Visuomeninė „Varpo“ kryptis

Stasė Jurginienė

Paskutinieji XIX a. ir pirmutinieji XX a. dešimtmečiai Lietuvos istorijai labai reikšmin­gas laikotarpis, kurį galima apibūdinti že­maičių bajorų žodžiais „ką amžiai pagadino, laikas yra atstatyti“. Tiesa, atstatinėjama bu­vo visą XIX šimtmetį, bet energingiausiai ir ryžtingiausiai buvo veikiama minėtais dešim­tmečiais. Net dabar sunku įsivaizduoti, kokio visuomenės susitelkimo, vienybės, bendro reikalo supratimo reikėjo tikslui pasiekti!

Šiais sudėtingais dešimtmečiais ypatingos reikšmės turėjo spauda. Lietuva tuo metu bu­vo engiama ir išnaudojama labiau negu kitos Rusijos imperijos tautos. Lietuviškas raštas ir lietuviškos mokyklos buvo uždrausta. Tik spauda galėjo žadinti ir telkti šiaudinių pastogių gyventojus. Toje sunkioje gadynėje pagrindinį ir didžiausią darbą nuveikė „Auš­ra“ ir „Varpas“.

 „Aušros“ uždavinys buvo vienyti lietuvius ir skatinti juos būti lietuviais, pritraukiant ir benutautėjančius. Propaguoti gimtąją kalbą. Remiantis garbinga ir didvyriška senove, pa­pročiais, tradicijomis, ugdyti tautinę sąmonę ir tėvynės meilę. Būti vertais „tėvų milžinų“. Tam buvo reikalinga tautinė vienybė. Pa­triotiniai straipsniai, eilės, pilnos tėvynės mei­lės ir ilgesio, lietuviškos žinios ne tik iš Lie­tuvos, bet ir iš užjūrio kėlė tautinę sąmonę ir visus lietuvius vienijo bendram darbui dėl Lietuvos laisvės.

„Aušra“ siekė išsaugoti ir apginti tauti­nius reikalus. „Juk ir mes esame tokie pat žmonės kaip ir mūsų kaimynai ir norime vi­somis teisėmis, priklausančiomis visai žmo­nijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis“ („Aušra“, 1, 4).

„Aušra“ brangi tokia, kokia ji buvo. Ta­čiau gyvenimas visuomet konkretus. Lietuva ūkininkų kraštas. Nesprendžiant žemės, duo­nos, ekonominių ir politinių ateities klausi­mų, vien romantizmas ir tautinis misticizmas ilgainiui tapo nepępuliarūs. „Aušros“ ben­dradarbių ir bičiulių ėmė mažėti, o kaimo žmonėms jos tematika nelabai buvo supran­tama. Tiesa, paskutiniuose „Aušros“ nume­riuose jau prasiskverbia realistinių-pozityvistinių apraiškų, ypač redaguojant J. Andziulaičiui-Kalnėnui.

Bendradarbių ir redaktorių nesutarimas dėl krypties vedė prie separatizmo, o skaitytojų mažėjimas — prie žurnalo žlugimo. Reikėjo naujo, visuomenės lygį ir laiką atitinkančio leidinio.

Idėja leisti naują žurnalą gimė Varšuvos lietuviams studentams. Prie jų prisidėjo vie­nas kitas lietuvis valdininkas ir laikraščio „Kraj“ bendradarbis, patyręs spaudos dar­buotojas J. Adomaitis.

1888 m. susibūrė Varšuvos studentų drau­gija „Lietuva“ su sava visuomenine prog­rama, paremta aktualiais dabarties uždavi­niais, kuriuos įgyvendinti galėjo padėti spau­da. Negausus Varšuvos lietuvių būrelis, dau­giausia studentai suvalkiečiai ir keletas lie­tuvių valdininkų, nustojus eiti „Aušrai“, pa­siūlė dr. J. Basanavičiui nebeatgaivinti „Au­šros“: „ligonis“ ir liks ligonis, nebus popu­liarus, juo nepasitikės, reikia naujo.

Tada atsirado „Varpas“. „Varpo“ krikšta­tėvis buvo dr. Jonas Gaidys-Gaidamavičius, aukštaitis nuo Aluntos, patekęs į suvalkie­čių teisininkų, kalbininkų ir daktarų sambū­rį. Kartu su J. Adomaičiu-Sernu jie buvo pir­mieji redaktoriai, turėję literato gabumų ir nemažai rašę. Tačiau „Varpas“ buvo dr. V. Kudirkos gy­venimas, jo kūdikis, kūrybos aistra ir viltis.

Žinoma, pirmiausia V. Kudirka — rašyto­jas, o ne visuomenės veikėjas. Minint 130-ąsias jo gimimo metines ir „Varpo“ šimtme­tį, pasirodė mokslininkų ir menininkų darbų apie šio kilnaus žmogaus gyvenimą ir vei­klą. Man gi norėtųsi pažiūrėti, kokia buvo „Varpo“ visuomeninė kryptis.

Draugija „Lietuva“ nebuvo partija, bet ji turėjo programą, realią, praktišką, atitinkan­čią visų lietuvių lūkesčius. „Varpas“ buvo tiesioginis programos vykdytojas, pasilikęs sau absoliučią idėjinę laisvę. Programa buvo sudaryta pozityvizmo įtakoje. Labai negausi Varšuvos lietuviškoji inteligentija lenkų judė­jime nedalyvavo, bet šio to iš jų pasimo­kė. J. Šliūpas rašė: „Lietuviškas to meto mū­sų jaunimo patriotizmas stūmė juos nuo sve­timų. „Proletariato“ ir „Narod. Volios“ orga­nizacijose dalyvavo bajoriškas jaunimas, su­lenkėję lietuviai, kurie mokėsi lietuvių kal­bos vien dėl to, kad galėtų vesti socialis­tinę propagandą Lietuvos valstiečių tarpe... Dar turėčiau pridėti, jog mūsų liaudies vai­kai nedalyvavo, kiek žinau, nei „Proletaria­to“, nei „Narod. Volios“ veikloje. Ten vei­kė bajorų vaikai, ypač lietuviai suvalkiečiai laikėsi toliau nuo revoliucijos krypsnio. „Pro­letariatas“ lietuvių neskyrė nuo lenkų, to­dėl lietuviai nesidėjo prie jų nei, tur būt, ne­rėmė to judėjimo. O man jis nepuolė širdin, kaipo einąs ne iš mūsų pačių tarpo. Kiek ga­lėjau kreipiau reikalą į lietuviškas vėžes. Di­delės pasekmės tai negalėjo turėti, taip trum­pai man su bajorais tesibroliaujant; gana to, kad bajorai Petrapily mano triūsu bent lietu­viškai mokytis buvo pasižadėję“.

Pagrindiniai programos punktai tokie:

1.                    Tautinis švietimas — knygų, laikraščių aktualiais gyvenimo klausimais leidimas, be­simokančio jaunimo šelpimas;

2.                    Tautinės sąmonės ugdymas. Lietuvio statusas, kalba, teritorija, istorija, papročiai, tradicijos, etninis klausimas;

3.                    Socialiniai-ekonominiai klausimai.

Sprendžiant pastaruosius klausimus, svarbiausias dėmesys buvo skiriamas valstie­čiams, nes Lietuva — valstiečių kraštas, jie buvo tautos dauguma. Nuo šio luomo gy­venimo lygio priklausė viso krašto padė­tis. Buvo nuspręsta prie „Varpo“ organizuo­ti priedą ūkininkams arba atskirą laikraštj. Toks laikraštis pasirodė 1890 m.—„Ūkinykas“. Jo paskirtis — ūkininkavimo mokykla valstiečiams. Jame buvo teikiama gausi in­formacija, patarimai valstiečiams įvairiais ūki­ninkavimo reikalais: žemdirbystės, gyvulinin­kystės, sanitarijos, amatų ir verslų bei pre­kybos. Taip pat buvo rekomenduojama verstis pagalbinėmis žemdirbystės lakomis: so­dininkyste, daržininkyste, žuvininkyste, bitininkyste. Šiem tikslui visi inteligentai buvo raginami ruošti ir spausdinti populiariu lite­ratūra, nedideles knygeles įvairiais vals­tiečiams rūpimais klausimais.

N (P. Vileišis — S. J.) rašė: „Šiandien, kaip anksčiau prieš kokų 10—15 m. rūpino­mės pakelti patriotizmą ir pratinti bei išmo­kyti žmones skaityti, bet neaiškiname, kokia nauda iš skaitymo, kur nuves mus tas patrio­tizmas... Ne tas tikrai myli Lietuvą, kuris gi­ria Vytauto genijų, dega platoniška meile Lietuvai, jos žmonėms, bet tas, kuris didžiai stebėdamas žvalgosi, kas gero kitur, kuris siekie sužinoti, ko nori kiti, kad galėtų nurody­ti gaires savo tautiečiams“.

Opus buvo emigracijos klausimas. Sunkus pragyvenimas, įvairios nesėkmės vertė lietu­vius ieškoti laimės kitur. Kai kurie važiuo­davo svetur, norėdami užsidirbti pinigų, kad grįžę nusipirktų ūkius. Sulaikyti emigra­cija galima buvo ne pamokslavimu, pata­rimais, o konkrečiomis priemonėmis — duo­dant žemės bežemiams ir mažažemiams. Reikėjo supirkti žemes iš kitataučių ne tik Lietuvos pakraščiuose, bet ir pačioje Lie­tuvoje, taip pat jos nepardavinėti kitatau­čiams. Reikėjo reikalauti, kad caro administracija panaikintų žemės pirkimo apriboji­mą (pirkti leista tik 60 dešimtinių).

Neskirstyti ūkių i atskirus mažus ūkelius, geriau išmokėti dalis, kad Lietuvoje įsivy­rautų vidutinis ūkis (A. Rimka), todėl ne­pridera lietuviams tampytis po teismus dėl žemės. Reikalinga radikalesnė negu 1861 m. žemės reforma (J. Vileišis). Valstiečiams rei­kalingas prieinamas kreditas. Žemę galima supirkti kolektyviai. Reikia steigti koopertiniais pagrindais kredito draugijas, tiekimo-realizavimo kooperatyvus. Prekybininkams ir pramonininkams įvesti progresyvinį mo­kestį (P. Leonas).

Neieškoti laimės užjūryje, kame dauge­lis patenka į didelį vargą. Laimė čia, tarp mūsų, Lietuvoje, mūsų darbo rankose, su­siklausyme ir vienybėje.

Vis dėlto pagrindinis „Varpe“ gvildena­mas klausimas buvo tautos savarankiškumas, valstybės reikalas. „Varpo“ nuomonę šiuo klausimu išsakė dr. Jonas Gaidys-Gaidamavičius 1889 m. liepos 22—23 dienomis Baltrušiuose varpininkų susitikime.

„Ar mums aišku, kokį mes galutinį tik­slą turime, savo šį darbą dirbdami? Juk aiš­ku, kad mes siekiame savo valstybinio gy­venimo“. Visi susirinkusieji šiuos žodžius priėmė kaip seniai puoselėjamus ir visiems gerai suprantamus, kaip vienintelę lietuviams alternatyvą.

„Varpas“ pripažino tautos klasinę sudėtį, tačiau jos nelaikė antagonistine. Tautinio solidarumo pagrindas demokratinis. Atskiros kryptys ar susibūrimai (partijų tada dar ne­buvo) netrukdė bendram tautiniam reika­lui, o tik išjudino visus. „Tautiškam atsipei­kėjimui reikalinga politinė kova už liuosesnį būvį ir ekonomiška kova už geresnį, turtin­gesnį būvį, bet ranka priešininkų tvirta, prieš vėją nepapūsi!" (J. Vileišis). J. Vileišis tau­tos egzistavimo klausimą siejo su siekimu įsitvirtinti rinkoje. Pasak jo, „tautybė — ne kas kita, kaip stengimasis prie naudin­gesnių produkcijos sąlygų arba troškimas prašalinti visas varžomąsias tiesas kapitaliz­mo plitimui“. 

Tik suvereni valstybė gali spręsti politines-ekonomines ir socialines problemas. Dideliam darbui reikalingos visos tautos jė­gos, visų raštingumas, visų sąmoningumas. Neraštingas politinėje veikloje nedalyvau­ja. Todėl svarbu politinis lietuvio sąmonin­gumo ugdymas, apšvieta, kad galėtų prie­šintis carinei priespaudai, nes nugalėti ga­lima tik tuomet, kai priešinsis visa tauta. Luomų vienybė — tautos tvirtumo laidas (P. Leonas). Reikia išjudinti visą liaudį, tai inteligentijos darbas, protų judėjimas, o tik po to pilietinis-politinis. „Išmokyti lietuvius lietuviškai mįslyti! Mieris mūsų — tarnauti Lietuvai, negi skirtingoms lietuvių partijoms. Reikia duoti kelią tam, kas nauja ir pažangu. Vergija pažanga, baudžiava taip pat pa­žanga, istorinė kategorija, bet švęsti jos pa­naikinimą nėra reikalo. Lietuvai ji be žado!“ (P. Leonas).

Nepaliko „Varpas“ ramybėje ir tų, kurie lietuviškumui, Lietuvos reikalams buvo at­bukę, o tokių buvo nemažai.

Ginti savo tautinius interesus kiekvieno žmogaus teisė. Tą pripažino ir pažangi ca­rinės Rusijoj visuomenė, iš kurios mokėsi daug ko ir mūsų inteligentija. Lietuvoje tau­tinį atgimimą spartino ir carinė priespauda, ir visuomeninė mintis aprašomu metu spar­čiai plito po visą kraštą.

Kas negerbia, negina savųjų, tas neger­bia ir kitų tautų teisių, o kas šliaužioja, tą galima ir trypti.

Valstybė, kokia ji bebūtų, jei engia joje gyvenančias kitas tautas, anksčiau ar vėliau (istorijoje daug pavyzdžių) subyra, kaip kor­tų namelis.

Religijos klausimai „Varpe“ nebuvo kelia­mi. Buvo laikomasi tokios taktikos: bažnyčia sau, tautiniai reikalai sau. Katalikybė su tau­tybe nebuvo tapatinamos.

Katalikiškos spaudos darbuotojai nemėgo varpininkų, jų leidžiamų knygų, laikraščių ar žurnalų. Todėl neatsitiktinai varpininkų gretose tebuvo vos keli kunigai „iš jau­nimo“, nors prenumeravo „Varpą“ daugelis. Jaunieji kunigai taip pat buvo pavaldūs baž­nytinei vyresnybei, kuri katalikybės reikalus laikė aukščiau bet kokio tautiškumo.

V. Kudirka siekė tautos vienybės ir su dvasininkija, tikinčiaisiais ir netikinčiaisiais. Jis rašė: „Visa lietuvių draugija (visuomenė) tai viena šeimyna su vienokiais troškimais, vienokia kalba, bet ne tokia vieninga kaip čekai. (Tautinis išsivaduojamasis judėjimas vyko ir Čekijoje tuo pačiu laikotarpiu.— S. J.). Lietuvos negelbės nei caras, nei popiežius, nei kitos svetimos politiškos srovės, mes patys savyje turime pagelbos ieškoti.

Kiekvienas iš mūsų turi žinoti, kur Lie­tuvis verkia, o kur džiaugiasi, kur vargsta, o kur turtuose, kur apleistas ir nuskriaus­tas, katrą brolį reikia gelbėti, o nuo katro prašyti pagelbos; turime žinoti jausmus, mislis ir darbus visų lietuvių, idant aišku būtų, ant ko galima yra remtis, norint ap­ginti savo tėvynę ir suteikti jai laimę" („Tė­vynės varpai“ (R. II).

„Varpo“ skyrius „Tėvynės varpai“ buvo V. Kudirkos tribūna, dažniausiai jis vienas jį ir užpildydavo. Čia buvo pateikiama pla­čiausia informacija, polemizuojama, pajuo­kiama ir guodžiama. Buitiniams įvykiams pa­vaizduoti V. Kudirka pasitelkdavo jumorą ir satyrą. Nors, kaip pats prisipažįsta, sa­tyrą kur kas sunkiau rašyti nei pamokslą, reikia mokslo ir išminties, o takto kur kas daugiau kaip kitiems žanrams.

„Tėvynės varpai“ duoda plačias galimy­bes V. Kudirkos pažiūroms ir asmenybei pažinti, parodo, kuo gyveno visa tuome­tinė Lietuve.

„Tėvynės varpai“—tai „Varpo" istorija.

„Varpo“ puslapiuose kelta dar viena la­bai skaudi Lietuvai problema — mišrių šeimų klausimas. Su tuo buvo susijęs mergaičių švietimas. Išsilavinusių lietuvaičių buvo maža. Todėl inteligentų šeimų dažnai pasitaikyda­vo mišrių. Kaime reikalai klostėsi papras­čiau ir mišrių šeimų buvo nedaug. Nors Lie­tuvos moterys buvo raštingesnės nei vyrai (Kauno gubernijoje), bet mergaičių moky­kla dažniausiai prie ratelio, geriausiu atve­ju pas „daraktorių“.

Betgi didžiausia nelaimė lietuviškai šeimai buvo rusinimas per cerkvių mokyklas, kurios buvo ir mišrių šeimų kūrimo mokykla.

Didžiausias vaidmuo šeimoje priklausė lie­tuvei motinai, o ją reikėjo mokyti. Nedaug ką ji galėjo duoti vaikų lavinimui; išskyrus tautinę sąžinę, dorą ir meilę darbui. „Bu­vo gadynė, kai lietuvės gimdė ir auklėjo lie­tuvius. šiandien lietuvės gimdo tik vaikus, nes tautišką instinktą pametė, o Lietuvos reikalų nebepažįsta. Ateityje, tikiu, netoli­moje, lietuvės vėl gimdys ir auklės lietu­vius— kada pažins Lietuvos reikalus per apšvietą. Todėl būtinas ir mergaičių švieti­mas“,— rašė „Tėvynės varpuose“ V. Kudir­ka.

Ne tik rusinimo, bet ir lenkinimo pasek­mės Lietuvoje buvo skaudžios: daugelio sulenkėjimas, menkas tautinis atsparumas, vengimas kalbėti lietuviškai, savųjų pavardžių iškraipymas, siekiant prisitaikyti, patai­kauti, buvo neretas reiškinys tuo metu. „To­kių piliečių,— rašė V. Kudirka,— niekada ne­išteisins Lietuva“.

Dabar kitas metas. Turime viską ir viskas priklauso nuo mūsų. Nieks nepadės, nepa­siūlys, jei patys nedirbsime, nesieksime ir nesaugosime. Visų mūsų bendras troškimas ir viltis, kad nepasikartotų praeities negan­dos, kad gyvuotų mūsų kalba, raštas, kles­tėtų nacionalinė kultūra, žaliuotų Lietuvos gi­rios ir tekėtų tyras vanduo Lietuvos upėmis!

Mintis apie „Varpo“ visuomeniškumą bai­giu F. Šilerio „Giesmės apie varpą“ motto — vivos voco, moriuos pfango, fulgura bran­go (gyvuosius šaukiu, mirusius palydžiu, au­dras tildau).