2020 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

Dievo Kedras

Jis vadinamas Arz Ar Rab, o išvertus – „Dievo Kedras“. Amžinai žaliuojantis šilumamėgis Libano kedras (Cedrus Libani Barr.) yra vienas iš gražiausių ir didingiausių spygliuočių medžių, natūraliai augantis tik Libano kalnuose. 

Kedras yra oficialus Libano simbolis ir vaizduojamas valstybinėje šalies vėliavoje, ant pinigų ir pašto ženklų. Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad nacionaliniu paveldu laikomas medis, tačiau Libane jie prilygsta archeologinėms iškasenoms. 1998 metais į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 375 kedrų Becharreh giraitė Beiruto apylinkių Kadiša slėnyje yra vertinama ne mažiau, nei Baalbeko griuvėsiai. Vos septynių hektarų giraitėje yra medžių, kurie gali būti laikomi karaliaus Saliamono šventyklos statybų liudininkais! O du iš jų yra 3000 metų amžiaus! 

Dabar Libane išliko vos 1700 hektarų kedro giraičių. O kažkada jo girios buvo išsidriekusios net 81000 hektarų plote. Todėl šalies valdžia ėmėsi atkurti kedrų miškus, todėl jau galima pamatyti daugybę jaunų medelių. 

Libano kedro kamienas iš tikrųjų įspūdingas – jo skersmuo – iki trijų metrų. Medis išauga iki 30-ies metrų aukščio, jo šakos – beveik horizontalios, – labai plati, 15-os metrų skersmens laja teikia puikų pavėsį. Charakteringas šio medžio bruožas – keli lajų sluoskniai. Dar ir dabar galima aptikti kedrų su keturiais, penkiais ir net septyniais lajų sluoksniais.  Jo žievė yra tamsiai pilka ir skleidžia tokius aromatingus sakus, kad pasivaikščiojimas kedrų giraitėje tampa išskirtiniu malonumu.

Libano kedras auga šaltuose kalnų vietovėse, kur vidutinis lietaus lygis svyruoja nuo 190 iki 800 mm. Žemiausia temperatūra sausio mėnesį – minus 4.5 - 5.4 C, aukščiausia rugpjūčio mėnesį – plius 21.8 - 34.3 C.  Kedro mediena pasižymi ypatingomis savybėmis – jos negraužia kirminai ir yra labai kieta, todėl kvapni, tvirta ir ilgaamžė mediena nuo seno naudota rūmų ir šventyklų statybose. Karalius Dovydas kalbėjo pranašui Natanui: „Tik tu pažiūrėk, aš gyvenu kedro namuose“ (2 Sam. 7:2).  

Kedras yra nereiklus – pakanka užtikrinti pakankamą drėgmę ir maitinti dirvožemį. Šie medžiai mėgsta organinių medžiagų prisotintą gruntą, todėl kasmet yra tręšiami gyvulių mėšlu. Na, o vandens stygius gali sąlygoti atskirų šakų, o po to – ir viso medžio nudžiūvimą. Drėgmė turi pasiekti giliausius grunto sluoksnius – iki pat šaknų. Todėl tai gali įvykti tik ilgalaikiu laistymu. Daug kur sakoma, kad kedras auga lėtai, bet tai galioja tik tuo atveju, kai nepakanka drėgmės ir organinių medžiagų. Palankiomis sąlygomis kedras auga ne lėčiau, nei kiti medžiai. Visgi tam, kad subrandintų savo kankorėžius, kedrui reikia augti net 40 metų. 

Cedrus libani yra Libano medis, tačiau jis sutinkamas ir Sirijos Taurus kalnuose bei pietinėje Turkijoje. Kedrai auga ir Pietų Azijoje – Himalajuose. Pavieniai persodinti medžiai auga Kryme ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje (Batumio, Suchumio ir Sočio miestuose). Kai kas kedru vadina ir kedrinę Sibiro pušį, tačiau nuo pirmų trijų skiriasi tuo, kad jos riešutai yra valgomi. 

Kieta ir šventa kedro mediena ypatingai buvo vertinama miškų neturinčiame Senovės Egipte. Jie buvo įsitikinę, kad derlingumo dievas Oziris Libano kedrą sukūrė specialiai jiems ir gabeno medieną iš Libano kalnų tokiais kiekiais, kad net seniausiame padavime – „Poemoje apie Gilgamešą“ girią saugojo pabaisa. Kedro dervas naudojo balzamuojant faraonų kūnus, o iš medienos gamino sarkofagus – faraonų kapavietėse rasta pjuvenų.  Ypatingai gausiai kedro mediena buvo dekoruota Kufu piramidė. Patikimai įrodyta, kad jau seniausiais laikais kedro mediena būdavo naudojama baldų ir sakralinių reikmenų gamyboje. Tokie gaminiai randami archeologinių kasinėjimų metu. Egipto faraono Tutanchamono (1356—1350 m. pr. Kr.) sarkofago detalės buvo padarytos iš Libano kedro medienos. Kai jis buvo rastas, visos 3200 metų senumo detalės atrodė puikiai. Ne mažiau žinomi ir raižyti iš Rodo salos atgabenti kedro medžio vartai, kurie dabar yra vienoje Versalio rūmų patalpoje. Beje įdomu tai, kad Venecijos statyboje taip pat naudoti poliai iš Libano Kedro. 

Senojo Testamento laikais didžioji miškingojo Libano dalis priklausė Izraelio karalystei. Kalnų šlaituose augo ąžuolynai, Sirijos klevai, lauramedžiai ir laukiniai alyvmedžiai. O prie pat viršukalnių (daugiau nei 1300 metrų aukštyje) vešėjo ištisos kedrų girios. Jos buvo tokios didžiulės, kad rodėsi, jog tikrai niekada nesibaigs, nors Šventajame Rašte pranašas Izaijas pranašavo: „Medžių likutis jo miške bus toks menkas, jog net vaikas pajėgs juos suskaityti“. (Iz. 10,19).  Jis buvo teisus - idealiomis sąlygomis Libano kedras gyvena iki 3000 metų, bet jis buvo taip aktyviai kertamas, kad šalies šiaurėje išlikusiose keliose 200-300 medžių giraitėse dabar auga ne senesni nei 100-200 metų turintys medžiai. 

Daug miško sunaikinta per daugybę karų – asirai ir babiloniečiai kirto kedrus ir vežė į savo šalis, kaip karo grobį. Apie ypatingai svarbų karo grobį minima akmenyje iškaltuose Asirijos ir Babilono metraščiuose. Naujojo Testamento laikais kedro miškų naikinimą pratęsė romėnai. Tiesa, antrame amžiuje po Kristaus, Romos imperatorius Adrianas ėmėsi kedrų apsaugos priemonių ir pastatė aplink mišką akmeninius riboženklius. Šiuo metu yra išlikę apie 200 riboženklių. Tačiau po jo mirties kedrai vėl buvo kertami malkoms, o viduramžiais medžius kirto tam, kad galėtų turėti žemės ūkio naudmenų. 1876 metais Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija įsakė aptverti 102 hektarų mišką akmenine siena, kuri turėjo apsaugoti jį nuo kalnų ožių, kurie maitinasi jaunais kedrų ūgliais. 

Paskutinė kedrynų naikinimo banga buvo jau dvidešimtajame amžiuje. 1914-1918 metų Pasaulinio karo metu kedro mediena buvo naudojama... kaip garvežių  kuras. 

Kedras Biblijoje įvairiomis prasmėmis minimas 75 kartus ir visi tie atvejai - Senajame Testamente.

Taurioji šventyklų ir rūmų mediena

Tačiau daugiausia kedrynų išnaikino finikiečiai. Ilgus šimtmečius jie kirto ir pardavinėjo medieną visiems pageidaujantiems ir padarė kedrą savo tautos simboliu. Kedro pirkėjų tarpe buvo Egipto faraonai, Šumerų valdovai, Asirijos, Persijos ir Judėjos karaliai. Finikiečiai paruošė ir atplukdė rinktinius rąstus ir karaliaus Dovydo rūmų statybai: „Tyro karalius Hiramas atsiuntė pas Dovydą pasiuntinius drauge su kedro rąstais, dailidėmis ir mūrininkais. Jie pastatė Dovydui rūmus“ (2 Sam. 5:11). Po Dovydo mirties kedro mediena buvo siunčiama Jeruzalės šventyklos ir paties karaliaus rūmų statybą sumaniusiam jo sūnui Saliamonui:  „Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo“ (1 Kar. 5:25). 

Šventajame Rašte pasakojama, kad karalius Hiramas pats pasirūpino medienos gabenimo būdu ir susiderėjo dėl mainų už ją: „Mano tarnai nugabens juos nuo Libano prie jūros, aš paliepsiu juos surišti jūroje į sielius ir nuplukdyti į vietą, kurią tu nurodysi. Ten paliepsiu juos išardyti, kad galėtum juos pasiimti. O tu savo ruožtu patieksi mano šeimynai maisto, kokį būsiu nurodęs“. (1 Kar. 5: 24).  Hiramo pagalba buvo tokia didelė, kad pastačius Šventyklą ir rūmus Saliamonas atlygino jam kur kas dosniau: „Baigiantis dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas pastatė dvejus namus, – VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus, – kurių statymui Tyro karalius Hiramas parūpino Saliamonui kedro ir kipariso medžio bei aukso, kiek jis norėjo, už tai Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos srityje“. (1 Kar. 9:10-11). Sutikite, kad tai buvo nemažas atlygis, nors pats Hiramas nebuvo tuo patenkintas. Na, o kiek tos medienos ir kaip ją panaudojo Saliamonas, galite nuodugniai išsiaiškinti perskaitę septintąjį Pirmosios Karalių knygos skyrių. 

Deja, smalinga kedro mediena puikiai dega, todėl mes jau niekad neišvysime puošnių Saliamono rūmų – juos sudegino 586 metais prieš Kristų Jeruzalę užkariavęs Babilono karalius Nebuchadnecaras. Tas pats, kuris sukūrė kabančius Babilono sodus. Išties – viena ranka kuria, kita – griauna. O Tempora, o mores!

Bet ne tik statyboms naudota tauri Libano kedro mediena. Šventasis Raštas liudija ir apie tai, kad geriausi Senojo pasaulio laivų statytojai dėl išskirtinio atsparumo drėgmei ir vabzdžiams plačiai naudojo kedro medieną laivų statyboje. Patikimi ir tvirti finikiečių laivai plaukiojo po visą Viduržemio jūrą ir net palei Afrikos krantus. 

Sausringais 1985 metais vandens lygis Kinereto ežere nukrito iki rekordiškai mažo. Ginosaro gyvenvietės apylinkėse atsivėrė ežero dugnas, kur buvo rasta puikiai išsilaikiusi valtis iš kedro, kipariso ir pušies medienos. Ji buvo padaryta be jokios vinies, o po ilgų tyrimų archeologai konstatavo, kad valtis yra iš to laikotarpio, kai Galilėjos ežero pakrantėse pamokslavo Jėzus Kristus. Panašia valtimi galėjo žvejoti ir du broliai, vėliau tapę apaštalais: „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo“. (Mt. 4:18-20). 

Dievo pasodintas medis

Tačiau kedras Šventajame Rašte šlovinamas visai ne dėl to, kad tai puiki statybinė medžiaga. Biblijos tradicija vertina šį medį dėl išskirtinio kvapo, reto grožio ir ilgaamžiškumo. Iš vienos pusės tai simbolizuoja valdžią, didybę, šlovę ir turtus, iš kitos – tai Dievo valią vykdančio teisuolio simbolis: „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano“. (Ps. 92,13). Šis įrašas yra Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčioje esančio paveikslo „Šv. Kazimieras Trirankis“ kartuše ir liudija apie nepaprastą karalaičio Kazimiero atsidavimą Jėzui. Psalmininkas šlovina Viešpatį ir primena mums, kad šiuos medžius pasodino pats Dievas: „Gausiai laistomi yra VIEŠPATIES medžiai – Libano kedrai, jo paties pasodinti“. (Ps. 104:16), tačiau: „VIEŠPATIES balsas trupina kedrus, VIEŠPATS trupina Libano kedrus“. (Ps. 29:5). Suprantama, kad išlakūs medžiai yra regimas Dievo šlovės ženklas, todėl jo balsas visada bus lemiamas.  Jis pasodina žmonėse teisumą ir pakviečia į Dievo valios vykdymą. 

Ilgaamžis Libano kedras mums kalba apie mesijines, Dievo pašventintas dinastijas. Štai pranašas Ezekielis sako, kad „Dievas pats paims ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės ir persodins jį į didingą kalną, kur jis taps puikiu kedru“ (Ez 17). Iš tikrųjų ilgoje Izraelio istorijoje būta ir perversmų ir karalių, kurie nualindavo šalį, bet Viešpats nuolat atnaujindavo mesijinės dinastijos karalystę. 

Mes žinome, kad Šventajame Rašte Izraelis dažnai vadinamas nuotaka, o Giesmių giesmė yra jos pašlovinimas: „Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi, medus ir pienas po tavo liežuviu, o tavo drabužiai kvepia Libano dvelksmu“. (Gg 4:11). Libano dvelksmu kvepiantys drabužiai – tai Dievo pašventinta nuotaka, kvepianti kedro aromatu. O pranašas Ezekielis kalba apie kedrą: „joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis“. (Ez. 31:18). Vadinasi ir nuotaka pašlovinta jaunikiu. 

Talmude rašoma, kad švęsdami naujus metus ir šlovindami Dievą, žydai degindavo kedro medieną Alyvų kalne. Nenuostabu tad, kad ir visa Izraelio žemė palyginama su kedrais prie vandens: „Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai, tarsi sodai prie upės, tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas, tarsi kedrai prie vandens!“ (Sk. 24:6). 

Daugelyje Šventojo Rašto vietų Libano kedras savo aukščiu ir dydžiu yra „medžių princas“: „Štai! Asirija buvo lyg kedras Libano, – plačiomis šakomis teikė miškui pavėsį, aukštaūgis, viršūnę iškėlęs tarp debesų“.  (Ez. 31:3) – ir visas 31-asis Ezekielio knygos skyrius yra skirtas kedro didingumui. Toks palyginamasis apdainavimas puikiai charakterizuoja galingas ir Dievo šlove apdovanotas to meto Rytų karalystes. 

Neįtikėtinas antiseptikas

Kiekviena kedro dalis pasižymi gydomosiomis savybėmis. Moliniuose šumerų dantiraščiuose jau 5 tūkstančius metų prieš Kristų buvo rašoma, kad kedro spyglių nuoviras ir ekstraktai buvo naudojami kompresams. Ne mažiau vertinta ir įvairiuose religiniuose ritualuose naudota kedrų derva – sakoma, kad ji gerai malšina dantų skausmą. Seniai pastebėta (o mūsų laikais moksliškai pagrįsta) neįtikėtinai stipri kedrų girios aseptika – ten praktiškai nėra mikrobų, todėl laukymėje šalia Libano kedrų galima daryti atviras operacijas ir nepažeisti jokių sanitarinių normų. Na, o kedro pjuvenos puikiai atbaido gyvates, todėl siesta po tokiu medžiu yra tikrai saugi. 

Aromatinga kedro mediena būdavo naudojama apsivalymo ir ligų gydymo ceremonijose (Kun. 14:4, 6, Sk.19:6 ). Mozė paliepė levitams naudoti Libano Kedro žievę apipjaustant ir gydant raupsus. Eteriniais kedro aliejais gydomi įvairūs odos susirgimai, bronchų ligos, šlapimo takų infekcijos bei žaizdos. Judėjai, o po jų graikai ir romėnai naudojo kedro aliejų kosmetinių priemonių gamyboje. 

Legendos, legendos...

Niekas tiksliai nežino, iš kokia medienos buvo pagamintas mūsų Išganytojo kryžius. Sklando įvairios legendos, o viena iš jų teigia, kad po kraujomaišos nuodėmės, kuri aprašyta Pradžios knygos 19 skyriaus 30-36 eilutėse nuo žūties Sodomoje išgelbėtas Lotas gavo iš Abraomo tris šakeles. Patriarchas prisakė išauginti iš jų tris medžius – kedrą, kiparisą ir piniją. Tai buvo nelengva užduotis, nes laistyti medžius reikėjo Jordano vandeniu ir tuo pačiu metu atsilaikyti prieš šėtono gundymus. Lotas įvykdė užduotį ir išaugino vieną medį, kuriame stebuklingai suaugo trys. Saliamono šventyklos statytojai atmetė šį medį, kaip netinkamą. Taip iš jo ir pagamintas Išganytojo kryžius. Tokia yra legenda ir niekas nežino tikrovės. 

Padavimas apie tris Libano kedrus

Senais laikais nuostabiose Libano giriose išdygo trys kedrai. Jie augo labai lėtai, todėl ištisus šimtmečius mąstė apie gyvenimą ir mirtį, apie gamtą ir žmoniją. 

Kartą jie išvydo miške karaliaus Saliamono žmones, vėliau regėjo, kaip kovose su asirais jų žemė paplūdo krauju. Jie matė savo priešus, matė pirklių karavanus, jų akivaizdoje išrasta abėcėlė, 

Vieną gražią dieną jie nusprendė pasikalbėti apie ateitį. 

- Po to, ką man teko regėti – prabilo pirmasis kedras, - norėčiau tapti galingiausio karaliaus sostu. 

- O aš norėčiau tapti dalimi to, kas amžiams Blogį perkeistų į Gėrį – prabilo antrasis. 

- Norėčiau tapti tuo, į ką žiūrėdami žmonės kaskart prisimintų Dievą – pasiguodė trečiasis. 

Praėjo dar daug metų, kol tame miške pasirodė medkirčiai. Jie nupjovė tris kedrus. Kiekvienas iš jų turėjo savo troškimus, bet realybėje viskas virsta kitaip. Pirmojo kedro medieną panaudojo tvarto statyboje, o iš to, kas liko padarė ėdžias. Antrasis medis tapo stalu ir buvo parduotas prekiautojui baldais. Trečiojo medžio medienos nepavyko parduoti, todėl jis buvo supjautas į lentas ir padėtas saugoti. 

Visi trys medžiai sielvartavo: „Buvome tokia gera mediena! Ir niekas nesugebėjo tinkamai mus panaudoti“. 

Praėjo daug laiko ir vieną žvaigždėtą naktį sutuoktinių pora ieškojo pastogės. Neradę tinkamos vietos prisiglaudė tvartelyje, kuris ir buvo iš pirmojo kedro medienos. Žmona laukėsi ir tą naktį pagimdė sūnų, kurį paguldė į ėdžias. Tą pačią akimirką pirmasis kedras suprato, kad išsipildė jo svajonė: jis tapo Didžiausiojo Karaliaus – Kristaus sostu. 

Po kelių dešimčių metų viename kukliame kaimo name prie stalo, kuris buvo padarytas iš antrojo kedro medienos,  susėdo trylika vyrų. Prieš valgį vienas iš jų ištarė kelis žodžius apie ant stalo esančią duoną ir vyną. Tą akimirką antrasis kedras suprato, kad kaip tik dabar jis tapo ne tik duonos ir vyno pagrindu, bet ir amžinos Dievo ir Žmogaus sąjungos dalininku. 

O kitą dieną iš dviejų trečiojo kedro lentų buvo sukaltas kryžius. Po kelių valandų buvo atvestas neįtikėtinai sužalotas žmogus ir prikaltas prie jo vinimis. Trečiąjį kedrą apėmė siaubas ir jis ėmė keikti savo likimą. Bet nepraėjo ir trys dienos, kai ir jis suprato savo dalią: ant kryžiaus kabojęs žmogus tapo Pasaulio Šviesa, o pats kedro medienos kryžius iš kankinimo įrankio virto į šlovės simbolį. 

Išsipildė visų trijų Libano kedrų lemtis. Taip ir būna su svajonėmis – jos išsipildo, bet visiškai ne tuo būdu, kokio norime. 



1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

Esu čia, norėdamas paliudyti, kaip šis galingas burtų ratukas, vadinamas daktare Ogala, padėjo man pagerinti mano santykius. Man skaudėjo širdį, kai mylimoji man pasakė, kad jis nebėra suinteresuotas vesti mane, nes kita ponia ant jo panaudojo juodąją magiją. Aš verkiau ir verkšlenau kasdien, kol taip blogai, kad kreipiausi į internetą pagalbos. Štai tada, kai perskaičiau atsiliepimą apie dr. Ogala, tada kreipiausi į jį pagalbos ieškant meilės ir savo gyvenimo. , jis padėjo man užrašyti galingą meilės kerą ir, mano nuostabai, po 24 valandų meilės burto, mano mylimasis grįžo ant kelių maldaudamas manęs atleisti. jo el. pašto adresas: drogalad02@gmail.com WhatsApp +2347049668119 ...