Prof. dr. Česlovas Kudaba
Taip
Matas Šalčius buvo pavadintas viename Sirijos laikraštyje 1930 m. O štai šiemet
jau 100 metų, kai Čiūdiškiuose netoli Prienų spalio 20 dieną gimė Matas Šalčius
— raiškių gabumų žmogus, daug nusipelnęs švietimui, žurnalistas, apie 12 metų
praleidęs kelionėse. Lygiai prieš 90 metų 1940 m. jis mirė Bolivijoje. Po to
praėjo dar 50 metų, bet žmonių jis atsimenamas kaip žurnalistas, ketverius
metus (1929 m. lapkričio 20 d. —1933 m. rugsėjo 20 d.) praleidęs kelionėje po
Europą, Afriką ir Aziją, parašęs 6 tomų knygą „Svečiuose pas 40 tautų“.
Mūsų
žurnalas daugiau kaip prieš 20 metų pirmasis po ilgų tarybinių draudimų priminė
M. Šalčių Lietuvos visuomenei, paskelbdamas apie jį platesnį straipsnį (MG,
1967, Nr. 7), paminėjo jį 80-mečio proga (MG, 1970, Nr.9). Artėjant šimtmečiui
(1989 m.) „Vagos“ leidykla išleido jo knygos „Svečiuose pas 40 tautų“
sutrumpintą variantą.
Šalčių
giminė, iš kurios yra keliautojas, parapijos metrikų knygose minima nuo XVIII
a. vidurio. Jo tėvo šeimoje augo 9 vaikai, darbštūs, išmoningi. Jaunesnis už jį
brolis Petras šalčius — žymus ekonomistas, vienas kooperacijos Lietuvoje
organizatorių, kultūros veikėjas, svarbių mokslo veikalų autorius, (vairiose
mokslo srityse reiškiasi ir dabartinės Šalčių kartos palikuonys.
Matas
Šalčius mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau „Saulės“ draugijos mokytojų
kursuose. 1905 m. įvykių metu buvo kartu su aktyviausia to meto moksleivija,
suimtas ir tardytas. Mokydamasis pradėjo bendrauti spaudoje. įvairiais
slapyvardžiais ir kriptonimais spausdino savo straipsnius kultūros klausimais
„Naujojoje gadynėje“, „Vilniaus žiniose“, „Žarijoje“, „Darbininke“, „Vienybėje“,
„Tėvynėje“, „Mokykloje ir gyvenime“ ir kt. 1910—1914 m. redagavo mokytojų
sąjungos laikraštį „Mokykla“. Su spauda savo veiklą siejo visą gyvenimu nemažai
redagavo. Nuo 1906 m. M. Šalčius mokytojavo įvairiose Žemaitijos bei Sūduvos
vietose: Bundzuose, Skuode, Vytogaloje ir kitur. Mokytojaudamas pradėjo
bendrauti su mokytojais švietėjais A. Krutuliu, G. Petkevičaite-Bite, P. Bortkevičiene
ir kitais. Jungėsi prie reikalavimų greičiau įvesti lietuvių kalbą į Lietuvos
mokyklas. Buvo vienas iš organizatorių slaptos kuopelės, kurios tikslas buvo
rengti liaudies mokytojus švietėjiškai veiklai ir kovai už Lietuvos laisvę.
Dalyvavo Šiaulių miesto lietuvių rengiamose gegužinėse, kur pasilinksminimų
priedangoje vykdavo slaptos lietuvių konferencijos. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį
karą buvo sušauktas visos Rusijos mokytojų suvažiavimas. Ten dalyvavęs M. Šalčius
pasakė kalbą apie mokyklų sąlygas Lietuvoje, apie prievartinį nutautinimą. Po
to negalėjo ne tik dirbti mokytoju, bet ir likti Lietuvoje. Per Sibirą, Kiniją,
Japoniją emigravo į Kaliforniją (JAV).
Amerikoje,
iš pradžių Bostone, bandė studijuoti, bendradarbiavo su išeivija. Kartu su K.
Račkausku-Vairu rinko nukentėjusiems nuo karo Lietuvoje aukas. Aktyviai
bendradarbiavo Amerikos lietuvių laikraščiuose, kurį laiką redagavo „Ateitį“.
Be to, ten rašė ir leido šviečiamojo pobūdžio knygeles, brošiūras, paskaitas.
Išvertė (mokėjo anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų kalbias)
šviečiamojo pobūdžio brošiūrų, rūpinosi jų platinimu Lietuvoje. Tarp jo
parašytų knygučių — „Paskaita iš Lietuvos istorijos“ (1918), „Kaip susikūrė JAV“
(1922), „Dešimt metų tautiniai-kultūrinio darbo Lietuvoje“ (1917) ir kt. Rašė
apie atradėją L. Pasterą, išradėją Dž. Stefensoną, švietėją Ž. Masė ir kt. Į
lietuvių kalbą vertė ir bandė leisti Č. Darvino veikalų ištraukas. Parengė ir
išleido pasakų (H. Anderseno, V. Avenarijaus). 1918 m. Niujorke išleido
Lietuvos žemėlapį, leido lietuviškus kalendorius.
Iš
M. Šalčiaus archyvo, į kurį prieš 20 metų teko pažvelgti, tuokart tik pradedamą
tvarkyti, patyriau, kad domėjosi kalbos, literatūros klausimais. Apie šį jo domėjimąsi
kalba liudija sklandus jo paties rašymas, dažnas retų žodžių vartojimas.
Pastebėjau, Dunojaus užlajas vadino atėniais, daugybę — tytveika, geležinę
krosnelę — iešmele, liūdesį — skriudu, dažni tokie žodžiai, kaip vaizba,
želvys, švoplė. Jų gana daug. Pasitaiko jo užrašų, darytų lietuvių kalbos
žodynui. Mėginta eiliuoti. Daugybė laiškų... Tada dar gyva buvo M. Šalčiaus
žmona, gyvenusi nuosavame namelyje Panemunėje. Daug laiškų tuo adresu buvo
siųsta. Rašyta K. Būgos, J. Basanavičiaus, B. Sruogos, M. Jankaus, St. Šimkaus,
Vydūno, L. Vaineikio, J. Šliūpo, J. Tysliavos, J. Savickio, A. Herbačiausko, L.
Giros, A. Greičiaus, J. Paleckio ir dar labai daugelio.
1919
m. sugrįžęs į Lietuvą M. Šalčius vėl pasinėrė į politiką, visuomeninę veiklą:
mokytojavo, dalyvavo mokytojų profsąjungose, kurį laiką buvo ELTOS
direktoriumi, 1924 ir 1925 m. – Lietuvos rašytojų ir žurnalistu sąjungos
pirmininku. Dalyvavo kuriant Šaulių sąjungą. Po 1926 m. įvykių nuo politinės
veiklos pasitraukė, bet kokio valstybinio politinio darbo tiesiog vengė ir
vertėsi pripuolamais uždarbiais, daugiausia žurnalistikoje. Galiausiai išvyko į
minėtąją kelionę. Išleidęs knygą, 1936 m. vėl iškeliavo — tuokart i Pietų
Ameriką, kur ir nutrūko jo gyvenimas.
M.
Šalčiaus rašytinis palikimas nemažas. Kaune pas vaikus yra archyvas. Keliautojo
dukra, gydytoja Raminta Šalčiūtė-Savickienė daugiausia padarė išsaugant,
sutvarkant tėvo palikimą, aiškinantis jo gyvenimą, veiklą. Šiais metais su B.
Setkumi išleido pirmą išsamesnę biografinę M. Šalčiaus apybraižą.
Kaip
žinia, M. Šalčius kelionę pradėjo su kitu keliautoju, esperantininku, vėliau
tapusiu antropologu, A. Poška, bet netrukus išsiskyrė. Keliavo vienas.
Skaitydamas knygą sužinai, kad motociklas gedo, buvo taisomas, pagaliau
Teherane sulūžo. Kelionę teko tęsti visomis įmanomomis priamonėmis: autobusais,
sunkvežimiais, traukiniais, garlaiviais, joti arkliais, asilais, važiuoti
dviračiu ir eiti pėsčiomis. Iš viso nukeliavo daugiau kaip 60 tūkst km, iš jų
pėsčiomis — 6 tūkst. km, dešimtadalį kelio.
Koks
tikslas skatino tą nenusakytą norą leistis į tokį drąsų žygį? Lakoniškai tai
paaiškina pats knygos autorius: „pamatyti,- kaip žmonės kituose kraštuose
gyvena, apie ką galvoja, ko siekia ir tikisi, ir kaip jie tvarkosi, kad pats
žinočiau ir kitiems galėčiau aprašyti“. Prie šių žurnalisto norų prisidėjo
sporto pomėgis. Ketino važiuoti gana tiesiai: Kaunas - Konstantinopolis - Kairas
- Kalkuta - Australija - Pietų Amerika - Šiaurės Amerika – Ispanija – Prancūzija
– Vokietija - Kaunas. Iš tikrųjų jo kelionė buvo daug sudėtingesnė, be
romantiško nerūpestingumo, su vėsa, lietumis, sniegu ir kaitra, nežinant ar
naktį turės pastogę ir... be pinigų. Iš kur tiek imtų!
Kelionėje
reikėjo užsidirbti, apie šeimą (žmona su keturiais vaikais) galvoti. Todėl
šiandien, gėrėdamiesi tuo, ką jis atliko, turime pagalvoti ir apie tas
neeilines pastangas — jėgą, valią, užsispyrimą, begalinį darbštumą, kantrybę.
Lėšų (kiekvienoje šalyje kita valiuta) užsidirbdavo rašydamas laikraščiams,
skaitydamas paskaitas apia Lietuvą, mokydamas kalbų, dirbdamas pas ūkininkus,
imdamasis visokiausių darbų. Rašyti prisieidavo dažnai be jokių sąlygų, be
stalo, kitkart apsigaubus apsiaustu ant žemės, prie žvakės, beje, labai
smulkiai, ploname popieriuje, kad būtų paprasčiau laišku pasiųsti. Nuolat rašė korespondencijas
į Kauną, į vietos laikraščių redakcijas, kurių honorarais laikėsi namai. Pasak
šeimynykščių: „Mums namuose tai tik laiškai ir laiškai...“ Bet rūpestingi,
guodžiantys, kupini džiaugsmo pasiektu, atrastu, suprastu, kupini vilties
sugrįžti pas savus. Toks tų laiškų įspūdis šiandieną paskaičius.
Kelionėje
M. Šalčius ne tik atrado sau naujus kraštus, bet juose pasakojo apie savo
tėvynę. Nė vienoje šalių jo nuneštoji žinia apie Lietuvą buvo pirmoji. Antra
vertus, ką patyręs svetur, toli nuo tėvynės, skubėjo aprašyti ir suntė į
Lietuvą, dalijosi su savo žmonėmis. Jo pasakojimai Lietuvos spaudoje apie
tolimus kraštus buvo patrauklūs, tolerantiški. A. Vienuolis, vertindamas M.
Šalčiaus žurnalistinius sugebėjimus, pastebėjo, kad jis „kelionėse ne tik ieškojęs
įspūdžių bei smagių pergyvenimų, bet kaip jautrios sielos žmogus mėgo visa, kas
kilnu ir gražu, ir su savo atvira širdimi patraukė kitus prie to grožio“. Tą
požiūrį patvirtina jo paties nusiteikimas: „....Saulė šviečia lygiai ir
katalikui, ir protestantui, ir žydui“,— rašė jis keliaudamas po svečius
kraštus. Tad visur durys jam buvo atidarytos, ir jis buvo svečias. Kad ir po
didelių sunkumų, net pavojų, patirtų svetur, grįžęs tarėsi išties buvęs...
svečiuose. Sirijoje, Irane, Indijoje, Javoje, Filipinuose, Kinijoje, kur
uždarbiavo, kur siūlė jam pasilikti nuolatiniam darbui. Matyt, buvo vertas,
kaip ir tie, daugelyje kraštų jo aptikti lietuviai, apie kuriuos jam tekę
išgirsti kalbant gera, kuo M. Šalčius nuoširdžiai džiaugėsi ir didžiavosi. Daug
lėmė jo paties būdo savybės, be kurių toks žygis tiesiog nebūtų buvęs įmanomas.
Juk po didžiausių nesėkmių, bent laikinai nerimui nutolus, o priekyje ir toliau
laukiant nežinios — likęs vienas... dainuodavo gimtinės dainas.
„Žmonės
lyg žvaigždės - spindi iš tolo“,- byloja Rytų išmintis. Matas Šalčius
patrauklus savo šviesumu buvęs ir iš arti. Iš daugelio metų atstumo jo asmenybė
žavi paslaptimi. Gabumai ir drąsa, darbštumas, nepaprasta ištikimybė pradėtam
siekiui. Ne kiekvienas be nustebimo ir šiandieną žiūrime į metais trukusią
kelionę nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno skersai žemynus, kone vienu
prisėdimu parašytą 6 tomų knygą (apie 1700 puslapių). Kaip kelionė, taip ir
rašymas — įvykdyta staigiu susitelkimu. 1935 m. veikalas apdovanotas metine
„Spaudos fondo“ pirmąja literatūrine premiją — 1000 litų. Premija įteikta 1936
m. vasario 17 d. Kitą dieną jis išvyko į Pietų Ameriką.
Mato
Šalčiaus žurnalistinio žygdarbio įspūdis iki šiol neblėsta. Juolab, kad per
tiek metų iš Lietuvos nieko panašaus (turint omenyje kelionės dydį, sunkumą ir
aprašymo vertę) nepadaryta. Ne veltui netgi ne kartą nūnai pastebėta spaudoje:
„Kur mūsų dienų Šalčiaus pasekėjai?“ „Bent pakartotų“... Mums sava, brangu tai, ką
nuveikė Matas Šalčius.
M.
Šalčius buvo neprilygstamas keliautojas, bet ar neatrodo, kad gimęs jis buvo ir
giliam kūrybos darbui? Tik jam dažnai nesisekė. Pavargęs nuo nesėkmių —
iškeliaudavo. Nepriklausomos Lietuvos atkūrimui kiek ir kokių darbų, kokių
veiklos sričių nebuvo kupinas!? Rašė jaunimui knygas, steigė mokyklas, pats
mokytojavo, organizavo Šaulių sąjungą, jaunimo turistinius sąjūdžius telkė. Po
1922 m. vasarą padarytos jo bute kratos savo dienoraštyje skundėsi: „Aš sunkiai
gimdžiau su kitais Lietuvos laisvę nuo 1905 metų...“ O patyrė didelę nuoskaudą.
Pradėjo šalintis politikos, uoliai ieškojo savo veikloje gilumos, susitelkimo.
1924 m. pradeda studijuoti ekonomiką Lietuvos universiteto Teisių fakultete.
Tačiau dėl pradingusių dokumentų Pirmojo pasaulinio karo metais negalėjo
įrodyti gimnazijos baigimo, tad Universiteto studijas 1928 m. baigė nors ir
labai gerais pažymiais, bet laisvuoju klausytoju, be diplomo. Mėgino vykti
studijoms į Angliją, bet dėl minėtųjų priežasčių ir ten nepateko. Galiausiai ir
darbo redakcijose pradėjo negauti dėl jo neigiamos pažiūros į tautininkus. Liko
bandymai telkti turizmo sąjūdį Lietuvoje, tuo užsidirbant pragyvenimą, pagaliau
paties negirdėto užmojo kelionė.
Savo
didžiąją kelionę sumanė tų pačių 1929 m. sausyje, dviese su A. Poška. Abu taupė
pinigus iš žurnalistinių honorarų, pirko motociklą, siuvo patogius keliui
drabužius. Planas kone fantastiškas — iš žurnalistinių honorarų verstis rašant
be sąlygų kelyje ir dargi išlaikant čia paliktas šeimas su mažais vaikais.
Vertos šia proga prisiminimo ir pagarbos jų moterys.
Grįžęs
M. Šalčius kelionę tarsi „kartojo“, daug pasakodamas susitikimuose, rašydamas,
pagaliau neįtikėtinai greitai „suręsdamas“ 6 knygų kelionės aprašymą. Kaip
minėta, praėjusiais metais knyga išleista sutrumpinta (650 p.) 20 000 tiražu
(pirmas leidimas prieš karą buvo tik kelių tūkstančių). Taigi įmanoma vėl
paskaityti, tad knygos čia neatpasakosiu, kaip dariau ankstesniuose savo
straipsniuose apie M. Šalčių. Buvau šio leidybinio knygos varianto rengėjas,
tad paaiškinsiu trumpinimą: atsisakyta ilgų (kartais po spaudos lanką ir
daugiau) istorinių atskirų tautų ar valstybių aprašymą, kuriuos, kaip atrodo,
M. Šalčius parašė, pasiremdamas įvairia literatūra, informaciniais leidiniais.
Originalūs pasakojimai, kai kur tik nežymiai patrumpinti, palikti.
Vis
dėlto priminsiu, jog, puslapis po puslapio versdamas knygą, skaitytojas nemažai
pasiskaitys apie lankytus kraštus, ras netikėtų dalykų. Ramiai žiūrės į
taikliai aprašomą K. Donelaičio žemę ir būrų palikuonių gyvenimą bei naują
būdą. Stebėsis tada karvėmis kinkytais vežimais Čekoslovakijoje. Bulgarai mūsų
keliautojus atpažino kaip J. Basanavičiaus tėvynainius. Nesėkmės keliautojus
pasitiko artėjant prie gražiosios Elados žemės — Balkanuose užsnigo! Egiptas
nenorėjo įsileisti, o kitur, pavyzdžiui, Birmoje kunigaikštis davė M. Šalčiui
įsakomąjį laišką, įpareigojantį teikti jam nakvynę, maistą, duoti vedlius
(tiesa, už mokestį). Daug padėjo Irano, Indijos, Kinijos, Filipinų žurnalistai,
ten sutikti lietuviai, iš Lietuvos svetur persikėlę gyventi žydai.
Indų
poetas Rabindranatas Tagorė, atsisveikindamas su keliautoju, paprašė: „Tamsta
pranešk per spaudą, kad aš linkiu Lietuvai visokeriopo žydėjimo it klestėjimo,
jos žmonėms pasisekimo. Tepalaimina Aukščiausioji Būtybė jūsų žygius!“ O M.
Gandis keliautojo dienoraštin įrašė: „Aš linkiu Lietuvai visokeriopo labo“.
Rašė
apie M. Šalčių vietos laikraščiai, kartais per tai jį žmonės atpažindavo. Tuo
pačiu sužinodavo apie Lietuvą. Kartais neįtikėtinai (net linksmai) iškraipydami
parašydavo. Antai Japonijoje: „Į Nagasakį vakar atvyko žurnalistas Mo-te
Sa-la-la-tsusa. Matyt, žydas. Jis nori aplankyti savo tautiečius ir tuo reikalu
mano apvažiuoti visą Tekančiosios saulės šalį. Jis atvyko čia tiesiai iš
Birobidžano ir pareiškė, kad ten viskas labai gerai sekasi, nors duonos ten
nėra“. O Štai Turkijos pasienyje buvo pastatytas sušaudyti. Keliautojas, rodos,
greit pamiršta nesėkmes, lyg vaikas stebi ir stebisi pasauliu. Antai, toje
pačioje Turkijoje randa įdomų, niekada nematytą roplį, vargdamas neša... O
Irane, ilgiau užtrukęs vienoje vietovėje, priglaudžia, globoja našlaitį
Achmedą. Prisirišo vienas prie kito ir, pajudant toliau, vienas nenori
pasilikti, kitam tėviškai gaila...
Versdami
knygą, pasieksime su keliautoju „slėpiningąją Indiją“, Ramųjį vandenyną,
Japoniją. Visur jis gėrėjosi paprastu, iš savo darbo gyvenančiu žmogumi. Vagis
ir plėšikus sutiko civilizuotoje aplinkoje — miestuose, arti jų.
Grįžo
po ketverių metų, pasak dukrų, kurios vaikais dar buvo, labai laukė... Jau
kitoks, jau pasikeitęs. Keli, labai pavargusiais, nubraižytais šonais nuo vartaliojimo
lagaminai rankraščių, suvenyrinių mažmožių...
Nors
jau kelintą kartą rašoma apie M. Šalčių, bet tik dabar minėtojoje R. Šalčiūtės
ir B. Šetkaus knygelėje randame nušviestą jo paskutinį gyvenimo etapą Pietų
Amerikoje. Nuo 1936 m. lankydamasis įvairiose P. Amerikos valstybėse, M.
Šalčius pamatė, kad lietuviai gyvena sunkiai, beveik visur vargsta. Jam
pasirodė, jog susitelkus į vieną koloniją, jiems būtų lengviau. Ėmėsi darbo,
parinkęs vietą prie Pilkomajo upės. Čia buvo geros sąlygos, tinkama žemė,
gelmių turtų, geras susisiekimas, pagaliau Bolivijos vyriausybės palankumas. M.
Šalčius to dėlei daug darė. Dargi nupirko žemės, važinėdamas lietuvius agitavo.
Pradėjo leisti laikraštį „Išvien“. Bet tykojo ir nesėkmės, iš kurių svarbiausia
nepritekliai, intrigos, liga.
Vėl
ieško nusiraminimo kelionėse. Nutarė nukeliauti nuo Ugnies Žemės (pietinis Pietų
Amerikos galas) iki Aliaskos (Šiaurės Amerikos priešingas galas). Pradėjo
dviračiu (lėšų stoka). Po penkių mėnesių sustojo Čilės sostinėje Santjage, kur praleido
pusmetį, daug rašė vietos spaudoje. Pagaliau nusprendė iš čia nuvykti į
Robinzono Kruzo sala, kuri yra apie 500 km nuo vakarinių Čilės krantų. 1939 m.
„Lietuvos aide“ pasirodė jo paskutinė kelionių apybraiža apie Čilę. Europoje
prasidėjo karas. Dar pusę metų gyveno Bolivijoje, Las Pase, iš kur numatė
patraukti į Amazonės baseino aukštupį, nusileisti upėmis iki Atlanto ir grįžti
į Kauną. Keliavo sunkiai — savaitę Andų kalnais ėjo pėsčias, jojo mulais, kol
pasiekė aukštupį. Čia susikalė plaustą ir leidosi žemyn, sunkiai įveikdamas
seklumas, medžių sąvartas. Pagaliau pasiekė laisvesnius vandenis, įsigijo valtį
ir du mėnesius Amazonės intakais leidosi žemyn pasroviui. Benio uve priplaukė
prie Brazilijos. Bet Guajaramerino mieste susirgo drugiu. Gegužės 26 dieną
mirė. Ten, pasak tautietės Veronikos Verkaitės liudijimo, palaidotas gražiai,
to Bolivijos miesto bažnyčios šventoriuje. Žinia pasiekė Kauną. Birželio 11 d.
Įgulos bažnyčioje buvo atlaikytos gedulingos pamaldos. Gedulingas minėjimas
įvyko Šaulių sąjungos salėje. Po kelių dienų prasidėjo bolševikinė okupacija.
Ar bereikia abejoti, kokia dalia šio neramaus žmogaus laukė Tėvynėje.
Veikiausiai... „kelionė“.
Na,
o šiandieną?... Apie tokias keliones sunku kalbėti. Ar jos dar įmanomos? Ar dar
liko joms prielaidų? Labai pasikeitė pasaulis: griežtesnės ribos tarp
valstybių, daugiau formalumų, apskaitos, o paprasto betarpiško pasitikėjimo be
paliudijimo popieriais kažin ar iš viso bent kur liko. Skaitytojas, versdamas
puslapį po puslapio M. Šalčiaus knygą, iš 60-metės praeities labiausiai gėrėsis
brangiausia žygių vertybe — jų tarpusavio sugyvenimo, natūralaus artumo
pajutimu. Kaip visa tai svarbu ir brangu šiandieną!.. Keliautoją ir tada ne
kartą skaudino aptiktos baltojo „kultūros nešėjo“ purvinos ir kruvinos pėdos,
pasėtas nepasitikėjimas. Ir jis taip pat ne kartą džiaugėsi, įsitikinęs, kad
nėra žmonėse laukinio žiaurumo, nėra ir vadinamojo įgimto laukiniškumo.
Nebūdinga tai nei turkams, nei armėnams, nei kurdams, nei afganams. Yra
nepasitikėjimo, kruvinų skriaudų iš stipriųjų civilizuotųjų pusės, tai
skaudanti atmintis. Keliautojo nuojautą pranoko Rytų kultūrų Indijoje, Indokinijos
salyne gyvenusiųjų dvasinis taurumas. Šiais kraštais jis labiausiai žavėjosi.
M.
Šalčiaus gyvenimo žygdarbis, neabejoju, žavi mūsų skaitytoją — ir tą, kuris
prisimena keliautojo laikus, ir tą jauną, kuris gal net nustebs tik dabar
sužinojęs, kokių turime žmonių, buvusių laikinoje užmarštyje. Ne veltui savo
pasisakymą anais laikais apie knygą A. Vienuolis užbaigė mintimi, kad M. Šalčius
yra „giliu žurnalistu, gamtos mylėtoju ir pasauliniu keliautoju“. Tai fenomenas
mūsų kultūros istorijoje, kuriuo galime didžiuotis. O keliautojo knyga yra tarp
tų mūsų Žurnalistinių kūrinių, kurie peržengia kelionių reportažus, yra
autentiškos publicistikos, iš esmės neprasilenkiančios su mokslo tiesa,
kūrinys.
M.
Šalčiaus didysis žygis Lietuvos vardo garbei baigėsi tais pačiais 1933-aisiais,
tragiškai užsibaigus Dariaus ir Girėno skrydžiui. Jungia tuos žygius
lietuviškumas, atsidavimas Tėvynei. Ką galint veikti Lietuvos vardo garbei ir
garsui.
Mokslas ir Gyvenimas 1990 Nr. 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą