Šv. Antanas Paduvietis: Dievo žmogus

Trumpa labai populiaraus šventojo, kurio dažnai šaukiamasi, tačiau kurio gyvenimas ir darbai yra mažai žinomi, biografija. Stebuklai ir šventas gyvenimas - tikėjimo pavyzdys.

Antonio Guercino (1591–1666) / 

Šv. Antanas Paduvietis su Kūdikėliu Jėzumi    

/ 1656 /Aliejus ant drobės / 91 x 74 cm

Fernandas de Bulloes y Taveira - kas jis? Kas galėtų suskaičiuoti, kaip daž­nai į jį kreipiamasi kitu, kur kas žinomesniu -Antano Paduviečio vardu!

Tiksliausia Šventojo gimimo data būtų 1195 metai. Jis gimė Lisabonoje, Portugalijoje, ir buvo kilmingos bei galingos riterio Martino di Alfonso šeimos pirmagimis. Tėvas sūnui buvo numa­tęs jo aukštą kilmę atitinkantį gyveni­mo kelią: vaikino laukė karjera karybos srityje arba aukštajame magistrate. Ta­čiau Dievas jaunuoliui turėjo kitų planų. Bręsdamas vaikinas vis labiau bodėjo­si aukštuomenės pasauliu, grįstu ga­lia, išnaudojimu, o sykiu jo širdyje vis labiau stiprėjo religiniai jausmai.

Apie vieną Antano Paduviečio vai­kystės įvykį pasakojama tokia istori­ja. Vieną dieną, patarnavęs Lisabonos katedroje šv. Mišioms, Fernandas dar pasiliko pasimelsti tuščioje šventovėje. Staiga jis išvydo iš chorui skirtos vie­tos išnyrančią pamėlusią pabaisą, nuo kurios vaizdo jam pašiurpo oda - tai buvo piktasis. Berniukas, nors ir labai išsigandęs, šiaip ne taip įstengė pirš­tu ant grindų marmuro nubrėžti kryžių. Velnio regėjimas dingo, o akmenyje įsispaudęs kryžiaus ženklas liko ten vi­siems laikams.

Fernandas lankė prie Lisabonos ka­tedros veikusią vyskupijos mokyklą, o sulaukęs penkiolikos, 1210 m. paliko šeimą ir įstojo į Lisabonos šv. Vincen­to augustinijonų vienuolyną. Tačiau šeimos nuolat spaudžiamas atsisaky­ti ketinimo tapti vienuoliu ir vienuolyno vyresniesiems leidus, po dvejų metų Fernandas paliko savo gimtąjį miestą ir išvyko į Šv. Kryžiaus abatiją Koimbroje, tuometinėje Portugalijos sostinėje, čia vaikinas pagaliau galėjo visiškai atsidėti teologijos studijoms ir sulau­kęs dvidešimt penkerių buvo įšven­tintas į kunigus šv. Augustino regulos kanauninkų Augustinijonų ordine. Atro­dė, jog Fernandas atrado taip stipriai trokštą vidinę ramybę, tačiau...

1220-ųjų vasarį į Koimbros šv. Kry­žiaus bažnyčią buvo atgabenti penkių brolių pranciškonų, nukankintų Marakeše, Maroke, palaikai. Jaunasis kuni­gas liko sukrėstas: tai buvo penki šv. Pranciškaus sekėjai, neseniai atkakę iš Umbrijos ir ėję pareigas ant Olivareso kalno. Tuos vyrus jis gerai paži­nojo, dažnai su jais kalbėdavosi apie Asyžiaus Neturtėlį, o dabar prieš save matė jų varganas, bet garbingas relikvi­jas! Įkvėptas kankinių kraujo ir neturto idealo, kuriuo šie sekė, Fernandas nusprendė palikti augustinijonų ordi­ną ir apsivilko šiurkštų pranciškonų abitą. Kaip naujojo pasirinkimo ženk­lą savo krikšto vardą vienuolis pasi­keitė į Antaną - didžio abato, Vakarų vienuolinio gyvenimo tėvo, dėl mei­lės Kristui palikusio visus savo turtus, garbei. Naujoko širdyje degė kanki­nystės troškimas, ir kad jį numalšintų, Antanas sėdo į Marokan plaukiantį laivą, pasiryžęs susigrumti su bedie­viais ir pasitikti tą pačią garbingą da­lią kaip minėtieji penki pranciškonai.

Tačiau, pasirodo, ir šis kelias nebu­vo jam Dievo skirtas. Antano svajonė veikiai sudužo dėl maliarinės karšti­nės: užuot miestų aikštėse skelbęs Kristų, vienuolis kalendamas danti­mis gulėjo patale. Jis buvo nugalėtas, bet karštinė, nors ir labai pakenkė jo sveikatai, atvėrė Antano sielos akis ir padėjo suvokti, kad jame ir vėl pabu­do tas pats Fernandas, kurį jis manė jau savyje jau numarinęs: ūmus vyras, kardą pakeitęs liežuviu, bet dar neparklupdęs paties nuožmiausio savo prie­šo - puikybės, užmojo visuomet ir kad ir kas būtų imtis didvyriškų žygių.

Aprimęs po neišsipildžiusios afrikietiškos misijos, Antanas įlipo į laivą, ku­ris plaukė į Italiją, nes norėjo dalyvauti mažųjų brolių generalinėje kapituloje Porciunkulėje per 1221 metų Sekmi­nes. Tačiau ir šį sykį, regis, viskas bai­gėsi tyliai bei ramiai: niekas iš dviejų tūkstančių brolių neatkreipė dėmesio į jauną brolį portugalą, kuris renginio dalyviams išvykstant pasijuto toks vie­nišas ir visų apleistas. Jį pastebėjo tik Gracijanas, Romanijos provincijos mi­nistras, kuris, sužinojęs, kad Antanas yra kunigas, nusivežė jį Į Montepaolo vienuolyną, netoli Forli. Čia būsima­sis šventasis ir toliau gyveno pasi­slėpęs nuo pasaulio kaip nuolankus brolis, dirbęs pačius kukliausius dar­bus. Tačiau jo ilgą laiką slėptos švie­sos nebebuvo įmanoma ilgiau išlaikyti uždengtos.

Tinkama proga pasitaikė 1223 m. rugsėjį. Su kitais broliais Antanas nu­vyko į Forli dalyvauti kelių brolių įšventinimo į kunigus apeigose. Tačiau paaiškėjo, kad nėra nė vieno, kuris būtų pasirengęs perskaityti pagal apei­gas priklausančią dvasinę konferenciją būsimiems kunigams. Visiems atsisa­kius, atlikti šią tarnystę buvo įpareigo­tas Antanas. Nors ir kalbėjo iš anksto nepasiruošęs, jis sugebėjo taip uždeg­ti klausytojus, kad visi liko apstulbę ir pakylėti tiek dėl pamokslo gilumo, tiek dėl gausių nuorodų į Šventąjį Raš­tą. Nuo tos dienos iki paskutinio savo gyvenimo atodūsio be jokių pertrau­kų tęsėsi būsimojo šventojo „pamoks­lininko“ karjera. Antanas Paduvietis buvo ypač atsidėjęs dėstyti broliams pranciškonams teologiją, turėdamas paties vienuolijos steigėjo sutikimą, duotą viename garsiame laiške. Taip pat jis daug jėgų skyrė kovai su erezi­jomis bei liaudies katechezei ir Kristui laimėjo daugybę sielų.

Yra išlikę daug pasakojimų apie An­tano Paduviečio kaip pamokslininko tarnybą 1223-1229 m. Daugelis jų atskleidžia ir Antano gebėjimus padė­ti žmonėms pasveikti. Visų pirmiausia minėtinas pamokslas žuvims Riminio paplūdimyje: miesto žmonėms nuo jo abejingai nusigręžus, Antanas kreipėsi į jūros gyvius ir šie išniro iš vandens jo pasiklausyti. Arba štai įvykis su mule. Vienam eretikui, neigusiam realų Kris­taus buvimą Eucharistijoje, Antanas metė iššūkį: pasiūlė jam palaikyti savo mulę tris dienas neėdusią, o po liepė atnešti konsekruotą ostiją. Eretikas priėmė iššūkį, ir jo mulė, nepaisant to, kad buvo peralkusi, nė nepažvelgu­si į jai atneštas šviežias avižas suklu­po priešais švenčiausiąjį Sakramentą. Šie ir daugybė kitų stebuklų praturtina mūsų šventojo biografiją ir rodo jo nuo­latinį dėmesį silpniesiems, prispaustie­siems, vargšams.

1230 m. gegužę Antanas Paduvie­tis buvo išsiųstas į Romą pranciškonų ordino pertvarkymo reikalais. Čia savo žodžiu ir pavyzdžiu jis kėlė paties po­piežiaus Gregorijaus IX dvasią.

Paskutinius dvejus metus šventasis buvo ypač atsidėjęs Paduvos miestui: nuolat ten pamokslaudavo, klausė iš­pažinčių, globojo vargšus. Veronoje jis be baimės stojo tirono Ezelino da Ro­mano akivaizdon ir išlaisvino vieną Pa­duvos kapitonų. Taip pat jis sugebėjo pasiekti, kad Paduvos magistratas at­šauktų nemokių skolininkų įkalinimą ir taip išgelbėjo daugybę beturčių nuo kalėjimo, o sykiu - nuo dar varganesnio ir taip skurdaus jų gyvenimo.

Tačiau nors Antanas buvo dar jau­nas, jį pamažu ėmė apleisti jėgos. Iš­sekintas nuolatinių atgailų ir triūso, būsimasis šventasis suvokė, kad arti­nasi mirtis. Paskutiniąsias savo gyve­nimo savaites jis praleido kaime šalia Paduvos, kur vienas geradaris suka­lė jam mažytę celę ant didžiulio riešu­tmedžio, ir ten, iš aukštai, vienuolis dar galėjo keletą dienų pamokslauti, nors ir būdamas labai silpnas.

1231 m. birželio 13 d. vidurdie­nį visiems broliams besėdint už stalo Antaną ištiko ūmus ir sunkus viso organizmo kolapsas. Ligonis išreiškė norą mirti Paduvoje, tačiau dėl sunkios jo būklės vežimas buvo priverstas su­stoti Arceloje, šiauriniame miesto prie­miestyje. Mirštantysis buvo priimtas nedideliuose namuose, skirtuose ša­lia esančiame klarisių vienuolyne dir­busiems kunigams. Ten, dar būdamas šviesios sąmonės, jis priėmė Susitai­kymo, Ligonių Patepimo ir Eucharisti­jos sakramentus. Vakarėjant ir lūpomis paskutinį sykį kuždant himną Šven­čiausiajai Mergelei O gloriosa Domina, excelsa super sidera („O garbingoji Mergele, išaukštinta virš žvaigždžių“) Antanas Paduvietis iškeliavo anapus. Jam buvo trisdešimt šešeri.

Šventojo kanonizavimo procedūra įvyko neįprastai greitai: byla buvo pra­dėta tų pačių 1231-ųjų liepą o kitąmet gegužės 30 dieną popiežius Gregorijus IX Spoleto katedroje Antaną Padu­vietį pakėlė į altoriaus garbę. Šventasis nuo seno buvo pranciškonų ordino garbinamas kaip Bažnyčios daktaras, o 1946 metų sausio 16 dieną popie­žius Pijus XII nurodė šiuo titulu (Doctor evangelicus - „Evangelijos daktaras“) jį garbinti visoje Bažnyčioje.

Antonio Giancane / „Saleziečių žinios", 2008 Nr. 2