Vasilijus KANDINSKIS/ Ištraukos iš knygos
Pirmosios manyje įstrigusios spalvos buvo sodri šviesiai žalia, balta, raudonas karminas, juoda ir geltona ochra. Tie įspūdžiai atsirado trečiaisiais gyvenimo metais. Šias spalvas mačiau įvairiuose daiktuose, mano akyse išlikusiais ne taip ryškiai, kaip pačios spalvos.
Nuo plonų stiebelių pjaudavome žievę spiralėmis. Pirmąja juosta nuimdavome tik viršutinę odelę, antrąja – ir apatinę. Taip gaudavosi trispalviai žirgeliai: ruda juostelė (buvo tvanki - ją nelabai mėgau ir mielai būčiau pakeitęs kita spalva), žalia juostelė (kurią ypač mėgau ir kuri net pavytusi išsaugodavo kerinčias savybes), ir balta juostelė, t.y. labiausiai apnuoginta ir panašus į dramblio kaulą pagaliukas ( šviežias - nepaprastai kvepiantis – norėdavosi lyžtelti, o lyžtelėjus – kartus, - tačiau vystant sausas ir liūdnas, ir tai aptemdydavo šio gėrio džiugesį ).
Pamenu, kad prieš išvažiuojant mano tėvams į Italiją (kur su jais vykau būdamas trejų metų), mano mamos tėvai persikėlė į naują butą. Atsimenu, kad butas buvo visiškai tuščias, jame nebuvo nei baldų nei žmonių. Vidutinio dydžio kambaryje ant sienos kabojo laikrodis. Stovėjau visiškai vienas prieš jį ir mėgavausi baltu ciferblatu, ir išpiešta ant jo rausvai – raudona rože.
Visa Italija spalvinasi dviem juodais įspūdžiais. Aš, juodoje karietoje važiuoju su mama per tiltą (po juo – lyg geltonai – purvinas vanduo): mane veža į vaikų darželį Florencijoje. Ir vėl juoda: pakopos į juodą vandenį, o ant jo – baisi juoda ir ilga valtis su juoda dėže viduryje: naktį mes sėdame į gondolą.
Iš esmės šiame paveiksle
( „Senamiestis“, nutapytas Miunchene) aš medžiojau tą laiką, kuris buvo ir bus pačiu nuostabiausiu Maskvos dienos laiku. Saulė jau žemai ir pasiekė tą savo didžiausią jėgą , į kurią veržėsi visą dieną, kurios visą dieną taip laukė. Ne ilgai trunka šis vaizdas: dar kelios minutės ir saulės šviesa ima raudonuoti nuo įtampos, vis raudonyn, iš pradžių raudonai - šaltais tonais, vėliau vis šilčiau. Saulė tirpdo visą Maskvą į vieną gabalą, skambantį tarsi tūba, stipria ranka sukrėsdama visą sielą. Ne, ne šita raudona vienybė yra geriausia Maskvos valanda. Ji tik paskutinis, kiekviename tone išvystančios aukščiausią gyvybę, simfonijos akordas, priverčiantis visą Maskvą skambėti tarsi didžiulio orkestro
fortissimo. Rožiniai, alyviniai, balti, mėlyni, žydri, raudonai liepsnojantys namai, cerkvės – kiekvienas iš jų kaip atskira giesmė – beprotiškai žalia žolė, žemai gaudžiantys medžiai arba tūkstančiais balsų dainuojantis sniegas, arba nuogos šakelės bei sausuoliai, raudonas, kietas ir nepajudinamas, tylus Kremliaus sienos žiedas, o virš jos viršydamas viską, tarsi pergalingas šūksnis, visą pasaulį užmiršęs aleliuja, baltas, ilgas, grakščiai-rimtas Ivano Didžiojo bruožas. O ant jo ilgo, amžinai besiilginčio dangaus, įtempto ir ištempto kaklo – auksinė kupolo galva, teigianti savimi tarp kitų auksinių, sidabrinių, margų ją apsupusių kupolų – Maskvos Saulę.
Jaunystėje nutapyti šią valandą rodėsi labiausiai neįmanoma ir pačia aukščiausia dailininko laime.
Šie įspūdžiai kartojosi kiekvieną saulėtą dieną. Tai buvo džiaugsmas iki sielos gelmių sukrėtęs mano sielą.
Tuo pačiu metu tai buvo ir kančia, nes menas aplamai ir mano jėgos man rodėsi tokiais be galo silpnais palyginus su gamta. Reikėjo, kad praeitų daug metų, kol jausmų ir minties kelių aš atėjau prie to paprasto įminimo, kad gamtos ir meno tikslai (o todėl ir priemonės) iš esmės, organiškai bei savo pasaulėtvarkoje skirtingi – ir vienodai dideli, tai reiškia ir vienodai stiprūs. Šis įminimas, dabar vedantis mano darbus, toks paprastas ir natūraliai – nuostabus, išvadavo mane nuo nereikalingų veržimosi kančių, užvaldžiusių mane, nepaisant jų nepasiekiamumo. Jis išbraukė tas kančias, ir gamtos bei meno džiaugsmas pakilo manyje į neužtemdomas aukštumas. Nuo to laiko man buvo suteikta galimybė nekliudomai mėgautis šiais abiem pasaulio elementais. Prie pasitenkinimo prisijungė ir dėkingumo jausmas.
Šis įminimas išlaisvino mane ir atvėrė naujus pasaulius. Visa „mirtinga“ sudrėbėjo ir ėmė virpėti. Ne tik apdainuotieji miškai, žvaigždės, mėnulis, gėlės, bet ir peleninėje sustingusi nuorūka, iš gatvės balos žvelgianti kantri ir drovi balta saga, nuolankus žievės gabalėlis, kurį per tankią žolę nežinomiems, bet svarbiems tikslams savo galinguose nasruose tempia skruzdėlė, sieninio kalendoriaus lapelis, į kurį tiesiasi pasitikinti savimi ranka, tam, kad prievarta išplėštų jį iš šiltos liekančių kalendoriuje lapelių kaimynystės – visa tai teikė man savo veidą, savo vidinę esmę, slaptą sielą, kuri dažniau tyli nei kalba. Taip man atgijo kiekvienas taškas ramybėje ir judesyje (-linija) ir atskleidė man savo sielą. Šito užteko, kad „suvokti“ visa esybe, visais jausmais meno galimybę ir buvimą, kuris dabar skirtingai nuo „daiktiškojo“ vadinamas – „abstrakciniu“.
Aš mėgau mokslus ir dabar su dėkingumu galvoju apie tas vidinio pakilimo, o gal būt ir įkvėpimo valandas, kurias tuo metu pergyvenau. Tačiau jos blankdavo nuo pirmo prisilietimo su menu, kuris vienintelis išvesdavo mane už laiko ir erdvės ribų. Niekada moksliniai užsiėmimai neapdovanodavo manęs tokiais pergyvenimais, vidiniais pakilimais, kūrybinėmis akimirkomis.
Tam laikui galima priskirti du įvykius, uždėjusius antspaudus visam mano gyvenimui. Tai buvo: prancūzų impresionistų paroda Maskvoje ir ypač Klodo Mone „Šieno kupeta“ – ir Vagnerio „Lohengrino“ pastatymas Didžiajame teatre.
Prieš tai aš pažinojau tik realistinę tapybą, ir tai beveik vien rusišką. Dar būnant vaiku gilų įspūdį padarė „Nelaukė“, o ankstyvoje jaunystėje keletą kartų ėjau ilgai ir dėmesingai studijuoti Franco Listo ranką Repino portrete, daugybę kartų atmintinai kopijavau Polenovo Kristų, žavėjausi Levitano „Irklu“ ir jo ryškiai tapytu vienuolyno atspindžiu upėje ir t.t.
Ir štai pirmą kartą pamačiau paveikslą. Man rodėsi, kad be katalogo nesuprastum, kad tai – šieno kupeta. Tas neaiškumas man buvo nemalonus: man rodėsi, kad dailininkas neturi teisės tapyti taip neaiškiai. Miglotai jutau, kad šiame paveiksle nėra daikto. Su nuostaba ir sutrikimu pastebėjau, kad šis paveikslas jaudina ir užkariauja, neištrinamai įsirėžia į atmintį ir staiga iškyla prieš akis iki smulkiausių detalių. Aš negalėjau tame susigaudyti ir juo labiau padaryti iš pergyventų įspūdžių tokių paprastų šiandieniniu požiūriu išvadų. Tačiau man tapo visiškai aišku – net nenutuokiama anksčiau ir iki tol nuo manęs slėpta, viršijanti visas mano drąsiausias svajones paletės jėga. Tapyba atskleidė pasakiškas jėgas ir žavesį. Bet giliai pasąmonėje tuo pačiu metu buvo diskredituotas daiktas, kaip būtinas paveikslo elementas. Aplamai manyje susiformavo įspūdis, kad mano Maskvos – pasakos dalelytė visgi jau gyvena ant drobės.
Lohengrinas gi pasirodė visišku mano pasakiškos Maskvos įgyvendinimu. Smuikai, gilūs bosai ir visų pirma pučiamieji instrumentai mano pojūčiuose įkūnijo visą pavakario jėgą, mintimis mačiau visas savo spalvas, jos stovėjo prieš akis. Man piešėsi pasiutusios ir beveik beprotiškos linijos. Nesiryžau pasakyti sau, kad Vagneris muzikaliai nutapė „mano valandą“. Tačiau tapo visiškai aišku, kad menas yra kur kas galingesnis, nei man rodėsi, ir, kad iš kitos pusės tapyba gali išryškinti tokias pačias jėgas, kaip ir muzika. Nesugebėjimas pačiam siekti ir atrasti tas jėgas buvo kankinantis.
Mane pakerėjo Rembrantas.Tamsos ir šviesos padalijimas į dvi dideles dalis, antraeilių tonų ištirpimas šiose dalyse, jų susiliejimas, veikiantis dviem garsais bet kokiu atstumu (ir primenantis man Vagnerio triūbas) atvėrė prieš mane visiškai naujas galimybes, antžmogiškas spalvos jėgas, ir taip pat ypatingai ryškiai – tos jėgos padidėjimą palyginimo pagalba, tai yra naudojant priešpastatymo principą. Buvo aišku, kad kiekviena didelė plokštuma pati savaime nėra antgamtiška, kad kiekviena iš jų atskleidžia savo kilmę iš paletės, ir kad ta ta pati plokštuma priešingos jai plokštumos pagalba neabejotinai įgyja tą antgamtišką jėgą ir kad jos kilmė iš paletės iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina. Tačiau neturėjau įpročio naudoti pastebėtus būdus savo darbuose. Į svetimus paveikslus nesąmoningai žvelgiau taip, kaip dabar žvelgiu į gamtą: jie iššaukdavo manyje pagarbų džiaugsmą , tačiau likdavo svetimi savo individualia verte. Iš kitos pusės pakankamai sąmoningai suvokiau, kad toks Rembranto būdas suteikia jo paveikslams tą savybę, kurios aš iki šiol niekur nemačiau. Susidarė įspūdis, kad jo paveikslai yra besitęsiantys, o tai galima buvo paaiškinti tuom, kad buvo būtina pakankamai ilgai suvokti vieną dalį, o vėliau ir kitą. Palaipsniui aš supratau, kad toks dalinimas suteikia tapybai jai lyg ir nepasiekiamą elementą – laiką.
Tuo laiku aš labai daug dirbau, kartais net iki vėlyvos nakties, kol mane užkariaudavo iki fizinio pykinimo pakilęs nuovargis. Tos dienos, kai man nepavykdavo dirbti (kad ir kaip retai tai būdavo), rodėsi prarastos, lengvabūdiškai ir neprotingai iššvaistytos. Kai oras būdavo vos pakenčiamas, aš kasdien tapydavau etiudus senajame Schwabinge, tuomet dar galutinai nesusiliejusiame su miestu. Nusivylimo kompozicinių bandymų ir darbo dirbtuvėje dienomis aš ypač atkakliai tapiau peizažus, kurie jaudino mane kaip priešininkas prieš mūšį, galų gale imantis viršų: mane retai tenkino tie etiudai, netgi dalinai, nors kartais mėgindavau išspausti iš jų sveikas sultis paveikslų formoje. Visgi klaidžiojimas su molbertu rankose ir medžiotojo jausmu širdyje rodėsi mažiau atsakingi , nei mano mėginimai tapyti paveikslus , jau tada kartais sąmoningi, kartais nesąmoningi ieškojimai kompozicijos srityje. Pats žodis
kompozicija iššaukdavo manyje vidinę vibraciją. Vėliau nutapyti „Kompoziciją“ tapo mano gyvenimo tikslas. Neaiškiose svajonėse nepagaunamomis nuotrupomis man piešėsi neapibrėžti ir savo drąsa gąsdinantys vaizdai. Kartais sapnuodavau grakščius paveikslus, pabudus paliekančius neaiškius nereikšmingų smulkmenų pėdsakus. Kartą šiltinės apimtas labai ryškai mačiau paveikslą, kuris subyrėjo manyje, kuomet pasveikau. Po kelių metų per kelis laikotarpius nutapiau „Pirklių atvažiavimą“, paskui „Margą gyvenimą“ ir galop po daugelio metų „Kompozicijoje2“ man pavyko išreikšti šio kliedesio esmę, ir tai aš suvokiau visai nesenai. Nuo pat pradžių žodis „Kompozicija“ man skambėjo kaip malda. Jis pripildydavo sielą palaima. Ir iki šiol skausmingai jaučiu , kai lengvabūdiškai su juo elgiamasi.
Tapydamas etiudus suteikdavau sau pilną laisvę, paklusdamas netgi vidinio balso „kaprizams“. Špachteliu ant drobės tepdavau štrichus ir potepius, mažai galvodamas apie namus ir medžius iš visų jėgų keldamas paskirų spalvų skambesį. Manyje skambėjo pavakarinės Maskvos valanda, o prieš mano akis dėliojosi galinga ir spalvinga , savo šešėliuose giliai griaudžianti Miuncheno spalvos pasaulio uola. Vėliau, ypač sugrįžus namo, ateidavo gilus nusivylimas. Mano spalvos atrodydavo silpnos, plokščios, visas etiudas – nesėkminga pastanga perteikti gamtos jėgą. Keista buvo girdėti, kad aš iškreipiu gamtos spalvas, kad tas utriravimas daro mano daiktus nesuprantamais ir kad vienintelis mano išsigelbėjimas būtų išmokti „perlaužti tonus“.
Polinkis į „paslėpta“ ir „užslėpta“ padėjo man nutolti nuo liaudies meno kenksmingosios pusės, kurią pavyko pamatyti natūralioje aplinkoje ir savoje dirvoje mano kelionės į Vologdos guberniją metu. Niekada neišnyks iš atminties didžiulės dviaukštės raižytos trobos su spindinčiu virduliu lange. Tas virdulys čia nebuvo „prabangos“ daiktas, o būtinybė: kai kuriose vietovėse gyventojai maitinos išimtinai arbata (Иван - чай), neskaitant avižinės duonos, nepasiduodančios nei dantims nei skrandžiui – visi gyventojai vaikščiojo išpūstais pilvais. Šiose nepaprastose trobose sutikau tą stebuklą, kuris vėliau tapo vienu iš elementų mano darbuose. Čia aš išmokau į paveikslą žvelgti ne iš šono, o pats suktis paveiksle, jame gyventi. Ryškiai prisimenu, kaip sustojau ant slenksčio prieš šį netikėtą reginį. Stalas, lentynos ir didžiulė krosnis, spintos, padėklai – viskas buvo ištapyta margais dideliais ornamentais. Ant sienų: simbolinis galiūnas, kova, spalvomis išreikšta daina. Gražiausias kampelis apkabinėtas tapytais ir spausdintais vaizdais, o prieš juos – raudonuojanti žibalinė, tarsi pati sau gyvenanti, paslaptingai – šnibždanti, kukli ir išdidi. Kuomet aš įėjau į kambarį, mane apsupo tapyba, ir aš įėjau į ją. Nuo to laiko tas jausmas gyveno manyje nesąmoningai, nors ir pergyvenau jį dar Maskvos šventyklose, o ypač Uspenijos ir Vasilijaus Palaimintojo soboruose. Grįžęs iš šios kelionės ir lankydamas tapybiškas rusiškas cerkves, o vėliau ir bavariškas ir tirolietiškas kapelas ėmiau jį suvokti apibrėžtai. Vidujai, žinoma, šie pergyvenimai spalvinosi visiškai skirtingai viens nuo kito, nes juos iššaukiantys šaltiniai buvo skirtingai nuspalvinti: Cerkvė! Rusiška cerkvė! Kapela! Katalikų kapela!
Aš dažnai nusipiešdavau tuos ornamentus, niekada neištirpdančius savo detalių ir tapytus su tokia jėga, kad pats daiktas juose ištirpdavo. Kaip ir kiti, šie įspūdžiai mano sąmonėn atėjo daug vėliau.
Ko gero būtent tokiu įspūdžių keliu manyje įsikūnijo tolimesni siekiai, tikslas mene. Keletą metų užtruko priemonių paieškos reikalingos žiūrovo įvesdinimui į paveikslą, taip kad jis suktųsi jame, beatodairiškai jame ištirptų.
Gerokai vėliau, jau Miunchene, savo dirbtuvėje buvau pakerėtas nelauktai atsivėrusio vaizdo. Artėjo sutemos. Grįžinėjau namo iš etiudo, dar įsigilinęs į savo neapsakomai – nuostabų, vidinio degimo prisodrintą paveikslą. Pradžioje nusistebėjau, tačiau dabar sparčiu žingsniu artėjau prie to paslaptingo, savo išoriniu turiniu visiškai nesuprantamo, sudaryto išimtinai iš spalvingų paukščių paveikslo. Buvo rastas raktas mįslei įminti: tai buvo mano paveikslas, atremtas į sieną, ir paverstas šonu. Kitą dieną bandymas iššaukti tą patį įspūdį dienos šviesoje pavyko tik per pusę: nors paveikslas stovėjo taip pat ant šono, tačiau dabar mačiau jame daiktus, trūko jautrios sutemų lesiruotės. Tą dieną man tapo neginčijamai aišku, kad daiktiškumas kenkia mano paveikslams.
Baisus gylis, visaapimanti įvairiausių klausimų atsakomybė stojo prieš mane. Ir visų svarbiausia: kas turi pakeisti atstumtą daiktą? Man buvo aiškus ornamentiškumo pavojus, negalėjau pakęsti apgaulingo mirusių stilizuotų formų gyvenimo.
Būdamas trylikos ar keturiolikos metų už sutaupytus pinigus nusipirkau sau nedidelę poliruotą dėžutę su aliejiniais dažais. Iki dabar manęs neapleidžia įspūdis, teisingiau pasakius, pergyvenimas, kurį pagimdo iš tūbelės išeinanti spalva. Tereikia tik paspausti pirštais - ir iškilmingai, skambiai, svajingai, susimąstę ir įsigilinę, labai rimtai ir su nesutramdomu žaismingumu, su palengvėjimo atodūsiu, su santūriu liūdesio skambesiu, su nepaaiškinama jėga ir atkaklumu, su nenumaldomu santūrumu, su svyruojančiu pusiausvyros nepatikimumu vienas po kito pasirodo tos keistos būtybės, kurias vadina spalvomis – gyvos pačios savyje, savarankiškos, apdovanotos visomis būtinomis savybėmis tolimesniam savarankiškam gyvenimui. Ir kiekvieną akimirką pasiruošusios paklusti naujiems deriniams, maišytis tarpusavyje ir kurti nesuskaičiuojamą naujų pasaulių kiekį. Kai kurios iš jų guli čia pat - pavargusios, nusilpusios, sukietėjusios, panašios į mirusias jėgas ir gyvos atsiminimais apie būtas, likimo apribotas galimybes. Tarsi kovoje ar mūšyje iš tūbelių išeina šviežia jėga, pašaukta pakeisti savimi senas pasitraukusias jėgas. Paletės viduryje – jau dalyvavusių veiksme, įvairiuose įsikūnijimuose klajojusių drobėse, ir toli nuo savo pirmapradžio šaltinio atsidūręs spalvų liekanų pasaulis. Tai – iš nutapytų paveikslų liekanų atsiradęs pasaulis, sukurtas atsitiktinumais ir paslaptingu, dailininkui svetimų jėgų žaidimu. Esu labai dėkingas šiems atsitiktinumams: jie išmokė mane daugelio dalykų, kurių niekada neišgirsi nė iš vieno mokytojo ar meistro lūpų. Ilgas valandas žiūrinėjau juos su nuostaba ir meile. Kartais man rodėsi, kad nenumaldoma valia iš šių gyvų spalvingų būtybių išplėšiantis spalvas teptukas, gimdė ypatingą muzikinį skambesį. Kartais išgirsdavau besimaišančių spalvų šnabždesį. Tai buvo panašu į tai, ką, ko gero galima buvo pajusti paslaptingoje paslapčių kupino alchemiko laboratorijoje.
Tapyba yra griaudžiantis skirtingų pasaulių susidūrimas, pašauktas kovos būdu ir pačioje pasaulių kovoje sukurti naują pasaulį, kuris vadinamas kūriniu. Techniškai kiekvienas kūrinys gimsta taip pat, kaip atsirado kosmosas – katastrofų keliu, panašiu į chaotišką orkestro kaukimą, galų gale išsiliejančiu į simfoniją, kurios vardas – sferų muzika. Kūrinio sukūrimas yra pasaulio sukūrimas.
 |
| Vasilijus Kandinskis Kompozicija 5 |
Įspūdžiai nuo spalvų paletėje, o taip pat ir nuo tų, kurios dar gyvena tūbelėse, panašios į vidujai galingus, tačiau iš pažiūros kuklius žmones, nelauktai atskleidžiančius iki tol slėptas jėgas, tapo vidiniais dvasinio gyvenimo įvykiais. Su laiku šie pergyvenimai tapo minčių ir idėjų išeities tašku, mano sąmonę pasiekusiu prieš penkiolika metų Aš užrašinėjau atsitiktinius pergyvenimus ir tik vėliau pastebėjau, kad jie turi tamprų organišką tarpusavio ryšį. Man vis aiškiau matėsi, ir vis stipriau jutau, kad meno svorio centras yra ne „formalioje“ srityje, bet išimtinai vidiniame siekyje (turinyje), įsakmiai pajungiančiam savo formalumą. Nelengva buvo atsisakyti įprasto požiūrio į stiliaus, epochos, formalios teorijos pirmenybę ir dvasioje pripažinti, kad meno kūrinio kokybė priklauso ne nuo formalios laiko dvasios išraiškos, ne nuo pripažinimo teisingu pagal to laiko mokymą, ir nepriklausomai nuo vidinių menininko siekių ir būtent jo pasirinktų jam reikalingų formų.
Man tapo aišku, kad, tarp kitko ir pačią „laiko dvasią“ formaliai sukuria būtent ir išimtinai tie garsūs dailininkai, kurie savo įtaigumu pajungia ne tik amžininkus, turinčius išorinius gabumus ir ne tokį intensyvų turinį, bet ir vėlesnių amžių menininkai. Dar vienas žingsnis, pareikalavęs tiek daug laiko, kad man gėda apie tai galvoti – ir aš padariau išvadą, kad visa klausimo apie meną esmė sprendžiama tik ant vidinio būtinumo pagrindo, turinčio savyje kraupią jėgą akimirksniu apversti aukštyn kojomis visus žinomas teorijas ir ribas. Tik paskutiniaisiais metais galutinai išmokau su meile ir džiaugsmu gėrėtis „priešišku“ mano asmeniniam menui „realistiniu“ menu ir abejingai šaltai praeiti pro „formaliai tobulus“ kūrinius, lyg ir giminingus man savo dvasia. Tačiau dabar aš žinau, kad „tobulybė“ nėra tai kas matoma, laikina ir kad negali būti tobulos formos be tobulo turinio: dvasia apsprendžia materiją, o ne atvirkščiai. Nepatyrusi akis greit susižavi ir atšąla, o apgauta dvasia netrukus nusisuka. Mano pasiūlytas matmuo turi vieną silpną pusę – jis yra „neįrodomas“ (ypatingai tiems, kurie neturi ne tik aktyvaus, kūrybiško, bet ir pasyvaus suvokimo, t.y. tiems, kurie pasmerkti pasilikti formos paviršiuje, nesugeba įsigilinti į turinio begalybę). Tačiau Didžioji Istorijos Šluota, nušluojanti išvaizdos šiukšles nuo vidinės dvasios, bus čia paskutinis ir nepaperkamas teisėjas.
Meno vystymasis panašus į nematerialių žinių vystymąsį -nesusidaro iš naujų atradimų, paneigiančių senas tiesas ir skelbiančių jas klaidingomis (kaip tai matomai vyksta moksle). Jo vystymasis susidaro iš netikėtų, panašių į žaibus pliūpsnių, iš panašių į fejerverkų „puokštes“ sprogimų, besiskleidžiančių aukštai danguje ir barstančių apie save įvairiaspalves žvaigždes. Šie akinančios šviesos žybsniai iš tamsos išplėšia naujas perspektyvas, naujas tiesas, kurios, beje, yra ne kas kita kaip tik senų tiesų organiškas vystymasis ir augimas, kurių tos naujos tiesos nenaikina, o tęsia savo būtiną kūrybinį gyvenimą, kas neatskiriamai būdinga kiekvienai tiesai ir išminčiai. Jei išaugo nauja šaka, kamienas neturi tapti nereikalingu: juo sąlygojamas šakos gyvenimas.
Tai yra prigimtinio kamieno išsišakojimas –nuo kurio „viskas prasidėjo“. O šakojimasis, tolimesnis ir sudėtingas augimas, dažnai pasirodantis kaip beviltiškai supainiotas ir žmogaus kelius painiojantis , - ne kas kita kaip būtinos pakopos į galingą vainiką: tos sąlygos ir dalys, kurios ir sudaro žalią medį.
Tame kelyje priėjau išvados, kad nedaiktinė tapyba nėra viso ankstyvesnio meno išbraukimas, tačiau svarbiausia ir pirmiausia – svarbus kamieno padalinimas į dvi pagrindines šakas, be kurių medžio vainiko susidarymas būtų neįmanomas.
Šias aplinkybes daugiau ar mažiau aiškioje formoje įsisavinau jau senai, todėl tvirtinimai, kad aš noriu nuversti senąjį meno pastatą, veikia mane nemaloniai. Savo daiktuose niekada nejaučiau jau egzistuojančių meno formų naikinimo: juose mačiau tik vidujai logišką, išoriškai ir organiškai neišvengiamą vėlesnį meno augimą. Buvęs laisvės jausmas palaipsniui vėl pasiekė mano sąmonę, ir taip griuvo šalutiniai, neturintys įtakos meno esmei reikalavimai, kuriuos aš anksčiau kėliau. Jie griuvo vardan vieno vienintelio reikalavimo: dėl vidinio gyvenimo meno kūrinyje. Savo nuostabai pastebėjau, kad šis reikalavimas išaugo ant pagrindo, savo esme panašaus į dorovinį vertinimą.
Daiktiškumo pašalinimas iš tapybos natūraliai kelia aukštus reikalavimus grynai meninės formos vidinio suvokimo savybėms. Iš žiūrovo reikalaujamas ypatingas pasiruošimas šioje srityje, ir tai yra neišvengiama. Taip kuriamos naujos atmosferos sudarymo sąlygos. O joje, savo ruožtu daug, daug vėliau kursis naujas menas, dabar mums pasirodantis neapsakomai žavus ir nenusakomas savo vietomis.
Svetimų kūrinių pergyvenimas plačiją prasme panašus į gamtos suvokimą. Aklas ir kurčias negali būti dailininku. Atvirkščiai su daug džiaugsmingesne širdimi, su tvirtesniu užsidegimu jis dirba savo darbą, matydamas, kad ir kitos galimybės ( o jos begalinės), tikrai (arba daugiau ar mažiau tikrai) naudojamos mene. Kas liečia mane, tai man miela bet kuri, būtinai sudvasinta forma. Ir nepakenčiama bet kuri dvasiai svetima forma.
Manau, kad ateities filosofija, be daiktų esmės, su ypatingu dėmesiu užsiims jų dvasia. Tada dar labiau sutirštės atmosfera, kuri turi būti reikalinga žmogui tam, kad jis suvoktų daiktų dvasią, ją pergyventų nors ir nesąmoningai, taip pat kaip dabar pergyvena daiktų išorę, kas ir paaiškina pasigėrėjimą daiktiniu menu. Ši atmosfera yra būtina salyga, tam kad žmogus iš pradžių suvoktų materialių daiktų dvasinę esmę, o vėliau – dvasinę esmę atitolusiuose daiktuose. Šios naujos savybės dėka, kuri stovės „Dvasios“ ženkle gims pasigėrėjimas abstrakčiu – absoliučiu menu.
Vertė Arnoldas Stasiulis / 2003 vasaris
Biografiniai faktai:
Vasilijus Kandinskis gimė 1866 metų gruodžio 4 dieną Maskvoje. Šeimos kronikos liudija apie kilmę iš aristokratiškos mongolų giminės pagal tėvo liniją.
1869 metais kartu su tėvais išvyksta į Italiją (Veneciją, Romą, Florenciją)
1871 metais atvyksta į Odesą.
1874 metais moksi groti pianinu ir violončele
1876 metais priimtas į aukštąją mokyklą. Atostogas praleidžia Kaukaze. Nuo 1879 metų – kiekvieną vasarą – Maskvoje.
1880 nusiperka pirmąją aliejinių dažų dėžutę.
1886 metais grįžta į Maskvą, priimtas į Teisės studijas Maskvos Universitete
1889 metais kūrybinė kelionė į Vologdos apskritį. Kelionė į Paryžių (dalyvauja pasaulinėje parodoje)
1892 metais laiko egzaminus ir veda giminaitę Ania Čemiakiną. Antra kelionė į Paryžių.
1893 metais skaito paskaitas Maskvos Universiteto Teisės fakultete
1895 metais atranda Mone tapybą prancūzų impresionistų parodoje Maskvoje.
1896 metais atisako pasiūlymo dirbti Dorpato Universitete (Estija) Pasiryžta būti tapytoju..Iš Maskvos persikelia į Miuncheną.
1897 metais lanko Anto Azbe mokyklą. Susipažįsta su Javlenskiu ir Marianne Werefkin
1900 metais įstoja į Miuncheno akademiją kartu su Paul Klee. Pirmieji paveikslai
1901 metais įkuriama dailininkų grupė „Phalanx“. Tapybos darbų paroda.
1902 metais „Phalanx“ grupės prezidentas. Atidaro trumpai veikusią „Phalanx“ tapybos mokyklą.
1905 metais keliauja į Odesą ir Rapalo (1905 gruodis – 1906 balandis)
1907 metais vasara Šveicarijoje, ruduo ir žiema – Berlyne.
1908 metais grįžta į Miuncheną (šešeriems metams). Mokosi Pietų Tirolyje.
1910 sutinka Franką Marką.Kelionė į Rusiją. Rusų žurnalo „APOLLO“ korespondentas Miunchene. Pirmoji abstrakti akvarelė.
1911 metais išsiskiria su Ania Čemiakina. Susirašinėjimas su Delaunay. Su Franc Marc įkuria „Mėlynojo raitelio“ grupę. Gruodžio mėnesį įvyksta pirmoji „Mėlynojo raitelio“ grupės paroda Tanhoizerio galerijoje Miunchene.
1912 metais Miunchene atsidaro antroji „Mėlynojo raitelio“grupės paroda.
Miunchene išleidžiamas „Mėlynojo raitelio“ metinis almanachas. Spalio mėnesį Berlyno miestiečių galerijoje atsidaro pirmoji didelė paroda.
Paroda Šveicarijoje, kelionė į Maskvą. Komunistų manifeste „Antausis publikos skoniui“ be jokio sutikimo paskelbtos keturios Kandinskio poemos.
1913 metais spaudoje sukyla įnirtingi ginčai tarp Kandinskio šalininkų ir priešininkų. Berlyne paskelbiamos „apžvalgos“, o Miunchene – „garsai“, kuriose paskelbiami 53 juodai-balti ir spalvoti medžio raižiniai.
Dalyvauja pirmajame Vokiečių rudens salone Berlyno miestiečių galerijoje, ir garsiojoje Armory Show galerijoje Niujorke.
1914 metais paskutinė „Mėlynojo raitelio“ paroda Berlyno miestiečių galerijoje. Priverstas aplikti Vokietiją dėl karo. Gyvena Šveicarijoje, paskui per Ciurichą, Brindizį ir Balkanus parvažiuoja į Odesą ir Maskvą.
1915 metais nuo 1915 gruodžio iki 1916 kovo gyvena Stokholme, vėliau grįžta į Maskvą, kur patiria revoliuciją. Maskvoje lieka iki 1921 metų. Čia jis netapė (K.Malevičius paskelbė komunistų Suprematizmo manifestą)
1916 metais parodos Stokholme, Ciuriche. Oslo, Berlyne.
1917 metais vasario mėnesį veda Niną von Andreewsky.
1918 metais – kino ir meno Departamento prie Liaudies švietimo Komisariato narys. Profesorius. Darė eskizus arbatos gėrimo indams Porceliano manufaktūrai Petrograde. „Apžvalgos“ išverstos į rusų kalbą (vertime ir naujoje publikacijoje yra daug pakeitimų). Paroda Storm galerijoje Berlyne. Nuo 1917 lapkričio iki 1919 liepos nieko netapė.
1919 metais su bendraminčiais įkuria Vaizdinės kultūros muziejų Maskvoje. Tiesiogiai dalyvauja 22 provincijos muziejų veikloje. Parodos Maskvoje ir Petrograde. Steigia BAUHAUS Veimare.
1920 metais – Maskvos Universiteto profesorius. Oficiali Kandinskio paroda Maskvoje. Paroda Niujorke.
1921 metais – steigiamojo Meno mokslų akademijos komiteto narys, vėlesnis vice-prezidentas. Pagrindinių tapybos elementų paskaitos. Gruodžio mėnesį išvyksta į Berlyną.
1922 metais Veimaro Statybos namų BAUHAUS profesorius. (vėliau – vadovo pavaduotojas dirbtuvėje ir tapybai.) Dalyvauja didžiulėje Rusų parodoje Berlyne. Berlyne publikuoja „Mažus pasaulius“ (12 grafikos lakštų – medžio raižiniai, raižiniai, litografijos.
1924 metais Kandinskis, Clover, Feininger ir Jawlensky įsteigia grupę „žydras ketvertas“.
1925 metais BAUHAUS ir Kandinskis persikelia į Dessau. Produktyvusis laikotarpis : nuo šiol kiekvienais metais tapoma daug paveikslų.
1926 metais 60 gimtadienis. Daugybė apdovanojimų. Miunchene publikuojamas teorinis darbas „Taškas ir linija plokštumoje“
1927 metais kelionės į Austriją ir Šveicariją. Daugelis parodų Vokietijoje ir užsienyje.
1929 metais Belgijoje susitinka Ensor, o Dessau – Marceil Duchamp.
Pirmoji paroda Paryžiuje (Zako galerijoje).
1930 metais parodos Paryžiuje (gallery de France, Cercle Carré ). Vasaros atostogos Ravenoje prie Adrijos.
1931 metais kelionė į Artimuosius Rytus. Berlyne rengiama tarptautinė architektūros ekspozicija. Publikuojamas darbas “Žvilgsnis į abstraktųjį meną”
1932 BAUHAUS persikelia į Berlyną. Kelionė į Jugoslaviją.
1933 metais kovo mėnesį BAUHAUS likviduojamas. Kandinskis važiuoja į Paryžių.
1934 metais Susipažįsta siu Pit Mondrian, Chuan Miro, Brent, Max Ernst.
1935 metų vasarą praleidžia Cote d`Azur.
1937 metais keliauja į Šveicariją pas Paul Klee. Nacinal socialistai aiškina Kandisnkio meną, kaip išsigimųsį. Pagrobti arba parduoti 57 darbai iš Vokiečių muziejų. Kandinskis dalyvauja tarptautinėje parodoje Paryžiuje.
1939 metais gauna Prancūzijos pilietybę
1940 metais du mėnesius praleidžia Pirėnuose, po to grįžta į Paryžių
Miršta Paul Klee
1944 metais kovo mėnesį suserga, dirba iki birželio. Miršta gruodžio 13 dieną.
Bet kai po kelių metų pažvelgia atgal, suvokia, kad iš tiesų žinojo
labai mažai, o santuokinė priesaika buvo tokia ideali ir romantiška… Vaizdas
nesiskiria beveik visose apeigose: …prisiekiu
visada tau būti ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata
tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. 
