“. Tada Koriganas nustebo: „Tikrai? Kaip jūs sužinojote?“
Karininkas ištarė: „mažame popieriaus lapelyje buvo žinutė, kad kažkas skrenda
ta kryptimi. Vėliau mums skambino iš Belfasto ir pranešė, kad lėktuvas su JAV
ženklais praskrido virš jų“.
Po
to atėjo mėlyna uniforma apsirengęs muitininkas ir paklausė ar Koriganas niekur
nebuvo nutūpęs. „Aš praskridau virš miesto – spėju, kad tai buvo Belfastas.
Tačiau nemačiau ten jokio aerodromo. Tai pirmasis taškas, kuriame tūpiau
išskridęs iš Niujorko“. Muitininkas draugiškai atsiliepė, kad tokiu atveju
situacija tampa lengvesne. Jie nuvedė Koriganą į lauko biurą, kur jis pasirašė
oro uosto registre. Tada parodė straipsnį laikraštyje, kur buvo rašoma apie
Atlanto vandenyne dingusį nežinomą lakūną.
Koriganas
ne tik, kad neturėjo leidimo tokiam skrydžiui, jis neturėjo nei paso, nei kokių
nors kitų dokumentų. Tačiau pareigūnų tai nestebino. Jie pranešė, kad susisieks
su Amerikos ministru Stefenu Kadahi (Stephen Cudahy). Tuo tarpu pakvietė lakūną
puodeliui arbatos. Kai ministras sutiko priimti Koriganą, muitininkas
paprieštaravo: „Dar neturiu nurodymų iš vyresnybės. Ar negalite palūkėti?“
Karininkas paklausė: „Kas atsitiko? Juk jūs nesuimate lakūno?“ Muitininkas
sutriko: „Ne, bet tokio atvejo nėra buvę mano tarnyboje. Nežinau ką daryti“.
Karininkas nusijuokė ir paleido Koriganą.
Amerikos
ministras panoro pats išgirsti istoriją iš pirmų lūpų. Duglas žinojo, kad šis
pokalbis yra labai svarbus, todėl nuoširdžiai dar kartą papasakojo, jog pakilo
iš Floyd Bennett aerodromo ir pasuko į rytus. Jis pabrėžė, kad rytas buvo
ūkanotas. Kadahi santūriai atsiliepė „Aš suprantu“.
Tada
Koriganas papasakojo visą istoriją ir apie savo klaidą. Jis aiškino, kad
lėktuvas buvo perkrautas, todėl negalėjo kopti taip greitai, kaip reikėjo. Tada
lakūnas nusprendė nuskristi dar kelias mylias į rytus, sudeginti dalį kuro ir
tik tada pasukti atgal. Koriganas paaiškino, kad sugedo lėktuvo kompasas, todėl
jam teko pasinaudoti atsarginiu magnetiniu kompasu. „Argi jūs nieko nematėte
apačioje?‘ – paklausė Kadahi. „Žemę dengė rūkas“ – atsakė Koriganas, - „Vienoje
vietoje buvo properša ir aš mačiau miestą. Nusprendžiau, kad tai – Baltimorė ir
įsitikinau, kad skrendu teisingu kursu į Kaliforniją“. Iš tiesų Koriganas
matė.... Bostoną. Bet tai buvo vienintelė properša – likusi kelio dalis įveikta
pasinaudojant kompasu. Kai po 26 valandų skrydžio jis pagaliau išniro iš debesų
, pamatė... vandenyną. „Tai buvo keista, nes po 26 valandų skrydžio niekaip
negalėjau atsidurti virš Ramiojo vandenyno. Buvo gerokai šviesiau, kai
pažvelgiau į kompasą. Tik dabar pastebėjau, kad visą kelią žvelgiau į priešingą
rodyklės galą. Dabar supratau, kad esu kažkur virš Atlanto vandenyno!“ Jam
neliko kieko kito, kaip tik laikytis tos pačios krypties. Netrukus apačioje
pamatė miestą ir aerodromą. Prieš du metus jis nuodugniai išstudijavo Airijos
žemėlapį, todėl nesunkiai suprato, kad tai – Dublinas.
Kadahi
klausėsi skeptiškai.
- Sakote, buvo ūkanota, kai kilote iš aerodromo? Jūsų
istorija taip pat ūkanota, todėl papasakokite kaip buvo iš tikrųjų.
- Bet aš ką tik papasakojau viską kaip buvo ir nežinau
jokios kitos istorijos.
- Tai Jūs tvirtinate, kad buvo būtent taip?
- Tokia mano istorija. Man gėda dėl navigacinės
klaidos.
Gandas
apie drąsų Korigano žygį sklido neregėtu greičiu. Prie JAV pasiuntinybės
būriavosi reporteriai, fotografai ir kino kronikų operatoriai. Pasipylė
sveikinimo telegramos, telefono skambučiai. Sveikino ne tik draugai ir
pažįstami, bet ir tokios įžymybės, kaip Henris Fordas (Henry Ford) ir Hovardas
Hjuzas (Howard Hughes). Koriganas susitiko su Airijos premjeru Eamon De Valera
ir dar kartą nuodugniai papasakojo skrydžio istoriją. Bet aki tik jis pradėjo
pasakoti apie klaidingai suprastą kompasą visi pradėjo juoktis. Vėliau
Koriganas rašė, kad nuo to momento viskas klostėsi palankiai. De Valera pasakė:
- Jis atvyko į mūsų šalį be dokumentų, todėl ir mes
leisime jam išvykti be dokumentų.
- Pone, De Valera esu Jums labai dėkingas ir
gailiuosi, kad sukėliau tiek problemų.
- Viskas gerai, - atsakė premjeras. – Mes džiaugiamės,
galėdami Jums padėti, nes Jūsų skrydis dar kartą parodė pasauliui, kur yra
Airija.
Triumfo žygis
Laukdamas
oficialių leidimų Koriganas aplankė Londoną ir ten susitiko su JAV
ambasadoriumi Džozefu Kenedžiu (Joseph Kennedy). Vėliau Koriganas ir jo
lėktuvas laivu „Manhattan“ išsiųsti į JAV. Jis tikėjosi rimtų kaltinimų, bet
likimas ir skrydis buvo jam palankūs. Jaj pritaikyta vienintelė nuobauda –
piloto licencija sustabdyta iki rugpjūčio 4-os dienos. Kaip tik tą dieną laivas
atplaukė į Niujorką ir plaukė pro Laisvės statulą. Tuo metu sukaukė šimtai
sirenų, o gaisriniai laivai saliutavo vandens srovėmis. Nepaisant to, kad jis
pažeidė daugybę taisyklių, Duglas Koriganas buvo sutiktas kaip didvyris.
Prieplaukoje į laivą pakilo sutikimo komiteto nariai iš Merijos ir nuvežė Duglą
į McAlpin viešbutį.
Kitos
dienos popietę jis iškilmingai važiavo Brodvėjumi. Pasveikinti jo susirinko
daugiau nei milijonas žmonių – tiek po pirmojo transatlantinio skrydžio
nesurinko net Čarlzas Lindbergas.
Po
to Koriganas skraidė po Ameriką, jo garbei buvo rengiami paradai, j sveikino
miestų merai, gubernatoriai ir didžiulės minios žmonių. Didžiausi laikraščiai
ir radijo stotys putodami pasakojo apie „atsitiktinai“ įveiktą Atlanto
vandenyną ir netrukus suteikė jam „Klaidingo Kelio“ ("Wrong Way"
Corrigan) pravardę. Jam buvo įteikta šimtai dovanų. Didžioji jų dalis buvo ...
kompasai.
1938
metais Koriganui įteiktas Jungtinių Valstijų Vėliavos Asociacijos medalis, o
gimtojo Techaso Galvestono miesto oro uostas pavadintas Korigano vardu. 1939
metais kino studija RKO Studios sukūrė filmą „Skrajojantis airis“ (The Flying
Irishman), kuriame ir vaidino pats Koriganas. Gi pats didžiausias pripažinimas
jam buvo paties prezidento Franklino Ruzvelto žodžiai, kad jis nei minutės
neabejojo Korigano istorijos tikrumu.
Jis niekada nepaneigė savo istorijos
Antrojo
pasaulinio karo metais Duglas Koriganas dirbo lakūnu-bandytoju, o vėliau
tarnavo transporto aviacijoje. 1946 metais kreipėsi į JAV senatą, kad gautų
leidimą pilotuoti keleivinius lėktuvus. Po to kurį laiką dirbo komerciniu
pilotu mažoje Kalifornijos aviakompanijoje.
Po
12-os viešo gyvenimo metų Duglas Koriganas nusipirko 18-os akrų apelsinmedžių
giraitę šiaurinėje miesto dalyje ir persikėle ten su žmona ir trimis sūnumis.
1969 metais pardavė didžiąją giraitės dalį ir liko gyventi žaliame name. Viena
iš 93 gatvių jo gyvenvietėje buvo pavadinta Korigano vardu., nuolat duodavo
interviu. Bet į gyvenimo pabaigą atsiribojo nuo pasaulio.
Jo
žmona Elizabet mirė 1966 metais. Kai 1972 metais Katalinos saloje aviacijos
katastrofoje žuvo sūnus, Duglas atsiskyrė nuo pasaulio. 1988 metais jis
susiviliojo galimybe pademonstruoti nuo 1940 metų garaže saugomą lėktuvą
aviacijos šventėje. Jis taip užsidegė idėja paskraidyti su savo „Sunshine“, kad
šventės organizatoriai sunerimo. Duglas nepilotavo jokio lėktuvo nuo pat 1972
metų, todėl organizatoriai labai apdairiai pastatė sargybinius prie lėktuvo
sparnų ir net svarstė galimybę pririšti jo uodegą prie policijos mašinos.
80-ųjų
metų pabaigoje buvo keli pranešimai apie tai, kad garsioji klaida buvo padaryta
tyčia. Pats lakūnas nuolat tai neigė. 1960 metų sausio 26 dieną jo žmona
vietiniam laikraščiui pasakė: „Jis
niekada man nemelavo ir iki šiol tvirtina, kad padarė navigacinę klaidą“.
Sulaukęs
88 metų Duglas Koriganas mirė 1995 metų gruodžio 9 dieną. Liko du sūnūs –
Duglas ir Haris, bei sesuo Evelina.
Chris Fasolino
Aviation History 2005/05
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą