Jau
XIV—XV amžiuje sutinkame lietuvių studentų, studijuojančių Europos
universitetuose. Tačiau tuo metu Lietuvoje dar nebuvo nei vidurinių, nei
aukštųjų mokyklų, mokytasi namie. Jos ėmė kurtis XVI a. — renesanso, humanizmo
laikotarpiu. Sparčiai plintant reformacijai ir aštrėjant politinei-religinei
kovai tarp jos šalininkų ir priešininkų, mokyklos tampa viena kovos arenų. O
reformacijos iškeltas gimtosios kalbos reikalavimas buvo lemtingas posūkis
Europos švietimo demokratėjimo linkme.
Neatsitiktinai
todėl pirmąją, reikia manyti, vidurinę ar bent platesnio už pradinę mokomojo
turinio mokyklą įkūrė 1539 m. Vilniuje vienas iš reformacijos Lietuvoje
pradininkų Abraomas Kulvietis. O XVI a. antroje pusėje Vilniuje jau veikė
kalvinų ir jėzuitų vidurinės mokyklos. XVII a. jų įsikūrė 8, XVIII a. pirmuose
trijuose ketvirčiuose — 4, o XVIII a. pabaigoje, kada švietimui ėmė vadovauti
nebe atskiri vienuolynų ordinai ar reformatų sinodai, o pasaulietinė Abiejų
tautų (t. y. Lietuvos ir Lenkijos) Edukacinė (švietimo) komisija, vidurinių
mokyklų smarkiai padaugėjo, ypač vakarinėje Lietuvos dalyje.
Vidurinės
mokyklos tuomet buvo vadinamos kolegijomis, gimnazijomis, apygardinėmis bei
apygardėlinėmis, vaivadinėmis, apskritinėmis (pavietinėmis). XVI—XVIII a.
dėstomi dalykai buvo daugiausia humanitariniai, o XVIII a. pabaigoje ir XIX a.
pradžioje gamtos ir tiksliesiems mokslams skiriama kone pusė visų pamokų. XIX a.
antrajame ketvirtyje vėl buvo pasukta į klasicizmą.
Lyginant
vidurinių mokyklų išsidėstymą ir tankumą feodalizmo laikotarpiu su mūsų
laikais, jis juokingai retas, bet ano meto sąlygomis anaiptol nebuvo atsilikęs:
antai, Prūsija, po padalinimo užėmusi dalį Lenkijos—Lietuvos valstybės,
stebėjosi čia radusi tankų vidurinių mokyklų tinklą, tik per retą pradinių. O
carinė švietimo ministerija visą XIX a. pirmąją pusę konstatuodavo Vilniaus
gubernijoje esant ypač daug vidurinių ir pradinių mokyklų, taip pat ir mokinių.
Pvz., 1809 m., kaip pateikia prof. E. Medinskis, Petrapilio mokslo apygardoje
buvo 5 apskritinės su 1066 mokiniais ir 3 gimnazijos su 294 mokiniais; Maskvos
m. apygardoje — 44 apskr. (2356 mok.), 10 gimn. (447 mok.); Charkovo m.
apygardoje — 18 apskr. (1747), 8 gimn. (447 mok.); Kazanės m. apygardoje — 5
apskr. (248 mok.), 5 gimn. .(315 mok.); Vilniaus m. apygardoje — 54 apskr[1].)
(7422 mok.), 6 gimn. (1305 mok.).
Kam
tarnavo vidurinės mokyklos tuo metu? Mokslo cenzo feodalinė valstybė ilgą laiką
nereikalavo. Jis buvo reikalingas pirmiausia dvasininkui, norinčiam pakilti
savo hierarchijos laiptais, ypač jei negalėjo pasigirti savo kilme. Tam tikrą
išsilavinimo laipsnį turėti — pastudijuoti nors kiek aukštojoje mokykloje — nuo
renesanso laikų vis daugiau reikalavo viešoji aukštosios visuomenės nuomonė ir
iš pasauliečių bajorų. Tačiau nei teisme, nei seime, nei kitose valstybinėse
institucijose nereikėjo būti baigusiam vidurinės ar aukštosios mokyklos. Tik
feodalinei santvarkai irstant, plečiasi profesinės inteligentijos (gydytojų,
inžinierių, mokytojų) sluoksnis, kuriam reikalingi specialaus išsilavinimo
žmonės.
Vidurinės
mokyklos Europoje kūrėsi iš pradžių dažniausiai vienuolynuose. Šie buvo drauge
ir feodaliniai žemės savininkai, todėl juos matome kaimo vietovėse ar mažuose
miesteliuose. Taip buvo ir Lietuvoje. Kražiai, Pašiaušė, Troškūnai, Padubysys
(šiandien — Bazilionai), Kolainiai — vis tai labai negausios gyvenvietės. Iš
pradžių mokiniai visi sutilpdavo pačiame vienuolyne ir buvo gana izoliuoti nuo
vietos gyventojų. Tačiau gausėjant mokinių ir išsiskyrus toms mokykloms, kuriose
tesimokė pasauliečiai, o ypač XVIII a. ketvirtame ketvirtyje atsiradus ir visai
pasaulietiškoms mokykloms, vadinamoms akademinėmis, mokiniai tiesiog
užtvindydavo miestelį ar kaimo vietovę, kur buvo įsikūrusi mokykla.
Gyvendavo
jie trobose grupėmis, kurioms vadovavo vyresnieji mokiniai, vadinami naminiais
prižiūrėtojais arba direktoriais (iš čia kilo ir daraktoriaus terminas). Maistą
paprastai atsiveždavo iš namų ir duodavo buto šeimininkei virti. Vis dėlto
neapsieidavo be pirkinių ir kitų patarnavimų vietoje. Todėl vietiniai
gyventojai iš dalies gyvendavo iš mokinių. Kai carinė valdžia 1840 m. buvo
nutarusi iškelti Kražių gimnaziją j Raseinius, miestelio gyventojai nutarė
sudėti reikalingų lėšų griūvantiems mokyklos pastatams atremontuoti, kad tik
jos neiškeltų iš Kražių. Prašymą valdžiai jie motyvavo, kad iškėlus mokyklą,
nebeturėsią is ko gyventi. Savo ruožtu Raseinių gyventojai buvo pasiryžę
apsidėti specialiais mokesčiais ir iš jų apmokėti butus mokytojams bei pačiai
gimnazijai patalpas, kad tik miestelis gautų gimnaziją.
Mokykla
teikė specifinių bruožų visai tai vietovei ne tik ekonominiu požiūriu, bet ir
gyvenimo stiliumi, papročiais ir t. t. Anksti rytą direktoriai būreliais
vesdavo mokinius į bažnyčią, iš jos į mokyklą, pietų pertraukos metu į butus,
paskui vėl į mokyklą ir t. t. Antradienių ir ketvirtadienių popiečiais, kai
pamokų mokykloje nebūdavo, mokiniai klasėmis ar būreliais eidavo vaikščioti į
tolimesnes apylinkes, žaisdavo kartais ir miestelio aikštėse bei pakraščiuose.
Neapsieidavo ir be incidentų. Pvz., 1808 m. žiemą dar patamsyje einančius
būreliais Dotnuvos mokyklos mokinius j bažnyčią užpuolė netolimo dvaro žmonės,
pačiupę vieną mokinį, įsivertė į roges ir buvo benusivežą, tačiau sujudusi
mokinių minia puolė vaduoti draugą. Kilusiose muštynėse nugalėjo mokiniai ir,
vos nepasmaugtą nelaimingąjį išvadavę, skubiai nusivedė namo. Tai buvo be
leidimo išėjęs mokytis baudžiauninkas. Jam teko tučtuojau pasišalinti, o
Dotnuvos mokyklai, iškėlus dvarininkui bylą — teisintis ir gintis. Pasitaikydavo,
kad mokiniai eidavo vaduoti pagrobtą draugą net iš paties dvaro. Mokyklos
paprastai stengdavosi nuslėpti tokius mokinius ir teismuose visaip gintis,
aiškiai nepalaikydamos dvarininkų pusės. Šitokie įvykiai praskambėdavo ne tik
mokykloje, bet platesnėse apylinkėse.
Vėl
kitaip nuteikdavo apylinkę mokyklinės iškilmės: iškilmingi mokslo metų pradžios
ar pabaigos aktai, egzaminai, mokyklos ruošiami vaidinimai. Daugelis tų
iškilmių vykdavo bažnyčioje, vietos ponybės akivaizdoje buvo sakomos mokinių ir
mokytojų prakalbos, giedama, grojama. Ten nei valstiečiai, nei miestelio
gyventojai nedalyvavo.
Mokykla
turėjo poveikj apylinkės gyvenimui: sklido mokykloje auginami vaismedžių
sodinukai, grįždavo iš atostogų mokiniai su knygomis ir žiniomis. Mokinių
butuose, be to, gyveno ir mokėsi ne tik mokyklą lankantieji mokiniai, bet ir
tie, kurie ruošėsi j ją stoti. Be abejo, didelis barjeras gilesniam mokyklos
poveikiui buvo dėstomoji vidurinėse mokyklose kalba: pora amžių visai svetima
ir kasdieniniame gyvenime mažai girdima lotynų, o nuo XVIII a. pabaigos — lenkų
kalba.
Ilgą
laiką nebuvo reikalo varžyti žemesniuosius sluoksnius, stojant į vidurines
mokyklas. Priešingai, pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje, trūkstant kandidatų į
mediciną, reikėjo jų ieškoti ekonomijų valstiečių tarpe. Pavojus esamai
santvarkai atsirado, kai prasimokiusiųjų valstiečių jau buvo tiek, kad jie
nebeištirpdavo feodaliniame sluoksnyje, ir nors maža jų dalelė grįždavo atgal į
liaudį. Tada ir bajorai, ir carinė valdžia pasirūpino, kad liaudžiai pakaktų
pradinės mokyklos ir profesinio turinio žinių. Vidurinė mokykla buvo aiškiai
skiriama aukštesnei klasei. Kol dar nebuvo draudimų valstiečiui ar neturtingam
miestiečiui stoti į ją, jos luominį charakterį iš dalies rodo mokinių pavardžių
rašymas: XIX a. pirmoje pusėje vidurinėse nerasime nė vieno mokinio pavarde,
besibaigiančia galūne -aitis, -ūnas, -as; visos jos sulenkintos priesagomis
-ovič, ar -evič, arba numetant galūnę -as. Lietuviškos lieka tik tos pavardės,
kurių daryba buvo siejama su bajoriška kilme: -aila, -yla ir t. t.. Vadinasi,
mokykla iš pat pradžių pasirūpino, kad inteligentai įsilietų į valdantįjį
sluoksnį. Tikrosios mokinių pavardės paaiškėja teismų bylose: mokinys
Michalkievič pasirodo besąs pabėgęs baudžiauninkas Mykolaitis, Voitkievič —
Vaitkeliūnas ir t. t.
Gausėjant
besimokančių valstiečių, jie buriasi kurioje nors vienoie vidurinėje mokykloie.
Antai. Kražiuose XIX amž. pradžioje mokėsi palyginti nemaža valstiečių. Kiek vėliau
jų daugiau atsiranda Ž. Kalvarijoje, Padubysyje, Dotnuvoje. Rytinėje Lietuvos
dalyje iš viso vidurinėse mokyklose valstiečių reta. Apie Suvalkiją—Užnemunę
stingame žinių, bet antrajame amžiaus ketvirtyje ta pati tendencija labai
ryški: 1839 m. Suvalkų gimnazijoje iš 386 mokinių mokėsi 49 valstiečiai; Seinų
apskritinėje tais pačiais metais iš 110 mok. — 6 valstiečiai, bet perkėlus 1840
m. apskritinę į Marijampolę, valstiečių gausėja: 1852 m. jų 50 (iš 193), 1854
m. — 75 (iš 178), 1857 m. — 134 (iš 223), o Suvalkų gimnazijoj belieka tik po
pora. Po 1831 m. carinei valdžiai planingai mažinant vidurinių ir pradinių
mokyklų skaičių Lietuvoje, ypač Kauno gubernijoje, valstiečių mokinių daugiau
suplaukia į Šiaulių, Telšių ir iš dalies į Panevėžio vidurines. Toks
koncentravimasis valstiečių kilmės mokinių, o XIX a. pradžioje ir mokytojų,
negalėjo neturėti tam tikro poveikio jų socialinės ir nacionalinės sąmonės
brendimui.
Suprantama,
žemesniojo sluoksnio plūdimas į vidurines mokyklas priklausė nuo pradinių
mokyklų tinklo tankumo. Tuo atžvilgiu įvairios Lietuvos sritys visą laiką
skyrėsi viena nuo kitos. Tikslesnių ir smulkesnių žinių apie pradinį tinklą
XVIII a. Lietuvoje trūkstama, todėl tesiremsime XIX a. pirmąja puse. Šio
amžiaus pradžioje Vilniaus mokslo apygardoje, kurią sudarė Vilniaus, Gardino,
Minsko, Volynės, Podolės, Kijevo, Mogilevo ir Vitebsko gubernijos, pradinių
mokyklų skaičiumi pirmavo Vilniaus gubernija (1809 m. iš 409 pradinių visoje
apygardoje 139 teko Vilniaus gub.). Savo ruožtu, toje pačioje Vilniaus gub.
visą laiką vyrauja žemaičiai, šiaurinės vidurio Lietuvos apskritys ir
Suvalkija. Vienos Telšių apskrities mokinių skaičius, pagal amžininko V. Gadono
pastebėjimą, sudarė 9% visos apygardos mokinių.
Vakarinių
Lietuvos sričių švietimo lygis, o ypač socialinė mokinių sudėtis, stebino ne
vieną ano meto ne tik tyrinėtoją, bet taip pat ir carinės valdžios atstovą,
keldami net ir tam tikro nerimo. Labai apytikriai skaičiuojama XIX a. pirmajame
ketvirtyje, be paplitusių valstiečių tarpe namų mokyklėlių-bakalorijų ir be
žydų konfesinių mokyklų, vienas mokinys teko: Telšių apskr. — 58 gyventojams,
Šiaulių—70, Raseinių — 82, Kauno—117, Upytės — 132, Ukmergės — 241, Trakų —
263, Ašmenos — 200, Breslaujos — 330, Užnerio — 520 gyventojų.
XIX
a. viduryje Vilniaus mokslo apygardoje geriausias santykis buvo Vilniaus, Kauno
ir Gardino gubernijose: 1 mokinys apytikriai 250 gyv. Tačiau Kauno gubernijoje,
paskaičiavus neoficialių „valančinių" mokyklų mokinius, 1854 m. santykis
botų maždaug 1:100. Visa nulėmė, atrodo, seniai turėjusi susidaryti čia valstiečių
mokymosi tradicija. Antai, 1844 m. iš 3149 mokinių Kauno gub. buvo 1082
valstiečiai, kai Vilniaus gub. iš 2804 mokinių — 307 valstiečiai, Gardino gub.
iš 2676 — 290, Minsko gub. iš 2768 — 47. Penkiose Augustavo gub. apskrityse
1857 m. mokėsi 853 valst., iš jų Marijampolės apskr. — 557.
Išskiriant
protestantiškas Latviją ir Estiją, šis reiškinys buvo retas visoje carinėje
Rusijoje. Tur būt, jį reikia aiškinti gausėjančiais kapitalistiniais elementais
tose Lietuvos srityse, kur buvo daugiau laisvų ir nelažinių valstiečių, kaip
antai, Telšių, Šiaulių, iš dalies Raseinių apskrityse. Be to, čia turėjo
susidaryti žymiai didesnis nei kitur laisvųjų skaičius. Istorinės sąlygos
galėjo išugdyti ir išugdė psichologiškai atkaklesnį, didesnių kultūrinių poreikių
žmogų. O tatai negalėjo neatsiliepti ir švietimui.
Ir
vis dėlto vidurines mokyklos įtaka skverbėsi į mases labai lėtai, nes visa
gyvenimo struktūra tam nebuvo palanki. Taikliai apibūdino šią švietimo pusę
žemaitis nuo Tryškių, T. Dabševičius, savo įdomiuose atsiminimuose: „Be abejo,
mokyklų ir mokyklėlių skaičiaus Žemaičiuose pakako civilizacijai pakelti.
Kiekvienas gyventojas tada turėjo pašonėje parapijinę mokyklėlę, o aukštesniąją
mokyklą — ne toliau, kaip per dvi ar tris mylias. Mokinio išlaikymas taip
nedaug kainavo, kad ne tik šlėktelė iš savo turtelio, ar ekonomas, bet net ir
činšininkai ir valstiečiai išsigalėdavo atiduoti vaikus į mokyklą [...].
Daugiau nei pusė žemaičių gyventojų mokėjo skaityti, ir retai ką iš vyrų, o
taip pat moterų, pamatydavai bažnyčioje be knygos [...] Kodėl vis dėlto to
krašto civilizacija mažai tekilo? Atsakymas labai paprastas: nes mokėti raštą
ir būti civilizuotu žmogumi — tai du visai skirtingi dalykai. Iš dalies kliudė
mokyklos auklėjimo ir sandaros ydos, vis dėlto daug daugiau politinė krašto
padėtis ir privalomi įstatymai. Pusė besimokančio jaunimo buvo valstiečių
klasės, kuriai visi visuomeninio gyvenimo keliai buvo uždaryti. Nerasdamas kur
kitur laisvai įstoti arba prasisprausdamas tik nepaprastai sunkiai, šis žemaičių
jaunimas perpildydavo visų senosios Lenkijos—Lietuvos provincijų vienuolynų
naujokynus ir seminarijas, o gimtoji žemė dėl to tuštėjo ir skurdo. Vis dėlto
dalis tų išsimokslinusių iš valstiečių ar šlėktų kilusių žmonių grįždavo į
gimtąją žemę ar nebenutraukdavo su ja ryšių. Iš pradžių jų buvo nedaug, vėliau
vis gausiau. Taip grįžo A. Strazdas, S. Valiūnas, S. Stanevičius, S. Daukantas,
L. Ivinskis, M. Valančius, J. Pabrėža, K. Aleknavičius, M. Akelaitis ir kiti. Įsijungė
ir nedidelė dalis vidutinių bajorų, kaip D. Poška, J. Goštautas ir kt.
Neatsitiktinai tokių žmonių iš pradžių buvo gausiausiai Žemaičiuose, kur
daugiau raštingos liaudies, kur didesnis lietuviškos knygos ir lietuviškos
mokyklos poreikis. Vėliau nacionalinės inteligentijos eilės ėmė pasipildyti iš
Suvalkijos ir kitų Lietuvos sričių.
Filolog. m. k and. M. Lukšienė
Mokslas ir gyvenimas 1967/07
[1] Vilniaus
apygardos bemaž visos apskritinės mokyklos savo kursu prilygo gimnazijoms, o kitose
apygardose jos buvo 2 klasių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą