Nepelnytai pamiršta rekordininkė

… labiausiai pasaulyje troškau tapti profesionalia lakūne ir nei amžius nei lytis negalėjo man sukliudyti.

Elinor Smit jau paauglystėje buvo pasaulinės klasės pilotė, ko gero gerokai geresnė pilotė, nei išgarsėjusi Amelija Earhart.

Elinor Smit abiem rankomis tvirtai laikė vairalazdę, kad kaip nors suvaldytų savo biplaną, kuris smiginėjo ir kratėsi naktiniame danguje.  Stipri turbulencija metė lėktuvą žemyn, Elinor patraukė droselį ir jau kitas gūsis sviedė nedidelį lėktuvėlį aukštyn. Ji nerimastingai pažvelgė į laikrodį. Iki 1929 metų sausio 31 vidurnakčio buvo likusi tik minutė. Jau praėjo 10 valandų, kai Freeport paauglė pakilo iš Mitčelo aerodromo tam, kad pasiektų naują moterų vienviečio skrydžio ištvermingumo rekordą.

Po saulėlydžio smarkiai atšalo - atviroje biplano kabinoje buvo vos 8 laipsniai. Šaltis tiesiog smelkėsi per odinę striukę, o kailiu išmuštose pirštinėse stingo pirštai. Zomšinė kaukė, kurią ji užsidėjo, kaip veido apsaugą dabar nepakeliamai dilgino nepaisant to, kad prieš skrydį mama gausia ištepė odą kremu.  Su kiekvienu įkvėpimu kaukėje likdavo garas, kuris kliudė akims. 

Elinor negrabiai atpalaidavo diržus, kad nors kiek pajudintu jau ilgas valandas mėšlungio apimtas kojas. Kaip tik tuo metu turbulencija taip mestelėjo lėktuvą, kad ji beveik iki pusės iškrito iš kokpito.

Drebančia širdimi šiaip me taip vėl priveržė diržus ir pastebėjo, kad lėktuvo stabilizatorius užšalo vienoje padėtyje.

Dar kelias valandas 17-metė mergina desperatiškai kovėsi su nuovargiu, šalčiu, turbulencija ir techninėmis problemomis. Ji apsuko ratą virš Nassau apygardos, pasuko į pietus laikydamasi Sunrise plento. Tai galėjo būti gera vieta avariniam tūpimui. Nors ji planavo išsilaikyti ore 18 valandų ir sumušti ankstesnį 12-os valandų ištvermės rekordą, gana greitai paaiškėjo, kad šitiek ilgai ji neiškęs.

Tačiau skrydžio nutraukimas prieš aušrą buvo problematiškas. Nepaisant nemažos patirties (Elinor Smit mokėsi skraidyti nuo 8 metų), ji dar niekada nebuvo tūpusi naktį ir nebuvo tikra, kad jai pavyktų.

Tuo metu dar nebuvo išrasti tobuli instrumentai, todėl piloto gebėjimai nutupdyti lėktuvą labai priklausė nuo gilios jo paties nuovokos, o Smit žinojo, kad tamsa gerokai ją mažina. Pridėkit prie to apledėjusį ir vos apšviestą lauką, lėktuvą su puspilniais degalų bakais ir suprasit, kad mergina stovėjo potencialios katastrofos akivaizdoje. Prisimindama tą naktį ji sakė, kad labiausiai bijojo ką nors užkliudyti..

Bet kokį pasirinkimą ji turėjo? Ji negalėjo garantuoti, kad jos pilotuojamas lėktuvas nesitrenks į kažkieno namą. Tad suėmusi keliais vairalazdę mėgino išlaikyti lėktuvą tiesiojoje, o ranka paėmė signalinę raketą ir iššovė leisdama suprasti jos laukiantiems žemėje kad atskrenda.

Beveik tuo pačiu metu Smit pastebėjo kitą lėktuvą, kuris lėtai suko ratus kiek žemiau.Vėliau ji sužinojo, kad tai buvo Armijos lakūnas Džimis Dūlitlas (Jimmy Doolittle), kuris grįžo iš bandomojo skrydžio Filadelfijoje ir pastebėjo, kad ją ištiko bėda. Todėl dabar jis tamsią naktį vedė ją tiesiu taku į aerodromą.

Bijodama patirti avariją ji sumažino apsukas ir, sekdama Džimį palengva leidosi į užšalusį taką. Vėliau ji pasakojo: "Po to, kai nutūpiau dar minutę sėdėjau lėktuve ir dėkojau Dievui, kad pagaliau nusileidau. Tai buvo prasčiausias skrydis mani gyvenime!''

Išbuvusi ore 13 valandų 16 minučių ir 45 sekundes Elinor Patricija Smit nutūpė Mitčelo lauke pusę ketvirtos 1929 metų sausio 31-osios ryto. Miniatiūrinė ir strazdanota panelė pasiekė pirmąjį iš daugybės vėliau pasiektų pasaulio rekordų.

Visgi jos vardas nėra žinomas taip plačiai, kaip Amelijos Erhart. Bet nepaisant to Elinor Smit yra pripažinta, kaip viena iš geriausių praėjusio amžiaus lakūnių. O daugelis laiko ją labiau patyrusia už Erhart, kuri tapo legenda dėl ilgesnės karjeros, drąsesnio pasirodymo viešumoje ir paslaptingo dingimo Ramiajame vandenyne 1937 metų vasarą.

Smit buvo viena iš ryškiausių ir spalvingiausių ankstyvosios aviacijos lakūnių. Kino teatruose apie ją buvo rodomos kino kronikos, o pirmieji laikraščių puslapiai paskelbė ją "jaunąja oro karaliene". O 1930 metais kolegos lakūnai išrinko 19-metę Elinor Smit geriausia šalies moterimi-pilote. Šiuo metu Elinor Smit vardas yra įrašytas Smitsono Nacionalinio Aviacijos ir Kosmoso muziejaus Aviacijos aukso amžiaus galerijoje.

Elinor Smit gimė 1911 metų rugpjūčio 17 dieną.

Jos atmintyje išliko vaikystės prisiminimai, kasip prie pietų stalo tėtis  su stalo peiliu rodė, kaip valdomas lėktuvas.

Nuo tos minutės, kai Elinor pirmą kartą pamatė lėktuvą (tada jai buvo 6 metukai) ji jau žinojo, kad nori būti lakūne. Tai atsitiko tą dieną, kai ji su savo tėvais ir jaunesniuoju broliuku išsiruošė į sekmadienio iškylą. Kelyje į Hiksvilį (Hicksville) buvo skelbimas: "Skraidymai lėktuvu - 5 ir 10 dolerių". Tai, ką ji pamatė greta bulvių lauko jai atrodė, kai skardinis žaisliukas. Vėliau ji linksmai prisimindavo, kad tas vaizdas jai ir broliui buvo ne mažiau, nei dabartiniams vaikams - "Žvaigždžių karai".

Elinor tėvas, estrados artistas Tomas Smitas priėjo prie "Farman" piloto ir gana ilgai su juo kalbėjosi. Po aštuoniasdešimties metų jo dukra prisiminė kiekviena tos dienos detalę. Ji prisiminė, kaip tėtis surišo šviesias kasas, kad plaukai nesidraikytų vėjyje, kaip jis įkėlė ją ir brolį į lėktuvo kabiną ir prisegė abu saugos diržais. Ji prisiminė tą jaudulį, kai lėktuvas riedėjo lauku ir kilo į dangų. Po to ji pamatė kvapą gniaužiančius vaizdus, kurių net negalėjo įsivaizduoti.

Savo autobiografijoje Elinor rašė: "Aš mačiau Atlanto vandenyną, mačiau laukus, mačiau netgi sąsiaurį. Net debesys tą ypatingą dieną prasivėrė, praleisdami šviesos šuorus, kurie nušvietė kraštovaizdį ryškiai gelsvomis ir žaliomis spalvomis. Tą akimirką, kai piloto valdomo lėktuvo ratai švelniai palietė aerodromo taką, aš jau žinojau, kad mano ateitis - lėktuvai, o skraidymas toks pat neišvengiamas, kaip ir strazdanos ant mano veido".

Tapti lakūne 1917 metais buvo radikalus sprendimas bet kam, o ypatingai - mažai mergaitei. Juk nuo istorinio brolių Raitų skrydžio praėjo vos 14 metų. Aeroplanai buvo labai primityvūs - juose nebuvo radijo ir buvo vos keli prietaisai, o katastrofos buvo beveik kasdienybė. Pilotai buvo laikomi kažkuo tarp nutrūktgalvių ir didvyrių, pasiruošusių rizikuoti savo gyvybe vardan šlovės akimirkos. To laiko moterys nelabai troško taip elgtis. Jų temperamentas nebuvo laikomas tinkamu skrydžiams, o vaikščioti tepaluotomis tarp lėktuvų - ne moteriška. Be to niekas net negalėjo pagalvoti, kad moteris vilkės kelnėmis!

Vos kelios moterys klojo savo kelią į aviaciją. 1910 metais namų šeimininkė Besika Raiš (Bessica Raiche) pakilo iš Hempstedo lauko savos gamybos lėktuvu iš bambuko ir šilko. Oficialioje aviacijos istorijoje ji yra laikoma pirmąja savarankiškai skridusia moterimi. Po metų Niujorko aktorė Hariet Kvimbi (Harriet Quimby) tapo pirmąja Amerikos moterimi, kuriai įteikta piloto licencija. O Techase Elinor numylėtinė Ketrina Stinson (Katherine Stinson) suko mirties kilpas ir statines.

Savo troškime išmokti skraidyti Elinor turėjo dvi labai palankias aplinkybes: jos motina nevaržė dukros galimybių dėl jos lyties, - ji buvo įsitikinusi, kad moterys nėra antrarūšės. O Elinor tėtis buvo aistringas lėktuvų gerbėjas. Visą laiką, kai nevaidindavo scenoje jis leido Mineolos Kurtis lauke ir nuolatos veždavosi ten savo dukrą. Matydami jos aistrą skrydžiams pilotai vis dažniau skraidindavo Elinor ir net leisdavo valdyti lėktuvą. "Tai buvo lyg virusas patekęs į kraujotaką", - apie tai kalbėjo pati pilotė. -  "Tu nori skraidyti kaskart vis daugiau".

Ji buvo paauglė. Kasdien keldavosi dar prieš aušrą, užsitempdavo megztas kojines, vilkdavosi plačias brolio kelnes ir seną odinį švarką, šokdavo į šeimyninį automobilį (tėtis išmokė ją vairuoti, kai Elinor buvo 11 metų) ir važiuodavo į Vantag (Wantagh), kur jos instruktorius saugojo savo lėktuvą. Abu kartu skrisdavo į Kurtis aerodromą, kur buvo ilgesnis takas ir Smit galėjo mokytis tūpti. Apie pusvalandį mokydavosi kilti ir tūpti, po to skubėdavo namo, persirengdavo, sėsdavo ant dviračio ir skubėdavo į mokyklą. Dažnai pavėluodavo, todėl užimdavo savo vietą klasėje patyliukais - kad niekas nepastebėtų jos vėlavimo.

Neilgai trukus šios pastangos davė savo vaisių. 15-metė Elinor Smit tapo jauniausia pasaulio moterimi atlikusia savarankišką skrydį, dar po metų ji buvo jauniausias JAV licencijuotas pilotas.  Praėjus vos mėnesiui po licencijos įteikimo ji atliko nutrūktgalvišką skrydį, kuris apskriejo pirmuosius viso pasaulio laikraščių puslapius.

Viskas prasidėjo 1928 metų rugsėjo mėnesį, kai nežymus iš Vidurio vakarų atskridęs pilotas nusprendė, jog gali išgarsėti praskridęs po Pragaro Vartų tiltu tarp Astorijos ir Wards salos. Šio triuko vengė daugelis - mat šioje vietoje nuo Yst River (East River) paviršiaus kilo stipri turbulencija, jau nekalbant apie tai, kad skraidymus po tiltais draudė Niujorko valdžia. Savimi pasitikintis kaskadininkas trenkėsi į vieną iš bangolaužių, bet liko nesužeistas. Nepaisant to jis neteko piloto licencijos.

Nesuglumintas pilotas pradėjo rodytis Kurtis aerodrome ir gyrėsi savo gabumais. Dėl savo nesėkmės jis kaltino variklio gedimą, kuris sutrukdė sėkmingai užbaigti triuką. Jis įkyrėjo visiems ir tada vienas iš aero fotografų supyko ir atšovė: "Ko čia prikibai? Net Eli gali tai padaryti!". Jis atsisuko į Smit ir paklausė: "Ar galėtum?"

"Žinoma", - Elinor trūktelėjo pečiais, nors neturėjo nė  menkiausio noro tai daryti. Bet netrukus ji sužinojo, kad kaskadininkas skleidžia gandus, jog ji sutiko pakartoti jo skrydį ir išsigando..

"Tai buvo pašėlęs sprendimas!" vėliau sakė pati Smit, kuri dabar matė tik vieną išeitį - įrodyti kaskadininkui, kad jis neteisus. Ji nusprendė praskristi po keturiais tiltais - pradedant Kvynsboro (Queensboro), po to - Viljamsburgo (Williamsburg), Manheteno (Manhattan) ir Bruklyno (Brooklyn). Ji nusprendė vengti skrydžio po klastingu Pragaro Vartų (Hell Gate) tiltu.

"The Daily News" netrukus paskelbė apie numatomą Smit ir pavadino ją "nutrūktgalve". O buvęs skrydžių instruktorius Paulis Rizo (Paul Rizzo) prisiminė, kad jie nusprendė, jog Elinor yra pamišusi ir tikrai neteks lėktuvo.

Bet 17-metė Elinor Smit jau buvo neišgąsdinama. 1928 metų spalio 21 dieną, po kelių savaičių trukusių skraidymų tarp Manhaset įlankoje išrikiuotų jachtų stiebų, nuodugnia ištyrusi potvynių-atoslūgių lenteles ir tiltų arkas, Elinor pakilo iš Kurtis aerodromo ir pasuko į Niujorką.

Kitos dienos "Daily News" pasakojo likusią šios istorijos dalį:

"Vakar po pietų 17-metė Freeport aviatorė Elinor Smit su "Waco" biplanu nerūpestingai parskrido po keturiais Yst River tiltais ir pasakė, kad šis triukas yra labai lengvas. "Man teko aplenkti porą laivų, kurie buvo šalia tiltų, bet erdvės man netrūko". Šis pasakojimas buvo iliustruotas Elinor Smit nuotrauka, padaryta po grįžimo į aerodromą - ji pudravosi savo strazdanotą nosį taip lyg nieko neatsitiko...

O laikraštis "Times" savo straispnyje sakė, kad "... mis Smit buvo perspėta, kad Komercijos Departamentas už šį triuką gali atimti piloto licenciją, bet ji atšovė, kad geriau pasinaudos šia galimybe, nei apvils daugybę žmonkių, kurie tikėjo jos planu". Skraidymo teisė jai buvo atimta tik 10-čiai dienų. Elinor išliko aktyvi pilotė ir net turėdama 89 metus atliko savarankišką skrydį. Virdžinijos valstijos Lenglio KOP bazėje ji pilotavo eksperimentinį lėktuvą C33 Raytheon AGATE "Beech Bonanza".

Iki pat šios dienos Elinor Smit yra vienintelis asmuo su sausumos lėktuvu praskridęs po keturiais Niujorko tiltais. Kai kas tai laiko laimingu atveju. Pati Elinor šaipėsi, kad nors skrydis truko vos penkias minutes, dar ilgą laiką žmonės kreipėsi į ją, kaip į mergaitę, kuri praskrido po keturiais Niujorko tiltais.

Šis žygdarbis padarė iš jos įžymybę - jau tą patį vakarą Brodvėjaus kino teatruose buvo rodoma kino kronika apie jos skrydį. Bet Smit nepanoro ilsėtis ant laurų - ji troško tapti profesionalia pilote.

20-ųjų metų pabaigoje kelios kompanijos nusprendė samdyti moteris jų lėktuvų demonstravimui. Mintis buvo paprasta: "Jei gali skraidyti moteris, - gali bet kas". Nors mintis ir diskriminuojanti, bet Smit čia konkuravo su maždaug 40-čia licencijuotų JAV piločių.

1929 metų kovo mėnesį, praėjus dviems mėnesiams po to kai 17 metė Elinor pasiekė moterų savarankiško skrydžio ištvermės rekordą - daugiau nei 13 valandų, lakūnė iš Kalifornijos Luiza Taden (Louise Thaden) aplenkė ją beveik 9-iomis valandomis. Tais pačiais metais kita moteris - Feba Omli (Phoebe Omlie) pirmoji iš moterų pakilo į 7620 metrų aukštį. Po to Erhart pasiekė visą eilę greičio rekordų ir netgi turėjo savo atstovą spaudai.

Elinor neturėjo tokio pranašumo, bet ji žinojo, kad norėdama gauti kontraktą turi ne tik profesionaliai skraidyti, bet ir pasidaryti sau reklamą. Tad praėjus vos mėnesiui, kai Taden sumušė jos ištvermės rekordą, Smit susigrąžino jį skraidydama virš Nassau apygardos 26 valandas 23 minute sir 16 sekundžių. Dar vėliau, tais pačiais metais ji ir pilotas iš Kalifornijos Bobis Trautas (Bobbi Trout) pasiekė dviejų asmenų ištvermės rekordą išbuvę ore 42 valandas, o Elinor vėl buvo pirmoji moteris pasaulyje - šį kartą ji pirmą kartą papildė lėktuvą degalais ore. Tai buvo nelengvas triukas - iš virš jų skridusio lėktuvo buvo nuleista žarna, per kurią pylė degalus. Menkiausias neatsargumas - ir niekas nebūtų jų išgelbėjęs.

Kiti pirmieji Elinor atvejai:  ji buvo jauniausia tarp vyrų ir moterų - 18 metų, kai įgijo transporto piloto licenciją, leidžiančią jai skraidinti komercinius keleivius. Tais pačiais metais ji tapo pirmąja ir ko gero vienintele savo laiko lakūne, pilotavusia karinį lėktuvą. Admirolas Viljamas Mofetas pakvietė ją į Hamptono įlanką išbandyti vieną iš mokomųjų laivyno lėktuvų. Jis liko taip sužavėtas jos darbu, kad įteikė jai auksinius admirolo sparnus. Elinor perdarė juos į žiedą ir nešioja iki dabar.

Kaip ir tikėjosi jos gabumų netrukus prireikė - 1929 metais ji pradėjo dirbti vykdomąja lakūne kompanijoje "Irvin Chute Co." ir su "Bellanca Pacemaker" po visą šalį skraidino "Irvin Parachute Company" parašiutininkų komandą, kuri rengė parodomuosius šuolius. Dar po metų ji tapo pirmąja moterimi lakūne - bandytoja Long Ailendo kompanijoje "Fairchild Aviation Corp."  Bet tuo pačiu metu ji siekė naujų rekordų ir 1929 metais lėktuvu "Curtiss Falcon" pasiekė pasaulio greičio rekordą (190.8 mylios per valandą).

Nuo 1930 iki 1935 metų NBC radijas buvo nusamdęs Elinor komentuoti tarptautinius skrydžius ir oro lenktynes.

1931 metais Smit buvo pirmoji, pakilusi aukščiau nei 30000 pėdų (9144 metrai). Pirmasis bandymas vos nesibaigė nelaime - 25000 pėdų aukštyje užgeso lėktuvo variklis. Mėgindama jį užvesti Elinor netyčia nutraukė deguonies tiekimą ir apalpo. Lėktuvas krito 23000 pėdų (7000 metrų). "Kai atsipeikėjau, supratau, kad smingu į Hempstedo telkinį". Ji įstengė nuskraidinti lėktuvą iki nelygios dirvos šalia Mitčelo aerodromo ir pastebėjo, kad tiesiai prieš akis šmėstelėjo du medžiai. Vietoj to, kad trenktųsi tiesiai į juos ("Po savaitės ketinau mėginti dar kartą!"), ji tyčia nukreipė lėktuvą į krūmynus, susigūžė kabinoje, kad nesusižalotų ir apsivertė. Vienintelis lėktuvo sužalojimas - sulankstytas propeleris.

Kitą dieną "The New York World-Telegram" pirmame puslapyje didžiulėmis raidėmis pranešė: "18-metė aviatorė išsigelbėjo palenkdama galvą". Laikraštyje teigiama, kad į katastrofos vietą atbėgę žmonės pamatė ją vaikščiojančią aplink lėktuvą ir murmančią  "Aš išprotėsiu. Aš išprotėsiu".

Nei vieno įbrėžimo neapturėjusi Smit jau po savaitės pasiekė 34500 pėdų (10515 metrų) aukštį.

Bet iš visų jos apdovanojimų garbingiausias teko 1930 metais, kai Amerikos Aviacijos skatinimo draugija paprašė visų licencijuotų pilotų išrinkti geriausius JAV pilotus ir pilotes. Kai buvo suskaičiuoti balsai, Elinor Smit apstulbo - ji išrinkta geriausia. Ji manė, kad geriausios pilotės vardas atiteks Amelijai Erhart. "Tai buvo tokia didelė garbė - žinoti, kad mano kolegos išrinko mane geriausia".

Praėjus dar vieniems metams atsitiktinumas netiesiogiai nulėmė Smit skraidymų karjeros pabaigą. Vos 20-ies sulaukusi panelė išvažiavo į Albany, kad paveiktų įstatymdavius, jog šie uždraustų elektros kompanijoms tiesti elektros linijas aplink oro uostus.  Čia ji sutiko valstijos Aviacijos komisijos narį Patriką Seliveną (Patrick Sullivan) ir pasibjaurėjo juo: "ką pupos išmano apie aviaciją? Nieko. Ničnieko!''

O įgaliotinis ir įstatymdavys nuo Niujorko Selivenas suprato, kad jam patinka arši blondinė-lakūnė ir pakvietė ją į pasimatymą. Po dviejų metų jie susituokė. Kaip ir daugelis to meto aviatorių ji išlaikė mergautinę pavardę.

Po kelių metų, kai gimė du vaikai ji vėl skraidė. Bet vieną popietę, kai ji buvo nėščia trečią kartą pilotavo sunkiai valdomą lėktuvą. Staiga dingtelėjo mintis: "Gal nebus per griežta. Aš turiu du vaikus ir jiems labiau reikia mamos, nei man reikia skraidymo".

Netrukus Smit pasitraukė iš aviacijos ir liko namie auginti vaikus. Tačiau neliko nuošalyje nuo aviacijos. Ji energingai stengėsi išsaugoti Lon Ailendo aviacijos istorijos liudijimus, buvo tarp Ankstyvųjų Long Ailendo lakūnų draugijos steigėjų ir ypač prisidėjo steigiant Long Ailendo aviacijos muziejų.

Praėjo beveik 25 metai, kol ji vėl sėdo į piloto kėdę - 1956 metais KOP pakvietė ją pagelbėti apmokymuose Mitčelo aerodrome. O 1960 metais ji pilotavo reaktyvinį mokomąjį lėktuvą T-33.

Bet netgi tada, kai ji jau neskraidė, jos mintyse nuolat buvo skrydžiai. Jos dukra Patricija Seliven prisiminė: "Net prie pietų stalo būdavo taip" - ir kraipė delną imituodama lėktuvo skrydį. Tai buvo mėgstamiausia jos pokalbių tema.

Net senatvėje Elinor Smit kartais kildavo į orą kartu su savo sūnumi iš Kalifornijoje šalia namų esančio aerodromo. Bet niekas jai neatstojo tų laisvės dienų virš Long Ailendo.

"Tai buvo nuostabūs, nuostabūs laikai," - ilgeisngai sakė Elinor. "Aš myliu kiekviena akimirką".

Elinor Smit Seliven 2010 metų kovo 19 dieną Palo Alto slaugos namuose  mirė nuo inkstų nepakankamumo. Jai buvo 98 metai. Liko keturi vaikai, penki anūkai ir keturi proanūkiai.