A. Gaudi į Barseloną atnešė pasaką

Vienas garsiausių pasaulio architektų Antonio Gaudi XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Ispanijai pažėrė keletu architektūros perlų. Jo projektuoti pastatai primena mistinius na­mus ir žavi fantastiškomis formomis. Dauguma jų įtraukti į UNESCO saugomų objektų sqrašq.

Architektas A. Gaudi gimė 1852 m. Ispanijoje valdininko šeimoje.

Būdamas penkerių berniukas susirgo reumatu, todėl nebegalė­jo žaisti su bendraamžiais. Norėda­mas išeiti kiek toliau nuo namų, Antonio buvo priverstas joti asilu. Būdamas kone pririštas prie namų jis turėjo begalę laiko tyrinėti gam­tą, jos formas. Spėjama, kad bū­tent grožėjimasis gamta, jos tyri­nėjimas padiktavo A.Gaudi savi­tą, originalų architektūros stilių.

Studijuodamas Barselonos aukš­tesniojoje architektūros mokyklo­je jaunasis architektas sulaukė pir­mojo didelio užsakymo - jis goti­kos ir renesanso stiliumi suprojek­tavo „Casa Vincens“, tapusį archi­tekto vizitine kortele.

Per visą kūrybos laikotarpį Gau­di išplėtojo jausmingą, išsiskirian­tį netaisyklingomis linijomis, kone siurrealistini stilių, dėl ko jis ir buvo pavadintas Ispanijos novatoriš­kojo meno pradininku. Šiek tiek prisilaikydamas formalių reikalavimų, ispanų architektas sugebėjo su­gretinti negiminingus stilius ir pa­keitė architektūros taisykles.

Casa Batllo

Tačiau amžininkai A.Gaudi ori­ginalią architektūrą vadino mažų mažiausiai absurdiška, juokinga. Tiesą sakant, jis buvo vienintelis architektas, išlaikomas turtingo pra­monininko Eusebi Guello. Tačiau laikui bėgant Gaudi dėl išskirtinio stiliaus imtas vadinti vienu iš Ispa­nijos geriausiųjų ir garsiausiųjų.

Stiliaus originalumas architek­tui nepadėjo išvengti vargšo dalios. Apie 1912 m. Barselona išgyve­no ekonominį nuosmukį. Tai turė­jo įtakos ir A.Gaudi finansinei pa­dėčiai. Mat tuo metu sustojo „La Sagrada Familia“ ir „La Colonia Guell“ statyba - ji buvo tuometinis architekto pajamų šaltinis. Netru­kus mirė ir Gaudi rėmėjas Euse­bi Guello - architektas liko be fi­nansinės paramos.

A.Gaudi tiek nuskurdo, kad ne­galėdavo susimokėti už kelionę miesto taksi - jų vairuotojai meni­ninko vengė iš tolo. Skurdžiaus dalia architekto neapleido iki gy­venimo pabaigos. Architektas mi­rė 1926 m. Barselonoje.

„Casa Batllo“ architektas su­projektavo 1907 m. Vietiniai gyven­tojai pastatą.vadina „Casa dels Ossos“ - namu, pastatytu iš kaulų. Iš tiesų žiūrint į šį kūrinį gali įžvelg­ti elementų, primenančių žmo­gaus skeletą ir vidaus organus. Šį pastatą architektas suprojektavo vidutiniam sluoksniui priklausan­čiai šeimynai.

Namas priskiriamas modernia­jai architektūrai. Pirmas namo aukš­tas stebina neįprastais ornamen­tais, netaisyklingomis langų formo­mis, „išplaukusiais“ akmens lipdiniais. Didžioji pastato išorės dalis puošta mozaika iš daugybės apdau­žytų keraminių plytelių, nuspalvin­tų nuo auksinės iki žalsvai melsvos spalvos. Stogas primena europietišką drakoną ar dinozaurą, o pa­stato viršus, besibaigiantis bokštu su kryžiumi, simbolizuoja šv.Jur­gio kalaviją, smingantį į drakoną.

Casa Mila

Pramintas akmenų skaldykla

Pastatas „Casa Mila“ geriau ži­nomas La Pedrera vardu, kuris katalonų kalba reiškia akmenų skaldyklą. Šis pastatas Barselono­je iškilo 1907 m. pagal Regerio Segimono de Milos užsakymą. Pa­statas unikalus tuo, kad jame nė­ra nė vienos tiesios linjjos. Jis daž­nai lyginamas su lavos bangavimu arba smėlio kopomis. Labiausiai išsiskiria namo stogas, forma pri­menantis mėnulio pjautuvus ir de­koruotas kone mažytėmis mozai­kinėmis plytelėmis.

Žvelgiant į pastatą galima drą­siai sakyti, kad jis greičiau prime­na skulptūrą nei įprastą namą. Ta­čiau anų laikų barseloniečiai vien­balsiai tvirtino, kad šis A.Gaudi še­devras baisus, todėl jį ir praminė akmenų skaldykla. Šiandien „Casa Mila“ laikomas Barselonos pasi­didžiavimu ir įtrauktas į UNESCO saugomų pastatų sąrašą.

Park Guell

Parką pavertė fantastine pasaka

„Park Guell“ - sodų kompleksas, išsiskiriantis unikaliais architek­tūros elementais. Šiam pasaką pri­menančiam parkui pastatyti pri­reikė 14 metų. Pirmieji lankytojai ten įžengė 1914 m. Parko pasta­tai originalūs - jų puošnumas ir mozaikos raštai lankytojams iš­kart krinta į akis. Architektūra pa­sižymi fantastiškos formos stogais, papuoštais neįprastais bokš­teliais, derančiais prie parko gam­tovaizdžio. Pagrindinis parko ak­centas - terasa, apjuosta ilgu suo­lu, primenančiu jūros gyvatę.

Į parko architektūrą A.Gaudi įpynė daug Katalonijos menui bū­dingų motyvų, religijos, mitologi­jos ir senosios poezijos elementų.

Anksčiau parko lankytojus pasi­tikdavo dvi originalaus dydžio dirb­tinės gazelės, viduramžių Ispani­jos poezijoje simbolizuojančios jaunus įsimylėjėlius, tačiau per karus jos buvo sunaikintos.

La Sagrada Familia

Nebaigė statyti bazilikos

„La Sagrada Familia“ (Švento­sios šeimos) vardu pavadinta di­džiulė bazilika, ko gero, laikoma neįprasčiausiu ir unikaliausiu A.Gaudi kūriniu. Ji suprojektuo­ta XIX a. pabaigoje. Įpusėjus baž­nyčios statyboms kilo ginčas tarp projekto rėmėjų ir pirmojo jos ar­chitekto Francesco de Villaro. Šis projektas 1883 m. buvo atšauk­tas. Pakviestas A.Gaudi ją perpro­jektavo visiškai kitu stiliumi. Tuo metu bazilika stovėjo plynuose laukuose. Ją nuo Barselonos sky­rė kone pusantro kilometro.

A.Gaudi Šventosios šeimos ba­zilikos projektą rengė apie 40 me­tų. Dėl gerokai užsitęsusių staty­bų jis net pašmaikštaudavo: "Ma­no užsakovai ne itin skuba“. Archi­tektas mirė taip ir neįgyvendinęs šio projekto.

Pagal užsienio spaudą parengė Laura ČYŽIŪTĖ