Tikėjimo iliuzija

Rembrandt Harmensz. van Rijn 1606 – 1669
Vakarienė Emause (1648)
Aliejus ant medžio (68 × 65 cm)
1648 Museum Musée du Louvre, Paris

Darij Charasimovič OFMConv

Svarstant apie „tikėjimo klystkelius“ pravers apaštalo Pauliaus pavyzdys. Iki to meto, kai kelyje į Damaską jis sutiko Jėzų Kristų, net neabejojo savo religingumu it savo gyvenimą buvo pašventęs Dievui. Jis buvo uolus fariziejus ir tarnavo Dievui taip, kaip manė esant teisinga. Bet jo gyvenimas pasikeitė tik po to, kai sutiko Jėzų. Dievui.

„Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (Apd 9, 1-6).

Apaštalas Paulius iki susitikimo su Kristumi galvojo, kad nuoširdžiai tarnauja Dievui. Tas pats darosi ir su mumis šiandieną: mes einam į bažnyčias, uždegam žvakutes ir net naudojamės Sakramentais. Ir tuo pačiu metu „prasilenkiam su Dievu“, nes mūsų gyvenimuose ir mūsų šeimose nėra tikėjimo vaisių. Tai gali būti dėl to, kad Dievą nesąmoningai priimame, kaip priemonę ir gerovės siekimo instrumentą.

Ištyrinėkime du skirtingus požiūrius į Dievą.

Pirmasis neteisingas: Dievas yra priemonė mūsų gyvenime.

Antrasis, teisingas: Dievas yra mūsų gyvenimo tikslas.

Gali pasirodyti keista, kad kam nors Dievas yra priemonė. Deja, tai yra gana paplitęs santykis. Tiesiog dažniausiai žmogus pats to nesuvokia.

Kokios gali būti iliuzijos santykyje su Dievu?

Krikštas gali būti suprastas kaip sandoris su Dievu. Aš krikštijuosi, reguliariai vaikštau į bažnyčią, o už tai tikiuosi laimės žemėje, sveikatos, sėkmės visame kame ir problemų nebuvimo. Tai yra savotiškas derėjimasis su Dievu. Ir toks požiūris yra labai paplitęs: Dievas suvokiamas kaip supermarketas, kurio lentynose yra visa ko reikia sočiam gyvenimui. Centrinėje vietoje yra mano gyvenimas, o ne Dievas ir mano meilė Jam. Dievas yra mano užgaidų vykdytojas. Aš esu viena sandorio šalis, Jis – kita, skirta tam, kad mane aptarnautų.

Dievas gali būti priimamas, kaip apsauga ir saugaus mano gyvenimo garantija. Aš meldžiuosi, tarnauju Dievui, o už tai Jis turi garantuoti man sėkmingą gyvenimą. Mes įpratome rinktis aukščiausios kokybės produktus ir perkeliame tai į dvasinį gyvenimą. Svarbiausia yra ne Dievas, o mano gyvenimo užtikrinimas.

Valdininko požiūris. Santykiuose su Dievu aš esu valdininkas. Palyginime apie Sūnų palaidūną antrasis sūnus visiškai nesidžiaugia tuo, kad brolis grįžo į tėvo namus. Jis liūdi. Taip ir mes – labai dažnai esame nusiminę. Tai ypač gerai mato Mišias aukojantis kunigas. Bet juk krikščionybė yra džiaugsmas. Tai kodėl jo nėra bažnyčioje? Todėl, kad savo religingume mes prieš Dievą stovim, kaip valdininkai. Mes „iš visų jėgų darbuojamės“ dėl savo išgelbėjimo, bet iš tikrųjų taip ir nesuvokiam Viešpaties Kryžiaus ir Jo Prisikėlimo esmės. Mes tarsi stengiamės „uždirbti“ išganymą teisingu gyvenimu, o tai yra neįmanoma, nes Dievas jį duoda mums veltui. Taip, mes turime gyventi dorai, bet tik dėl to, kad Dievas yra šventas  ir prašo, kad taip gyventume. O mes turime būti į Jį panašūs.

Dar viena iliuzija, kai Dievas yra laikomas mūsų gyvenimo „gydytoju“. Ir čia mes ateinam pas Jį ne kaip prie mūsų gyvenimo tikslo, o kaip prie to, kuris duoda mums dvasinę sveikatą. Juk kai ateiname pas mediką, jis pats mūsų nedomina. Mus domina jo darbas. Toks požiūris ir į Dievą. Pasimelsiu ir mano nuotaika pagerės, įgysiu dvasinę ramybę. Tokia būsena tampa mūsų gyvenimo tikslu. Yra netgi tokių žmonių, kurie eina į gražią bažnyčią, kur yra simpatiškas kunigas. Jei to nebus – jie neis ir nesimels. Žinoma, Dievas teikia mums kūno ir sielos sveikatą, bet visų pirma Jis yra mūsų gyvenimo tikslas.

Klasikinis tikro ir sumeluoto religingumo pavyzdys – muitininkas ir fariziejus. Muitininkas suvokia savo silpnumą, savo nuodėmes ir prašo Dievo atleidimo. Fariziejus ateina tam, kad pasigirtų Dievui koks jis yra geras ir tuo pačiu metu jis niekina muitininką. Tai dažnas mūsų gyvenimo pavyzdys – kai mes laikome save geresniais už kitus tik dėl to, kad vaikštom į bažnyčią.

Visose šiose menamo religingumo situacijose Dievas laikomas instrumentu, priemone, bet ne mūsų gyvenimo tikslu.

Kiekvienas iš mūsų turi turėti savo Damaską, tokį, koks buvo Pauliaus gyvenime. Kol tikintis žmogus tik „vykdo savo pareigas“, kol jis nėra sutikęs gyvojo Jėzaus Nazariečio, tol išlieka tikėjimo iliuzijos pavojus. Mirdamas Kristus ištarė „Trokštu“. Teologai aiškina, kad Dievas trokšta žmogaus širdies, trokšta jo gyvenimo, kuris yra atviras Dievui, trokšta, kad žmogus pats save Jam paaukotų. Ir kol tai neįvyks, mūųs gyvenimuose nuolatos kils problemos.

Dievas nori, kad mes Jį pažintume. Krikščionybė yra tokia religija, kurioje Dievas apreiškia save žmogui. Iniciatyva priklauso Dievui, nes Jis yra Meilė. Dievas duoda žmogui pažinimo priemones. Biblijoje dažnai kartojama, kad Dievas nenori jokių deginamųjų aukų, o nori kad žmogus Jį pažintų.

„Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos“ (Оz 6, 6).

Prisiminkite kaip Andriejus ir Jonas sekė Jėzų, norėdami sužinoti, kur Jis gyvena. Norėdami suprasti kas Jis yra, mes turime taip pat domėtis Kristaus asmeniu. Jėzus sakė samarietei: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jn 4, 10).

Mūsų laikų krikščionių bėda tame, kad mes nepažįstame Jėzaus Kristaus, nežinome, kas yra mūsų Išganytojas. O pažinti Jį yra svarbiausia mūųs gyvenime. Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Kai Marija prisėdo prie Jėzaus kojų ir klausėsi Jo žodžių, Jėzus ją pagyrė, kad tai ji padarė dėl Jo, pasirinko „geriausią dalį“. Tokio elgesio laukia iš mūsų Viešpats. 

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11, 28) – mes turime eiti pas Jį dėl Jo Paties. Jis laukia mūsų Meilės dėl Jo Paties, o ne dėl dovanų, kurias galime iš Jo gauti. Maldoje „Tėve Mūsų“ kalbama apie tą patį. Mes turime labiau rūpintis Dievo Šlove, Jo Karalystės skelbimu, Dievo valios vykdymu, negu kasdienine duona, negu visais kitais mūsų gyvenimo reikalais. Jei mes mylime Dievą, viskas pasitarnaus mūsų gerovei. Apie tai kalba ir apaštalas Paulius: „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems“ (Rom 8, 28).

Kai surištą Kristų atveda pas Erodą, kuris norėjo pamatyti Jo daromus stebuklus, Jėzus tyli. Taip ir mūsų gyvenimuose. Jei Dievas yra viso labo mūsų norų vykdytojas, o mūsų gyvenimo centre esame mes patys ir egoistiški mūsų planai, Dievas tylės. Ir mūsų gyvenime bus krizės, problemos, liūdesys. Dievas laukia, kad žmogus ištartų: „Atleisk man nusidėjėliui, myliu Tave dėl Tavęs ir trokštu pakeisti savo gyvenimą“. Apaštalas Petras taip pat norėjo „savo“, - kad Dievas apsaugotų Jėzų Kristų ir Jo mokinius, kad nebūtų jokių kančių. Bet Dievo planai yra aukščiau mūsų planų: Dievas sumanė išgelbėti žmogų per Kryžiaus auką. Judas sekė Kristų, nes matė jame dvasinį, o gal ir politinį lyderį, kuris išgelbės Izraelį nuo romėnų vergijos. Galimas daiktas, jog supratęs, kad yra ne taip, jis nusivylė ir išdavė.

Labai svarbu, kad turėtume Marijos, naktį pas Jėzų atėjusio ir geriau Jį pažinti norinčio Nikodemo ir trokštančio Jėzų pažinti Zachiejaus požiūrį. Dievas yra visagalis. Jis yra didis. Ir vienintelį, ką gali padaryti žmogus – gyventi Dievui, vykdyti Jo valią, gyventi dėl Jo Paties, o ne dėl Jo dovanų ir malonių. Dovanas ir malones Jis mums duoda ir duoda tuo dosniau, kuo labiau mes Jį mylime.

Nuoširdžiai tikintis žmogus visada tarnauja ne sau, bet Dievui, visada siekia įgyvendinti ne savo, o Dievo planą. Jis visada klausia – kokia Dievo valia? Tikinčio žmogaus gyvenime Dievas yra ne priemonė, o tikslas.

Mes turime mylėti Dievą taip, kaip Jis mus myli – nesavanaudiška, tyra meile. Žinoma, mes nesame tobuli, bet tam ir duotas gyvenimas, kad išmoktume mylėti Dievą. Kad Dievu būtų ne planai, darbas, karjera, gėrybės, kitas žmogus, net sutuoktinis. Kad Dievu būtu Jėzus Kristus ir niekas kitas.

Krikščionio gyvenimo prasmė – meilė Dievui dėl Jo Paties. Maldos esmė – Dievo pažinimas ir Jo šlovinimas. Šv. Augustinas sakė. Kad nenurims mūsų siela, kol neatsiilsės Jame, nes Dievas sukūrė mus Sau Pačiam. Krikščionis – tai naujas žmogus, nauja būtybė. Mes pradedam naują gyvenimą Jėzuje Kristuje ir tai turi būti matoma mūsų namuose, mūsų darbe, kai mes ilsimės ir kai bendraujame su kitais žmonėmis. Visi turi matyti, kad esame tikintys ir gyvename pagal naujus gyvenimo principus. Jei Dievas bus pirmoje mūsų gyvenimo vietoje, visa kita bus savo vietoje.

Grįžtant prie apaštalo Pauliaus istorijos galime pastebėti, kaip pasikeitė jo gyvenimas, kai jis savo kelyje sutiko Kristų. Jėzaus Kristaus meilė veda jį į kitas šalis, jis pradeda gyventi kitiems ir pagaliau Romoje savp gyvenimą paaukoja už Kristų.

Tikras religingumas yra savo gyvenimą atiduoti už Jėzų Kristų. Tai reiškia – mylėti artimą ir kasdien klausti: „Kas esi, tu Viešpatie? Ko Tu nori iš manęs?“ Tai reiškia, jog kasdien turime praktikuoti meilę ir tikėjimą.

Kad gyventume tikrą tikėjimo kupiną gyvenimą, turime pažinti Dievą. Kaip Saulius sutiko Jėzų Kristų pakeliui į Damaską, taip ir mes turime Jį sutikti.  Tai yra svarbiausia tikrojo tikėjimo sąlyga. Skirtingai nuo įvairių Rytų mokymų, kur žmogus savo pastangomis pasiekia tam tikrą pažinimo lygį, krikščionybė yra tokia religija, kur Dievas Pats Save apreiškia žmogui. Krikščionybėje Šventosios Dvasios dovanos įgalina žmogų pažinti Dievą. Tam žmogui, kuris meldžiasi, norėdamas sutikti Gyvąjį Dievą, o ne tam, kad ką nors iš Jo gautų.

Mūsų malda turi būti tokia: „Viešpatie, kas tu? Noriu tave sutikti, noriu iš Tavęs mokytis. Tu mano Gelbėtojas, mano gyvenimo tikslas. Noriu būti su tavimi kaip buvo Tavo mokiniai, kurie Tave sekė, kaip prie Tavo kojų sėdinti Marija, kaip naktį pas Tave atėjęs Nikodemas, kad galėtų išgirsti Tavo žodžius ir geriau Tave pažinti. Aš noriu būti toks, kaip jie...“