Tikėjimo iliuzija

Rembrandt Harmensz. van Rijn 1606 – 1669
Vakarienė Emause (1648)
Aliejus ant medžio (68 × 65 cm)
1648 Museum Musée du Louvre, Paris

Darij Charasimovič OFMConv

Svarstant apie „tikėjimo klystkelius“ pravers apaštalo Pauliaus pavyzdys. Iki to meto, kai kelyje į Damaską jis sutiko Jėzų Kristų, net neabejojo savo religingumu it savo gyvenimą buvo pašventęs Dievui. Jis buvo uolus fariziejus ir tarnavo Dievui taip, kaip manė esant teisinga. Bet jo gyvenimas pasikeitė tik po to, kai sutiko Jėzų. Dievui.

„Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (Apd 9, 1-6).

Apaštalas Paulius iki susitikimo su Kristumi galvojo, kad nuoširdžiai tarnauja Dievui. Tas pats darosi ir su mumis šiandieną: mes einam į bažnyčias, uždegam žvakutes ir net naudojamės Sakramentais. Ir tuo pačiu metu „prasilenkiam su Dievu“, nes mūsų gyvenimuose ir mūsų šeimose nėra tikėjimo vaisių. Tai gali būti dėl to, kad Dievą nesąmoningai priimame, kaip priemonę ir gerovės siekimo instrumentą.

Ištyrinėkime du skirtingus požiūrius į Dievą.

Pirmasis neteisingas: Dievas yra priemonė mūsų gyvenime.

Antrasis, teisingas: Dievas yra mūsų gyvenimo tikslas.

Gali pasirodyti keista, kad kam nors Dievas yra priemonė. Deja, tai yra gana paplitęs santykis. Tiesiog dažniausiai žmogus pats to nesuvokia.

Kokios gali būti iliuzijos santykyje su Dievu?

Krikštas gali būti suprastas kaip sandoris su Dievu. Aš krikštijuosi, reguliariai vaikštau į bažnyčią, o už tai tikiuosi laimės žemėje, sveikatos, sėkmės visame kame ir problemų nebuvimo. Tai yra savotiškas derėjimasis su Dievu. Ir toks požiūris yra labai paplitęs: Dievas suvokiamas kaip supermarketas, kurio lentynose yra visa ko reikia sočiam gyvenimui. Centrinėje vietoje yra mano gyvenimas, o ne Dievas ir mano meilė Jam. Dievas yra mano užgaidų vykdytojas. Aš esu viena sandorio šalis, Jis – kita, skirta tam, kad mane aptarnautų.

Dievas gali būti priimamas, kaip apsauga ir saugaus mano gyvenimo garantija. Aš meldžiuosi, tarnauju Dievui, o už tai Jis turi garantuoti man sėkmingą gyvenimą. Mes įpratome rinktis aukščiausios kokybės produktus ir perkeliame tai į dvasinį gyvenimą. Svarbiausia yra ne Dievas, o mano gyvenimo užtikrinimas.

Valdininko požiūris. Santykiuose su Dievu aš esu valdininkas. Palyginime apie Sūnų palaidūną antrasis sūnus visiškai nesidžiaugia tuo, kad brolis grįžo į tėvo namus. Jis liūdi. Taip ir mes – labai dažnai esame nusiminę. Tai ypač gerai mato Mišias aukojantis kunigas. Bet juk krikščionybė yra džiaugsmas. Tai kodėl jo nėra bažnyčioje? Todėl, kad savo religingume mes prieš Dievą stovim, kaip valdininkai. Mes „iš visų jėgų darbuojamės“ dėl savo išgelbėjimo, bet iš tikrųjų taip ir nesuvokiam Viešpaties Kryžiaus ir Jo Prisikėlimo esmės. Mes tarsi stengiamės „uždirbti“ išganymą teisingu gyvenimu, o tai yra neįmanoma, nes Dievas jį duoda mums veltui. Taip, mes turime gyventi dorai, bet tik dėl to, kad Dievas yra šventas  ir prašo, kad taip gyventume. O mes turime būti į Jį panašūs.

Dar viena iliuzija, kai Dievas yra laikomas mūsų gyvenimo „gydytoju“. Ir čia mes ateinam pas Jį ne kaip prie mūsų gyvenimo tikslo, o kaip prie to, kuris duoda mums dvasinę sveikatą. Juk kai ateiname pas mediką, jis pats mūsų nedomina. Mus domina jo darbas. Toks požiūris ir į Dievą. Pasimelsiu ir mano nuotaika pagerės, įgysiu dvasinę ramybę. Tokia būsena tampa mūsų gyvenimo tikslu. Yra netgi tokių žmonių, kurie eina į gražią bažnyčią, kur yra simpatiškas kunigas. Jei to nebus – jie neis ir nesimels. Žinoma, Dievas teikia mums kūno ir sielos sveikatą, bet visų pirma Jis yra mūsų gyvenimo tikslas.

Klasikinis tikro ir sumeluoto religingumo pavyzdys – muitininkas ir fariziejus. Muitininkas suvokia savo silpnumą, savo nuodėmes ir prašo Dievo atleidimo. Fariziejus ateina tam, kad pasigirtų Dievui koks jis yra geras ir tuo pačiu metu jis niekina muitininką. Tai dažnas mūsų gyvenimo pavyzdys – kai mes laikome save geresniais už kitus tik dėl to, kad vaikštom į bažnyčią.

Visose šiose menamo religingumo situacijose Dievas laikomas instrumentu, priemone, bet ne mūsų gyvenimo tikslu.

Kiekvienas iš mūsų turi turėti savo Damaską, tokį, koks buvo Pauliaus gyvenime. Kol tikintis žmogus tik „vykdo savo pareigas“, kol jis nėra sutikęs gyvojo Jėzaus Nazariečio, tol išlieka tikėjimo iliuzijos pavojus. Mirdamas Kristus ištarė „Trokštu“. Teologai aiškina, kad Dievas trokšta žmogaus širdies, trokšta jo gyvenimo, kuris yra atviras Dievui, trokšta, kad žmogus pats save Jam paaukotų. Ir kol tai neįvyks, mūųs gyvenimuose nuolatos kils problemos.

Dievas nori, kad mes Jį pažintume. Krikščionybė yra tokia religija, kurioje Dievas apreiškia save žmogui. Iniciatyva priklauso Dievui, nes Jis yra Meilė. Dievas duoda žmogui pažinimo priemones. Biblijoje dažnai kartojama, kad Dievas nenori jokių deginamųjų aukų, o nori kad žmogus Jį pažintų.

„Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos“ (Оz 6, 6).

Prisiminkite kaip Andriejus ir Jonas sekė Jėzų, norėdami sužinoti, kur Jis gyvena. Norėdami suprasti kas Jis yra, mes turime taip pat domėtis Kristaus asmeniu. Jėzus sakė samarietei: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jn 4, 10).

Mūsų laikų krikščionių bėda tame, kad mes nepažįstame Jėzaus Kristaus, nežinome, kas yra mūsų Išganytojas. O pažinti Jį yra svarbiausia mūųs gyvenime. Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Kai Marija prisėdo prie Jėzaus kojų ir klausėsi Jo žodžių, Jėzus ją pagyrė, kad tai ji padarė dėl Jo, pasirinko „geriausią dalį“. Tokio elgesio laukia iš mūsų Viešpats. 

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11, 28) – mes turime eiti pas Jį dėl Jo Paties. Jis laukia mūsų Meilės dėl Jo Paties, o ne dėl dovanų, kurias galime iš Jo gauti. Maldoje „Tėve Mūsų“ kalbama apie tą patį. Mes turime labiau rūpintis Dievo Šlove, Jo Karalystės skelbimu, Dievo valios vykdymu, negu kasdienine duona, negu visais kitais mūsų gyvenimo reikalais. Jei mes mylime Dievą, viskas pasitarnaus mūsų gerovei. Apie tai kalba ir apaštalas Paulius: „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems“ (Rom 8, 28).

Kai surištą Kristų atveda pas Erodą, kuris norėjo pamatyti Jo daromus stebuklus, Jėzus tyli. Taip ir mūsų gyvenimuose. Jei Dievas yra viso labo mūsų norų vykdytojas, o mūsų gyvenimo centre esame mes patys ir egoistiški mūsų planai, Dievas tylės. Ir mūsų gyvenime bus krizės, problemos, liūdesys. Dievas laukia, kad žmogus ištartų: „Atleisk man nusidėjėliui, myliu Tave dėl Tavęs ir trokštu pakeisti savo gyvenimą“. Apaštalas Petras taip pat norėjo „savo“, - kad Dievas apsaugotų Jėzų Kristų ir Jo mokinius, kad nebūtų jokių kančių. Bet Dievo planai yra aukščiau mūsų planų: Dievas sumanė išgelbėti žmogų per Kryžiaus auką. Judas sekė Kristų, nes matė jame dvasinį, o gal ir politinį lyderį, kuris išgelbės Izraelį nuo romėnų vergijos. Galimas daiktas, jog supratęs, kad yra ne taip, jis nusivylė ir išdavė.

Labai svarbu, kad turėtume Marijos, naktį pas Jėzų atėjusio ir geriau Jį pažinti norinčio Nikodemo ir trokštančio Jėzų pažinti Zachiejaus požiūrį. Dievas yra visagalis. Jis yra didis. Ir vienintelį, ką gali padaryti žmogus – gyventi Dievui, vykdyti Jo valią, gyventi dėl Jo Paties, o ne dėl Jo dovanų ir malonių. Dovanas ir malones Jis mums duoda ir duoda tuo dosniau, kuo labiau mes Jį mylime.

Nuoširdžiai tikintis žmogus visada tarnauja ne sau, bet Dievui, visada siekia įgyvendinti ne savo, o Dievo planą. Jis visada klausia – kokia Dievo valia? Tikinčio žmogaus gyvenime Dievas yra ne priemonė, o tikslas.

Mes turime mylėti Dievą taip, kaip Jis mus myli – nesavanaudiška, tyra meile. Žinoma, mes nesame tobuli, bet tam ir duotas gyvenimas, kad išmoktume mylėti Dievą. Kad Dievu būtų ne planai, darbas, karjera, gėrybės, kitas žmogus, net sutuoktinis. Kad Dievu būtu Jėzus Kristus ir niekas kitas.

Krikščionio gyvenimo prasmė – meilė Dievui dėl Jo Paties. Maldos esmė – Dievo pažinimas ir Jo šlovinimas. Šv. Augustinas sakė. Kad nenurims mūsų siela, kol neatsiilsės Jame, nes Dievas sukūrė mus Sau Pačiam. Krikščionis – tai naujas žmogus, nauja būtybė. Mes pradedam naują gyvenimą Jėzuje Kristuje ir tai turi būti matoma mūsų namuose, mūsų darbe, kai mes ilsimės ir kai bendraujame su kitais žmonėmis. Visi turi matyti, kad esame tikintys ir gyvename pagal naujus gyvenimo principus. Jei Dievas bus pirmoje mūsų gyvenimo vietoje, visa kita bus savo vietoje.

Grįžtant prie apaštalo Pauliaus istorijos galime pastebėti, kaip pasikeitė jo gyvenimas, kai jis savo kelyje sutiko Kristų. Jėzaus Kristaus meilė veda jį į kitas šalis, jis pradeda gyventi kitiems ir pagaliau Romoje savp gyvenimą paaukoja už Kristų.

Tikras religingumas yra savo gyvenimą atiduoti už Jėzų Kristų. Tai reiškia – mylėti artimą ir kasdien klausti: „Kas esi, tu Viešpatie? Ko Tu nori iš manęs?“ Tai reiškia, jog kasdien turime praktikuoti meilę ir tikėjimą.

Kad gyventume tikrą tikėjimo kupiną gyvenimą, turime pažinti Dievą. Kaip Saulius sutiko Jėzų Kristų pakeliui į Damaską, taip ir mes turime Jį sutikti.  Tai yra svarbiausia tikrojo tikėjimo sąlyga. Skirtingai nuo įvairių Rytų mokymų, kur žmogus savo pastangomis pasiekia tam tikrą pažinimo lygį, krikščionybė yra tokia religija, kur Dievas Pats Save apreiškia žmogui. Krikščionybėje Šventosios Dvasios dovanos įgalina žmogų pažinti Dievą. Tam žmogui, kuris meldžiasi, norėdamas sutikti Gyvąjį Dievą, o ne tam, kad ką nors iš Jo gautų.

Mūsų malda turi būti tokia: „Viešpatie, kas tu? Noriu tave sutikti, noriu iš Tavęs mokytis. Tu mano Gelbėtojas, mano gyvenimo tikslas. Noriu būti su tavimi kaip buvo Tavo mokiniai, kurie Tave sekė, kaip prie Tavo kojų sėdinti Marija, kaip naktį pas Tave atėjęs Nikodemas, kad galėtų išgirsti Tavo žodžius ir geriau Tave pažinti. Aš noriu būti toks, kaip jie...“

Mano maldos Dievas

Viešpatie, norėčiau pasikalbėti su Tavimi apie savo maldą. Nors man pačiam dažnai atrodo, kad Tu mažai kreipi dėmesio į tai, ką aš Tau bandau pasakyti savo maldose, vis dėlto šį kartą prašau manęs atidžiai išklausyti.

Viešpatie Dieve, aš visai nesistebiu, kad mano maldos Tavęs nepasiekia - juk aš pats dažnai kreipiu maža dėmesio į tai, už ką meldžiuosi. Pernelyg jau dažnai malda man tampa paprastu darbu, kurį turiu padaryti, pareiga, kurią privalau atlikti. Ja atsikratęs atsipalaiduoju ir džiaugiuosi, kad jau viskas baigta. Užuot buvęs su Tavimi, aš tik atlieku savo "budėjimo pareigas".

Taip, tai mano malda. Prisipažįstu. Ir vis dėlto, mano Dieve, man sunku prisiimti šią kaltę. Kaip gali žmogus tikėtis pokalbio su Tavimi? Tu toks tolimas ir toks paslaptingas. Kai meldžiuosi, mano žodžiai tarsi grimzta į gilų, tamsų šulinį, iš kurio nepakyla joks aidas, patvirtinantis, jog jie pasiekė Tavo širdies dugną.

Viešpatie, visą gyvenimą melstis ir neišgirsti atsako - ar ne per daug iš manęs prašai? Matai, kaip kartkarčiais bėgu nuo Tavęs pas žmones atsakymo, užsiimu darbu, kuris teikia atlygį. Matai, kaip man reikia atsakymo. Ir vis dėlto mano maldos niekad jo nesulaukia. O gal turėčiau priimti tuos vidinius krustelėjimus, kylančius maldoje, šviesą, kurią gaunu meditacijos metu, kaip Tavo žodį, Tavo apšvietimą? Tai, žinoma, yra iškeptas ir paruoštas atsakymas, kurį pamaldūs rašytojai yra pasiruošę pateikti. Bet man yra labai sunku tuo patikėti. Vėl visuose tuose patyrimuose aš randu tik save, tik tuščią savo paties šauksmo aidą, nors tuo tarpu aš trokštu išgirsti tik Tavo žodį, Tave Patį.

Aš ir mano mintys labiausiai reikalingos man tik kitų labui - netgi tada, kai jos sukasi apie Tave, ir kai žmonės mano, kad jie ir be to yra gana išmintingi. Aš susigūžiu pagalvojęs apie savo "išmintį", kuri tėra tik žmogaus lėkštumas ir dargi labai eilinis. O "vidinis gyvenimas", kuriame žmogus randa tik save, palieka širdį dar tuštesnę, nei bet koks išsiblaškymas ar pasitraukimas iš tuščio pasaulio triukšmo.

Aš galiu save pakęsti tik tuomet, kai galiu save užmiršti, kai galiu pabėgti nuo savęs maldoje ir atrasti gyvenimą Tavyje. Bet kaip man šito pasiekti, jeigu Tu niekad Savęs neparodai, jei visad lieki toks tolimas? Kodėl Tu taip tyli? Kodėl Tau patinka, kai aš Tau kalbu, tačiau Pats nekreipi jokio dėmesio į mane? Ar Tavo tyla nėra tikras ženklas, kad Tu neklausai?

O gal Tu klausai labai įdėmiai? Galbūt klausysi visą mano gyvenimą - kol jau viską būsiu tau išpasakojęs, kol būsiu išsakęs visą save? Ar Tu tyli būtent todėl, kad lauki, kol aš tikrai pabaigsiu, kad tada galėtum ištarti Savo žodį man, Savo amžinybės žodį? Ar Tu tyli todėl, kad vieną dieną galėtum užbaigti visą gyvenimą trukusį vargšo žmogaus monologą, prislėgtą šio pasaulio tamsos? Gal tada Tu ištarsi švytintį amžinojo gyvenimo žodį, kuriame išreikši Patį Save pačiose mano širdies gelmėse?

Ar mano gyvenimas - tai nieko daugiau, tik vienas trumpas troškimas, o visos mano maldos - tik skirtingos jo formuluotės žmogiškais žodžiais? Ar buvimas su Tavimi amžinybėje yra amžinas Tavo atsakymas į šį troškimą? Ar Tavo tyla maldoje iš tikrųjų nėra pokalbis, pripildytas begalinio pažado, kuris yra nenusakomai labiau reikšmingas nei bet koks girdimas žodis, kurį Tu galėtum ištarti mano riboto platumo širdžiai, žodis, kuris pats turėtų tapti toks mažas ir varganas, kaip ir aš?

Na, turbūt taip turi būti, Viešpatie. Bet jei toks yra Tavo atsakymas į mano priekaištą - jei jau iš tiesų nusprendei man atsakyti - tada esu parengęs Tau dar vieną, kylantį iš dar labiau sielvartaujančios širdies, nei tas, išsakytas dėl Tavo tylėjimo, o mano tolimasis Dieve.

Jei mano gyvenimas privalo būti vientisa malda, o mano malda - dalis šio gyvenimo, nuolankiai nešamo Tavo akivaizdoje, tada aš turiu rasti jėgų atiduoti jį Tau - visą, pačią savo esmę. Bet tai yra absoliučiai ne mano jėgoms.

Kai meldžiuosi, mano burna kalba, o jei melžiuosi "gerai", mano mintys ir valios aktai paklusniai suvaidina savo privalomą, gerai išmoktą mažą vaidmenį. Bet ar aš esu tas asmuo, kuris lemia maldos objektą? Pagaliau aš neprivalau melstis tik žodžiais, mintimis ar valios aktais, bet pačiu savimi - į savo maldą turėčiau sudėti save. Netgi mano valia pernelyg priklauso mano sielos išorei ir yra per silpna prasiskverbti į tuos gilius mano būties klodus, kur aš esu iš tikrųjų "Aš", kur požeminiai mano gyvenimo vandenys kyla ir krinta pagal savo unikalų įstatymą.

Kiek mažai galios aš turiu sau pačiam! Ar aš tikrai myliu Tave, kai noriu mylėti? Meilė yra visiškas savęs išliejimas, absoliutus prisišliejimas iš pačių savo būties gilybių. Ar tai yra taip, kai aš sakau, kad noriu mylėti Tave?

Kaip aš galiu melstis su meile, kai meilės malda yra absoliutus širdies atsidavimas iš savo giliausių šaknų, giliausios širdies šventovės atsivėrimas? Aš neturiu jėgų netgi pajudinti sunkius šios šventovės vartus - galiu tik bejėgiškai stovėti prieš didžiulę paslaptį, kuri yra aš pats, paslaptį, kuri palaidota, nepajudinama guli giliau, nei gali pasiekti mano įprastinė laisvė.

Žinau, mano Dieve, jog man nereikia melstis entuziastingai ar ekstaziškai, kad atiduočiau save Tavo galiai ir naudojimui, nepasilikdamas sau jokių rezervų. Malda gali būti tikra netgi tuomet, kai ji nėra pripildyta palaimos ir švytinčiai aiškaus beatodairiško savęs atidavimo džiūgavimų. Malda gali būti lyg lėtas vidinis kraujavimas, kuriame širdgėla ir liūdesys priverčia vidinio žmogaus "širdies kraują" tyliai sroventi į jo neišmatuojamas gelmes.
Būtų gerai, jei aš galėčiau melstis tuo ar kitu būdu, svarbiausia, kad galėčiau atiduoti Tau maldoje vienintelį dalyką, kurio Tu nori: ne savo mintis, jausmus ar apsisprendimus, bet patį save. Bet būtent to aš ir negaliu padaryti, nes kasdienės rutinos paviršutiniškume, kuriame skendi mano gyvenimas, aš esu nepažinęs net pats savęs. Tai kaipgi galiu matyti tave, o tolimasis Dieve? Kaip aš galiu atiduoti Tau save, kai dar nesugebėjau pats savęs surasti?

Mano Dieve, būk man gailestingas. Kai išsisukinėju nuo maldos, tai nereiškia, kad aš noriu pabėgti nuo Tavęs, bet nuo savęs ir savo paties paviršutiniškumo. Aš nenoriu pabėgti nuo Tavo Begalybės ir Šventumo, bet trokštu pabėgti iš savo paties sielos apleistos prekyvietės. Kaskart, kai bandau melstis, esu pasmerktas klaidžioti savo paties tuštumos tyrlaukiuose, nes palikau pasaulį už savo pečių, o vis dar negaliu surasti savo kelio į tikrąją vidinę sielos šventyklą, vienintelę vietą, kur Tu gali būti surastas ir pagarbintas.

Argi Tavo mylintis gailestingumas tau neparodo, kad kai durys į ten, kur gyveni Tu, yra man užtrenktos, o aš esu pasmerktas likti prekyvietėje prieš tavo katedrą, šią prekyvietę, deja, aš užpildau pasaulio nerimastimis? Ar Tavo gailestingumas Tau nepadeda suprasti, kad tuščias šių blaškymųsi tarškesys yra man daug mielesnis nei nuožmi ir grėsminga ramybė, kai bandau melstis? Ši siaubinga tyla yra vienintelis mano bergždžių pastangų maldoje rezultatas, nes aš sąmoningai nutildau pasaulio triukšmus, bet vis tiek išlieku beviltiškai kurčias iškalbingiems Tavo tylos garsams.

Ką gi man daryti? Tu įsakei man melstis, ir aš negaliu patikėti, kad būtum įsakęs kažką neįmanoma. Tikiu, kad Tu įsakei, o aš galiu įvykdyti šį įsakymą. Tavo malonės dėka. Ir kadangi visa yra taip, malda, kurios Tu reikalauji iš manęs, turi būti kantrus laukimas Tavęs, tylus stovėjimas greta kol Tu, visada esantis pačioje mano būties esmėje, atversi man vartus iš vidaus. Tokiu būdu aš galėsiu įeiti į save, į slaptą savo būties šventovę ir ten, nors kartą per visą savo gyvenimą, ištuštinti prieš Tave taurę savo "širdies kraujo". Tai bus tikra mano meilės valanda.

Ar ši valanda ateis maldos metu, tai, ką mes įprastai vadiname malda, ar kokią kitą apsisprendimo valandą, reikšmingą mano sielos išganymui, ar mano mirties valandą - nesvarbu. Ar ją aiškiai galėsiu suprasti, ar ne, ar ji tęsis ilgai, ar trumpai - visa tai yra žinoma Tau vienam. Bet aš turiu visada budėti ir būti pasiruošęs, laukdamas, kad tada, kai tu atversi duris šiai lemiamai mano gyvenimo akimirkai (galbūt Tu tai padarysi taip tyliai, jog aš nė neįtarsiu), aš nebūčiau taip įsitraukęs į pasaulio rūpesčius, kad praleisčiau šią vienintelę didelę progą įžengti į save ir į Tave. Tada savo drebančiose rankose laikysiu "save", tą bevardį kažką, kuriame visos mano jėgos ir esmė yra sujungtos lyg šaltinyje, ir aš grąžinsiu Tau šį bevardį kažką meilės atnašoje.

Nežinau, ar toji valanda mano gyvenime jau išmušė. Tik žinau, kad paskutinė jos akimirka bus mano mirties valanda. Tą palaimintą ir siaubingą valandą Tu vis dar tylėsi. Tu vis dar leisi man pačiam kalbėti, išlieti Tau visą save.

Tavo tylą tokią lemiamą valandą teologai vadina "tamsia sielos naktimi", o tie, kurie ją patyrė, vadinami "mistikais". Tai didžios sielos, kurios ne tik išgyveno šitą apsisprendimo valandą, kaip ir visi žmonės kad privalo ją išgyventi, bet sugebėjo save stebėti tame procese, kad kažkokiu būdu paliudytų savo reakcijas.

Ir po to, kai akimirka aplankys mane, po to, kai išmuš mano meilės valanda, kuri yra apgobta tavo tyla, ateis nesibaigianti Tavo meilės diena, palaimintojo regėjimo amžinybė. Bet kol kas aš turiu tik laukti aikštėje priešais Tavo ir savo šventovę. Turiu išvalyti ją nuo viso pasaulio triukšmo ir tyliai iškęsti karčią tylą ir vienatvę - baisią "jausmų naktį" - tavo malonėje ir tyrame tikėjime.

Tokia štai yra galutinė mano kasdienės maldos reikšmė - šis baisus laukimas. Mano maldose Tau patinka ne tai, ką aš jaučiu ar apie ką galvoju, ne išvados, kurias padarau, ne kažkoks dirbtinas proto ir valios darbas. Tau patinka Tavo įsakymo vykdymas ir tuo pat metu tai yra Tavo malonės dovana. Visa, kas taiso kelius, kad siela būtų pasiruošusi tam brangiam momentui, kai Tu pasiūlysi jai galimybę prarasti save tam, kad atrastų Tave, kad "įmelstų" save į Tave.

O mano maldos Dieve, duok man malonę laukti Tavęs maldoje.

Versta iš Karl Rahner "Encounter With Silence", 1993 - "Darbininkas", 1997 liepos 4, Nr. 27

Šventasis Izidorius – oficialus interneto globėjas

Bartolomėjus Estebanas Muriljo
„Šv. Izidoriaus portretas“

Atmintis – tai pasaulio lobynas.
Ji saugo visa, kas sukurta, visas mintis.
Šv. Izidorius

Sevilijos ir Vestgotų Ispanijos arkivyskupas, paskutinis lotyniškasis bažnyčios Tėvas ir viduramžių enciklopedizmo pradininkas Šv. Izidorius ( _la. Isidorus Hispalensis, _es. San Isidoro de Sevilla) yra žinomas dėl savo meilės mokslams. Gimė apie 560 metus Naujojoje Kartaginoje (Ispanija) vestgotų karaliaus dvare tarnavusio romiečio Severiano ir vestgotų karaliaus dukros Teodoros šeimoje. Jis turėjo du brolius – Leandrą ir Fulgencijų (abu tapo vyskupais) bei seserį Florentiną (ji buvo vienuolė). Vėliau visi tapo šventaisiais.

Izidorių griežtai ir rūsčiai auklėjo daug vyresnis brolis Leandras. Teigiama, kad neapsikentęs Izidorius pabėgo iš namų, kuo toliau nuo priekaištų ir nuo nepakeliamai buko kalimo. Atsidūręs laisvėje berniukas prisėdo ir pamatė, kaip tolygiai lašantys šalia tekančio upelio vandens lašai išmuša akmenyje duobutę. Staiga jis suprato, kad žmogus turi būti panašus į tuos lašus ir kryptingai mušti į vieną tikslą. Jis grįžo namo ryžtingai nusiteikęs tęsti mokslus, o Leandras pasirūpino, kad ateityje berniukas negalėtų pasprukti. Greičiausiai jis buvo uždarytas vienuolyno celėje – brolis nelabai tikėjo, kad pabėgimas nepasikartos. Jau daug vėliau, kai Leandras tapo Sevilijos vyskupu jie darniai darbavosi kartu, Izidorius netgi užbaigė brolio pradėtus darbus ir niekada nejautė jokios skriaudos ar apmaudo.

Jaunystėje Izidorius įgijo retorinį išsilavinimą, o mirus Leandrui 601 metais paveldėjo Sevilijos vyskupo katedrą baigė brolio pradėta mišiolo ir brevijoriaus rašymą ir valdė vyskupiją 37 metus. Sekdamas vyresniojo brolio pėdomis tapo vestgotų karaliaus Rekaredo šventiku ir atvertė vestgotus iš arijaniškos erezijos į Kriščionybę. Pirmininkavo Sevilijos (619) ir ketvirtajame Toledo (633) susirinkime, kur įtvirtinta valstybės ir bažnyčios vienybė ir sankcionuotas pakantumas žydams. Būtent Šv. Izidorius įsteigė atstovaujamos vyriausybės modelį. Jis atmetė autokratiško sprendimo būdus ir surengdavo Sinodus, kur buvo aptariami Ispanijos Bažnyčios reikalai.

Jis išgarsėjo, kaip vienas iš labiausiai mokytų savo epochos žmonių –bažnytiniuose susirinkimuose dėl savo nuopelnų jis buvo sodinamas netgi aukščiau nei Toledo vyskupas.

Izidorius padėjo steigti mokyklas, bibliotekas ir skriptorijus. Jo reikalavimu kiekvienoje Ispanijos vyskupijoje buvo įsteigta vyskupijos mokykla (seminarija), o joje dėstomų dalykų tarpe buvo graikų kalba, laisvieji menai, medicina, teisė, Aristotelio darbų studijavimas ir kita.
Jo literatūrinės veiklos tikslas – teologinis švietimas. Izidorius nebuvo prigimtinis rašytojas, jis labai daug skaitė ir nuolat viską pasižymėdavo, todėl didžioji jo kūrinių dalis – pagoniškų ir krikščioniškų autorių išrašai ir citatos.

Vyskupas Izidorius buvo vienas iš vaisingiausių ankstyvųjų Viduramžių rašytojų. Jo rankai priklauso kelios dešimtys kūrinių. Jų tarpe yra vertingiausias istorinis veikalas „Gotų karalių, vandalų ir Svetų istorija“ ("Historia de re g ibus Gothorum, Vandalorum et Suevorum") ir knygos „Apie tėvų gimimą ir mirtį“, „Apie šviesiausius vyrus“ (De viris illustribus),, gamtos mokslų traktatai „Apie kūrinių tvarką“, „Apie daiktų kilmę“ (De natura rerum), pamokomieji rinkiniai „Sentencijos“ ir „Sinonimai“, „Kai kurios Šventojo Rašto alegorijos“, „Šventojo Rašto skaičių knyga“ (Liber numenorum qui in sanctis scripturis occurunt), kur aiškinamos kažkurių skaičių alegorijos, bažnytinės ir vienuolynų taisyklės, išsamus susirašinėjimas su amžininkais.

Ypatingą vietą ne tik jo palikime, bet ir visoje Viduramžių kultūroje užima 20-ies knygų „Etimologija“ ((Etymologiarum libri XX), dar žinoma kitu pavadinimu – „Pradmenys“ (Origines). Tai yra pirmoji išsami Viduramžių enciklopedija, kurioje yra kiekvienam išsilavinusiam žmogui reikalingi duomenys. Ten yra gramatikos, retorikos, dialektikos, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos, medicinos, teisės ir kitų mokslų žinios. Kiekvienas knygos skyrius pradedamas nuo sąvokų ir jų supratimo aprašymo, todėl ir kilo toks veikalo pavadinimas.

Pirmieji trys šios enciklopedijos tomai pašvęsti septyniems laisviesiems menams tai yra triviumo – gramatikos (1 tomas), retorikos ir dialektikos (2 tomas) bei kvadriumo – aritmetikos, geometrijos, astronomijos ir muzikos (3 tomas) sąjungai. 4 tomas skirtas medicinai ir bibliotekoms, 5 – įstatymams ir chronologijai, 6 – bažnytiniam tekstams ir apeigoms, 7 – Dievui, angelams ir šventiesiems, o taip pat žemės ir dangaus parapijoms, 8 – Bažnyčiai ir erezijoms (Izidorius aprašė mažiausiai 68 erezijas), 9 – kalboms, tautoms, karalystėms, miestams ir titulams, 10 – etimologijai, 11 – žmogui, stebuklams ir apreiškimams, 12 – žvėrims ir paukščiams, 13 – pasaulio šalims, 14 – geografijai, 15 – architektūrai ir kelių statybai, 16 – akmenims ir metalams, 17 – žemės ūkiui, 18 – karo terminams, teisei ir viešiesiems žaidimams, 19 – laivams, pastatams ir drabužiams, 20 – maistui, instrumentams, baldams ir namų apyvokos daiktams.

Šios knygos buvo ypatingai populiarios net 9 šimtmečius – šiuo metu yra išlikę apie 1000 rankraštinių variantų. Daugelį amžių ši enciklopedija buvo Europos programinių žinių sąvadas, todėl Šv. Izidorius jau nuo seno yra laikomas mokinių ir studentų globėju.

Iki pats mirties – beveik 80 metų jis laikėsi asketiško gyvenimo būdo, o paskutinį gyvenimo šioje žemėje pusmetį taip dosniai dalino išmaldą, kad dieną ir naktį prie jo namų būriavosi iš visos šalies suvažiavę vargšai.

Šv. Izidorius mirė 636 metų balandžio 4 dieną. Romos katalikų bažnyčia Izidorių kanonizavo 1598 metais, tai padarė popiežius Klemensas VIII, o 1722 metais popiežius Inocentas XIII paskelbė Šv. Izidorių Bažnyčios mokytoju.

Šv. Izidoriaus palaikai yra Kastilijos Leono mieste, kur juos pernešė Kastilijos karalius Ferdinandas I. Jis gavo relikvijas iš Evilijos emyro ir pastatė Leone Šv. Izidoriaus bažnyčią.

1999 metais popiežius Jonas Paulius II oficialiai pavadino Šv. Izidorių kompiuterių vartotojų ir interneto globėju. Bet kame yra Šv. Izidoriaus „internetiškumas“? Pats paprasčiausias atsakymas – „Etimologijos“. Laikoma, kad Šv. Izidorius yra pirmasis duomenų bazės kūrėjas (prie jo enciklopedijos net 9 šimtmečius „jungėsi“ daugybė žmonių). Joje buvo ne vien faktų krūva – konkrečių faktų ten kaip tik ir trūko, bet ten buvo metodologija – būdas surasti tinkamą informaciją. Jis pats buvo švietėjas, mokslo populiarintojas, pagaliau - nuorodų šaltinis.

Bet ir tai – ne viskas. Reikia imti domėn tą laikotarpį ir tuos uždavinius, kuriuos jis sprendė. Pats to nežinodamas Sevilijos vyskupas kyla iš barbarų laikų, žinoma, ne jis vienas. Bet jo sukurtas virtualaus pasaulio statymo metodas buvo gyvybingas ir suteikė galimybę kurti ir perduoti kultūrą. Jis jungė tautas (-inter) ir laikus. Gali būti, kad interneto globėju jis pasirinktas dėl to, kad dabar tai yra chaotiška ir gana barbariška erdvė, neapdirbta žemė, kuriai reikia tvarkos ir kurią reikia sukultūrinti. Kažkas yra šiame pasirinkime, nes Bažnyčia nuo pat savo užgimimo nešė žmonėms civilizaciją – vienuoliai mokė čiabuvius žemės ūkio, perrašinėjo antikos filosofų traktatus, kūrė rašmenis. Lotynų kalba ilga laiką tarnavo kaip bendra kalba. O pažvelgus į bažnytines struktūras (ypatingai pirmąsias) nesunkiai atpažįsti informacijos perdavimo inter-tinklą. Jis puikiai veikė sugriuvusiuos Romos imperijos keliais. Krikščionybė turėjo puikų valstybinės informacijos apsikeitimo tinklą, kuris Europoje pasiektas tik 19 amžiuje ir buvo kur kas mažiau demokratiškas.

Šv. Izidorius rašė:
„Erezija“ kyla iš graikiško žodžio, kuris reiškia „pasirinkimą“.... Bet mes neturime teisės tikėti tuo, ką patys pasirinkome, ar rinktis tai, kuo tiki dar kas nors. Mes turime Dievo apaštalus, kuriais galima pasikliauti, ir jie nesirinko kuo tikėti, bet tiksliai perdavė Kristaus mokymą“.

Šv. Izidorius nebuvo eiliniu kultūros veikėju, todėl jo globėjiškumas priklauso nuo to, kuo laikomas internetas. Šv. Izidorius padeda pažvelgti į šį reiškinį nauju žvilgsniu.

Tačiau jis nebuvo vienintelis pretendentas į šį titulą. Kartu su juo buvo iškelta Šv. Teklė ir Šv. Pedro Regalado – abu iš Ispanijos.

Šv. Pedro Regalado gyveno XV šimtmetyje ir garsėjo tuo, kad būk tai sugebėdavęs vienu metu pasirodyti dviejuose per 77 km nutolusiuose vienuolynuose. Šio stebuklo esmė yra panaši į šiuolaikinio žmogaus galimybes – interneto pagalba jis gali būti skirtingose Žemės vietose tuo pačiu metu.

Katalonietės Šv. Teklės šalininkai manė, kad visos kompiuterinės problemas liečiančios ir jai nukreiptos maldos yra ypatingai paveikios. Ji ypatingai gailestinga atgailaujantiems spazmo skleidėjams ir vogtos programinės įrangos vartotojams. Beje, vienintelis jos ryšys su Internetu, tai, kad jos vardas kataloniškai reiškia „klavišą“.

Buvo siūloma interneto globėju paskelbti ir Šv. Antaną Padujietį, į kurį tradiciškai kreipiamasi kai reikia ką nors rasti, ypač jei pametei. Į interneto globėjus buvo siūlomi dar du, 20 amžiuje gyvenę kandidatai. Abu kunigai ir abu žuvo vokiečių koncentracijos stovyklose. Lenkų pranciškonas, tėvas Maksimiljanas Kolbė plačiai naudojosi visomis prieinamomis technikos naujovėmis, o kartą netgi sakė pamokslą .... varikliui. Antrasis kandidatas – išsilavinęs olandų kunigas Titus Brandsma. Kai į valdžią atėjo Hitleris, Brandsma buvo atsakingas už trijų dešimčių katalikiškų leidinių leidybą. Jis atsisakė spausdinti juose nacistinę medžiagą. Dėl to buvo įkalintas Dachau koncentracijos stovykloje, kur ir mirė gavęs nuodų injekciją – vokiečiai eksperimentavo su mirtimi.

Bet virtualios realybės globėju pasirinktas Izidorius iš Sevilijos. Dabar jo vardadienį mini ne tik katalikiškų kraštų kompiuterininkai, bet ir kitų konfesijų internautai. Vatikanas pirmą kartą prisijungė prie interneto 1996 metais – tada sukurtas tinklapis vatican.va. Šio tinklapio serveriai pavadinti arkangelų Rapolo, Mykolo ir Gabrieliaus vardais.

Be oficialaus globėjo katalikai turi ir specialią „Maldą, prieš pradedant naršyti internete“. Jos tekstas buvo paskelbtas katalikų svetainėje www.catholic.org :

Visagali amžinasis Dieve, kuris sutvėrei mus pagal savo panašumą
ir liepei mums ieškoti visų pirma kas gera, teisu ir gražu,
ypač dieviškajame asmenyje Tavo Viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus,
padėk mums, per šv. vyskupo ir daktaro Izidoriaus užtarimą,
kad mūsų naršymo internete metu kreiptume mūsų rankas ir akis tik ten, kur Tau patinka
ir turėtumėm meilės ir kantrybės tiems, kuriuos ten sutiksime per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.
Šventasis Izidoriau, melski už mus!

Ikonografijos Šv. Izidorius dažniausiai vaizduojamas kaip pagyvenęs vyskupas su plunksna ir knyga, dažnai su „Etimologija“. Kartais šalia jo vaizduojamos bitės, kurios simbolizuoja oratorystės dovaną. Taip pat vaizduojami broliai ir seserys.

50000 "The Guardian" numeris

2007 metų birželio 11 dieną Išleistas penkiasdešimttūkstantasis 186 metus leidžiamo laikraščio "The Guardian" numeris. Laikraščio jubiliejui skirtame straipsnyje pažymima, kad pirmasis numeris išleistas 1821 metų gegužės 5 dieną, kai Šv. Elenos saloje mirė Napoleonas, Nors žinutė apie jo mirtį pasirodė laikraštyje tik po šešių savaičių. Jubiliejiniame "The Guardian" numeryje buvo specialus įdėklas, kuriame nuodugniai pasakojama laikraščio istorija, bei patalpinta 50-ies sensacingiausių pirmųjų puslapių galerija - nuo karalienės Viktorijos mirties iki Tony Blairo atsistatydinimo. Iki 1959 metų laikraštis vadinosi "The Manchester Guardian". Pirmasis laikraščio leidėjas - medvilnės pirklys iš Mančesterio ir tuo pačiu metu žurnalistas Džonas Edvardas Teiloras (John Edward Taylor), kuris nusprendė leisti laikraštį po 1819 metų rugpjūčio 16 dieną patirto įspūdžio. Tos dienos įvykiai buvo pavadinti "Peterlo Skerdynės" (Peterloo Massacre) - Mančesterio Šv. Petro lauke (St. Peter's Fields) pasiklausyti kalbos apie parlamento reformą susirinko 60 tūkstantinė minia. Juos atakavo vyriausybės kariuomenė. Antpuolio metu žuvo 11 ir buvo sužeista daugiau nei 500 žmonių. 28 metų Teiloras buvo tų įvykių liudininkas ir jo straipsnių dėka apie Peterlo įvykius sužinojo visa šalis. Po dviejų metu, draugų patartas jis investavo pinigus į naujo savaitraščio "The Manchester Guardian" leidybą, tapo jo savininku ir vyriausiuoju redaktoriumi. Pirmieji laikraščio tiražai buvo tūkstantis egzempliorių. Jubiliejiniame dabartinio, dešimtojo iš eilės vyriausiojo redaktoriaus Alano Rasbridžerio (Alan Rusbridger) straipsnyje pažymima, kad "The Guardian" pradėjo savo gyvenimą nuo kovos už piliečių teises ir žodžio laisvę. Labiausiai žinomas vyriausias "The Guardian" redaktorius - Čarlzas Prestvičius Skotas (Charles Prestwich Scott), kuris užėmė šias pareigas 1872 metais ir liko jose 57 metus. 1907 metais jis nupirko leidinį iš Teiloro palikuonių. Jam vadovaujant "The Guardian" tapo nacionaliniu laikraščiu, o pats Skotas paskelbė principą - "komentarai gali būti bet kokie, bet faktai - šventi". Šio principo laikraštyje laikomasi iki šios dienos. Dabar "The Guardian" priklauso "Guardian Media Group". Laikraštis laikomas liberaliu ir yra priešpastatomas konservatyviajam "The Times". "The Guardian" - vienintelis nacionalinis spalvotas britų laikraštis. Nuo 2004 metų jo numeriai ištisai talpinami internete.

Šv. Rita (Saint Rita of Cascia)

Šv. Rita (1381-1457) gimė Italijos Umbrijos regiono Rokaporenos (Roccaporena), miestelyje, netoli Kaskijos (Cascia). Jos tėvai – Antonijus ir Amata Lotti nuo pat gimimo laikė ją ypatinga Dievo dovana, nes ji gimė kai jie buvo pakankamai seni. Tikrai žinoma, kad jos šeima buvo pasiturinti ir suteikė Ritai išsilavinimą.

Dokumentiškai įrodytas nuostabus stebuklas su bitėmis. Jos tūpė ant naujagimės mergaitės lūpų ir nei viena neįgėlė, bet visos nešė medų. Metraščiai taip pat byloja apie ypatingu švarumu ir gailestingumu pasižymėjusią vaikystę bei didžiuliu jos noru susijungti su Dievu. Būdama mergaite Rita dažnai lankėsi Kaskijos augustinijonių vienuolyne ir nuolat svajojo į jį įstoti.

Niekas jau nekalba apie tūkstančius Ritos amžininkių, o apie ją sakoma, kad „ji pradėjo nuo paniekos pasauliui ir atėmė iš savęs pasaulietišką tuštybę“. Kai jos tėvai primygtinai reikalavo, kad ji „gyventų atsižvelgdama į šeimos padėtį ir jos teikiamas sąlygas“, mergaitė atkirto, kad „jos padėtis ir sąlygos yra ne kas kita, kaip tarnavimas už ją mirusiam ir nukryžiuotam Jėzui Kristui“.

Kartą Rita meldėsi Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje. Jai įsiminė šie šventi žodžiai: „Ego sum Via Veritas et Vita“ („Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“). Jie padarė tokį didelį įspūdį, kad nuo tos akimirkos karštai pamilo Jėzų ir pradėjo savo tarnystę Jam. Nuo to laiko ji atverdavo savo sielą tik Jam, vaikščiojo tik su Juo ir su kitais bendravo tik per Jį. Rita tvirtai apglėbė Jėzų ir niekada nuo Jo nesitraukė.

Tačiau jos tėvai nepaisė ir pažadėjo Ritą stipraus ir karšto charakterio vyrui Paolo Mancini. Ji nuolankiai sutiko su tėvų sprendimu ir priėmė tai kaip Dievo valią. Netrukus po vedybų jiems gimė dvynukai berniukai. Rita gyveno tipišką Rokaporenos namų šeimininkės, motinos ir žmonos gyvenimą. Netrukus Paolo įsidarbino miesto sargybiniu. Kaip ir daug kur, Kaskijoje buvo stipri dviejų politinių frakcijų – Gvelfų ir Gibelinų priešprieša. Pareigūnas Paolo neretai patekdavo į šių dviejų frakcijų konfliktus ir nuolat patirdavo įtampą, kuri vis dažniau išsiliedavo Mancini šeimoje. Audringas temperamentas vis dažniau pasireikšdavo brutalumu. Apimtas pykčio dėl praloštų pinigų vis dažniau mušdavo savo žmoną. Maldomis, kantrybe ir meile Rita sugebėdavo atsilaikyti prieš smurtą, tačiau ji negalėjo apginti vyro nuo to pavojaus, kurį jam kėlė visuomenė.

Nepaisydami Ritos prašymų ir įtakos abu sūnūs taip pat pasuko tėvo keliu.

Vieną dieną iš darbo grįžtantis Paolo pateko į pasalą ir buvo nužudytas. Vyro mirties sukeltą skausmą padidino abu sūnūs, kurie laikėsi nerašytų įstatymų ir prisiekė siekti kraujo keršto – vendetos. Vienintelis jos atsakas buvo malda ir įkalbinėjimai.
Jos sūnūs dėl natūralių priežasčių mirė jauni, tačiau jie jau buvo atgailoje ir priėmė paskutinius sakramentus, kurie ir apsaugojo nuo kūniškų ir dvasinių pavojų. Nepaisydama sunkios netekties ji dėkojo Dievui, kad abu mirė ramybėje ir laisvi nuo mirtinos nuodėmės.

Dabar ji liko visiškai viena ir laisva nuo šeimyninių pareigų. Ji dar kartą prisiminė jaunytėje patirtą pašaukimą – įstoti į Šv. Marijos Magdalenos augustinijonių vienuolyną. Tačiau kai kurie šios bendruomenės tikintieji priklausė tai politinei frakcijai, kuri buvo atsakinga už Paolo mirtį, todėl darė kliūtis Ritai. Jos prašymas priimti į vienuolyną buvo atmestas. Laimei, ji nebuvo lengvai atkalbama nuo to, kas jai buvo žinoma, kaip Dievo planas. Ji meldėsi trims šventiesiems užtarėjams – Jonui Krikštytojui, Šv. Augustinui ir Šv. Nikolui iš Tolentino ir prašė padėti sutaikyti priešiškas Kaskijos partijas. Malda buvo sėkminga ir Rita pagaliau buvo priimta į vienuolyną.

1413 metais trisdešimt šešerių metų sulaukusi Rita pasižadėjo sekti Šv. Augustino pėdomis ir laikytis jo sukurtos regulos. Likusius 40 savo gyvenimo metų ji paskyrė save nuoširdžiai maldai, labdaringiems darbams ir stropiai meldėsi už žmones, kurie apleido savo religines pareigas. Ji ypatingai siekė išsaugoti taiką bei sutarimą Kaskijos miestiečių tarpe. Būdama vienuole, ji buvo visoms seserims pavyzdys: visas ji pralenkė apsimarinimais ir buvo plačiai žinoma, kad Dievas išklauso jos maldą. Ją vargino nuolatinės ligos. Bet savo kantrybe, dvasios skaidrumu ir nuolatine malda ji jungėsi su Kristaus skausmais ir su Dievu. Su didžiule ir tyra meile Rita siekė kuo artimiau susieti save su atperkamąja Jėzaus kančia. Jos troškimas išsipildė ypatingu būdu.

Kai jau jau buvo 60 metų, vieną dieną ji, kaip jau buvo įprasta, kontempliavo priešais Nukryžiuotojo Kristaus paveikslą. Staiga jos kaktoje atsirado nedidelė žaizda – tarsi spyglys iš Kristaus erškėčių vainiko pervėrė jos odą. Kitus 15 metų ji turėjo šį niekada neužgyjantį vienybės su Viešpačiu ženklą. Nepaisydama sunkios ligos ir skausmo, ji iki pat mirties neatsisakė labai asketiško gyvenimo būdo.
Paskutinius keturis savo gyvenimo metus Rita buvo prikaustyta ligos patale ir valgė tiek mažai, kad galima sakyti, jog jos gyvybę palaikė vien Eucharistija. Nepaisydama didžiulių kančių, savo kantrybe ir džiaugsmingu nusiteikimu ji labai įkvėpė savo seseris Viena iš jų, lankėsi pas Ritą vos keli mėnesiai prieš mirtį ir vėliau liudijo apie vieną iš pirmųjų Ritos stebuklų. Paklausta, ar turi kokių nors ypatingų pageidavimų, Rita atsakė, kad norėtų turėti raudoną rožę iš savo tėvų namų. Tai buvo paprastas, bet sunkiai įvykdomas pageidavimas – už lango buvo sausio mėnuo. Vis dėlto sesuo nuvažiavo į Ritos tėviškę ir nustebo radusi ant rožių krūmo vienintelį, ryškiai raudoną žiedą. Ji nedelsiant atvežė žiedą Ritai, kuri karštai meldėsi dėkodama Dievui už tokį meilės ženklą.

Taip erškėčio šventoji tapo rožės šventąja. Ta, kurios beviltiški norai buvo įgyvendinti, tapo užtarėja tų, kurie turi beviltiškų norų... Paskutinius jos ištartus žodžius girdėjo seserys: „Pasilikite šventoje Jėzaus meilėje. Likite paklusnios šventajai Romos Bažnyčiai. Likite taikoje ir broliškame dosnume“.

Šv. Rita mirė 1447 metų gegužės 22 dieną Kaskijoje. Jos kūnas yra stikliniame karste Kaskijos Šv. Ritos bazilikoje. Jos kūnas ne kartą be niekieno pagalbos keitė savo padėtį o jos akys būna tai atmerktos tai užmerktos.

1627 metais popiežius Urbonas VIII paskelbė ją palaimintąją, o 1900 metų gegužės 24 dieną popiežius Leonas XIII paskelbė šventąja. Minima gegužės 22 dieną.

Šv. Rita globoja, tėvystę ir motinystę, prievartautojų aukas, vienatvėje esančius žmones, našles ir sužeistus. Į ją meldžiamasi nevaisingumo, kūniškų negalavimų, beviltiškais atvejais. Ji užtaria kebliomis santuokos akimirkomis. Šv. Rita yra galinga užtarėja – dėl daugybės stebuklų Ispanijoje ji vadinama „patekusių į beviltišką padėtį šventąja“ (La Santa de los impossibiles).

Šv. Rita vaizduojama laikanti rankose rožių, su žaizda kaktoje.

Malda į Beviltiškųjų Šventąją

Puikioji Šventoji Rita, stebuklų darytoja iš Kaskijos šventovės, kur visame savo grožyje miegi taikoj, kur tavo relikvijos iškvepia rojaus kvapą, gailestingai pažvelk į kenčiantį ir verkiantį mane! Tu matai kraujuojančią ir erškėčiais vainikuotą mano širdį, brangi Šventoji, tu matai, kad mano akys nebeturi ašarų, tiek daug aš jų išraudojau! Esu išvargintas ir netekęs drąsos, jaučiu, kaip maldos miršta mano lūpose. Ar turiu pulti į neviltį šioje mano krizėje?Ateik Šventoji Rita, ateik man padėti ir gelbėk mane. Ar ne tu vadinama Beviltiškųjų Šventąja, užtarėją esančių neviltyje?

Garbinu Dievo man ištartą tavo vardą ir prašau malonės (čia prašoma malonė). Visi garbina tavo vardą, vis kalba apie nuostabiausius tavo stebuklus, tik aš vienas esu nusivylęs, gal dėl to, kad negirdi manęs? O ne! Melsk už mane, melsk už mane maloningąjį Viešpatį Jėzų, kad jis pasigailėtų manęs dėl mano bėdų, ir, kad per tave geroji Šventoji Rita aš pasiekčiau tai, ko mano širdis karštai trokšta.

Meldžiamasi „Tėve Mūsų“, „Sveika Marija“ ir tris kartus „Garbė Dievui“.

Kas nori gali pasidaryti Noveną ir melstis devynias dienas.

Apaštalas Paulius

1989 metų gegužės 12 dienos Aleksandro Menio paskaita Maskvos M. Gorkio Kultūros rūmuose

O dabar papasakosiu jums apie žymiausią pasaulinės istorijos figūrą, vieną iš Naujojo Testamento autorių – apaštalą, šventąjį Paulių. Jo vardas yra dviejų tūkstantmečių krikščionybės istorijos vėliava. Jo nekentė ir Romos imperijos griovimu kaltino Adolfas Hitleris. Vokiečių filosofas Nyčė vadino jį Kristaus sumanymą sugriovusiu žyniu.

Žymiausi istorikai, tokie kaip rusas Glubokovskis ir vokietis Alfredas Garnakas pabrėždavo, kad tik apaštalo Pauliaus valia ir pastangomis Krikščionybė pasklido pasaulyje. Žymus gydytojas, filosofas, muzikantas, vargonininkas Albertas Šveiceris sakė, kad būtent Šventasis Paulius išvystė tą dvasią ir tuos pradmenis, kurie sudėti Jėzaus Kristaus Evangelijoje. Ir jie yra teisūs.

Kas gi buvo Paulius? Lotyniškai jo vardas skamba Paulus, o žydiškas jo vardas buvo Šaul arba Saul. Jis gimė pirmajame pirmojo mūsų eros amžiaus dešimtmetyje šiuolaikinės Turkijos teritorijos, Mažosios Azijos pietuose esančiame Tarso mieste. Miestas buvo Rytų ir Vakarų įtakų riboje. Saul buvo auklėjamas pagal griežtas judėjų tikėjimo sąvokas ir garbingas fariziejiškas tradicijas.

Artimieji tikėjosi, kad jis taps mokytoju ir teologu, todėl pasiuntė mokytis į Jeruzalę, pas garbingą ir žinomą rabiną Gamalielį. Gamalielis arba Gamalijilas buvo pabrėžiu – ne pačia blogiausia, o geriausia prasme fariziejų partijos patriarchas. Tai buvo garbingi žmonės, ištikimai saugoję Senojo Testamento tradicijas. Tai buvo tas pats Gamalielis, kuris perspėjo Sinedrioną nepersekioti Kristaus mokinių ir nestoti prieš Krikščionybę.

Paulius prisimena, kad jis buvo pats uoliausias mokinys Dievo įstatymus studijuojančių jaunųjų amžininkų ir tėvynainių tarpe. Sužinojęs apie susidorojimą su Steponu jis panoro parodyti, kad pritaria šiai bausmei, atėjo ir saugojo į pirmąjį kankinį akmenis mėtančių budelių drabužius.

Bet Sauliaus dvasia suabejojo tą pačią, gal net tą akimirką, kai mirė pirmasis kankinys. Kodėl šie Jėzaus Nazariečio pasekėjai yra tokie tvirti savo tikėjime? Lyg norėdamas nutildyti savo abejones jis keliauja į Damaską, kad ten, pačiame lopšyje pasmaugtų naują nazariečių judėjimą – taip tada buvo vadinami Jėzaus pasekėjai.

Kelyje į Damaską jį ištiko pribloškiantis stebuklas. Pats Saulius prisimena: „Dievas atvėrė man Savo Sūnų“. Parbloškė ant žemės ir pasuko viso gyvenimo kelią – iš persekiotojo Saulius tampa Kristaus tiesos skelbėju.

Pirmieji Jėzaus mokiniai buvo paprasti, eiliniai žmonės. Galima sakyti, kad jie priklausė žemiausiems visuomenės sluoksniams. Tai jie nieko nepridėdami skleidė Jėzaus žodį tiksliai ir teisingai. Bet kai tai įvyko, turėjo ateiti naujas, teologine mintimi ir Dievo jėga ginkluotas žmogus. Paulius buvo savo patirtį paliudijęs genijus, neeilinis mąstytojas, pirmasis krikščionių teologas ir pirmasis krikščionių mistikas.

Mūsų ir jūsų pasakojimas sustojo tuo metu, kai Antiochijos mieste buvo sukurta pirma mišri bendruomenė, pirmoji bažnyčia, kurią sudarė žydai ir graikai, sirai ir itilijiečiai bei kiti daugiataučio miesto gyventojai. Reikėjo kaip nors organizuoti šią bendruomenę vieningais pagrindais. Todėl vienas iš Jeruzalės bažnyčios steigėjų Barnabas pats iškeliavo į Tarsą ir atsivedė Saulių į Antiochiją.

Antiochiečiai laukė jo atėjimo ir tikėjosi išvysti ypatingą žmogų. Jie buvo girdėję, kad Saulius persekioja bažnyčią, jie girdėjo, kad jį atvertė kažkoks stebuklingas regėjimas. Ir kai jis pasirodė, ko gero apvylė – Saulius buvo neišvaizdus, nedidelio ūgio ir anksti praplikęs.

Iš pirmo įspūdžio jis buvo nereikšmingas, bet pažvelgus atidžiau matėsi liepsnojančios akys. Tai buvo nepalenkiama prigimtis. Niekad nematęs Jėzaus Kristaus jis regėjo jį vidine akimi.

Kristus pažadėjo, kad pasibaigus Jo žemiškam gyvenimui, Jis neregimai bus tarp žmonių ir pasireikš per Šventąją Dvasią, per guodžiančią ir užtariančią Dvasią. Ir tai įvyko, įvyko per daugybę pasekėjų, kurie nematė Jo žemiškojo veido, bet regėjo tikėjimo žvilgsniu. Paulius buvo pirmasis iš jų, paliudijęs savo patirtį. Jis pasakojo apie Kristaus gyvenimą ir nešė žinią apie Kristų pasauliui. Kristaus artumo jausmas jam ir jo aplinkai buvo toks aštrus, kad jiem rodėsi, kad netrukus Kristus ateis į Žemę pažiūrėti į pasaulyje laukiamą derlių. Todėl apaštalui kilo ištisas pranašiško pasaulio užkariavimo planas.

Pradžioje jis aplankė Mažosios Azijos miestus, vėliau kartu su savo palydovais pasiekė Europos krantus, pamokslavo Makedonijoje, leidosi į Balkanų kalnus, aplankė Atėnus ir įkūrė Korinto bažnyčią. Iš esmės jo pamokslais apimta visa rytinė Viduržemio jūros pakrantė. Taip jis veikė iki pat tuometinės pasaulio sostinės Romos, kur ir baigė savo gyvenimą kaip kankinys.

Šiandien mums šie atstumai neatrodo pernelyg dideli, bet nereikia užmiršti, kad tuomet nebuvo transporto priemonių. Paulius ėjo pėsčias, kartais gal pasinaudodavo pakeleivingais vežimais. Taip jis įveikė šimtus ir tūkstančius kilometrų Romos keliais, kurie didžiuliu tinklu gaubė visą rajoną. Kas yra buvęs Kaukazo Naujojo Afono mieste, žino, kad ten yra Ivro kalnas į kurį veda plytomis klotas Romos kelias. Tokie keliai yra išlikę daugelyje pasaulio vietų – nuo Britanijos iki Viduržemio jūros pakrančių ir Juodosios jūros. Tokiais keliais, pasikliaudami Dievo pagalba ir savo jėgomis, keliavo pirmieji apaštalai.

Paulius rašo, kad kelis kartus patyrė laivų skendimus ir ištisomis paromis plūduriavo jūroje prisilaikydamas nuolaužos. Jam grėsė tūkstančiai grėsmių, jis nakvodavo po atviru dangumi, keliavo kalnų perėjomis ir kėlėsi per upes. Kelionėje jis turėjo krepšį, lazdą ir Dievo žodį bei 2-3 bendrakeleivius.

Apaštalas Paulius savo skelbimą grindė Senuoju Testamentu, jis skelbė tą patį dievą, kuris apsireiškė jo protėviui Abraomui. Išgirdęs Jėzaus pašaukimą jis net negalvojo, jog pereina į kitą religiją. Tai buvo tas pats Dievas, tas pats Testamentas, tik dabar jis atsivėrė per Mesiją Jėzų. Paulius visiems laikams įsiminė tą dieną prie Damasko išgirstus Jėzaus žodžius:

„Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd. 9.5) Saulius gi nepažinojo Jo, jis pažinojo tik Jo bendruomenę. Saulius suprato, kad Kristus tapatina save su savo Bažnyčia – ir tai buvo jo didžiojo mokymo pradžia apie Bažnyčią, kaip Kristaus kūną, apie visišką brolių ir seserų vienybę.

Paulius-Saulius buvo laisvės apaštalas, jos mokė, kad religijos kaip Įstatymas praeina, kad žmogus negali būti išgelbėtas vien draudimais ir nurodymais. Jis neneigė, kad Įstatymas yra šventas, o Senojo Testamento Dievo Įstatymas, dėl jame minimų pačių elementariausių ir pagrindinių dorovinių sąvokų yra dar šventesnis. Sąvokas „nežudyk“, „nevok“, „nesvetimauk“ Paulius apibendrina šiais žodžiais: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“.

Paulius neneigė ir papročių, bet aiškino kad jie žmonėms reikalingi, kaip kelrodis į Kristų, pedagogika ir paruošiamoji priemonė. Todėl, kad ir koks dorovingas būtų žmogus, tai yra daro vieną, o nedaro kito jis negali susijungti su Dievu, negali gauti aukščiausios dvasinės malonės – vienybės su Dievu džiaugsmo.

Žmonių giminė sąmoningai ar ne siekia išgelbėjimo - džiaugsmingos vienybės su Dievu. Žinodamas tai Saulius skelbė, kad išsigelbės tie, kurie vienysis su Dievu ne per Įstatymą, ne žmogiško teisingumo vedami, o per tikėjimą į Jėzų Kristų, begalinį pasitikėjimą Juo.

Ar gali vienas silpnas ir susitaikęs žmogus patirti vienybę su Dievažmogiu? Žinoma, kad ne... Kad tai įvyktų, ir atsivertų durys į amžinybę Dievas pats ateina pas žmones ir įkūnija Save žmoguje. Tie, kas kreipia save į Kristų, girdi Nebylų balsą ir mato Neregimojo veidą. Tie, kas eina į Kristų, gali Meilėje su Juo susivienyti.

Pavargęs ir darbų nukamuotas apaštalas Paulius sako: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2:20). Jis pergyveno Kristaus nukryžiavimą, kaip savo mirtį ir tam yra pašauktas kiekvienas krikščionis. Todėl Didžioji Savaitė mums yra ne vien priminimas apie tų laikų įvykius, bet ir giliausias pergyvenimas.

Tas, kas su Juo mirs, su Juo ir prisikels. Apaštalas kalbėjo, kad mes esame pašaukti laisvei, o laisvė – tai Kristaus malonė. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1:21-23). Ir jis atidavė savo gyvenimą tarnystei.

Paulius ne tik pamokslavo, bet ir buvo pirmasis krikščioniškų bendruomenių bei bažnyčių steigėjas. Jos buvo vadinamos „eclesia“ (liaudies susirinkimas). Jos labai greitai plito Pauliaus gyvenimo metu - per pirmąjį krikščionybės šimtmetį. Jis krikštijo žmones, vienijo juos su Kristumi ir niekada nepaliko Bažnyčios.

Vėliau jis vadovavo naujai įsteigtoms Bažnyčioms per savo pasiuntinius, rašė joms laiškus ir raštu kreipdavosi įvairių miestų tikintiesiems. Iš šių laiškų ir sudaryta beveik visa antroji Naujojo Testamento dalis. Net keturiolika laiškų yra parašęs apaštalas Paulius, tiesa paskutinysis, keturioliktas laiškas matyt yra rašytas vieno iš jo mokinių, tačiau ten išlaikyta Pauliaus dvasia.

Skaitant laiškus gali kilti įspūdis, kad tai – teologinis traktatas arba krikščioniško tikėjimo sistema. Jis diktuodavo vaikščiodamas, o jo minčių srautas buvo audringas. Kartais jis sustodavo ir užduodavo retorinius klausimus pats sau, savo klausytojams ir skaitytojams. Tai ir sielos išpažintis tuo pačiu metu – Paulius rašė apie savo veiksmus ir savo kančias. O jo gyvenimas tikrai nebuvo lengvas.

Kaip ir visi genijai, Paulius pasižymėjo sudėtingu charakteriu, buvo impulsyvus, tačiau sugebėdavo visa tai suvaldyti savyje ir mylėti aplinkinius. Daugelis žmonių prie jo buvo nuoširdžiai ir giliai prisirišę, o Paulius atsakydavo tokia pačia meile. Jis dažnai vadino save dvasiniu tų žmonių maitintoju ir motina. Jis sakydavo „Aš pagimdžiau jus Kristuje“.

Tačiau ne visi jį suprasdavo. Kristaus nepriėmę žydai laikė jį tėviškus papročius ir įstatymus niekinančiu laisvamaniu. Romos valdžiai jis buvo disidentas, ramybės drumstėjas ir visuomenės piktintoju. Stabmeldžiams jis buvo nesuprantamus dalykus kalbantis žmogus. Graikų ir romėnų mokslininkai laikė jį judėju, jo sąvokos buvo tampriai susijusios su Šventuoju Raštu, o tai jiems buvo neprieinama. Vienu žodžiu kritika, polemika ir kaltinimai liejosi iš visų pusių. Nesnaudė ir policija: jis buvo įkalintas, viešai baustas nuplakimu ir galop nukirsdintas Romoje.

Pauliaus žodis sklinda per šimtmečius, jo dvasia ir šiandien yra Bažnyčiose. Didysis Bažnyčios mokytojas Jonas Auksaburnis IV amžiuje kalbėjo, kad Paulius yra didžiausias iš apaštalų. Jis tarsi paukštis skriejo virš pasaulio ir skelbė Evangeliją. O Reformacija prasidėjo nuo to, kad Laišką Romiečiams perskaitęs Liuteris suprato, kad žmogus neišsigelbėsi įstatymo pagalba.

Viduramžių žmogus pamiršo Naujojo Testamento esmę ir ėmė manytis, kad išsigelbėjimą galima pelnyti atliekant kažkokius darbus, palaikant su Dievu grynai formalius santykius, vėliau pateikti jam sąskaitą, kaip tai darydavo fariziejai. Jis ir elgėsi pagal raidę, nenusidėdavo įstatymo numatytais atvejais ir manė, kad tai atvers kelią į Dangaus Karalystę.

Liuteris suvokė, kad tai buvo baisus paklydimas, kad nei vienas žmogus nebus teisus prieš Dievą, kad vis yra nuodėmėje: ir besilaikantys įstatymo ir nesilaikantys, Bažnyčios nariai ir jai nepriklausantys, stabmeldžiai ir judėjai – visi vienaip ar kitaip yra nuodėmingi. Ir jis parodė kaip mums reikia Dievo.

Įstatymas ir doroviniai principai mums sako: „Sustok, tai raudona šviesa“. Tačiau mes to nesugebam, mes žinome, koks silpnas yra žmogus ir, kad joks moralinis kodeksas nėra pajėgus pakeisti mūsų prigimtį. Tai kas yra pajėgus? Tai gali ką Paulius vadino ... Kristaus malone. Tas, kas randa dvasinę vienybę Kristuje, tas gali tapti nauju žmogumi.

Todėl Paulius sako, kad esmė ne tame, kad mes laikytumės ar neigtume įžadus, svarbu „tikėjimas, pagrįstas meile“. Tas, kas taps nuoširdžiu Kristaus sekėju, tas taps ir nauju kūriniu. Toks yra mūsų tikslas. Tai ne Bažnytinė idilija, nereiktų suprasti, kad noriu pavaizduoti dabartinį bažnytinį gyvenimą taip, lyg mes jau būtume tapę „naujomis būtybėmis“, nauju kūriniu. Ne, mes tik siekiame, tai tikslas ir to nereikia užmiršti.

Apaštalas Paulius buvo didis universalistas. Jis sakė, kad „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3:28). Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo lyties, genties, amžiaus - visi esam brangūs Dievui. Tai ne visada buvo suprantama ir iššaukdavo priešpriešą.

Ir vis dėlto tokia ginčytina knyga, kaip apaštalo Pauliaus laiškai, įtraukta į Naująjį Testamentą. Tai yra bažnytinės istorijos stebuklas. Paulius turėjo daug priešininkų, kad galėtum lengvai paaiškinti tą faktą. Kokiu būdu tai įvyko? Kodėl būtent jo laiškai tapo Naujojo Testamento doktrinos pagrindu? Todėl, kad to norėjo Šventoji Dvasia.

Nemanykite, kad lengva skaityti Pauliaus laiškus. Visų pirma visi vertimai yra netobuli. Antra – Paulius rašė nepakankamai aiškiai – į tai kreipė dėmesį jau senovės skaitytojai. Jo kalba audringa, dažnai paini ir įtempta, jis dažnai kartoja vieną ir tą patį terminą, tą patį žodį. Jį tarsi persekioja kažkokia mintis. Jo laiškai – ne oratorinis ar filosofinis svarstymas, o ugnis ir kunkuliuojantis vulkanas. Be jokios abejonės jo sieloje siaučia audra.

Bet aš tikiuosi, kad artimiausiu laiku pasirodys nauji, tobulesni, dar tiksliau apaštalo mintis perduodantys vertimai. Nepaisant to, jo laiškus reikia skaityti ramiai, dėmesingai, peržvelgiant analogiškas ir lygiagrečias Naujojo Testamento vietas. Be tokio priėjimo nedaugelis supras ką nors daugiau nei atskirus posakius.

Kartais Paulius pasisakydavo aiškiai ir tiksliai. Tai jam priklauso posakis „Kas nedirba, tas nevalgo“. Jis paliko ir daugybę aiškių formuluočių, įėjusių į kultūrą ir šnekamąją kalbą. Pavyzdžiui daugeliui žinomas posakis „Dyglys kūne“. Paulius sirgo kažkokia liga ir sakydavo: „Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau.“ (2 Kor 12:7) Nėra žinoma, kas tai per liga, nerandama jokių įrodymų, tačiau spėjama, kad ir kaip daugelis įžymių žmonių – Napoleonas, Julijus Cezaris ar Mahometas, Paulius kentėjo nuo epilepsijos priepuolių. Bet kokiu atveju dėl ligos jis netapo silpnas ir bejėgis. Paulius sugebėjo iškęsti didžius išbandymus – jis pėsčias keliavo per ištisas šalis, kovojo, polemizavo, gynėsi, sėdėjo kalėjimuose, buvo kankinamas ir ištvėrė, jis nenustojo skelbti Dievo žodžio. Tokius darbus galėjo atlikti tik labai stiprus žmogus.

Štai koks buvo apaštalas Paulius – švelnus, mylintis, subtilus ir net pažeidžiamas ir tuo pačiu metu rūstus, tvirtas, bebaimis, nepalenkiamas, kartais netgi žiaurus, aštrus ir ūmus. Jonas Auksaburnis apie jį kalbėjo: „Nors jis ir Paulius, bet visgi jis buvo žmogus“. Bažnyčia niekada nevaizdavo jo antžmogiu. Jis be jokios abejonės pralaimi prieš Jėzaus Kristaus asmenį. Kad ir koks didis jis būtų – jis tik žmogus.

O Kristus visada iškyla virš žmogaus lygmens. Bet Paulius niekada ir nelaikė savęs nei naujos religijos steigėju, nei jos šaukliu, jis nuolatos tvirtino, kad yra Jėzaus Kristaus pasiuntinys, nešantis Gerąją Naujieną ir Jo Evangeliją. Paulius turėjo nepaprastą savybę – jis jautė Kristaus ir Šventosios Dvasios buvimą ir visada, žengdamas bet kurį žingsnį gyvenime meldėsi žinodamas, kad jam bus pasakyta ką daryti. Jis nuolatos gyveno Vedamas.

Esu tikras, kad neapsiriksiu pasakydamas: apaštalas Paulius dar nėra suprastas ir neišsemtas didis jo palikimas. Jis penėjo galingiausius visų laikų ir mūsų amžininkų protus. Netgi aršiausi, besistengiantys pateikti jį, kaip Krikščionybės tiesas iškreipusį asmenį, priešų užpuolimai nuo pačių seniausių laikų iki pat šios dienos, liudija jo asmenybės didingumą.

Štai toks, mano mieli bičiuliai, trumpas ir labai bendrais bruožais nusakytas šio žmogaus portretas.

Mirti ar gyventi?

„Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje išsaugos ją amžinajam gyvenimui. (Jn 12, 24-25).

Tai gera žinia mums, liudijanti, kad Kristus nemirė. Gyvenantis amžinajame gyvenime, apipintas legendomis ir mistifikacijomis, apspjaudytas ir sentimentaliai saldus Dievo žodis vis dar tebekalba mums per gyvąjį Kristų.

Šita ištrauka kalba apie kančią, kaip gyvybės sąlygą. Kas iš mūsų labai trokšta atsisveikinti su savuoju “aš”, be kurio ir pati gyvybė nieko verta – beliekantis biologinis procesas? Tas nenutrūkstantis “čia ir dabar” iki tos akimirkos, kai kūnas pradeda irti ir belieka tik dulkės. Ar mums iš tiesų jau nereikalinga amžinybė, kuriai pats Dievas yra pašaukęs, ir kurios įrodymą tokiu nepakeliamai skausmingu būdu yra mums palikęs. Paaukoti savo vienatinį sūnų, parodydamas, kad žmogaus kaltės atpirktos. O juk jis siūlė tai dar Abraomui ir šis jau buvo bepaklūstąs… Žiaurusis Dievas? Na, taip – sustabdęs to paties Abraomo ranką pačią paskutinę akimirką. Mylintis Dievas....

“Kas iš jūsų be nuodėmės – meskite akmenį į mane” sakė Kristus. Akmenų nebuvo. Dievas dar švietė tų žmonių sielose iki tol, kol jie buvo visi po vieną. Mesti akmenį į nuodėmės neturintį Kristų nekilo ranka… Bet nerimo protas – mat Kristus nuolat, būdamas “čia ir dabar” ne tik atverdavo akis neregiams, kas yra taip miela (na kas nemėgsta rūpesčio sau?), bet ir kviesdavo tomis akimis žvelgti į savo vidų ir daryti apyskaitas. Na jau ne… Bet kas bus pirmasis? Kas išdrįs pradėti atsikratymą šiuo jau ribas peržengusiu pranašu?

Mums gal iš tiesų nepavyks rasti ir jau niekad neregėsim Kajafo vedamo posėdžio stenogramos. Daug dalykų nežinosim. Bet Dievas iki mūsų atneša esmę. Ne detales, kurios taip norėtųsi, kad būtų svarbios ir suteiktų pretekstą pasukti visą reikalą mums palankia “paties savęs sutvarkymo” kryptimi. Ką mes taip įnirtingai stengiamės priešpastatyti Dievo valiai – savasis “aš” dabar yra galingas, dabar mes taip įnirtingai save formuojam, gerdami antidepresantus, vyniodami į vatą ir slėpdami kuo giliau nuo savęs – man pavyks, aš suvoksiu, aš iškęsiu, aš nusiteiksiu pozityviai ir tapsiu laimingas. Ir taip ilgus metus. O jau tada kai būsiu švarus – tada šalia Dievo. Būtinai šalia. Kolega.

Kristus yra Dievo sūnus ir kas galėjo būti lengviau jo Tėvui ir jam, kaip išvengti to gėdingo nukryžiavimo – juk stebuklus darė, dviem kepaliukais duonos minias maitino… O čia tave plaka rykštėmis sužvėrėję kareiviai, minia rėkia – “ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus!“ gana su vidinėmis apyskaitomis, mes patys sau Dievai. Kas verčia lipti ant kryžiaus tokiomis aplinkybėmis? Juk nepasakysi, kad tai – laimė, kad tai saldus keršto troškimas. O net jeigu ir tai – argi ne kančia kyboti kepinančioje Jeruzalės saulėje su pervertu šonu? Kam ta kančia?

„Atleisk, jiems Viešpatie, jie nežino ką daro“, - ištaria jis. Kodėl reikia prašyti atleidimo tiems, kurie tave taip žiauriai kankina? Koki įstatymu vadovaujasi Kristus? Matyt ir tas įstatymas raštiškam pavidale mums nesukliudytų. Na nerašė jis jo. Ir neturėsim to rašto ant stalo. Nes turim jau jį širdyje. Gavom labai drąstiškai – nukryžiuodami, paleisdami kraują ir paaukoję. Net nežinodami, kad tiesiam kelią amžinajam gyvenimui.

Tik per jo kančią galėjom suvokti tikrąją Dievo meilę mums. Ir neužmirštamą pamokymą apie tai, kad kas myli savo gyvybę – ją pražudys. Atsisakydami savo senosios asmenybės dalių, kurios kelia vidinius skausmus, ydas ir nuodėmes, pripažindami jas tokiomis esančias, keliam sau nemažus skausmus ir kančias. Dievas drąsina iškęsti jas ir atgimti iš naujo. Nukryžiuoti ir atgimti baltais švytinčiais rūbais. Mirti ir prisikelti gyvenimui. Tai ir yra tas įstatymas širdyje, kuris turi ir pavadinimą – Meilės įstatymas.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Skaitydamas nukryžiavimo sceną Evangelijoje negaliu nepergyventi baimės ir gėdos. Tai jautė Petras. Bet jis buvo tūkstančius kartų už mane stipresnis.