Broliai Mongolfje

Žozefas Mongolfje

Dar 1782 metais prancūzų mokslininkas, matematikas ir astronomas, akademikas Lalandas rašė: „Galutinai įrodyta, kad žmogus negali pakilti ir išsilaikyti ore plasnojančių sparnų pagalba, taip pat neįmanoma tam panaudoti tuščiavidurius kūnus“.

Tuo didesni kuklių mokslininko tautiečių, brolių Mongolfje nuopelnai. Jie ne tik paneigė nuomonę, bet ir įrodė atvirkščiai.

Tai atsitiko 1783 metais Prancūzijos Annone mieste. Žozefas (vyresnysis) ir Etjenas (jaunesnysis) Mongolfje buvo labai gerbiami ir gerokai prakutę miesto gyventojai. Jie turėjo popieriaus fabriką. Po miestą ėmė sklisti gandai, kad abu fabrikantai ėmėsi keistenybių: iš popieriaus daro didžiulius balionus, pripildo juos dūmais ir kad tie balionai net skraido ore.

Gandai mažuose miesteliuose sklinda greitai, tad iš brolių pradėjo šaipytis. Kam jiems to reikia?

Abu broliai buvo pastabūs, protingi ir praktiški žmonės. Studijavo fiziką ir chemiją, domėjosi kitais mokslais ir pastoviai taikydavo žinias praktikoje.

Stebėdami plaukiančius danguje debesis, sugalvojo ir pagamino didelį balioną iš drobės, pripildė jį karštu garu. Tačiau ne taip lengva... Garas čia pat atvėsdavo ir dideliais lašais nusėsdavo ant audinio. Balionas pasunkėdavo ir netekdavo keliamosios galios.

Tada Žozefas prisiminė, kad ne taip senai, 1766 metais anglų mokslininkas Henry Kavendišas veikdamas geležies pjuvenas sieros rūgštimi atrado labai lengvas dujas, kurias pavadino „degiosiomis dujomis“. Jos buvo keturiolika su puse kartų lengvesnės už orą ir puikiai degė. Tai buvo vandenilis.

Etjenas Mongolfje

Jei vandenilis toks lengvas, tai gal gali pakelti balioną į orą ?

Tuo metu jis buvo gana brangus, tačiau broliai gavo dujų. Bet ir vėl patyrė nesėkmę: lengvos dujos beregint išsisklaidydavo per audeklą. Tada Žozefas ir Etjenas mėgino daryti balionus iš popieriaus, tačiau ir jie nesulaikydavo skvarbių dujų. Vėl nesėkmė...

Tuomet nenustygstantis ir išradingasis Žozefas prisiminė karštą laužo orą ir paklausė brolio:

- O kas jei vandeniliu, o karštais dūmais?

Jie pabandė. Valio ! Popierinis maišas išsipūtė nuo dūmų ir šilto oro bei pakilo. Pergalė !

Nors broliai stengėsi slėpti savo bandymus, apie tai greitai sužinojo miestiečiai. Jie paprašė, kad Mongolfje parodytų savo keistą daiktą. Broliai paskelbė, kad pirmas viešas baliono skrydis bus 1783 metų birželio 5 dieną. Jie kruoščiai ruošėsi – pagamino didžiulį balioną iš audinio, kuris buvo išklijuotas popieriumi. Per vidurį balioną sustiprino medžiagine juosta, nuo kurios tiesėsi virvės, kad būtų galima laikyti pildant dūmais. O apačioje, ties kaklu, per kurį turėjo patekti karštas oras, pritaisė medinį rėmą. Gavosi trijų aukštų namo dydžio balionas ir svėrė jis 200 kilogramų.

Ir štai išaušo paskelbtoji diena. Aikštėje susirinko beveik visi Annono gyventojai – nuo seniausio iki jauniausio. Su nuostaba žvelgė į margintos medžiagos krūvą ir nesuprato, kas bus toliau. O šalia buvo kraunamas laužas. Broliai paaiškino, kad tuoj pripildys apvalkalą paprasčiausiais dūmais, tada jis išsities, prisipūs ir pakils į orą.

Kad ir kaip miestiečiai gerbė brolius Mongolfje, tačiau šį kartą abejojo ir atvirai šaipėsi.

Bet štai laužas įsiliepsnojo. Aštuoni pagalbininkai laikė šonines virves, o Žozefas ir Etjenas pakėlė baliono kaklą virš laužo. Karštas oras pildė apvalkalą, šis sujudėjo tarsi gyvas, ėmė kilti nuo žemės, tiesinti raukšles ir augti. Netrukus virš minios išaugo didžiulis vienuolikos metrų skersmens kamuolys. Ant jo buvo užrašyta “AD ASTRA”. Išvertus iš lotynų kalbos – “Į ŽVAIGŽDES”.

Matydama, kaip aštuoni žmonės vos sulaiko pabaisą, minia sunerimo. Tada Žozefas paliepė atleisti virves. Kamuolys ištrūko ir pakilo į dangų. Aikštė aiktelėjo!

To dar niekas nematė. Žmonės džiūgavo, stebėjosi, sveikino brolius su sėkme. Diena buvo rami ir balionas vis mažėdamas kilo virš miesto. Jis beveik pasiekė debesis. Kai oras jame atvėso dingo keliamoji galia ir balionas ėmė leistis – lėtai kaip parašiutas. Pirmieji nubėgo berniūkščiai. Už jų – ir suaugę. Kamuolys nusileido netoli – per kilometrą nuo tos vietos iš kur pakilo. Žmonių džiaugsmui nebuvo ribų. Džiūgavo ir broliai Mongolfje. Pagaliau išsipildė jų svajonė!

Taip 1783 metų birželio 5 dieną Žozefas ir Etjenas Mongolfje bei jų miestelis amžiams pateko į aviacijos istoriją. Žinia apie neįprastą skraidantį balioną, kuris jo išradėjų garbei buvo pramintas mongolfjeru, žaibiškai pasklido po visą Prancūziją. Netrukus tai tapo žinoma ir Paryžiuje.

- Kas vyksta mano karalystėje? – nusistebėjo Prancūzijos karalius Liudvikas XVI. – Kažkokios kalbos apie kažkokius brolius ir apie kažkokį skraidantį kamuolį... Užklauskite mokslų Akademiją.

Visam pasauliui žinoma Paryžiaus mokslų akademija nieko nežinojo ir klaidžiojo spėlionėse. Nedelsiant į Annoną buvo pasiųsti pasiuntiniai, kurie brolius Mongolfje pakvietė į Paryžių pademonstruoti savo išradimą. O kad negaišti laiko Akademija pavedė mokslų ir amatų Konservatorijos profesoriui Žakui Šarliui ištyrinėti gandus ir pareikšti nuomonę.

Vykdydamas svarbų pavedimą Šarlis užsidarė savo kabinete ir aistringai (jam buvo 38 metai) ėmėsi darbo. Tuo metu Paryžiuje įžymusis chemikas, Akademijos narys Antuanas-Loranas Lavuazje kaip tik ir baigė Kavendišo „degiųjų dujų“ tyrimus ir pervadino jas į vandenilį. Šarlis aišku žinojo, kad vandenilis – pačios lengviausios dujos. „Vandenilis – štai kur reikia ieškoti paslapties!“ – nusprendė. Per naktį jis padarė menamo Mongolfje skraidančio kamuolio projektą. Oro baliono, kurio net matęs nebuvo.

Netrukus Šarlis darė pranešimą mokslų Akademijoje, patvirtino savo teiginius brėžiniais, moksliniu pagrindimu ir skaičiavimais. Mokslo vyrai pritardami linkčiojo galvomis ir stebėjosi brolių Mongolfje genialumu. Dar niekas nežinojo, kad įvyko klaida, kurios priežastimi tapo profesoriaus išsimokslinimas. Jis net nepagalvojo apie karštus dūmus, kuriuos naudojo Mongolfje. Todėl Šarlis faktiškai nepriklausomai nuo Mongolfje išrado aerostatą – vandeniliu pripildytą apvalkalą.

Tačiau jis apie tai nežinojo ir kaip ir visi Paryžiaus gyventojai nekntraudamas laukė brolių Mongolfje ir jų skraidančio kamuolio.

Tačiau keliai... Ok, jau tie aštuoniolikto šimtmečio Prancūzijos keliai! Jei jau Paryžiaus gatvėse ekipažai skęsdavo purve, tai ką kalbėti apie provinciją? Per liūtis strigdavo pašto diližansai, iki pilvo skęsdavo arkliai. Akademija pasiūlė Šarliui pačiam vykti į Annoną, kaip dabar būtų sakoma – į mokslinę komandiruotę. Tačiau ilgas kelias, duobėti keliai, laikas, kurį jis prarastų apsprendė, kad jis atsisakė. Ir tada Šarlis nusprendė pats, nelaukdamas Mongolfje atlikti bandymą su kamuoliu. Susisekė su broliais Roberais, iš kurių vienas buvo išradęs kaučiuko skiedinį audinio prisodrinimui ir kartu su jais ėmėsi darbo. Iš lengvo šilko padarė 4 metrų diametro apvalkalą nedideliam balionui. O kad šilkas nepraleistų vandenilio, apvalkalą prisodrino tirpalu. Gavosi gumuotas audinys. Tai, kas nepavyko broliams Mongolfje, pavyko profesoriui Šarliui ir vienam iš Roberų.

1783 metų rugpjūčio pabaigoje vienoje Paryžiaus aikštėje susirinko minios žmonių pažiūrėti skraidančio kamuolio. Jų nestabdė net liūtis. Pavyko pripildyti balioną vandeniliu. Vos Šarlis davė komandą „Paleisk!“, balionas išsiveržė iš rankų ir greitai nuskriejo link debesų. Publika žavėjosi. Tačiau reginys buvo trumpas. Vandenilio balionas taip greitai kilo, kad jau po minutės nėrė į debesis. Ir tada įvyko visiškai nenumatytas dalykas – balionas sprogo ir kaip nebuvę...

Šarlis iš karto suprato kokią klaidą padaręs. Juk mes gyvename oro vandenyno dugne, kur pats didžiausias atmosferos slėgis. Kylant aukštyn oras vis retesnis, slėgis krinta. Štai ir gavosi, kad greitai kildamas balionas papuolė į retesnę atmosferą. O jo viduje buvo toks pat slėgis kaip ir žemėje. Jis ir pūtė balioną iš vidaus vis stipriau ir stipriau, kol neišlaikė ir sprogo apvalkalas.

Tai privertė Šarlį iš esmės susimąstyti apie baliono konstrukciją. „Įdomu, kaip su šiuo uždaviniu susidorojo broliai Mongolfje?“ – galvojo Šarlis ir nekantraudamas laukė jų atvykstant.

Pirmieji keleiviai

Pagaliau 1783 metų rugsėjo pradžioje Žozefas ir Etjenas Mongolfje atvyko į Paryžių. Su savimi atsivežė naują, patobulintą mongolfjerą. Pagrindinė naujovė – apačioje prie baliono tvirtinosi lengva apvali pintinė iš ievos šakelių, iš išorės apklijuota tankiu popieriumi. Broliai įtikinėjo, kad toje pintinėje, kuri tarsi balkonas kabojo po baliono anga gali skristi keleiviai. Jie labai norėjo skristi patys. Tačiau laikraščiuose pakilo ištisa diskusija. Vieni rimtai tvirtino, kad vos tik žmogus pakils nuo žemės iš karto mirs nuo širdies smūgio. Kiti perspėjo, kad nuo aukščio gali apsisukti galva. Kai kurie vienuoliai įkinėjo liaudį, kad jei kas nors išdrįs pakilti į dangų, tą pasieks Dievo bausmė.

Vienu žodžiu niekas nieko nežinojo. Tuomet nuspręsta patikrinti skrydžio poveikį gyvūnams.

1783 metų rugsėjo 19 dieną pievelėje prie Versalio rūmų susirinko aukštuomenė su karaliumi priešakyje. Čia buvo ir mokslininkai. O aplink sodą knibždėjo minios žmonių. Visi norėjo pažiūrėti į skraidantį balioną.

Viršutinė jų baliono dalis buvo išsiuvinėta herbinėmis lelijomis ir Zodiako ženklais. Ties viduriu piešinys buvo kiek kitoks – karaliaus monogramos su saulės atvaizdais. Apatinė dalis išmarginta netvarkingai išmėtytomis kaukėmis, girliandomis ir sklendžiančiais ereliais. Baliono apačioje kabėjo „iš karklų nupinta apvali ložė, išpuošta klostėmis ir kitokiom puošmenom“.

Nesunku įsivaizduoti Paryžiaus Mokslų Akademijos mokslininkų ir paties profesoriaus Šarlio nustebimą, kai vietoje indų su sieros rūgštimi ir statinėmis su geležies drožlėmis, pamatė, kaip broliai Mongolfje sukrovė didelį laužą ir pradėjo pildyti balioną dūmais. Kai didžiulis mongolfjeras prisipildė karštu oru ir ištaisė ornamentais puoštus šonus, broliai ant specialių grotelių pripylė degančių medžio anglių, kad ir ore balionas gautų karšto oro, o apačioje pakabino iš anksto paruoštą pintinę, kurioje pasodino antį, gaidį ir aviną.

-Leisk!

Balionas didingai nuplaukė aukštyn. Vėjas pūtė jį prie artimiausio miško. Tada karietomis iš paskos nurūko žiūrovai, raiteliai, nubėgo berniūkščiai ir suaugę. Mongolfjeras nuskriejo maždaug keturis kilometrus, palietė medžių viršūnes ir ėmė leistis. Vienas iš pirmųjų atjojo mokslininkas Pilatras de Rozje. Jis įsitikino, kad gyvūnai sveiki ir puikiai jaučiasi.

- Vadinasi, ir žmonės gali skraidyti balionu, - pasakė Pilatras de Rozje ir tvirtai nusprendė siekti leidimo skristi. Tačiau nepavyko. Karalius Liudvikas XVI nors ir žavėjosi skrydžiu, bet kategoriškai uždraudė skrieti žmonėms. Jį įtikinėjo dvariškiai ir mokslininkai ir artimas draugas markizas d`Arlandas, kuris svajojo apie pirmojo oreivio laurus, ir patys broliai Mongolfje. Tačiau karalius buvo nepalenkiamas, ir rūpinosi savo pavaldinių gyvybe ir sveikata.

- Kraštutiniu atveju, - pasakė jis, - galima leisti skristi dviem mirties bausme nuteistiems nusikaltėliams. Jie jie liks gyvi aš pasigailėsiu jų ir leisiu skristi kitiems. Tačiau kur girdėta, kad pirmąjį skrydį istorijoje atliktų ne aistringi, apie dangų svajojantys entuziastai, o kažkokie žmogžudžiai?

Išgirdęs šią naujieną Pilatras de Rozje pareiškė, kad jei karalius neleis skristi, jis nusižudys negalėdamas matyti tokios neteisybės. O markizas d`Arlandas dėjo visas pastangas, kad įtikintų karalių pakeisti savo sprendimą.

Visuomeninė nuomonė buvo įkaitusi, tad Liudvikas XVI susvyravo. Norėdami įtikinti abejojančius skrydžio saugumu broliai Mongolfje atliko bandymą. Pripildę apvalkalą karštu oru ir pririšę jį tvirta virve, pakilo neaukštai. Pintinėje sėdėjo Pilatras de Rozje ir jaunesnysis iš brolių – Etjenas Mongolfje. Padejėjai palengva atleidinėjo virvę. Jie pakilo apie dvidešimt metrų ir puikiai jautėsi. Pilatras de Rozje netgi mėgino valdyti skrydžio aukštį. Jei oras atvėsdavo – mongolfjeras pradėdavo leistis. Rozje įmesdavo į pakurą skiedrų, įpūsdavo ugnį, į balioną patenkantis karštas oras didindavo keliamąją jėgą. Balionas vėl kildavo aukštyn.

Po šių bandymų ir įkyrių prašymų karaliui neliko nieko kaip tik leisti skristi žmonėms. Tačiau js kategoriškai uždraudė kilti patiems išradėjams. Vietoje Etjeno Mongolfje buvo leista kilti markizui d`Arlandui.

Ir štai 1783 metų lapkričio 21 dieną Paryžiuje įvyko pirmasis žmonių skrydis su oro balionu. Mongolfjeras praskrido virš miesto pusės kilometro aukštyje. Nenuilstantis Pilatras de Rozje vis pakurstydavo žaizdrą, tad balionas didingai plaukė virš gatvių ir aikščių. Markizas d`Arlandas padėjo draugui ir net mojavo skrybėle, iš aukštai sveikindamas tūkstančius miestelėnų, kurie su nuostaba stebėjo pirmąjį žmonių skrydį.

Virš miesto centro vos neatsitiko nelaimė. Iš žaizdro išpuolė anglys ir pintinė užsidegė. Laimei gaisrą pavyko užgesinti ir, nors sudegė kelios pintinę laikančios virvės, oreiviai sėkmingai nusileido Paryžiaus priemiestyje. Tauta sveikino juos kaip nacionalinius didvyrius. Pilatro de Rozje ir markizo d`Arlando vardai amžiams įrašyti į žmonijos istoriją, kaip pirmieji žmonės, pakilę į orą su skraidymo aparatu.

Visoje Prancūzijoje išaugo susidomėjimas oro balionais. Netrukus judėjimas pasiekė kitas šalis. „Moksliškai“ įrodinėję skeptikai buvo sugėdinti. Svarbiausia buvo įsitikinta, kad galima skraidyti. Broliai Mongolfje demonstravo savo skrydžius daugelyje miestų ir ne kartą patys kilo į orą. Tai buvo didžiulė žmogaus žinių, patirties, kantrybės ir nuoseklumo pergalė.

Viktor GONČIARENKO knygos "Kaip žmonės išmoko skraidyti" vertė Arnoldas Stasiulis

Palyginimas apie akluosius. Piteris Breigelis vyresnysis

Piteris Breigelis vyresnysis / Palyginimas apie akluosius (Parabel der Blinden), 1568 / medis, aliejus 86×154 cm / Kapodimonte muziejus, Neapolis

XVI amžiaus pradžios Nyderlandų gyventojai savo kailiu patyrė visas tas nelaimes, kurias atnešė Ispanijos užkariautojai. Trisdešimtmetis dailininkas matė, kaip žlugo kažkada klestėję miestai. Bijodami religinių ispanų inkvizitorių persekiojimų į kitas šalis išsilakstė Nyderlanduose prekiavę pirkliai. Eretikų deginimas tapo įprastu reiškinių, o ištuštėjusiose pakelėse stovėjo dešimtys kartuvių. Atvykus hercogui Albai šalis pavirto į milžinišką kalėjimą. Vos kilusi sukilimų banga greitai užgeso.

Daugelis menotyrininkų tuo aiškina ypatingai tragiškus paskutinius Breigelio darbus. Dramatiška jo tautos kovos baigtis užgesino paskutinę viltį dailininko širdyje. Jis jau netikėjo, kad yra įmanoma pergalė, ir, tarsi neturėdamas jėgų tapyti tikrus įvykius, nukreipė savo meną į alegoriją.

Tuo metu ir buvo sukurtas paveikslas „Aklieji“, kur Breigelio-žmogaus neviltis ir Breigelio-dailininko didybė pakilo į pačias didžiausias aukštumas. Paveikslas nukreiptas į bibliniame palyginime ištartus Kristaus žodžius apie neprotingą akląjį, kuris pasišovė būti tokių pat neregių vedliu: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkrinta į duobę?!“ (Lk 6, 39)

Jėzus turėjo omenyje dvasinį aklumą. Tarsi primindamas šią aplinkybę Breigelis paveikslo gilumoje pavaizdavo bažnyčią  - tai vienintelė vieta, kur aklieji gali būti išgydyti. Bet tam, kad peržengti bažnyčios slenkstį, reikia būti reginčiu arba pasinaudoti reginčio pagalba. Breigelio personažams neprieinama nei viena, nei kita. 

Jo paties išgyventi įvykiai tarsi privertė Breigelį prisiminti kalvinistų mokymą apie tragišką visos žmonijos aklumą. Žmonijos, kuri nežino savo likimo ir yra paklusni numatytų reginių valiai. Kraupi, net tik regejimo bet ir vedlio netekusių  benamių luošių vora lėtai ir atsargiai atslenka iš paveikslo gilumos. Jie velkasi vienas už kito net neįtardami, kad keliauja tiesiai į vandens pilną griovį. Netikėtai vedlys suklumpa ir krenta ir paskui jį krenta ir juo sekantis aklasis.

Tuščių akiduobių „žvilgsnis“ nukreiptas tiesiai į žiūrovą. Neišsipildžiusi neapykanta ir žiauriai iššiepta šėtoniška šypsena pavertė jo veidą į kraupią kaukę. Jame tiek daug bejėgiško pykčio, kad vargu ar kas nors imsi jį užjausti. Juo sekantis svyruoja ir, netekdamas lygsvaros, mėšlungiškai ieško prapuolusios atramos.

Paskutinieji kol kas žengia ramiai, nes dar nenutuokia apie juos laukiančią bėdą. Jų veidai kupini susitaikymo, kuris vos slepia bukumą ir paslėptą pyktį. Bet kuo toliau, tuo netikresni darosi mėšlungiški gestai ir skuboti judesiai, o žemė slysta iš po kojų. Visa tai dėl to, kad aklieji veda aklus, todėl, kad jie krenta ir tas nuopuolis yra nešvengiamas. Akimirka tarsi sustojo. Greičiausiai jie kažko klausia.

Siaubą ir neviltį išreiškiantys veidai yra siaubingai išsigimėliški. Juose atsispindi visos žmogiškosios ydos: pyktis, godumas, gudrumas, melagingumas ir veidmainystė.

Breigelis stengiasi išvengti perdėto dramatizmo: jo personažams greičiausiai negresia žūtis – griovys nėra gilus. Visas įvykio siaubas sukoncentruotas ne siužete, o įvaizdyje – lėtame, koja už kojos artėjime link duobės, siaubinguose gyvuose skirtingų charakterių veiduose, kurie yra netekę bet kokio minties ar gyvybės šešėlio.

Žiūrovo žvilgsnis tarsi aplenkia akluosius ir šokinėja nuo vienos figūros prie kitos, pagauna savo nuoseklumu baisią jų veidų kaitą – nuo buko ir gyvuliško paskutinio aklojo iki vis godesnių, vis gudresnių ir piktesnių pirmųjų.

Teisdamas žmoniją už sumaištį ir nuodėmingumą dailininkas priešpastato jai gamtos harmoniją ir grožį. Vis taip pat šviečia saulė, žaliuoja medžiai ir net žolė po aklųjų kojomis yra švelni ir minkšta. Išilgai tylios kaimo gatvelės stovi jaukūs nameliai, o gatvės gale matosi aštriabokštė bažnytėlė. Šviesus ir švytintis pasaulis yra tarsi už žmogiškojo nesusipratimo ribų. Gamtos pasaulis yra amžinas, jame viskas teisinga ir dėsninga. Ramus jo grožis leidžia užsmiršti žmogiškas ydas ir nelaimes. Pačių aklųjų figūros tokioje aplinkoje dar labiau atstumia ir tuo darosi dar baisesnės.

Šis paveikslas yra paskutinis žinomas išlikęs Breigelio darbas. Ar tik nebuvo šis paveikslas savotišku dailininko atsisveikinimu?

Ne. Breigelis mirė 1569 metų rugsėjo 5 dieną Briuselyje (jam buvo keturiasdešimt) ir iki pat paskutinių dienų tapė dar vieną paveisklą, kuris amnžininkų žodžiais tariant „buvo pats geriausias jo kūrinys“. Tačiau iki mūsų dienų neišliko nei paveikslas, nei jo aprašas. Žinomas tik pavadinimas – „Tiesos triumfas“.

Siksto madona

Rafaelis Santis / Siksto madona / 1513-1514 /
Drobė, aliejus / 270 x 201 cm / Drezdeno Senųjų Meistrų  galerija
(Gemaldegalerie Alte Meister)

Šiais metais sukanka 500 metų žymiąjąm Rafaelio šedevrui „Siksto madona“. Paveikslą eksponuojanti Drezdeno Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) parengė naują ekspoziciją ir patalpino paveikslą paauksuotų korintinių kolonų ir masyvaus karnizo rėmuose.

1512 metais popiežius Julijus II rinko lėšas Pjačencos Šventojo Siksto benediktinų vienuolyno koplyčios statybai, kur turėjo būti saugojamos Šv. Siksto ir Šv. Barboros relikvijos.  Koplyčios Nekaltosios Mergelės ir Kūdikėlio Jėzaus altoriui reikėjo paveikslo ir kardinolas davė užsakymą nutapyti „Siksto madoną“ pripažintam madonų meistrui Rafaeliui. Pontifikas reikalavo, kad paveiksle būtų pavaizduota jo dėdė, šventasis popiežius Sikstas VI ir viena iš keturiolikos šventųjų pagalbininkių – šventoji Barbora.

Rafaelis metė visus svarbius ir neatidėliotinus darbus Romoje ir ėmėsi darbo gūdžioje provincijoje. Jis tarsi nujautė, kad šis darbas taps jo kūrybos viršūne. Įžymiausiąjį savo paveikslą Rafaelis tapė baigė 1513 arba 1514 metais. Kartais yra tvirtinama, kad Rafaelis troško amžiams palikti savo pėdsaką mylimoje Pjačencoje, kuri skirtingai nuo Romos buvo patikimai apsaugota nuo visų kataklizmų. Paskutinius šešis metus jis buvo pradėjęs tapyti ir kitas Madonas, tačiau užbaigti jų nespėjo - mirė 1520 metais, todėl juo užbaigė Rafaelio pagalbininkai.

„Siksto madonos“ paveikslas išliko koplyčios altoriuje iki 1754 metų, kuomet Saksonijos karalius Augustas III už 110 000-120 000 frankų. nusipirko jį iš benediktinų vienuolių. Kaip ir jo senelis bei tėvas, Augustas III buvo aistringas dailės kūrinių kolekcionierius. Tai jie sukūrė pasaulinės klasės Senųjų meistrų kolekciją, o „Siksto madona“ yra tos kolekcijos pažiba. Legenda sako, kad Augustas netgi patraukė savo sostą, kad paveikslas būtų gerai apšviestas pro langą sklindančia šviesa. 1747 metais  visa kolekcija buvo perkelta į Drezdeno pilį, kur buvo daug erdvesnis pastatas Stallgebäude (tai buvo ir Augusto rezidencijos vieta). Jis panoro, kad paveikslas kabotų sosto menėje.

Rafaelio „Siksto madona“ buvo vienintelis Rafaelio darbas Vokietijoje ir tai sukėlė sensaciją. Visa protesatntiškoji Saksonija, dabar gyveno nesantaikos metą su pontifikatu ir katalikybe aplamai, todėl atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Kai kas bandė traktuoti Madoną, kaip mitologinę Junoną, o paveikslo kompoziciją – kaip senovinę auskinės auros repliką.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) buvo uždaryta, o jos kolekcija saugiai paslėpta Šveicarijos požemiuose. Kaip tik dėl to Rafaelio šedevras išliko per visą miestą nušlavusį Drezdeno bombardavimą. Smarkiai apgriauta galerija pilnai restauruota tik 1960 metais. „Siksto madona“ išsigelbėjo ir nuo sovietinių kareivių, nors SSRS spauda teigė, kad būtent jie išgelbėjo paveikslą iš užtvindyts šachtos. Iš tikrųjų jis buvo saugomas gerai apsaugotoje ir sandarioje kameroje. Iš tikrųjų jie tenorėjo apkaltinti nacius, kad šie barbariškai elgėsi su meno kūriniais.

1955 metais, kai po Stalino mirties praėjo jau du metai, SSRS nusprendė grąžinti „Siksto madoną“ Vokietijai ir tai nušvietė, kaip geros valios aktą stiprėjančių draugystės ryšių šviesoje. Taip Augusto sukauptos kolekcijos perlas vė sugrįžo į Senųjų Meistrų galeriją.

Paveiksle vaizduojama santūraus jaudulio kupina Marija. Dvasinio tyrumo ir žemiško grožio kupina moteris rimtai ir truputį liūdnai žvelgia tolyn. Ant jos rankų – vaikas, už kurį ji pasiruošusi atiduoti savo gyvenimą. Ji jaučia skausmą dėl savo bejėgiškumo pasipriešinti neišvengiamybei, ji yra susitaikiusi. Madonos veidas – antikinio grožio ir krikščioniškojo dvasinio idealų vienybė ir įsikūnijimas. 

Atrodo, kad prieš žiūrovus ką tik atsivėrė uždanga ir išryškėjo dangiška vaizdas – lengvai debesimis žengianti Marija ant rankų rūpestingai neša kūdikėlį Jėzų. Šis patikliai prigludęs prie motinos. Marija tarsi leidžiasi ant žemės, - Rafaelis labai meistriškai perdavė vos juntamą judesį. Nuslopinusi nerimą didinga madona eina pas žmones.

Tačiau jos šlovė niekaip neakcentuojama – Marija basa, tačiau priklaupęs, palaimingai nusiteikęs Šventasis Sikstas VI sutinka ją kaip valdovę. Jis žvelgia aukštyn – į motinos ir vaiko veidus. Kairioji Siksto ranka, tarsi priimdama Marijos nerimą, priglausta prie krūtinės, o dešinioji rodomuoju pirštu tiesiasi į žiūrovą. Vienuolyno globėjas popiežius Sikstas 258 metais mirė kankinio mirtimi ir buvo paskelbtas Šventuoju. Jis tarsi prašo Marijos, kad ji užtartų visus tuos, kurie jai meldžiasi prie altoriaus. Kairiajame apatiniame kampe yra popiežiaus tiara.

Marijai iš dešinės yra Pjačencos globėja Šv. Barbora. Čia ji pavaizduota, kaip žavi jauna mergina. Barboros poza ir veidas, nuleistas žvilgsnis išreiškia nuolankumą ir palaimą.

Paveikslo gilumoje, antrame plane, auksinėje migloje vos įžvelgiami angelų veidai. Jie sustiprina bendrą pakilią atmosferą. O priekyje, pačioje apačioje, parėmę savo galveles putliomis rankytėmis stovi du angeliukai su sparneliais. Jie svajingai ir mąsliai žvelgia aukštyn. Šie du angelėliai kiek primena mitologinius amūrus, tačiau suteikia visam paveikslui ypatingą šilumą ir žmogiškumą.

Ant madonos rankų esantis kūdikis yra kupinas nevaikiškos rimties, jo žvilgsnis įdėmus ir dėmesingas. Jis žvelgia į mus ir pasaulį su tokia jėga ir ryžtu, lyg matydamas savo likimą ir visos žmonijos likimą. Įspūdį sustiprina vėjo kedenami vaiko plaukai.

Rafaelio genijus tarsi įrašė dangiškąjį kūdikį į magišką kairiąja madonos ranka, krintančiu apdangalu ir dešiniąja Kristaus ranka apribotą ratą.  Grakščios užapvalintos linijos, minkštas piešinys, sodrios spalvos sukuria bendrą saikingumo, pusiausvyros ir harmonijos vientisumą. Šiuo savo kūriniu Rafaelis sukūrė labiausiai išaukštintą ir supoetintą Madonos įvaizdį Renesanso dailėje.

Tai tikras reginys – juk ne veltui pats autorius praskleidė žiūrovams sunkią uždangą. Tai savo didingumu, išmintimi ir grožiu realybę perkeičiantis reginys. Jis išaukština dvasią, pavergia ir taurina mus. Šio reginio troško ir jį gavo geresnio pasaulio savjonėse paskendusi Aukštojo Renesanso Italija. 

Ir jis jaudina mus iki pat šios dienos – kiek daug gražių ir teisingų žodžių apie jį ištarta visame pasaulyje. Jau XIX amžiuje į Drezdeną, prie „Siksto madonos“ driekėsi tikri piligriminiai keliai. Paveikslą aukštino daugybės poetų ir rašytojų lūpos. Rusų rašytojai Tolstojus ir Dostojevskis „Siksto madonos“ reprodukcijas buvo pasikabinę savo kabinetuose. Dostojevskis įžvelgė „Siksto madonoje“ aukščiausius žmogiškojo kilnumo bruožus ir aukščiausią žmogiškojo genijaus apsireiškimą. Jo žmona savo dienoraštyje rašė, kad „Fiodoras Michailovičius tapyboje labiausiai vertino Rafaelio kūrinius, o geriausiu iš jų laikė „Siksto madoną“.

Puškinas rašė, kad „tik vieno paveikslo amžinu žiūrovu būti norėčiau...“ Puškinas buvo ypatingas Rafaelio gerbėjas ir laikė jį giminingos prigimties.

Dailininkas Briulovas rašė: „Kuo daugiau žiūri, tuo labiau junti to grožio tobulumą: kiekvienas bruožas išmąstytas, perpildytas gracija ir apjungtas griežtu stiliumi...“

Išties Siksto madona įkūnija tuos grožio ir gėrio idealus, kurie vos vos alsavo liaudies sąmonėje Rafaelio laikais. Jis išdėstė tuos idealus iki galo, drąsiai praskleisdamas nuo kasdienybės skiriančią uždangą ir parodė juos pasauliui ir visiems tiems, kurie ateis vėlesniais laikais. 

Karlas Maratis taip išreiškė savo nuostabą: „Jei man parodytų Rafaelio paveikslą ir aš nieko apie jį nežinočiau, ir jei man paasakytų, kad tai angelo kūrinys, aš tuo patikėčiau“.

Rusų rašytojas Gercenas Madonos akyse įžvelgė neviltį, bet visgi jose daugiau gailestingumo. Susimąsčiusi ir įžvalgi madona tuo pačiu metu įkūnija ir protrūkis ir stabtelėjimas. Ji ir eina ir sklendžia. Jos žvilgsnis nepagaunamas – žiūri į jus ir tolyn; kažką žino, kažką įžvelgia.

Specialią giesmė Siksto madonai sukūręs didysis Gėtė taip pat buvo Rafaelio gerbėjas, ir savo pagarbą išsakė tokiais žodžiais: „Jis kūrė tai, apie ką kiti tik svajojo“. Richardas Vagneris specialiai vien dėl šio šedevro važiavo į Drezdeną, o Alfredas Retelis (Alfred Rethel) pasakė – „atiduočiau karalystę mainais į malonumą stovėti prieš šį paveikslą“.

Pirmosios vidurinės mokyklos Lietuvoje

Jau XIV—XV amžiuje sutinkame lietuvių studentų, studijuojančių Europos universitetuose. Tačiau tuo metu Lietuvoje dar nebuvo nei vidurinių, nei aukštųjų mokyklų, mokytasi namie. Jos ėmė kurtis XVI a. — renesanso, humanizmo laikotarpiu. Sparčiai plintant reformacijai ir aštrėjant politinei-religinei kovai tarp jos šalininkų ir priešininkų, mokyklos tampa viena kovos arenų. O reformacijos iškeltas gimtosios kalbos reikalavimas buvo lemtingas posūkis Europos švietimo demokratėjimo linkme.

Neatsitiktinai todėl pirmąją, reikia manyti, vidurinę ar bent platesnio už pradinę mokomojo turinio mokyklą įkūrė 1539 m. Vilniuje vienas iš reformacijos Lietuvoje pradininkų Abraomas Kulvietis. O XVI a. antroje pusėje Vilniuje jau veikė kalvinų ir jėzuitų vidurinės mokyklos. XVII a. jų įsikūrė 8, XVIII a. pirmuose trijuose ketvirčiuose — 4, o XVIII a. pabaigoje, kada švietimui ėmė vadovauti nebe atskiri vienuolynų ordinai ar reformatų sinodai, o pasaulietinė Abiejų tautų (t. y. Lietuvos ir Lenkijos) Edukacinė (švietimo) komisija, vidurinių mokyklų smarkiai padaugėjo, ypač vakarinėje Lietuvos dalyje.

Vidurinės mokyklos tuomet buvo vadinamos kolegijomis, gimnazijomis, apygardinėmis bei apygardėlinėmis, vaivadinėmis, apskritinėmis (pavietinėmis). XVI—XVIII a. dėstomi dalykai buvo daugiausia humanitariniai, o XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje gamtos ir tiksliesiems mokslams skiriama kone pusė visų pamokų. XIX a. antrajame ketvirtyje vėl buvo pasukta į klasicizmą.

Lyginant vidurinių mokyklų išsidėstymą ir tankumą feodalizmo laikotarpiu su mūsų laikais, jis juokingai retas, bet ano meto sąlygomis anaiptol nebuvo atsilikęs: antai, Prūsija, po padalinimo užėmusi dalį Lenkijos—Lietuvos valstybės, stebėjosi čia radusi tankų vidurinių mokyklų tinklą, tik per retą pradinių. O carinė švietimo ministerija visą XIX a. pirmąją pusę konstatuodavo Vilniaus gubernijoje esant ypač daug vidurinių ir pradinių mokyklų, taip pat ir mokinių. Pvz., 1809 m., kaip pateikia prof. E. Medinskis, Petrapilio mokslo apygardoje buvo 5 apskritinės su 1066 mokiniais ir 3 gimnazijos su 294 mokiniais; Maskvos m. apygardoje — 44 apskr. (2356 mok.), 10 gimn. (447 mok.); Charkovo m. apygardoje — 18 apskr. (1747), 8 gimn. (447 mok.); Kazanės m. apygardoje — 5 apskr. (248 mok.), 5 gimn. .(315 mok.); Vilniaus m. apygardoje — 54 apskr[1].) (7422 mok.), 6 gimn. (1305 mok.).

Kam tarnavo vidurinės mokyklos tuo metu? Mokslo cenzo feodalinė valstybė ilgą laiką nereikalavo. Jis buvo reikalingas pirmiausia dvasininkui, norinčiam pakilti savo hierarchijos laiptais, ypač jei negalėjo pasigirti savo kilme. Tam tikrą išsilavinimo laipsnį turėti — pastudijuoti nors kiek aukštojoje mokykloje — nuo renesanso laikų vis daugiau reikalavo viešoji aukštosios visuomenės nuomonė ir iš pasauliečių bajorų. Tačiau nei teisme, nei seime, nei kitose valstybinėse institucijose nereikėjo būti baigusiam vidurinės ar aukštosios mokyklos. Tik feodalinei santvarkai irstant, plečiasi profesinės inteligentijos (gydytojų, inžinierių, mokytojų) sluoksnis, kuriam reikalingi specialaus išsilavinimo žmonės.

Vidurinės mokyklos Europoje kūrėsi iš pradžių dažniausiai vienuolynuose. Šie buvo drauge ir feodaliniai žemės savininkai, todėl juos matome kaimo vietovėse ar mažuose miesteliuose. Taip buvo ir Lietuvoje. Kražiai, Pašiaušė, Troškūnai, Padubysys (šiandien — Bazilionai), Kolainiai — vis tai labai negausios gyvenvietės. Iš pradžių mokiniai visi sutilpdavo pačiame vienuolyne ir buvo gana izoliuoti nuo vietos gyventojų. Tačiau gausėjant mokinių ir išsiskyrus toms mokykloms, kuriose tesimokė pasauliečiai, o ypač XVIII a. ketvirtame ketvirtyje atsiradus ir visai pasaulietiškoms mokykloms, vadinamoms akademinėmis, mokiniai tiesiog užtvindydavo miestelį ar kaimo vietovę, kur buvo įsikūrusi mokykla.

Gyvendavo jie trobose grupėmis, kurioms vadovavo vyresnieji mokiniai, vadinami naminiais prižiūrėtojais arba direktoriais (iš čia kilo ir daraktoriaus terminas). Maistą paprastai atsiveždavo iš namų ir duodavo buto šeimininkei virti. Vis dėlto neapsieidavo be pirkinių ir kitų patarnavimų vietoje. Todėl vietiniai gyventojai iš dalies gyvendavo iš mokinių. Kai carinė valdžia 1840 m. buvo nutarusi iškelti Kražių gimnaziją j Raseinius, miestelio gyventojai nutarė sudėti reikalingų lėšų griūvantiems mokyklos pastatams atremontuoti, kad tik jos neiškeltų iš Kražių. Prašymą valdžiai jie motyvavo, kad iškėlus mokyklą, nebeturėsią is ko gyventi. Savo ruožtu Raseinių gyventojai buvo pasiryžę apsidėti specialiais mokesčiais ir iš jų apmokėti butus mokytojams bei pačiai gimnazijai patalpas, kad tik miestelis gautų gimnaziją.

Mokykla teikė specifinių bruožų visai tai vietovei ne tik ekonominiu požiūriu, bet ir gyvenimo stiliumi, papročiais ir t. t. Anksti rytą direktoriai būreliais vesdavo mokinius į bažnyčią, iš jos į mokyklą, pietų pertraukos metu į butus, paskui vėl į mokyklą ir t. t. Antradienių ir ketvirtadienių popiečiais, kai pamokų mokykloje nebūdavo, mokiniai klasėmis ar būreliais eidavo vaikščioti į tolimesnes apylinkes, žaisdavo kartais ir miestelio aikštėse bei pakraščiuose. Neapsieidavo ir be incidentų. Pvz., 1808 m. žiemą dar patamsyje einančius būreliais Dotnuvos mokyklos mokinius j bažnyčią užpuolė netolimo dvaro žmonės, pačiupę vieną mokinį, įsivertė į roges ir buvo benusivežą, tačiau sujudusi mokinių minia puolė vaduoti draugą. Kilusiose muštynėse nugalėjo mokiniai ir, vos nepasmaugtą nelaimingąjį išvadavę, skubiai nusivedė namo. Tai buvo be leidimo išėjęs mokytis baudžiauninkas. Jam teko tučtuojau pasišalinti, o Dotnuvos mokyklai, iškėlus dvarininkui bylą — teisintis ir gintis. Pasitaikydavo, kad mokiniai eidavo vaduoti pagrobtą draugą net iš paties dvaro. Mokyklos paprastai stengdavosi nuslėpti tokius mokinius ir teismuose visaip gintis, aiškiai nepalaikydamos dvarininkų pusės. Šitokie įvykiai praskambėdavo ne tik mokykloje, bet platesnėse apylinkėse.

Vėl kitaip nuteikdavo apylinkę mokyklinės iškilmės: iškilmingi mokslo metų pradžios ar pabaigos aktai, egzaminai, mokyklos ruošiami vaidinimai. Daugelis tų iškilmių vykdavo bažnyčioje, vietos ponybės akivaizdoje buvo sakomos mokinių ir mokytojų prakalbos, giedama, grojama. Ten nei valstiečiai, nei miestelio gyventojai nedalyvavo.

Mokykla turėjo poveikj apylinkės gyvenimui: sklido mokykloje auginami vaismedžių sodinukai, grįždavo iš atostogų mokiniai su knygomis ir žiniomis. Mokinių butuose, be to, gyveno ir mokėsi ne tik mokyklą lankantieji mokiniai, bet ir tie, kurie ruošėsi j ją stoti. Be abejo, didelis barjeras gilesniam mokyklos poveikiui buvo dėstomoji vidurinėse mokyklose kalba: pora amžių visai svetima ir kasdieniniame gyvenime mažai girdima lotynų, o nuo XVIII a. pabaigos — lenkų kalba.

Ilgą laiką nebuvo reikalo varžyti žemesniuosius sluoksnius, stojant į vidurines mokyklas. Priešingai, pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje, trūkstant kandidatų į mediciną, reikėjo jų ieškoti ekonomijų valstiečių tarpe. Pavojus esamai santvarkai atsirado, kai prasimokiusiųjų valstiečių jau buvo tiek, kad jie nebeištirpdavo feodaliniame sluoksnyje, ir nors maža jų dalelė grįždavo atgal į liaudį. Tada ir bajorai, ir carinė valdžia pasirūpino, kad liaudžiai pakaktų pradinės mokyklos ir profesinio turinio žinių. Vidurinė mokykla buvo aiškiai skiriama aukštesnei klasei. Kol dar nebuvo draudimų valstiečiui ar neturtingam miestiečiui stoti į ją, jos luominį charakterį iš dalies rodo mokinių pavardžių rašymas: XIX a. pirmoje pusėje vidurinėse nerasime nė vieno mokinio pavarde, besibaigiančia galūne -aitis, -ūnas, -as; visos jos sulenkintos priesagomis -ovič, ar -evič, arba numetant galūnę -as. Lietuviškos lieka tik tos pavardės, kurių daryba buvo siejama su bajoriška kilme: -aila, -yla ir t. t.. Vadinasi, mokykla iš pat pradžių pasirūpino, kad inteligentai įsilietų į valdantįjį sluoksnį. Tikrosios mokinių pavardės paaiškėja teismų bylose: mokinys Michalkievič pasirodo besąs pabėgęs baudžiauninkas Mykolaitis, Voitkievič — Vaitkeliūnas ir t. t.

Gausėjant besimokančių valstiečių, jie buriasi kurioje nors vienoie vidurinėje mokykloie. Antai. Kražiuose XIX amž. pradžioje mokėsi palyginti nemaža valstiečių. Kiek vėliau jų daugiau atsiranda Ž. Kalvarijoje, Padubysyje, Dotnuvoje. Rytinėje Lietuvos dalyje iš viso vidurinėse mokyklose valstiečių reta. Apie Suvalkiją—Užnemunę stingame žinių, bet antrajame amžiaus ketvirtyje ta pati tendencija labai ryški: 1839 m. Suvalkų gimnazijoje iš 386 mokinių mokėsi 49 valstiečiai; Seinų apskritinėje tais pačiais metais iš 110 mok. — 6 valstiečiai, bet perkėlus 1840 m. apskritinę į Marijampolę, valstiečių gausėja: 1852 m. jų 50 (iš 193), 1854 m. — 75 (iš 178), 1857 m. — 134 (iš 223), o Suvalkų gimnazijoj belieka tik po pora. Po 1831 m. carinei valdžiai planingai mažinant vidurinių ir pradinių mokyklų skaičių Lietuvoje, ypač Kauno gubernijoje, valstiečių mokinių daugiau suplaukia į Šiaulių, Telšių ir iš dalies į Panevėžio vidurines. Toks koncentravimasis valstiečių kilmės mokinių, o XIX a. pradžioje ir mokytojų, negalėjo neturėti tam tikro poveikio jų socialinės ir nacionalinės sąmonės brendimui.

Suprantama, žemesniojo sluoksnio plūdimas į vidurines mokyklas priklausė nuo pradinių mokyklų tinklo tankumo. Tuo atžvilgiu įvairios Lietuvos sritys visą laiką skyrėsi viena nuo kitos. Tikslesnių ir smulkesnių žinių apie pradinį tinklą XVIII a. Lietuvoje trūkstama, todėl tesiremsime XIX a. pirmąja puse. Šio amžiaus pradžioje Vilniaus mokslo apygardoje, kurią sudarė Vilniaus, Gardino, Minsko, Volynės, Podolės, Kijevo, Mogilevo ir Vitebsko gubernijos, pradinių mokyklų skaičiumi pirmavo Vilniaus gubernija (1809 m. iš 409 pradinių visoje apygardoje 139 teko Vilniaus gub.). Savo ruožtu, toje pačioje Vilniaus gub. visą laiką vyrauja žemaičiai, šiaurinės vidurio Lietuvos apskritys ir Suvalkija. Vienos Telšių apskrities mokinių skaičius, pagal amžininko V. Gadono pastebėjimą, sudarė 9% visos apygardos mokinių.

Vakarinių Lietuvos sričių švietimo lygis, o ypač socialinė mokinių sudėtis, stebino ne vieną ano meto ne tik tyrinėtoją, bet taip pat ir carinės valdžios atstovą, keldami net ir tam tikro nerimo. Labai apytikriai skaičiuojama XIX a. pirmajame ketvirtyje, be paplitusių valstiečių tarpe namų mokyklėlių-bakalorijų ir be žydų konfesinių mokyklų, vienas mokinys teko: Telšių apskr. — 58 gyventojams, Šiaulių—70, Raseinių — 82, Kauno—117, Upytės — 132, Ukmergės — 241, Trakų — 263, Ašmenos — 200, Breslaujos — 330, Užnerio — 520 gyventojų.

XIX a. viduryje Vilniaus mokslo apygardoje geriausias santykis buvo Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose: 1 mokinys apytikriai 250 gyv. Tačiau Kauno gubernijoje, paskaičiavus neoficialių „valančinių" mokyklų mokinius, 1854 m. santykis botų maždaug 1:100. Visa nulėmė, atrodo, seniai turėjusi susidaryti čia valstiečių mokymosi tradicija. Antai, 1844 m. iš 3149 mokinių Kauno gub. buvo 1082 valstiečiai, kai Vilniaus gub. iš 2804 mokinių — 307 valstiečiai, Gardino gub. iš 2676 — 290, Minsko gub. iš 2768 — 47. Penkiose Augustavo gub. apskrityse 1857 m. mokėsi 853 valst., iš jų Marijampolės apskr. — 557.

Išskiriant protestantiškas Latviją ir Estiją, šis reiškinys buvo retas visoje carinėje Rusijoje. Tur būt, jį reikia aiškinti gausėjančiais kapitalistiniais elementais tose Lietuvos srityse, kur buvo daugiau laisvų ir nelažinių valstiečių, kaip antai, Telšių, Šiaulių, iš dalies Raseinių apskrityse. Be to, čia turėjo susidaryti žymiai didesnis nei kitur laisvųjų skaičius. Istorinės sąlygos galėjo išugdyti ir išugdė psichologiškai atkaklesnį, didesnių kultūrinių poreikių žmogų. O tatai negalėjo neatsiliepti ir švietimui.

Ir vis dėlto vidurines mokyklos įtaka skverbėsi į mases labai lėtai, nes visa gyvenimo struktūra tam nebuvo palanki. Taikliai apibūdino šią švietimo pusę žemaitis nuo Tryškių, T. Dabševičius, savo įdomiuose atsiminimuose: „Be abejo, mokyklų ir mokyklėlių skaičiaus Žemaičiuose pakako civilizacijai pakelti. Kiekvienas gyventojas tada turėjo pašonėje parapijinę mokyklėlę, o aukštesniąją mokyklą — ne toliau, kaip per dvi ar tris mylias. Mokinio išlaikymas taip nedaug kainavo, kad ne tik šlėktelė iš savo turtelio, ar ekonomas, bet net ir činšininkai ir valstiečiai išsigalėdavo atiduoti vaikus į mokyklą [...]. Daugiau nei pusė žemaičių gyventojų mokėjo skaityti, ir retai ką iš vyrų, o taip pat moterų, pamatydavai bažnyčioje be knygos [...] Kodėl vis dėlto to krašto civilizacija mažai tekilo? Atsakymas labai paprastas: nes mokėti raštą ir būti civilizuotu žmogumi — tai du visai skirtingi dalykai. Iš dalies kliudė mokyklos auklėjimo ir sandaros ydos, vis dėlto daug daugiau politinė krašto padėtis ir privalomi įstatymai. Pusė besimokančio jaunimo buvo valstiečių klasės, kuriai visi visuomeninio gyvenimo keliai buvo uždaryti. Nerasdamas kur kitur laisvai įstoti arba prasisprausdamas tik nepaprastai sunkiai, šis žemaičių jaunimas perpildydavo visų senosios Lenkijos—Lietuvos provincijų vienuolynų naujokynus ir seminarijas, o gimtoji žemė dėl to tuštėjo ir skurdo. Vis dėlto dalis tų išsimokslinusių iš valstiečių ar šlėktų kilusių žmonių grįždavo į gimtąją žemę ar nebenutraukdavo su ja ryšių. Iš pradžių jų buvo nedaug, vėliau vis gausiau. Taip grįžo A. Strazdas, S. Valiūnas, S. Stanevičius, S. Daukantas, L. Ivinskis, M. Valančius, J. Pabrėža, K. Aleknavičius, M. Akelaitis ir kiti. Įsijungė ir nedidelė dalis vidutinių bajorų, kaip D. Poška, J. Goštautas ir kt. Neatsitiktinai tokių žmonių iš pradžių buvo gausiausiai Žemaičiuose, kur daugiau raštingos liaudies, kur didesnis lietuviškos knygos ir lietuviškos mokyklos poreikis. Vėliau nacionalinės inteligentijos eilės ėmė pasipildyti iš Suvalkijos ir kitų Lietuvos sričių.

Filolog. m. k and. M. Lukšienė

Mokslas ir gyvenimas 1967/07

---

[1]  Vilniaus apygardos bemaž visos apskritinės mokyklos savo kursu prilygo gimnazijoms, o kitose apygardose jos buvo 2 klasių.

Niekas nežino Sacharos

Laurensas GRINAS

Pietų Afrikos kilmės autorius yra surinkęs įdomios medžiagos apie Juodąjį kontinentą. Keliautojas ir žurnalistas L. Grinas priėjo išvadą, kad europiečiai dar nėra išaiškinę nemaža keistų reiškinių.

 „Žmonės taria, kad žino Sacharą, — šnabždėjo mirdamas iš troškulio prancūzų generolas Laperenas. — Niekas jos nežino. Aš ją perėjau dešimtis kartų, o vienuoliktąjį  ji mane nugalėjo.“

Niekas nežino Sacharos. Štai kodėl apie ją paplito tiek legendų. Tai didžiausioji pasaulio dykuma — daugiau kaip trys milijonai kvadratinių mylių [kiti mokslininkai nurodo ne 5 mln. km², o 7 mln. km²] sauso smėlio okeanas. Antrą valandą vidudienj čia galima iškepti kiaušinį ant smėlio, o antrą valandą nakties — sušaldyti jį. Joje yra karščiausieji pasaulio rajonai, kuriuose žmogus be vandens miršta po devyniolikos valandų.

Pažinojau žmonių, mirusių iš troškulio šioje dykumoje. Tai labai liūdna istorija. Pagalvojus apie ją, mano širdis ir dabar susispaudžia nuo skausmo. Bet nurodysiu tik vieną faktą, kuris mane tebestebina nuo tos dienos, kai sužinojau šios tragedijos detales. Dingo dvylika Pietų Afrikos piliečių. Kai juos surado, vienuolika buvo jau negyvi. Jie mirė labai greitai. Išsigelbėjo tik vienas. Ištisą savaitę jis klaidžiojo dykumoje be vandens. „Likęs gyvas rimtai serga,“ įsiminiau sakinį. Buvo vasaros pradžia. Man atrodė stebuklas, kad vienas vis dėlto išliko gyvas.

Vasarą Sachara — baisiausia pasaulio vieta. Karštis svilina akis. Jei skrendate lėktuvu, bekraštė nuoga dykuma baugina daugiau, negu bet kuris vandenynas. Bet iš viršaus dykuma yra tik trumpas kito pasaulio mirksnis. Lėktuve jūs esate baltų debesų ir mėlyno dangaus valdžioje. Pilkas smėlis apačioje — tiesiog niūrus vaizdas, švystelėjęs už lango. Kai pastebi ten žmones, jie atrodo kitos planetos būtybėmis.

Netgi kai lėktuvas skrenda žemai, visa atrodo netikra. Kaimeliai palei Nilą panašūs į fortus, apsuptus žemės pylimais. Matyti, kaip laivų meistrai dirba senoviškas valtis ir tuoj pat viskas dingsta. Akimirkai pasirodo cukrašvendrių plantacijos ir raudoni žydinčių aguonų lopai. Jie taip pat nerealūs, kaip ir senovės miestai, kapai ir šventyklos, nekropolis ir paminklai. Visą laiką apačioje vingiuojasi žalia juosta, gaubianti didžiosios upės krantus. Tačiau dargi ir Nilas iš dešimties tūkstančių pėdų aukščio [3 km] atrodo menkas upeliūkštis.

Tikrovė prasideda tik žemėje. Karštis ribuliuoja ir akina. Jis tiek įskaudina, kad negali būti netikroviškas. Kaip žmonės gyvena šiame pragare? Išbuvau dykumoje pakankamai ilgai, kad suprasčiau tai.

Visą Šiaurinę Afriką užima didžiausioji pasaulio dykuma Sachara. Skaičiais pažymėtos straipsnyje minimos vietovės: 1 — Tobrukas, 2 — EI Alameina, 3 — Siva. 4 — Dachla, 5 — Kufra, 6 — Timbuktu

Taip, Sachara — baisi dykuma. Bet štai jau du tūkstančiai metų per ją keliauja kupranugarių vilkstinės. Čia nusidriekia seniausi prekybiniai karavanų keliai. Kupranugariai, apkrauti druska, maišais su druska, žingsniuodavo per nepakeliamo karščio žemę! Su šiomis prekėmis, atstojančiomis pinigus, jie ėjo per kopas nuo oazės iki oazės. Druska, dramblių kaulai, vergai. Štai turtai, privertę žmones rizikuoti savo gyvybe dykumoje. Kai pagalvoju apie griaučius daugelio tūkstančių vergų ir nelaimingų eunuchų, priverstų leistis j tokias keliones, nesigailiu, kad tiek daug vergų pirklių žuvo iš troškulio.

Tur būt, tūkstančiai pirklių ir daug tūkstančių karių yra palikę savo kaulus dykumoje. Prieš penketą amžių iki mūsų eros čia žuvo ištisa armija, pasiųsta karaliaus Kambizo į Sivos oazę. Pereito šimtmečio pradžioje iš Timbuktu į Viduržemio jūros pakrantę iškeliavo dviejų tūkstančių kupranugarių ir tiek pat žmonių vilkstinė. Nė vienas žmogus, nė vienas kupranugaris neatvyko į paskyrimo vietą.

Kupranugarių vilkstinė keliauja per smėlynus

Senovėje vilkstines vesdavo aklieji keliavedžiai. Dykumos takai persisunkę kupranugario kvapu. Smėlio audros galėjo užpustyti pėdas, Jaet kvapas likdavo — silpnas, tačiau vis dėlto pakankamas jautriai aklo vadovo nosiai. Kas mylią jis imdavo saują smėlio ir uostydavo ją. Žemėje, kurioje nėra jokių ženklų, neregys buvo naudingesnis už regintįjį.

Keletą amžių iki radijo telegrafo atsiradimo Sacharoje stambiuose prekybos centruose — Timbuktu ir Kanoje, Kaire ir Chartume — pasitaikydavo žmonių, kurie išpranašaudavo vilkstinės atvykimą. Netgi dabar nuošaliose oazėse galima aptikti senius, iš anksto pasakančius, kokią dieną ir valandą tarp palmių pasirodys nauji žmonės, įdomu, ar šie pranašavimai pakankamai dažnai pasiteisina, idant nebūtų priskiriami prie paprastų sutapimų?

Kažkada Sacharos tyrinėtojais ir šeimininkais yra buvę tuaregai. Šie musulmonai senovėje buvo krikščionys, ir iki šiol jų balnus puošia kryžius. Jie kasdavo šulinius ir imdavo mokestį už vandenj. Bet nuo vienuoliktojo amžiaus juos ėmė išstumti arabai. Arabų vilkstinės būdavo milžiniškos. Penkiolikos tūkstančių kupranugarių karavanas pajėgdavo nugabenti į Timbuktu pusantro tūkstančio tonų ryžių, sorų ir karčiųjų kolos riešutų. Grįždavo jis su auksu ir druska. Kasmet iš Kairo speciali dvylikos tūkstančių kupranugarių vilkstinė keliaudavo į kalnakasybos centrą Takedą vario lydinių.

Keturioliktame amžiuje Mansa Muša, Malio mandigonų tautos karalius, vadovavo didingai kavalkadai, kuri iš Vakarų Afrikos per visą Sacharą vyko į Kairą, o paskui į Meką. Valdovas jojo arkliu, o penki šimtai jo vergų nešė aukso lydinius, vertus milijonų svarų. Mansa Musa sėkmingai nukeliavo ten ir atgal, bet daugelis žmonių žuvo pakelyje. Šitaip gimsta legendos apie Sacharos lobius.

Senovinėse „knygose apie lobius" (egiptiečiai astrologai jas mielai parduotų jums) kalbama apie karaliaus Kambizo turtus. Jau minėjau apie jo armiją, pasiųstą į Sivą sunaikinti Jupiterio Amono Šventyklos, ir tragiškai žuvusią iš troškulio. Nepaisant to, Kambizas vis dėlto užkariavo Egiptą. Jis turėjo vario rūdynų ir smaragdo kasyklų, o Sacharoje savo žemėse rasdavo natūralius aukso gabalus, sakoma, sulig moliūgu. Tačiau nepaisant astrologų pagalbos, šie turtai iki šiol nesurasti.

Garsiame arabų rankraštyje „Knygoje apie paslėptus perlus“ nežinomas XV a. autorius smulkiai aprašo keturis šimtus dykumos vietų, kuriose esą paslėpti lobiai. Ir daugiau kaip pusamžį archeologai keikė šio kūrinio autorių. Rankraštis buvo 1907 m. išleistas Kaire prancūziškai. Beveik visos vietos, nurodytos jame, buvo arti įvairių senovės paminklų. Beieškodami lobių, vandalai pridarė pastariesiems nepataisomos žalos.

Labai dažnai lobių ieškotojai pakliūdavo bėdon. 1922 m. trys žmonės — Hameris, Rusekas ir Fokleris — išvyko kažkokiu slaptu tikslu į Libijos dykumą ir buvo pagrobti senusitų genties. Moterys kankino Foklerį ir Hamerį, o paskui nužudė juos. Pusgyvis Rusekas, paženklintas karšta geležim, pabėgo į Dendero oazę.

Kitą nelemtą ekspediciją organizavo vokietis Erichas Baumgartneris, kariavęs hitlerinėje Romelio armijoje. Po antrojo pasaulinio karo jis nuvyko į Egiptą. Ištarnavęs keletą metų garlaivininkystės kompanijoje, sutaupė pinigų, nusipirko detektorių, dinamito ir automašinų. 1952 m. jis iškeliavo maršrutu, kuriuo 1874 m. jau buvo praėjęs jo tėvynainis Rolfsas, nes tikėjo, kad pastarasis aptiko karaliaus Kambizo kasyklas.

Sprendžiant iš darbininkų pasakojimų, Baumgartneris kažką atrado. Tačiau darbininkai nepadėjo jam kasinėti. Jie tarė, kad jis ardo seną šventyklą, saugomą džino arba piktosios dvasios. Tada Baumgartneris pakišo dinamitą. Tačiau užtaisas pasirodė kiek perdidelis. Milžiniška kopa prasmego, palaidodama po savim ir ieškotoją.

Abejotina, ar Sacharoje begalima surasti nors vieną „užmirštą oazę“, turinčią kokią nors vertę, nors paskutinė iš jų buvo aptikta ir pažymėta žemėlapyje tik tarp pirmojo ir antrojo pasaulinio karo. Legendos apie oazes atsiranda įvairiai. Atidūs stebėtojai sekdavo palminių balandžių bei varnų skraidymo kelius ir nuspręsdavo, kad jie atlekia nuo kažkokio nežinomo vandens šaltinio.

Taip vienas žmogus stebėjo, iš kur į jo oazę atskrenda balandžiai ir kompasu nustatė kryptį. Paskui nušovė keletą balandžių ir išskrodė juos. Visų skrandyje rado alyvų. Tada išradingasis žmogus sugavo keletą vietinių balandžių ir ėmė šerti juos alyvomis. Kas valandą jis užmušdavo po vieną balandį ir ištirdavo jo skrandį. Pagaliau jis pastebėjo, kad ką tik užmušto balandžio skrandyje alyvos suvirškintos lygiai tiek, kiek ir alyvos nušautųjų svetimų balandžių skrandžiuose. Šis paukštis skraido 25 mylių per valandą greičiu, o jis nustatė, kad atskridusieji iš dykumos balandžiai buvo suvalgę alyvas prieš devynias valandas. Tada žmogus iškeliavo kompasu pasižymėta kryptimi ir kupranugariu įveikė apie 225 mylių nuotolį. Jis susilaukė pelnyto atlyginimo, atsidūręs iki tol nežinomoje oazėje su alyvmedžiais.

Kufros oazę, j kurią baltasis žmogus pirmą kartą pateko tik 1921 m., atrado pastabus beduinas iš Obejados oazės, esančios gerokai į šiaurę nuo Kufros. Beduinas stebėjo varną, reguliariai išskrendančią į pietus ir po kurio laiko grįžtančią į Obejadą. Vadovaudamasis vien tuo, beduinas narsiai leidosi į kelią ir pagaliau pasiekė finikines palmes bei vandenį. Šitaip buvo atrasta Kufra. Sis atradimas pasirodė labai vertingas, nes oazė teikė maistą ir vandenį pačioje rytinės Sacharos širdyje Ji tapo ne tik vilkstinių prieglobsčiu, bet ir rojaus sodu, kuriame įsikūrė didelė gyvenvietė. Naujoji oazė buvo tikras lobis.

Iki ją atrandant, Kufros rajone žūdavo daug vilkstinių. Kopų viešpatijoje tenka keliauti tarp aukštų smėlio keterų. Jei oazė yra kitoje kopos pusėje, jos neįmanoma aptikti net ir už kelių šimtų jardų [1 jardas = 0,91 m]. Žinojau žmonių, mirusių iš troškulio už šešiasdešimties mylių nuo oazės. Ir visai netoli buvo šulinys. Mylios nuotolyje pro juos praėjo tyrinėtojų partija, tačiau kopos dengė mirštančiuosius žmones.

Legenda apie Zerzurą [„paukščiukų oazę“] yra plačiausiai žinomas pasakojimas apie Libijos oazes. Daug ekspedicijų išvykdavo ieškoti šios vietos. Londono privilegijuoto klubo „Zerzura" nariai [į jį priimdavo tik tuos, kurie buvo dalyvavę paieškose] prie pietų stalo šnekučiuodavo apie šią nesurandamą oazę. Ilgus metus Karališkosios geografijos draugijos žurnalas skelbdavo Zerzuros oazę geografinių pavadinimų sąraše. Ir pagaliau paslaptis buvo atskleista.

Romantiškas „Zerzuros" vardas pirmą kartą minimas arabų rankraštyje prieš 700 m. „Knygoje apie paslėptus perlus“, atnešusioje tiek nelaimių, taip pat ypač viliojančiai aprašoma Zerzura. Pateiksiu tik vieną ištrauką:

„Nuo šio paskutiniojo vadžio (išdžiūvusi upės vaga) prasideda kelias, atvedęs į Zerzuros miestą, prie jo uždarų vartų. Šis miestas baltas, kaip balandis, o ant jo vartų išraižyti paukščiai. Paimkite raktą iš paukščio snapo ir atrakinkite miesto vartus, įeikite ir ten rasite didžiulius turtus, o taip pat karalių ir karalienę, miegančius savo pilyje. Neprieikite prie jų, bet paimkite turtus.“

 Zerzura, apie kurią pereito šimtmečio pradžioje rašė seras Gardineris Vilkinsonas, ne tiek pasakiška. Jis išgirdo apie Juodųjų oazę, pavadintą taip todėl, kad ši į vakarus nuo Nilo oazė buvo užimta juodų žmonių, atėjusių nežinia iš kur. Jie pagrobė keletą vyrų ir nusivedė juos į dykumą. Vilkinsonas, autorius, vertas pasitikėjimo, tarė, kad Juodųjų oazė gali būti Zerzura.

Tais laikais, kai Prancūzijos Ekvatorinėje Afrikoje .prekybiniai karavanai keliaudavo j Egiptą per Kufrą, atkakliai sklido gandai apie arabus, paklydusius dykumoje ir netikėtai patekusius j nuostabią oazę. Joje tarp palmių kilo auksinis minaretas ir saulės spinduliuose blizgėjo ežeras. Bet, matyt, dykuma juos apgavo savo miražais. Atgal šie arabai taip ir negrįžo.

Mūsų amžiaus pradžioje Hardingas Kingas iškeliavo į vakarus nuo Dachlos oazės, kur girdėjo daug pasakojimų apie Zerzurą. Buvo kalbama, kad į Dachlą iš smėlynų vėl atvyko paslaptingieji juodieji žmonės. Kingas sutiko du beduinus, pasakojusius, kad matė nedidelę oazę su palmėmis ir griuvėsiais ten, kur žemėlapyje buvo pažymėta balta dėmė.

Daug metų žmonės galvojo, kad lekiantis smėlis, artėjąs prie Dachlos, yra prarijęs Zerzurą. Kopos gali vėl persikelti tolyn ir atidengti prarastąją oazę, bet kas gi žino, kada tai įvyks? 1932 m. vasarą jaunas tyrinėtojas seras Robertas Kleiton-Ist-Kleitonas su automašinomis ir nedideliu lėktuvu iškeliavo ieškoti Zerzuros. Iš lėktuvo lakūnas pamatė ir nutraukė platų slėnį su akacijomis. Dėl baisaus karščio ir vandens trūkumo buvo per daug rizikinga nutūpti, todėl tolesni tyrinėjimai atidėti iki žiemos. Bet tyrinėtojas kažkuo užsikrėtė dykumoje ir mirė. Tuo reikalas ir baigėsi.

Vis dėlto po kurio laiko du aviacinės ekspedicijos nariai pasiekė šį slėnį, nepažymėtą žemėlapyje. Vienas jų, P. A. Kleitonas, aptiko į rytus nuo jo dar slėnį, o kitas rado vakaruose trečiąjį slėnį. (Tai buvo apie 1952—1954 m.) Kelionėje buvo sutiktas senas arabas, ilgus metus gyvenęs Kufroje ir kaip niekas kitas gerai žinojęs dykumą. Arabas tikino, kad šie slėniai, pastebėti iš lėktuvo ir vėliau tyrinėti, yra Kufros gyventojų žinomi kaip vadi Zerzura. „Slėnyje veisiasi kalnų avinai, lapės, bet ypač daug paukščių. Dėl to slėnis ir pavadintas vadi Zerzura,“ — pasakė senis.

Vienas iš labiausiai prityrusių ir drąsių Libijos tyrinėtojų, „Zerzuros“ klubo prezidentas, majoras R. A. Begnoldas tada nusprendė, kad šie vadžiai [vėliau pažymėti žemėlapyje Gilf Kebiro vardu] ir yra legendarinė Zerzuros oazė. Bet jis pažymėjo, kad oazės vardo kilmė vis dar neaiški, nes ji atsirado arabų rankraščiuose daug amžių iki tol, kai arabai aptiko šią vietą. „Aš vis tebemanau, kad Zerzura — vienas iš daugelio pavadinimų, teikiamų legendariniams miestams, susikuriantiems per ilgus amžius fantazijoje tų žmonių, kuriems paslaptinga didžiausioji Šiaurės Afrikos dykuma buvo neprieinama,“ — užbaigia Begnoldas.

Kas yra skraidęs nedideliame aukštyje viršum Afrikos dykumų, turėjo pastebėti ten daug vėžių. Atrodo, tarytum kai kurios dingsta begalybėje, ir tai daugiausia jaudina. Prieš dvidešimt metų aš pats palikau pėdsakus dykumoje. Ir nors jų neįmanoma atrasti, norisi tarti, kad jie vis dar išsilaikė, šiame sausame rajone pėdsakai išlieka daugiau kaip 100 metų. Karteris Vilsonas, šio šimtmečio pradžios aukštas Egipto valdininkas, aptiko Napoleono armijos gurguolių vėžių, paliktų 1798 m., žygiuojant iš Salchudžio j Kantarą. 1909 m. Rasel-paša rado patrankų ratų pėdsakus; iš tų patrankų buvo šaudoma 1882 m. mūšyje ties Tel-al-Kebira. Per pirmąjį pasaulinį karą kautynėse su senusitais Vakarų dykumoje pirmą kartą buvo panaudotos automašinos — ir iki šiol nuošalesnėse vietose randamos jų siaurų padangų vėžės. Specialistas gali surasti mūsų amžiaus trečiojo dešimtmečio dykumų tyrinėtojų Kemalio ed-Dino vilkikų vikšrų atspaudų ir Omaro Tusuno triašių automašinų vėžių. Beduinas-pėdsekys sugeba parodyti beveik kiekvienos sustojimo vietos, kiekvieno mūšio su smėliu, kiekvienos stovyklos pėdsakus. Aptikęs naują kupranugario pėdsaką jis, be abejo, parodys, kur miegojo žmonės, kur jie atliko rytinę maldą, kur jų kupranugariai ėjo iš lėto, o kur pradėjo bėgti.

Senus automašinos pėdsakus esu matęs ne tik Sacharoje, bet ir Pietvakarių Afrikoje — pajūrio dykumoje Nimbe ir raudonojoje dykumoje Kalacharyje. Bet aš manau, kad šiaurės Afrikos dykumos daug ilgiau išlaiko žmogaus įsibrovimo ženklus.

Keliautojai palieka ir kitokių savo kelionės pėdsakų negyvos dykumos plotuose. Lakūnai mato išilgai daugelio Sacharos kelių saulėje blizgančius butelius. O autokelias į pietus nuo Tanžero tiek nusėtas buteliais, išmestais iš autobuso, kad ten nereikalinga jokių kelio ženklų. Bet visų įdomiausias butelis Sacharoje buvo, mano supratimu, tas, kurį minėtasis Rolfsas paliko akmenų krūvoje į pietus nuo Sivos. 1922 m. tą butelį atrado Kernai ed-Dinas ir perskaitė jame esantį kreipimąsi: „Ar kada nors čia dar žengs žmogaus koja?“

Geologai iki šiol nepajėgia išaiškinti Sacharos smėliu okeano kilmės. Vienu metu buvo manoma, kad senovėje čia būta jūros. Bet paskui ši hipotezė atkrito. Kažkada Sacharoje buvo rojus. Šiandien išnykę miestai tada turėjo vandens, juose virė gyvenimas. Netgi drambliams pakako vandens. Prieš penkis tūkstančius metų Sachara ėmė džiūti, bet ten vis dar išsilaikė atviri žole dengti plotai, krūmokšniai, išsilaikė gvvybė.

Pagaliau upės išseko ir virto balomis. Gyvuliai susitelkė aplink oazes ir jau nebegalėjo jų apleisti. Antilopė ir gazelė, šakalas ir lapė, strutis ir putpelė, antis ir flamingas seniau braidydavo, kur norėjo. O paskui tik paukščiai begalėjo skraidyti viršum bevandenės dykumos.

Oazė iš lėktuvo

Ekspedicijos randa daugybę įrodymų, patvirtinančių, kad Sacharoje kadaise būta vandens. Toli nuo oazių, vietovėse, kur dabar nėra nė vieno žmogaus, mokslininkai ant uolų atrado ir nukopijavo raudonus ir baltus piešinius, vaizduojančius galvijus. Buvo atkasti akmeniniai požemiai ir ištirti griaučiai, ant kurių atrasta karolių iš brangakmeniu ir stručio kiaušinio lukštų. Tyrinėtojai aptiko nugludintus akmens kirvukus, grūstuves ir girnas. Aišku, jog kadaise čia buvo didelės gyvenvietės. Iš girnų galima spręsti, kad ten, kur dabar viešpatauja vien smėlis, senovėje buvo auginami grūdai. Kokie gi žmonės medžiojo Sacharos rojuje? Kas tie nežinomieji uolų piešinių autoriai? Tai taip pat paslaptis. Tačiau yra tariama, kad senovės Sacharoje, dar gerokai iki pasirodant berberams ir arabams, gyveno negroidinė rasė. Taigi ir Sachara turi savo kontrastus. Kadaise čia veisėsi krokodilai.

Oazių šaltiniuose iki šiol randama žuvies, o kalnuose — berberinių avių. Tai vis labai skirtingų klimatinių epochų liekanos. Ir beveik visur — smėlis, nesuvokiamas smėlis, prarijęs senovės rojų. Libijos dykumoje keliautojui nepaprastą įspūdį palieka smėlynai, nes tai visų didžiausieji smėlio plotai pasaulyje, ir smėlis čia guli labai giliai. Norėdamas pasiekti faraono Tutanchamono kapą. Hovardas Karteris buvo priverstas pašalinti ketvirtį milijonų tonų smėlio, bet tai tik lašas smėlėtame Libijos dykumos okeane.

Smėlis gali tapti baisus. Milžiniškos geltonos kopos nusidriekia į tolį lygiagretėmis virtinėmis, ketera už keteros. Jos nutolusios viena nuo kitos .per vieną-dvi mylias, siekia 200 pėdų (60 m) aukščio ir tęsiasi kokia trisdešimt mylių.

Tik senusitai jaučiasi čia kaip namie. Šis religinis beduinų ordinas buvo įkurtas daugiau kaip prieš 100 metų vieno iš pranašo Mahometo įpėdinių. Senusitai iš seno vertėsi vergų prekyba. Sacharoje pirmojo pasaulinio karo metu jie kovojo prieš Anglijos ir Pietų Afrikos kariuomenę, o antrajame pasauliniame kare palaikė Britanijos ekspedicinį korpusą.

Šie rūstūs žmonės nežino, kas yra alkoholis, tabakas ar kava, bet mėgsta arbatą.

Senusitai-dykumos keliavedžiai turi nepaprastą sugebėjimą orientuotis vietoje. Krypties pakeitimas nesutrikdo jų, nes kiekvieno vadovo galvoje yra savarankiškas kompasas. Ir netgi tamsią naktį, atsidūrę nežinomoje vietovėje, senusitai uztikrintai eina reikalinga kryptimi. Niekas nežino Sacharos, bet senusitas-keliavedys beveik niekada joje nepaklys. Gal būt, dėl to jis turi būti dėkingas savo kupranugario instinktui. Pasakojama, kad kupranugaris visada suras kelią atgal į oazę, kurioje kada nors yra ganęsis. Daug kartų vilkstinės būdavo išgelbėtos dėl to. jog kupranugaris lyg nujausdamas perimdavo keliavedžio vaidmenį.

Niekas nežino Sacharos, ir visur aplink oazes smėlyje palaidotos paslaptys, štai Sivos oazė. Jos namai iš žemės ir druskos prilipę vienas per kita prie didžiulės uolos. Sis žmonių skruzdėlynas iškyla viršum šventovės orakulo, prie kurio pasitarti atvykdavo Aleksandras Makedonietis. Netoli Sivos yra kitų senovinių miestų, vis dar laukiančių archeologų. Kažkur prie šios oazės slypi ir dingusiosios senovės smaragdų kasyklos. O Sivos palmių miškeliai jau trisdešimt amžių teikia geriausius pasaulyje finikus.

Tai tikrai nuostabi dykuma.

Mokslas ir gyvenimas 1967/07