2021 m. liepos 12 d., pirmadienis

Padangių merginos

Kai sėdime lėktuve ir įprastu judesiu užseginėjame diržą, žinome, kad netrukus mus aptarnaus mielos stiuardesės, kurios teiks begalę malonumų ir paslaugų. Tai, kad lėktuve mus aptarnaus, maitins ir net linksmins tapo įprastu reiškiniu, kaip ir pats skrydis iš vieno miesto į kitą.

Tačiau stiuardesės atsirado gerokai vėliau, nei keleiviniai lėktuvai. Aviacijos eros pradžioje keleiviai būdavo paliekami likimo ir piloto valiai. Tai gal būt ir suprantama – vienintelė paslauga, kuri buvo reikalinga skrendant pirmaisiais aeroplanais – popierinis (ar bet koks kitas) paketas. Tų laikų lėktuvai buvo negailestingi, o lėktuvų salonai daugiau panešėjo į traukinių vagonus.

Pirmieji stiuardai buvo vyrai – juos rinko iš prabangių restoranų oficiantų tarpo. Tai prasidėjo  europietiškose avialinijose apie 20-uosius praėjusio šimtmečio metus. To meto palydovų darbą vadinti sunkiu yra sudėtinga – jų pareigos buvo padėti pakilti keleiviams į lėktuvą ir pasibaigus jam padėti iš jo išsikraustyti. Skrydžio metu paduodavo paketus ir įpildavo atsigerti. Palydovų apmokymas trukdavo 2 mėnesius. Jie mokėsi jūrinių mokslų, mechanikos, irklavimo ir mazgų rišimo. Be to jie turėjo mokėti tris kalbas.

Situacija pasikeitė 1930 metais, kai Amerikos kompanijos „United Airlines“ direktoriaus kabinetą įžengė energinga medicinos sesuo Ellen Church ir įtikino vadovybę, kad yra būtina teikti medicininę pagalbą keleiviams skrydžio metu. To pasekmė – Church ne tik buvo pakviesta į darbą, bet jai pasiūlyta pasitelkti dar kelias merginas į pagalbą. Joms buvo suteiktas trijų mėnesių bandomasis laikotarpis, kuris virto dešimtmečiais.

Pirmiems skrydžiams atrinko aštuonias medicinos seseris. Kompanija net sukūrė instrukcijas, pagal kurias į stiuardeses buvo priimamos ne jaunesnės, kaip 25 metų ir ne sunkesnės nei 53 kilogramai, ir ne aukštesnės nei 163 centimetrai. Jos privalėjo turėti medicininį išsilavinimą ir patrauklią išvaizdą.

Be medicininės pagalbos ir kavos puodelio ar gaivinamųjų gėrimų, stiuardesės privalėjo atlikti net vyrams sunkias užduotis – reikėjo padėti sukrauti bagažą, o tarpinių nusileidimų metu tampyti kibirus su degalais lėktuvui. O atvykus į galutinį punktą privalėjo padėti antžeminiam personalui įridenti avialainerį į angarą !

Pirmasis lėktuvo skrydis su stiuardese įvyko 1930 metų gegužės 15 dieną, o keleiviai buvo labai patenkinti naujove. Tai buvo "United Airlines” reisas iš San Francisko į administracinį Vajomingo valstijos centrą Šajeną. Jas iš karto ėmė vadinti „padangių merginomis“. Prieš skrydį stiuardesės turėdavo sutvarkyti saloną ir pilotų kabiną, patikrinti ar saugiai pritvirtinti keleivių krėslai. Kai salone būdavo musių stiuardesės privalėjo jas išmušti.

 Po to jos sverdavo keleivius ir bagažą, palydėdavo į saloną ir išsodindavo į vietas. Skrydžio metu privalėdavo išdalinti kramtomąją gumą, pledus, šlepetes, valyti keleivių batus, sekti, kad šie nemėtytų nuorūkų už borto ar per apsirikimą neatidarytų išeinamąsias duris vietoje tualeto, o šį privalėjo tvarkyti po kiekvieno keleivio apsilankymo. O svarbiausia – jos turėdavo atitraukti keleivių dėmesį nuo minties apie katastrofą.

Merginos dirbdavo po 100 valandų per mėnesį ir gaudavo 125 dolerių atlyginimą. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Aviakompanijų vadovai, keleiviai ir pilotai džiūgavo, tik pilotų žmonos pasisakydavo prieš patrauklias savo vyrų bendradarbes. Tačiau kas jų klausė?

1930 metais nusifotografavo pirmosios aštuonios medicinos seserys su stiuardesių uniformomis (pagal laikrodžio rodyklę apačioje iš kairės): Ellen Church, Alva Johnson, Jessie Carter, Ellis Crawford, Harriet Fry, Cornelia Peterman, Inez Keller ir Margaret Arnott.

 1944 metais į darbą buvo priimtos pirmosios „Pan American“ stiuardesės – vyko karas ir vyrų trūko. Naujosios bendradarbės mokėsi tų pačių mokslų, kaip ir vyrai. Nuo to laiko „Panam“ stiuardesės ir stiuardai už tą patį darbą gauna tokį pat atlyginimą.

Ilginant „Pan American“ maršrutus, augo paskirties punktų skaičius užsienyje, Taip didėjo šios profesijos patrauklumas. 50-ųjų metų stiuardesės iš tiesų buvo neeilinės. Į darbą būdavo priimama tik viena iš šimto kandidačių. Daugumoje tai buvo vidutinės ir aukštesnės klasės atstovės, mokančios mažiausiai dar vieną kalbą, turinčios aukštąjį išsilavinimą. Įvairiu metu „Pan American“ dirbo kelios „grožio konkursų“ nugalėtojos – Mis Švedija, Mis Liuksemburgas, Mis Puerto Rikas, Mis Prancūzija, Mis „Tarptautinės avialinijos“. Jos nešiojo kepuraites ir baltas pirštines, puikiai įvaldė „kliperio nėrimą“ – gracingą nusilenkimą paduodant gėrimus. Šios išrinktosios keliavo po pasaulį kiekvieną kartą kelioms dienoms sustodamos egzotiškuose užsienio miestuose, bendraudavo su pačiais įvairiausiais žmonėmis iš aukštuomenės, su elitu. Atsitikdavo taip, kad kai kurios, padirbėjusios porą metų, susirasdavo lėktuve savo „svajonių princą“ ir ištekėdavo.

Pirmoje klasėje būdavo tiekiama su sidabriniais įrankiais ir brangaus porceliano bei firminio krištolo induose. Į palydoves imdavo ne vyresnes kaip 28 metų merginas. Jos turėdavo būti netekėjusios, maždaug vienodo 165 centimetrų ūgio ir 54 kilogramų svorio. Ir po to, kai jos būdavo priimtos nuolat tikrindavo svorį, kad jos „išlaikytų figūrą“. Prieš kiekvieną skrydį prie įgulos prieidavo inspektorius ir ... į liemenį žnaibydavo kiekvieną stiuardesę, - ar nėra po suknele standinančios juostos, ar nepasirodė atliekami riebalai?

 Stiuardesių plaukai negalėjo liesti apykaklės, reikėjo nuolat vaikščioti su aukštakulniais bateliais. Joms būdavo dėstomos kosmetikos pamokos, mokoma kaip išsaugoti jaunystę, šviežumą ir stangrumą. Stiuardesių lūpos turėjo būti dažytos ir nuolat šypsotis. Net skrydžio metu jos turėdavo rasti laiko pasidažymui, sutvarkyti antakius ir blakstienas, pasitikrinti manikiūrą ir dar kartą apžvelgti savo kostiumą.

1944 metais į darbą buvo priimtos pirmosios „Pan American“ stiuardesės.

Nepaisant romantiško vaizdo, skrydžiai vis dėlto labai vargina. Dirbti 10 000 metrų aukštyje yra sunku. Nepriklausomai nuo metų laiko lėktuvai būna užpildyti. Jei tai ne sezono metais kompanija nuleidžia kainas ir taip užpildo atliekamas vietas. Tipiška stiuardesės darbo diena – ilgos valandos ant kojų ir nepriekaištingas įnoringų keleivių aptarnavimas. Kiekvienas reikalauja individualaus priėjimo ir dėmesio. Tenka taikstytis su blogu oru, su „oro duobėmis“, tvarkaraščio pakeitimais ir būtinai išlaikyti geras manieras. Tai nėra lengva.

Kaip ir lakūnai stiuardesės turi prisitaikyti prie laiko juostų, - neretai tai sutrikdo širdies ir skrandžio veiklą, o sausas salono oras džiovina organizmą. Pridėkite ilgas budėjimo dienas ir nutrauktą poilsį bei nepastovų darbo grafiką.

Atskridusios į kitą miestą palydovės dažniausiai būna viešbučiuose ir ilsisi. Dėl to „kaltas“ laiko skirtumas tarp kontinentų. Po darbo, kuris ėjo pagal „gimtąsias valandas“ visą naktį, jai tenka eiti miegoti ir keltis pamiegojus 3-4 valandas. Vėliau užsidaro parduotuvės ir lankytinos vietos.

Kai iš Europos į Ameriką atskridusi stiuardesė krenta miegoti, gali atsibusti paie 11 valandą vakaro su spazmais skrandyje. Nelieka nieko kito kaip užsakyti maistą į numerį, - paskui ilga nemiga iki ryto, o tada – vėl į reisą.

Lėktuvo salone laukia 400 pailsėjusių „Boeing-747“ keleivių. Juos aptarnauja 10-13 palydovų. Trys dirba pirmoje klasėje, trys – „clipper“, kiti – ekonominėje. Tiems 6 palydovams tenka aptarnauti 340 keleivių... O tarp keleivių neretai būna „vaiduokliai“ – taip yra vadinami nežinomi kompanijų tarnautojai skrendantys inkognito. Jie stebi stiuardesių darbą ir atskridę rašo ataskaitas, kruopščiai analizuodami trūkumus ir klaidas. Yra vertinamas ištisas saugumo reikalavimų, profesionalizmo ir kompleksas, jų sugebėjimas šypsotis, surasti vizualų kontaktą su keleiviais, sugebėjimas įtraukti juos į pokalbį ir greitai išdalinti žurnalus.

Iki 1989 metų „Pan American“ dar vis tikrindavo svorį, tačiau kai 116 neteisėtai „dėl per didelio svorio“ atleistų stiuardesių buvo išmokėta 2,3 milijono dolerių kompensacija, buvo sumažinti reikalavimai.

Amerikoje yra retai pereinama iš vienos kompanijos į kitą – „svetimas“ stiuardeses ir „svetimus“ stiuardus ima nenoriai dėl to, kad jie turi kitus įgūdžius ir mokėsi kitoje mokykloje.

Pareigos

Stiuardesėms, kaip ir pilotams prieš srydį tikrinama sveikata. Be viso kito jos privalo gerai atrodyti. Pagrindinė taisyklė – visada būti formoje. Nes nuo jo priklauso keleivių nuotaika. Todėl palydovėmis gali dirbti ramaus ir subalansuoto būdo merginos ir moterys. Ypatingi reikalavimai keliami stiuardesių išvaizdai. Apranga turi būti prižiūrėta, o makijažas – saikingas. Toks įvaizdis turi kelti keleivių pasitikėjimą.

Pačiame lėktuve stiuardesių brigados pasidalina atsakomybę ir gauna numerius. Pirmoji atsako už avarinę įrangą ir gelbėjimo priemones, antroji – už maitinimą, trečioji – už bagažą, ketvirtąjai priklauso prižiūrėti salono inventorių. Nai ir kas be ko, esant būtinybei, kiekviena privalo sugebėti pavaduoti savo draugę. Bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku palydovės privalo perskaičiuoti ir priimti bagažą. Būtent jos atsako už kiekvieną lagaminą. Be to jos turi mokėti suteikti pirmąją pagalbą – juk būtent medicinos seserys tapo pirmosiomis stiuardesėmis istorijoje.

 Ore joms tenka nelengvi išbandymai. Taip 2003 metų rugsėjo mėnesį reiso iš Barnaulo į Frankfurtą metu lėktuve pagimdė viena iš keleivių. Pačiame kelio viduryje jai prasidėjo sąrėmiai, tad stiuardesės pačios priėmė gimdymą. Kai lėktuvas nusileido Frankfurte, vokiečių gydytojai pagyrė merginas už puikų darbą.  Ir motina, ir padangėse gimęs berniukas buvo sveiki - jiems negrėse joks pavojus. Tų pačių metų vasario 9 dieną „Air China“ lėktuve, kuris skrido iš Pekino į Milaną kinietė moteris pagimdė dukrą. Tiesa laineris neplanuotai dėl to tūpė Maskvoje, tačiau atvykę gydytojai tegalėjo konstatuoti, kad gimdymas priimtas nepriekaištingai. Stiuardesės nukirpo bambagyslę, dezinfekcijai naudodamos „Russkaya Vodka“.

Tačiau būna ir kitokių atvejų – kartais lėktuve pradeda siautėti koks įgėręs pilietis. Stiuardesių darbas yra juos nuraminti. Nereti atvejai, kai įsisiautėjusius tenka surišti. Tačiau ne visada tai baigiasi sėkmingai. 2003 metų spalio mėnesį pirmą kartą civilinės aviacijos istorijoje „AeroMexico“ keleivinio lainerio įgula buvo kaltinima dėl keleivio nužudymo. Orlaivio stiuardesės žiauriai nukankino 25 metų austrą. Alexander Ziess iš Tirolio pirmą kartą gyvenime susirengė į tolimą kelionę. Meksikos ir vaišingų merginų grožybės taip pakerėjo, kad į „AeroMexico“ Boeing-747, skrendantį iš Mechiko į Paryžių jis pakilo gerokai linksmas. Mėgaudamasis komfortabiliu skrydžiu ir artėjančiu audringu poilsiu Prancūzijos sostinėje, lėktuve nusipirko 0,75 ltr viskio „Jack Daniels“. Netrukus ir ištuštino visą butelį. Gėrimas suveikė greitai, tad tirolietis ėmė kabinėtis prie keleivių ir siūlė pasigalynėti. Visi įkalbinėjimai buvo bergždi – chuliganas tik dar labiau siautėjo. Pagaliau dėl keleivių ir skrydžio saugumo stiuardesės buvo priverstos užpulti Ziess`ą ir apvynioti jį lipnia juosta. Keleivis stipriai priešinosi, sudraskė savo pančius ir pareiškė, kad netrukus susidoros su savo kankintojomis. Tuomet, su piloto  ir kelių keleivių pagalba buvo apvyniotas virve ir pririštas prie krėslo. Austras nenurimo ir grubiai keikėsi. Tada viena iš stiuardesių užlipdė jo burną lipnia juosta. Kurį laiką salone vyravo tyla ir ramybė. Tačiau netrukus keleiviai pastebėjo, kad chuliganas neteko sąmonės. Lėktuvas priverstinai nutūpė Niujorke, tačiau jau buvo vėlu - Ziess`as mirė greitosios pagalbos automobilyje pakeliui į Šv. Teresės ligoninę. Ten buvo nustatyta, kad Alexander Ziess mirė nuo alkoholio perdozavimo ir įtampos.

 Stiuardesių darbo stažas praktiškai neribojamas. Pasaulyje nereti atvejai, kai jos dirba po 20 ir daugiau metų. Vyrai palydovais dirba dažniausiai iki 35 metų.

Terorizmas ir stiuardesės

Stiuardesės yra pirmosios, kurios patiria teroristų agresijas. Jos privalo turėti puikią savitvardą ir išlaikyti pusiasuvyrą bet kokios agresijos metu. Užgrobto „American Airlines”lainerio, kuris vėliau rėžėsi į Pasaulio Prekybos centrą, stiuardesės Emmy Sweeney ir Betty Onge pranešė antžeminėms tarnyboms, kuriose vietose sėdėjo keturi iš penkių teroristų. Šie duomenys padėjo išsiaiškinti teroristų adresus, telefonus ir kreditinių kortelių numerius. Paaiškėjo ir pagrindinio lainerio pagrobimo organizatoriaus Mohamedo Attos vardas. Likus kelioms minutėms iki teroro akto su Emmy Sweeney kalbėjosi antžeminės tarnybos vadybininkas Michael Woodworth. Stiuardesė papasakojo jam kaip teroristai sužeidė dvi jos drauges ir perpjovė gerklę vienam verslo klasės keleiviui. Po to ji pasakė, kad „laineris artėja prie dangoraižių“. Kai vadybininkas paprašė papasakoti, ką ji mato už borto, Emmy atsakė: „Matau vandenį. Matau pastatus. Matau pastatus“. Ji pridėjo, kad lėktuvas skrenda labai lėtai.

 „Jos kalba buvo lėta, o kvėpavimas – ramus. Ji nebuvo apimta panikos“ – sakė spec. tarnybų analitikai. Iš tiesų Emmy 13 metų dirbo stiuardese ir ta ramybė buvo profesionali.

Po tokių teroro aktų keleivių avialinijose suamžėja katastrofiškai. Taip po Tu-134 ir Tu-154 katasrofos Rusijoje 2004 metais keleivių sumažėjo 15-20%. Tačiau stiuardesės nemetė savo darbo.

Aišku, galima kalbėti ir apie didelę konkurenciją – pavyzdžiui 2001 metais JAL („Japan Airlines“) gavo 14000 paraiškų į 370 vietų, o ANA galėjo pasiūlyti darbą tik 720 pretendenčių iš 23000 pageidaujančių.

Svajonės ir realybė

Dešimtys tūkstančių Japonijos universitetų absolvenčių svajoja ne apie milijonus ar darbo vietas kompanijų direktorių tarybose, o apie stiuardesių karjeras. Viena iš priežasčių yra tame, kad Japonijoje vis dar egzistuoja nusiteikimas prieš moteris. Jis dominuoja daugelyje šalies kompanijų. Prasimušti gali tik pačios kantriausios ir nuosekliausios silpnosios lyties atstovės.

Todėl daug merginų lanko šešių mėnesių stiuardesių parengimo kursus, kur yra mokoma anglų kalbos ir kaip taisyklingai šypsotis. Mokslas kainuoja kelis šimtus dolerių, tačiau daugelis merginų išleidžia kur kas didesnes sumas plastinėms operacijoms.

Toms, kurias priims, iki gyvenimo galo švytės pranašumo aura prieš kitas moteris. TV serialuose nuolat rodomos gražios ir nugludintos stiuardesės, kurios savo laivalaikį leidžia prabangiose parduotuvėse ir būtinai išteka už turtingo jaunikio.

Stiuardesių spindesys blėsta daugelyje šalių. Jau prieš kelis dešimtmečius aviakompanijos stojo į įnirtingą konkurencinę kovą, todėl teko mažinti atlyginimus, tuo pačiu metu didinant reikalavimus ir užkraunant vis daugiau pareigų.

Aviakompanijos mieliau sudaro trumpalaikius kontraktus, ir ženkliai apribojo privilegijas bei sumažino premijas. Jau apie 40-tus gyvenimo metus daugelis stiuardesių turi palikti savo darbą, nes įviazdis vis dėlto remiasi jaunyste. Jei per tą laiką nesugebėjo įsigyti kitos profesijos, tenka skausminagi ieškoti naujo darbo.

Na, o šansai ištekėti už turtingo jaunikio mažesni už minimalius.


Komentarų nėra: