Hello, Kitty!

Paskutiniais 2000 metų mėnesiais Rusijos laikraščiuose šmėkštelėjo sensacingi pranešimai. Juose buvo rašoma apie tai, kad Rusijos lakūnai sugebėjo įveikti amerikiečių lėktuvnešio „Kitty Hawk“ priešlėktuvinę gynybą. Lėktuvnešis plaukiojo neutraliuose Japonijos jūros vandenyse ir rengėsi dideliems manevrams, kuriuose turėjo dalyvauti Japonijos gynybos pajėgos ir Pietų Korėjos laivynas.

Šiek tiek vėliau Rusijos KOP vadas Anatolij Kornukov patvirtino faktą, kad rusų lėktuvas praskrido virš lėktuvnešio denio ir net papasakojo kai kurias smulkmenas: „Skrydžius atliko Tolimuosiuose Rytuose dislokuotos 11-os Oro armijos pilotai. Jie skraidė žvalgybiniais lėktuvais Su-24MR, o juos lydėjo perėmėjai Su-27. Ne iš pirmo karto pavyko prasibrauti iki lėktuvnešio. Tai atsitiko tuo metu, kai „Kitty Hawk“ priiminėjo kurą iš tanklaivio“.

Rusijos gyventojams tai nebuvo sensacija – jie tik džiūgavo, kad „mūsų lakūnai tai gali“. Sensacija buvo už vandenyno. Kaipgi – juk kariškiai nuolat išdidžiai tvirtino apie lėktuvnešių saugumą, o štai čia visiškai nekliudomai virš jo praskrenda rusų naikintuvų pora. Jei tai būtų atsitikę, realiose kovinėse sąlygose, vandenyno monstrui – galas.

Amerikiečių žurnalistai nedelsiant pareikalavo susitikti su JAV Gynybos Ministerijos atstovu spaudai Kenneth Beckon. Klausimai buvo labai konkretūs ir tiesūs. Iš brifingo stenogramos matosi, kad spaudos atstovas smarkiai jaudinosi ir painiojosi savo atsakymuose. Tačiau išaiškėjo kai kurios detalės – rusų lėktuvai tris kartus artėjo prie lėktuvnešio. „Pirmą kartą jie buvo per kelias mylias nuo „Kitty Hawk“. Antrą kartą – visai arti. Ir dar buvo trečias kartas.... Jie praskrido virš lėktuvnešio“.

Žurnalistai buvo nusiteikę agresyviai:

- Ar Gynybos Ministras ir kiti ministrai paklausė rusų kame reikalas?

- Ne mes nepareiškėme oficialaus protesto. „Šaltojo karo“ metais tokie incidentai buvo norma, tačiau nuo to laiko nieko panašaus nebuvo.

Sensacija reikalavo Pentagono pasiaiškinimo ir jis buvo pateiktas. Karinė žinyba niekaip nesuprato, kodėl eilinis karinių apmokymų faktas iššaukė tokią reakciją. Jie nuramino žurnalistus – lėktuvai buvo pastebėti, o laivo vadas sąmoningai rizikavo, nes buvo įsitikinęs, kad Rusijos lėktuvai neturi piktų kėslų.

Tad kas teisus – vyriausias vadas, kuris patvirtino, kad buvo pažeista priešlėktuvinė lėktuvnešio gynyba, ar demonstracine ramybe reagavusi JAV karinė žinyba? Šito neteks sužinoti. Incidentas buvo greitai pamirštas, tačiau visos detalės – užslaptintos. Visgi galima mėginti išsiaiškinti ir nors priartėti prie įminimo. Dėl to reikia prisiminti kai kuriuos amerikiečių lėktuvnešių ir Rusijos (anksčiau – SSRS) aviacijos „santykių“ atvejus. Kariniai žaidimai ne visada buvo saugūs.

1964 metų liepos 15 dieną iš žvalgybinio skrydžio virš JAV lėktuvnešio Japonijos jūros akvatorijoje negrįžo lėktuvas Tu-16R.

1968 metų gegužės 28 dieną Norvegijos jūroje prapuolė dar vienas žvalgybinis sovietų lėktuvas. Apie jo likimą nežinoma. Ryšys nutrūko tuo metu, kai pilotas raportavo, jog patruliavimo zonoje aptiktas amerikiečių lėktuvnešis „Essex“. Pagal vieną versiją lėktuvas skrido virš vandens ir, darydamas posūkį, sparnu kliudė jo paviršių. Rusai įtaria, kad jį tiesiog numušė. Amerikiečiai neigia šį faktą, tačiau parodė žemai skrendančio lėktuvo ir katastrofos vietoje kylančių Tu-16 gaisro dūmų nuotraukas.

Yra dar viena, legenda tapusi versija. Paprastai žvalgybinius lėktuvus ore perimdavo iš lėktuvnešio pakilę naikintuvai. Taip buvo ir šį kartą – amerikiečių pilotas priskriejo kuo arčiau ir parodė Tu-16 vadui, kad šis atidarytų bombų liuką ir parodytų, jog jis tuščias. Rusas įvykdė paliepimą. Amerikietis palindo po „pilvu“, įsitikino, kad ten tik foto kameros ir vėl susilygino su žvalgybinio lėktuvo kabina. Jis apsivertė ir parodė, jog ginkluotas raketomis oras-oras. Į tai Tu-16 atsakė kraipydami savo patrankų vamzdžiais. Po tokių „mandagumo reveransų“ amerikietis parodė ženklais:

- Tūpk.

Rusai nepatikėjo ir perklausė:

- Leistis ant lėktuvnešio?

- Yes.

- Ok, - parodė lėktuvo vadas ir ėmė leistis. Čia reikia pasakyti, jog Tu-16 sparno mostas – 33, o lėktuvo ilgis – 34 metrai. Ir štai šis monstras mažina greitį ir taikosi į lėktuvnešio taką. Negana to – jis išleidžia važiuoklę, užsparnius ir priešsparnius!!! Lėktuvo nosis pakyla. Sako, kad amerikiečių jūreiviai ėmė šokinėti į vandenį – o denis yra maždaug 9 gyvenamo aukšto lygyje. Rusai paskutinę akimirką pasuko pro šalį ir padidino greitį... Toliau versijos išsisikiria – vieni sako, kad lėktuvas grįžo į bazę kaip nugalėtojai, kiti teigia, kad darydamas manevrą jis rėžėsi į vandenį, treti – kad jį numušė amerikiečių priešlėktuvinė gynyba.

1980 metų liepos 26 dieną į bazę negrįžo dar vienas Tu-16R. Jis taip pat vykdė lėktuvnešio žvalgybą Japonų jūroje.

Buvo dar vienas atvejis, kai denio naikintuvas Phantom F-4 mėgino perimti Tu-95 ir atsitrenkė į jį. Amerikiečių lakūnai katapultavosi, o rusai vos vos atskrido iki bazės.

Kitą kartą du denio naikintuvai F-18 pavojingai manevravo šalia rusų lėktuvo mėgindami nukreipti jo skrydžio kryptį. Jie susidūrė ore – vienas pilotas žuvo, o kitas spėjo katapultuotis. Nuo sprogimo apgadintas ir rusų raketnešis, tačiau jam pavyko parskristi namo.

Vien 1989 metais denio naikintuvai iš lėktuvnešių 33 kartus gaudė rusų žvalgybinius lėktuvus. Todėl 1972 metais Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos pasirašė susitarimą „Dėl incidentų atviroje jūroje ir oro erdvėje virš jos“. Jame buvo sakoma, kad „kiekvienos šalies lėktuvų įgulų vadai privalo būti ypatingai atsargūs ir sąmoningai nuovokūs artėdami prie kitos šalies lėktuvų, kurie skrenda virš atviros jūros, ir kitos šalies laivų, kurie veikia atviroje jūroje, tame tarpe prie laivų, kurie užsiėmę lėktuvų paleidimu ir priėmimu“.

Tačiau kaip rasti atsargumo bei sveikos nuovokos ribą, kai reikalas liečia karinį prestižą? Amerikiečių denio naikintuvų pilotai veikdavo energingai – jie priartėdavo prie rusų lėktuvų ypatingai arti ir savo fiuzeliažais dengdavo fotokamerų objektyvus. O žvalgybinių lėktuvų įgulų užduotis – prasiveržti prie lėktuvnešio. Tiek vieniems tiek kitiems tai buvo rizikinga, bet būtina. Taip buvo tikrinamas tariamo priešo kovingumas, jo reakcija į žvalgybos veiksmus kontroliuojamoje oro erdvėje.

Mažiausias uždelsimas kainuodavo karininkams tarnybines karjeras. Kai prie lėktuvnešio prasiveržė Tu-16, buvo pakeista visa jo vadovybė.

Po 2000 metų rudens incidento „Kitty Hawk“ vadovybė liko savo vietose: kapitonas Allen J. Mayers ir aviacijos vadas Douglas McKlein liko savo pareigose. Na, o rusų lakūnai Aleksandr Renev bei Michail Aristarchov buvo apdovanoti.

Sunku įsivaizduoti, kaip JAV vadovybė užglaistė šį nemalonų įvykį. Aišku, kad buvo daug aiškintąsi ir nuspręsta nesiimti jokių priemonių. Juk jei pripažintų savo kaltę, tektų pripažinti, kad lėktuvnešiai nėra saugūs. O jų statyba – nepigi.

Tačiau panašu, jog rusų lėktuvai pasirodė nelauktai. Nejaugi akyla tolimojo radiolokacinio aptikimo sistema pražiopsojo? Tiek karo, tiek taikos metu aptikus svetimą oro taikinį iš lėktuvnešio nedelsiant kyla pirmoji budinti naikintuvų pora, o antroji pora lieka pilnoje parengtyje. Lėktuvnešio radijo lokatoriai gali patikti rusų lėktuvus net tada, kai jie kyla iš aerodromo. Todėl denio naikintuvai turėtų laukti žvalgybininkų ore. O rusų lėktuvai vadovaudamiesi „atsargumu bei sveika nuovoka“, turėtų atsisakyti nuo minties prašvilpti virš lėktuvnešio denio. Rusai nesutiko gaudytojų ir prašvilpė tiesiai virš laivo.

Tai matė juos radarai ar ne? Rusų pilotai tvirtino, matę ant denio paniką. Amerikiečiai neigia. Bet rusai siunčia jiems įrodymą – žiūrėkit, kaip prie lėktuvų bėga budinčios grandies lakūnai. Panašu, kad rusų lėktuvai buvo pastebėti virš denio, o ne anksčiau – prieigose. 11-os oro armijos vadas Anatolij Nagovicyn sakė, kad lėktuvnešyje buvo skubiai kertamos komunikacijos, kuriomis vyko resursų papildymas, o pats lėktuvnešis padidino greitį. Jų naikintuvai pakilo nuo denio praėjus penkioms minutėms nuo rusų antskrydžio.

Tačiau JAV karo žinyba tvirtino, kad rusų lėktuvai buvo pastebėti ir atpažinti, o lėktuvnešio vadas „sąmoningai rizikavo“, - ji būtų ramiai tesęs degalų papildymą. Kam gadinti inventorių?

Jei tai būtų atsitikę prieš pora dešimtmečių, Sovietų Sąjunga išdidžiai apdovanotų didvyrius už tai, kad šie eilinį kartą „išprausė“ arogantiškus ir savimylas amerikiečius. Tačiau 2000 metais Rusijos spaudos vertinimas nebuvo jau toks vienareikšmiškas. Kažkas rašė, kad nereikia tokių rizikingų žaidimų, nes „šaltasis karas“ baigėsi. Kažkas patarinėjo nežadinti „žvėries“ ir neversti jį imtis atsakomųjų priemonių.

Oro armijos vadas teigė, kad rizika buvo maža, o tarptautinio konflikto versija - išgalvota. Jis pasakė: „Viskas buvo daroma taisyklių ribose“. Tai, kad pasauliniame vandenyne tarp dviejų valstybių karo mašinų yra savo taisyklės – ne paslaptis. Ir todėl Tolimųjų Rytų KOP ir PLG žvalgybos vadas Jurij Urlanov ramiai pasakė, kad jo žinybai buvo būtina turėti šviežią informaciją apie operatyvinius pokyčius aprūpinant užsienio ginkluotas pajėgas. Ir toks būdas tiko.

Paskutinė detalė. Ji labiau charakteringa vaikams, nei suaugusiems vyrams. Atskridę į savo aerodromą lakūnai išryškino juostas ir nusprendė pasidalinti nuotraukomis su savo amerikiečių kolegomis. Įsivaizduokite – laivo vadovybė stebi kaip iš telefakso aparato lenda popieriaus lapas, kuriame ryškėja iš viršaus nufotografuotas „Kitty Hawk“ denis. Ir užrašas: „Hello, Kitty!”

Parengta pagal Viačeslav Fiodorov straipsnį iš www.warlib.ru 

panaudota medžiaga iš www.legion.wplus.ne

Nuotraukos iš legion.wplus.ne ir acig.org