Baronienė Raimonda de La Roš

 20 amžiaus pradžios aviacijos mada neaplenkė ir moterų – jos labai noriai ir entuziastingai atsiliepė į šį iššūkį. Pirmosios lakūnės buvo vadinamos „aviatrix“ ir tai labai panašėjo į „actress“ (aktorė). Ir iš tiesų pirmųjų lakūnių tarpe buvo nemažai tų, kurios atėjo į aerodromą nuo scenos. Na, ir patys skrydžiai su aeroplanais tuomet buvo nervus kutenantis reginys ir net spektaklis. Scenoje – Baronienė de La Roš!

Eliza Raimonda de La Roš (Elise Raymonde De Laroche) buvo profesionali aktorė. Ji gimė 1886 metų rugpjūčio 22 dieną Paryžiuje, šaltkalvio-santechniko šeimoje. Dvidešimties metų Eliza patyrė sėkmingą teatrinę karjerą ir pasirinko sau skambų pseudonimą „Baronienė de La Roš“ . „Baronienė“ buvo graži, moteriška ir koketiška moteris, o ekstravagantiški jos rūbai sukeldavo furorą Paryžiaus salonuose. Spalvingo charakterio mergina pretendavo tapti skulptore, tapytoja, aktore, lenktynininke ir oreive.
Bet viskas pasikeitė per kelias minutes. Po kelių skrydžių oro balionais Salone ji susipažino su aviatoriumi Šarliu Vuazjenu (Charles Voisin). Kartą kai jie pietavo kartu, šis visai netikėtai pasiūlė jai „pasivažinėti“ aeroplanu. Pirmasis skrydis buvo toks įspūdingas, kad ji ėmė įkalbinėti Vuazjeną, jog šis pamokytų ją skraidyti. Raimonda į savo pretenzijų gyvenimui sąrašą nusprendė įrašyti dar vieną siekį - tapti lakūne!

“Skraidymas yra geriausias įmanomas moters užsiėmimas" Raymonde de Laroche

Ilgai laukti neteko ir jau 1909 metų spalio 22 dieną ji savarankiškai pakilo į orą su Vuazjeno aeroplanu.  "Vuazjen" lėktuvas buvo vienvietis, todėl juo negalėjo skristi ir mokytojas ir mokinys. Dėl to mokinys būdavo lėktuve ir klausydavosi, o mokytojas šaukė nuo žemės, ką šiam daryti. Vuazjenas patarė baronienei patogiai įsitaisyti ir pradėti nuo riedėjimų lauku. Jis prigrasino jokiu atveju nekilti oran. Tačiau kas gali perskaityti Raimondos de la Roš mintis? Apsukusi ratą aerodromu ji buvo pakankamai įsitikinusi, kad yra pasiruošusi skrydžiui. Nepaisydama instruktoriaus nurodymų patraukė droselį, įsibėgėjo ir... pakilo į orą apie 5 metrus. Šį momentą matė britų žurnalistas Haris Harperis (Harry Harper): "... lėktuvas kelis šimtus jardų slydo ore, po to švelniai nutūpė ir atriedėjo atgal"

Netrukus Baronienė Raimonda de La Roš tapo pirmąja moterimi pasaulyje, kuri savarankiškai pakilo lėktuvu ir nuskriejo 6 kilometrus. 1910 metų liepos 8 dieną Tarptautinė aeronautikos federacija įteikė jai piloto licenciją Nr.36.

Dabar ją žavėjosi ne tik teatro scenoje, bet ir danguje virš Paryžiaus. Ji kildavo vis aukščiau, pasiekdavo naujus rekordus, dalyvavo rekordiniuose skrydžiuose lygia greta su vyrais. Aerodromų žiūrovai jau buvo pripratę prie odinėmis striukėmis vilkinčių ūsuotų gražuolių, bet kai aerodrome pasirodydavo grakšti dama su koketiškai skrybėlaitėje besipuikuojančia plunksna, pasigirsdavo aplodismentų škvalas ir susižavėjimo šūksniai.

Raimonda de La Roš užkariavo Paryžių ir 1913-1914 metais su „skraidančiu cirku“ patraukė į Ruaną, Budapeštą ir Kairą, o Rusijoje pasirodė pačiam imperatoriui. „Skrydžių laukas buvo nedidukas, ir niekas iš mūsų nesiryžo nuo jo kilti. Dar didesniu košmaru atrodė galimybė tūpti šiame žemės lopinėlyje. Kai pakilau į 150 metrų aukštį, iš karto atsidūriau tirštuose dūmų kamuoliuose, kurie kilo iš atokiau stovinčio gamyklos kamino. Apsukusi tris ratus apie skrydžių lauką nusprendžiau tūpti. Tam, kad tiksliai nusklęsčiau į tokį mažytį aerodromą šimto metrų aukštyje išjungiau variklį. Anksčiau man neteko sklęsti su išjungtu varikliu, bet laimei šį kartą apsiėjo be sužalojimų ir traumų. Pats caras panorėjo išreikšti man savo susižavėjimą. Į jo didenybės klausimą, ką jaučiau skrydžio metu, negudraudama atsakiau kad mano širdies plakimą vertė jausti dvi priežastys – būtinybė nutupdyti aeroplaną ant mažyčio 30 metrų lopinėlio ir atsakomybė už tai, kad po manimi – pats jo didenybė imperatorius!“

Jos biografijoje buvo ir skaudžių akimirkų. Praėjus keturiems mėnesiams po licencijos gavimo Raimonda de La Roš Reimse rungėsi išimtinai vyriškoje kompanijoje ir pateko į avariją. Pamatę suluošintą moterį iš 30-ies metrų aukščio kritusio aeroplano nuolaužose vyrai paskubėjo nusiimti skrybėles... Bet per anksti. Raimonda atsipirko kaulų lūžiais ir beveik metus praleido ligoninės lovoje. Po to ji vėl grįžo į savo „sceną“ – dangų ir iš karto gavo prizą už didžiausią įveiktą nuotolį (323 km) ir didžiausią pasiektą aukštį (4500 m).

1912 metų rugsėjo 26 dieną ją ištiko dar viena avarija – šį kartą žemėje, automobilio katastrofoje. Tada žuvo jos draugas ir ją išmokinęs lakūnas Šarlis Vuazjenas.

1913 metų lapkričio 25 dieną Raimonda de la Roš nenutūpdama skrido 4 valandas laimėjo Prancūzijos moterų taurę, kurią įsteigė Prancūzijos aeroklubas.  Pirmojo pasaulinio karo metais moterys oficialiai nušalintos nuo skrydžių, tad Raimonda tarnavo vairuotoju Prancūzijos armijoje.

1919 metų birželio mėnesį La Roš pasiekė du „moteriškus“ pasaulio nuotolio ir aukščio (pakilo į 4663 m aukštį) rekordus.

1919 metų liepos 18 dieną Le Krotua (Le Crotoy, prie Paryžiaus) ji skrido aeroplanu „Caudron“ ir vėl pateko į avariją. Raimonda planavo laikyti egzaminus ir gauti leidimą profesionaliems skrydžiams. Bet šį kartą tai buvo lemtinga avarija – Raimonda de La Roš ir antrasis pilotas žuvo. Iš pradžių laikraščiai pranešė, kad La Roš pilotavo lėktuvą pati, po to patikslino, kad ji buvo keleivė.

Šiandien Paryžiaus Le Burže oro uoste stovi paminklas, kuriame pavaizduota neįprasta lakūnų apranga – megztiniu, sijonu ir nerimta skrybėlaite apsirengusi trapi moteris Tokia prancūzų atmintyje yra likusi pirmoji lakūnė – Raimonda de La Roš.

E. F. Lebow, Before Amelia. Washington, D.C.: Brassey's Inc., 2002