Niekas nežino Sacharos

Laurensas GRINAS

Pietų Afrikos kilmės autorius yra surinkęs įdomios medžiagos apie Juodąjį kontinentą. Keliautojas ir žurnalistas L. Grinas priėjo išvadą, kad europiečiai dar nėra išaiškinę nemaža keistų reiškinių.

 „Žmonės taria, kad žino Sacharą, — šnabždėjo mirdamas iš troškulio prancūzų generolas Laperenas. — Niekas jos nežino. Aš ją perėjau dešimtis kartų, o vienuoliktąjį  ji mane nugalėjo.“

Niekas nežino Sacharos. Štai kodėl apie ją paplito tiek legendų. Tai didžiausioji pasaulio dykuma — daugiau kaip trys milijonai kvadratinių mylių [kiti mokslininkai nurodo ne 5 mln. km², o 7 mln. km²] sauso smėlio okeanas. Antrą valandą vidudienj čia galima iškepti kiaušinį ant smėlio, o antrą valandą nakties — sušaldyti jį. Joje yra karščiausieji pasaulio rajonai, kuriuose žmogus be vandens miršta po devyniolikos valandų.

Pažinojau žmonių, mirusių iš troškulio šioje dykumoje. Tai labai liūdna istorija. Pagalvojus apie ją, mano širdis ir dabar susispaudžia nuo skausmo. Bet nurodysiu tik vieną faktą, kuris mane tebestebina nuo tos dienos, kai sužinojau šios tragedijos detales. Dingo dvylika Pietų Afrikos piliečių. Kai juos surado, vienuolika buvo jau negyvi. Jie mirė labai greitai. Išsigelbėjo tik vienas. Ištisą savaitę jis klaidžiojo dykumoje be vandens. „Likęs gyvas rimtai serga,“ įsiminiau sakinį. Buvo vasaros pradžia. Man atrodė stebuklas, kad vienas vis dėlto išliko gyvas.

Vasarą Sachara — baisiausia pasaulio vieta. Karštis svilina akis. Jei skrendate lėktuvu, bekraštė nuoga dykuma baugina daugiau, negu bet kuris vandenynas. Bet iš viršaus dykuma yra tik trumpas kito pasaulio mirksnis. Lėktuve jūs esate baltų debesų ir mėlyno dangaus valdžioje. Pilkas smėlis apačioje — tiesiog niūrus vaizdas, švystelėjęs už lango. Kai pastebi ten žmones, jie atrodo kitos planetos būtybėmis.

Netgi kai lėktuvas skrenda žemai, visa atrodo netikra. Kaimeliai palei Nilą panašūs į fortus, apsuptus žemės pylimais. Matyti, kaip laivų meistrai dirba senoviškas valtis ir tuoj pat viskas dingsta. Akimirkai pasirodo cukrašvendrių plantacijos ir raudoni žydinčių aguonų lopai. Jie taip pat nerealūs, kaip ir senovės miestai, kapai ir šventyklos, nekropolis ir paminklai. Visą laiką apačioje vingiuojasi žalia juosta, gaubianti didžiosios upės krantus. Tačiau dargi ir Nilas iš dešimties tūkstančių pėdų aukščio [3 km] atrodo menkas upeliūkštis.

Tikrovė prasideda tik žemėje. Karštis ribuliuoja ir akina. Jis tiek įskaudina, kad negali būti netikroviškas. Kaip žmonės gyvena šiame pragare? Išbuvau dykumoje pakankamai ilgai, kad suprasčiau tai.

Visą Šiaurinę Afriką užima didžiausioji pasaulio dykuma Sachara. Skaičiais pažymėtos straipsnyje minimos vietovės: 1 — Tobrukas, 2 — EI Alameina, 3 — Siva. 4 — Dachla, 5 — Kufra, 6 — Timbuktu

Taip, Sachara — baisi dykuma. Bet štai jau du tūkstančiai metų per ją keliauja kupranugarių vilkstinės. Čia nusidriekia seniausi prekybiniai karavanų keliai. Kupranugariai, apkrauti druska, maišais su druska, žingsniuodavo per nepakeliamo karščio žemę! Su šiomis prekėmis, atstojančiomis pinigus, jie ėjo per kopas nuo oazės iki oazės. Druska, dramblių kaulai, vergai. Štai turtai, privertę žmones rizikuoti savo gyvybe dykumoje. Kai pagalvoju apie griaučius daugelio tūkstančių vergų ir nelaimingų eunuchų, priverstų leistis j tokias keliones, nesigailiu, kad tiek daug vergų pirklių žuvo iš troškulio.

Tur būt, tūkstančiai pirklių ir daug tūkstančių karių yra palikę savo kaulus dykumoje. Prieš penketą amžių iki mūsų eros čia žuvo ištisa armija, pasiųsta karaliaus Kambizo į Sivos oazę. Pereito šimtmečio pradžioje iš Timbuktu į Viduržemio jūros pakrantę iškeliavo dviejų tūkstančių kupranugarių ir tiek pat žmonių vilkstinė. Nė vienas žmogus, nė vienas kupranugaris neatvyko į paskyrimo vietą.

Kupranugarių vilkstinė keliauja per smėlynus

Senovėje vilkstines vesdavo aklieji keliavedžiai. Dykumos takai persisunkę kupranugario kvapu. Smėlio audros galėjo užpustyti pėdas, Jaet kvapas likdavo — silpnas, tačiau vis dėlto pakankamas jautriai aklo vadovo nosiai. Kas mylią jis imdavo saują smėlio ir uostydavo ją. Žemėje, kurioje nėra jokių ženklų, neregys buvo naudingesnis už regintįjį.

Keletą amžių iki radijo telegrafo atsiradimo Sacharoje stambiuose prekybos centruose — Timbuktu ir Kanoje, Kaire ir Chartume — pasitaikydavo žmonių, kurie išpranašaudavo vilkstinės atvykimą. Netgi dabar nuošaliose oazėse galima aptikti senius, iš anksto pasakančius, kokią dieną ir valandą tarp palmių pasirodys nauji žmonės, įdomu, ar šie pranašavimai pakankamai dažnai pasiteisina, idant nebūtų priskiriami prie paprastų sutapimų?

Kažkada Sacharos tyrinėtojais ir šeimininkais yra buvę tuaregai. Šie musulmonai senovėje buvo krikščionys, ir iki šiol jų balnus puošia kryžius. Jie kasdavo šulinius ir imdavo mokestį už vandenj. Bet nuo vienuoliktojo amžiaus juos ėmė išstumti arabai. Arabų vilkstinės būdavo milžiniškos. Penkiolikos tūkstančių kupranugarių karavanas pajėgdavo nugabenti į Timbuktu pusantro tūkstančio tonų ryžių, sorų ir karčiųjų kolos riešutų. Grįždavo jis su auksu ir druska. Kasmet iš Kairo speciali dvylikos tūkstančių kupranugarių vilkstinė keliaudavo į kalnakasybos centrą Takedą vario lydinių.

Keturioliktame amžiuje Mansa Muša, Malio mandigonų tautos karalius, vadovavo didingai kavalkadai, kuri iš Vakarų Afrikos per visą Sacharą vyko į Kairą, o paskui į Meką. Valdovas jojo arkliu, o penki šimtai jo vergų nešė aukso lydinius, vertus milijonų svarų. Mansa Musa sėkmingai nukeliavo ten ir atgal, bet daugelis žmonių žuvo pakelyje. Šitaip gimsta legendos apie Sacharos lobius.

Senovinėse „knygose apie lobius" (egiptiečiai astrologai jas mielai parduotų jums) kalbama apie karaliaus Kambizo turtus. Jau minėjau apie jo armiją, pasiųstą į Sivą sunaikinti Jupiterio Amono Šventyklos, ir tragiškai žuvusią iš troškulio. Nepaisant to, Kambizas vis dėlto užkariavo Egiptą. Jis turėjo vario rūdynų ir smaragdo kasyklų, o Sacharoje savo žemėse rasdavo natūralius aukso gabalus, sakoma, sulig moliūgu. Tačiau nepaisant astrologų pagalbos, šie turtai iki šiol nesurasti.

Garsiame arabų rankraštyje „Knygoje apie paslėptus perlus“ nežinomas XV a. autorius smulkiai aprašo keturis šimtus dykumos vietų, kuriose esą paslėpti lobiai. Ir daugiau kaip pusamžį archeologai keikė šio kūrinio autorių. Rankraštis buvo 1907 m. išleistas Kaire prancūziškai. Beveik visos vietos, nurodytos jame, buvo arti įvairių senovės paminklų. Beieškodami lobių, vandalai pridarė pastariesiems nepataisomos žalos.

Labai dažnai lobių ieškotojai pakliūdavo bėdon. 1922 m. trys žmonės — Hameris, Rusekas ir Fokleris — išvyko kažkokiu slaptu tikslu į Libijos dykumą ir buvo pagrobti senusitų genties. Moterys kankino Foklerį ir Hamerį, o paskui nužudė juos. Pusgyvis Rusekas, paženklintas karšta geležim, pabėgo į Dendero oazę.

Kitą nelemtą ekspediciją organizavo vokietis Erichas Baumgartneris, kariavęs hitlerinėje Romelio armijoje. Po antrojo pasaulinio karo jis nuvyko į Egiptą. Ištarnavęs keletą metų garlaivininkystės kompanijoje, sutaupė pinigų, nusipirko detektorių, dinamito ir automašinų. 1952 m. jis iškeliavo maršrutu, kuriuo 1874 m. jau buvo praėjęs jo tėvynainis Rolfsas, nes tikėjo, kad pastarasis aptiko karaliaus Kambizo kasyklas.

Sprendžiant iš darbininkų pasakojimų, Baumgartneris kažką atrado. Tačiau darbininkai nepadėjo jam kasinėti. Jie tarė, kad jis ardo seną šventyklą, saugomą džino arba piktosios dvasios. Tada Baumgartneris pakišo dinamitą. Tačiau užtaisas pasirodė kiek perdidelis. Milžiniška kopa prasmego, palaidodama po savim ir ieškotoją.

Abejotina, ar Sacharoje begalima surasti nors vieną „užmirštą oazę“, turinčią kokią nors vertę, nors paskutinė iš jų buvo aptikta ir pažymėta žemėlapyje tik tarp pirmojo ir antrojo pasaulinio karo. Legendos apie oazes atsiranda įvairiai. Atidūs stebėtojai sekdavo palminių balandžių bei varnų skraidymo kelius ir nuspręsdavo, kad jie atlekia nuo kažkokio nežinomo vandens šaltinio.

Taip vienas žmogus stebėjo, iš kur į jo oazę atskrenda balandžiai ir kompasu nustatė kryptį. Paskui nušovė keletą balandžių ir išskrodė juos. Visų skrandyje rado alyvų. Tada išradingasis žmogus sugavo keletą vietinių balandžių ir ėmė šerti juos alyvomis. Kas valandą jis užmušdavo po vieną balandį ir ištirdavo jo skrandį. Pagaliau jis pastebėjo, kad ką tik užmušto balandžio skrandyje alyvos suvirškintos lygiai tiek, kiek ir alyvos nušautųjų svetimų balandžių skrandžiuose. Šis paukštis skraido 25 mylių per valandą greičiu, o jis nustatė, kad atskridusieji iš dykumos balandžiai buvo suvalgę alyvas prieš devynias valandas. Tada žmogus iškeliavo kompasu pasižymėta kryptimi ir kupranugariu įveikė apie 225 mylių nuotolį. Jis susilaukė pelnyto atlyginimo, atsidūręs iki tol nežinomoje oazėje su alyvmedžiais.

Kufros oazę, j kurią baltasis žmogus pirmą kartą pateko tik 1921 m., atrado pastabus beduinas iš Obejados oazės, esančios gerokai į šiaurę nuo Kufros. Beduinas stebėjo varną, reguliariai išskrendančią į pietus ir po kurio laiko grįžtančią į Obejadą. Vadovaudamasis vien tuo, beduinas narsiai leidosi į kelią ir pagaliau pasiekė finikines palmes bei vandenį. Šitaip buvo atrasta Kufra. Sis atradimas pasirodė labai vertingas, nes oazė teikė maistą ir vandenį pačioje rytinės Sacharos širdyje Ji tapo ne tik vilkstinių prieglobsčiu, bet ir rojaus sodu, kuriame įsikūrė didelė gyvenvietė. Naujoji oazė buvo tikras lobis.

Iki ją atrandant, Kufros rajone žūdavo daug vilkstinių. Kopų viešpatijoje tenka keliauti tarp aukštų smėlio keterų. Jei oazė yra kitoje kopos pusėje, jos neįmanoma aptikti net ir už kelių šimtų jardų [1 jardas = 0,91 m]. Žinojau žmonių, mirusių iš troškulio už šešiasdešimties mylių nuo oazės. Ir visai netoli buvo šulinys. Mylios nuotolyje pro juos praėjo tyrinėtojų partija, tačiau kopos dengė mirštančiuosius žmones.

Legenda apie Zerzurą [„paukščiukų oazę“] yra plačiausiai žinomas pasakojimas apie Libijos oazes. Daug ekspedicijų išvykdavo ieškoti šios vietos. Londono privilegijuoto klubo „Zerzura" nariai [į jį priimdavo tik tuos, kurie buvo dalyvavę paieškose] prie pietų stalo šnekučiuodavo apie šią nesurandamą oazę. Ilgus metus Karališkosios geografijos draugijos žurnalas skelbdavo Zerzuros oazę geografinių pavadinimų sąraše. Ir pagaliau paslaptis buvo atskleista.

Romantiškas „Zerzuros" vardas pirmą kartą minimas arabų rankraštyje prieš 700 m. „Knygoje apie paslėptus perlus“, atnešusioje tiek nelaimių, taip pat ypač viliojančiai aprašoma Zerzura. Pateiksiu tik vieną ištrauką:

„Nuo šio paskutiniojo vadžio (išdžiūvusi upės vaga) prasideda kelias, atvedęs į Zerzuros miestą, prie jo uždarų vartų. Šis miestas baltas, kaip balandis, o ant jo vartų išraižyti paukščiai. Paimkite raktą iš paukščio snapo ir atrakinkite miesto vartus, įeikite ir ten rasite didžiulius turtus, o taip pat karalių ir karalienę, miegančius savo pilyje. Neprieikite prie jų, bet paimkite turtus.“

 Zerzura, apie kurią pereito šimtmečio pradžioje rašė seras Gardineris Vilkinsonas, ne tiek pasakiška. Jis išgirdo apie Juodųjų oazę, pavadintą taip todėl, kad ši į vakarus nuo Nilo oazė buvo užimta juodų žmonių, atėjusių nežinia iš kur. Jie pagrobė keletą vyrų ir nusivedė juos į dykumą. Vilkinsonas, autorius, vertas pasitikėjimo, tarė, kad Juodųjų oazė gali būti Zerzura.

Tais laikais, kai Prancūzijos Ekvatorinėje Afrikoje .prekybiniai karavanai keliaudavo j Egiptą per Kufrą, atkakliai sklido gandai apie arabus, paklydusius dykumoje ir netikėtai patekusius j nuostabią oazę. Joje tarp palmių kilo auksinis minaretas ir saulės spinduliuose blizgėjo ežeras. Bet, matyt, dykuma juos apgavo savo miražais. Atgal šie arabai taip ir negrįžo.

Mūsų amžiaus pradžioje Hardingas Kingas iškeliavo į vakarus nuo Dachlos oazės, kur girdėjo daug pasakojimų apie Zerzurą. Buvo kalbama, kad į Dachlą iš smėlynų vėl atvyko paslaptingieji juodieji žmonės. Kingas sutiko du beduinus, pasakojusius, kad matė nedidelę oazę su palmėmis ir griuvėsiais ten, kur žemėlapyje buvo pažymėta balta dėmė.

Daug metų žmonės galvojo, kad lekiantis smėlis, artėjąs prie Dachlos, yra prarijęs Zerzurą. Kopos gali vėl persikelti tolyn ir atidengti prarastąją oazę, bet kas gi žino, kada tai įvyks? 1932 m. vasarą jaunas tyrinėtojas seras Robertas Kleiton-Ist-Kleitonas su automašinomis ir nedideliu lėktuvu iškeliavo ieškoti Zerzuros. Iš lėktuvo lakūnas pamatė ir nutraukė platų slėnį su akacijomis. Dėl baisaus karščio ir vandens trūkumo buvo per daug rizikinga nutūpti, todėl tolesni tyrinėjimai atidėti iki žiemos. Bet tyrinėtojas kažkuo užsikrėtė dykumoje ir mirė. Tuo reikalas ir baigėsi.

Vis dėlto po kurio laiko du aviacinės ekspedicijos nariai pasiekė šį slėnį, nepažymėtą žemėlapyje. Vienas jų, P. A. Kleitonas, aptiko į rytus nuo jo dar slėnį, o kitas rado vakaruose trečiąjį slėnį. (Tai buvo apie 1952—1954 m.) Kelionėje buvo sutiktas senas arabas, ilgus metus gyvenęs Kufroje ir kaip niekas kitas gerai žinojęs dykumą. Arabas tikino, kad šie slėniai, pastebėti iš lėktuvo ir vėliau tyrinėti, yra Kufros gyventojų žinomi kaip vadi Zerzura. „Slėnyje veisiasi kalnų avinai, lapės, bet ypač daug paukščių. Dėl to slėnis ir pavadintas vadi Zerzura,“ — pasakė senis.

Vienas iš labiausiai prityrusių ir drąsių Libijos tyrinėtojų, „Zerzuros“ klubo prezidentas, majoras R. A. Begnoldas tada nusprendė, kad šie vadžiai [vėliau pažymėti žemėlapyje Gilf Kebiro vardu] ir yra legendarinė Zerzuros oazė. Bet jis pažymėjo, kad oazės vardo kilmė vis dar neaiški, nes ji atsirado arabų rankraščiuose daug amžių iki tol, kai arabai aptiko šią vietą. „Aš vis tebemanau, kad Zerzura — vienas iš daugelio pavadinimų, teikiamų legendariniams miestams, susikuriantiems per ilgus amžius fantazijoje tų žmonių, kuriems paslaptinga didžiausioji Šiaurės Afrikos dykuma buvo neprieinama,“ — užbaigia Begnoldas.

Kas yra skraidęs nedideliame aukštyje viršum Afrikos dykumų, turėjo pastebėti ten daug vėžių. Atrodo, tarytum kai kurios dingsta begalybėje, ir tai daugiausia jaudina. Prieš dvidešimt metų aš pats palikau pėdsakus dykumoje. Ir nors jų neįmanoma atrasti, norisi tarti, kad jie vis dar išsilaikė, šiame sausame rajone pėdsakai išlieka daugiau kaip 100 metų. Karteris Vilsonas, šio šimtmečio pradžios aukštas Egipto valdininkas, aptiko Napoleono armijos gurguolių vėžių, paliktų 1798 m., žygiuojant iš Salchudžio j Kantarą. 1909 m. Rasel-paša rado patrankų ratų pėdsakus; iš tų patrankų buvo šaudoma 1882 m. mūšyje ties Tel-al-Kebira. Per pirmąjį pasaulinį karą kautynėse su senusitais Vakarų dykumoje pirmą kartą buvo panaudotos automašinos — ir iki šiol nuošalesnėse vietose randamos jų siaurų padangų vėžės. Specialistas gali surasti mūsų amžiaus trečiojo dešimtmečio dykumų tyrinėtojų Kemalio ed-Dino vilkikų vikšrų atspaudų ir Omaro Tusuno triašių automašinų vėžių. Beduinas-pėdsekys sugeba parodyti beveik kiekvienos sustojimo vietos, kiekvieno mūšio su smėliu, kiekvienos stovyklos pėdsakus. Aptikęs naują kupranugario pėdsaką jis, be abejo, parodys, kur miegojo žmonės, kur jie atliko rytinę maldą, kur jų kupranugariai ėjo iš lėto, o kur pradėjo bėgti.

Senus automašinos pėdsakus esu matęs ne tik Sacharoje, bet ir Pietvakarių Afrikoje — pajūrio dykumoje Nimbe ir raudonojoje dykumoje Kalacharyje. Bet aš manau, kad šiaurės Afrikos dykumos daug ilgiau išlaiko žmogaus įsibrovimo ženklus.

Keliautojai palieka ir kitokių savo kelionės pėdsakų negyvos dykumos plotuose. Lakūnai mato išilgai daugelio Sacharos kelių saulėje blizgančius butelius. O autokelias į pietus nuo Tanžero tiek nusėtas buteliais, išmestais iš autobuso, kad ten nereikalinga jokių kelio ženklų. Bet visų įdomiausias butelis Sacharoje buvo, mano supratimu, tas, kurį minėtasis Rolfsas paliko akmenų krūvoje į pietus nuo Sivos. 1922 m. tą butelį atrado Kernai ed-Dinas ir perskaitė jame esantį kreipimąsi: „Ar kada nors čia dar žengs žmogaus koja?“

Geologai iki šiol nepajėgia išaiškinti Sacharos smėliu okeano kilmės. Vienu metu buvo manoma, kad senovėje čia būta jūros. Bet paskui ši hipotezė atkrito. Kažkada Sacharoje buvo rojus. Šiandien išnykę miestai tada turėjo vandens, juose virė gyvenimas. Netgi drambliams pakako vandens. Prieš penkis tūkstančius metų Sachara ėmė džiūti, bet ten vis dar išsilaikė atviri žole dengti plotai, krūmokšniai, išsilaikė gvvybė.

Pagaliau upės išseko ir virto balomis. Gyvuliai susitelkė aplink oazes ir jau nebegalėjo jų apleisti. Antilopė ir gazelė, šakalas ir lapė, strutis ir putpelė, antis ir flamingas seniau braidydavo, kur norėjo. O paskui tik paukščiai begalėjo skraidyti viršum bevandenės dykumos.

Oazė iš lėktuvo

Ekspedicijos randa daugybę įrodymų, patvirtinančių, kad Sacharoje kadaise būta vandens. Toli nuo oazių, vietovėse, kur dabar nėra nė vieno žmogaus, mokslininkai ant uolų atrado ir nukopijavo raudonus ir baltus piešinius, vaizduojančius galvijus. Buvo atkasti akmeniniai požemiai ir ištirti griaučiai, ant kurių atrasta karolių iš brangakmeniu ir stručio kiaušinio lukštų. Tyrinėtojai aptiko nugludintus akmens kirvukus, grūstuves ir girnas. Aišku, jog kadaise čia buvo didelės gyvenvietės. Iš girnų galima spręsti, kad ten, kur dabar viešpatauja vien smėlis, senovėje buvo auginami grūdai. Kokie gi žmonės medžiojo Sacharos rojuje? Kas tie nežinomieji uolų piešinių autoriai? Tai taip pat paslaptis. Tačiau yra tariama, kad senovės Sacharoje, dar gerokai iki pasirodant berberams ir arabams, gyveno negroidinė rasė. Taigi ir Sachara turi savo kontrastus. Kadaise čia veisėsi krokodilai.

Oazių šaltiniuose iki šiol randama žuvies, o kalnuose — berberinių avių. Tai vis labai skirtingų klimatinių epochų liekanos. Ir beveik visur — smėlis, nesuvokiamas smėlis, prarijęs senovės rojų. Libijos dykumoje keliautojui nepaprastą įspūdį palieka smėlynai, nes tai visų didžiausieji smėlio plotai pasaulyje, ir smėlis čia guli labai giliai. Norėdamas pasiekti faraono Tutanchamono kapą. Hovardas Karteris buvo priverstas pašalinti ketvirtį milijonų tonų smėlio, bet tai tik lašas smėlėtame Libijos dykumos okeane.

Smėlis gali tapti baisus. Milžiniškos geltonos kopos nusidriekia į tolį lygiagretėmis virtinėmis, ketera už keteros. Jos nutolusios viena nuo kitos .per vieną-dvi mylias, siekia 200 pėdų (60 m) aukščio ir tęsiasi kokia trisdešimt mylių.

Tik senusitai jaučiasi čia kaip namie. Šis religinis beduinų ordinas buvo įkurtas daugiau kaip prieš 100 metų vieno iš pranašo Mahometo įpėdinių. Senusitai iš seno vertėsi vergų prekyba. Sacharoje pirmojo pasaulinio karo metu jie kovojo prieš Anglijos ir Pietų Afrikos kariuomenę, o antrajame pasauliniame kare palaikė Britanijos ekspedicinį korpusą.

Šie rūstūs žmonės nežino, kas yra alkoholis, tabakas ar kava, bet mėgsta arbatą.

Senusitai-dykumos keliavedžiai turi nepaprastą sugebėjimą orientuotis vietoje. Krypties pakeitimas nesutrikdo jų, nes kiekvieno vadovo galvoje yra savarankiškas kompasas. Ir netgi tamsią naktį, atsidūrę nežinomoje vietovėje, senusitai uztikrintai eina reikalinga kryptimi. Niekas nežino Sacharos, bet senusitas-keliavedys beveik niekada joje nepaklys. Gal būt, dėl to jis turi būti dėkingas savo kupranugario instinktui. Pasakojama, kad kupranugaris visada suras kelią atgal į oazę, kurioje kada nors yra ganęsis. Daug kartų vilkstinės būdavo išgelbėtos dėl to. jog kupranugaris lyg nujausdamas perimdavo keliavedžio vaidmenį.

Niekas nežino Sacharos, ir visur aplink oazes smėlyje palaidotos paslaptys, štai Sivos oazė. Jos namai iš žemės ir druskos prilipę vienas per kita prie didžiulės uolos. Sis žmonių skruzdėlynas iškyla viršum šventovės orakulo, prie kurio pasitarti atvykdavo Aleksandras Makedonietis. Netoli Sivos yra kitų senovinių miestų, vis dar laukiančių archeologų. Kažkur prie šios oazės slypi ir dingusiosios senovės smaragdų kasyklos. O Sivos palmių miškeliai jau trisdešimt amžių teikia geriausius pasaulyje finikus.

Tai tikrai nuostabi dykuma.

Mokslas ir gyvenimas 1967/07

Pirmoji Lietuvos knyga

Doc. Marcelinas ROČKA

Pirmąją knygą Lietuvoje išspausdino 1525 m. baltarusių kultūros veikėjas-huma-nistas Pranciškus Skorina. Pirmoji knyga lietuvių kalba išėjo 1547 m. Tačiau yra duomenų, rodančių, kad dar pačioje XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje apsišvietę Lietuvos žmonės, visuomeninių bei kultūrinių poreikių skatinami, rūpinosi rengti ir kur nors spausdinti knygas. Spausdintos jų iniciatyva bei rūpesčiu, jų finansuojamos ir platinamos Lietuvoje, tos knygos gali būti pavadintos Lietuvos knygomis.

XV a. pabaiga ir XVI a. pradžia, pakilus ekonominiam gyvenimui, labai pagyvino Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Padidėjo apsišvietusių žmonių skaičius, plito humanistinės idėjos, pradėjo kurtis bibliotekos, vis daugiau žmonių patyrė skaitymo teikiamą naudą ir malonumą. Knygų leidiniai, be to, duodavo pelno pardavėjams, leidėjams, spaustuvininkams.

Tokių Lietuvos knygų pirmoji yra 1499 m. spausdinta lotyniška Maityno ,,Agenda". Jos antraštės lietuviškas vertimas toks: „Agenda, arba Dievo sakramentų teikimo knyga, išleista garbingo vyro pono Martyno, Vilniaus vyskupystės kanauninko. Spausdinta Gdanske mano, Konrado Bomgarteno, 1499 metais. Baigta pirmadienį prieš Barnabo šventę, t. y. birželio 10 d.

Tai labai reta knyga. Du egzemplioriai yra Lenkijoje; Osolinskių bibliotekos egzemplioriaus mikrofilmas — Lietuvos Mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje.

Apie šios knygos autorių daugiau, negu antraštėje duota, sužinome iš M. Valančiaus, kuris savo ruožtu naudojosi kai kuriomis žiniomis iš A. Kojalavičiaus darbų. (M. Valančius, Raštai, II t. 69—71 p. 1972 m.). Be to, keletą papildomų duomenų apie Martyną pateikia savo darbuose (1914) lenkų mokslininkas J. Fijalekas. Apie pačią knygą nedidelį darbelį yra išspausdinęs (1928) Z. Obertinskis.

Iš tų šaltinių matyti, kad Martynas mirė 1514 m. Gimęs galėjo būti apie XV a. vidurį. Nustatyta, kad kilęs iš Lietuvos, vilnietis. Pirmuosius mokslus, tur būt, ėjo Vilniuje, o paskui net tris dešimtis metų studijavo teisę Italijoje. Krokuvos universitete, kur studijuodavo daug to meto Lietuvos jaunuolių, tyrinėtojai Martyno nerado. Grįžęs į Lietuvą, Martynas greitai aukštai iškilo: tapo Vilniaus kanauninku, o paskui ir Žemaičių vyskupu, taigi įtakingu politiniu veikėju. Jis buvo mokytas, protingas ir darbštus žmogus. Apie jo išsimokslinimo lygį ir pobūdį galima spręsti iš to, kad tuo metu Italijoje, kurios mokyklose jis praleido ilgus metus, humanizmas buvo pasiekęs savo klestėjimo aukštumas. Vadinasi, Martynas negalėjo išlikti nepaliestas to galingo ir įvairiapusiško kultūros judėjimo.

Martyno ,,Agenda", kaip ir dauguma ano meto leidinių, religinio turinio. Čia jos netobulumas ir ribotumas. Tačiau mums dabar ne tai svarbu. Šiuo atveju mus labiausiai domina spaudos panaudojimo faktas. Juk spauda yra vienas žymiausių Renesanso epochos išradimų. Spaudos dėka apsišvietusioje visuomenėje plačiau pasklido pažangios mintys; ji kėlė krašto literatūrą, kultūrą, mokslą, didino skaitančių žmonių skaičių, tarnavo pažangai. Iš kitos pusės, spauda silpnino bažnyčios įtaką; dėl jos bažnyčia palaipsniui neteko ne tik skaitymo ir rašymo, bet ir aukštesnio išsilavinimo monopolio, kurį ji turėjo anksčiau.

Katalikų bažnyčia tuo metu, ryšium su visuomeniniais pakitimais ir humanizmo plitimu, pergyveno krizę ir didelius prieštaravimus, kas ilgainiui sukėlė skilimą ir reformaciją. Norėdama išvengti irimo, katalikų bažnyčia turėjo atsisakyti tų visų nevienodumų, kuriuos į jos liturgiją ir mokymą įnešdavo ranka perrašinėjamos knygos. Spaudą jos vadovai laikė viena iš priemonių kovoti su erezijomis. Todėl visokio religinio pobūdžio knygos, bažnytinės vyresnybės nurodymu, būdavo spausdinamos centralizuotu būdu, o paskui platinamos priverstinai, grasinant bažnytinėmis bausmėmis. Tada pasirodė įvairaus pobūdžio rinkinių religinėms apeigoms suvienodinti ir pan.

Toks spaudos panaudojimo atvejis, matyt, yra ir Martyno ,,Agenda", Reikia atkreipti dėmesį ir j tai, kad ši knyga yra pirmasis toks spaudinys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lenkuose „Agenda" pasirodė tik po ketverių metų (1503). Tai viena iš žymių, kad spausdinto žodžio poreikiai Lietuvos kultūros aplinkoje jau buvo išaugę, ir knyga buvo rūpinimąsi ne mažiau, kaip kaimynuose.

Kadangi vilniečio knyga spausdinta anksčiau, matyt, ja norėta pasinaudoti ir kitur. Tai turėtų rodyti dvejopa „Agendos" antraštė: kai kurie egzemplioriai turėjo ilgesnę, aukščiau pateiktą antraštę, o kai kurie sutrumpintą. Galimas daiktas, kad ,,Agenda" su ilga antrašte, kur pažymėtas autorius, buvo skirta vietos reikalams, tuo tarpu knygos su trumpa antrašte vežtos toliau, kur vilniškio autoriaus paminėjimas nebuvo aktualus.

Apie K. Bomgarteną, kuris knygos gale giriasi ją išspausdinęs, žinoma, kad tai buvo ano meto klajojantis spaustuvininkas, ieškantis savo darbui geresnių sąlygų. Į Gdanską jis buvo atvykęs XV a. pabaigoje iš Liubeko ar Magdeburgo. 1498 m. ten jis įsteigė spaustuvę ir išleido tris knygas. Išliko tik mūsų „Agenda". Nuo 1500 m. Bom-gartenas vėl kilnojosi iš vietos į vietą, kol galiausiai apsistojo Leipcige. Nuo 1515 m. jis jau niekur nebeminimas. Matyt, apie tuos metus jis mirė, o jo spaustuvė nustojo veikusi.

,,Agendos" spausdinimo technika pasižymi būdingomis inkunabulams ypatybėmis. Knyga neturi mums įprastos, nuo XVI a. vidurio nusistovėjusios, antraštės. Dalį antraštės spaustuvininkas paliko priekyje, o kitą dalį nukėlė į knygos galą kolofono pavidalu; jame labai tiksliai nusakoma išleidimo data, pažymint spaudos baigimo dieną. Tuo būdu dar išlaikoma rankraščių baigimo tradicija. Antraštė bei kolofonas pateikti ne autoriaus, o spaustuvininko vardu. Knygos viduje beveik nėra pastraipų, neišskiriamos antraštės. Tekstas išspausdintas dviem spalvomis: juoda ir raudona (inicialai, dalinės antraštės bei rubrikos). Tačiau kai kur inicialai, rubrikos bei antraštės juodos. Šriftas gotiškas. Daug rankraštinių santrumpų. Apskritai spausdinimas dar netobulas ir primena rankraštį.

Praėjus daugiau kaip šimtui metų (1616), agendose pasirodė kai kurie lietuviški tekstai. Tai — krikšto, jungtuvių, paskutinio patepimo formulės klausimais ir atsakymais, kai dvasininkas kreipdavosi į žmogų, atėjusį bažnytinių patarnavimų, gimtąja kalba. Šioje knygoje tokių tekstų nėra, tačiau jos rūšį su lietuvių kalba galima atsekti.

XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje, plintant humanizmo idėjoms, lietuvių kalba domėtasi gana plačiai. Žinomi, pasaulietinės ir dvasinės vyresnybės tuo metu išduoti dokumentai, skatinantieji vartoti lietuvių kalbą. Ir Martynas dėjo nemaža pastangų, kad būtų plačiau vartojama lietuvių kalba.

Martynas, kaip mini istorikai (dr. B. Dundulis ir kt.j, buvo vienas iš tų, kurie kovojo už Lietuvos valstybės savarankiškumą. Jis buvo sumanęs įsteigti atskirą, nuo lenkiškosios metropolijos nepriklausančią, Lietuvos bažnytinę provinciją. Be to, Martyno pavardė nufigūruoja Lietuvai nepalankiuose dokumentuose ir yra tuose,, kurie naudingi Lietuvai.

Šia prolietuviška tendencija, matyt, galima paaiškinti, kodėl Martynas savo knyga spausdino ne Krokuvoje, kur netrukus išėjo ne viena Lietuvai skirta knyga. Įtakos čia turėjo padaryti unijinių ryšių tarp Lietuvos ir Lenkijos susilpnėjimas, ką, be kita ko, paskatino ir Martyno politinė veikla.

Jei atkreipsime dėmesĮ j šios seniausios mūsų knygos literatūrinį parengimą bei lygį, pamatysime, kad joje kokių nors poetinių elementų nėra. Ji parašyta sausa, ritualuose nusistovėjusia kalba. Be to, ir sandara tos knygos ne tokia, kokia paprastai būdavo gerai sutvarkytų agendų. Martynas, tur būt, ją skyrė kaimo parapijoms ir nedidelio išsilavinimo kunigams. Gal dėl to šioje apeigų knygoje atsispindi kai kurie ano meto liaudies įsitikinimai bei prietarai. Antai, „Veidrodžio pašventinime" matome, kad tasai mums taip įprastas namų apyvokos daiktas ano meto žmonėms žymiai daugiau reiškė: jis buvo jiems šviesos, aiškiaregystės simbolis, taip pat grožio bei sveikatos šaltinis. Būdamas aiškiaregis, veidrodis galįs padaryti neveiksmingas bei nekenksmingas „visų mūsų priešininkų, regimų ir neregimų, žiaurias pinkles". Veidrodis sugebąs „išnaikinti veido dėmes" ir padaryti, kad visi, kurie artinasi prie to pašvęstojo daikto ir žiūri į jį, „gautų akių ir kūno sveikatą".

,,Agenda" pateikia plačią ir specializuotą šventinimų tvarką, pagal kurią viskas turėjo būti palaiminta: pats žmogus įvairiais gyvenimo momentais nuo gimimo iki mirties, jo namas, gyvuliai, laukai; mėsa, duona, lašiniai, sūriai, kiaušiniai, pienas, medus, avižos; besirengiąs keliauti žmogus, jo lazda ir maišelis. Visiems atvejams pritaikytos maldos. Žinoma, klebonas nesitenkino tik dvasiniais tų ceremonijų vaisiais: už dvasinį leidimą naudotis daiktais jis reikalavo materialinių prievolių ir aukų bažnyčiai. Tuo atžvilgiu „Agendoje" užfiksuota ši būdinga liaudies išnaudojimo forma.

Taigi pirmoji Lietuvos knyga yra reikšminga kaip spaudos faktas, kaip pirmas atvejis, kai Lietuvos kultūros bei ideologinio gyvenimo sąlygomis buvo panaudotas puikusis Renesanso epochos išradimas —• spauda. Ji platino ano meto visuomenėje skaitymo meną, kuris vėliau tiek daug prisidėjo prie krašto kultūros supasaulietinimo ir mokslo pažangos. Vilniškio Martyno knyga reikšminga ir tuo, kad ji nukelia tolyn žemiausią Lietuvos knygos chronologinę ribą ir leidžia Lietuvos knygos istoriją pradėti XV a. pabaigoje. Kartu atidus skaitytojas ras šioje knygoje kai kurių ano meto visuomeninio, ekonominio bei politinio gyvenimo atspindžių.

Mokslas ir gyvenimas 1973/05

Jie susiuvo figmedžio lapus

Po gėrio ir blogio pažinimo medžio pirmuoju Biblijos augalų sąraše minimas figmedis. Tačiau tokia „laimė“ būti pirmam nebūtinai siejama tik su garbingais dalykais. Taip atsitiko ir šiuo atveju, nes jei ne nuodėmė, figmedžio pirmenybę galėtų užginčyti daugybė kitų augalų.

Kai pirmieji žmonės suvalgė draudžiamą vaisių „tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus“ (Pr 3, 7). Toks yra liudijimas apie Rojaus sode augusį figmedį. Nemaži jo lapai patikimai dengė žmonių nuogumą, kuris buvo suvoktas, kuris buvo suvoktas padarytos nuodėmės akivaizdoje. Ir iš tiesų Šventajame Rašte figmedis vaidina ne paskutinį vaidmenį žmonių giminės išgelbėjime. Matyt pirmieji žmonės tai nutuokė ir čia gana aiškiai įžvelgiamas jų noras pasinaudoti šiuo medžiu. Ar tai neprimena paties Izraelio, kuris savo nuodėmes nuolat dangstė įstatymų lapais? Deja, tiek figmedžio, tiek įstatymų lapai tik pridengia nuodėmę, bet neišvaduoja nuo jos. Bet žmonėse vis dar gajus posakis: „prisidengti figos lapeliu“, tai yra vaizduoti nekaltą.

Tiek Šventajame Rašte minimas figmedis, tiek ir kiti Artimųjų Rytų medžiai bei augalai yra tik tam tikros būsenos ar aplinkos ženklai, tačiau patys nelemia žmogaus gyvenimo. Todėl labai svarbu atpažinti tuos ženklus, nes jais mums pranešama Dievo valia. Štai Viešpats vedė išrinktąją tautą į gausų ir pilnavertį gyvenimą: „VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst 8, 7-8). Taigi tą puikų kraštą Dievas ženklina labai konkrečiais ir žmonėms pažįstamais dalykais ir kievienas iš jų yra konkreti būsimo jų gyvenimo aplinkybė.

Pranašo Ozėjo lūpomis skelbiamoje bausmėje Izraeliui, Dievas primena apie protėvius: Lyg vynuoges dykumoje aš radau Izraelį. Lyg pirmą vaisių ant pirmųjų metų figmedžio aš pamačiau jūsų protėvius (Oz 9:10). O iš pranašo Jeremijo lūpų pasigirsta Viešpats balsas, kad ir Judo tremtinius Babilone Jis laiko tokiais pat gerais, o tuos, kurie pasiliko Judo karalystėje ir pabėgę į Egiptą negrįžo prie sandoros Dievo, yra prilyginami prastosioms nevalgomoms figoms: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Aš laikau Judo tremtinius, kuriuos išsiunčiau iš šitos vietos į kaldėjų kraštą, tokiais gerais, kaip šios gerosios figos“ (Jer 24:5-6).

Manoma, kad aplink Viduržemio jūrą paplitęs figmedis (Ficus carica) yra kilęs iš Mažosios Azijos ir nuo seniausių laikų augintas dabartinės Sirijos ir Palestinos teritorijose. Skaičių knygoje minimi Mozės siųsti žvalgai, kurie iš Eškolo slėnio atsinešė ir figų (Sk 13, 24).

Iki 6-9 m aukščio išaugantis figmedis dažniausiai minimas greta vynmedžio ir alyvmedžio, kaip pagrindiniai Judėjos vaismedžiai. Ypač didelės figmedžių giraitės augo Genazareto ežero pakrantėse ir Tiberiados apylinkėse. Beje,  figmedis būdavo auginamas ir vynuogynuose: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį“ (Lk 13, 6). Tai buvo daroma dėl to, kad aplink blizgia žieve dengtą ir kreivą kamieną vytųsi vynmedžio šakos.

Gausia lapija dengtos medžio šakos yra plačiai išskėstos, o figmedžio lapai gana platūs, todėl tokia lapija yra beveik neperregima. Gamtininkai tvirtina, kad kai kurios figmedžio rūšys išaugina 100 – 120 cm ilgio ir 90 cm pločio lapus. Jie nukrenta žiemos pradžioje ir taip figmedis vegetuoja iki pavasario. Balandžio mėnesį pradeda skleistis pumpurai, kurie pranašauja vasarą: „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara“ (Mt 24, 32). Šiais žodžiais atskleidžiama ir biblijinė pranašiška šio medžio galia.

Taikos ir gerovės medis

Kaip tik dėl tokios tankios lapijos ypatingai vertintas figmedžio teikiamas pavėsis, kuriame malonu atsikvėpti ir jaustis saugiai. Taigi biblinis posakis „sėdėti po figmedžiu“ metaforiškai išreiškė Dievo palaimą, Izraelio tautos gerovę ir taiką. Tuo galime įsitikinti pažvelgę į penktą Pirmosios Karalių knygos skyrių, kur pasakojama apie Saliamono valdžioje buvusias karalystes:  „Per visą Saliamono gyvenimą Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer-Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figa“ (1Kar 5, 5). Pranašas Michėjas kalbėdamas apie mesijinę Judo karalystės paskirtį taip pat kalba apie Dievo palaimą: „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti. Tai ištarė Galybių VIEŠPATIES lūpos!“ (Mch 4, 4). Pirmieji žmonės figos lapais pridengę savo nuogumą manė esantys saugesni, tačiau jie pasinaudojo tik lapais, tai yra – imitavo Dievo  palaimą, o iš tiesų vyras ir moteris dangstė savo nuodėmę, gi suteikdamas pavėsį Viešpats pasirūpina žmogaus saugumu pats ir laimina jo gyvenimą.   

Kita Naujojo Testamento vieta kalba apie Pilypą, kurį Jėzus pasikviečia savo mokiniu, o Pilypo draugas Natanaelis suabejoja Jėzaus išskirtinumu „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“(Jn 1, 46), todėl eina pats pasižiūrėti.  „Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“ (Jn 1, 47-48). Jėzaus įžvalga apie žmogų, kuriame nėra klastos, remiasi to meto žmonėms įprastu ženklu, kad po figmedžiu besiilsintis žmogus gyvena Dievo palaimintoje taikoje, o jo namai kupini gerovės.

Figmedžių išnykimas buvo siejamas su didžiausiomis Dievo bausmėmis. Štai pranašas Jeremijas perteikia mums ant savo tautos užsirūstinusio Dievo paveikslą: „Tikrai surengsiu jų pjūtį! – tai VIEŠPATIES žodis. Nebus vynuogių ant vynmedžio nei figų ant figmedžio, net lapai bus nuvytę!“ (Jer 8, 13), nes Judo žmonės padarė nedorybę ir ėmė garbinti stabus, o „šventyklos pranašas“ Joelis pasakoja apie Judo žemę nusiaubusius skėrius, po kurių lieka nuvytę vynmedžiai ir nusvirę figmedžiai (Jl 1, 12). Abu pranašai kvietė žmones atgailauti ir grįžti pas Viešpatį pasninku ir ašaromis.  

Šie tiek įdomybių

Figmedis yra vienas iš seniausių kultūrinių augalų. Archeologai teigia, kad Azijoje jis buvo auginamas jau prieš 5000 metų, o daugiau nei prieš 2500 metų iki Kristaus Egipto meistrai savo bareljefuose vaizdavo figų derliaus surinkimą.  Tvirtais šaknimis giliai į žemę įaugusio ir iki 10-20 m aukščio užaugančio figmedžio Ficus carica vaisiai – yra kiek panašūs į kriaušes, sveria 20-75 gramų ir pasižymi viena labai neįprasta savybe. Mes esame įpratę, kad vaisiai užsimezga iš žiedų, tuo tarpu figos atsiranda anksčiau nei pražysta žiedai ir netgi anksčiau nei išsiskleidžia lapai.

Nuo 100 iki 200 metų gyvenantis figmedis dera devynis mėnesius ir priklausomai nuo klimatinių sąlygų veda vaisius nuo vieno iki trijų kartų per  metus. Derėti pradeda antrais-trečiais metais, o našiausias derlius pradeda derėti 7-8 metais.

Kol žmonės išsiaiškino visas figmedžių auginimo ir jų apvaisinimo plonybes jie patyrė daug nesusipratimų ir net anekdotinių situacijų. Ilgai niekas nesuprato, kodėl tos pačios figos ant vienų medžių virsta į švelnaus skonio „maišelius su uogiene“, o ant kitų medžių tokie patys vaisiai gelsta ir krenta žemėn.

Visa tai dėl to, kad tiesiogine prasme šis medis neturi žiedų, o patys figmedžiai yra dvilyčiai augalai. Vyriški medžiai suformuoja vyriškas kaprifigas, o moteriški medžiai - figas.  Na, o patys žiedai yra mėsingo, nedidelę kiaurymę turinčio žiedsosčio viduje, todėl nematomi. Per tą kiaurymę patenka mažytės (2-2,5 mm) vapsvos blastofagos, kurios ir apdulkina žiedus. Blastofaga, arba kitaip - figų vapsva yra taip tampriai susijusi su figmedžiu, kad jei nėra figmedžio, žūsta ir ji. Figmedžio žiedsosčiai joms yra ir „santuokos rūmas“ ir „gimdymo namai“ ir prieglauda nuo šalčio. Stebėtina vabzdžio ir medžio savitarpio pagalba ir abipusis prieraišumas buvo šlifuojamas tūkstantmečiais... 

Jau Aristotelis žinojo apie blastofagas ir vadino jas „psen“. Tačiau jis nenutuokė tiesioginės jų paskirties ir manė, kad patekdamos į nesunokusius vaisius apsaugo juos nuo kritimo. Šią paslaptį ilgai bandė atskleisti ir Karlas Linėjus ir iškėlė hipotezę, kad moteriškos lyties medžiai yra vienos rūšies figmedžiai, o vyriškos lyties medžiai – kitos rūšies. Kai vienas gamtininkas atvežė figmedį iš Turkijos į Kaliforniją ir pasakė, kad papildomai reikia atvežti į Ameriką ir blastofagas, amerikiečiai gardžiai juokėsi.

Buvo laikas, kai žmonės neigė vyriškų medžių svarbą, o tie, kurie ant moteriškų medžių šakų kabindavo kaprifigas, b8davo negailestingai išjuokiami. Tačiau taip elgėsi dar senovės graikai ir vyriškas kaprifigas laivais gabendavo iš vienos Egėjaus jūros salos į kitą.

Šiuo metu 100 moteriškų medžių pasodinami 5-6 vyriški ir to visiškai pakanka gausiam derliui. Na, o senovėje galėjo būti ir taip, kad vieno žmogaus sode augo tik moteriškos lyties medžiai, o kitame sode – vyriškos.  Štai tada ir kildavo kaprifigų iškabinimo būtinybė. Kitu atveju šeimininkas turėdavo iškirsti figmedžius ir pakeisti juos kitais.

Figos – ir maistas, ir vaistas

Kiekvienas figmedžio derlius pasižymi vis kitokiomis savybėmis. Jau pranašas Jeremijas pasakoja apie dvi skirtingos vertės  figų pintines prieš Viešpaties šventyklą: „Vienoje pintinėje figos buvo labai geros – ankstyvosios, o kitoje pintinėje figos buvo labai prastos, – tokios prastos, jau nebevalgomos“ (Jer 24:2). Taigi ankstyvieji pavasariniai vaisiai yra patys gražiausi ir labai lengvai krinta nuo šakų, vos tik jas pakratote. Šventajame Rašte randame patvirtinimą, kai pranašas Nahumas kalba apie Ninevės sunaikinimą: „Visos tavo tvirtovės yra kaip figmedžiai, apkibę ankstyvosiomis figomis, – kam nors juos papurčius, figos krinta į valgytojo burną“ (Nah 3, 12). Žvelgdami į šiuos palyginimus turime atkreipti dėmesį, kokie stiprūs ir gajūs būna pirmieji vaisiai, tačiau vos tik juos sukrečia – tuoj byra žemėn. Ir čia atsekame Izraelio tautos savybes – kietasprandžių tauta (ją gali simbolizuoti savo kietumu tik kedrui nusileidžianti figmedžio mediena) krenta, vos tik ją sukrečia eilinė neganda.

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje ten pat, kur augo pavasarinės figos, subręsta antras derlius.  Sultingi vaisiai ilgai kabo ant šakų ir gerai išsilaiko, tačiau visiškai netinka ilgiau laikyti. Iš pavasarį užsimezgusių pumpurų išauga ūgliai, ant kurių rugpjūčio pabaigoje susiformuoja vėlyvosios figos, o kai kurie vaisiai subręsta tik vėlyvą rudenį, kai medis netenka lapų. Jei žiema pasitaiko švelni, figos renkamos net ir po jos. Šio laikotarpio vaisiai būna didesni, tamsesni ir labiau pailgi nei pirmieji. Sakoma, kad jie – patys skaniausi.

Anksčiau valgydavo tik nukritusias nuo medžio figas, o ko nepajėgdavo suvalgyti – džiovindavo. Biblijoje pasakojama apie tai, kad po Samuelio mirties Dovydas išėjo į dykumą, kur jo vyrus paniekino toks turtingas pasipūtėlis Nabalas. Jo žmonai pagailo Dovydo vyrų, todėl „skubiai Abigailė paėmė du šimtus kepalų duonos, du vynmaišius vyno, penkias jau iškeptas avis, penkis saikus pagruzdintų grūdų, šimtą kekių razinų ir du šimtus papločių iš figų“ (1Sam 25,18)  ir maldavo atleisti.

Figos buvo vertingos, ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistas. Kai karalius Hezekijas sunkiai susirgo ir  neturėjo vilties išgyventi, jis meldėsi Viešpačiui. Izaijas išgirdo Viešpaties žodį, jog Hezekijas bus pagydytas: „Tada Izaijas tarė: „Atneškite figų šuteklį. Teatneša jį ir teuždeda ant išbėrimo, kad jis išgytų“ (2Kar 20,7).

Taigi figmedis vertingas dėl savo saldžių ir maistingų vaisių, dėl to nevaisingus medžius paprastai iškirsdavo: „Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!“ (Lk 13,7).

Pasmerktas figmedis ir tikėjimo galybė

Didžiausią mįslę apie figmedį užminė Jėzus: Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo. (Mt 21:18-19)

Iš tikro, kodėl Jėzus dūrė pirštu ne į pirmą pasitaikiusį medį, o į figmedį? Ir kodėl tik lapus radęs Jėzus pasmerkė figmedį nudžiūti? Tuo stebėjosi ir kartu ėję mokiniai: „Tai pamatę, mokiniai nustebo ir sakė: „Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?“ Kodėl vėl minimas figmedis, tas mįslingasis ir mistiškas Šventraščio medis, apie kurį sukasi tiek daug įvykių?

Šio įvykio tikslas – įskiepyti dar vieną dorovinę tiesą mokinių (ir mūsų) širdyse ir protuose. Visų pirma – kiek anksčiau Jėzus pyko ant fariziejų ir sadukiejų, kurie prašė parodyti ženklą iš dangaus. Tąsyk Jis palydėjo juos tokiais žodžiais: „Taigi jūs mokate aiškinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne“ (Mt 16:3). Dabar tuos laiko ženklus Jis parodo savo mokiniams – juk jie neabejotinai žinojo, kad figmedžiai sulapoja jau po to, kai pasirodo pirmosios figos. Tačiau šio figmedžio lapai liudijo, kad artinasi vasara, o vaisių - nėra. Tad akivaizdu, kad medis nevaisingas ir Jėzaus prakeiksmas jam nudžiūti yra pagrįstas.

Ir viskas? Ar Evangelijoje vieta tokiam vaizdeliui? Ką jis mums sako? Kad figmedis nevaisingas? Ar tik tiek?

Čia verta prisiminti pranašo Jeremijo pasakojimą apie dvi pintines figų – Viešpats kalbėjo apie savo tautą, kuri Jam ištikima ir lygino ją su geromis figomis. Savo vaisingumu figos simbolizuoja Dievo tautą. Sekdamas pranašų pavyzdžiu ir simboliškai kalbėdamas apie figmedį Jėzus, pasinaudoja laiko ženklais, kad parodytų, kokia nevaisinga yra tauta, kuri tik dangstosi įstatymų lapais. Piešiasi labai konkreti analogija su pirmųjų žmonių nuodėme, kai norėdami paslėpti savo gėdą jie taip pat dengė ją figmedžio lapais. Daugelis stengiasi išsiteisinti darbais ir maldingumu, bet Viešpačiui reikalingi tikėjimo vaisiai ir neradęs tokių Jis skelbia nuosprendį. Tačiau mokiniai čia regėjo tik išorinį faktą ir neišgirdo perspėjimo: „Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13,3).

Vėliau apaštalai prašė sustiprinti jų tikėjimą, o  Jėzus jiems atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje‘, – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17,6). Šilkmedis labai panašus į figmedį. Pažinodami figmedį ir prisiminę jo nudžiūvimo atvejį mokiniai dabar jau aiškiai turėjo suprasti šį palyginimą. Tačiau ar suprato Jėzaus mintį apie tai jog reikia išrauti iš savęs pyktį ir negailestingumą? Jėzus rodė į konkretų medį, sakydamas „šitas“ ir duodamas suprasti, kad turime galvoti apie konkretų pyktį ir negailestingumą, įsakydami jiems išsirauti ir pasisodinti jūroje! 

Kodėl figmedis?

Visų pirma, figmedis turi labai stiprias ir gilias šaknis. Kaip tik dėl buvo labai sunku jį išrauti, o kaitra ir temperatūrų kaita neturi įtakos augimui, nes savo šaknimis šis medis siekia giliausius vandens sluoksnius. Atželia net figmedžio kelmai, tad jis yra labai gyvybingas. Lygiai taip pat yra su ydų išrovimu – jos laikosi savo šaknimis pačiuose giliausiuose žmogaus kloduose.

Antra – sausa figmedžio mediena buvo naudojama karstų ir skrynių gamyboje, o pats medis užauga gana greitai netgi sausros metu. Taip ir mūsų ydos – veši greitai ir nekontroliuojamai,  joms tinka bet kokia aplinka ir sąlygos, jos, kaip ir tie karstai, išsilaiko ilgai ir negenda. Karstas reiškia mirtį, mirtinos yra ir nuodėmės. Pyktis yra šėtono įrankis, kurį jis naudoja dvasinio žmogaus numarinimui, o figmedžio mediena patikimai užkonservuoja mirtį.

Trečia – figmedžio vaisiai yra kartūs kaip kartūs ir nuodėmės vaisiai. Po nuodėmės, kaip ir po figos kramtymo, išlieka kartėlis.

Ir ketvirta – skirtingai nuo kitų vaismedžių, figmedį apdulkina tik vapsvos. Apdulkinimas įvyksta tik tada, kai vapsva įkiša savo geluonį tiesiai į vaisiaus šerdį. Taigi, kad užsimegztų vaisius, reikalinga jam „įgelti“ tik vieną kartą. O kiek kartų reikia „įgelti“ žmogui, kad jo širdyje sukiltų pyktis? Ar neteko girdėti: „Man jis jau vieną kartą įgėlė, daugiau to nenoriu“ – ir piktojo vaisius jau užmegztas. Kai žmogus prabyla šitaip, piktoji nuodėmės vapsva jau būna įgėlusi!

Į apaštalų prašymą sustiprinti tikėjimą Jėzus atsako: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį“. Tai reiškia, kad pykčio įveikimui pakanka net mažiausio tikėjimo, tokio mažo, kaip garstyčios grūdelis, kad nuoskauda ir pyktis pasisodintų jūroje.

Figos medis turi ilgą ir painią istoriją Šventajame Rašte. Ši istorija eina per nuodėmę ir gėdą, taiką ir gerovę bei vaisingą tikėjimą. Žemė kupina Dievo ženklų. 

Mariana Brand

Iki pat šių dienų pramonės dizainas išlieka beveik išimtinai vyrišku užsiėmimu. O tampriai su pramonės reikalavimais susietos profesijos įsitvirtinimo metu apie tai net pagalvotiu nebuvo įmanoma. Ir vis dėlto trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje vokietė Mariana Brandt ne tik iškilo į europinio dizaino viršūnes, bet daug kur net pralenkė savo laiką.

Mariana Brandt yra viena iš kelių Bauhauso damų. Iš esmės tai buvo vyrų zona, o ir pati dizainerio profesija tuo metu buvo laikoma išimtinai vyriška.  Bet ji yra žinoma, kaip pramonės dizainerė, kuri sukūrė daugybę serijiniu būdu gaminamų daiktų ir dalyvavo apsprendžiant daiktinę XX amžiaus interjerų aplinką.  Tarp jos darbų galima paminėti indus ir šviestuvus, baldus ir žaislus. Gerai žinomos jos fotografijos, kiek mažiau – tapyba ir grafika. Tačiau yra ištisi jos darbų klodai, kurie iki šių dienų išlieka nepažįstami plačiąjai auditorijai. Tai – fotografijos koliažai, kuriuos Brandt darydavo šalia pagrindinių savo darbų.

Mokinystė

Iki 1923 metų Mariana Brandt nieko nežinojo apie Bauhauzą. Tuo metu ji buvo pakankamai išsilavinusi ir turėjo Saksonijos didžiosios hercogystės Aukštosios vaizduojamojo meno mokyklos tapytojos diplomą. Ji dalyvavo parodose ir atlikinėjo profesionalius užsakymus. Vieno diplomo jai buvo maža ir 1922 metais trisdešimtmetė moteris grįžo į tą pačią mokyklą, kad pradėtų skulptūros studijas.

1923 metų vasarą ji pateko į parodą „Valstybinis Bauhauzas: 1919—1923“, kur buvo eksponuojami Veimaro meistrų ir studentų darbai. Ši paroda pervertė Marianos pasirinkimą ir parodė tiolimesnio judėjimo kryptį. Grįžusi į savo dirbtuvę sudegino visus darbus ir nuo 1924 metų sausio 1 dienos tapo oficialia Bauhauzo studente. Nepaisant to, kad ji jau diplomuota tapytoja, Mariana Brandt pradėjo nuo pačios pradžios – bazinio kurso. Ji lankė Jozefo Alberso (Josef Albers), Laslo Moholy Nadžio (Laszlo Moholy-Nagy), Vasilijaus Kandinskio (Wassily Kandinsky)  ir Pauliaus Klee (Paul Klee) pamokas. Jau daug vėliau savo atėjimą į Bauhauzą ji aiškino dar ir praktiniais sumetimais: „Aš mečiau laisvojo menininko karjerą ir atėjau į Bauhauza todėl, kad dviem tapytojams (1919 metais ji ištekėjo už tapytojo Eriko Brandto) bus sunku palaikyti nuolatinį deramą uždarbį vien tik vaizduojamojo meno pagalba, už kurį niekas nemoka. Bet be to Bauhauzas mane kažkokaip stebuklingai traukė“. Ko gero praktiški sumetimai vis dėlti buvo antriniai – juk visišką ankstyvųjų darbų sunaikinimą aiškinti praktiniais sumetimais pakankamai sudėtinga.

Nuo pat pirmųjų dienų Bauhauze Mariana Brandt pradėjo daryti koliažus Laslo Moholy Nadžio dirbtuvėje. O vienas studentiškas jos darbas „Kompozicija su pagrindinėmis spalvomis ir formomis“, kurį padarė vadovaujant Kandinskiui, liko mokytojo kolekcijoje visą jo gyvenimą.

Metalas

1924 metų vasarą Mariana Brandt pradėjo dirbti pameistriu metalo dirbuvėse. Jokio pasirinkimo ji neturėjo. Vėliau savo prisiminimuose rašė: „...Tuo metu man nelabai patiko tapyba, kuria jie ten užsiiminėjo ir aš nejaučiau, kad galėčiau judėti ta kryptimi. Manęs visai nedomino monumentalioji tapyba, o audinių dirbtuvėse man nepatiko ten tvyrojusi atmosfera. Būtų buvę įdomu užiimti medžiu, bet ten buvo reikalinga didesnė fizinė jėga. Aš apsvarsčiau šį klausimą su Moholy ir mes nusprendėme, kad metalas yra tai, kas reikalinga...“. Nusotabu, kad kai kuriuos, vėliau vos ne pagrindiniais vizualiais Bauhauzo dizaino mokyklos identifikatoriais tapusius daiktus, sukūrė Mariana Brandt ir tai ji padarė per pirmuosius darbo metalo dirbtuvėse metus.  Šiandien tūkstančiais atvaizdų plakatuose, knygose ir net apšto ženkluose pasklidusį įžymųjį arbatinuką ji sukūrė 1924 metais.

Nepaisant sėkmingų projektų, dirbtuvės nebuvo jai svetingos – buvo manoma, kad metalas netinka moterims. Mariana rašė: „Man duodavo pačius neįdomiausius, nuobodžius ir monotoniškus darbus. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek pusiausferų kantriai iškaliau, manydama, kad taip ir reikia, kad pradžia – visada sunki. Bet vėliau viskas susitvarkė ir mes susidraugavome“.

Popierius

1925 metais Bauhauzas persikėlė iš Veimaro į Desau, o Mariana Brandt išėjo akademinių atostogų ir beveik metus su vyru gyveno Paryžiuje. Nuo to laiko ji nuolat karpė vokiškus ir prancūziškus laikraščius ir žurnalus. Ji išsikirpdavo antraštes,fotografijas, teksto fragmentus, atskiras raides ir reklaminius skelbimus. Visa tai, kartu su autorine fotografija ir grafiką, tapo statybine jos koliažų medžiaga. Paryžiuje ji ieškojo sau dizainerio-grafiko darbo, ir kaip savo koliažus rodydavo kaip grafinį portfolio. Tačiau nežinoma ar sėkmingos buvo paieškos.

Pakilimas

1927 metais grįžusi iš Paryžiaus Brandt gyvenamajame Desau Bauhauzo pastate gavo vieno kambario studiją – butą ir iš pamestrio pareigų pakeliama į meistrus. Tai buvo tikra darbo vieta, kur ji gaudavo atlyginimą. Be projektavimo jai buvo pavesta rūpintis derybomis su užsakovais ir gamintojais. Kalbant šiuolaikine kalba tai buvo kūrybinio direktoriaus pareigos. Tais metais prasidėjo pats aktyviausias ir ryškiausias Marianos Brandt laikotarpis. Jos kūryba turėjo paklausą, ji buvo užversta darbais, o jos projektai buvo įgyvendinami vienas po kito. Tai nešė jai gerą uždarbį ir neblogas Bauhauzo pajamas. Vėliau ji taip aprašė to laiko entuziazmą: „Tuo metu mes ir svajoti negalėjome apie pleksiglasą ir kitus plastikus. Jei ir būtume juos turėję, tai nežinia, kokias aukštumas galėjome pasiekti. O aplamai tai ir gerai – juk reikia, kad tie, kurie ateis po mūsų, turėtų kuo užsiimti!“  Po kelių įgyvendintų projektų ir pelningų kontraktų pasirašymo su šviestuvų gamintojais, Mariana Brandt paskirta vykdančiąja metalo dirbtuvių direktore. Ji toliau tęsė mokslus ir 1928 - 1929 metais savo specializacijai pasirinko fotografiją.

1929-ieji buvo lūžio metai. Metų pradžioje Mariana Brandt vis dar vadovavo dirbtuvėms ir aktyviai įsijungė į teorinę polemiką apie Bauhauzą. Atsakydama į skeptišką Naumo Gabo (Naum Gabo) straipsnį „Dizainas?“ („Gestaltung?“) Brandt paskelbė programinį atsakymą „Bauhauzo stilius“. Gabo Bauhauzo stilių vadino paviršutininšku ir antikonstruktyvistiniu, labai silpnai susijusiu su šiuolaikiniu visuomenės vystymusį. Kaip pagrindinius pavyzdžius jis parodė metalo dirbtuvių darbus, kuriuos atliko pati Mariana Brandt, arba jai vadovaujant. Trečiajame dešimtmetyje dizainas buvo audringų ideologinių ginčų objektas. Brandt teko priimti skriaudėjo iššūkį ir atsakyti jam tuo pačiu ginklu – spausdintu žodžiu. Ji akcentavo technologinį ir net mokslinį projektavimo būdą: „...autorius visiškai nepažįsta mūsų, jei mano, kad mes bandome sukurti tam tikrą stilių ir, kad pavyzdžiui apvalus šviestuvas [3] buvo sukurtas išimtinai mėgaujantis švariomis sferos ir cilindro formomis.  Mūsų dienomis turime atsispirti nuo funkcionalių idėjų, kurios pasemtos iš praktinio darbo patirties ir mūsų projektų, kurias mes daug kartų tikriname ir perskaičiuojame. Žinoma, čia negalime apsieiti be intuicijos ir bendro lygsvaros jausmo... taip, mes darome klaidas – tai neišvengiama, bet su kiekviena diena jų būna vis mažiau ir mažiau...“ Brandt priskyrė save ir savo Bauhauzo kolegas prie inžinierių-konstruktyvistų, kurie visų pirma orientuojasi į projekto funkcionalumą, praktinę jo vertę ir galimybe įgyvendinti gamyboje.  Toks buvo atsakymas į Gabo mestą kaltinimą. Atkreipkite dėmesį – jokių „dailininkų“ ar „dizainerių“ tipo kvailysčių. Tik inžinieriai-konstruktyvistai! Jokios „popierinės architektūros“. Orientacija tik į gamybinius procesus, konvejerį ir projekto funkcionalumą.

Tais pačiais 1929-iais metais Brandt rimtai susimąstė apie išėjimą iš dirbtuvių. Savo laiške Hansui Majeriui ji rašo apie tai, kad jos pareigos reikalauja vis didesnio administracinio darbo, derybų su užsakovais ir gamintojais, todėl beveik nebelieka laiko projektavimui. Ir aplamai ji yra pasirengusi rimtoms permainoms. Rekomendaciniame Laslo Moholy Nadžio laiške jis vadino ją „geriausia ir pačia išradingiausia mokine“, pažymėdamas, kad „90 % Bauhauzo projektų – jos rankų darbas“. Todėl nenuostabu, kad beveik iš karto ją pas save įdarbino Buahauzo steigėjas ir Berlyno projektavimo biuro vadovas Valteris Gropius.  

Po Bauhauzo

Berlyne ji toliau kūrė pramoninį dizainą, projektavo baldus, indus, interjerus, Bet nepaisant to, kad ją nuolat lydi geri atsiliepimai, Gropius pradėjo mažinti Marianai užsakymų srautą. Praėjus vos penkiems mėmnesiams ji vėl priversta ieškotis sau darbo ir rado jį matalo gaminių fabrike Ruppel Werk. Kaip ir dažnai būna pereinant iš agentūros į užsakovų pusę, taip ir dabar Brandt neteko kūrybinės laisvės ir naujoje vietoje nerado bendraminčių. Visgi, nepaisant to jos įtaka gamyklos produkcijai buvo didžiulė ir jai daug kur pavyko perdaryti gamybines linijas.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžia atnešė Vokietijai ekonominę krizę, o Brandt vėl neteko darbo. Bauhauzo uždarymas 1933 metais tapo Marianos Brandt profesionalios veiklos pabaiga. Pasitraukus iš Bauhauzo, o vėliau – iš Valterio Gropijaus dirbtuvių, Mariana nebesukūrė nei vieno koliažo. Po visų Bauhauze praleistų metų, dabar jau nebeliko jėgų drąsiems grafikos darbams.  Po dešimties metų, kai ji sudegino savo drobes, dabar ji vėl sugrįžta prie aliejinės tapybos.

Ketvirtajame dešimtmetyje dauguma nacių uždaryto Bauhauzo meistrų išvyko į JAV. Bet iš ten jie vargiai galėjo padėti Vokietijoje likusiems draugams. Situacija pradėjo blogėti nuo 1935 metų. Biografijoje minimas Bauhauzas beveik automatiškai uždarydavo visas galimybes įsidarbinti Trečiajame Reiche. 1939 metais Mariana Brandt dalyvavo madingo žurnalo „Naujoji Linija“ viršelio konkurse, bet užėmė tik septyniasdešimt devintą vietą...  

VDR

1945 metais per bombardavimą sugriautas jos namas Hemnice. Taip buvo prarasta didžioji darbų ir asmeninio archyvo dalis. Prireikė ne vienų metų, kad atstatyti sugriautą ūkį. Po karo Gropius stengėsi padėti buvusiems Bauhauzo kolegoms. Iš JAV jis siuntė Marianai siuntinius su miltais, cukrumi, siuvimo mašinų adatomis, vinimis batų taisymui... Brandt atsakė jam: „Išpakuodama Jūsų siuntinį aš verkiu iš džiaugsmo ir dėkingumo...“

Mariana Brandt liko Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kur kaip ir nacių laikais Bauhauzas buvo nepageidaujamas biografijos faktas. Bet buvę Bauhauzo kolegos net ir po ilgų išsiskyrimo dešimtmečių išliko draugais. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Drezdeno aukštąjai menų mokyklai vadovavęs Martas Štamas pakvietė Brandt dėstyti pramoninio dizaino disciplinos. Bet ir šis darbas buvo trumpalaikis. Trūko medžiagų, dirbtuvių įrangos, o patys studentai skeptiškai žvelgė į 1920 -1930 metų Bauhauzo idėjas.

1978 metais, švęsdama savo aštuoniadešimt penktąjį gimtadienį ji gavo atviruką iš Atlantos, kur gyveno jos kolega iš Bauhauzo Hinas Bredenbekas (Hin Bredenbeck): „Lygiai prieš penkiasdešimt metų mes šventėme tavo gimtadienį. Tai buvo tavo dirbtuvėje; pameni buvo Moholy, Gerda Marks ir Cimermanas. Aš iki šiol tebeturiu to vakarėlio nuotrauką...“

Kiek didesnis susidomėjimas Bauhauzu VDR atgimė septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo pradžioje. Tuomet Bauhauzui skirtoje knygoje Mariana Brandt paskelbė „Laišką jaunąjai kartai“. Tuo pačiu metu aplinkiniais kelias ją pasiekia žinia, kad Italijoje gaminami jos projektuoti indai. Tačiau jokios kalbos apie atlygį nebuvo nei Italijoje nei VDR, todėl šis faktas niekaip nepagerino liūdnos Brandt padėties.

Mariana Brandt mirė 1983 metais. Tuo metu jai buvo 89. O daug, dar trečiajame dešimtmetyje jos projektuotų daiktų gaminami iki pat šios dienos.

Kaip atpažinti netikrą mokytoją ir netikrą pranašą

Jėzus perspėjo: „Jei tada kas nors jums sakytų: 'Štai čia Mesijas' arba: 'Jis tenai!',- netikėkite. Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius. Štai jus apie tai iš anksto įspėjau!“ „Tad jeigu jums sakytų: 'Štai jis tyruose!', – neikite, 'Štai jis namų gilumoje!', – netikėkite. 27 Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, taip bus ir su Žmogaus Sūnaus atėjimu“ (Mt 24:23-27). Apie tai kalbama ir 2 Pt 3:3 bei Jud 17-18.

Geriausias kelias apriboti save nuo netikrumo ir netikrų mokytojų yra žinoti tiesą. Norėdami pastebnėti klastotes, mes turime studijuoti tikrus dalykus. Kiekvienas tikintysis, kuris „be iškraipymų skelbia tiesos žodį“ ((2 Tim 2:15) ir kuris atidžiai studijuoja Šventąjį Raštą, gali atkirti netikras doktrinas. Pavyzdžiui, tas tikintysis, kuris yra skaitęs apie Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios darbus (Mt 3:16-17), iš karto atskirs bet kurią doktriną, kuri neigia Trejybę. Taigi – pirmas žingsnis yra Biblijos studijos ir Šventojo rašto mokymo priėmimas.

Jėzus sakė, kad „medis pažįstamas iš vaisių“ (Mt 12:33). Tačiau žvelgiant į vaisius yra trys specifiniai klausimai, kuriuos reikia užduoti mokytojui, kad įvertinti jo mokymo tikslumą.

1) Ką mokytojas kalba apie Jėzų? Jėzus klausė savo mokinių: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16:15-16). Kaip tik dėl šių žodžių Petras yra laikomas šventu. Apaštalas Jonas antrajame laiške sako: „Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo. Kas laikosi mokslo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų“ (2 Jn 9). Kitaip sakant Jėzus Kristus ir Jo atpirkimo darbas yra nepaprastos svarbos dalykas. Reikia saugotis kiekvieno, kuris neigia, kad Jėzus yra Dievas, kuris nuvertina šventąją Jėzaus mirtį ir kuris atmeta Jėzaus žmogiškumą. Pirmajame Jono laiške sakoma: „Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Jėzų esant Mesiją? Tas yra ir Antikristas, nes jis paneigia Tėvą ir Sūnų“ (1 Jn 2:22).

2) Ar mokytojas skelbia Evangeliją? Evangelija yra Geroji Naujiena, kuri skelbia Jėzaus mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą. Apie tai aiškiausiai sako apaštalas Paulius: „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15:1-4). Kad ir kaip gražiai skambėtų žodžiai „Dievas tave myli“, „Dievas nori mus pamaitinti ir numalšinti alkį“ ir „Dievas nori, kad tu būtum turtingas“, jie nėra Evangelijos žinia. Apaštalas Paulius laiške Galatams sako: „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją“ (Gal 1: 6-7). Nei vienas, net pats didžiausias pamoklsininkas neturi teisės pakeisti Dievo mums suteiktos žinios. „Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1:9).

3) Ar mokytojas savo charakterio savybėmis šlovina Dievą? Judo laiške randame tokius žodžius: „Vargas jiems! Jie pasuko Kaino keliu, parsidavė Balaamo paklydimui, pražudė save Korės prieštaravimu“ (Jud 11). Kitaip sakant netikras mokytojas gali būti atpažintas iš puikybės (Kainas atmetė Dievo planą), godumo (Balaamas pranašavo už pinigus), ir maišto (Korė skelbė save aukštesniu už Mozę). Jėzus sakė, saugotis tokių žmonių ir kad mes turime pažinti juos iš vaisių (Mt 7:15-20).

Norėdami geriau išmokti atpažinti netikrus mokymus turime perskaityti tas Šventojo Rašto knygas, kurios yra parašytos specialiai tam, kad atskirtume netikrus mokytojus ir nettikrą mokymą : laišką galatams, Antrąjį Petro laišką, Pirmąjį Jono laišką, Antrąjį Jono laišką ir Judo laišką. Dažnia yra tikrai nelengva atskirti netikrą mokytoją ir pranašą. Šėtonas apsimeta šviesos angelu (2 Kor 11:14), o jo tarnai apsimeta teisumo tarnais (2 kor 11:15). Tik kruopščiai pažinę tiesą mes galėsim atskirti apgavystes.

Chose de Rivieros šedevras „Moterų dvikova“

Chose de Riviera (1591-1652) Izabelės de Karazi ir Diambros de Potinello dvikova ("Duelo de mujeres")  1636 m. / drobė, aliejus 235 x 212 cm / Madrido Prado muziejus, Ispanija

Chose de Riviera (1591-1652) Izabelės de Karazi ir Diambros de Potinello dvikova ("Duelo de mujeres") 

1636 m. / drobė, aliejus 235 x 212 cm / Madrido Prado muziejus, Ispanija

1552 metais Neapolyje atsitiko neeilinis įvykis – markizo de Vasta akivaizdoje kovėsi dvi damos – Izabela de Karaci ir Diambra de Petinella. Tai buvo dvikova dėl jaunuolio Fabio de Zeresola. Moterų kova dėl meilės vyrui tapo jaudinančiu įvykiu, nes buvo įprasta, kad kova dėl moters visada buvo užsiėmimas. 

Ši dvikova taip sukrėtė Neapolio gyventojus, kad dar ilgą laiką apie ją sklidi kalbos. Romantinė dviejų, vieną vyrą pamilusių jaunų moterų kova įkvėpė 1636 metais Italijoje gyvenusį ispanų dailininką Chose (Giuseppe) Rivierą (Ribera) sukurti tikrą šedevrą – drobę „Moterų dvikova“. Tai yra vienas iš labiausiai jaudinančių Madrido Prado muziejaus eksponatų.

Dvikovos scena pavaizduota tobulu klasikiniu stiliumi. Paveikslo personažai padalinti į dvi, ryškiai išsiskiriančias grupes. Pirmame plane – dvi, mirtinoje kovoje susirungusios, skydais ir kardais ginkluotos  moterys. Mes matome dvikovos kulminaciją. Viena iš moterų ką tik sužeista į kaklą ir parkrito ant žemės. Kita laiko kardą kovinėje parengtyje ir rengiasi smogti lemiamą smūgį. Gulinti, nuo žaizdos apsilpusi dama, paleidžia iš rankų savo kardą, kuris tik dalinai matomas drobėje. Tai turėtų reikšti, jog daugiau ji juo nepasinaudos. Tačiau ji dar ginasi skydu ir tikisi atremti kitą, neišvengiamą priešininkės smūgį. Nugalėtoji dama iššaukia mūųs simpatijas – ji tokia moteriška ir graži. Šaltakraujiškai į sužeistą priešininkę žvelgianti varžovė – kur kas mažiau moteriška ir kur kas masyvesnė. Tačiau skirtingai nuo daugybės batalinio žanro scenų, ši dvikova neatrodo labai žiauri, nepaisant to, kad mes matome kraujuojančią žaizdą.

Abi figūros tapytos ryškiomis spalvomis, yra aptakios ir čia ko gero daugiau skulptūriškumo, nei tapybiškumo. Minkšti ir apvaloki siluetai dvelkia erotizmu, o pati scena apjungia savyje moteriškumą, įniršį ir aistrą. Kovotojų apranga primena Senovės Romą, ir tai daro šią porą panašią į klasikines amazones.

Drobės kompozicija tobulai subalansuota. Dešinioji dama atrodo stambesnė, ir tai simbolizuoja jos pranašumą kovoje. Dominuojančią potencialios nugalėtojos figūrą atsveria rūstaus vyro figūra už nugalėtosios damos nugaros ir išryškina jos moteriškumą. Vyriškis susikaupęs stebi ir nerodo jokio ketinimo stabdyti mirtiną dvikovą. Galima numanyti, kad  toga ir kirasa apsirengęs vyrisškis ir yra markizas del Valis. Paskutiniame plane pavaizduota grupė žmonių, kurių tarpe yra senolis ir ginkluoti kareiviai. Nuo besikaunančių moterų juos skiria medinė sienelė, kuri primena bulių kautynių areną ribojantį atitvarą. Žiūrovai pavaizduoti tamsiomis spalvomis, o užpakalinis planas nutapytas keliais potepiais.

Iš tikrųjų tai nėra įprasta dvikova, nes jos būdavo rengiamos privačiai ir dalyvaujant sekundantams. Ši kova primena gladiatorių mūšį, tačiau jie arenoje kaudavosi be sekundantų. Kaip ir kituose Chose Rivieros paveiksluose, šiame taip pat glūdi tam tikra paslaptis – kodėl markizas suitiko būti sekundantu ir kodėl kiti žiūrovai (tame tarpe ir senolis) ramiai stebi šią mirtiną dviejų jaunų damų kovą, kai jų ginčo priežastis – išimtinai asmeniška? Taip pat neaišku, ką žiūrovų tape veikia ginkluoti žmonės.

Be jokios abejonės Rivierą jaudino lyties problemos - pakanka prisimimti kaip prieš kelis metus jis sukūrė paradoksalų paveikslą „Barzdota moteris“, kur pavaizdavo „maitinančią motiną“, kri stovi greta vyro. „Motina“ turi visus eilinio barzdoto vyro bruožus, išskyrus didelę moterišką krūtinę, kurią žindo vaikas. Į vyrus panašios moterys buvo paplitęs įvaizdis Ispanijos kultūroje ir tai galima aptikti Servanteso kūryboje. Tačiau „Moterų dvikovos“ paveiksle moterys kaip tik nėra panašios į vyrus, čia „paradoksų menininkas“ apčiuopė neįprastą ir jaudinantį moteriškos dvikovos erotiškumą, kuris visais laikais buvo daugiau vaizduotės vaisius, nei realybė.

Gali būti, kad Riviera norėjo pabrėžti kontrastą tarp ryškių moterų, kurios yra pačiame jėgų žydėjime, ir pilkos žmonių masės. Paradoksas tame, kad po akimirkos nusotabus ir žydintis gyvenimas gali nutrūkti, kai tuo tarpu minia egzistuos amžinai. Tai – nuostabi drobė apie įgimtą moteriškumą, apie nuolatinę kovą už meilę ir gyvenimą, apie didybę ir netobulumus bei žmogiško gyvenimo trapumą.