Švęsti Jėzaus Velykas

Ką reiškia žodžiai ,,Kristus mirė ir prisikėlė“!

Kokią prasmę krikščioniui turi Velykos?

Velykų slėpinys - mūsų tikėjimo pagrindas

Velykos - krikščionių tikėjimo išpažinimo šerdis. Nepaprastai įtaigiai viename iš savo laiškų apie tai kalba apaštalas Paulius:

„Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tai kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti. Juk jei mirusieji negali buti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15,12-19).

Paulius kreipiasi į bendruomenę ar galbūt į jos dalį, nepripažįstančią mirusiųjų prisikėlimo. Jis sako, kad jei mirusieji neprikeliami, tai ir Kristus nebuvo prikeltas, tačiau tuomet mūsų tikėjimas ,,tuščias", o mes patys - ,,apgailėtini". Tai reiškia, kad be prisikėlimo mūsų tikėjimas yra nieko vertas, kad mes - tik užuojautos verti svaičiotojai.

Kodėl? Ogi todėl, kad Jėzaus prisikėlimas liudija ir apreiškia, kad jis iš tiesų yra Tėvo Sūnus. Be Jėzaus prisikėlimo krikščionybė tebūtų gailestingų filantropų draugija ar nepataisomai suklaidintų žmonių grupė, neteisingai supratusi savo mokytojo žodžius.

Tam tikra prasme Korinto bendruomenės prieštaravimai ir abejonės dėl prisikėlimo yra būdingi ir kai kuriems nūdienos žmonėms. Labai jau keistas ir sunkiai tikėtinas dalykas - mirusiojo prisikėlimas. Kur girdėta, kad kas po mirties prisikeltų? Galbūt ir kai kurie šalia mūsų gyvenantys krikščionys mano, kad mirtis – visa ko pabaiga. Kartais tokį nusiteikimą galima pastebėti laidotuvėse: atsiranda tokių, kurie atėję į Mišias už mirusįjį nedrąsiai prisėda bažnyčios gale ar stoviniuoja šventoriuje - laiko save krikščionimis, bet netiki prisikėlimu!

Plėtodami šią temą dar sykį prisiminkime apaštalą Paulių: Graikijoje, Atėnuose, jis kalbasi su nepatikliai mirusiųjų prisikėlimo atžvilgiu nusiteikusiais žmonėmis. Kaip rašoma Apaštalų darbuose, po Pauliaus kalbos, pasibaigusios prisikėlimu grįsto tikėjimo skelbimu, įvyksta štai kas:

„Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: ,,Apie tai pasiklausysime kitą kartą". Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Iš jų Dionizas, Aeropago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai (Apd 17, 32-34).

Taigi abejoti prisikėlimu nėra tik ,,šiuolaikinio išprususio vakariečio" prerogatyva - tai tolimus laikus siekiantis klausimas, su kuriuo krikščionybė susidūrė labai anksti tiek už krikščioniškos  bendruomenės ribų, tiek savo viduje. Todėl apaštalinė bendruomenė iš karto ėmė viešai skelbti tiesą, kad Kristus mirė ir prisikėlė. Šis teiginys - tai taip vadinama kerigma, krikščioniškosios žinios šerdis. Patys pirmieji apaštalų mokymai buvo ne apie meilę, taiką ar brolybę. Visų pirmiausia apaštalai ėmė skelbti Kristų prisikėlus!

Tai suvokti mums gali padėti Velykų laiko sekmadienių liturgija, kurios pirmasis skaitinys yra iš Apaštalų darbų knygos. Šiose ištraukose kaip tik ir kalbama apie pirmąsias apaštalų ,,homilijas". Garsūs yra apaštalo Petro ,,pamokslai", kuriuose įtaigiai pabrėžiama, kad Kristus prisikėlė.

Prisiminkime bent vieną pavyzdį - sekminių dieną Petro sakyto pamokslo kreipimąsi:

„Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote; taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“ (Apd 2, 22-24).

Ta pati tiesa pabrėžiama ir kitų apaštalų pamoksluose - Nukryžiuotasis prisikėlė. Tai pati svarbiausioji ir neatidėliotina žinia, kurią apaštalai privalėjo pranešti pasauliui. Kaip tik dėl šio nepalaužiamo jų įsitikinimo, jog Kristus yra prisikėlęs Viešpats, jie ir buvo pavadinti ,,krikščionimis“ - t. y. Kristaus mokiniais. Apie tai rašoma Apaštalų darbuose:

„Jiedu abu ištisus metus darbavosi Bažnyčioje ir išmokė gausų burį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius ,,krikščionimis“ (Apd 11, 26).

Taigi prisikėlimas yra mūsų tikėjimo atspirties taškas ir pagrindas. O sykiu - daugybės klausimų, nesusipratimų, skirtybių šaltinis. Kaip anuomet, taip ir šiandien. Kuo remdamiesi galime tikėti Jėzaus prisikėlimu? Kuo grindžiame savo tikėjimą į mirusį ir prisikėlusį Kristų? Turime du svarbius ženklus, kuriuos jau minėjome: tuščią kapą ir Prisikėlusiojo pasirodymus. Tai ne įrodymai, o ženklai, kuriuos galime priimti arba atmesti.

Jie nevaržo mūsų laisvės! Turime ir dar vieną svarbų ženklą, kviečiantį įtikėti: apaštalų liudijimą. Dėl jų nuopelnų šiandien galime tikėti Jėzaus prisikėlimu. Ir dėl jų palikto žodžio - Naujojo Testamento (evangelijų, Apaštalų darbų, apaštalo Pauliaus laiškų ir kt.). Užrašyti apaštalų žodžiai išreiškia jų tikėjimą.

Tačiau yra ir dar vienas didžiai iškalbingas liudijimas - pats jų gyvenimas. Tie kuklūs, ne itin išsimokslinę vyrai paliko savo šeimas ir namus, rizikavo savo ateitimi ir geru vardu, draugystėmis ir daugelis iš jų paguldė galvas, kad patvirtintų, jog tiki mirusį ir prisikėlusį Jėzų, Tėvo Sūnų.

Manau, tai vercia rimtai susimąstyti. Galima rasti žmonių, sutinkančių mirti dėl idėjos, dėl vertybių - net ir dėl netikrų. Tačiau mirti Jėzaus vardan, kad skelbtum jį esant savo gyvenimo Viešpačiu - toks sprendimas man atrodo esąs ypatingas, nes yra pagrįstas išimtinai dvasiniu principu - tikėjimu įJėzų. Tokios mirties niekada neieškoma. Ji niekam nėra priešiška, nepažeidžia kitų asmenų teisių. Ja nesiekiama žemiškų tikslų, nesivaikoma pomirtinės garbės. Galime tarti, kad krikščionio kankinio mirtis yra visiškai bergždžia. Savo mirtimi jis tik trokšta pasakyti, kad miręs ir prisikėlęs Kristus yra jo gyvenimo Viešpats ir jam toks brangus, kad žmogus geriau renkasi mirti nei Jėzų išduoti ar jo išsiginti.

Kiekvienas kankinys yra liudytojas. Tikinčiajam kankinystė yra aukščiausias liudijimo lygmuo. Apaštalai mums paliko butent tokį liudijimą kaip savo tikėjimo nuoširdumo ir tikrumo įrodymą. Pasiklausykime kitų iškalbingų Petro žodžių:

„Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos, tačiau be prievartos. Jie mat bijojo, kad žmonės jų neužmėtytų akmenimis. Taigi, atsivedę apaštalus, jie pastatė juos prieš teismo tarybą. Vyriausiasis kunigas metė jiems kaltinimą:

,,Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują".

Petras ir apaštalai atsiliepė:

,,Dievo reikia klausyti labiau negu zmonių". Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems". Išgirdę šituos žodžius, jie baisiai įširdo ir norėjo juos užmušti (Apd 5, 26-33).

Kuo pagrįstas yra apaštalų liudijimas? Jei tie vyrai nebūtų patyrę kai ko pribloškiančio, jei nebūtų matę ir lietę prisikėlusio Jėzaus, jei nebūtų tapę nepakartojamo įvykio liudininkais - kaip būtų galima paaiškinti jų drąsą viešai kalbėti žmonėms, stoti prieš išsimokslinusius fariziejus ir aukštuosius kunigus? Kaip paaiškinti tai, kad per palyginti trumpą laiką jų gyvenimuose įvyko tokių didžiulių permainų? Kaip paaiškinti jų kankinystę ir mirtį?

Pasakodami apie Prisikėlusiojo pasirodymus, apaštalai troško perteikti savo asmeninę patirtį. Tai nebuvo haliucinacijos, fantazijos ar prasimanymai: jie pasakojo apie asmenį, kuris ne sykį su jais ir daugeliu kitų kalbėjo, valgė, leidosi paliečiamas. Ir šis asmuo yra Prisikėlusysis – tas pats, kuris buvo miręs ant kryžiaus ir savo kūne vis dar tebenešioja nukryžiavimo žymes.

„Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir farė: ,,Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 19-20).

O vėliau: „Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: ,,Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis - būk tikintis“ (Jn 20, 26-27).

Taigi tai, ką apaštalai mums skelbia, yra reali jų patirtis, juos pačius pribloškęs įvykis, faktas, tapęs jų pasišventimo priežastimi. Žinoma, visa tai nėra mokslinis Jėzaus prisikėlimo įrodymas, bet patikima prielaida, paskata susimąstyti. Toliau viskas priklauso nuo mūsų - ar panorėsime gilintis į šią tiesą, ar skverbsimės giliau į Velykų slėpinį, ar leisimės pagaunami Jėzaus ir jo Bažnyčios istorijos.

Jei esame krikščionys — nors mums ir kyla abejonių ar neaiškumų- veikiausiai tikime Jėzaus prisikėlimu. Veikiausiai tikime ir pasitikime apaštalų liudijimu bei nepertraukiama tikėjimą mums perdavusių liudytojų grandine.

Ką šiandien mums reiškia Jėzaus prisikėlimas?

Jėzaus prisikėlimas turi per šimtmečius nekintantį objektyvųjį aspektą, kurį galime atrasti skaitydami Katalikų Bažnyčios Katekizmą. Jėzaus prisikėlimas yra esminis faktas, atskleidžiantis jo tapatybę. Prisikėlimas mums pasako, kas iš tikrųjų yra Jėzus. Tai, kad Jėzus yra gyvenimo Viešpats, sužinome tik Velykų rytą.

Visa, kas buvo anksčiau (jo žodžiai, stebuklai, ženklai), yra Velykų paankstinimas. Velykos galutinai mums patvirtina, kad visa, ką anksčiau Jėzus sakė ir darė, yra tiesa.

Tačiau mane labai domina ir kitas, subjektyvusis aspektas - prisikėlimas ,,man". Kas Jėzui prisikėlus įvyksta manyje? Toks klausimas kyla dėl gerai žinomos stulbinančios tiesos, kad esame ,,prisikėlimo vaikai“: per krikštą krikščionis ,,miršta" ir ,,prisikelia“ su Kristumi. Mūsų lemtis - numirti šiam gyvenimui ir prisikelti kitam.

Minėtą tiesą dažniau linkstame ,,taikyti“ žemiškosios kelionės pabaigai. Bet tai juk vyksta jau šiame gyvenime! Prieš keletą dienų įsikarščiavęs bičiulis man kalbėjo: ,,Na, gerai, būti krikščioniu - tai tikėti, kad po mirties prisikelsiu. Bet aš noriu gyventi kaip prisikėlęs jau dabar, šiame gyvenime!“ Gyventi prisikėlus šiame pasaulyje ir šiame gyvenime - tai esminis tikėjimo aspektas, raginantis mus atsiliepti jau šią akimirką. Tai didysis Velykų mums metamas iššūkis ir neįkainojama dovana.

Ką reiškia būti ,,prisikėlimo vaiku“ jau šiandien? Tai įsileisti į savo gyvenimą Velykų slėpinio logiką. Turbūt ne sykį esate patyrę kažką panašaus: po niūraus ar net juodo ir galbūt nepaprastai ilgai trukusio laiko tarpsnio debesys staiga ima ir išsisklaido, nušvinta saulė. Po mirties ateina prisikėlimas. Pati gamta, štai kad ir besikeičiantys metų laikai, mums byloja apie nuolatinį mirties ir gyvenimo ratą, apie nuolatinį mirimą ir atgimimą. Taip ir mūsų sieloje džiugesys keičia skausmą, laimė - kančią. Tai visuotinis dėsnis. Tačiau to per maža. Velykos negali būti laikomos tik Visatos atgimimo simboliu ar mitu. Kai kurie per Velykas dovanoja kiaušinius ir vadinam jas... ,,gražiausia“ pavasario švente!

Jėzaus prisikėlimas nuplėšia nuo istorijos dviprasmybės šydą. Istorija - dėl jai būdingos nuolatinės gėrio ir blogio, džiaugsmo ir skausmo kaitos - nenurodo mums aiškios kelio krypties. Istorija mums neduoda suvokti, kokia bus jos baigtis. Iš istorijos dviprasmybių mus išvaduoja Jėzaus prisikėlimas, nes jis atskleidžia istorijos prasmę. Žmonijos istorija nepavaldi paprastos ,,pusiausvyros" dėsniui. Žmonijos istorija – daugiau nei amžinoji gėrio ir blogio kova.

Kristaus prisikėlimas skelbia, kad paskutinį žodį tars gėris. Kad paskutinįžodį tars laimė. Kad paskutinį žodį tars šviesa. Ši perspektyva mums yra labai svarbi, nes moko pasikliauti rytojumi ir pasitikėti gyvenimu: juk pasaulio ir mano asmeninė gyvenimo istorija turi gerą, šviesią prasmę, kurią suteikia galutinė Dievo, kuris yra visų Tėvas, pergalė. Taigi Jėzaus prisikėlimas mums dovanoja viltį. Ir įkvepia pasitikėjimo.

Kaip esame keičiami?

Prisikėlimas mums užtikrina, kad net sunkūs gyvenimo tarpsniai yra prasmingi. Turbūt ne vienam yra tekę kentėti ar vargti nesuprantant kodėl. Jėzaus Velykos mums skelbia, kad prasmė yra visada. Gal šiuo metu mes jos nesuvokiame, tačiau jei at- siduosime į Dievo rankas, kad ir koks sunkus ir skausmingas būtų mūsų kryžius, jis padės mums priartėti prie gyvenimo ir prisikėlimo slėpinio.

Juk ne tas pats, ar negandų užklupti kenčiame sukandę dantis, ar bejėgiškai nuleidžiame galvą ir pasiduodame, ar žengiame per sunkumus tikėdami, kad galime juos įveikti ir kad jie netgi gali mums ar šalia esantiems žmonėms suteikti kažko gero. Tai išties skirtingi dalykai.

Prisikėlimas mus įgalina tikėti ir viltis, niekada nepalūžti, neprarasti drąsos ir nenusiminti. Niekada nenuleisti rankų. Krikščionis yra karščiausias vilties gynėjas: net ir prieštaringiausiais bei tamsiausiais istoriniais laikotarpiais.

Krikščionis įvykių sūkuryje laikosi tarsi mažytis šviesulėlis plačiame tamsiame vandenyne ir liudija, kad tamsybė nelaimės, kad vieną dieną ši mažytė švieselė pavirs spindulingo ryto aušra!

Prisikėlimas reiškia, kad bet kada galima viską pradėti iš naujo. Kartais patiriame slogių nuodėmės padarinių. Nesusipratimų kartėlį. Nusiviliame. Pralaimime. Ima atrodyti, kad prieš akis - akligatvis, kelio pabaiga.

Jėzaus prisikėlimas primena, jog tai netiesa: nebūna padėties be išeities. Visada galima pradėti iš pradžių, nes Jėzus yra stipresnis už mano nuodėmę ir už bet kokias žmonių piktadarybes. Visada galima pakilti iš duobės.

Būnant bet kurio amžiaus. Bet kurią akimirką. Kad ir kaip susiklostytų aplinkybės. Prisikėlimas reiškia niekuomet nepasiduoti baimei. Žinoma, nėra taip, kad krikščionis neturėtų baimės jausmo - tikrai ne. Tačiau tai reiškia, kad jis nesileidžia baimės suparalyžiuojamas. Prisikėlusysis kviečia nebijoti. Baigdamas siūlau paskaityti dar vieną Šventojo Rašto ištrauką:

„Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: ,,Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ,,Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite". Štai aš jums tai paskelbiau". Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams. Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: ,,Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: ..Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys" (Mt28, 1-10).

Kasdien vis labiau atsiverkime Jėzaus Prisikėlimo slėpiniui. Tegu kiekviena mūsų diena tampa perkeičiančiu susitikimu su Prisikėlusiuoju. Tegu kiekvienas sekmadienis mums tampa savaitės Velykomis (štai kodėl Jėzus mane kviečia į susitikimą, kuriame yra laužoma duona). Tuomet būsime tokie krikščionys, kurie net ir ištikti galybės sunkumų žengia į priekį, nes žino, kokia kryptimi keliauja, žino, koks yra jų gyvenimo tikslas - vienybė su Išganytoju Jėzumi.

Kun. Alessandro Barelli SDB / Saleziečių žinios, 2008 Nr. 1 (130)

Hotel Honecker

Kažkada Rytų Vokietijos lyderį Erichą Honekerį vežiojęs 1960 metais Sovietų Sąjungoje pagamintas laineris IL-18 dabar atgijo, kaip prabangus viešbutis – jame yra netgi džakuzi ir sauna. Olandų verslininkas Benas Tijsenas (Ben Thijssen) perdarė keturių variklių lėktuvą į viešbutį, įrengė jame barą, virtuvę, plokščius televizorius ir belaidį internetą. Jis investavo nemažai – 450 000 eurų. Nepaliestas liko tik lėktuvo kokpitas – jis tapo savotišku „žaidimų kambariu“ su „šaltojo karo“ dvasia – mat likę prietaisai čia yra su rusiškais užrašais. 

 Ofocialiai tais laikais lėktuvas priklausė Rytų Vokietijos aviakompanijai „Interflug“, tačiau juo naudojosi partijos ir vyriausybės vadovai. Juo aplankyta Kuba, Rusija, Kinija ir Vietnamas. Lėktuvas nurašytas 1988 metais. Benas Tijsenas sako, kad dažniausiai šiuo laineriu skraidė Rytų Vokietijos vadovas Erichas Honekeris. O pilotų kabinoje dar yra išlikusi Štazi agento sėdynė – jis nuolat būdavo šalia pilotų ir nuolat kontroliuodavo skrydžio kursą ir planą. 

 Lėktuvas – viešbutis yra Teuge oro uoste šalia Apeldoorn. Tai – į rytus nuo Amsterdamo. Kadangi jis yra aerodromo pakraštyje, tad viešbučio svečiai gali stebėti kylančius ir tupiančius lėktuvus. Verslininkas teigia, kad norėjo patalpinti viešbutį-lėktuvą jam tinkamoje aplinkoje.  

 40-ies metrų ilgio salonas skirtas dviem svečiams, o naktis čia kainuoja 350 eurų. Į tą kainą įeina ištisą parą budinti tarnaitė. Dieną čia gali būti surengta konferencija 15-ai žmonių.

 Verslininkas šį lėktuvą rado Vokietijos Saksonijos Anhalto žemėje esančioje Harbke gyvenvietėje, pasienyje tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos kur jis ilgai buvo naudojamas kaip restoranas. Restorano savininkas norėjo juo atsikratyti ir ieškojo pirkėjo. Tijsenas nusipirko lėktuvą, kaip metalo laužą ir sumokėjo savininkui 25000 eurų. Jis jau septinti metai ieškpojo tinkamo lėktuvo, kad galėtų įgyvendinti savo svajonę ir pavesrti jį liukso viešbučiu.

Toks pat lėktuvas, kokį įsigijo Tijsenas yra Leipcigo gamykloje.

Uždraustas veiksmas

Net probėgšmais žvilgtelėjus į bet kurias naujienas į akis krenta gąsdinančios antraštės, siaubą keliančios iliustracijos ir daugybė žodžių, kurie susiję su negatyviomis asociacijomis. „Žuvo kelių eismo įvykyje“, „suimtas“, „teroristas susiprogdino“ – šie ir kiti žodžiai yra tapę nuolatiniais laikarščių, žurnalų ir interneto portalų gyventojais. Kas čia keisto? Jau tapo savaime suprantama, kad katastrofa, nelaimė, nusikaltimas – labai svarbios naujienos, o kokia nors amžiaus konferencija ar labdaringas renginys – viso labo antros eilės naujienos. 

Be informacijos apie ką tik įvykusias katastrofas, naujienose ir politikų kalbose nuolat šmėkščioja abstrakūs, bet gąsdinantys žodžiai: terorizmas, krizė, gripas, bedarbystė. Klasikinėje retorikoje uždrausta naudoti baimę ir paniką keliančias priemones. Tikras oratorius neturi gąsdinti auditorijos ir klaidinti ją dėl kokio nors pavojaus. Tačiau nors gąsdinimas ir laikomas negarbinga ir neetiška priemone, jis vis dar išlieka veiksmingu, todėl šiandien taip dažnai sutinkamas.

Visų pirma žmogus pradeda pasitikėti tuo, kas perspėja apie pavojus, kurie gali būti tik menami. O antra – nacionaliniu mastu pasklidusi baimė suvienija tautą ir leidžia politikams priiminėti pačius nepopuliariausius, absurdiškus sprendimus. Amerikiečių lingvistas, disidentas ir publicistas N. Chomskis rašo: „Paskutinius dešimt metų kas metai ar du yra konstruojamas naujas monstras, nuo kurio reikėtų gintis. Anksčiau pas mus (amerikiečius) buvo vienintelis monstras – rusai. Bet kuriuo metu buvo galima imtis gynybos prieš juos. Bet jie praranda priešo patrauklumą, todėl vis sunkiau išnaudoti šį įvaizdį ir tenka kurti naujus. Juos keičia teroristų, narkotikų prekeivių ir išprotėjusių arabų baimė. Būtina palaikyti vieną baimės jausmą, po jo – kitą, kad mobilizuoti liaudį daryti tai, ko ji nenori. Pavyzdžiui – pritarti kolosaliomis karinėms išlaidoms.

Kas porą metų politinėse kalbose ir masinėse informacijos priemonėse kyla nauja baimė. 2001 metais visi kalbėjo ir rašė apie pasaulinį terorizmą. Straipsnių apie terorizmą skaičius net 63 kartus viršijo prieš tai buvusių dvidešimties metų rodiklius. Kokia reali padėtis? Teroro aktų aukų skaičius 2001 metais siekė 4655 žmones, o 1995 metais – 6454, 1998 metais – 6694.

Žodžio „terorizmas“ kartojimo dažnis nebuvo susijęs su objektyviomis priežastimis ir ne išaugusiu teroro aktų skaičiumi, o visai kitais publikacijų autorių motyvais.

Kaip kuriama tokia fobija? Technologija yra įprasta ir gana paprasta.

1. Imamas kokią nors abstrakčią reikšmę turintis žodis, apie kurį mažai kas gali ką nors pasakyti. Įtai tokie žodžiai: terorizmas (jei terorizmu laikytume prievartą su tikslu sunaikinti ar išgąsdinti, tai kodėl amerikiečių kampanija Irake negalėtų būti terorizmu?), krizė (naudodami šitą žodį, kaip universalią priežastį darbdaviai ėmė atleidinėti nereikalingus žmones gerokai anksčiau, nei prasidėjo pati krizė), gripas, elektroninė kontrolė ir t.t.
2. Žodis imamas kartoti kuo ddažniau ir kuo didesniame publikacijų kiekyje. Kartojimo dažnis padaro jį įprastu ir neatsiejamu nuo kasdieninės vartosenos žodžių.
3. Šio žodžio kartojimą lydi žodžiai „visas“, „kiekvienas“, „bet kuris“. Taip sukuriama žmogaus nesaugumo situacija tos fobijos akivaizdoje. Pavyzdžiui „Teroristas gali atakuoti bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje ir panaudoti bet kurį ginklą“. Toks sakinys buvo laikraštyje „Washington Post“. CNN teigė „Teroristas gali įvykdyti bet kokį išpuolį, bet kokioje vietoje bet kuriuo metu“. Tokios konstrukcijos daro rimtą poveikį net politikams ir kitiems žurnalistams. Praėjus mėnesiui nuo 2001 metų rugsėjo 11 teroro aktų ispanų žurnalas „El Tiempo“ savo viršelyje išspausdino tokius žodžius: „Ispanija - ne pagrindinis islamo terorzmo taikinys“.
4. Tokių masinių baimių pagrindu galima priiminėti atitinkamus įstatymus ir poįstatyminius aktus: apie atoveiksmį terorizmui, krizei ir pan.

Mes priprantame prie tokių baimių žiniasklaidos priemonėse ir, dažnai net patys nepastebėdami pradedame ieškoti tokių žinių naujienų pranešimuose. Beje, kaip tik todėl yra tokie populiarūs kriminalinės kronikos leidiniai. Jie kur kas populiaresni nei geros naujienos. O dažnas net nežino, kad tokių iš viso esama.

Psichologai šį fenomeną aiškina taip: bet kokia baimė – ar tai būtų naujinos, ar siaubo filmas, aktyvuoja vidines žmogaus jėgas, o po to jas reikia palaikyti, todėl ieškoma vis aštresnių pojūčių. Tai veda prie siaubingų pasekmių asmenybei. Yra nustatyta, kad aštrių pojūčių megėjai, kurie matė erdvėlaivio „Challenger“ katastrofą, vėliau panoro pamatyti katastrofoje žuvusių astronautų artimųjų veidus!

Bet jūs paklausite – „O kaipgi dėl to, kad kuris įspėtas, tas ir ginkluotas”? Norint atsakyti į šitą klausimą, turime prsiminti, kad medijos kuriamos ir kultivuojamos baimės turi labai konkretų tikslą. Ir šiuo tikslu dažniausiai yra vienas ir tas pats dalykas – jūsų dėmesio nukreipimas nuo tikrai rimtų problemų, nuo to, su kuo nesusitvarkoma ir reikia nedelsiant stoti į kovą.  

Mūsų kelias – plauti tarp begalinio pasitikėjimo žiniasklaida Scilės ir nesančio suokalbio bei pavojaus paieškos Charibdės. O tai galima padaryti tik dėmesingai apmąstant tai kas daroma, mokantis lyginti, analizuoti ir svarstyti.

Ana Danilova, vyriausia portalo „Pravoslavie i Mir“ redaktorė.

Baimė

„Nesugebėjimą pradėti darbą reikia vadinti ne tingėjimu, bet baime“.

Baimė yra reali žmogaus gyvenimo dalis. Tai jausmas, kuris iškyla, kai gresia kas nors nemalonaus, kai žmogus priima situaciją kaip grėsmingą ir atimančia jo ramybę bei saugumą. Baimė visada yra apie pavojų pranešantis signalas, tačiau joje pačioje slypi ir impulsas to pavojaus įveikimui. Baimė gali atlikti pozityvią funkciją ir priverčia žmogų būti atsargesniu bei apdairesniu.

Nepaisant to baimė išlieka labiausiai nepageidaujamu jausmu. Nes baugina pats baimės išgyvenimas. Beje, baimės išgyvenimas dažnai būna labiau kankinantis nei tai, ko bijoma. Yra posakis kad: „Geriau galas be baimės, nei baimė be galo“. Baimės išgyvenimą lydi netikrumas, nesaugumas ir situacijos nepavaldumas. Baimė apriboja suvokimą, nes suletėtėja mastymas, jis tampa siauru ir nelanksčiu, įsitempia raumenys, sumažėja elgesio laisvumas.

Žmonės skirtingai reaguoja į įvairius pavojus. Vienus baimė paralyžiuoja, kitus – suaktyvina. Kiekvienas bijo savaip.

Labai svarbu atskirti įsivaizduojama grėsme grindžiamą baimę nuo realios grėsmės. Žmogui turi būti labai svarbus sugebėjimas teisingai elgtis su savo baimėmis. Pagrindinės sielos klaidos yra neteisingai suvoktos baimės pasekmės. Bernardas Klervietis rašė: „Kas yra šykštumas? Nuolatinis skurdas dėl baimės prieš neturtą“.

O juk tai kas baisu ne tik atstumia ir gąsdina, bet ir traukia. Ypatingai jei tai nepavojinga pačiam stebėtojui. Siaubo ir katastrofų filmai nenumaldomai traukia žiūrovus prie ekrano, o jų kūrėjams daug dešimtmečių pelno fantastiškus honorarus. Aleksandras Puškinas rašė: „Visa, kas gresia pražūtimi, mirtingai širdžiai slėpiningus kelia pasitenkinimus“. Tačiau žiūrėti į siaubus ir blogį – toli gražu nėra nepavojinga. Tuo labiau, kad filmuose blogis nelabai panašus į tikrovę. Todėl mes pradedam bijoti ne to, ko vertėtų bijoti. Nori apsisaugoti nuo blogio – kovok su juo ir prašyk Dievo apsaugos. O tai reiškia, kad visų pirma turi apsispręsti kieno pusėje esi ir niekad to neišduok. Antra – žinok, kad Dievas tau padės ir pripildys tavo pastangas Savo jėga, tačiau nekovos už tave. Atmink, kad Jis nugalėjo ir padės nugalėti tau. Ir trečia – nieko nebijok, tik bijok pararasti Jo pagalbą, Jo Meilę ir tada išnyks baimės ir Jis liks su tavimi amžiams.

Kaip "įgrūsti" Boeing 737-400 per žemus vartus?

Vl. Solovjovas. Trumpas apsakymas apie Antikristą.

Savimeiliškai save vietoj Kristaus pasirinkęs šis žmogus teisinsis samprotaudamas taip: „Kristus skelbė ir savo gyvenimu rodė drovinį gėrį, buvo žmonijos perkeitėju, aš gi esu pašauktas būti šio iš dalies perkeistos, iš dalies neperkeičiamos žmonijos geradariu. Aš duosiu žmonėms visa, ko jiems reikia. Kristus, kaip moralistas, perskyrė žmones gėriu ir blogiu, aš sujungsiu juos gerove, kuri vienodai reikalinga ir geriems ir blogiems. Aš būsiu tikras to Dievo, kuris iškelia saulę virš gerų ir blogų, lieja lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų, atstovas. Kristus atnešė kardą, aš anešiu taiką. Jis grąsino žemei baisiu paskutiniuoju teismu. Bet juk pasktiniuoju teisėju būsiu aš, ir mano teismas bus ne tiesos teismas, bet gailestingumo teismas. Mano teisme bus ir tiesa, bet ne atlyginamoji tiesa, o skirstomoji tiesa. Aš visus atskirsiu ir kiekviena duosiu tai, ko jam reikia“. 

Visas tekstas - http://www.docstoc.com/docs/113908991/Trumpas-apsakymas-apie-Antikrista?  
Vertė Arnoldas Stasiulis

„Žvėris 666“

Poetas, rašytojas, 33 laipsnio masonas, vienas iš didžiausių XIX-XX amžiaus okultistų ir „satanistų karaliumi“ bei „nuodėmingiausiu pasaulio žmogumi“ (sakoma, kad jis yra suvedžiojęs daugiau nei keturis tūkstančius moterų) vadintas Alisteris Kroulis (Edward Alexander Crowley) gimė 1875 metų spalio 12 dieną Anglijos Varvikšyro grafystės Lemingtono mieste.

Jo tėvas – turtingas aludaris, pamokslininkas Edvardas Kroulis bei motina Emili Bert buvo religingi ir priklausė fundamentalistinio pobūdžio tikėjimą išpažįstančiai „Plimuto brolių“ sektai. Visą vaikystę praleido studijuodamas Bibliją. Ši aplinkybė suvaidino lemiamą vaidmenį paties Kroulio atsižadėjime nuo krikščionybės – po tėvo mirties 1887 metais bet kokios motinos pastangos tik stiprino jo skepticizmą. Toks nuolatinis sūnaus maištas išvesdavo motiną iš pusiasuvyros ir nevilties apimta vadino jį „Žvėrimi 666“. Vėliau jis pats mėgo save taip vadinti.

Paveldėjęs tėvo turtą, nutraukė ryšius su savo šeima ir 1895 metais buvo priimtas į Kembridžo Trejybės Koledžą (Trinity College). Čia tapo alpinistu ir pradėjo rašyti eiles. Čia nutarė keisti savo įvaizdį – numarino Edvardą Aleksandrą Kroulį ir tapo Vienatvės Dvasia, Dykumų Klajokliu Alisteriu Krouliu.

Sulaukęs dvidešimt vienerių metų, lankydamasis Stokholme kaip pats sakė, „patyrė pirmąjį mistinį nušvitimą“. „Manyje pabudo žinojimas, kad esu įtrauktas į magiškus sąmoningos ir pasitenkinimo reikalaujančios mano natūros ketinimus. Iki to laiko ji buvo iš esmės paslėpta nuo manęs. Tai buvo skausmas ir baimė, netgi anapusinis siaubas ir tuo pačiu metu tai buvo raktas į kokia tik įmanoma pačią tyriausią ir švenčiausią dvasinę ekstazę“. Vizijos metu supratęs esąs antikristas ir pasivadino „Didžiuoju žvėrimi 666“ bei „Žvėrimi iš bedugnės“ (pagal Apr 11,7).

1898 metais jis paskelbė mistinę poemą „Akeldama, vieta kur palaidoti svetimieji. Vieno Kembridžo universiteto džentelmeno rašyta filosofinė poema“. Besimokydamas universitete kiekvieną vasarą, keturis metus iš eilės kopė į Šveicarijos Alpių viršukalnes. Vienos ekspedicijos metu Kroulis susipažino su alchemiku, senovinio šventyklos riterių ordino ideologiją „paveldėjusio“, „Auksinės Aušros Hermetikos“ (Golden Dawn in the Outer) ordino, nariu Sesiliu Džonsu. Tai buvo pati paslaptingiausia ir galingiausia vakarų magijos organizacija. Ordinui priklausė tokie žmonės kaip airių rašytojas ir dramaturgas, Nobelio premijos laureatas, Viljamas Jetsas (William Butler Yeats), airių respublikos armijos (IRA) įkvėpėja Mod Gon, Oskaro Vaildo našlė Konstancija Vaild, aktorė ir Bernardo Šou mūza Florens Farr, filosofo Anri Bergsono sesuo Moina Bergson (ji buvo Ordino vadovo Samuelio Mazerso) žmona ir Menų Akademijos prezidentas Kelis. Vėliau Kroulis vedė jo dukrą.  

Lapkričio 18 dieną Alisteris Kroulis įstoja į Ordiną ir prisiima „Brolis Perdurabo“ („ištversiu iki galo“) vardą. Dabar jis pažino iniciatinį narkotikų poveikį, ypatingas magines praktikas ir ritualus, paslaptingus kabalos mokymus, rozenkreicerius, jogą, alchemiją ir operatyvinę magiją. Susipažinęs su Karališkos akademijos pirmininku Džeraldu Keliu palieka Kembridžą ir rašo ciklą „Baltos dėmės“.

1899 metais Kroulis susipažino su Alanu Benetu ir tapo jo mokiniu. Tais pačiais metais įsikūrė Škotijoje, gerai žinomo Loch Neso ežero pakrantėje. Jis nusipirko didelį namą „Boleskin House“ ir pasivadino Lordu Boleskinu. Šiame name du kambarius pertvarkė į Juodąją ir Baltąją šventyklas, kur kartu su Sesiliu Džonsu atlikinėjo įvairius ritualus pagal Maga Abre-Melina knygą. Jie stengėsi iššaukti filosofijos mokytoją, ligų gydytoją ir 50-ies pragaro legionų valdovą demoną Buerą. Šešis mėnesius jie vykdė sudėtingą pasirengimo procesą, bet jiems pavyko tik iš dalies (pasirodė tik demono koja ir jo šalmas). Tik po kelių metų paslaptingomis aplinkybėmis Meksikoje tai įvyko visiškai spontaniškai ir paženklino Kroulio gyvenimą neišdildoma žyme.

„Led Zeppelin“ gitaristas Džimis Peidžas

Gyvuoja legenda, kad Loch Neso pabaisa yra Kroulio iššauktas ir atgal į savo valdas negrįžęs demonas. 70-aisiais XX amžiaus metais „Boleskin  House“ iš Kroulio nupirko jo pasekėjas, „Led Zeppelin“ gitaristas Džimis Peidžas.

1899 (1900?) metais Kroulis Esekso grafystėje trumpam įstoja į vieną iš senojo burtininko Džordžo Pikinghilo bendruomenių. Nepatvirtintais duomenimis 1899 metais Kroulis buvo įšventintas į viena iš devynių Pikikinghilo sukurtų raganų kuopų. Bet greitai jis nutraukė santykius su raganomis, sakydamas, kad nenorėjo būti „moterų valdžioje“. Pagal kitą versiją jis buvo išmestas, nes Vyriausioji Ragana laikė jį „lytiniu iškrypėliu“

Tuo metu Kroulis jau užėmė naujokui gana aukštą padėtį ordine. Jis iškeliavo į Paryžių, kur Ordino vadovas Mak Gregoras Mazers priėmė jį į antrą vidinį „Raudonos Rožės ir Auksinio Kryžiaus“ ordiną. Tačiau „Auksinės Aušros“ Londono skyriaus nariai konfliktavo su Mazersu ir atsisakė pripažinti Kroulio įšventinimą. 

Mak Gregoras Mazers

1900 metais Alisteris Kroulis nutraukė ryšius su Ordinu, paliko Senąjį pasaulį ir leidosi į keliones. Lankėsi Meksikoje, Ceilono saloje, Indijoje ir 1902 metais grįžo į Europą. Meksikoje parašė romaną „Tanhoizeris ir Alisa“ ir tapo 33-ojo laipsnio masonu. Eksperimentavo su magišku kristalu, išbandė enochinę magiją, sukūrė Saviiniciacijos ritualą ir suteikė sau Vuriausiojo Adepto laipsnį. Ceilone praktikavo jogą, vadovaujamas vėliau budistų vienuoliu tapusio Alano Beneto. Taip pat praktikavo ir Dhjaną (darbas su sąmone, meditacija į abstrakčius objektus, ekstazė).

1902 metais bandė įkopti į Himalajų Čogo Ri viršukalnę. Kartu su Oskaru Ekenšteinu 63 dienas išgyveno Baltoro ledyne, užkopė į 6600 m aukštį ir buvo pasiųstas atgal. 1905 metais bandė įkopti į Kančendžungos kalną (trečiasis pagal aukštį pasaulyje, įveiktas tik 1954 m.). Ir čia nepavyko – stovykloje kilo maištas. Grįžęs į Paryžių susipažino su Somersetu Moemu, kuris pavaizdavo Kroulį savo romane „Magas“, pavadindamas jį Oliverio Haddo vardu. Bendradarbiavo su Ogiustu Rodenu ir organizavo jo kelionę į Romą.

1903 metais Alisteris Kroulis parvažiavo į Boleskin House ir įkūrė leidyklą „Religinės Tiesos skleidimo draugija“. Rugpjūčio mėnesį vedė dailininko Džeraldo Kelly seserį Rozą. Mergina gana greitai aptiko savyje transcendentinius sugebėjimus ir įtikinėjo savo vyrą, kad su juo nori susitikti Egipto dievas Horas. Netrukus jie išvyko į povestuvinę kelionę į Paryžių, Neapolį, Kairą ir Indiją. Kaire baigė rašyti kai kurias knygas, kurių tarpe buvo ir „Karaliaus Saliamono magijos knyga“.ž o Roza atvedė Alisterį Kroulį prie Horą vaizduojančios statulos. Didžiausią įspūdį jam palieka... inventorinis eksponato numeris 666... Nuo to laiko jis rimtai įsiklausė į Rozos įžvalgas. Panašius santykius jis aprašė savo apsakyme „Magdalenos Bler palikimas“ (1912).

1904 metų balandžio mėnesį Kaire Kroulis gauną ypatingą apreiškimą. Siaubinga „preterhumanoidinė būtybė – demonas Aivass“ pasirinko jį naujo pažinimo skleidėju ir naujojo amžiaus, naujojo eono pranašu. Rozos reikalavimu tris dienas iš eilės rašė tai, ką jam diktavo nežinomas balsas. Jis pats sakė, kad užrašė „Aivass padiktuotą“ svarbiausią savo gyvenimo darbą – „Įstatymų Knygą“. Dvasia kasdien paskirdavo jam pasimatymą ir diktuodavo po vieną skyrių, o Kroulis viską užrašė žodis po žodžio, bet knygą paskelbė savo vardu. Vėliau visi jo sekėjai laikė „Įstatymų Knygą“ lygiaverte ir net pranašesne už Bibliją.

Rankraštis pranašauja naujojo Horo epochą. Jis valdys Telemos Įstatymą, kur pirmuoju teiginiu yra „Daryk ką nori, tai ir visas įstatymas“ (Do what thou willst, that will be the whole of the law).“ Kroulis dabar susitapatina su Apokalipsėje minimu „Žvėrimi 666“ ir pasirenko iniciatinį vardą „To Mega Therion“ („Didysis Žvėris“). Visas likęs jo gyvenimas paskirtas šio teiginio pagrindimui.

Tačiau išoriškai viskas išliko taip, kaip ir anksčiau. Okultinės praktikos, nevaldomi visų rūšių lytiniai santykiai, literatūriniai opusai, narkotikai, eilės, alpinizmas, ironiški reginiai ir nuolatiniai kontaktai su šio pasulio galingaisiais. Tačiau visa tai spalvina ypatinga bauginanti ypatinga reikšme persunkta šviesa. „Žvėris 666“ yra ne šaip žmogus. Jis išpranašavo artėjantį žmonijos išvadavimą iš baimės ir nuodėmes ir tapo iniciatinės organizacijos „Astrum Argentum“ („Sidabrinė Žvaigždė“) vadovu. Jo tvirtinimu šiai organizacijai priklausė ir „nematomieji broliai“. Jie ilgus amžius valdė žmonijos istoriją per okultinius praeities ordinus.

Jis išsiuntė „Įstatymų Knygą“ Hitleriui, Leninui, Čerčiliui ir supažindino su ja Trockį. Jo agentai ir mokiniai veikia pačiose įvairiausiose sferose. Jo adeptas, okultistas ir pagrindinis anglų strategas tankų operacijose. kapitonas Džonas Fuleris dirba su konservatoriais; arši nacional-socialistė Marta Kiuncel apdoroja Hitlerį ir jo aplinką; vienintelis Stalino pasitikėjimą pelnęs vakarų žurnalistas Volteris Diurantis veikia Maskvoje. Kroulis atsidūrė pasaulinio suokalbio centre ir audė naujo eono voratinklį. Iki pat jo gyvenimo pabaigos jį lydėjo moterys, narkotikai, magija ir politinės intrigos. Daugelis iš tu, kurie su juo suartėjo – išprotėjo. Jo buvusios žmonos ir meilužės po išsiskyrimo iš karto patekdavo į psichiatrines gydyklas. Juodasis mokymas ir siaubingos praktikos baugino ne tik profanus, bet ir pačius okultistus.

„Auksinės Aušros Ordine“ brendo skilimas ir, nors 1909 metais Kroulis buvo įšventintas į Ordino magistrus, po dviejų metų jo išsižadėjo patys artimiausi bendražygiai – Džordžas S. Džonsas, Dž. Fuleris ir kiti. O dar po metų amerikietiškojo Rytų Tamplierių Ordino (OrdoTempli Orientis) magistras Teodoras Reisas pašventė Kroulį į Ordino riterius bei paskyrė jį britų ložės galva.

1909 metais Roza viešai apkaltino Alisterį, kad šis verčia ją dalyvauti „juodosiose mišiose ir paliko jį. 1911 metais Roza išprotėjo. Po skyrybų su žmona Kroulis kartu ištikimu mokiniu Beketu išvažiavo į Egiptą, kur tikėjosi iššaukti demoną Horonzoną, bet viskas baigėsi Beketo išprotėjimu. O Kroulio bandymai kontaktuoti su dievybėmis buvo pakankamai sėkmingi netgi be „sekso kaukės“.

1913 metais Kroulis trumpai gyveno Maskvoje ir ten parašė „Gnostines Mišias“.

1914 metais pabūgęs publikacijų apie jo „žygdarbius“ vėl išvyko iš Europos, šį kartą – į Jungtines Valstijas. Ten turėjo kelis egzotiškus romanus su vietinėmis meilužėmis. Vėliau apie jas rašė: „Pareiškia, kad yra gryna amerikietė, bet aš manau, kad joje teka ir negrų ir japonų kraujas“. Arba: „Didžiulė stora ir labai aistringa negrė“. Jis aprašė liliputes, kuprotas, tatuiruotas moteris, visų rūšių išsigimėles, šlykščias ir neįgalias spalvotas moteris“.

Amerikoje Kroulis sutiko pirmąją „skaisčią žmoną“ – švedę Li Faezi. Ji buvo labiau atsumianti nei patraukli ir jie iš karto įsimylėjo vienas kitą. 

JAV Alisteris Kroulis parašė „Himną Panui“. Tai vienas iš labiausiai pavyksuių jo poetinių darbų ir jo tikėjimo credo. Amžiaus pradžioje Niujorkas buvo ne geriausia viena panteistiniam kultui. Todėl Kroulis išvyko į Siciliją, kur buvo nutaręs isįeigti savo „vienuolyną“.  Jis buvo sumanęs pastatyti rūmus su kolonadomis ir stikliniu kupolu, tačiau Italijos bankas atsisakė finansuoti abejotiną projektą. „Didysis žvėris“ apsigyveno kuklesniame name, kurį pavadino „Telemo būstine“. Centrinis kambarys buvo naudojamas, kaip šventykla, grindyse pavaizduotas magiškas ratas ir pentagrama. Pačiame centre stovėjo šešiakampis altorius. Šventyklos ir kitų kambarių sienos išpieštos nepadoriais piešiniais. Ant altoriaus gulėjo „Pasaulio duonos“. Be miltų, medaus, raudono vyno jų receptūroje būdavo ir „tirštas šviežias kraujas“. Vėliau „Sunday Express“ užsiminė apie dar šlykštesnius komponentus.

„Sunday Express“ paskelbė, kad paėmė vienos iš Kroulio aukų interviu. Interviu davusi Meri Beit į Sicilija atvažiavo kaip svečias. Ji teigė, kad Kroulis rengė „neįtikėtinai šlykščias, antikines primenančias orgijas“. Ji pasakojo apie šventyklą, kur „rengiamos orgijos, apie kurias net neįmanoma papasakoti“. Kroulį nuolatos supo apgautų gerbėjų minios. Kai „abatijai“ pritrūkdavo pinigų, siųsdavo jas į Palermo ir Neapolio gatves. 

Beti Mei

Niekas neneigė, kad „Didysis žvėris“ – patraukli asmenybė, todėl niekada netrūko naujų adeptų. Krouliui reikėjo mokinio ir tam idealiai tiko Raulis Lavdėjus. Tai buvo protingas, bet nepastovus žmogus. Jo žmona – temperamentinga pozuotoja Beti Mei. Audringos praeities moteris autobiografijoje vadino save „Tigre“. Bet labiau nei žmona, Raulį traukė magija. Jis neišvengiamai turėjo susitikti su Alisteriu Krouliu. Ir kai tai įvyko, bematant pateko į satanisto įtaką, o Beti tapo aršiu Kroulio priešu. Lavdėjus buvo pakviestas į „abatiją“ ir, nepaisydamas žmonos prieštaravimų, iš karto sutiko. 

Kad galėtų sumokėti už kelionę Raulis pareikalavo, kad Beti parduotų sužadėtuvių žiedą. Tai buvo dar viena jos pavyduliavimo priežastis. Kelionė trečios klasės vagonu buvo ilga ir varginanti, bet pagaliau jie pasiekė ‚abatiją“. Atsivėrus durims jie pamatė šventiko rūbais apsirtengusį Kroulį. Jis iškilmingai paskelbė: „Tebūnie jūsų valia įstatymu“.

Pačioje „abatijoje“ buvo geležinė disciplina. Moterys privalėjo savo plaukus dažyti tai avietine tai juoda spalva. Visame name mėtėsi narkotikai – tiek daug, kad net penkiametis Kroulio sūnus tapo priklausomas. Kartą Beti pasakė jam pastabą. Į tai berniukas atrėžė: „Atstok! Aš – žvėris numeris du ir galiu sudraskyti tave į skutelius!“

Kiekvienas rytas prasidėdavo giesmėmis Saulės dievo Ra garbei. O vakarais visi rinkdavosi į šventyklą.  Maistas čia buvo siaubingas, o higienos nebuvo iš viso. Beti Mei pasiskundė, bet Kroulis pareiškė, kad dabar ji – „sesuo Sibilina“, todėl privalo paklusti tokiai tvarkai. Ji norėjo atsisakyti, bet galų gale pasirašė dokumentą. Kartą prie stalo ji metė į Kroulį virtinuką. Jo veidas net nekrustelėjo, bet po kelių dienų jis išsitraukė didžiulį peilį ir ramiai ištarė: „Šiandien aštuntą valandą mes paaukosime seserį Sibiliną“. Buvo aišku, kad jis nejuokauja. Beti nusprendė slėptis kalnuose (ten vos nemirė nuo išsekimo). Po to nusprendė, kad pavojus praėjo.

Dar po kelių dienų Lavdėjus susirgo vidurių šiltine. Kroulis užtikrintiu balsu pareiškė, kad Raulis mirs vasario 16 dieną. Taip ir atsitiko. Beti to užteko. Ji pabėgo iš „abatijos“ į Palermą pas Britanijos konsulą, o po to grįžo į Angliją, kur visą istoriją išklojo „Sunday Express“ žurnalistui. Ji sakė, kad Kroulis įsiviliojo Lavdėjų į savo sektą apgaule ir įtraukė jį į „melo ir nepadorumo verpetą“. Apie ten esančius vaikus pasakojo, kad jie yra „priversti būti siaubingo ištvirkavimo liudininkais“. Straipsnio pabaigoje kviečiama iškelti Alisteriui Krouliui baudžiamąją bylą.

„Vienuolyno“ šlovė geso ir daugėjo gandų. Du ten pabuvoję žmonės pasakojo apie ritualinę „nekaltos žmonos“ ir ožio sueitį ir apie tai, kad kulminacijoje gyvulys buvo aukojamas, o kraujo srovė tekėjo nuoga moters nugara. Apie tai pasakojo ir Meri Bats, bet kalbos buvo palaikytos pdernelyg „karštomis“ ir atmestos. Visgi po incidento su Lavdėju Krouliui mandagiai pasiūlyta nedelsiant palikti Italijos teritoriją. Sukrėstas Žvėris paklausė: „Tai liečia visus?“ Policijos šefas linktelėjo galva – „taip“. „Didžiosios Magijos“ epocha likom praeityje. Religinio telemistų ordino nariai Alisterį Kroulį iki pat šios dienos laiko savo pranašu bei skelbėju.

1922 ir 1923 metais Alisteriui Krouliui užteko išminties nepatraukti „Sunday Express“ į teismą už šmeižtą. Tačiau 1934 metais jis buvo neapdairus ir už nusprendė patraukti atsakomybėn buvusią draugę Niną Hamnet. Savo knygoje „Besijuokiantis torsas“ Hamnet parašė: „Jis ten užsiiminėjo juodąja magija, buvo kalbama apie paslaptingą vaiko dingimą. Dar ten buvo ožys. Žmonės kalbėjo, kad visa tai susiję su juodąja magija o kaimelio gyventojai jo bijojo.“ Kodėl Kroulis panoro teistis galima tik spėlioti. Akivaizdu tai,kad mis Hamnet advokatai ir leidėjai be vargo laimėjo bylą.

Kroulis ypač įnirtingai tvirtino, kad užsiiminėjo baltąją, o ne juodąją magija. Paklaustas parodyti skirtumus, Kroulis atsakė, kad magijoje išorinės aplinkybės lemiamos valia. Jei valia gera, tai ir magija balta, - jei pikta – tai magija juoda. 1925 metais jis tapo vyriausiuoju Tarptautinio Rytų Tamplierių ordino magistru.

Nepaisant „didžiulio indėlio į magijos meną“ Kroulio žvaigždė leidosi žemyn. Gyvenimo pabaigoje jis prekiavo savo paties sukurtais vaistais „nuo visų ligų“.

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui Kroulis sugrįžo į Angliją ir apsigyveno savo name prie Loch Neso ežero. Kurį laiką Kroulis turėjo aukščiausius masonų titulus. Tačiau palaipsniui jis iš visur vejamas - „broliai“ bauginosi jo mokymų ir gėdijosi jo moralės.

72 metų Kroulis mirė beveik nepastebimai 1947 metų gruodžio 1 dieną. Oficiali mirties priežastis – bronchitas ir širdies nepakankamumas, bet daug kas mano, kad jos mirė nuo per didelės (tyčinės ar netyčinės) heroino dozės.

Gruodžio penktą dieną jis buvo kremuotas Braitone. Vyriausiojo magistro draugai skaitė ne maldas, o ištraukas iš „Gnostinių Mišių“, bei „Įstatymų Knygos“. Miesto valdžia pareiškė, kad atsisveikinimo ceremonija „prieštarauja krikščioniškai dvasiai, todėl imsimės visų būtinų priemonių, kad ateityje neleistume pasikartoti panašiems dalykams“.

Laikršatyje „Daily Mail“ buvo neigiama, kad Alisteris Kroulis buvo vienintelis juodosios magijos adeptas, nes visoje Anglijoje nuo seno egzistuoja raganų apiegos.

Asmeninis Kroulio gyvenimas vystėsi audringai – ji keturis kartus vedė ir tris kartus skyrėsi, sukaupė nemažą turtą ir 1935 metais paskelbtas bankrotu. Jis buvo išsiųstas iš Italijos ir Prancūzijos, bet už Europos ribų buvo visada laukiamas svečias. Šalininkai dievino, o priešininkai šlykštėjosi, todėl jis laikomas viena iš paslaptingiausių  ХХ amžiaus figūrų ir buvo įtakingas net kelių okultinių draugijų („Auksinės Aušros Ordinas“, „Sidabrinė Žvaigždė“ ir „Rytų Šventyklos Ordinas“) veikėjas.

Jau nuo jaunystės jis buvo apsėstas nuodėmingų idėjų, kurios reiškėsi nestandartiškai. Alisteris Kroulis save laikė hermafroditu ir tikėjo, kad žmogus turi įgimtus mazochistinius polinkius, paklūsta Gamtos, Aistros ir Žiaurumo jėgoms. Su nedideliais pokyčiais ši idėja persekiojo Kroulį visą gyvenimą. 

Anksti tapęs mistiku niekada to neatsisakė, net tada, kai Glazgo prostitutė užkrėtė jį gonorėja. Kroulis tada labai rimtai tvirtino, kad nukentėjo nuo „aklo gamtos įniršio“.

Gyvenimo pradžioje jis niekaip negalėjo apsispręsti ar tas kitas pasaulis, kurio egzistavimu jį įtikino mediumai, yra Gėris ar Blogis. Visgi labiau linko į tai, jog tai yra Blogis, bet iš tikrųjų tikėjo Panu. Bendravimui su savo dievybe jis pasirinko narkotikus ir „seksualinę magiją“. Kalbant dar paprasčiau – lytinius santykius. Alisteris Kroulis buvo labai geidulingas ir nuoširdžiai tikėjo, kad jo poelgių motyvai – religiniai. Todėl nenuilstamos „teisingos“ moters paieškos suprastinos, kaip nepasotinamos vis gilesnių seksualių patirčių paieškos. Jis rašė: „Kai įrodysi, kad Dievas yra viso labo lytinio instinkto pavadinimas, man atrodo, kad jau netoli iki suvokimo, kad lytinis instinktas – tai Dievas“. 

Kroulis buvo labai geros nuomonės apie save, o kalbėdamas apie moteris kartodavo, kad jas reikia „įleisti pro galines duris“. Jis apjungė savyje pagonybę, okultizmą ir homoseksualumą. Pastarąjį laikė viena iš lyties inkarnacijų. Aplamai seksualinė magija jam buvo žmogaus dvasinės realizacijos centras, todėl visos lytinio akto rūšys, tame tarpe ir homoseksualumas bei zoofilija, yra teisėtos. Vienintelė sąlyga – aukščiausiaja valia apsprendžiamas tokio akto sakralumas. 

Todėl homoseksualumas yra viena iš pagrindinių ankstyvosios Kroulio lyrikos ir erotinių apsakymų tema. Jis sakė: aš nekenčiu moterų, Dievo ir Kristaus, taip pat ir žmonių“.

Kroulis kasdien suvartodavo didžiulę heroino porciją, bet tai nepaveikė smegenų. Todėl per gana trumpą laiką (vidutiniškai penkis tūkstančius žodžių per dieną) padiktavo „savo klajoklei“ „Narkomano dienoraštį“. Užbaigti šį darbą nesukliudė netgi netikėtas karštinės priepuolis.

Suprantama, kad knyga neliko nepastebėta. 1922 metų lapkričio 19 dieną vedantis „Sunday Express“ žurnalistas Džeimsas Duglas drąsiai pakilo į kovą neslėpdamas ketinimo inicijuoti tyrimą. Pažymėjęs, kad nenori reklamuoti pornografinę literatūrą, pareiškė, kad visų blaiviai mąstančių žmonių pyktis turi griūti ant autoriaus galvos.

„Romane aprašoma nuodėminga moralinių degeneratų grupės orgija. Savo gęstantį geismą ji stimuliuoja kokainu ir heroinu“. Duglas citavo (tiesa, ištraukdamas iš konteksto) tokias frazes: „Kol burna neprisipildė kokainu, nepažinsi bučinio skonio“. Jis nematė jokių „telemos“ gyventojų motyvų, išskyrus nevaldomą geismą.
Po savaitės Kroulio vardas pasirodė pirmuose laikraščių puslapiuose: „Visiškas „Narkomano“ autoriaus demaskavimas“, „Kroulio vardu besivadinantis žmogus – pagoniškų orgijų draugijos organizatorius“, „Jis spausdino nepadorius išpuolius prieš karalių“...

Magiškoms apeigoms save pašventęs Kroulis išgyveno septyniasdešimt su metus. Bet „civilizuotoje“ Europoje ir iki šiol slapta, be jokių egzotiškų dekoracijų egzistuoja ir satanizmas ir raganavimas. Tik nedaugelis išdrįsta žengti tiek toli, kiek tai darė Kroulis.