Antra dalis
1936 metų kovo mėnesį
fon Braunas gauna Vermachto užsakymą sukurti 275 km nuotoliu skrendančią
balistinę raketą su 1 tonos koviniu užtaisu. Tuo pačiu metu Sausumos
kariuomenės vadas Fričas priėmė nutarimą statyti bandymų poligoną ir
superšiuolaikinę karinę bazę Baltijos jūros Uzedom salos Penemiunde
gyvenvietėje.
Gegužės pabaigoje
Braunas sulaukė galingo pastiprinimo – iš Vienos į Vokietiją atvažiavo žinomas
mokslininką sir konstruktorius Oto Zengeris. Reicho valdžia pakvietė jį, kad
sukurtų ir vadovautų Imperiniam reketinės technikos institutui. Genialusis
austras pradėjo nuo skystojo deguonies gamyklos (ji gamino 56 tonas deguonies
per parą) ir 100 tonų traukos Skystųjų Raketinių variklių ugnies stendo
statybos. Jau po trijų metų slėgis bandomųjų variklių degimo kamerose siekdavo
iki 100 atmosferų, o dujų tekėjimo greitis variklių tūtose siekdavo 3
kilometrus per sekundę! Zangerio pastangos nukreiptos į ateitį.
Bet ir fon Brauno
darbai sparčiai judėjo pirmyn – 1937 metų liepos 23 dienos dokumente jis pirmą
kartą panaudoja indeksą A-4 (Fau-2) ir paskelbia raketos charakteristikas.
Raketos svoris - 12 tonų, ilgis – 14 metrų, skersmuo – 1,6 m, skystojo
raketinio variklio trauka – 25 tonos, kovinės galvutės svoris – 1 tona,
apšaudymo nuotolis – 300 kilometrų.
1939 metų kovo 17 dieną
įvykdyti bandomieji startai, kuriuos stebėjo ir Adolfas Hitleris. Jis nelabai
susidomėjo tuo, ką matė, todėl 1940 metų vasario mėnesį nutraukė visas
ginkluotės kūrimo programas, jei jų įgyvendinimui reikėjo ilgesnio nei 1 metai
laikotarpio. Nepaisant to gegužės mėnesį Baltijos ir Šiaurės jūros akvatorijose
pradėti Fau-2 šaudymai maksimaliu nuotoliu. Vernerio fon Brauno ir Valterio
Dornbergerio užmanymai siekia kur kas toliau!...
1937 metų gegužės 1
dieną Verneris fon Braunas įstojo į nacional-socialistų partiją ir paskirtas
techniniu „Kummersdorf-Penemiunde-Rytai“ raketų centro direktoriumi. Kadangi
jis pats buvo civilis kariniu, vadovu paskirtas Valteris Dornbergeris.
Penemiundėje fon Braunas vadovavo 20-ies tūkstančių darbininkų ir inžinierių
armijai. Jis mokėjo vadovauti ir pasiekdavo maksimalaus efektyvumo. Ten baronas
pelnė Dzeuso pravardę.
Fon Braunas jau tada
suvokė, kad vis karai anksčiau ar vėliau baigiasi, todėl Fau-2 yra pasmerkta
likti istorijoje. O raketa – ne viena ginklas, bet ir priemonė pasiekti kosmoso
platybes! Todėl net šiame kare jis turi šansą padaryti įdarbį ateičiai.
Fiureris ketino užgrobti Angliją, išlaipindamas ten kariuomenės desantą.
Tačiau, kai operacija „Jūrų liūtas“ buvo atidėta, mokslininkams vėl teko kibti
į darbą – 1940 metų pabaigoje gautas užsakymas suprojektuoti raketą, kuri
galėtų pasiekti tikslą JAV teritorijoje. Braunas suprato, kad tokią užduotį
gali atlikti tik dviejų pakopų raketa, kuri turės tokias charakteristikas,
kurios gali užtikrinti kelią į kosmosą!.. Tuo labiau, kad Reicho valdžia
negailėjo pinigų – 1942 metais Penemiundė gaudavo dvigubai mažiau lėšų, nei
visa trečiojo Reicho tankų pramonė.
Tarpkontinentinės
raketos A9/A10 apmatai jau buvo aiškūs 1941 metų pavasarį. Kiekvienas jos elementas
buvo kruopščiai paskaičiuotas ir patikrintas, pasitelkiant į pagalbą profesorių
Hermaną Obertą. Nenuostabu, kad karo metu ypač aktyviai veikusi žvalgyba aptiko
naujos strateginės raketos pėdsakus. Anglijos agentas Vokietijos aviacijos
ministerijoje pranešė, kad pirmos A10 pakopos svoris – 85 tonos, o antroji
pakopa A9 turi strėlės formos sparną.
Reichsveras plačiu
mastu tęsė Penemiundė raketinę programą. Pirmąją pasaulyje balistinę raketą
„А-4“ („Fau-2“), Verneris fon Braunas kūrė 2,5 metų. 15-os metrų ilgio raketa
galėjo skraidinti 1 toną sveriantį kovinį užtaisą 300 km nuotoliu. 1942 metų
spalio 3 dieną įvykdytas pirmasis sėkmingas startas. Ji praminta „Fau“ – vėliau
daktaras Gebelsas išaiškino, kad šis pavadinimas kilo iš žodžio „Vergeltungswaffe“
(„Keršto ginklas“).
Kalbėdamas oficialios
iškilmės metu, Valteris Dornbergeris pasakė: „Mūsų raketa prasiveržė į kosmosą
ir mes pirmą kartą įrodėme, kad raketine trauka yra tinkama kosminėms
kelionėms... bet kol dar vyksta karas, pagrindinė mūsų užduotis – raketos kaip
ginklo tobulinimas“. „A-4“ kūrimo vadovu paskirtas Penemiundės karinės-bandymų
stoties viršininkas, generolas-majoras Valteris Dornbergeris.
1943 metų viduryje
pablogėjo vokiečių kariuomenės padėtis karo frontuose. 1943 metų liepos 7 dieną
ginkluotės ministras Albertas Špejeris surengė Penemiundės atstovų vizitą pas
fiurerį. Šis liko sužavėtas Vernerio fon Brauno jaunyste ir protu ir įsakė laikyti
Penemiunde svarbiausiuoju objektu. 1944 metais požeminėje Mittelverk gamykloje
(Hraco kalnuose) pradėta serijinė „V-2“ (Fau-2) gamyba, o jos vadovu paskirtas
SS generolas Kammleris.
1943 metų vasarą
Prancūzijos pakrantėje išdygo betoniniai raketų bunkeriai. Hitleris reikalavo,
kad metų pabaigoje kasdien į Londoną skristų ne mažiau kaip po 1000 raketų. Bet
1943 metų liepos mėnesį lenkų partizanai pavogė ir į Londoną persiuntė „Fau“
brėžinius ir raketinės bazės planus. Rugpjūčio 17 ir 18 dienomis virš Penemiundės
pasirodė 600 „skraidančių tvirtovių“ „Lancaster“ ir prasidėjo operacija
„Hidra“, kurios metu ant salos 1800 tonų bombų. Bombardavimo metu žuvo 735
žmonės (jų tarpe buvo 550 užsieniečių, daugiausia lenkų darbininkų) ir buvo
sunaikintos visos raketos. Antskrydžio metu RAF neteko 40 bombonešių.
Raketų gamyklą teko
perkelti į Nordhauzeno apylinkes (Hraco kalnynas), kur šimto metrų gylyje dirbo
tūkstančiai „Dora“ koncentracijos stovyklos kalinių. Penemiundėje liko
laboratorijos ir bandymų aikštelės. Bandomasis poligonas perkeltas į Lenkijos
Krokuvos vaivadijos Bliznos apylinkes.
Ketvirta dalis - Himlerio kerštas
Penkta dalis - Žūti ar pasiduoti?
Šešta dalis - Neribotų galimybių šalis
Septinta dalis - "Aukso amžius".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą