Intymumas

Intymumas! Koks nuostabus šis žodis! Vaizduotė piešia romantiškus ir jausmingus vaizdus: jie abu žiūri vienas kitam į akis. Gražiai apsirengę įsimylėjėliai vaikšto susiėmę už rankų, jie visad žino, ko nori kitas, o fone skamba nuostabi romantiška melodija, kuri liudija, kad viskas – tobula.

Daugybė žmonių pasiduoda tokiam smegenų plovimui ir galvoja, kad intymumas iškyla kartu su geismu ir aistra. Mes augome romantiškų filmų ir knygų įtakoje, o kai suaugome, pamatėme, kad visiškai nelengva priimti iškilusią gyvenimo realybę. Imame laukti, kad jis vėl taps tokiu, kokio ir ilgimės. Be kokio gyvenimo mes ilgimės? Daugelis atsakys paprastai – mes ieškome to neįtikėtino santykio, kuris vadinasi INTYMUMAS. Mes trokštame jo ir nuolat nusiviliame realiu gyvenimu, nes kažkodėl tikime, kad jei naudosimės gyvenimo teikiamais malonumais -  gyvensime TIKRĄ GYVENIMĄ ir karštai mylėsime. Erdvus namas, modernus automobilis, gražūs batai… puikiai žinome, jog joks pirkinys nepatenkins to alkio, kurį patiriame visi. Nes tas troškimas patirti intymų ryšį yra mumyse ir mūsų pačių gyvenimuose.

Aš noriu būti intymus visose savo gyvenimo dalyse. Ne vien spalvingais džiaugsmo pliūpsniais, bet ir ne visai išvaizdžiais dalykais – klūpėjimu ant kelių ir ašaromis. Noriu intymumo su savo žmona ne vien kaip MŪSŲ poros dalimi ir mūsų vaikų mama, bet ir su ta moterimi, kokia ji yra šiandien. Noriu matyti savo vaikus kaip unikalias būtybes, kurioms skirtas didingas ir labai mažai su manimi susietas gyvenimo tikslas.  Noriu matyti savo mamą, kaip šiandien esančią moterį, o ne tą kurią pažinojau būdamas mažas berniukas. Man reikalingas intymus santykis su prekybos centro apsauginiu, kuris negailestingai baudžia mažas, porą saldainių suvalgiusias mergaites. Aš renkuosi savo santykio būdą, kad galėčiau jį valdyti ir žinoti, kurlink jis veda. 
Aš noriu būti intymus su pačiu savimi, kad galėčiau suprasti, kas iš tikrųjų darosi, kai pradedu slysti. Šiandien mano poreikiai yra kitokie. Aš pats – kitoks. Kaip galiu užmegzti santykį su savo vaikais, jei neskyriau laiko santykiui su savimi? Žinojimas, kas aš esu ir kuo tampu yra daug pastangų ir dėmesio reikalaujantis šokis. Intymumui reikia drąsos ir ryžto, kad nuplėštum tas kaukes, kurios saugo mane nuo tikrojo ir pažeidžiamo “aš”.

Man teko nutraukti draugystes, kurios buvo iš tikrųjų intymios. Labai sunku trauktis, tačiau neretai tai padaryti būtina. Intymumas yra nuostabus, bet dažnai ir labai komlikuotas. Dažnai atrodo, kad intymumui nereikia jokių pastangų, o kartais jis tampa tiesiog nepakeliamu. Aš renkuosi paprastą ir nuotabiai realų gyvenimą. Nebijau sudėtingų ir nemalonių pokalbių. Aš iki šiol bjauriuosi tomis draugystėmis, kurias reikėjo nutraukti kur kas anksčiau nei tai padariau. Ir tai yra tiesa paženklintos netobulos mano gyvenimo kelionės dalis. 

Pamenu, kaip naktį verkiau virtuvėje. Dieną viskas buvo gerai, aš daug juokavau ir linksminau kitus, tačiau pažvelgęs į savo netobulumą, griuvau į save, kuris nebuvo nei patrauklus, nei pateisinamas. Skruostais riedėjo ašaros ir aš supratau, kad tai ne šios akimirkos ašaros - jos liudijo apie ilgas dienas kentėtą skausmą ir į vidų sugrūstą stresą. Man sakė: “Viskas gerai, viskas bus gerai” o aš labiausiai troškau, kad jie niekada nepatirtų to, ką aš patyriau ir man buvo gėda, kad dabar kažkas turės manimi rūpintis. Tačiau ar gali būti kitaip, kai išdrįstame atsiverti  taip intymiai ir tiems žmonėms, kurie yra patys artimiausi? Kai mes neslepiame savo džiaugsmo ir savo skausmo. Kai dalinamės žėrinčiais ir užgesusiais jausmais.

Ir tikrai viskas bus gera, nes viskas turi būti gera. Ir tai padarys ne romantiški muzikos garsai, o sąžiningi 15-mečio berniuko žodžiai jo mamai.

Viskas bus gerai…