Senosios pajūrio gelbėjimo stotys

Feliksas Tiškus

1936 m. gruodžio mėn. 17 d. vakar Lietuvos pajūryje, ties Nida, audra į krantą išmetė danų tristiebi motorburinį laivą „Amager“, kurio visą įgulą išgelbėjo Nidos pajūrinė gelbėjimo stotis..

(Iš tuometinės spaudos)

Pateikiamas paveikslėlis — tai vieno XIX a, pabaigos leidinio iliustracija. Seklumoje bangų vartomo ir jau stiebus audroje praradusio laivo link skrieja raketa, o žvejai gelbėtojai, apsivilkę ziudvestes su kamštinėmis gelbėjimosi liemenėmis, leidžia nuo vežimo į vandenį arkliais atvežtą gelbėjimo laivą.

Visais laikais jūrose dužo laivai, skendo jūreiviai, žvejai, keliautojai. Nebuvo išimtis ir mūsų nedidutė Baltijos jūra. Labai dažnai žmonės žūdavo ir visai netoli nuo, rodos, ranka pasiekiamo kranto. Pagaliau 1865 m. buvo įsteigta Vokietijos „Skęstančiųjų, laivams sudužus, gelbėjimo bendrovė“, kuri pradėjo statyti gelbėjimo stotis Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantėse.

Stočių įgulos buvo sudaromos iš pajūrio gyventojų, dažniausiai žvejų. Joms paprastai vadovavo kranto prievaizdai arba žvejų seniūnai. Dalis stočių buvo aprūpintos gelbėjimo laivais — tvirtomis irklinėmis valtimis su įtaisytomis jose „oro dėžėmis“. Tokia valtis neskęsdavo ir vandens užlieta. Laivas buvo laikomas stoties pastogėje netoli jūros, pastatytas ant specialaus vežimo, kad reikalui esant jį iš ten būtų galima nugabenti prie kranto, kur gelbėtojai nuleisdavo jį nuo vežimo į vandenį. Kitos stotys turėjo raketinį įtaisą (mortyrą arba mėtyklę), kuriuo raketa su pritvirtintu prie jos plonu lynu būdavo sviedžiama per nelaimės ištiktą laivą taip, kad sulipusi ant rėjų jo jgula galėtų sugauti lyną ir juo iš kranto atsitempti stiprų trosą. Pritvirtinus trosą prie laivo stiebo, „buvo galima žmones perkelti į krantą. Šiam tikslui naudotas specialus įtaisas, vadinamas „bujakelnės“. Tai kamštinis gelbėjimo ratas su pritaisytu maišu iš stipraus burių audeklo; maišo apačioje — dvi skylės, per kurias gelbstimasis iškišdavo kojas. Šias gelbėjimo kelnes skrysčiu (blokeliu) pakabinus ant transportinio troso, dviem virvėmis buvo galima „varinėti“ iš kranto į laivą ir atgal. Tai labai padėdavo, kada laivas avariją patirdavo netoli kranto, nes šiuo įtaisu buvo galima naudotis ir stiprios audros metu, kai gelbėjimo valtimi pasiekti nelaimės ištiktuosius būdavo neįmanoma. 1910 m. bendrovė jau turėjo 128 gelbėjimo stotis — 48 prie Šiaurės jūros ir 80 Baltijos jūros pakrantėse. 51 stotis buvo aprūpinta gelbėjimo laivais, 18 — raketiniais aparatais, 59 buvo vadinamosios „dvigubos“ stotys, turėjusios ir valtis, ir raketinius įrenginius.

Mūsų pajūrio ruože, kuris priklausė Vokietijai, buvo įrengtos šešios gelbėjimo stotys su gelbėjimo laivais ir raketiniais aparatais: Nemirsetoje, Karklininkuose, Melnragėje, Kopgalyje, Juodkrantėje ir Nidoje. „Dviguba“ Juodkrantės gelbėjimo stotis stovėjo ant apsauginės kopos prie senojo Nidos (nuo prieplaukos pamaryje jūros link) kelio tęsinio. Prieš nutiesiant dabartinį kelią (1909 m.) išilgai visos Nerijos, buvo važinėjama pačia jūros pakrante, pietinis išvažiavimas iš kaimo prie jūros buvo vadinamas Nidos, o šiaurinis — Pašto keliu. Mat Nerijos pajūriu iš seno ėjo pašto kelias iš Karaliaučiaus per Klaipėdą į Peterburgą, Juodkrantėje stovėjo pašto stotis. Tik XIX a. pradžioje nutiesus Karaliaučiaus—Tilžės plentą, pašto kelias buvo perkeltas į žemyną. Gelbėjimo stoties įgulą sudarė savanoriai iš vietinių žvejų. Jai vadovavo Juodkrantės žvejybos inspektorius. Visus gelbėtojus bendrovė buvo apdraudusi. Už žmonių išgelbėjimą jie gaudavo premijas.

Kiekvieną vasarą būdavo rengiamos gelbėtojų pratybos, per kurias jie stengdavosi vežimu gelbėjimo laivą kuo greičiau nuvežti prie jūros ir nuleisti jį į vandenį. Pratybų su raketa taikinys buvo atokiau nuo kranto įkastas aukštas laivo stiebas — gerai paleista raketa turėdavo praskrieti virš stiebo skersinių.

Per pirmuosius 44 metus šios bendrovės stotys išgelbėjo 3561 žmogų. įspūdingas skaičius! Tačiau jūra nesiliovė rinkusi savo kraupią duoklę. Antai po vienos audrotos 1898 m. rudens nakties tik Klaipėdos—Liepojos pajūrio ruože iš jūros negrįžo net 111 žvejų. Vis nauji ir nauji žuvusiųjų kapai dygo pajūrio kapinėse. Neretai jos priglausdavo ir svetimšalius, štai senosiose Juodkrantės kapinaitėse yra olandų berniuko kapas, supiltas vėlyvą 1891 m. rudenį. Jis su savo tėvu škiperiu leidosi kelionėn į Rytų Prūsiją, bet laivą audra ties Juodkrante išmetė į seklumą. Kai gelbėtojams vargais negalais pavyko priplaukti prie laivo, berniukas ant tėvo rankų jau buvo miręs. Šalia penkiolikmečio laivo jungos iš Pomeranijos kapas. Jį 1906 m. rugsėjo mėn. kartu su kapitonu ir vienu jūreiviu, įsikibusius į apvirtusio laivo kylį, įsišėlusi jūra blaškė ištisą savaitę visos Juodkrantės akivaizdoje. Kai audra kiek aprimo ir gelbėtojai priplaukė valtimi prie jų, vaikinas jau buvo miręs. Kiti du, nors visiškai nusilpę ir išsekę, liko gyvi.

Gelbėjimo stotys ne visuomet įstengdavo padėti net pačioje pakrantėje dūžtančių laivų įguloms, o nelaimei ištikus toliau nuo kranto, pagalbos nebuvo iš kur laukti.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse visos jūrų valstybės turėjo gelbėjimo stotis, aprūpintas ir motoriniais gelbėjimo kateriais, kuriais buvo galima padėti ir toliau nuo kranto skęstantiems laivams. Norvegijoje, Vokietijoje jos priklausė privačioms bendrovėms, o TSRS, Suomijoje, Danijoje, Latvijoje buvo valstybės išlaikomos. Estijos gelbėjimo stotimis rūpinosi Raudonasis kryžius, Švedijoje — dalis stočių buvo valdžios žinioje, o dalis priklausė privačiai draugijai. Norvegija turėjo 63 stotis ir 25 jūrinius katerius, Švedija — 38 stotis ir 11 katerių, Suomija — 53 stotis ir 36 katerius, TSRS Baltijos jūroje —5 stotis, Vokietija Baltijos jūroje — 65 stotis, Danija — 64 stotis ir 20 katerių, Dancigas—45 stotis ir 1 katerį, Estija — 27 stotis ir 3 katerius, Latvija—16 stočių ir 3 katerius, Lenkijoje buvo įsteigta gelbėjimo bendrovė ir 3 gelbėjimo stotys, tačiau katerių iki karo jos taip ir nespėjo įsigyti.

Lietuva, 1939 m. praradusi Klaipėdą su visomis jos pajūryje buvusiomis gelbėjimo stotimis, likusiame pakrantės ruoželyje tarp Nemirsetos ir Alvikių neįstengė pastatyti nė vienos stoties. Dar 1940 m. pradžioje spaudoje buvo įrodinėjamas būtinumas išleisti įstatymą, kuris sureguliuotų laivų, žmonių bei krovinių gelbėjimą mūsų pajūryje, ir įrengti dvi gelbėjimo stotis: Šventojoje ir Kunigiškiuose, aprūpinant jas nors vienu motoriniu kateriu. Juk bet kuriuo metu avarija galėjo ištikti ne tik praplaukiantį užsienio laivą — pajūryje gyveno apie trejetas šimtų žvejų šeimų... Tačiau šis klausimas, kaip ir neatidėliotinai spręstinos pajūrio žvejų gyvenimo problemos, iškeltos metais anksčiau paskelbtame memorandume žvejybos reikalais, buvo užmirštas. Beje, šis memorandumas priminė ir tragišką keturių žvejų žuvimą 1937 m. prie pat šventosios uosto molų. Žuvusieji, kaip paaiškėjo, neturėjo nei žibinto, nei signalinio, vadinamojo miglos rage pranešti apie jiems gresiantį pavojų. Neturėjo jie ir gelbėjimosi juostų. Bet Šventosios uosto administracija ir po tokio šiurpaus įvykio nepasirūpino tinkamai sutvarkyti gelbėjimo tarnybos ir kontroliuoti žvejus, kurie dažnai leisdavosi į jūrą sukiužusiomis nedengtomis irklinėmis valtimis. Už pakilių kalbų apie jūros, jūros žvejybos reikšmę kraštui, apie būtinumą susirūpinti žvejų gyvenimo palengvinimu, slypėjo valdžios aplaidumas ir visiškas abejingumas.