Septyni gerieji darbai

Septyni gerieji darbai kūnui :

1)       Išalkusį pavalgydinti, t.y. pagelbėti tiems, kurie negali savęs išmaitinti savo darbu. Ši auka teikiama savo paties sąžiningu darbu uždirbtomis lėšomis: „Gerbk VIEŠPATĮ viskuo, ką turi, ir visomis savo derliaus pirmienomis“ (Pat 3,9). Išmalda duodama ne tik tiems, kurie atvirai prašo (elgetoms), bet ir tiems, kurie to nedaro iš gėdos. Be to reikia stengtis, kad labdaringi darbai liktų slaptoje ir neužsitarnautų pagyrimo ir pritarimo. (Mt 6, 1-4).

2)       Ištroškusį pagirdyti, t.y, kad dėl savo skurdo ir silpnumo neturi galimybių numalšinti savo troškulį. Šiais žodžiais nusakomas bet koks troškulys, kuris gali būti numalšinamas nors vienu gurkšniu. „Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio“. (Mk. 9, 41). Tame pat yra ir įvairios paslaugos, kurios numalšina dvasinį troškulį.

3)     Vargšą aprengti. Šią dorybę pasiekia tas, kuris iš meilės žmogui padeda tenkinti jo poreikius ir taip uždengia gėdingą jo nuogumą. Čia turima omenyje ne vien fiziškai nuogas, kuris neturi drabužių, bet ir tiek, kurie kenčia nuo nelaimės ir dėl savo skurdo vos išlaiko gyvybę. Todėl gailestingas žmogus turi ne tik duoti aprangą, bet ir išreikšti žmogišką meilę, kad kenčiantis galėtų turėti žmogiškos šilumos.

4)       Keleivį priglausti. Tai reikia daryti džiaugsmingai. Ypatingai būtina priimti tuos, kurie yra davę įžadus ir  keliauja po šventas vietas, kad nusilenktų Viešpačiui. Siekiant šios dorybės turi pagal savo išgales padėti tenkinti maldininko poreikius. Ypatingas svetingumas būtinas tiems, kurie yra išsekę ir stovi kryžkelėse prašydami išmaldos. 

5)       Kalinį sušelpti. Nereikia smalsauti dėl ko kali kalinys, nes kas tik jis bebūtų ir kokį nusikaltimą būtų padaręs, mūsų pareiga – ateiti, aplankyti, paguosti, kad nepultų į neviltį.

6)       Ligonį aplankyti. Tai turi daryti kiekvienas žmogus, neatsižvelgdamas į tai, ar ligonis yra jo giminaitis, jo draugas ar bendraamžis. Lankymas turi vykti tokiu būdu: pirma - nuraminti pokalbiu, širdingai išgyvenant jo nelaimę; antra – stiprinti ligonį, kad jis kantriai pakeltų ligą ir, kad priimtų ją be širdies liūdesio ir nebijodamas, kad širdimi ir lūpomis šlovintų Viešpatį, kad šis būtų  gailestingas, tvirtai tikėti, kad iš didžios meilės bus pasiųstas išgydymas. Taip pat reikia patarti, kad nuolankia ir atgailaujančia širdimi išpažintų nuodėmes ir priimtų Ligonio patepimą. Be to lankantis ligonį pats turi nuolat melsti Dievą ir pavesti ligonį visai Bažnyčiai. Tais atvekais, kai ligonis dėl savo skurdo negali Bažnyčiai paskelbti savo ligos, gailestingo žmogaus pareiga  yra pakviesti kunigą, kad šis atliktų tinkamus patarnavimus. Ir pagaliau reikia prašyti ligonio, kad šis nepultų į prietarus ir nesiimtų tų dalykų, kuriuos draudžia Bažnyčia: neatstatinėtų savo sveikatos raganavimais ir dvasių iššaukimais, nes tokiu atveju žala bus didelė, o išgydymo nebus. Visą savo viltį ligonis privalo sudėti į Gailestingumą ir gydytis tais vaistais, kuriuos paskyrė gydytojai. Toks ligonių lankymas daro mus palaimintais pasaulyje ir danguje. Jei ligonis serga užkrečiama liga, saugodamas savo sveikatą ir gyvybę gailestingas žmogus savo gailestinguosius darbus turi atlikti per tuos žmones, kurie yra tam tinkamai pasiruošę arba laikytis tokių atsargumo priemonių, kurios yra būtinos.

7)       Mirusį palaidoti. Ši darbą turi būti pasirengęs atlikti kiekvienas. Ypatingai reikia rūpintis tais, kurie mirė ypatingame skurde. (Tob 2, 1-7). Mkirusiojo kūnas su maldomis prašant pasigailėti mirusiojo lydimas iki pat kapo

Septyni gerieji darbai sielai:

1)    Piktą darantį sudrausti. Atitraukti nuo nuodėmingo kelio ir pasukti link doros: „Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, - težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš klystkelio, išgelbės jo sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių“. (Jok 5, 19– 20) Tai svarbiausia iš meilės žmogui kylanti pareiga, nes kalbama ne apie laikinąsias, bet amžinąsias gėrybes. Tačiau vykdant šią pareigą svarbu dėl savo patirties stokos nesukelti nusidėjėliui neviltį ar pernelyg nuteikti jog Dievas bet kokiu atveju gailestingas ir nebūtina taisytis, nes ir viena ir kita atneš daugiau žalos nei naudos. Reikalinga išmintingai laikytis pusiausvyros. Jei kas nėra pasiruošęs vykdyti šią pareigą, turi pasirinkti kitą, kuris turi daugiau patirties. Panašiai elgtis reikia ir tada, kai turime reikalą su eretikais ir skaldytojais.

2)  Nemokantį pamokyti. Šią pareigą teisingai atlieka tas, kuris pamoko nežinantį, kad tikėti reikia į Triasmenį Dievą. Jei nėra pakankamai patirties, būtina surasti labiau patyrusį ir išmintingesnį, kad nebūtų taip: „Palikite juos: jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“. (Мt 15, 14). Taip pat reikia pamokyti žmogų melstis, šauktis Dievo, dėkoti Jam ir prašyti. Pamokyti laikytis Dievo įsakymų ir parodyti būdą, kaip tai padaryti. Ir pagaliau kalbama ir apie mokslo žinių diegimą mokiniams, studentams, kad jie būtų naudingi Bažnyčiai ir visuomenei, melstųsi už savo geradėjus. Jei to nedarysim, tai mus ištiks nuosprendis, kuris buvo paskelbtas tarnui (Мt 25, 24-30).

3)  Abejojančiam patarti. Ši pareiga įvykdoma, kai kas nors iš paklydėlio gyvenimą gyvenančių žmonių pakeičia savo gyvenimą ir gyvena krikščioniškai.  Taip pat, kai žmonės patenka į kokias nors nepavydėtinas aplinkybes ir neranda būdų iš jų išsilaisvinti. Tada reikia džiaugsmingai ir su išmintimi nešti patarimą, kaip vaistą, kad būtų išgelbėtas artimo gyvenimas ir garbė. Čia taip pat priskirtini tie patarimai, kurie perspėja apie artėjančią nelaimę, kuri yra žinoma patariančiajam. Tai turi būti daroma taip, kad nekiltų nesantaika ir pavojus bendrystei.

4)  Melstis už gyvus ir mirusius. Ši pareiga pirmiausia liečia dvasininkus, o po to – ir pasauliečius.

5) Nuliūdusį paguosti. Šis gailestingumo darbas reikalauja, kad niekas nebūtų atvestas į pyktį ar skundą, kad nebūtų priežasties liūdesiui, kaip sakė ap. Paulius: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“ (Rom 12, 18-19). Ši pareiga ypač svarbi tada, kai kas nors yra apsunkintas sunkios nuodėmės ar sunkiai serga, ar yra apimtas nelaimės sielvarto. Tokius žmones reikia guosti.

6) Nukęsti nuoskaudas. Darbą įvykdome tada, kai nukenčiame Kristaus vardu. Tokiu atveju nukęsti reikia džiaugsmingai, nes Viešpats Jėzus Kristus iškentė daug didesnes nuoskaudas: „Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“. (1Pt 2, 21). Dar daugiau – neturime linkėti blogo tiems, kurie mus įžeidžia ir engia. Mes neturime blogiu mokėti už blogį. Atvirkščiai – kai kenčiame neteisybę, turime šlovinti Viešpatį ir prašyti nuodėmių atleidimo mūsų priešams.

7)  Įžeidimus atleisti. Gailestingumo darbas įvykdomas, kai mes atleidžiame savo priešams bet kokius įžeidimus ir meldžiame Viešpaties, kad jis būtų jiems gailestingas: „Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Мt 18, 21-22)