Iš kur pas Mozę ragai?

Mikelandželas gyveno katalikiškoje Italijoje, o jo skaitytas Šv. Raštas yra romėniškas graikiškos „Septuagintos“ vertimas „Vulgata“.
Ten rašoma:
Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno. Nulipęs nuo kalno su dviem Sandoros lentelėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu. Aaronas ir visi izraeliečiai, pamatę švytinčią jo veido odą, bijojo prie jo prisiartinti. (Iš. 34, 29-30)
Iš ivrito kalbos žodis „qrn“ gali būti išverčiamas keliomis prasmėmis:
1) qeren - ragas
2) qeren - spindulys
3) qaran – švytėjo, spinduliavo
Todėl iš ivrito į europinės kalbas verstame tekste sakoma: „jo veido oda švytėjo“, o Vulgatoje tai buvo išversta kaip „ragai“.
Simboliškai ragą augaluose išreiškia spyglys. Todėl galima manyti, kad Kristaus erškėčių vainikas (uždėtas jam pasityčiojant iš Jo,  vadinusio save Žydų Karaliumi) gali būti suprastas kaip Šviesos karūna. Beje įdomu palyginti karūnos reikšmes įvairiose kalbose: rusiškai – „корона“, lotyniškai – „corona“, angliškai – „crown“, lietuviškai – „karūna“. Visuose šiuos žodžiuose galima atsekti žydiško „qrn“ atitikmenį.

Prancūzijos La Roque Gageac kaimelis

Prancūzijos La Roque Gageac kaimelis

La Roque-Gageac yra Akvitanijoje ir laikomas viena iš gražiausių Prancūzijos vietų. Šį išskirtinumą kaimeliui suteikia galinga, nuo šiaurės vėjų užstojanti uola. Dėl to tiesiog gatvėse auga tropiniai augalai. Žmonės čia apsigyveno dar pirmykščių bendruomenių laikais. Apie tai liudija ant uolų išlikę piešiniai.

Čia gyveno Galilėjaus bičiulis, botanikas Džovanis Tarde.

1957 metų sausio 17 dieną dalis uolos nugriuvo ant kaimelio, sugriovė šešis namus, daržinę ir perkirto kelią. Žuvo trys žmonės. 2010 metų sausio 9 ant kaimelio vėl nugriuvo uolos dalis. 2010 metų birželio 3, turistinio sezono pradžioje iškilo grėsmė, kad nugrius vir kaimelio pakibusios 320 tonų uolienos. Buvo evakuoti gyventojai, o aplink uolą ištemptas tinklas. Žmonės grįžo namo, tačiau uolos griūties grėsmė išlieka nuolat. 

 

Nemoku mylėti, tad valgau

ENZO BIANCHI

Nūdienos medicininis ir dvasinis žmogaus pažinimas turėtų mums suteikti galimybę sąmoningiau ir veiksmingiau reaguoti į tas „dvasios  ligas“, kurios nuo pirmųjų krikščionybės amžių vadinamos „svarbiausiomis ydomis“. Vis dėlto, bandant išsiaiškinti, kokią žinią slepia klasikinis aštuonių aistrų sąrašas, pasirodo, kad jis tebėra nepaprastai aktualus ir pamokomas. Šios žmogų kamuojančios „mintys“ rodo jo nesveiką santykį su svarbiausiais savo žmogiškojo ir dvasinio gyvenimo matmenimis: rajumas arba persivalgymas ir persigėrimas iškreipia santykį su maistu; gašlumas – santykį su kūnu ir seksualumu; gobšumas – santykį su daiktais; rūstumas – santykį su kitais žmonėmis; liūdnumas ir tingumas iškreipia santykį su laiku ir erdve; tuščiagarbiškumas – santykį su veikla; ir, galiausiai, puikybė paliečia santykį su Dievu.

Bûtent dėl nesveiko santykio su išoriniu pasauliu skirtingose egzistencijos srityse, rizikuojama ne kuo kitu, o visa žmogaus esybe. Kodėl gi aistra, graikiškai vadinta gastrimarghia, t. y. „pilvo pamišimu“, o Vakarų tradicijoje žinoma kaip rajumas, yra ydų sąrašo pradžioje? Biblijos pasakojimas apie Adomą ir Ievą tik patvirtina tai, ką ir taip žinome iš savo patirties: kiekviena žmogaus yda yra neatskiriama nuo svarbiausiojo pamatinio poreikio – maitinimosi. Reikia valgyti, kad gyventum. Tačiau apsirijimas nereiškia nei natûralaus maitinimosi poreikio patenkinimo, nei to malonumo, kurį patiriame valgydami ar ragaudami skanų maistą. Apsirijimas – tai saiko neturėjimas maisto atžvilgiu, tai „besaikis maisto troškimas“, kuris ilgainiui išsivysto į smaližiavimą, t. y. per didelį maisto kokybės vaikymąsį; ir į ėdrumą, t. y. nesugebėjimą valgyti nustatytu laiku ir būdu. Žinoma, valgymas yra bûtina funkcija, tačiau jis visuomet rizikuoja būti redukuotas į neįsisąmonintą ir neapgalvotą gyvuliškumą.

Nors šiandien ir neteikiame daug reikšmës rajumui, tačiau negalime paneigti ir to, kad jis daro didžiulę žalą mūsų sveikatai. Tai paradoksalu, bet tikra: esame labiau linkę priimti tuos nepatogumus, kurie kyla iš piktnaudžiavimo maistu, o ne tuos, su kuriais susidurtume, jei maistą vartotume taip, kaip pridera, t. y. nuosaikiai ribodami valgį ir išlaikydami blaivumą – tai leistų užmegzti sveiką santykį su savo kūnu. Kaipgi nepastebėsi, kad mūsų visuomenėje neigiamai žiūrima į šias „dvasines kovas“, o tuo pačiu metu dėl dietinių ir estetinių paskatų ima plisti tos pačios susilaikymo nuo maisto praktikos, jau nuo seno žinomos iš krikščionių tradicijos, t. y. pratimai, pasninkai, dietos. Mūsų „vartotojiškos visuomenės“ kultûriniame kontekste, kur maisto niekad netrūksta, į apsirijimą galime žiûrėti kaip vartojimo ydą. Maistas ryjamas kaip degalai, kad galėtų veikti mūsų mašina-kūnas, o ši maitinimosi patologija banaliai pateisinama laiko stoka ir būtinybe gaminti. Tad neatsitiktinai šis santykių su maistu sulaukėjimas pasireiškia ir valgio gaminimo bei vartojimo srityse. Nebeliko kone ritualinių maisto ruošimo matmenų, t. y. rūpinimosi visu jo pakeitimo procesu, nuo žalių produktų iki išvirto ar iškepto patiekalo. Sėdėjimas prie vieno stalo taip pat tampa retenybe.

Dabar stengiamasi kuo mažiau laiko praleisti virtuvėje, valgoma greitai, stovint, rankomis, priešais televizoriaus ekraną... Visi šie dalykai vyksta netgi suvokus, kaip rajumas mus apsunkina tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme: padauginę maisto apkvaištame, mus sukausto vangumas, atimantis nuovoką ir blaivumą. Lygiai taip pat galime pajusti, kad savęs nebekontroliuojame, kad esame dirglūs, nebegalime pažaboti liežuvio, gestų, pamirštame, jog esame tarp žmonių...

Šitaip galime geriau suvokti, kodėl Bažnyčios tėvai rajumą vadino „visų aistrų vartais“ – tai vartai, atsiveriantys būtent toje vietoje, kuri yra mūsų santykio su maistu pasireiškimas, t. y. prie stalo. Vieta skirta dalinimuisi, bendravimui, meilės parodymui, šiandien dėl persivalgymo ir persigėrimo tampa kivirčų, smurto ir pykčio išliejimo židiniu.

Puikiai žinome ir tai, kad valgymo veiksmas susijęs ne vien su fiziniu maitinimusi, bet taip pat priklauso troškimo sričiai ir pasižymi kai kuriomis ypač svarbiomis emocinėmis ir simbolinėmis konotacijomis: valgymas yra pirmapradis veiksmas ir pirmasis pasaulio atpažinimas; žmogaus kultūrinės veiklos pratęsimas; galimybė pasakyti, kad myli ir priimti meilę. Tai liudija pirmapradė naujagimio patirtis. Naujagimis užmezga ryšį su išoriniu pasauliu žįsdamas pieną, t. y. maitindamasis iš savo motinos. Jis ieško motinos krūties galingo ir beveik nepasotinamo troškimo vedamas, neatskirdamas gimdos nuo motinos asmens. Naujagimis tarsi norėtų praryti savo gimdytoją, turėti ją visą sau – tą, kuri yra kiekvieno jo troškimo ir poreikio šaltinis ir patenkinimas.

Šiandien mes taip pat žinome, kad jei vaikas susiduria su traumuojančiomis patirtimis savo santykyje su motina, o ypač žindimo ir nujunkymo laikotarpiais, tai iškyla rizika, kad tai lems infantilų elgesį ateityje. Taigi būtent šios oralinės frustracijos, kurios palieka ženklą žmogaus pasąmonës gelmėje, gali sukelti nepasotinamą alkį arba lygiai taip pat nepasotinamą susilaikymą nuo maisto. Iš tiesų, vaistų nuo savo negalavimo žmogus ieško santykyje su maistu. Pasekmės dažnai būna pragaištingos. Neužgesinamus oralinius impulsus imama tenkinti arba ryjant didžiulius maisto ar gėrimų kiekius, arba, priešingai, atsisakant būtino maitinimosi. Taip atveriamas kelias bulimijai ir anoreksijai.

Tad rajumas visų pirma reiškia ne dvasinį negalavimą, bet kraštutinį troškimo išsigimimà, kuris gali pasireikšti psichoze arba neuroze. Kas gi yra bulimija ir anoreksija, jei ne emocinių sutrikimų, veikiančių ir žmogaus maitinimąsi, ženklai?

Šitaip maistas užima meilės vietą, o santykis su juo tampa priemone kentėjimui paslėpti. Meilė yra nepasiekiama, o maistas – čia pat... Apsirijimas sukeičia vietomis priemonę ir tikslą: maistas nebetraktuojamas kaip gyvenimo, dalijimosi ir šventimo įrankis, bet tampa tikslu! Štai kodėl žmogaus dvasiniam augimui yra būtina ugdyti gebėjimą valdyti savo troškimus, pradedant nuo svarbiausiojo, t. y. maisto troškimo. Čia apsisprendžiama dėl laisvės, čia ypatingu būdu suprantame, kuo gyvename.

Švęsti Jėzaus Velykas

Ką reiškia žodžiai ,,Kristus mirė ir prisikėlė“!

Kokią prasmę krikščioniui turi Velykos?

Velykų slėpinys - mūsų tikėjimo pagrindas

Velykos - krikščionių tikėjimo išpažinimo šerdis. Nepaprastai įtaigiai viename iš savo laiškų apie tai kalba apaštalas Paulius:

„Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tai kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti. Juk jei mirusieji negali buti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15,12-19).

Paulius kreipiasi į bendruomenę ar galbūt į jos dalį, nepripažįstančią mirusiųjų prisikėlimo. Jis sako, kad jei mirusieji neprikeliami, tai ir Kristus nebuvo prikeltas, tačiau tuomet mūsų tikėjimas ,,tuščias", o mes patys - ,,apgailėtini". Tai reiškia, kad be prisikėlimo mūsų tikėjimas yra nieko vertas, kad mes - tik užuojautos verti svaičiotojai.

Kodėl? Ogi todėl, kad Jėzaus prisikėlimas liudija ir apreiškia, kad jis iš tiesų yra Tėvo Sūnus. Be Jėzaus prisikėlimo krikščionybė tebūtų gailestingų filantropų draugija ar nepataisomai suklaidintų žmonių grupė, neteisingai supratusi savo mokytojo žodžius.

Tam tikra prasme Korinto bendruomenės prieštaravimai ir abejonės dėl prisikėlimo yra būdingi ir kai kuriems nūdienos žmonėms. Labai jau keistas ir sunkiai tikėtinas dalykas - mirusiojo prisikėlimas. Kur girdėta, kad kas po mirties prisikeltų? Galbūt ir kai kurie šalia mūsų gyvenantys krikščionys mano, kad mirtis – visa ko pabaiga. Kartais tokį nusiteikimą galima pastebėti laidotuvėse: atsiranda tokių, kurie atėję į Mišias už mirusįjį nedrąsiai prisėda bažnyčios gale ar stoviniuoja šventoriuje - laiko save krikščionimis, bet netiki prisikėlimu!

Plėtodami šią temą dar sykį prisiminkime apaštalą Paulių: Graikijoje, Atėnuose, jis kalbasi su nepatikliai mirusiųjų prisikėlimo atžvilgiu nusiteikusiais žmonėmis. Kaip rašoma Apaštalų darbuose, po Pauliaus kalbos, pasibaigusios prisikėlimu grįsto tikėjimo skelbimu, įvyksta štai kas:

„Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: ,,Apie tai pasiklausysime kitą kartą". Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Iš jų Dionizas, Aeropago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai (Apd 17, 32-34).

Taigi abejoti prisikėlimu nėra tik ,,šiuolaikinio išprususio vakariečio" prerogatyva - tai tolimus laikus siekiantis klausimas, su kuriuo krikščionybė susidūrė labai anksti tiek už krikščioniškos  bendruomenės ribų, tiek savo viduje. Todėl apaštalinė bendruomenė iš karto ėmė viešai skelbti tiesą, kad Kristus mirė ir prisikėlė. Šis teiginys - tai taip vadinama kerigma, krikščioniškosios žinios šerdis. Patys pirmieji apaštalų mokymai buvo ne apie meilę, taiką ar brolybę. Visų pirmiausia apaštalai ėmė skelbti Kristų prisikėlus!

Tai suvokti mums gali padėti Velykų laiko sekmadienių liturgija, kurios pirmasis skaitinys yra iš Apaštalų darbų knygos. Šiose ištraukose kaip tik ir kalbama apie pirmąsias apaštalų ,,homilijas". Garsūs yra apaštalo Petro ,,pamokslai", kuriuose įtaigiai pabrėžiama, kad Kristus prisikėlė.

Prisiminkime bent vieną pavyzdį - sekminių dieną Petro sakyto pamokslo kreipimąsi:

„Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote; taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“ (Apd 2, 22-24).

Ta pati tiesa pabrėžiama ir kitų apaštalų pamoksluose - Nukryžiuotasis prisikėlė. Tai pati svarbiausioji ir neatidėliotina žinia, kurią apaštalai privalėjo pranešti pasauliui. Kaip tik dėl šio nepalaužiamo jų įsitikinimo, jog Kristus yra prisikėlęs Viešpats, jie ir buvo pavadinti ,,krikščionimis“ - t. y. Kristaus mokiniais. Apie tai rašoma Apaštalų darbuose:

„Jiedu abu ištisus metus darbavosi Bažnyčioje ir išmokė gausų burį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius ,,krikščionimis“ (Apd 11, 26).

Taigi prisikėlimas yra mūsų tikėjimo atspirties taškas ir pagrindas. O sykiu - daugybės klausimų, nesusipratimų, skirtybių šaltinis. Kaip anuomet, taip ir šiandien. Kuo remdamiesi galime tikėti Jėzaus prisikėlimu? Kuo grindžiame savo tikėjimą į mirusį ir prisikėlusį Kristų? Turime du svarbius ženklus, kuriuos jau minėjome: tuščią kapą ir Prisikėlusiojo pasirodymus. Tai ne įrodymai, o ženklai, kuriuos galime priimti arba atmesti.

Jie nevaržo mūsų laisvės! Turime ir dar vieną svarbų ženklą, kviečiantį įtikėti: apaštalų liudijimą. Dėl jų nuopelnų šiandien galime tikėti Jėzaus prisikėlimu. Ir dėl jų palikto žodžio - Naujojo Testamento (evangelijų, Apaštalų darbų, apaštalo Pauliaus laiškų ir kt.). Užrašyti apaštalų žodžiai išreiškia jų tikėjimą.

Tačiau yra ir dar vienas didžiai iškalbingas liudijimas - pats jų gyvenimas. Tie kuklūs, ne itin išsimokslinę vyrai paliko savo šeimas ir namus, rizikavo savo ateitimi ir geru vardu, draugystėmis ir daugelis iš jų paguldė galvas, kad patvirtintų, jog tiki mirusį ir prisikėlusį Jėzų, Tėvo Sūnų.

Manau, tai vercia rimtai susimąstyti. Galima rasti žmonių, sutinkančių mirti dėl idėjos, dėl vertybių - net ir dėl netikrų. Tačiau mirti Jėzaus vardan, kad skelbtum jį esant savo gyvenimo Viešpačiu - toks sprendimas man atrodo esąs ypatingas, nes yra pagrįstas išimtinai dvasiniu principu - tikėjimu įJėzų. Tokios mirties niekada neieškoma. Ji niekam nėra priešiška, nepažeidžia kitų asmenų teisių. Ja nesiekiama žemiškų tikslų, nesivaikoma pomirtinės garbės. Galime tarti, kad krikščionio kankinio mirtis yra visiškai bergždžia. Savo mirtimi jis tik trokšta pasakyti, kad miręs ir prisikėlęs Kristus yra jo gyvenimo Viešpats ir jam toks brangus, kad žmogus geriau renkasi mirti nei Jėzų išduoti ar jo išsiginti.

Kiekvienas kankinys yra liudytojas. Tikinčiajam kankinystė yra aukščiausias liudijimo lygmuo. Apaštalai mums paliko butent tokį liudijimą kaip savo tikėjimo nuoširdumo ir tikrumo įrodymą. Pasiklausykime kitų iškalbingų Petro žodžių:

„Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos, tačiau be prievartos. Jie mat bijojo, kad žmonės jų neužmėtytų akmenimis. Taigi, atsivedę apaštalus, jie pastatė juos prieš teismo tarybą. Vyriausiasis kunigas metė jiems kaltinimą:

,,Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują".

Petras ir apaštalai atsiliepė:

,,Dievo reikia klausyti labiau negu zmonių". Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems". Išgirdę šituos žodžius, jie baisiai įširdo ir norėjo juos užmušti (Apd 5, 26-33).

Kuo pagrįstas yra apaštalų liudijimas? Jei tie vyrai nebūtų patyrę kai ko pribloškiančio, jei nebūtų matę ir lietę prisikėlusio Jėzaus, jei nebūtų tapę nepakartojamo įvykio liudininkais - kaip būtų galima paaiškinti jų drąsą viešai kalbėti žmonėms, stoti prieš išsimokslinusius fariziejus ir aukštuosius kunigus? Kaip paaiškinti tai, kad per palyginti trumpą laiką jų gyvenimuose įvyko tokių didžiulių permainų? Kaip paaiškinti jų kankinystę ir mirtį?

Pasakodami apie Prisikėlusiojo pasirodymus, apaštalai troško perteikti savo asmeninę patirtį. Tai nebuvo haliucinacijos, fantazijos ar prasimanymai: jie pasakojo apie asmenį, kuris ne sykį su jais ir daugeliu kitų kalbėjo, valgė, leidosi paliečiamas. Ir šis asmuo yra Prisikėlusysis – tas pats, kuris buvo miręs ant kryžiaus ir savo kūne vis dar tebenešioja nukryžiavimo žymes.

„Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir farė: ,,Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 19-20).

O vėliau: „Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: ,,Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis - būk tikintis“ (Jn 20, 26-27).

Taigi tai, ką apaštalai mums skelbia, yra reali jų patirtis, juos pačius pribloškęs įvykis, faktas, tapęs jų pasišventimo priežastimi. Žinoma, visa tai nėra mokslinis Jėzaus prisikėlimo įrodymas, bet patikima prielaida, paskata susimąstyti. Toliau viskas priklauso nuo mūsų - ar panorėsime gilintis į šią tiesą, ar skverbsimės giliau į Velykų slėpinį, ar leisimės pagaunami Jėzaus ir jo Bažnyčios istorijos.

Jei esame krikščionys — nors mums ir kyla abejonių ar neaiškumų- veikiausiai tikime Jėzaus prisikėlimu. Veikiausiai tikime ir pasitikime apaštalų liudijimu bei nepertraukiama tikėjimą mums perdavusių liudytojų grandine.

Ką šiandien mums reiškia Jėzaus prisikėlimas?

Jėzaus prisikėlimas turi per šimtmečius nekintantį objektyvųjį aspektą, kurį galime atrasti skaitydami Katalikų Bažnyčios Katekizmą. Jėzaus prisikėlimas yra esminis faktas, atskleidžiantis jo tapatybę. Prisikėlimas mums pasako, kas iš tikrųjų yra Jėzus. Tai, kad Jėzus yra gyvenimo Viešpats, sužinome tik Velykų rytą.

Visa, kas buvo anksčiau (jo žodžiai, stebuklai, ženklai), yra Velykų paankstinimas. Velykos galutinai mums patvirtina, kad visa, ką anksčiau Jėzus sakė ir darė, yra tiesa.

Tačiau mane labai domina ir kitas, subjektyvusis aspektas - prisikėlimas ,,man". Kas Jėzui prisikėlus įvyksta manyje? Toks klausimas kyla dėl gerai žinomos stulbinančios tiesos, kad esame ,,prisikėlimo vaikai“: per krikštą krikščionis ,,miršta" ir ,,prisikelia“ su Kristumi. Mūsų lemtis - numirti šiam gyvenimui ir prisikelti kitam.

Minėtą tiesą dažniau linkstame ,,taikyti“ žemiškosios kelionės pabaigai. Bet tai juk vyksta jau šiame gyvenime! Prieš keletą dienų įsikarščiavęs bičiulis man kalbėjo: ,,Na, gerai, būti krikščioniu - tai tikėti, kad po mirties prisikelsiu. Bet aš noriu gyventi kaip prisikėlęs jau dabar, šiame gyvenime!“ Gyventi prisikėlus šiame pasaulyje ir šiame gyvenime - tai esminis tikėjimo aspektas, raginantis mus atsiliepti jau šią akimirką. Tai didysis Velykų mums metamas iššūkis ir neįkainojama dovana.

Ką reiškia būti ,,prisikėlimo vaiku“ jau šiandien? Tai įsileisti į savo gyvenimą Velykų slėpinio logiką. Turbūt ne sykį esate patyrę kažką panašaus: po niūraus ar net juodo ir galbūt nepaprastai ilgai trukusio laiko tarpsnio debesys staiga ima ir išsisklaido, nušvinta saulė. Po mirties ateina prisikėlimas. Pati gamta, štai kad ir besikeičiantys metų laikai, mums byloja apie nuolatinį mirties ir gyvenimo ratą, apie nuolatinį mirimą ir atgimimą. Taip ir mūsų sieloje džiugesys keičia skausmą, laimė - kančią. Tai visuotinis dėsnis. Tačiau to per maža. Velykos negali būti laikomos tik Visatos atgimimo simboliu ar mitu. Kai kurie per Velykas dovanoja kiaušinius ir vadinam jas... ,,gražiausia“ pavasario švente!

Jėzaus prisikėlimas nuplėšia nuo istorijos dviprasmybės šydą. Istorija - dėl jai būdingos nuolatinės gėrio ir blogio, džiaugsmo ir skausmo kaitos - nenurodo mums aiškios kelio krypties. Istorija mums neduoda suvokti, kokia bus jos baigtis. Iš istorijos dviprasmybių mus išvaduoja Jėzaus prisikėlimas, nes jis atskleidžia istorijos prasmę. Žmonijos istorija nepavaldi paprastos ,,pusiausvyros" dėsniui. Žmonijos istorija – daugiau nei amžinoji gėrio ir blogio kova.

Kristaus prisikėlimas skelbia, kad paskutinį žodį tars gėris. Kad paskutinįžodį tars laimė. Kad paskutinį žodį tars šviesa. Ši perspektyva mums yra labai svarbi, nes moko pasikliauti rytojumi ir pasitikėti gyvenimu: juk pasaulio ir mano asmeninė gyvenimo istorija turi gerą, šviesią prasmę, kurią suteikia galutinė Dievo, kuris yra visų Tėvas, pergalė. Taigi Jėzaus prisikėlimas mums dovanoja viltį. Ir įkvepia pasitikėjimo.

Kaip esame keičiami?

Prisikėlimas mums užtikrina, kad net sunkūs gyvenimo tarpsniai yra prasmingi. Turbūt ne vienam yra tekę kentėti ar vargti nesuprantant kodėl. Jėzaus Velykos mums skelbia, kad prasmė yra visada. Gal šiuo metu mes jos nesuvokiame, tačiau jei at- siduosime į Dievo rankas, kad ir koks sunkus ir skausmingas būtų mūsų kryžius, jis padės mums priartėti prie gyvenimo ir prisikėlimo slėpinio.

Juk ne tas pats, ar negandų užklupti kenčiame sukandę dantis, ar bejėgiškai nuleidžiame galvą ir pasiduodame, ar žengiame per sunkumus tikėdami, kad galime juos įveikti ir kad jie netgi gali mums ar šalia esantiems žmonėms suteikti kažko gero. Tai išties skirtingi dalykai.

Prisikėlimas mus įgalina tikėti ir viltis, niekada nepalūžti, neprarasti drąsos ir nenusiminti. Niekada nenuleisti rankų. Krikščionis yra karščiausias vilties gynėjas: net ir prieštaringiausiais bei tamsiausiais istoriniais laikotarpiais.

Krikščionis įvykių sūkuryje laikosi tarsi mažytis šviesulėlis plačiame tamsiame vandenyne ir liudija, kad tamsybė nelaimės, kad vieną dieną ši mažytė švieselė pavirs spindulingo ryto aušra!

Prisikėlimas reiškia, kad bet kada galima viską pradėti iš naujo. Kartais patiriame slogių nuodėmės padarinių. Nesusipratimų kartėlį. Nusiviliame. Pralaimime. Ima atrodyti, kad prieš akis - akligatvis, kelio pabaiga.

Jėzaus prisikėlimas primena, jog tai netiesa: nebūna padėties be išeities. Visada galima pradėti iš pradžių, nes Jėzus yra stipresnis už mano nuodėmę ir už bet kokias žmonių piktadarybes. Visada galima pakilti iš duobės.

Būnant bet kurio amžiaus. Bet kurią akimirką. Kad ir kaip susiklostytų aplinkybės. Prisikėlimas reiškia niekuomet nepasiduoti baimei. Žinoma, nėra taip, kad krikščionis neturėtų baimės jausmo - tikrai ne. Tačiau tai reiškia, kad jis nesileidžia baimės suparalyžiuojamas. Prisikėlusysis kviečia nebijoti. Baigdamas siūlau paskaityti dar vieną Šventojo Rašto ištrauką:

„Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: ,,Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ,,Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite". Štai aš jums tai paskelbiau". Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams. Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: ,,Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: ..Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys" (Mt28, 1-10).

Kasdien vis labiau atsiverkime Jėzaus Prisikėlimo slėpiniui. Tegu kiekviena mūsų diena tampa perkeičiančiu susitikimu su Prisikėlusiuoju. Tegu kiekvienas sekmadienis mums tampa savaitės Velykomis (štai kodėl Jėzus mane kviečia į susitikimą, kuriame yra laužoma duona). Tuomet būsime tokie krikščionys, kurie net ir ištikti galybės sunkumų žengia į priekį, nes žino, kokia kryptimi keliauja, žino, koks yra jų gyvenimo tikslas - vienybė su Išganytoju Jėzumi.

Kun. Alessandro Barelli SDB / Saleziečių žinios, 2008 Nr. 1 (130)

Hotel Honecker

Kažkada Rytų Vokietijos lyderį Erichą Honekerį vežiojęs 1960 metais Sovietų Sąjungoje pagamintas laineris IL-18 dabar atgijo, kaip prabangus viešbutis – jame yra netgi džakuzi ir sauna. Olandų verslininkas Benas Tijsenas (Ben Thijssen) perdarė keturių variklių lėktuvą į viešbutį, įrengė jame barą, virtuvę, plokščius televizorius ir belaidį internetą. Jis investavo nemažai – 450 000 eurų. Nepaliestas liko tik lėktuvo kokpitas – jis tapo savotišku „žaidimų kambariu“ su „šaltojo karo“ dvasia – mat likę prietaisai čia yra su rusiškais užrašais. 

 Ofocialiai tais laikais lėktuvas priklausė Rytų Vokietijos aviakompanijai „Interflug“, tačiau juo naudojosi partijos ir vyriausybės vadovai. Juo aplankyta Kuba, Rusija, Kinija ir Vietnamas. Lėktuvas nurašytas 1988 metais. Benas Tijsenas sako, kad dažniausiai šiuo laineriu skraidė Rytų Vokietijos vadovas Erichas Honekeris. O pilotų kabinoje dar yra išlikusi Štazi agento sėdynė – jis nuolat būdavo šalia pilotų ir nuolat kontroliuodavo skrydžio kursą ir planą. 

 Lėktuvas – viešbutis yra Teuge oro uoste šalia Apeldoorn. Tai – į rytus nuo Amsterdamo. Kadangi jis yra aerodromo pakraštyje, tad viešbučio svečiai gali stebėti kylančius ir tupiančius lėktuvus. Verslininkas teigia, kad norėjo patalpinti viešbutį-lėktuvą jam tinkamoje aplinkoje.  

 40-ies metrų ilgio salonas skirtas dviem svečiams, o naktis čia kainuoja 350 eurų. Į tą kainą įeina ištisą parą budinti tarnaitė. Dieną čia gali būti surengta konferencija 15-ai žmonių.

 Verslininkas šį lėktuvą rado Vokietijos Saksonijos Anhalto žemėje esančioje Harbke gyvenvietėje, pasienyje tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos kur jis ilgai buvo naudojamas kaip restoranas. Restorano savininkas norėjo juo atsikratyti ir ieškojo pirkėjo. Tijsenas nusipirko lėktuvą, kaip metalo laužą ir sumokėjo savininkui 25000 eurų. Jis jau septinti metai ieškpojo tinkamo lėktuvo, kad galėtų įgyvendinti savo svajonę ir pavesrti jį liukso viešbučiu.

Toks pat lėktuvas, kokį įsigijo Tijsenas yra Leipcigo gamykloje.

Uždraustas veiksmas

Net probėgšmais žvilgtelėjus į bet kurias naujienas į akis krenta gąsdinančios antraštės, siaubą keliančios iliustracijos ir daugybė žodžių, kurie susiję su negatyviomis asociacijomis. „Žuvo kelių eismo įvykyje“, „suimtas“, „teroristas susiprogdino“ – šie ir kiti žodžiai yra tapę nuolatiniais laikarščių, žurnalų ir interneto portalų gyventojais. Kas čia keisto? Jau tapo savaime suprantama, kad katastrofa, nelaimė, nusikaltimas – labai svarbios naujienos, o kokia nors amžiaus konferencija ar labdaringas renginys – viso labo antros eilės naujienos. 

Be informacijos apie ką tik įvykusias katastrofas, naujienose ir politikų kalbose nuolat šmėkščioja abstrakūs, bet gąsdinantys žodžiai: terorizmas, krizė, gripas, bedarbystė. Klasikinėje retorikoje uždrausta naudoti baimę ir paniką keliančias priemones. Tikras oratorius neturi gąsdinti auditorijos ir klaidinti ją dėl kokio nors pavojaus. Tačiau nors gąsdinimas ir laikomas negarbinga ir neetiška priemone, jis vis dar išlieka veiksmingu, todėl šiandien taip dažnai sutinkamas.

Visų pirma žmogus pradeda pasitikėti tuo, kas perspėja apie pavojus, kurie gali būti tik menami. O antra – nacionaliniu mastu pasklidusi baimė suvienija tautą ir leidžia politikams priiminėti pačius nepopuliariausius, absurdiškus sprendimus. Amerikiečių lingvistas, disidentas ir publicistas N. Chomskis rašo: „Paskutinius dešimt metų kas metai ar du yra konstruojamas naujas monstras, nuo kurio reikėtų gintis. Anksčiau pas mus (amerikiečius) buvo vienintelis monstras – rusai. Bet kuriuo metu buvo galima imtis gynybos prieš juos. Bet jie praranda priešo patrauklumą, todėl vis sunkiau išnaudoti šį įvaizdį ir tenka kurti naujus. Juos keičia teroristų, narkotikų prekeivių ir išprotėjusių arabų baimė. Būtina palaikyti vieną baimės jausmą, po jo – kitą, kad mobilizuoti liaudį daryti tai, ko ji nenori. Pavyzdžiui – pritarti kolosaliomis karinėms išlaidoms.

Kas porą metų politinėse kalbose ir masinėse informacijos priemonėse kyla nauja baimė. 2001 metais visi kalbėjo ir rašė apie pasaulinį terorizmą. Straipsnių apie terorizmą skaičius net 63 kartus viršijo prieš tai buvusių dvidešimties metų rodiklius. Kokia reali padėtis? Teroro aktų aukų skaičius 2001 metais siekė 4655 žmones, o 1995 metais – 6454, 1998 metais – 6694.

Žodžio „terorizmas“ kartojimo dažnis nebuvo susijęs su objektyviomis priežastimis ir ne išaugusiu teroro aktų skaičiumi, o visai kitais publikacijų autorių motyvais.

Kaip kuriama tokia fobija? Technologija yra įprasta ir gana paprasta.

1. Imamas kokią nors abstrakčią reikšmę turintis žodis, apie kurį mažai kas gali ką nors pasakyti. Įtai tokie žodžiai: terorizmas (jei terorizmu laikytume prievartą su tikslu sunaikinti ar išgąsdinti, tai kodėl amerikiečių kampanija Irake negalėtų būti terorizmu?), krizė (naudodami šitą žodį, kaip universalią priežastį darbdaviai ėmė atleidinėti nereikalingus žmones gerokai anksčiau, nei prasidėjo pati krizė), gripas, elektroninė kontrolė ir t.t.
2. Žodis imamas kartoti kuo ddažniau ir kuo didesniame publikacijų kiekyje. Kartojimo dažnis padaro jį įprastu ir neatsiejamu nuo kasdieninės vartosenos žodžių.
3. Šio žodžio kartojimą lydi žodžiai „visas“, „kiekvienas“, „bet kuris“. Taip sukuriama žmogaus nesaugumo situacija tos fobijos akivaizdoje. Pavyzdžiui „Teroristas gali atakuoti bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje ir panaudoti bet kurį ginklą“. Toks sakinys buvo laikraštyje „Washington Post“. CNN teigė „Teroristas gali įvykdyti bet kokį išpuolį, bet kokioje vietoje bet kuriuo metu“. Tokios konstrukcijos daro rimtą poveikį net politikams ir kitiems žurnalistams. Praėjus mėnesiui nuo 2001 metų rugsėjo 11 teroro aktų ispanų žurnalas „El Tiempo“ savo viršelyje išspausdino tokius žodžius: „Ispanija - ne pagrindinis islamo terorzmo taikinys“.
4. Tokių masinių baimių pagrindu galima priiminėti atitinkamus įstatymus ir poįstatyminius aktus: apie atoveiksmį terorizmui, krizei ir pan.

Mes priprantame prie tokių baimių žiniasklaidos priemonėse ir, dažnai net patys nepastebėdami pradedame ieškoti tokių žinių naujienų pranešimuose. Beje, kaip tik todėl yra tokie populiarūs kriminalinės kronikos leidiniai. Jie kur kas populiaresni nei geros naujienos. O dažnas net nežino, kad tokių iš viso esama.

Psichologai šį fenomeną aiškina taip: bet kokia baimė – ar tai būtų naujinos, ar siaubo filmas, aktyvuoja vidines žmogaus jėgas, o po to jas reikia palaikyti, todėl ieškoma vis aštresnių pojūčių. Tai veda prie siaubingų pasekmių asmenybei. Yra nustatyta, kad aštrių pojūčių megėjai, kurie matė erdvėlaivio „Challenger“ katastrofą, vėliau panoro pamatyti katastrofoje žuvusių astronautų artimųjų veidus!

Bet jūs paklausite – „O kaipgi dėl to, kad kuris įspėtas, tas ir ginkluotas”? Norint atsakyti į šitą klausimą, turime prsiminti, kad medijos kuriamos ir kultivuojamos baimės turi labai konkretų tikslą. Ir šiuo tikslu dažniausiai yra vienas ir tas pats dalykas – jūsų dėmesio nukreipimas nuo tikrai rimtų problemų, nuo to, su kuo nesusitvarkoma ir reikia nedelsiant stoti į kovą.  

Mūsų kelias – plauti tarp begalinio pasitikėjimo žiniasklaida Scilės ir nesančio suokalbio bei pavojaus paieškos Charibdės. O tai galima padaryti tik dėmesingai apmąstant tai kas daroma, mokantis lyginti, analizuoti ir svarstyti.

Ana Danilova, vyriausia portalo „Pravoslavie i Mir“ redaktorė.

Baimė

„Nesugebėjimą pradėti darbą reikia vadinti ne tingėjimu, bet baime“.

Baimė yra reali žmogaus gyvenimo dalis. Tai jausmas, kuris iškyla, kai gresia kas nors nemalonaus, kai žmogus priima situaciją kaip grėsmingą ir atimančia jo ramybę bei saugumą. Baimė visada yra apie pavojų pranešantis signalas, tačiau joje pačioje slypi ir impulsas to pavojaus įveikimui. Baimė gali atlikti pozityvią funkciją ir priverčia žmogų būti atsargesniu bei apdairesniu.

Nepaisant to baimė išlieka labiausiai nepageidaujamu jausmu. Nes baugina pats baimės išgyvenimas. Beje, baimės išgyvenimas dažnai būna labiau kankinantis nei tai, ko bijoma. Yra posakis kad: „Geriau galas be baimės, nei baimė be galo“. Baimės išgyvenimą lydi netikrumas, nesaugumas ir situacijos nepavaldumas. Baimė apriboja suvokimą, nes suletėtėja mastymas, jis tampa siauru ir nelanksčiu, įsitempia raumenys, sumažėja elgesio laisvumas.

Žmonės skirtingai reaguoja į įvairius pavojus. Vienus baimė paralyžiuoja, kitus – suaktyvina. Kiekvienas bijo savaip.

Labai svarbu atskirti įsivaizduojama grėsme grindžiamą baimę nuo realios grėsmės. Žmogui turi būti labai svarbus sugebėjimas teisingai elgtis su savo baimėmis. Pagrindinės sielos klaidos yra neteisingai suvoktos baimės pasekmės. Bernardas Klervietis rašė: „Kas yra šykštumas? Nuolatinis skurdas dėl baimės prieš neturtą“.

O juk tai kas baisu ne tik atstumia ir gąsdina, bet ir traukia. Ypatingai jei tai nepavojinga pačiam stebėtojui. Siaubo ir katastrofų filmai nenumaldomai traukia žiūrovus prie ekrano, o jų kūrėjams daug dešimtmečių pelno fantastiškus honorarus. Aleksandras Puškinas rašė: „Visa, kas gresia pražūtimi, mirtingai širdžiai slėpiningus kelia pasitenkinimus“. Tačiau žiūrėti į siaubus ir blogį – toli gražu nėra nepavojinga. Tuo labiau, kad filmuose blogis nelabai panašus į tikrovę. Todėl mes pradedam bijoti ne to, ko vertėtų bijoti. Nori apsisaugoti nuo blogio – kovok su juo ir prašyk Dievo apsaugos. O tai reiškia, kad visų pirma turi apsispręsti kieno pusėje esi ir niekad to neišduok. Antra – žinok, kad Dievas tau padės ir pripildys tavo pastangas Savo jėga, tačiau nekovos už tave. Atmink, kad Jis nugalėjo ir padės nugalėti tau. Ir trečia – nieko nebijok, tik bijok pararasti Jo pagalbą, Jo Meilę ir tada išnyks baimės ir Jis liks su tavimi amžiams.