Tvirta meilė neatgailaujančiam, nuo pornografijos priklausomam vyrui

“Aš negaliu nieko padaryti. Kaip krikščionė privalau “atleisti ir užmiršti”.

“Negaliu jo riboti. Aš ne jo mama!”

“Esu visiškai viena. Ir turiu išlikti viena, nes jei papasakosiu apie tai, padarysiu negarbę savo vyrui”.

 “Tai mano gyvenimas. Negaliu su juo skirtis. Jis neatgailauja, tad turiu visą likusį gyvenimą gyventi degradavusią, apgailėtiną ir emociškai vargingą santuoką”

Tai - melas! Yra daugybė melų, kuriais tikėjau, kai mano vyras buvo giliai priklausomas nuo pornografijos ir sekso nuodėmių. Koks gudrus yra priešas, kai suvarto tiesą mūsų galvose tam, kad padaryti nus bejėgiais, beviltiškais ir vienišais.

Su laiku mano vyras dėl pornografijos tapo toks beširdis, kad akivaizdžiai nesigailėjo dėl savo priklausomybės nuo porno. Ir tai, kas galėjo būti kovos pradžia, tapo totaliniu pasidavimu sekso stabams.

Taigi – ką galima padaryti, kai jūsų vyras visiškai neatgailauja ir nedovanotinai domisi porno? Kokius žingsnius galite žengti?

Yra kelis dalykai, kuriuos galite padaryti, tačiau leiskite paaiškinti kai kurias aplinkybes.

• Pirma –nesitikėkite pakeisti jo elgesį kuriam laikui. Siekite perkeistos širdies amžinybei. Perkeista širdis yra kur kas daugiau nei gailestis. Ji ateina per žaizdų išgydymą ir neapykantą nuodėmei, trokšta daryti viską, kad visiškai atsigręžtų į Viešpatį.
• Antra - jūs negalite pakeisti savo vyro ir tai ne jūsų darbas. Tai yra Šventosios Dvasios užduotis. Tai, ką galite padaryti jūs – sukurti tokią aplinką, kurioje jam bus nepatogu gyventi su akivaizdžia nuodėme ir kuri pagelbės jam paruošti kelią gydomajam Šventosios Dvasios gydymui.  
• Trečia – svarbiausia jūsų motyvacija turi tapti nesibaigianti meilė ir visiškas santykių atstatymas. Gali būti toks metas, kai jūs negalėsite mylėti ar nejausite meilės jam, bet kol meilė (ne kartėlis ar kerštas) išliks pagrindiniu motyvu, Dievas gerbs ir ves jus ir palaikys jūsų pastangas atstatant santuoką.

Taigi, kokie tai žingsniai, kuriuos turite žengti kai vyras nedovanotinai paniręs į porno?

1. Meilė priešinasi nuodėmei per tiesą

Akivaizdus, kad pradinis žingsnis yra pasipriešinti jam. Jūs turite labai aiškiai pasikalbėti apie tai, kaip jus verčia jaustis jo veiksmai ir kaip tai veikia jūsų santykius. Po to tvirtai paaiškinkite natūralias jo veiksmų pasekmes, kurios gali nubrėžti ribą, jei taip bus elgiamasi ir toliau.

Nuo Adomo ir Ievos Rojaus sode, iki stabmeldiško Izraelio, iki pasileidusios moters, iki Apreiškimo bažnyčios, laikas nuo laiko mes matome veiksmingą Dievo meilę, kai jis pasipriešina ir moko tuos, kuriuos myli (Apr. 3:20). Viešpats negailėjo atšiaurių žodžių Laodikėjos krikščionims, kai ištarė jiems: esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. (Apr 3:17). Ar tai reiškia, jog tardamas tuos žodžius, jis jų nekentė? Jokiu būdu. Jis priešinasi, ištardamas tiesą, nes Jo meilė verčia Jį pažadinti bedvasius šventuosius nuo širdžių nusigręžimo prieš Viešpatį ir amžinųjų pasekmių.

2. Meilė ištraukia nuodėmę į šviesą

Šėtonas veikia tamsoje. Tol, kol pora kovoje išlaiko tylą, nuodėmė slypi tamsoje. Tad priešui yra lengva įsitvirtinti. Bet kai stipriai tikinčių pagalbos dėka šviesa perskrodžia tamsą, Šėtono gniaužtai susilpnėja ir labai dažnai grandinės krenta nuo abiejų partnerių.

Laiške efeziečiams sakoma: ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos. (Ef 5:11)

Atskleiskite problemą subrendusiems draugams. Tai visiškai nereiškia, kad reikėtų kuo skubiau kiekvienai draugei papasakoti, koks baisus yra jūsų sutuoktinis. Visgi šėtonas trokšta, kad jūs būtumėt izoliuota, kai tuo tarpu Dievas sukūrė jus tam, kad klestėtumėte bendruomenėje. Maldingai (ir labai atsargiai) prašykite vieno ar kelių dievobaimingų aukštos moralės vyrų, kad kartu su jumis, su pasitikėjimu ir meile pasipriešintų jo priklausomybei. Vėliau to paties ieškokite sau: susiraskite išmintingą moterį, kuri jus padrąsintų, patartų, pasimelstų, ir kuri galėtų jus pakontroliuoti žengiant šiuos sunkius žingsnius.

Atskleiskite tai Bažnyčiai. Po to, kai pasipriešinote jam asmeniškai ir su kitais, evangelistas Matas nukreipia jus į bažnyčią.  Biblijos bažnyčios disciplina nereiškia ekskomunikos (nors ji gali kaip kraštutinė priemonė). Bet tai yra parama, atskaitomybė, pabarimai, meilė ir ribos. Elgiantis nepopuliariai, bet teisingai, Bažnyčios įtraukimas gali būti vienas iš didžiausių meilės įrodymų.

3. Meilė nuodėmei nubrėžia ribą. Daug kartų žmona nesąmoningai trukdo natūralioms savo vyro nuodėmės pasekmėms, nes ji nesupranta, kaip įgyvendinti sveikas ribas. Tada ji ima priekabiauti, kaltinti ar emociškai manipuliuoti, nesuprasdama, kad visa tai yra pastangos kontroliuoti savo vyrą.

Ribos neturi nieko bendro su jūsų vyro kontroliavimu. Jos yra tam, kad kontroliuotumėte save.

Kai kurios pradinės ribos apima:

• Krikščionišką konsultavimą: Ribos gali kalbėti apie tai: „Negaliu priversti tavęs ieškoti pagalbos mūsų santuokai, bet aš myliu tave ir neketinu leisti, kad santuoka iširtų taip lengvai, todėl einu į konsultacijas.“ Tai yra aiški ir įvykdoma riba, nes ji kalba apie tai, ką galite padaryti jūs, o ne jis. Krikščioniškas konsultavimas yra puiki pradžia. Tai padės jums nubrėžti specifines ribas jūsų situacijoje.
• Tikintis tiesos: Jūs galite pasakyti: “pastaruoju metu tris kartus pagavau tave meluojant. Tikras intymumas ir meilė negali remtis melu. Todėl nuo šiol turėsiu būti atsargesnė su tavimi“.
• Fizinė separacija: Yra laikas, vieta ir situacija, kai separacija yra vienintelis tinkamas atsakymas. Tai nereiškia skyrybų ar, kad apleidžiate savo santuoką. Tai reiškia, jog leidžiate pasireikšti kraštutinėms nuodėmės pasekmėms tam, kad patrauktumėte jo dėmesį ir atgręžtumėte jo širdį Viešpačiui

Pranašas Jeremijas pasakoja, kaip Dievas išsako Izraeliui karčią tiesą ir po to išduoda jam skyrybų liudijimą. Tačiau tas liudijimas yra su pažadu visiškai atstatyti santykius ir palaiminti, jei tik jie atgailaus ir atsigręš į jį. Viešpats panaudojo separacijos laiką, kad pamokytų savo tautą ir suteiktų jos žmonėms atgailos galimybę.

Ieškokite išmintingo patarimo, paskęskite maldoje ir tada Dievas išskaidrins sprendimą.

4. Meilė užtaria nusidėjėlį

Ir galų gale – tai yra dvasinė kova, kuri negali būti laimėta be Viešpaties. Jūs turite pulti ant kelių ir pasinerti į Žodį.  Šio mūšio baigtis, tas turi amžinąsias pasekmes ir gali būti skirtumas tarp dangaus ir pragaro.

Laiške efeziečiams sakoma: Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas – jums tai netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Gerai įsidėmėkite, kad joks ištvirkėlis, nedorėlis ar gobšas, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės dalies. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. (Ef. 5:3-6)

Jūs vyro priklausomybė nuo  pornografijos gali būti išgelbėjimas klausimas. Jam reikia nuolatinio jūsų užtarimo. Mano vyras užaugo bažnyčioje ir žinojo visus teisingus atsakymus, tačiau tik separacijos metu patyrė asmeninį susitikimą su Viešpačiu, kuris atnešė jam tikrą Išganymą.  

Kad ir kaip žalinga pornografija, viltis yra. Priklausomybė nuo pornografijos neturi tapti santuokos pabaiga. Tiesą sakant, tai gali būti katalizatorius, kuris veda prie suirimo, prie tikros atgailos, iki visiško atkūrimo, iki stipresnės ir dar ištikimesnės santuokos, nei kada nors. Nebijokite. Kuo labiau neįmanoma, tuo didesnis stebuklas. Ir Dievas vis dar daro stebuklus!

Dievui nėra negalimų dalykų (Lk. 1:37).

Visuomeninė „Varpo“ kryptis

Stasė Jurginienė

Paskutinieji XIX a. ir pirmutinieji XX a. dešimtmečiai Lietuvos istorijai labai reikšmin­gas laikotarpis, kurį galima apibūdinti že­maičių bajorų žodžiais „ką amžiai pagadino, laikas yra atstatyti“. Tiesa, atstatinėjama bu­vo visą XIX šimtmetį, bet energingiausiai ir ryžtingiausiai buvo veikiama minėtais dešim­tmečiais. Net dabar sunku įsivaizduoti, kokio visuomenės susitelkimo, vienybės, bendro reikalo supratimo reikėjo tikslui pasiekti!

Šiais sudėtingais dešimtmečiais ypatingos reikšmės turėjo spauda. Lietuva tuo metu bu­vo engiama ir išnaudojama labiau negu kitos Rusijos imperijos tautos. Lietuviškas raštas ir lietuviškos mokyklos buvo uždrausta. Tik spauda galėjo žadinti ir telkti šiaudinių pastogių gyventojus. Toje sunkioje gadynėje pagrindinį ir didžiausią darbą nuveikė „Auš­ra“ ir „Varpas“.

 „Aušros“ uždavinys buvo vienyti lietuvius ir skatinti juos būti lietuviais, pritraukiant ir benutautėjančius. Propaguoti gimtąją kalbą. Remiantis garbinga ir didvyriška senove, pa­pročiais, tradicijomis, ugdyti tautinę sąmonę ir tėvynės meilę. Būti vertais „tėvų milžinų“. Tam buvo reikalinga tautinė vienybė. Pa­triotiniai straipsniai, eilės, pilnos tėvynės mei­lės ir ilgesio, lietuviškos žinios ne tik iš Lie­tuvos, bet ir iš užjūrio kėlė tautinę sąmonę ir visus lietuvius vienijo bendram darbui dėl Lietuvos laisvės.

„Aušra“ siekė išsaugoti ir apginti tauti­nius reikalus. „Juk ir mes esame tokie pat žmonės kaip ir mūsų kaimynai ir norime vi­somis teisėmis, priklausančiomis visai žmo­nijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis“ („Aušra“, 1, 4).

„Aušra“ brangi tokia, kokia ji buvo. Ta­čiau gyvenimas visuomet konkretus. Lietuva ūkininkų kraštas. Nesprendžiant žemės, duo­nos, ekonominių ir politinių ateities klausi­mų, vien romantizmas ir tautinis misticizmas ilgainiui tapo nepępuliarūs. „Aušros“ ben­dradarbių ir bičiulių ėmė mažėti, o kaimo žmonėms jos tematika nelabai buvo supran­tama. Tiesa, paskutiniuose „Aušros“ nume­riuose jau prasiskverbia realistinių-pozityvistinių apraiškų, ypač redaguojant J. Andziulaičiui-Kalnėnui.

Bendradarbių ir redaktorių nesutarimas dėl krypties vedė prie separatizmo, o skaitytojų mažėjimas — prie žurnalo žlugimo. Reikėjo naujo, visuomenės lygį ir laiką atitinkančio leidinio.

Idėja leisti naują žurnalą gimė Varšuvos lietuviams studentams. Prie jų prisidėjo vie­nas kitas lietuvis valdininkas ir laikraščio „Kraj“ bendradarbis, patyręs spaudos dar­buotojas J. Adomaitis.

1888 m. susibūrė Varšuvos studentų drau­gija „Lietuva“ su sava visuomenine prog­rama, paremta aktualiais dabarties uždavi­niais, kuriuos įgyvendinti galėjo padėti spau­da. Negausus Varšuvos lietuvių būrelis, dau­giausia studentai suvalkiečiai ir keletas lie­tuvių valdininkų, nustojus eiti „Aušrai“, pa­siūlė dr. J. Basanavičiui nebeatgaivinti „Au­šros“: „ligonis“ ir liks ligonis, nebus popu­liarus, juo nepasitikės, reikia naujo.

Tada atsirado „Varpas“. „Varpo“ krikšta­tėvis buvo dr. Jonas Gaidys-Gaidamavičius, aukštaitis nuo Aluntos, patekęs į suvalkie­čių teisininkų, kalbininkų ir daktarų sambū­rį. Kartu su J. Adomaičiu-Sernu jie buvo pir­mieji redaktoriai, turėję literato gabumų ir nemažai rašę. Tačiau „Varpas“ buvo dr. V. Kudirkos gy­venimas, jo kūdikis, kūrybos aistra ir viltis.

Žinoma, pirmiausia V. Kudirka — rašyto­jas, o ne visuomenės veikėjas. Minint 130-ąsias jo gimimo metines ir „Varpo“ šimtme­tį, pasirodė mokslininkų ir menininkų darbų apie šio kilnaus žmogaus gyvenimą ir vei­klą. Man gi norėtųsi pažiūrėti, kokia buvo „Varpo“ visuomeninė kryptis.

Draugija „Lietuva“ nebuvo partija, bet ji turėjo programą, realią, praktišką, atitinkan­čią visų lietuvių lūkesčius. „Varpas“ buvo tiesioginis programos vykdytojas, pasilikęs sau absoliučią idėjinę laisvę. Programa buvo sudaryta pozityvizmo įtakoje. Labai negausi Varšuvos lietuviškoji inteligentija lenkų judė­jime nedalyvavo, bet šio to iš jų pasimo­kė. J. Šliūpas rašė: „Lietuviškas to meto mū­sų jaunimo patriotizmas stūmė juos nuo sve­timų. „Proletariato“ ir „Narod. Volios“ orga­nizacijose dalyvavo bajoriškas jaunimas, su­lenkėję lietuviai, kurie mokėsi lietuvių kal­bos vien dėl to, kad galėtų vesti socialis­tinę propagandą Lietuvos valstiečių tarpe... Dar turėčiau pridėti, jog mūsų liaudies vai­kai nedalyvavo, kiek žinau, nei „Proletaria­to“, nei „Narod. Volios“ veikloje. Ten vei­kė bajorų vaikai, ypač lietuviai suvalkiečiai laikėsi toliau nuo revoliucijos krypsnio. „Pro­letariatas“ lietuvių neskyrė nuo lenkų, to­dėl lietuviai nesidėjo prie jų nei, tur būt, ne­rėmė to judėjimo. O man jis nepuolė širdin, kaipo einąs ne iš mūsų pačių tarpo. Kiek ga­lėjau kreipiau reikalą į lietuviškas vėžes. Di­delės pasekmės tai negalėjo turėti, taip trum­pai man su bajorais tesibroliaujant; gana to, kad bajorai Petrapily mano triūsu bent lietu­viškai mokytis buvo pasižadėję“.

Pagrindiniai programos punktai tokie:

1.                    Tautinis švietimas — knygų, laikraščių aktualiais gyvenimo klausimais leidimas, be­simokančio jaunimo šelpimas;

2.                    Tautinės sąmonės ugdymas. Lietuvio statusas, kalba, teritorija, istorija, papročiai, tradicijos, etninis klausimas;

3.                    Socialiniai-ekonominiai klausimai.

Sprendžiant pastaruosius klausimus, svarbiausias dėmesys buvo skiriamas valstie­čiams, nes Lietuva — valstiečių kraštas, jie buvo tautos dauguma. Nuo šio luomo gy­venimo lygio priklausė viso krašto padė­tis. Buvo nuspręsta prie „Varpo“ organizuo­ti priedą ūkininkams arba atskirą laikraštj. Toks laikraštis pasirodė 1890 m.—„Ūkinykas“. Jo paskirtis — ūkininkavimo mokykla valstiečiams. Jame buvo teikiama gausi in­formacija, patarimai valstiečiams įvairiais ūki­ninkavimo reikalais: žemdirbystės, gyvulinin­kystės, sanitarijos, amatų ir verslų bei pre­kybos. Taip pat buvo rekomenduojama verstis pagalbinėmis žemdirbystės lakomis: so­dininkyste, daržininkyste, žuvininkyste, bitininkyste. Šiem tikslui visi inteligentai buvo raginami ruošti ir spausdinti populiariu lite­ratūra, nedideles knygeles įvairiais vals­tiečiams rūpimais klausimais.

N (P. Vileišis — S. J.) rašė: „Šiandien, kaip anksčiau prieš kokų 10—15 m. rūpino­mės pakelti patriotizmą ir pratinti bei išmo­kyti žmones skaityti, bet neaiškiname, kokia nauda iš skaitymo, kur nuves mus tas patrio­tizmas... Ne tas tikrai myli Lietuvą, kuris gi­ria Vytauto genijų, dega platoniška meile Lietuvai, jos žmonėms, bet tas, kuris didžiai stebėdamas žvalgosi, kas gero kitur, kuris siekie sužinoti, ko nori kiti, kad galėtų nurody­ti gaires savo tautiečiams“.

Opus buvo emigracijos klausimas. Sunkus pragyvenimas, įvairios nesėkmės vertė lietu­vius ieškoti laimės kitur. Kai kurie važiuo­davo svetur, norėdami užsidirbti pinigų, kad grįžę nusipirktų ūkius. Sulaikyti emigra­cija galima buvo ne pamokslavimu, pata­rimais, o konkrečiomis priemonėmis — duo­dant žemės bežemiams ir mažažemiams. Reikėjo supirkti žemes iš kitataučių ne tik Lietuvos pakraščiuose, bet ir pačioje Lie­tuvoje, taip pat jos nepardavinėti kitatau­čiams. Reikėjo reikalauti, kad caro administracija panaikintų žemės pirkimo apriboji­mą (pirkti leista tik 60 dešimtinių).

Neskirstyti ūkių i atskirus mažus ūkelius, geriau išmokėti dalis, kad Lietuvoje įsivy­rautų vidutinis ūkis (A. Rimka), todėl ne­pridera lietuviams tampytis po teismus dėl žemės. Reikalinga radikalesnė negu 1861 m. žemės reforma (J. Vileišis). Valstiečiams rei­kalingas prieinamas kreditas. Žemę galima supirkti kolektyviai. Reikia steigti koopertiniais pagrindais kredito draugijas, tiekimo-realizavimo kooperatyvus. Prekybininkams ir pramonininkams įvesti progresyvinį mo­kestį (P. Leonas).

Neieškoti laimės užjūryje, kame dauge­lis patenka į didelį vargą. Laimė čia, tarp mūsų, Lietuvoje, mūsų darbo rankose, su­siklausyme ir vienybėje.

Vis dėlto pagrindinis „Varpe“ gvildena­mas klausimas buvo tautos savarankiškumas, valstybės reikalas. „Varpo“ nuomonę šiuo klausimu išsakė dr. Jonas Gaidys-Gaidamavičius 1889 m. liepos 22—23 dienomis Baltrušiuose varpininkų susitikime.

„Ar mums aišku, kokį mes galutinį tik­slą turime, savo šį darbą dirbdami? Juk aiš­ku, kad mes siekiame savo valstybinio gy­venimo“. Visi susirinkusieji šiuos žodžius priėmė kaip seniai puoselėjamus ir visiems gerai suprantamus, kaip vienintelę lietuviams alternatyvą.

„Varpas“ pripažino tautos klasinę sudėtį, tačiau jos nelaikė antagonistine. Tautinio solidarumo pagrindas demokratinis. Atskiros kryptys ar susibūrimai (partijų tada dar ne­buvo) netrukdė bendram tautiniam reika­lui, o tik išjudino visus. „Tautiškam atsipei­kėjimui reikalinga politinė kova už liuosesnį būvį ir ekonomiška kova už geresnį, turtin­gesnį būvį, bet ranka priešininkų tvirta, prieš vėją nepapūsi!" (J. Vileišis). J. Vileišis tau­tos egzistavimo klausimą siejo su siekimu įsitvirtinti rinkoje. Pasak jo, „tautybė — ne kas kita, kaip stengimasis prie naudin­gesnių produkcijos sąlygų arba troškimas prašalinti visas varžomąsias tiesas kapitaliz­mo plitimui“. 

Tik suvereni valstybė gali spręsti politines-ekonomines ir socialines problemas. Dideliam darbui reikalingos visos tautos jė­gos, visų raštingumas, visų sąmoningumas. Neraštingas politinėje veikloje nedalyvau­ja. Todėl svarbu politinis lietuvio sąmonin­gumo ugdymas, apšvieta, kad galėtų prie­šintis carinei priespaudai, nes nugalėti ga­lima tik tuomet, kai priešinsis visa tauta. Luomų vienybė — tautos tvirtumo laidas (P. Leonas). Reikia išjudinti visą liaudį, tai inteligentijos darbas, protų judėjimas, o tik po to pilietinis-politinis. „Išmokyti lietuvius lietuviškai mįslyti! Mieris mūsų — tarnauti Lietuvai, negi skirtingoms lietuvių partijoms. Reikia duoti kelią tam, kas nauja ir pažangu. Vergija pažanga, baudžiava taip pat pa­žanga, istorinė kategorija, bet švęsti jos pa­naikinimą nėra reikalo. Lietuvai ji be žado!“ (P. Leonas).

Nepaliko „Varpas“ ramybėje ir tų, kurie lietuviškumui, Lietuvos reikalams buvo at­bukę, o tokių buvo nemažai.

Ginti savo tautinius interesus kiekvieno žmogaus teisė. Tą pripažino ir pažangi ca­rinės Rusijoj visuomenė, iš kurios mokėsi daug ko ir mūsų inteligentija. Lietuvoje tau­tinį atgimimą spartino ir carinė priespauda, ir visuomeninė mintis aprašomu metu spar­čiai plito po visą kraštą.

Kas negerbia, negina savųjų, tas neger­bia ir kitų tautų teisių, o kas šliaužioja, tą galima ir trypti.

Valstybė, kokia ji bebūtų, jei engia joje gyvenančias kitas tautas, anksčiau ar vėliau (istorijoje daug pavyzdžių) subyra, kaip kor­tų namelis.

Religijos klausimai „Varpe“ nebuvo kelia­mi. Buvo laikomasi tokios taktikos: bažnyčia sau, tautiniai reikalai sau. Katalikybė su tau­tybe nebuvo tapatinamos.

Katalikiškos spaudos darbuotojai nemėgo varpininkų, jų leidžiamų knygų, laikraščių ar žurnalų. Todėl neatsitiktinai varpininkų gretose tebuvo vos keli kunigai „iš jau­nimo“, nors prenumeravo „Varpą“ daugelis. Jaunieji kunigai taip pat buvo pavaldūs baž­nytinei vyresnybei, kuri katalikybės reikalus laikė aukščiau bet kokio tautiškumo.

V. Kudirka siekė tautos vienybės ir su dvasininkija, tikinčiaisiais ir netikinčiaisiais. Jis rašė: „Visa lietuvių draugija (visuomenė) tai viena šeimyna su vienokiais troškimais, vienokia kalba, bet ne tokia vieninga kaip čekai. (Tautinis išsivaduojamasis judėjimas vyko ir Čekijoje tuo pačiu laikotarpiu.— S. J.). Lietuvos negelbės nei caras, nei popiežius, nei kitos svetimos politiškos srovės, mes patys savyje turime pagelbos ieškoti.

Kiekvienas iš mūsų turi žinoti, kur Lie­tuvis verkia, o kur džiaugiasi, kur vargsta, o kur turtuose, kur apleistas ir nuskriaus­tas, katrą brolį reikia gelbėti, o nuo katro prašyti pagelbos; turime žinoti jausmus, mislis ir darbus visų lietuvių, idant aišku būtų, ant ko galima yra remtis, norint ap­ginti savo tėvynę ir suteikti jai laimę" („Tė­vynės varpai“ (R. II).

„Varpo“ skyrius „Tėvynės varpai“ buvo V. Kudirkos tribūna, dažniausiai jis vienas jį ir užpildydavo. Čia buvo pateikiama pla­čiausia informacija, polemizuojama, pajuo­kiama ir guodžiama. Buitiniams įvykiams pa­vaizduoti V. Kudirka pasitelkdavo jumorą ir satyrą. Nors, kaip pats prisipažįsta, sa­tyrą kur kas sunkiau rašyti nei pamokslą, reikia mokslo ir išminties, o takto kur kas daugiau kaip kitiems žanrams.

„Tėvynės varpai“ duoda plačias galimy­bes V. Kudirkos pažiūroms ir asmenybei pažinti, parodo, kuo gyveno visa tuome­tinė Lietuve.

„Tėvynės varpai“—tai „Varpo" istorija.

„Varpo“ puslapiuose kelta dar viena la­bai skaudi Lietuvai problema — mišrių šeimų klausimas. Su tuo buvo susijęs mergaičių švietimas. Išsilavinusių lietuvaičių buvo maža. Todėl inteligentų šeimų dažnai pasitaikyda­vo mišrių. Kaime reikalai klostėsi papras­čiau ir mišrių šeimų buvo nedaug. Nors Lie­tuvos moterys buvo raštingesnės nei vyrai (Kauno gubernijoje), bet mergaičių moky­kla dažniausiai prie ratelio, geriausiu atve­ju pas „daraktorių“.

Betgi didžiausia nelaimė lietuviškai šeimai buvo rusinimas per cerkvių mokyklas, kurios buvo ir mišrių šeimų kūrimo mokykla.

Didžiausias vaidmuo šeimoje priklausė lie­tuvei motinai, o ją reikėjo mokyti. Nedaug ką ji galėjo duoti vaikų lavinimui; išskyrus tautinę sąžinę, dorą ir meilę darbui. „Bu­vo gadynė, kai lietuvės gimdė ir auklėjo lie­tuvius. šiandien lietuvės gimdo tik vaikus, nes tautišką instinktą pametė, o Lietuvos reikalų nebepažįsta. Ateityje, tikiu, netoli­moje, lietuvės vėl gimdys ir auklės lietu­vius— kada pažins Lietuvos reikalus per apšvietą. Todėl būtinas ir mergaičių švieti­mas“,— rašė „Tėvynės varpuose“ V. Kudir­ka.

Ne tik rusinimo, bet ir lenkinimo pasek­mės Lietuvoje buvo skaudžios: daugelio sulenkėjimas, menkas tautinis atsparumas, vengimas kalbėti lietuviškai, savųjų pavardžių iškraipymas, siekiant prisitaikyti, patai­kauti, buvo neretas reiškinys tuo metu. „To­kių piliečių,— rašė V. Kudirka,— niekada ne­išteisins Lietuva“.

Dabar kitas metas. Turime viską ir viskas priklauso nuo mūsų. Nieks nepadės, nepa­siūlys, jei patys nedirbsime, nesieksime ir nesaugosime. Visų mūsų bendras troškimas ir viltis, kad nepasikartotų praeities negan­dos, kad gyvuotų mūsų kalba, raštas, kles­tėtų nacionalinė kultūra, žaliuotų Lietuvos gi­rios ir tekėtų tyras vanduo Lietuvos upėmis!

Mintis apie „Varpo“ visuomeniškumą bai­giu F. Šilerio „Giesmės apie varpą“ motto — vivos voco, moriuos pfango, fulgura bran­go (gyvuosius šaukiu, mirusius palydžiu, au­dras tildau).

Jūros šauksmas

Venantas BUTKUS

Dieną ir naktį Klaipėdos uoste skardena laivų sirenos. Aštuntą šimtmetį pradėjo mūsų uostas prie Baltijos. Kadaise čia stovėjo Hanzos sąjungos laivai. Vieni miesto istorijos tyrinėtojai mini, kad pirmasis laivas Klaipėdoje buvo pastatytas 1750 m. Kitų manoma, kad laivai čia pradėti statyti žymiai anksčiau. Kaip ten bebūtų, bet jau XVIII a. pabaigoje Klaipėdos laivynas sparčiai auga. 1780 m. jis teturi 8 laivus, o 1783 m. — 30 laivų. Tais pačiais metais Klaipėdos uostą jau aplanko 784 laivai.

1796 m. Klaipėdoje įrengiamas švyturys, 1829 m. įsteigiama jūrininkystės mokykla. Pagrindiniai uosto darbai — molų statyba prasidėjo 1834 m. Dar vėliau prasidėjo nuolatinis laivų susisiekimas su Liepoja, Ryga, Tilže, Karaliaučiumi. 1871— 1879 m. pastatomos uosto krantinės.

Tačiau uostas be savo natūralaus užnugario — Nemuno baseino — negalėjo smarkiai išaugti nei XIX a., nei XX a. pr.

Nuo 1919 m. Klaipėdą valdė Antantė. 1923 m. Lietuva susigrąžina savo vartus į jūrą.

Pastangos sukurti laivyną

1919 m. buvo sumanyta steigti „Lietuvos garlaivių bendrovę“. Vienas iš jos steigėjų — buvęs aušrininkas ir laisvamanis J. Šliūpas. Deja, bendrovėje nebuvo jūrininkų ir patyrusių laivininkystės verslo specialistų ir neturėta pakankamai lėšų. Susikūrusi bendrovė nupirko kelis garlaivius plaukioti Nemune ir du jūrų laivus, kuriuos pavadino „Jūrate“ ir „Kastyčiu“. Tai buvo nedideli buriniai-motoriniai laivai dvyniai, turėję po 138 brutto registro tonų. Krupo laivų statyklai buvo sumokėta beveik 6 kartus brangiau, negu jie iš tikrųjų buvo verti.

Kadangi Lietuvos uostą tuo metu valdė Antantė, tad šie pirmieji laivai buvo priregistruoti Jurbarke. Laivams aptarnauti buvo samdomi užsieniečiai, daugiausia vokiečiai. Tiesa, 1921 m. vasario 23 d. „Jūratei“ ėmė vadovauti dar caro valdymo metais jūrų mokyklą baigęs ir kurį laiką rusų karo ir prekybos laivais plaukiojęs Juozas Andžejauskas. Taigi jis laikytinas pirmojo lietuviško laivo pirmuoju jūrų kapitonu. Beje, kadaise Andžejauskas buvo pirmuoju šturmanu Rusijos Rytų Azijos garlaivininkystės kompanijos laive „Rosija“. Laivui tuo metu vadovavo lietuvis — Liudas Stulpinas. Likimas juos abu vėl suvedė 1923 m., kai L. Stulpinas buvo pakviestas vadovauti Klaipėdos uostui. L. Stulpinas, vienas seniausių kapitonų-lietu-vių, mirė 1934 m. Ir palaidotas Smiltynėje prie jūros kranto. O J. Andžejauskas nuo 1931 m. septynerius metus buvo ledlaužio „Perkūnas“ kapitonas. 1938 m., remontuojant laivą Liepojoje, nelaimingo atsitikimo metu J. Andžejauskas mirtinai sužeidžiamas.

Pirmieji mūsų laivai „Jūratė“ ir „Kastytis“ plaukiojo neilgai. Jie nė karto nėra buve Jurbarke, nes, metus-kitus ištarnavę, atsidūrė Baltijos jūros dugne. Šios nesėkmės pakirto garlaivių bendrovės finansinį pajėgumą. Pirmosios pastangos įkurti laivyną teigiamų rezultatų nedavė.

Kaune tuo metu gyveno bent kelios dešimtys buvusių carinės Rusijos jūrininkų. 1923 m. kovo 11d. didžioji jų dalis susirinko Aleksoto gatvėje Nr. 6. Buvo išrinkta komisija Jūrininkų sąjungos statutui parengti. Tų pačių metų birželio 15 d. šios sąjungos skyrius įsteigiamas Klaipėdoje.

Už krovinių pervežimą jūros keliu Lietuva kas metai užsienio garlaivių kompanijoms išmokėdavo po 15 milijonų litų. Todėl 1923 m. atgavus Klaipėdos kraštą, jau po metų čia mėginama įsteigti bendrovę „Lietuvos laivynas“. Tačiau, trūkstant patyrusių organizatorių, žmonių, nusimanančių apie laivininkystę, ši bendrovė subyrėjo.

1927 m. vėl bandoma kurti prekybos laivynas. Klaipėdos laivininkystės ir ekspedicijos akcinė bendrovė „Sandėlis“ įsigijo nedidelį 430 tonų talpos garlaivį „Lydys“. Sis laivas kurį laiką plaukiojo tarp Klaipėdos ir Stecino.

Beveik tuo pat metu Kaune įsisteigė Lietuvos garlaivių ir prekybos akcinė bendrovė „Lietgar“. Kadangi Lietuvos prekybos laivyno įsteigimas reikalavo kapitalo, skaičiuojamo ne tūkstančiais, bet milijonais litų, o tokiomis sumomis stambieji Lietuvos kapitalistai, turintys užtikrintą biznį, bevelijo nerizikuoti, tad bendrovės steigėjai nutarė ieškoti kapitalo užsienyje. Buvo tariamasi su Paryžiaus ir Berlyno bankais. Prasidėjus įvairių akcinių bendrovių rietenoms dėl laivininkystės monopolio, ši „Lietgar“ bendrovė išgaravo, o jos laivai „Klaipėda“ ir „Palanga“ nebepasirodė Lietuvos pajūryje.

Jūrininkų mokykla

Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos 

jūreivystės skyriaus moksleiviai 

ir šio skyriaus dėstytojai bei steigėjai (1924—25 m. m.)

Lietuvoje pirmoji jūrininkų mokykla įsteigiama prie Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos. Čia dėsto T. Daukantas, kuris buvo baigęs Petrogrado jūreivystės mokyklą ir jūrų akademiją ir plaukiojęs Rusijos karo ir prekybos laivais. Dėstė V, Nagevičius, 1910—1917 m. tarnavęs gydytoju Rusijos Baltijos ir Juodosios jūros laivynuose. Mokslo priemonių mokykloje visai nebuvo. Sekstaną, kompasą, chronometrą ir kitus navigacijai dėstyti būtinus prietaisus atsinešdavo patys dėstytojai.

Į pirmąją lietuvišką jūreivystės mokyklą buvo priimti 22 jaunuoliai, kurie per dvejus metus turėjo išeiti pradinį jūreivystės kursą. Nors ir per didelius vargus, tačiau didžioji dalis mokinių baigė šią mokyklą. O baigę susidūrė su naujais sunkumais. Reikėjo įgyti plaukiojimo praktikos ir toliau studijuoti teoriją, bet niekas tuo nesirūpino. Tada buvę moksleiviai ir būsimieji jūrininkai rašo susisiekimo ministrui raštą (1925.IX. 16): „...Jau dveji nietai kaip mums būtinai reikalinga praktika. Kol kas jos dar visai nebuvo ir net jokių žinių apie ją nėra... Visai nustojom vilties. Pražudę dvejus metus, pražudysim kartu ir gyvenimą, ant pajuokos liksim...“

Tik po didelių vargų 15 jūrų mokyklos auklėtinių buvo išsiųsti užsienin į praktiką. Čia jie plaukiojo suomių burlaiviais „Oliwebank“ ir „Archibald Russel“.

Mykolas Limba — vienas iš tų, kuris apiplaukė Žemės rutulį su suomių burlaiviu „Archibald Russel“, dabar pensininkas, gyvena Šiauliuose. Šio straipsnio autoriui jis yra parašęs žiupsnelį prisiminimų, iš kurių kai ką norėčiau pacituoti: „...Švediją pasiekėme vėlai rudenį. Bekraunant statybinę medžiagą, įšalo laivas. ...Gyvenimo sąlygos buvo blogos, nes laivas nebuvo pritaikytas šalto klimato sąlygoms — sienos buvo geležinės. Gyvenamose patalpose kūrenome geležinę krosnelę, bet nakties metu antklodės prišaldavo prie sienų. Tais metais žiema buvo labai šalta. Dažnai būdavo —30°. O mes dirbome kaip neapmokama darbo jėga. 1926 m. anksti pavasarį, padedant ledlaužiui, išplaukėme į Baltijos jūrą. Po 146 parų pasiekėme Australiją. ...Paskutinė kelionė 1928 m. buvo nelaiminga: turėjome aukų, o aš buvau sužeistas“.

Z. Domeika atliko praktiką suomių burlaivyje „Oliwebank“. Jis yra aprašęs, kaip 1925 m. drauge su kitais šešiais lietuviais atvyko į Liverpulį. „...Čia stovėjo barka ,,Oliwebank“, besiruošianti plaukti į Australiją per Kanadą. Kelionė į Kanadą buvo nepalanki. Vietoje dviejų savaičių sugaišome du mėnesius. įplaukėme į Lauryno įlanką ir įšalome...

...Nugabenus krovinį į Naująją Zelandiją, buvo besibaigią metai. „Oliwebank“ vėl atplaukė į Port Linkolną (Australijoje — V. B.) javų krovinio. Iš čia prasidėjo ilgas kelias pro antrą Žemės rutulio pusę atgal į Europą“.

Panašių išbandymų dvejų metų praktikos laikotarpiu patyrė lr kiti pirmosios lietuviškos jūrų mokyklos moksleiviai Stasys Kudirka, Benediktas Monkevičius, Eduardas Sliesoraitis, Vytautas Babarskas, Feliksas Marcinkus, Ričardas Raudonikis, Kazys Daugėla, Jonas Vasiliūnas, Antanas Mėllnis, Stasys Dagys, Aleksandras Rasiulis, Pranas Šaltenis, Bronius Krikštopaitis.

Beje, apie jų bėdas ir vargus Lietuvos pasiuntinys Suomijoje rašytojas Jurgis Savickis vienoje iš savo ataskaitų šitaip rašė: „Iš pat pirmų dienų Pasiuntinybė pradėjo gauti nepasitenkinimo laiškus iš praktikantų. Svarbiausia užmetimai buvo daromi — mokiniai verčiami sunkiai dirbti ir mokiniai nemokomi. Lengvai galėjo kilti konfliktas“.

Šie būgštavimai pasitvirtino. „Oliwebankui“ atplaukus į Australijos uostą Port Linkolną, septyni jame praktiką atliekantys lietuviai, nebepakeldami sunkių darbo sąlygų, be to, nesulaukdami, kad laive jie būtų mokomi ir jūreivystės teorijos dalykų, sustreikavo. Buvo nutarę stoti dirbti į kitus laivus ir tokiu būdu grįžti Lietuvon. Ir tik grasinanti telegrama teprivertė juos tęsti praktiką, iš kurios nemažą naudą turėjo burlaivių savininkas G. Eriksonas, nes pirmuosius metus praktikantai už savo darbą laive negaudavo atlyginimo.

1928 m. pirmieji Lietuvoje jūrininkystės specialybės valdžios stipendininkai baigė praktiką. Deja, ne visi iš jos begrįžo namo: R. Raudonikis ir J. Vasiliūnas po streiko Port Linkolne pasiliko Australijoje ir į Lietuvą nebegrįžo, A. Mėlinis nuskendo per audrą prie Ugnies Žemės 1928 m., S. Kudirka, dėl blogų gyvenimo sąlygų susirgęs džiova, pakeliui į namus mirė Hamburge, smarkiai sirgdamas (irgi džiova) grįžo P. Šaltenis. Netrukus jis ir mirė.

Likusiems įvairiai susiklostė gyvenimo keliai. B. Monkevičius mirė Leningrado blokados metu; toli nuo Lietuvos krantų palaidoti F. Marcinkus (Australijoje) ir Z. Domeika (Venesueloje).

Po dvejų metų plaukiojimo praretėjęs būsimųjų jūrininkų būrelis (10 žmonių) buvo išsiųstas mokytis į Suomijos Abo miesto Navigacijos institutą. Lietuviai Navigacijos institute sudarė atskirą klasę. Pirmaisiais metais mokėsi šturmanų klasėje, antraisiais — vyr. šturmanų klasėje. Mokslas jiems sekėsi neblogai. Praktikos metu visi buvo pramokę ne tik angliškai, bet švediškai ir suomiškai. Vėliau ši dešimties žmonių grupė, pradėjusi jūreivystės mokslus 1923 m. Kaune ir baigusi 1930 m. Suomijoje, sudarė besikuriančio Lietuvos prekybos laivyno jūrininkų-vadovų branduolį. Beje, tai buvo ne tik pirmieji, bet ilgus metus ir vieninteliai jūreivystės specialistai Lietuvoje.

Be abejo, Lietuvos laivynui, nors ir lėtai teaugančiam, reikėjo daugiau jūreivystės specialistų. Bet akcinės laivininkystės bendrovės labiau pasitikėjo užsienio specialistais ir noriau juos samdydavo. Žurnalas „Jūra“ 1937 m. 11 Nr. rašė: „Mokslą baigusieji 1930 m. sugrįžo į Lietuvą jau kaipo diplomuoti jūrininkai su teise būti laivų vadais, bet nerado galimybių dirbti savo specialybės srityje“. O tam, kad jie galėtų gauti pirmojo šturmano laipsnį, suteikiantį teisę užimti kapitono vietą, turėjo išplaukioti 36 mėnesius tolimajame plaukiojime. Tuo tarpu beveik visi Suomijoje ar Liepojoje baigę jūreivystės mokyklas jūrininkai buvo priimti į Klaipėdos uostą laisvai samdomųjų teisėmis ir dirbo locmanais, uosto priežiūros tarnybose. Vadinasi, surinkti būtiną jūrinio plaukiojimo cenzą neturėjo galimybės. 1937 m. Lietuvoje tebuvo apie 20 kvalifikuotų jūrininkų, iš jų tik 4—5 galėjo užimti laivų vadų pareigas.

Akcinės laivininkystės bendrovės ir jų laivai

Prie Lietuvos prijungus Klaipėdą, čia pasiliko vietinė H. A. Svederskio laivininkystės bendrovė, turėjusi senokus ir nedidelius garlaivius „Frisland“, „Gotland“ ir „Holland“. Šios bendrovės laivai buvo aptarnaujami daugiausia vokiečių, tik nuo 1936 m. „Frislandui“ ėmė vadovauti Suomijoje mokslus baigęs lietuvis Zigmas Domeika.

Akcinė bendrovė „Maistas“ nupirko iš norvegų 2 laivus ir pavadino „Kretinga“ (buv. „Rimfrost“) ir „Utena“ (buv. „Bartrost“). Tai buvo laivai-dvyniai, abu po 542 BRT. Aprūpinti šaldytuvais, jie buvo labai patogūs lietuviškiems bekonams vežioti. Sekančiais metais ta pati bendrovė įsigijo dar vieną laivą. 1936 m. sausio 29 d. jis pirmą kartą atplaukė Klaipėdon ir buvo pavadintas „Maistu“ (641 BRT). Monopolija „Maistas“, turėjusi išimtinę teisę supirkinėti Lietuvoje bekonus ir juos eksportuoti, laivus įsigijo pelnų besivaikydama.

1936 m. gruodžio 21 d. Klaipėdos žemės ūkio rūmų salėje įvyko steigiamasis akcinės bendrovės „Lietuvos Baltijos Loidas“ visuotinis akcininkų susirinkimas. Steigėjai — kapitalistinės monopolijos „Maistas“, „Pienocentras“, „Lietūkis“. Jos akcinį kapitalą pradžioje sudarė 2 milijonai litų. Bendrovės tikslas buvo įsigyti jūrų ir vidaus vandenų laivų, juos eksploatuoti, saugoti ir pristatyti krovinius. Bendrovę steigiant, „Maistas“ už akcijas jai perdavė 3 jūrinius laivus („Kretinga“, „Utena“, „Maistas“). Laivų bendrovė pirko Danijoje dar du garlaivius, kuriuos pavadino „Šiauliais“ ir „Marijampole“.

1938 m. pradžioje „Lietuvos Baltijos Loidas“ iš Norvegijos pirko laivą, skirtą vežioti grūdams ir miško medžiagai. „Kaunas“ — taip buvo pavadintas naujasis laivas — tuo metu buvo pats didžiausias ir greičiausias Lietuvos prekybos laivas. 1938 m. pabaigoje bendrovė įsigyja dar vieną didelį, aprūpintą modernia navigacijos bei radijo aparatūra laivą — „Panevėžys“.

1939 m. bendrovė turėjo 6 krovininius jūrų laivus. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, 1939 m. lapkričio 17 d. „Kaunas“ netoli Anglijos krantų užplaukė ant minos. Jai sprogus, žuvo vienas jūreivis, o kiti spėjo nuleisti valtis ir išsigelbėti, nors laivas nuskendo gana greitai. Lapkričio 13 d. „Panevėžys“, plaukdamas su druskos kroviniu iš Leningrado į Klaipėdą, užšoko ant uolų ties Estija ir nuskendo. Iš 17 įgulos žmonių du žuvo.

Vertėsi laivininkyste ir akcinė bendrovė „Sandėlis“, kuri buvo M. Reišio nuosavybė. Ši bendrovė jau ir seniau (1927 m.) buvo bandžiusi pirkti ir eksploatuoti laivus („Lydys“). 1937 m. rudenį ji pirko 945 BRT tonų laivą, kurį pavadino „Nida“. Po poros metų, 1939 m. lapkričio 11 d., plaukdamas iš Anglijos į Suomiją su kokso kroviniu, laimingai praplaukęs užminuotą Šiaurės jūrą, paskutinę kelionės dieną jis užšoko ant seklumos ties Alandų salomis. 1938 m. „Sandėlio“ bendrovė buvo įsigijusi 1128 BRT laivą „Neringa“. Deja, šį laivą jau pirmajame reise ištiko nesėkmė: grįždamas iš Antverpeno, 1938 m. vasario 28 d. ties Juodkrante jis užplaukė ant seklumos ir buvo bangų apdaužytas. Trys jūreiviai nuskendo.

1939 m. kovo 22 d. visą Lietuvą sukrėtė neapsakomai skaudus įvykis — hitlerinė Vokietija užgrobė Klaipėdos uostą. Tą pačią dieną vienintelis Lietuvos karo laivas apleido Klaipėdą ir išplaukė į Šventosios uostą. Apsaugos laivai „Šaulys“ ir „Partizanas“ perėmė tarnybą likusiame 21 km ilgio Lietuvos pajūrio ruože. 6 „Lietuvos Baltijos Loido" laivai, o kiek vėliau ir du „Sandėlio" bendrovės laivai buvo priregistruoti Šventojoje...

Rene Magritte. Kolektyvinis kūrybos vaisius

Rene Magritas (Magritte, 1898—1967). Kolektyvinis kūrybos vaisius. 1935 m. Privati kolekcija, Belgija

Bjaurastis dažniausiai kelia žmoguje dvasios sumaištį. Netenkama pagrindo po kojomis, kai nukrypimai nuo įprastų normų bei sveiku protu nesuvokiami keistumai įsiveržia į mūsų sąmonę ir laužo įprastus mąstymo bei suvokimo būdus. Tada bjaurastis nors trumpam grąžina žmogui fantaziją, gyvenimo skonį ir kvapą, pievų spalvas ir vėjo glamonių saldybę. Ir pradedama galvoti, iš kur atsirado ši bjaurastis ir kas ji yra — keistenybė, stebuklingasis pradas, groteskas, išsigimimas, liguistų sapnų košmaras ar neatsakingų žmonių poelgių, neapgalvotų veiksmų kolektyvinės kūrybos vaisius!

Visų laikų menininkai (romantikų miniatiūrų zoomorfinės baidyklės, gotiškų katedrų chimeros, lietuvių liaudies raižinių slibinai, Boscho, Piterio Breigelio, Griunevaldo, Arčimboldžio, Gojos pabaisos) regėjo košmariškus sapnus, vaizdavo išsigimusias būtybes, lyg savas ar svetimas nuodėmes apgyvendindami jas šalia šventųjų ir palaimintųjų, tuo lyg pabrėždami ne tik grožio didybę bei galią, bet ir atverdami tamsiausių instinktų akivarus, kvailybės pagimdytus nusikaltimus, iškeldami į paviršių žmonijos opas ir skaudulius.

Ne išimtis ir XX amžius, kuriame dvasios ir kūrybinės minties stebuklai sugyvena su civilizacijos pagimdytomis baisybėmis. Amžius užspringo užterštu didžiųjų vandenynų ir pamiškės šulinių vandeniu, nebesugeba atsispirti technokratiško pamišimo kliede­siams ir, galų gale, suardęs genetinį kodą, prikalė žmoniją prie nepagydomų ligų kryžiaus... Tam pavaizduoti reikėjo naujų iš­raiškos priemonių.

Tarp daugelio XX a. meno srovių užgimė ir siurrealizmas, pirmiausia, kaip tam tikra pažiūra į visuomenės egzistenciją, kaip gyvenimo stilius. Vėliau imta deklaruoti, jog menui skirtas žmonijos Atpirkėjo vaidmuo. Siurrealizmo princi­pais kūryboje vadovavosi ir vienas žymiausių šiuolaikinių Belgi­jos dailininkų Renė Magritas. Visas atsidavęs tapybai, jis gana greit grįžo iš menininkui privalomos kelionės į Paryžių bei jo apy­linkes ir visam laikui apsigyveno Briuselyje. Čia ir mirė, sulaukęs gražaus amžiaus. Iki pat gyvenimo pabaigos jis stebino meno mylėtojus savo paveikslų keistenybėmis, kartais vaikiškai naivio­mis, tačiau visada daugiareikšmėmis. Sugebėjusiems praskleisti paveikslų paslapties uždangą, atsiverdavo pirmapradė amžinųjų tiesų nuogybė. Apstulbę iš netikėtumo, jie suvokdavo, jog visa, kas Dievo ir Gamtos sutverta, turi teisę gyventi žemės paviršiuje, jos gelmėse, vandenų dugne ar dangaus platybėse.

Ar ne tai patvirtina ir Norberto Vėliaus užrašyta štai tokia sakmė, ilgus me­tus ėjusi iš lūpų į lūpas: „Mano tėvelis kadaise [...] sugavo tokią žuvį —pusė žmogaus, pusė žuvies. Ir paleidęs sako:—Kad ji taip graudingai į mane žiūrėjo — gal ir ji sielą turėjo!“

Laimė Lukošiūnienė

Mokslas ir gyvenimas / 1989/01

Dorothea Tanning, Mažoji nakties muzika

DOROTĖJA TANING (Dorothea Tanning, g. 1912 m.) Mažoji nakties muzika. 1946 m. Penrouz (Penrose) meno kolekcija. Londonas

Grynojo siurrealizmo adeptė, vyresniosios kartos JAV dailininkė D. Taning gimė Golesburgo mieste, Ilinojaus valstijoje. Studijavo Čikagos meno akademijoje, vėliau tobulinosi Niujorke Ir Paryžiuje. Daugiausia mėgo tapybą, bet nevengė ir kitų meno šakų — kūrė dekoracijas Metropoliteno operos spektakliams, kostiumus Balanchino baletams, iliustravo knygas. Pripažinimas atėjo gan greit: 1936 m. jinai jau dalyvavo garsiojoje fantastinio meno, tada ir siurrealizmo parodoje Niujorko Moderniojo meno galerijoje, į kurią patekti buvo sunku. 1942 m. kartu su vyru, žymiu dailininku Maksu Ernstu (1891—1976) kūrė freskas, monumentalias skulptūras, dekoratyvinius pano Arizonoje, Havajuose ir kt.

Daugelio dailininkės paveikslų veikėjos — mažos mergaitės, paauglės, jų gyvenimo epizodai, brendimo metų nuotaikos, pasąmonės gaivališkos nuojautos ir baimės. Dailininkė lyg ir pratęsia norvegų tapytojo Edvardo Muncho (1863—1944) pradėlą pokalbį apie sunkų kelią į jaunystę, žmogaus kūrimosi pradžių pradžią. Ji bando atverti mažos mergaitės — būsimos moters, motinos, dvasinio tapsmo ištakas. Dailininkės paveikslai nevienareikšmiai, jų prasmė užslėpta. Norinčiam juos suvokti, jie gali atsiversti kaskart vis kitu prasminiu klodu.

Paveikslas „Mažoji nakties muzika“— keistas kūrinys. Pavadinimo teikiama informacija sutelkia žiūrovo dėmesį į Mocarto šedevrą, lyg ir veda į jį. Bet tai tik pirmas įspūdis. Atidžiau įsižiūrėjus, kyla klausimas — kodėl ši nuostabaus grožio ir švelnumo muzika skaldo sienas, šiaušia plaukus, naikina saulėgrąžos auksinį žiedą! Kodėl jos besiklausančios mergaitės taip panašios į marionetes ar stabo ištiktąsias!

Lengviausia būtų teigti, jog paveiksle norėta parodyti, kokia beribė yra muzikos galia žmogaus sielai. Bet tur­būt ne vien tai. Mums galėtų atrodyti, kad dailininkė atspėjo mūsų dienų sausakimšai prisigrūdusių aikščių ir stadionų ekstazę, erotikos ir smurto protrūkius po šių koncertų, atsitvėrimą nuo gyvenimo tikrovės, roko žygius už taiką, už nuskriaustųjų ir pa­žemintųjų bei žūstančios gamtos gelbėjimą, prieš karines bazes. Iš tikro — nuostabi yra muzikos galia: ji gali pažadinti tautą, su­vienyti Tautinės giesmės posmais. Kadais didis mūsų kompozitorius Česlovas Sasnauskas (1867—1916) yra rašęs: „Giesmė malšina vargo pajautimą, nuramina mūsų sielą, gaivina ir kelia aukštyn. Giesmė jungia Žemę su Dangumi. Giesmės garsai minkština kie­čiausias širdis, ir žmonės jų įtakoje darosi geresni“.

Gal kam, žiūrint į šį paveikslą, kils ir kitokios mintys. Tai irgi gali būti tiesa.

                Laimė Lukošiūnienė / 1989/10

Anykštėno kelionės po pasaulį

Anykštėno kelionės po pasaulį

Ne visų žmonių darbai vienodai atmenami. Vienam, žiūrėk, nereikia jokių pastangų, kad jo vardas įsiamžintų, kito gi nemaži darbai neretai net savo tautiečių lieka apmiršti. Panašus likimas ištiko ir anykštėną Ignotą Žiogelį — gydytoją. keliautoją, istoriką ir archeologą. Jis buvo kilęs iš bajorų, o pasirašinėjo visą gyvenimą „kunigaikščiu Ignacu Žagieliu“. Tai anykštėnams gerai žinomos Žiogelių pavardės lenkiška atmaina. Žiogelių ir šiandien daug gyvena kaimuose prie Virintos upės.

Gimė I. Žiogelis 1826 m. Pavirinčiu dvare, netoli Kurklių miestelio. Iki 1143 m. mokėsi pas Ukmergės pijorus. Toliau lavintis Lietuvoje negalėjo: uždarytas jau buvo ne tik Vilniaus universitetas, bet ir Medicinos akademija, todėl guvus jaunuolis kažkokiu būdu 1845 m. atsidūrė Kijeve. Per penketą metų baigė ten mokslus ir 1851 m. jau gydytojavo Odesoje. Paskui iškeliavo į mokslinę kelionę po Europą. Lankėsi Bertyne. Drezdene, Prahoje, Vienoje. 1856 m. daktarizavosi Paryžiuje, 1859 m. — Londone. Yra žinių, kad jis tobulinosi Sorbonoje ir Oksforde. I. Žiogelis daug kur minimas kaip pagarsėjęs okulistas.

Jis daug keliavo. Pirmiausia nuvyko į Indiją, kur 4 metus Madrase buvo anglų armijos gydytoju. Po sėkmingos Egipto chedyvo ir jo motinos operacijos kelerius metus tarnavo asmeniniu gydytoju pas Egipto vicekaralių, 6 metus — pas sultoną Abdul Azizą. Lankėsi Pietryčių Azijos salose — Ceilone, Javoje, Sumatroje, buvo Madagaskare, Kuboje. Keliavo po Sacharą, Abisiniją, Arabų pusiasalį, Turkiją. Lankydamas pasaulio didmiesčius, labai domėjosi muziejais, mokslo centrais, bendravo su mokslininkais. Buvo išrinktas eilės akademijų nariu, Oksfordo universiteto garbės nariu, apdovanotas užsienio ordinais, mokėjo keletą kalbų. 1876 m. sugrįžo į Vilnių. Čia gyveno iki 1881 m., nemažai praleisdavo laiko užmiesčio dvare (matyt. Pavirinčiuose), išleido lenkų kalba iliustruotą dvitomę Egipto istoriją (560 p.) ir kelionės po Abisiniją ir kitas šalis aprašymą. Vilniuje dirbo sanitarinės komisijos prezidentu, buvo Imperatoriškosios Vilniaus medicinos draugijos nariu. Likusius dešimt metų gyveno Varšuvoje, kur ir mirė 1891 m.

Ignotas Žiogelis lenkų, prancūzų ar anglų kalbomis parašė apie dvidešimt knygų ir straipsnių medicinos, istorijos, klimato, geologijos ir kitais klausimais. Rašė apie Egipto ir Alžyro klimatą, apie Egipto ir Sacharos geologiją. Pastarąsias knygas išleido apie 1870 m. Paryžiuje. 1860 m. savaitraštyje „Tygodnik lekarski“ paskelbė du gydytojo praktika paremtus straipsnius — apie etektrogalvaninį epilepsijos gydymą bei dantų skausmų numarinimą ir apie pasiutligės gydymą vaistažolėmis. Dirbdamas Odesos apylinkėse, savo praktikoje turėjo daug pasiutusių žvėrių apkandžiotų ligonių. Skrosdamas mirusius ir tirdamas kraują, jis nustatė, kad pasiutimą sukelia į kraują patenkantieji virusai ir kad žolėdžiams pasiutusių mėsėdžių virusas nepavojingas. Vadinasi, atsparumas įgaunamas iš žolinio maisto. Tada jis prisiminęs liaudies mediciną, kuria jo vaikystėje naudojęsi ukmergiškiai. Net žolės, kuriomis nuo pasiutimo gydydavo, vadinosi pasiutas. Žiogelis aprašo žolės išvaizdą, būdingas augimvietes, naudojimo bodą. Sakosi 1851 m. Kijevo gubernijoje pasiutu išgydęs 42 ligonius.

Ignotas Žiogelis 1879 ir 1880 m. Vilniuje savo lėšomis pas J. Zavadskį išleido dviejų tomų Egipto istoriją. Rašydamas knygą, jis panaudojo savo ilgametes Egipto paminklų studijas. Pats tyrinėjo ir kasinėjo tuos paminklus, skaitė užrašus ant paminklų, antkapių, šventyklų sienų. Skaitė hieroglifais rašytus papirusus. Svarbių žinių apie Egipto praeitį rado Londono, Luvro, Turino, Bertyno muziejuose. Studijavo privačių asmenų rinkinius Kaire, Aleksandrijoje, Florencijoje. Paryžiuje. Londone. Naudojosi žinomų seniausių egiptologų veikalais, buvo pažįstamas su amžininkais Marietu, Smitu, Vilkinsonu Riuge, Brugšu, Leipciusu. L Žiogelis aprašė pirminę savo tyrinėjimų ir stebėjimų medžiagą. Senovės tautų etninei sudėčiai nustatyti sakosi matavęs senovės egiptiečių, asirų, abisinų kaukoles, jas lyginęs. Taip pat naudojosi kitų tyrinėtojų moksliniu palikimu. Su kai kuriais diskutavo. Štai pačioje knygos pradžioje nesutinka su vokiečių tyrinėtojais, priskiriančiais egiptiečių kalbą germanų kalbų grupei. Nurodo, kad tai aiškus germanizacijos kėslai. Labai žavisi sena turtinga ir originalia šio krašto kultūra. Egipto šaltiniuose I. Žiogelis dažnai aptinka minint gotus, kurių antikiniais laikais, sakoma, buvę 1 milijonas. Mano, kad tai lietuviai.

Knygos pradžioje I. Žiogelis kalba apie Nilo krašto geografines sąlygas, aprašo reljefą, vandenis, augaliją. Į krašto formavimąsi jis žiuri dialektiškai. Susidomėjęs Nilo upės sąnašavimo eiga, darė šurfus, skaičiavo kasmetines nuosėdų mikrojuosteles ir nustatė, kad per 100 metų paviršius upės salpoje ir deltoje pakyla 4—5 cm. Žinodamas iš gręžinio, jog deltoje yra 66 m sąnašų, nustatė, kad jai susidaryti reikėjo 185 000 metų. Įdomios ir gana patikimos išvados. Kitoje Nilo salpos vietoje jis su darbininkais iškasė 26 m gylio šulinį. Dugne rado žmogaus skeletą ir molio indo šukes. Spėjo šiam radiniui buvus 85 000 metų (!!). Daug kur iš panašių radinių darė išvadą, kad Biblija apie pasaulio atsiradimą sako netiesą, nes visuomenė, žmogus ir net jo kultūra yra daug kartų senesnė už biblinį pasaulį.

Knygoje plačiai rašoma apie Nilo potvynius, jų priežastis, žmogaus santykį su šia stichija nuo seniausių laikų. Mini 1700 m. pr. m. e. Fajumo provincijoje vergų iškastą Nilo vandeniui taupyti jūrą, kurios gylis pagal Herodotą vietom siekęs 50 m. Nuo to laiko Nilas jau buvo spėjęs suguldyti 8 m nuosėdų. Pasakodamas apie karštus Sacharos vėjus chamsinus, mini, kad Egipto faraonai buvo pradėję statyti mūro sieną nuo tų vėjų apsisaugoti. Vėjų siena! Ką reiškia mus stebinančios piramidės, palyginus su tokiomis užmačiomis. Būdinga, kad senovės paminklų milžiniškų statinių atsiradimą I. Žiogelis nelaikė faraonų nuopelnu — jis kalba apie žmonių, vergų darbą, visuomenės vaidmenį, tautos kūrybinę galią.

Antinojos miesto griuvėsiai, kuriuos kasinėjo I. Žiogelis

Aprašinėdamas gyvūnus, žvėris, knygos autorius vis įpina įdomių, savo patirtų, istorijų, stebėjimų. Mini neretus atvejus, kai vandens pasisemti įsibridusias moteris užpuldavę būriai krokodilų ir sudraskydavę. Sakosi 1863 m. kelionės metu aukštutinėje Nilo dalyje nukovęs labai didelį krokodilą ir jo iškamšą pasiuntęs Kijevo universitetui. Krokodilo viduriuose radęs moterišką metalinę apyrankę.

I. Žiogelio parašytoji Egipto istorija faktiškai yra faraonų dinastijų eigos istorija. Jis mini būdingesnius valdovų bruožus, kai kuriuos įvykius, karus, paminklų statybą, santvarkos bruožus, žiaurumą, išsigimimą, dievus, religiją ir t. t. Knygos pradžioje duodama gana objektyvi kastinės nelygybės atsiradimo istorija, priežastys. Iškeliami atskirų dinastijų valdymo metu padaryti išradimai astronomijoje, medicinoje, pakeitimai kalendoriuje, pasiekimai literatūroje, filosofinėse, didaktinėse pažiūrose ir pan. Autorius panaudoja gausiuose sienų užrašuose aptiktas žinias iš senovės žemdirbystės, amatų, kalnakasybos, statybos ir architektūros meno.

Greta tironų ir išsigimėlių autorius randa ir tokius valdovus, kurie rėmė švietimą, mokslą. Jais jis ypač susižavėjęs. Mini faraoną Rachemchuchali, kuris įkūrė daug mokslo įstaigų, pastatė prie Nilo vandens matavimo stotį. Kiti šios dinastijos faraonai irgi gerbė pirmtakų darbus, turėjo bibliotekas, rūpinosi raštija. Kažkuris iš jų savo biblioteką pavadino „sielos vaistine“, vežiojosi ją net karų metu. Tasai faraonas ant savo kapo liepęs iškaldinti kalendorių ir įtaisyti barometrą (tebuvo tai tik barometro prototipas). I. Žiogelis labai aukština Aleksandrą Makedonietį ir jo darbus. Daug kalba apie žinomų antikinių mokslininkų, gydytojų ir kitų darbus. Neliko nepastebėti ir faraono Necho II, suorganizavusio grandiozinę kelionę laivais aplink Afriką (Libiją), darbai. Aprašomi senieji miestai — Tebu, Memfis, Amonas, Aleksandrija ir kiti.

Aplamai iš šio kronikinio veikalo visgi išryškėja keletas Egipto valdų ir galybės išplitimo laikotarpių, kritimo ir krizės periodų, naujų atgimimų ir t. t. Plačiai aprašomi didieji karai, žydų istorija Egipte, vergų sukilimai.

Knygos autorius visą laiką stengiasi būti objektyvus. Ne kartą išsitaria, kad religija visada gniuždė geruosius žmogaus sielos polėkius. Štai jis aprašo mūsų eros pradžioje krikščionybės Egipte įvedimą, čia I. Žiogelis, istoriniais faktais iliustruodamas, parodo krikščionybę skelbusių kunigų, misionierių smurtą. Jie buvo šventovių griovimo, senų bibliotekų naikinimo organizatoriai. Autorius savo knygoje, sugebėdamas praeiti pro cenzūrą, sako, kad tam civilizacijos naikinimui Egipte vadovavo šventas Epifonas, šventas Jeronimas, šventas Jonas Chrizostomas ir t. t. Šių dievo tarnų vadovaujama davatkų kariuomenė, pasak I. Žiogelio, taip elgėsi, kad „po Aleksandriją tekėjo kraujas be perstojimo“. Toks krikščionybės apaštalų elgesys buvo priežastis palyginti lengvos pergalės, kurią po trumpų karų laimėjo arabai. Knygoje aprašyta arabų kalifato epocha, Napoleono karai Egipte ir kiti XIX a. įvykiai.

Iš kažkokių šaltinių autoriui pavyko surinkti gana įdomių, kartais net anekdotiškai linksmų nuotrupų apie papročius. Pavyzdžiui, jis mini, kad ankstyvų faraonų dinastijų metu buvo puslaukiniai teisiniai įstatymai, kurie numatė baudas už nusikaltimus. Buvo kraujo keršto įstatymas. Žmogžudžiams, vagims ir klastotojams nukirsdavo, priklausomai nuo padaryto nusikaltimo, pirštus, plaštakas, rankas. šeimyninės neištikimybės kaltininkui veide išdegindavo ženklus, prievartautojus kastruodavo. Faraonai turėjo haremus, dideles šeimas. Stai Ramzis II turėjęs 111 sūnų ir 59 dukras. Faraonai vesdavo savo seseris, dukras ir pan.

Knygos pabaigoje pateikiami įvairių laikų Egipto gyventojų skaičiai, įvairių laikų Egipto miestų topografija. Abi Egipto istorijos dalys iliustruotos gausiais piešinių priedais. Ši knyga, atrodo, turi išliekamąją istorinę vertę.

1884 m. I. Žiogelis Vilniuje išleido antrą knygą, kurioje aprašė savo kelionę su Egipto vicekaraliumi po Arabijos pusiasalį, Abisiniją ir kitas Nilo aukštupio šalis. Ta kelionė prasidėjo 1863 m. ir truko kelerius metus.

Į kelionę po Afriką I. Žiogelis ruošėsi labai entuziastingai. Jis skaitė ankstesniųjų keliautojų aprašymus, tikėjosi aplankyti Nilo versmes. Jis savo knygoje, aprašydamas pasiruošimą kelionėn, stebisi, kad Amerika, kuri tik ką surasta — jau beveik visa pažinta, o Afrika, kultūros, o gal būt, ir žmonijos lopšys dar tebesanti geografiniais keliautojų mitais apraizgyta.

Vyno gaminimo Egipte scena iš 6 tūkst. pr.m.e.

Kelionės metu buvo aplankytas Arabų pusiasalis, daug mažų Abisinijos tautelių, Sudanas, žemyn Nilu grįžta į Egiptą, čia kelionė nesibaigė, o tęsėsi po Libaną, Turkiją ir Europą. Knygoje aprašytos papildomos išvykos į medžioklę, į paupius, kaimus, kur galima būtų pastebėti daugiau įdomaus iš arčiau. Suminėta nemaža vertingų pastabų apie aplankytų kraštų geologiją, užgesusius vulkanus, pasitaikančias suakmenėjusios faunos liekanas ir kt. Autorius sakosi prie Akabos užutėkio surinkęs amonitų kolekciją. Apie Sacharą pareiškia tokius samprotavimus: tai ne lyguma ir ne žemuma, o plokštikalnė su senu hidrografiniu tinklu (!). Nuolat aprašymuose piešia gamtos ir ypač dykuminės gamtos paveikslus: dykumos audras, sausvėjus, kurie, anot I. Žiogelio, išdžiovina viską, net „keliautojo sielą“. Su smalsumu stebi ir aprašo aptiktą florą ir fauną. Sumedžiotų krokodilų, beždžionių ir kitų iškamšas, mineralų kolekcijas, herbarus siuntė Europos mokslo centrams: į Kijevą, Londoną, Paryžių. Kaip gydytojas domėjosi vaistažolėmis, rinko herbarą.

Keliautojas nemaža dėmesio skyrė ekonominiams lankytų kraštų stebėjimams. Sueco kanalas jo laikais dar buvo tebestatomas. Ta proga I. Žiogelis paliečia ilgą ir įdomią šio perkaso istoriją nuo seniausių laikų. Pamini ilgaamžę Egipto ir aplinkinių kraštų prekybą, kuri vyko Nilo upe su pietų šalimis ir aplinkinėmis jūromis su tolimesniais kraštais. Prekyboje čia didelį vaidmenį turėjo medis, balzamas, eteriai, audiniai, plunksnos, riešutai, pipirai, dramblio kaulas. Minimi brangakmeniai, žemčiūgai. Pastarųjų gaudymu labai susidomėjo I. Žiogelis, plaukiodamas Raudonąja jūra, keliose vietose jis stebėjo nardytojų sunkų darbą ir smulkiai jį aprašė. Lankėsi įdomiuose rytietiškuose turguose, vadinamuose bazarais, stebėjo prekybą viskuo, net žmonėmis.

Knyga parašyta, ne vien pasiremiant savo kelionės įspūdžiais, bet ir įvairių laikų keliautojų žiniomis. Autorius neblogai žinojo geografinių atradimų istoriją.

I. Žiogelis aprašo Abisinijos tautelių papročius, etnografinius, teisinius ypatumus. Aprašymai labai vaizdingi, vietom meniški, anekdotiškais pasakojimais paįvairinti. Kur galėjo, I. Žiogelis stengėsi patekti į įvairias ritualines čiabuvių iškilmes, vestuves ir pan. Kelionės metu sakosi daug teikęs medicininės pagalbos, gydęs ne tik ekipažo narius, bet ir paprastus žmones. Chartumo miesto, kuris Žiogeliui panašus į Kauną, apylinkėse siautė šiltinė ir cholera. Ir jis 12 dienų, atsiskyręs nuo ekipažo, gydė nelaimingus kaimiečius. Kai vėliau važiavęs pro Beirutą, tai ten irgi buvo paplitusi choleros epidemija. Vienintelis miesto gydytojas prancūzas buvo jau pabėgęs. I. Žiogelis ir čia gydęs iki galo, kol siautusi epidemija. Tarp kitų išgydė ir Rusijos pasiuntinį tūlą Ivanovą.

Ir šioje knygoje I. Žiogeliui užkliuvo biblija. Jis atkeliavo į vietą, kur atseit įvykęs stebuklas — Mozė išvedęs žydus per jūrą „Iš Egipto Žemės, iš nelaisvės namų“. Ėmėsi tikrinti, kaip Egipto bėgliai galėję neskęsdami pereiti pėsti jūrą. Ir ką gi — išmatavęs rado, kad gylis ten 1,27 metro, o jūros atoslūgio metu vos 15 cm (!).

Nemaža vietos skiriama religinio fanatizmo aprašymams, samprotavimams, kurių daug kyla, apsilankius Mekoje ir Medinoje. Tamsa, dvasinis pažeminimas ir paralyžius, absoliutus beraštiškumas, skurdas, aklas fanatizmas sukrėtė keliautoją. Be kita ko, įdomios aplinkybes kuriomis I. Žiogelis pateko į Meką ir Mediną. Tais laikais krikščioniui į šias šventas vietas nebuvo galima per septynis varstus prisiartinti. Tada su savo valdovo žinia I. Žiogelis pasivertė „musulmonu“ — užsidėjo turbaną, kiek pasidažė, išmoko maldų Ir apeigų. Jis aplankė visus šventus pašalius, buvo visai arti pranašo karsto Ir laimingai grįžo. O galėjo baigtis mirtimi.

Skaitant I. Žiogelio knygas pastebi gana gerus autoriaus stilistinius sugebėjimus. Daug puslapių parašyta tiesiog literatūriškai, vaizdžiai. Ypač tai pasakytina apie medžioklės scenų aprašymus.

Ramzio II pergalės scena

I. Žiogelio knygos yra didelė bibliografinė retenybė. Lenkai teigia, kad „Kelionės į Abisiniją“ tėra tik vienas egzempliorius Varšuvos universiteto bibliotekoje, kitas, spėjama, — Vroclave. Ši knyga, manoma, nepasiekė užsienio bibliotekų. Vilniuje Mokslų akademijos bibliotekoje yra abi Žiogelio knygos, o universiteto bibliotekoje — tik Egipto istorija.

Apie autorių žinių labai maža. Gal būt, dėl to pastaruoju metu atsirado net abejojančių I. Žiogelio darbais. Šiais metais Adis Abeboje leidžiamame žurnale „Journal of Ethiopian Studies“ pasirodė lenkų autoriaus St. Chojnackio nedidelis straipsnis, kuriame I. Žiogelio kelionė po Abisiniją abejojama. Įtariama autoriaus ten nebuvus, o knygą parašius iš nugirstų nuotrupų, kitų knygų, (rodymui pateikiami keli knygoje aptikti netikslumai: vienur kitur atstumas neteisingas, klaidingai pavadintas vienas kitas augalas, įtariama j| žinojus kitų autorių lankytų kraštų aprašymus. Tačiau tie netikslumai galėjo knygoje atsirasti ir dėl kitų priežasčių. Knyga buvo rašyta praėjus 15—20 metų po kelionės. Prieš tai buvo dar parašyta Egipto istorija. Neaišku, ar kruopščiai autorius vedė dienoraštį, gal iš viso nedarė užrašų. Dėl Egipto istorijos St. Chojnackis nedaro priekaištų, kai tuo tarpu stiliaus, faktų gausumo požiūriu knygos tarpusavy nesiskiria.

I. Žiogelis buvo kruopštus tyrinėtojas. Apie tai rašo M. Tiškevičius, kuris 1860—61 m. Žiemą kartu su I. Žiogeliu kasinėjo Kamako, Tebų ir kitus griuvėsius, aplankė žymius Egipto kultūros paminklus. I. Žiogelis, atrodo, susirašinėjo su istoriku T. Narbutu ir kitais Lietuvos praeities tyrinėtojais.

I. Žiogelis, užmirštas mūsų krašto žmogus, yra įdomi ir ii dalies mįslinga asmenybė. Verta patyrinėti jo veiklą, darbus ir kūrybą, paieškoti archyvinio palikimo, nuodugniai ir objektyviai jį įvertinti.

Č. KUDABA Geografijos m. kand.

Mokslas ir Gyvenimas 1966 / 02