Žaidimai su raidėmis

...tiesiog paėmiau patikusią raidę ir pradėjau "megzti". Štai kas gavosi:

Neįtikėtini faktai

Mažiausias atstumas nuo Rusijos iki JAV yra 4 kilometrai.
Kasmet Mechiko (México) miestas nugrimzta apie 20 cm.
89 mln. kinų pavardė yra Li.
Metai turi 31 557 600 sekundes.
Apskaičiuota, kad vidutiniškai 16 proc. prekės kainos tenka pakuotei, kuri galiausiai išmetama.
Tik 55% amerikiečių žino, kad Saulė yra žvaigždė.
Per dieną pasakome vidutiniškai 31 500 žodžių.
Sliekas turi 5 širdis.
Šikšnosparniai, išlėkę iš urvo, visada pasuka kairėn.
Žiurkės be vandens išgyvena ilgiau nei kupranugariai.
Tikroji Coca Colos spalva yra žalia.
Krokodilai negali judėti atbulai.
Stiklas niekada nesusidėvi ir gali būti perdirbamas tūkstančius kartų nė trupučio nepakenkiant kokybei.
Raganosio ragas sudarytas iš tankiai susiraizgiusių plaukų.
Iki 1800 m. batai kairei ir dešinei kojai buvo vienodi.
Per didįjį Londono gaisrą (1666 m.) sudegė pusė miesto, bet buvo sužeisti tik 6 žmonės.
Pirmojoje telefonų knygoje buvo tik 15 vardų.
Per parą vidutiniškai įkvepiama 23 040 kartų.
Maždaug pusę valandos žmogus būna vienos ląstelės dydžio.
Tarp išsigelbėjusių iš "Titanic"o buvo 2 šunys.
Vyrų orgazmo trukmė per visą gyvenima yra 9,3 valandos, kai moters orgazmo trukmė žymiai mažesnė - 1,4 valandos.
Tigrai turi dryžuotą ne tik kailį, bet ir odą.
Šuns nasrai (snukis) apytiksliai 200 kartų švaresni nei žmogaus burna.
Pirmasis produktas, pažymėtas brūkšniniu kodu, buvo Wrigley's guma.
Kas 18 dienų mūsų galaktikoje susikuria nauja žvaigždė.
Norint atspausdinti vieną New York Times tiražą, reikia nukirsti 63 000 medžių.
Žaibo blyksnio temperatūra penkis kartus karštesnė nei Saulės paviršiaus.
Kiekvieną savaitę išnyksta apie 20 augalų ir gyvūnų rūšių.
Jei be perstojo rėktum 8 metus, 7 mėnesius ir 6 dienas, tai pagamintum pakankamai energijos užvirinti vandenį vienam kavos puodeliui.

Casa Batlo

1904 metais Gaudis gavo užsakymą Žozefo Batlo namui Paseo de la Gracia prospekte. Vėliau jis tapo namu-muziejumi. Dokumentai liudija, kad Batlo užsakymu Gaudi perstatė turtingai tekstilininkų šeimai priklausantį namą. Beje, Barselonoje visi pastatai yra vadinami užsakovo vardu ir tai garantuoja jiems nemirtingumą. Casa Batllo - tai ne namas, o šiuolaikinis trileris „Šv. Jurgis nugali Drakoną“. Pirmame plane – balkonai iš kaukolių – tai drakono aukos. Neįprastas, Gaudi išmonės pilnas stogas – tarp česnako galvutės pavidalo bokšto ir kryžiaus su penkiais skersiniais išsilenkė žvynuota drakono nugara. Kažkada namą puošė pagal architekto eskizus pagaminti baldai. Dabar jie yra surinkti Gaudi muziejuje Guell Parke. Tačiau keli pavyzdžiai išliko ir čia.
Pasišiaušęs dantytais balkonais, aukštai iškėlęs mozaikinę keterą Casa Batllo  stovi Mansana de Discordia kvartale. Stebint namą prisimena vienas metro išsireiškimas, paaiškinantis kūrybinį metodą: „Pastatas turi būti panašus į žydintį sodą iš vienos pusės, o iš kitos – į uolėtą dykumą“. Iš pirmo žvilgsnio nederančių dalykų derinimas sukuria fantastinį efektą. Paslaptingai žydrais atšvaitais žybčioja glazūruota keramika. Keri žavingas vidinis kiemelis, kurį kerta keisti laiptai.
Žodis „mansana“ ispanų kalboje turi dvi reikšmes – kvartalas ir obuolys. Todėl „Mansana de Discordia“ galima išversti kaip „nesantaikos obuolys“ , „nesantaikos kvartalas“. Neaišku, kodėl toks pavadinimas, - teigiama, kad čia varžėsi trys bankininkai, norėdami vienas kitą aplenkti savo namais. Šalia Casa Batllo iškilę dar du akmens šedevrai – Amtlerio namas (arch. Chose Puidži Kadafalk 1867-1956) ir Ljeo namas (arch. Luis Domeneč i Montaner 1850-1923). Nedideliame plotelyje susitiko trys didieji modernizmo epochos metrai. Jie laikėsi skirtingų požiūrių į miestų statybą ir iki šiol savo pastatais veda nepabaigiamą kūrybinį ginčą. Darbas pradėtas 1904 metais ir truko du metus. Tuo metu Gaudis buvo pačiame kūrybinių jėgų žydėjime. Originalus stilius užtikrino neregėtą populiarumą. Kolegos, pamiršę pavydus, vadino jį genialiu.
Į šį Gaudi kūrinį kartą kėsinosi ketinantys jį pirkti japonai, Kažkokiu nežinomu būdu jie rengėsi išardyti namą ir pervežtį jį į Japoniją. Bet senienų megėjams buvo paaiškinta, kad Casa Batllo yra nacionalinė vertybė ir nėra parduodama, tuo labiau – išvežimui. Beje, visi Antonijaus Gaudi pastatai 1984 metais UNESCO paskelbė kultūriniu žmonijos paveldu.

Prabangiausias traukinys Indijoje

Indija - didžiulė šalis. Todėl kiekvienas, norintis ją aplankyti yra priverstas ieškoti atsakymo į amžiną klausimą - kaip aplankyti kuo daugiau įžymių vietų, per tokį trumpą atostogų metą? Vienas iš geriausių atsakymų - kelionė  liukso klasės viešbučiu ant ratų "Maharadža Ekspres" ("Maharaja Express"). Tai - prabangus turistinis traukinys, kuris kursuoja per labiausiai žinomas Indijos vietas. Negana to - jis pats yra įžymybė. Visų pirma dėl to, kad komfortabilus transportas - ypatingai retas reiškinys Indijoje, o visų antra - dėl unikalaus dekoro vagonų viduje ir dėl aukščiausios klasės aptarnavimo. Žvelgiant į brangia mediena dengtas sienas, bronzinius kandeliabrus ir sniego baltumo marškiniais apsirengusius oficiantus nejučiomis prisimeni Agatos Kristi romanus arba  britų kolonistų gyvenimo vaizdus.

Traukiniu keliaujančių keleivių kiekis visada nedidelis - tai daroma tuo tikslu, kad jie galėtų mėgautis kelione ramioje atmosferoje. Traukinio sudėtyje yra penki Deluxe kupe, šeši "Junior Suites" kupe, du - Suite klasės kupe vagonai ir vienas vagonas, kuriame yra personalinis prabangus Presidential Suite apartamentas. Kiekvienoje kupe yra vonia ir klimato kontrolės sistema, o tai labai svarbu turint omenyje Indijos kaitrą. Keleiviai gali naudotis TV, telefonu ir internetu.  Egzotiškas "Safari Bar" turi platų vynų pasirinkimą.

Visų vagonų grindys - natūralaus medžio ir dengtos kilimais.
"Maharajas Express" važiuoja keturiais 7–8 dienų trukmės maršrutais. Visos kelionės suplanuotos taip, kad keleiviai pamatytų kuo įvairesnius Indijos vaizdus. Prieš juos atsiveria ažūrinis Tadž Mahalo grožis, Gango pakrantėje išsidėstęs Šivos miestas Varanasis, Redjardo Kiplingo plunksnos vertos laukinės džiunglės ir kosmopolitiškas Mumbajaus koloritas.
Kiekviename kelionės punkte keleivius aptarnauja angliškai kalbantys gidai. Be to jie gali išgirsti ir įdomias istorijas žvelgdami pro važiuojančio traukimio langą. Tokios kelionės metu nemažai laiko reikės praleisti traukinyje, nes atstumai yra dideli. Todėl kur kas maloniau tą laiką praleisti patogiomis sąlygomis ir pasaugoti savo jėgas lankytiniems objektams. Kiekvienoje kupe yra specialiai šiam traukiniui sukurti panoraminiai langai.
Traukiniai Indijoje - ištisa šalies istorijos dalis. Vos išradus garo trauką, čia jie buvo garbinami ypatingai. Tiek ypatingai, kad nuo pat XIX amžiaus kiekvienas save gerbiantis macharadža laikė savo pareiga turėti asmeninį traukinį, kurio dekoras prilygo dvaro puošybai. Macharadža Vedorady įsakė įrengti traukinyje sosto salę, o jo kolega, Haidarabado valdovas nusprendė papuošti vagonus aukso ir dramblio kaulo dirbiniais.
Todėl "Maharajas’ Express" turi iš ko imti pavyzdį. Ir reikia pripažinti - vertai tęsia macharadžų tradicijas.

Traukinyje yra du restoranai, kur siūlomas turtingas meniu iš Indijos ir europietiškos virtuvės.

Egzotiškas "Safari Bar" turi platų vynų pasirinkimą.

 

"Junior Suites" kupe

Personalinis prabangus Presidential Suite apartamentas.

Žadama įgyvendinti Mikelandželo projektą

Šiomis dienomis visi Florencijos gyventojai karštai aptarinėja vieną dalyką. Espresso kavos padavėjai ir Uficių galerijos lankytojai, parduotuvių lankytojai ir studentai diskutuoja Florencijos mero pasiūlymą – ką daryti su garsiuoju San Lorenco bazilikos fasadu? Meras pasiūlė pratęsti kažkada neužbaigtus darbus, tuo labiau, kad fasadas buvo sumanytas paties Mikelandželo. Taigi – ar tęsti prieš penkis šimtmečius paliktą darbą?   

1515 metais popiežius Leonas X nusamdė Mikelandželą, kad šis baltuoju Kararos marmuru dekoruotų vienos iš seniausių Florencijoje bažnyčios fasadą. Bet, kai tapo nepakeliama didžiulių šiaurės Toskanos marmuro gabalų kaina (Mikelandželui reikėjo šimtus tonų!), popiežius pats nutraukė projekto įgyvendinimą. Todėl fasado statyba nebuvo pradėta. Išliko tik keli eskizai bei medinis modelis – tai viskas ką galime žinoti apie 500 metų senumo Mikelandželo projektą.

Tačiau dabar Florencijos meras Matteo Renzi ketina įgyvendinti Mikelandželo planus ir 2015 metais užbaigti bazilikos fasadą. Kaip tik šis pasiūlymas ir įžiebė karštas diskusijas tarp miesto gyventojų ir istorikų. Vieni sako, kad nebaigtas aklinas plytų fasadas turi likti kaip istorijos testamentas. Kiti gi mano, kad galimybė užbaigti šį darbą būtų palanki su menu susijusioms profesijoms, o žymaus  dailininko eksterjeras pagyvintų pačią bažnyčią ir pritrauktų į miestą daugiau turistų.

Florencijos istorikas, Italijos Renesanso tyrinėtojas Waldemar de Boer sako: „Iš vienos pusės jūs tiria nenorite keisti to, kas buvo įprasta per amžius. Iš kitos pusės Florencijos istorijoje buvo įprasta užbaiginėti bažnyčių fasadus kur kas vėliau, nei jos buvo pastatytos. Aš manau, kad daugumos gyventojų nuotaika atspindi ketinimą nieko nekeisti“.

San Lorenco Bazilikos pastatas pradėtas stayti 1419 metais pagal žymaus Renesanso architekoto Filippo Brunelleschi projektą. Jis mirė 1446, palikęs nebaigtą statyti bažnyčią, tame tarpe ir jos fasadą.

1515 metais galingos ir įtakingos Medičių giminės narys, popiežius Leonas X (dar praeitame šimtmetyje prisiėmęs finasinę bazilikos statybos naštą) fasado užbaigimą pavedė Mikelandželui. Jis ruošė projektą ir kaupė medžiagas tris metus, o tada popiežius nutraukė finansavimą dėl sparčiai kylančių kainų – mat Mikelandželas fasado užbaigimui pareikalavo keturis kartus daugiau lėšų, nei kainavo paties pastato statyba. Eskizuose matoma, kad marmuriniame fasade turėjo būti 12 monilitinių septynių merų aukščio kolonų. Patį fasadą turėjo puošti marmurinės ir bronzinės religinės figūros.  

Meras Matteo Renzy

Per tą laiką mirė du Mediči klano nariai, tad popiežius nusprendė už tuos pinigus pastatyti mauzoliejų jo šeimos nariams. Kai buvo nutrauktas Bazilikos fasado statybos finansavimas, 1520 metais popiežius pavedė Mikelandželui pastatyti naują zakristiją. Ko gero tai buvo pati didžiausia neviltis Mikelandželo karjeroje, nes tiek jo, tiek jo užsakovo manymu tai turėjo būti didingiausias kūrinys. Jis pats sakė, kad tai bus pats gražiausias, kada nors Italijoje sukurtas dalykas.  

Menotyrininkai teigia, kad nepaisant to, jog Mikelandželas jau buvo įpratęs prie nuolat besikeičiančių popiežiaus planų, jis tikėjo, jog miestas kada nors sugebės užbaigti fasadą.

Italijoje tai įprasta – štai du didingiausi Florencijos Renesanso pastatų  - Florencijos Katedros ir Santa Kroče bazilikos fasadai buvo užbaigti XIX amžiuje. Ir iki šiol jie yra laikomi renesansiniais pastatais, o žmonės yra laimingi dėl to, kad jie – užbaigti.

O štai Vatikano muziejų direktorius Antonio Paolucci atmeta mero planus: „Pradėti darbus po 500 metų yra per vėlu, nes dabar bus naudojamos kitos konstrukcinės technologijos, kurios nebuvo numatytos tuo metu. Todėl jie turi palikti baziliką ir Mikelandželą ramybėje“.

Miesto meras sako, kad galutinį sprendimą tars vietos gyventojai. „Tai palikime Florencijos gyventojams, kurie galės balsuoti referendume“.

Tikėjimo iliuzija

Rembrandt Harmensz. van Rijn 1606 – 1669
Vakarienė Emause (1648)
Aliejus ant medžio (68 × 65 cm)
1648 Museum Musée du Louvre, Paris

Darij Charasimovič OFMConv

Svarstant apie „tikėjimo klystkelius“ pravers apaštalo Pauliaus pavyzdys. Iki to meto, kai kelyje į Damaską jis sutiko Jėzų Kristų, net neabejojo savo religingumu it savo gyvenimą buvo pašventęs Dievui. Jis buvo uolus fariziejus ir tarnavo Dievui taip, kaip manė esant teisinga. Bet jo gyvenimas pasikeitė tik po to, kai sutiko Jėzų. Dievui.

„Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (Apd 9, 1-6).

Apaštalas Paulius iki susitikimo su Kristumi galvojo, kad nuoširdžiai tarnauja Dievui. Tas pats darosi ir su mumis šiandieną: mes einam į bažnyčias, uždegam žvakutes ir net naudojamės Sakramentais. Ir tuo pačiu metu „prasilenkiam su Dievu“, nes mūsų gyvenimuose ir mūsų šeimose nėra tikėjimo vaisių. Tai gali būti dėl to, kad Dievą nesąmoningai priimame, kaip priemonę ir gerovės siekimo instrumentą.

Ištyrinėkime du skirtingus požiūrius į Dievą.

Pirmasis neteisingas: Dievas yra priemonė mūsų gyvenime.

Antrasis, teisingas: Dievas yra mūsų gyvenimo tikslas.

Gali pasirodyti keista, kad kam nors Dievas yra priemonė. Deja, tai yra gana paplitęs santykis. Tiesiog dažniausiai žmogus pats to nesuvokia.

Kokios gali būti iliuzijos santykyje su Dievu?

Krikštas gali būti suprastas kaip sandoris su Dievu. Aš krikštijuosi, reguliariai vaikštau į bažnyčią, o už tai tikiuosi laimės žemėje, sveikatos, sėkmės visame kame ir problemų nebuvimo. Tai yra savotiškas derėjimasis su Dievu. Ir toks požiūris yra labai paplitęs: Dievas suvokiamas kaip supermarketas, kurio lentynose yra visa ko reikia sočiam gyvenimui. Centrinėje vietoje yra mano gyvenimas, o ne Dievas ir mano meilė Jam. Dievas yra mano užgaidų vykdytojas. Aš esu viena sandorio šalis, Jis – kita, skirta tam, kad mane aptarnautų.

Dievas gali būti priimamas, kaip apsauga ir saugaus mano gyvenimo garantija. Aš meldžiuosi, tarnauju Dievui, o už tai Jis turi garantuoti man sėkmingą gyvenimą. Mes įpratome rinktis aukščiausios kokybės produktus ir perkeliame tai į dvasinį gyvenimą. Svarbiausia yra ne Dievas, o mano gyvenimo užtikrinimas.

Valdininko požiūris. Santykiuose su Dievu aš esu valdininkas. Palyginime apie Sūnų palaidūną antrasis sūnus visiškai nesidžiaugia tuo, kad brolis grįžo į tėvo namus. Jis liūdi. Taip ir mes – labai dažnai esame nusiminę. Tai ypač gerai mato Mišias aukojantis kunigas. Bet juk krikščionybė yra džiaugsmas. Tai kodėl jo nėra bažnyčioje? Todėl, kad savo religingume mes prieš Dievą stovim, kaip valdininkai. Mes „iš visų jėgų darbuojamės“ dėl savo išgelbėjimo, bet iš tikrųjų taip ir nesuvokiam Viešpaties Kryžiaus ir Jo Prisikėlimo esmės. Mes tarsi stengiamės „uždirbti“ išganymą teisingu gyvenimu, o tai yra neįmanoma, nes Dievas jį duoda mums veltui. Taip, mes turime gyventi dorai, bet tik dėl to, kad Dievas yra šventas  ir prašo, kad taip gyventume. O mes turime būti į Jį panašūs.

Dar viena iliuzija, kai Dievas yra laikomas mūsų gyvenimo „gydytoju“. Ir čia mes ateinam pas Jį ne kaip prie mūsų gyvenimo tikslo, o kaip prie to, kuris duoda mums dvasinę sveikatą. Juk kai ateiname pas mediką, jis pats mūsų nedomina. Mus domina jo darbas. Toks požiūris ir į Dievą. Pasimelsiu ir mano nuotaika pagerės, įgysiu dvasinę ramybę. Tokia būsena tampa mūsų gyvenimo tikslu. Yra netgi tokių žmonių, kurie eina į gražią bažnyčią, kur yra simpatiškas kunigas. Jei to nebus – jie neis ir nesimels. Žinoma, Dievas teikia mums kūno ir sielos sveikatą, bet visų pirma Jis yra mūsų gyvenimo tikslas.

Klasikinis tikro ir sumeluoto religingumo pavyzdys – muitininkas ir fariziejus. Muitininkas suvokia savo silpnumą, savo nuodėmes ir prašo Dievo atleidimo. Fariziejus ateina tam, kad pasigirtų Dievui koks jis yra geras ir tuo pačiu metu jis niekina muitininką. Tai dažnas mūsų gyvenimo pavyzdys – kai mes laikome save geresniais už kitus tik dėl to, kad vaikštom į bažnyčią.

Visose šiose menamo religingumo situacijose Dievas laikomas instrumentu, priemone, bet ne mūsų gyvenimo tikslu.

Kiekvienas iš mūsų turi turėti savo Damaską, tokį, koks buvo Pauliaus gyvenime. Kol tikintis žmogus tik „vykdo savo pareigas“, kol jis nėra sutikęs gyvojo Jėzaus Nazariečio, tol išlieka tikėjimo iliuzijos pavojus. Mirdamas Kristus ištarė „Trokštu“. Teologai aiškina, kad Dievas trokšta žmogaus širdies, trokšta jo gyvenimo, kuris yra atviras Dievui, trokšta, kad žmogus pats save Jam paaukotų. Ir kol tai neįvyks, mūųs gyvenimuose nuolatos kils problemos.

Dievas nori, kad mes Jį pažintume. Krikščionybė yra tokia religija, kurioje Dievas apreiškia save žmogui. Iniciatyva priklauso Dievui, nes Jis yra Meilė. Dievas duoda žmogui pažinimo priemones. Biblijoje dažnai kartojama, kad Dievas nenori jokių deginamųjų aukų, o nori kad žmogus Jį pažintų.

„Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos“ (Оz 6, 6).

Prisiminkite kaip Andriejus ir Jonas sekė Jėzų, norėdami sužinoti, kur Jis gyvena. Norėdami suprasti kas Jis yra, mes turime taip pat domėtis Kristaus asmeniu. Jėzus sakė samarietei: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jn 4, 10).

Mūsų laikų krikščionių bėda tame, kad mes nepažįstame Jėzaus Kristaus, nežinome, kas yra mūsų Išganytojas. O pažinti Jį yra svarbiausia mūųs gyvenime. Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Kai Marija prisėdo prie Jėzaus kojų ir klausėsi Jo žodžių, Jėzus ją pagyrė, kad tai ji padarė dėl Jo, pasirinko „geriausią dalį“. Tokio elgesio laukia iš mūsų Viešpats. 

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11, 28) – mes turime eiti pas Jį dėl Jo Paties. Jis laukia mūsų Meilės dėl Jo Paties, o ne dėl dovanų, kurias galime iš Jo gauti. Maldoje „Tėve Mūsų“ kalbama apie tą patį. Mes turime labiau rūpintis Dievo Šlove, Jo Karalystės skelbimu, Dievo valios vykdymu, negu kasdienine duona, negu visais kitais mūsų gyvenimo reikalais. Jei mes mylime Dievą, viskas pasitarnaus mūsų gerovei. Apie tai kalba ir apaštalas Paulius: „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems“ (Rom 8, 28).

Kai surištą Kristų atveda pas Erodą, kuris norėjo pamatyti Jo daromus stebuklus, Jėzus tyli. Taip ir mūsų gyvenimuose. Jei Dievas yra viso labo mūsų norų vykdytojas, o mūsų gyvenimo centre esame mes patys ir egoistiški mūsų planai, Dievas tylės. Ir mūsų gyvenime bus krizės, problemos, liūdesys. Dievas laukia, kad žmogus ištartų: „Atleisk man nusidėjėliui, myliu Tave dėl Tavęs ir trokštu pakeisti savo gyvenimą“. Apaštalas Petras taip pat norėjo „savo“, - kad Dievas apsaugotų Jėzų Kristų ir Jo mokinius, kad nebūtų jokių kančių. Bet Dievo planai yra aukščiau mūsų planų: Dievas sumanė išgelbėti žmogų per Kryžiaus auką. Judas sekė Kristų, nes matė jame dvasinį, o gal ir politinį lyderį, kuris išgelbės Izraelį nuo romėnų vergijos. Galimas daiktas, jog supratęs, kad yra ne taip, jis nusivylė ir išdavė.

Labai svarbu, kad turėtume Marijos, naktį pas Jėzų atėjusio ir geriau Jį pažinti norinčio Nikodemo ir trokštančio Jėzų pažinti Zachiejaus požiūrį. Dievas yra visagalis. Jis yra didis. Ir vienintelį, ką gali padaryti žmogus – gyventi Dievui, vykdyti Jo valią, gyventi dėl Jo Paties, o ne dėl Jo dovanų ir malonių. Dovanas ir malones Jis mums duoda ir duoda tuo dosniau, kuo labiau mes Jį mylime.

Nuoširdžiai tikintis žmogus visada tarnauja ne sau, bet Dievui, visada siekia įgyvendinti ne savo, o Dievo planą. Jis visada klausia – kokia Dievo valia? Tikinčio žmogaus gyvenime Dievas yra ne priemonė, o tikslas.

Mes turime mylėti Dievą taip, kaip Jis mus myli – nesavanaudiška, tyra meile. Žinoma, mes nesame tobuli, bet tam ir duotas gyvenimas, kad išmoktume mylėti Dievą. Kad Dievu būtų ne planai, darbas, karjera, gėrybės, kitas žmogus, net sutuoktinis. Kad Dievu būtu Jėzus Kristus ir niekas kitas.

Krikščionio gyvenimo prasmė – meilė Dievui dėl Jo Paties. Maldos esmė – Dievo pažinimas ir Jo šlovinimas. Šv. Augustinas sakė. Kad nenurims mūsų siela, kol neatsiilsės Jame, nes Dievas sukūrė mus Sau Pačiam. Krikščionis – tai naujas žmogus, nauja būtybė. Mes pradedam naują gyvenimą Jėzuje Kristuje ir tai turi būti matoma mūsų namuose, mūsų darbe, kai mes ilsimės ir kai bendraujame su kitais žmonėmis. Visi turi matyti, kad esame tikintys ir gyvename pagal naujus gyvenimo principus. Jei Dievas bus pirmoje mūsų gyvenimo vietoje, visa kita bus savo vietoje.

Grįžtant prie apaštalo Pauliaus istorijos galime pastebėti, kaip pasikeitė jo gyvenimas, kai jis savo kelyje sutiko Kristų. Jėzaus Kristaus meilė veda jį į kitas šalis, jis pradeda gyventi kitiems ir pagaliau Romoje savp gyvenimą paaukoja už Kristų.

Tikras religingumas yra savo gyvenimą atiduoti už Jėzų Kristų. Tai reiškia – mylėti artimą ir kasdien klausti: „Kas esi, tu Viešpatie? Ko Tu nori iš manęs?“ Tai reiškia, jog kasdien turime praktikuoti meilę ir tikėjimą.

Kad gyventume tikrą tikėjimo kupiną gyvenimą, turime pažinti Dievą. Kaip Saulius sutiko Jėzų Kristų pakeliui į Damaską, taip ir mes turime Jį sutikti.  Tai yra svarbiausia tikrojo tikėjimo sąlyga. Skirtingai nuo įvairių Rytų mokymų, kur žmogus savo pastangomis pasiekia tam tikrą pažinimo lygį, krikščionybė yra tokia religija, kur Dievas Pats Save apreiškia žmogui. Krikščionybėje Šventosios Dvasios dovanos įgalina žmogų pažinti Dievą. Tam žmogui, kuris meldžiasi, norėdamas sutikti Gyvąjį Dievą, o ne tam, kad ką nors iš Jo gautų.

Mūsų malda turi būti tokia: „Viešpatie, kas tu? Noriu tave sutikti, noriu iš Tavęs mokytis. Tu mano Gelbėtojas, mano gyvenimo tikslas. Noriu būti su tavimi kaip buvo Tavo mokiniai, kurie Tave sekė, kaip prie Tavo kojų sėdinti Marija, kaip naktį pas Tave atėjęs Nikodemas, kad galėtų išgirsti Tavo žodžius ir geriau Tave pažinti. Aš noriu būti toks, kaip jie...“