Aš prieš pasakas

Verta pakovoti dėl meilės statybos

Joy Beth Smith

Dabar jau žinau, kad daugybę metų Disnėjus man melavo. 

 

Jis žadėjo tankius ir vešlius plaukus, kalbančius gyvūnus, tikslius smūgius, labiausiai įsimintinų akimirkų garso takelius ir žinoma – šaunų princą.

Net tada, kai jis vėlavo (Miegančioji gražuolė) ar buvo šiek tiek per storas (Pelenė) ar pernelyg naivus (Undinėlė), jis visada būdavo čia, jis visada buvo gražus ir kai jis galų gale pabučiuodavo mergelę, visada būdavo maži drugeliai – tiek tiesiogine tiek perkeltine prasme.

Aš žinau, kad ne visi vyrai yra princai. Ir tiesą pasakius – ne visos moterys yra princesės. Aš taip pat sužinojau, kad tie nuostabaus grožio ir malonūs jausti drugeliai yra greičiau padidėjusio kraujospūdžio, potenciją keliančių feromonų ar prastai pasirinktų priešpiečių indikatorius.

Nors mano širdis iš prigimties ilgisi pasakiškos romantikos, aš vis labiau ir labiau suprantu, kad pasaka yra ne daugiau nei farsas.

Ar meilė yra pasaka?

Pirmą kartą per kelis metus nuėjau į pasimatymą. Tai buvo socialiniame tinkle užmegzta pažintis. Taip mes bendravome kelias savaites ir jis atrodė toks neįtikėtinai mielas. Mes juokavome, jis mane parėmė svarbiausiuose mano dalykuose. Aš buvau pasirengusi su juo pasimatyti, bet neturėjau didelių vilčių. Buvau tiek skeptiška, kad išleidau net 10 dolerių, kad per dvi valandas trukusį kosmetinį seansą būtų sutvarkytos mano blakstienos.

Po keblaus pasisveikinimo ir kelių mandagių frazių vienas kito atžvilgiu, mano kavalierius staiga dėl oro pasijuto blogai.  Tai iš tiesų jam buvo tikra nelaimė, nes jis neturėjo pakankamai drąsos pasakyti apie savo savijautą dar prieš užsakant kavą ir pyragėlius. Po 52 minutes trukusio nenatūralaus pokalbio mes jau kėlėmės iš savo vietų, palikdami nebaigtą kavą ir pasidalindami sąskaitą pusiau (nors jo pyragėlis ir du gėrimai kainavo daugiau nei mano porcija). Nebuvo jokios kalbos apie kitą pasimatymą. Nes aš jau jo nei norėjau, nei jis siūlė.  

Tokiomis akimirkomis aš suprantu, kodėl tiek daug vienišių ilgisi santuokos ir tuo pačiu metu pageidauja gyventi vieni. Visai patogu penktadienio vakarą kartu su draugais pasėdėti bare, suvalgyti sušį ir išgerti vyno. Rizikos beveik nėra, o atlygis – didelis. Draugystė duoda daug vaisių ir aš dėl to esu labai dėkinga.

Tačiau vis tiek yra kai kas labai nepastebimo. Tai erzina. Erzina žinojimas, kad laukia kai kas didesnio. Bet jei pasaka yra melas, tai ką aš prarandu?

Meilė kaip tvirtovė

Perskaičiusi Mandy Len Catron straipsnį laikraštyje The New York Times, aš supratau, kad tas trūkstamas dalykas yra poros intymumas, kylantis iš gilaus vienas kito pažinojimo, iš meilės ir tos meilės dovanojimo vienas kitam. Straipsnyje buvo aptariamas tyrimas atliktas su “heteroseksualiais vyrais ir moterimis, kurie į laboratoriją įėjo pro atskirus įėjimus. Jie sėdėjo veidas į veidą ir atsakė į visą seriją [36] vis asmeniškesnių klausimų. Po to keturias minutes jie tylomis žvelgė vieni kitiems į akis.  Labiausiai stulbinantis detalė – po šešių mėnesių du dalyviai susituokė”.

Straipsnio pabaigoje mes sužinome, kad Catron šį socialinį eksperimentą atliko su pažįstamais žmonėmis iš kurių du jau draugavo. Ta pora atsakė į kiekvieną klausimą, ir suprato, kad turi daug bendrų vertybių. Jie žvelgė vienas kitam į akis, ėmė susitikinėti ir pamilo vienas kitą.

Aš niekada netvirtinsiu (ir tuo labiau – neįrodinėsiu), kad yra kažkokia priežastis ar koreliacija tarp vis intymesnių klausimų ir įsimylėjimo, bet manau, kad pasidalintas intymumas neabejotinai gimdo kažkokį artimą ryšį.

Iš čia ir kyla mūsų meilės apibrėžimai. Meilė kaip pasaka retai būna intymesnė nei bučinukas į lūpas ir po to – tamsėjantis ekranas. Disnėjaus pasakose didžiausia porų pasidalinta našta yra bjaurių pusseserių duetas. Jose visiškai nėra bet kokio emocinio pažeidžiamumo, ypatingai tarp vyro ir moters.

Todėl imu žvelgti į meilę ne kaip į pasaką, bet labiau kaip į tvirtovę. Kiekviena plyta sudaryta iš bendrai išgyventų akimirkų – intymaus pasikalbėjimo, savo žaizdų išpažinimo, rizikingų klausimų ir bendrų patirčių. Visa tvirtovė pastatyta dedant plytą ant plytos. Ir kuo daugiau pasidalinimų, tuo storesnės ir tvirtesnės tvirtovės sienos, tuo ji aukštesnė, tuo daugiau joje menių. Ir jei jūs pastatysite tokią galingą tvirtovę, bet daug metų jos neatnaujinsite, ji ims griūti ir neišvengiamai pūti.

Plytų klojimas

Biblijoje apie meilę kalbama kaip apie pasirinkimą. Kantrybė, gerumas, švelnumas – visa tai yra ne pasąmoninės reakcijos, bet sąmoningi pasirinkimai. Apaštalas Paulius sako: Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis (Kol 3:14). Tai – pasirinkimas, ir veiksmas, kurį gali padaryti kiekvienas. Apaštalas Jonas savo laiške skelbia: Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius (1Jn 3:16). Ir čia matome vidinį ryšį tarp meilės ir sąmoningo veiksmo – Kristus aukoja savo tvirtovę, kad vieną dieną mes galėtume į ją įžengti.

Aš džiaugiuosi šia meile, nors ir nesu masonas (kur kas geriau rašau, nei mūriju sienas, ir tai gali patvirtinti mano namų tvarkymo įgūdžiai). Bet aš tikiu, kad vieną dieną išmoksiu ir tokios prekybos.

Įsimylėjimas yra netvarkingas ir tos moterys, kurios vis dar laukia pasakiškos romantikos, ieškos jos visą likusį gyvenimą. Aš negaliu magiškai iššaukti fejerverkų ar pasikviesti drugelių. Aš negaliu ieškoti užnuodytų obuolių ar kalbančių ievos medžių. Aš negaliu prisišaukti pasakišką meilę į savo gyvenimą ir negaliu “gūglinti” ieškodama sau pasakų princo (bet patikėkit – bandžiau tai daryti).  

Bet aš galiu išmokti kloti plytas. Kai užsimezga mano santykis, o širdis dar neplaka pašėlusiu ritmu (taip, kaip norėčiau) aš galvoju, kad turiu tai jausti. Aš prisimenu tvirtovę, aš galiu prisiminti, nuo kokių vėjų ji tave apsaugo, matau kokia ji yra saugi tiems, kurie yra joje. Aš žinau, kiek jėgos turi tie, kurie ją statė ir kiek jėgų ji gali duoti ateityje. Todėl aš noriu bandyti dar kartą. Tikra meilė nėra tokia tiesmuka, kaip rodė ją Disnėjus. Todėl prieš iššaunant fejerverkus reikalinga suręsti tvirtus pamatus.

Tvirtovės nėra pastatomos per dieną ir, dejà, be akustikos, jos gali pasiūlyti mažai to, kas vaizduojama Disnėjaus romantikoje. Bet tvirtovė yra gera vieta mūšiui su priešu.

Kai pradedu statybą, mano rankose atsiranda nuospaudos. Tada galiu pasimėgauti suši ir vynu. Aš pakoreguosiu savo profilį socialiniuose tinkluose, kad galėčiau ieškoti pasišventusio mūrininko, o ne drakonų medžiotojo. Tokio su kuriuo norėčiau apkeliauti visą pasaulį.

Taigi... panos, ar kas nors turi brolių?