Galilėjaus mokinys Jonas Lietuvis

Genialaus italų mokslininko lr mąstytojo G. Galilėjaus biografijos tyrinėtojai jau XIX a. pabaigoje atkreipė dėmesį į jo as­meninius užrašus, paties kartais vadintus „namų atmintine“ (itališkai — Ricordi). Juo­se yra daug vertingų istorinių duomenų, ki­tur neišlikusių arba sunkiai surandamų ar­chyviniuose fonduose. „Ricordi" sąsiuvi­niuose sužymėtos mokslininko asmeninės pajamos ir išlaidos, paskaitų tvarkaraščiai, jo privačių pamokų sąrašai, tų pamokų lan­kytojų sąrašai lr kt.

Mat, iki 1609 m., kol sulaukė Padujos universiteto profesoriaus vardo ir tuo pa­čiu — pastovaus atlyginimo, Galilėjus nebu­vo materialiai pakankamai aprūpintas. To­dėl vertėsi įvairiais privačiais uždarbiais. Teikdavo pamokas, surinkęs klausytojų gru­peles. Panašiai uždarbiaudavo ir kiti profe­soriai.

XVI a. pab.—XVII a. pirmaisiais dešimt­mečiais abiejuose Padujos universitetuose studijuodavo nemažas būrelis studentų, ki­lusių iš tuometinės Lietuvos-Lenkijos valsty­bės. Kartais, pasak lenkų tyrinėtojo J. Kovalčiko, tas būrelis būdavo net iki dvidešim­ties asmenų. Tokio pasipildančio būrelio veikla įgavo tam tikras organizuoto veiki­mo formas. Nuo 1592 m. Padujoje pradėjo veikti draugija, pasivadinusi „Lenkijos ka­ralystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­tystės Nacija“ (Natlo Regnl Polonlae et Magni Ducatus Lithuanlcie). Bene svarbiau­siu savo tikslu ji laikė savišalpą, materiali­nės pagalbos teikimą. Draugija rūpinosi ne vien studijuojančiais, bet ir kitais čia at­vykusiais asmenimis: diplomatiniais pasiun­tiniais, pirkliais, piligrimais ir pan. Padujos universiteto senajame archyve šios draugi­jos išlikusiose metrikose vien dvidešimties metų laikotarpiu (nuo 1592 iki 1612 m.) buvo įrašyti jai epizodiškai priklausę 622 asmenys. Maždaug pusė jų — atvykusieji stu­dijuoti. Daug pavardžių rodo jų lietuvišką kilmę arba bent gyvenus tuometinės Lietu­vos ribose.

Ne visi norintys mokytis galėdavo iš kar­to patekti į studentų gretas, o dalis ir pa­tekusiųjų — daryti reikšmingą pažangą. Įvairių būta kliūčių: pasiruošimo lygis, silp­nas mokslinių lotynų ir graikų kalbų mokė­jimas ir kt. Tas kliūtis įveikti ir padėdavo profesorių privatūs pagalbiniai kursai. Be to, Venecijos respublikos moksliniai centrai (vienas reikšmingiausių buvo Paduja) anuo­met garsėjo aukštu karinės architektūros, fortifikacinės statybos technikos lygiu. Vė­lyvojo renesanso laikotarpiu šioje srityje skelbiamų naujausių karybos doktrinų po­žiūriu venecijiečiai pirmavo tarp kitų Eu­ropos valstybių. Plačiai buvo žinomi ir praktikoje taikomi B. Lorinio, A. Deliakvo (dell'Aqua) ir V. Skamocio (Scamozzi) vei­kalai. Tad atvykę užsieniečiai pirmiau­sia stengdavosi patekti į papildomus priva­čius tvirtovių statymo, naujų miestų-tvirtovių išplanavimo pagrindų kursus. Kaip rodo lenkų tyrinėtojų archyvinių šaltinių naujos studijos, daugumas XVII a. pradžios studen­tų, atvykusių iš Lietuvos ir Lenkijos žemių, įskaitant ir tuos, kurie savo būsimą profesiją aiškiai siejo su bažnytine karjera, šalia pa­sirinktų pagrindinių profesijos dalykų, Pa­dujoje studijavo ir karinę architektūrą (architectura militare).

XVII a. pirmajame dešimtmetyje labai po­puliarios buvo privačios Galilėjaus pamo­kos— plačios tematikos, aprėpiančios kari­nės inžinerijos, mechanikos, topografijos bei astronomijos pagrindus. Per tas pamokas mokslininkas taip pat išmokydavo klausy­tojus naudotis savo sukurtu instrumentu — masteliniu skriestuvu (circinium proportionis arba compasso militare). Norintys galė­davo šitokį įrankį, pagamintą mokslininko priežiūroje, įsigyti kartu su aprašymu. Tas skriestuvas buvo itin naudingas architektų darbuose, karo inžineriniuose apskaičiavi­muose, planuojant naujas tvirtoves ir mies­tus.

Be to, Galilėjus rašė savo mokiniams jo dėstytų dalykų vadovėlius. Turtingesniesiems juos parduodavo, nepasiturintiems leisdavo nusirašyti. Kai kuriuos vadovėlius išspausdino, kiti išliko rankraščiuose; iš pastarųjų itin žinomi du: „Trumpas dėsty­mas apie karinę architektūrą“ (Breve istru­zione all'architeciura militare) ir „Veikalas apie tvirtoves“ (Trattato di fortificazione).

1599—1604 m. į Padują iš Lenkijos ir Lie­tuvos žemių buvo atvykę apie 20 jaunuolių. Dauguma jų lankė Galilėjaus privačiai dės­tomą fortifikacijų kursą bei instruktyvinių paskaitų ciklą, kaip naudotis praktikoje jo masteliniu skriestuvu. Iš paminėtos grupelės vienuolika asmenų šį instrumentą įsigijo.

„Ricordi“ užrašuose 1603—1604 m. antrą kartą paminėti Jonas Lietuvis (Giovanni Li­tuano) ir Stanislovas Liasockis iš Glevo, len­kas, kaip labiausiai darą pažangą moksle ir aistringi Galilėjaus dėstymo šalininkai. Lietuvių ir lenkų pavardės Galilėjui buvo per­nelyg sunkiai ištariamos ir užrašomos, to­dėl „Ricordi“ tiesiog buvo pažymimas var­das ir tautybė arba šalis, iš kurios studentas kilęs. Due Polacchi cominciarono fortificazione („du lenkai pradėjo mokslus apie tvir­toves“), Uno Lituano... („vienas lietuvis“) ir t. t. Įdomu, kad „Ricordi” gana aiškiai ski­riamas lenkas, lietuvis ar rusas (Rutheno), kilęs iš tuometinės Lietuvos kunigaikštystės žemių.

Kas gi tasai Glovanni Lituano, uoliai stu­dijavęs tvirtovių statybos meną?

Ta proga paminėtina dar viena detalė. Kai kurie Galilėjaus palikimo tyrinėtojai pažy­mi, jog tiktai savo pamėgtų mokinių ir sve­timšalių tarpo vardus jis italindavo arba žy­mėdavo mažybine forma privačiuose užra­šuose.

B. Bilinskis savo pastarųjų metų publika­cijoje (straipsnių rinkinys iš lenkų mokslo istorijos, 1969 m., Vroclavas), patvirtino, kad tasai lietuvis buvęs Jonas Stanislovas Sapiega, Leono sūnus. Tuometinėje feodali­nėje Lietuvos valstybėje tai neeilinis asmuo, didelių gabumų žmogus, valstybės veikėjas, perėjęs keletą žemesnių administracinės kar­jeros pakopų, 29 metų amžiaus jau tapęs Lietuvos kunigaikštystės didžiuoju maršal­ka. Senesnėje lenkų istorinėje literatūroje jis rečiau minimas, mat, kaip ir jo tėvas, Jonas Stanislovas Sapiega buvo nusistatęs prieš Liublino uniją.

Ar turėjo jis laiko lr sąlygų panaudoti įgytas inžinerines žinias praktinėje veiklo­je,— kol kas sunku pasakyti. Galilėjaus „Ricordi“ minimi dar pora kitų „Lituano“ arba „da Lituanla“ laukia mūsų istorikų dė­mesio. Juk ten, tarpe kitų, jau išaiškintų, mokėsi ir Giedraičių, Valavičių šeimų at­stovai.

Įdomus ir tas faktas, kad Vilniaus seno­jo universiteto profesorius O. Krigeris sa­vo civilinės ir karinės architektūros kurse apie XVII a. vidurį jau mokė klausytojus naudotis inžineriniuose darbuose masteliniu skriestuvu (compasso militare).

Šių eilučių autorius, 1973 m. gavęs pro­gos, kad ir trumpai, apžiūrėti Padujos ka­tedros vidų, gerokai nustebo, išvydęs joje kelis antkapinius paminklus, bylojančius apie čia palaidotus asmenis, žinomomis Len­kijos ir Lietuvos ribose pavardėmis. Ir dar vienas įdomus faktas: Ufici galerijoje (Flo­rencijoje), Lianci pusės eilėje, trečio aukšto salėse tarpe kitų lenkų ir lietuvių kilmės di­dikų portretų kabo ir Jono Sapiegos port­retas. Muziejaus gidas, paklaustas, kaip čia atsirado kai kurie Radvilų, Sapiegų, Sobieskių, Zamojskių ir kitų didikų portretai, paaiškino, esą, per šeimyninius arba diploma­tinius ryšius.

Ne mažiau intensyvūs kultūriniai ryšiai praeityje su Italija išryškėtų, tiriant ir Bo­lonijos senojo universiteto archyvus.

Mokslinių, kultūrinių bei meninių sąvei­kų išaiškinimas padeda geriau suprasti pro­gresyvių kultūros tendencijų ištakas, teisin­gai nušviesti mokslinio progreso kelius.

STASYS ABRAMAUSKAS 

 Paduja —Vilnius