Ko nesakyti kenčiančiam

“Gelbstintys” žodžiai gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

“Tai, ką išgyveni nėra taip baisu, kaip manai. Jei turėtum didesnį tikėjimą ar pozityvesnį požiūrį, jaustumeis geriau. Nusiramink ir neužmiršk, kad viskas yra į gera. Aš tai žinau, nes esu patyręs baisesnių dalykų, tačiau juos įveikiau. Todėl gali man paskambinti, jei reikės kokio patarimo ar pagalbos”.

Jei šie žodžiai jums nekelia siaubo, jūs nesate buvęs neveiksmingos “pagalbos” gavėju.

Man yra tekę patirti nemažai bejausmių komentarų ir tai buvo labai skaudu. Bet jei sąžiningai – ir pats ne kartą sakiau neapgalvotas pastabas.

Mes visi norime paremti kenčiančius draugus. Mes visi trokštame pasiūlyti tobulas įžvalgas, kurios perkeistų jų požiūrius. Mes visi norime padėti rasti džiaugsmą kasdienybėje. Tačiau besistengdami paguosti, mes dažnai sakome visiškai ne tuos žodžius ir vietoje to, kad sumažintume skausmą, jį tik padidiname.

Dalindami tokią “pagalbą”, verčiame artimus žmones jaustis kaltinamais, vienišais ir nesuprastais. Ir tada jų našta tik sunkėja. Ir jie pradeda abejoti, ar su kuo nors dar gali dalintis savo išgyvenimais.

Būdamas sužeistas ir žeisdamas kitus aš suvokiau, ko negalima daryti, kai tavo draugas kenčia.

1. Sumenkinti

Yra daugybė būdų menkinti kito žmogaus kančias. Didžioji tų būdų dauguma duoda nutuokti, kad tai, ką patiria kenčiantis žmogus dar nėra taip baisu. Tai nėra taip baisu, kaip atrodo, ne taip baisu, kaip kitiems ir ne taip baisu, kaip galėtų būti.

Kaip tai skamba:

• Įvertink savo palaiminimus. Tu turi už ką dėkoti. Žvelk į šviesiąją pusę.
• Tai yra niekis palyginus su badaujančiais Afrikos našlaičiais. Mano kaimynas daugybę kartų buvo kur kas sunkesnėse situacijose nei tu ir neprarado tikėjimo Dievu. Galėtum su juo pasikalbėti.
• Būk aukščiau to, ką patiri. Nesuprantu, kodėl tu taip sureikšmini.

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Nesuprastas. Gali pasirodyti, kad dėmesio nukreipimas padės pamiršti problemas, tačiau įprastai tai sukelia priešingą poveikį. Kai žmonės sumenkina mūsų kančias, jie tik padidina skausmą. Mes jaučiamės teisiami. Nepriimti. Tai verčia mus kuo nuodugniau papasakoti apie savo vargą, gilintis į visas skausmingiausias vietas ir vien dėl to, kad išaiškintume, jog mūsų situacija yra labai sunki.

2. Kritikuoti

Kritikavimas yra ne kas kita, kaip nepalankus vertinimas ar nepritarimas. Kai gyvenimas griūna, nepritarimas gali tapti skausmingiausiu dūriu tiesiai į širdį. Kritikavimas sužeidžia tuo, kad kenčiantis yra neįvertinamas. Jis yra nepakankamas, bedvasis. Kenčiantis žmogus trokšta meilės ir palaikymo, bet ne pasmerkimo. Nei vienas negyvena tobulo gyvenimo ir nei vienam nereikia priminti apie patirtas nesėkmes.

Kaip tai skamba:

• Nenorėčiau to sakyti, bet gali būti, kad pats to nusipelnei. Galbūt pagaliau pasimokysi iš savo klaidų.
• Jei turėtum pakankamai tikėjimo, reikalai klostytųsi kur kas geriau. Tavo pasveikimas yra tavo paties rankose. Tau tereikia tuo patikėti.  
• Aš jau pavargau nuo tavo skundų. Ar negali pakalbėti apie ką nors kita?

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Beviltiškai. Patirti kritiką giliausioje nesėkmėje reiškia patirti nusivylimą. Tikrai, mes negalime sveikti taip greitai, kaip kiti. Gali būti, kad kiti pasitiki Dievu labiau, nei mes. Gali būti, kad mes esame apsėsti savo problemų. Tačiau giliausioje kančioje mes labiausiai trokštame malonės. Mes esame sužeisti ir toliau kenčiame. Mums labai sunku išpainioti problemų kamuolį. Mums reikia padrąsinimo ir pritarimo, kad galėtume pasipriešinti.

3. Moralizuoti

Nei vienam kenčiančiam nereikia pamokslų. Ligoninėje netenkina aiškūs atsakymai. Sakydami, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera, mes esame teisūs, tačiau per laidotuves tai yra tušti žodžiai. Moraliniai pamokymai gali būti išmintingi, bet kai jie ištariami netinkamu laiku, jie tampa žudantys.

Kaip tai skamba:

• Turime džiaugtis bet kokiomis aplinkybėmis.
• Viskas tik į gera. Vieną dieną tu tai pamatysi.
• Yra natūralios pasekmės. Negalima prieštarauti Dievo valiai. Bet jei išpažisni savo nuodėmę ir imsi keisti savo gyvenimą, Dievas tave laimins. 

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Vertinamu. Kančios pragare labai nelengva pamatyti visą vaizdą. Be to kančia yra dar ir slėpinys ir niekas negali žinoti iš kur tai kyla ir koks konkretus gėris gali iš to iškilti. Bet kokie spėliojimai bus šalti ir bejausmiai. Kai reiks teologinių atsakymų, bus jų paprašyta. Bet kai jie ištariami netinkamu laiku jie yra tik savimyliški.

4. Tikrinti ir patarinėti

Pasigardžiavimas smalsiu klausinėjimu yra varginantis. Ypač tada, kai reikalaujama papasakoti apie nemalonias ir sukrečiančias aplinkybes. Bus kur kas geriau, jei palauksite ir leisite atsigauti, kol pasidalinimas tokia informacija bus lengvesnis. O kai žmogus išsipasakoja, stenkitės nepatarinėti. Patarimas gali būti naudingas, bet sakydami, ką daryti kitam, nejučia puolate į puikybę. Mes negalime ištaisyti situacijos ar asmens.

Kaip tai skamba:

• Tai kas gi konkrečiai atsitiko? Kaip dabar jautiesi? Ką ketini daryti?
• Kodėl neini pasivaikščioti? Ar su kuo nors susitikti? Tau reikia prasiblaškyti nuo problemų.
• Ar bandei tą naują gydymą? Tau reikia pasirinkti kitą gydytoją! Mano kaimyno pusbrolis stebuklingai pagijo. Turėtum ir tu pabandyti daryti tai, ką darė jis.

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Neatsižvelgiama ir pasmerkiama.  Kai mes kenčiame, visi smalsūs klausimai yra įkyrūs. Mums nereikia, kad užverstų patarimais. Ir kai kiti nuolat sako, ką turėtume daryti, mes jaučiamės verčiami pasiaiškinti dėl savo sprendimų. Be to nepageidaujami patarimai atrodo lyg kritika.

5. Išgaruoti

Kai kurie dingsta iš akiračio, kai jų artimieji patiria tragediją. Jie vengia susitikti, nes tai nepatogu.  O jei tenka, tada pokalbis būna trumpas ir dirbtinis. Jie pasiūlo miglotą pagalbą arba iš viso nieko.

Kaip tai skamba:

• Paskambink, jei ko nors prireiks…
• Tyla

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Apleistas. Skausminga patirti ignoravimą tada, kai draugų parama reikalingesnė nei bet kada. Žmonių buvimas yra geriausia iš visų įmanomų dovanų. O jų išnykimas kančios metu yra daugiau nei pastebimas ir net daugiau nei jaučiamas ir suvokiamas. Ir iš tikrųjų – kam gi paskambinti, kai prireikia pagalbos, jei visi pasiūlymai buvo migloti ir mandagūs.

Tai ką mes turime daryti?

Kai žmogus kenčia, vietoje to, kad pasiūlytume “pagalbą”, kuri iš tikrųjų tik žeidžia, naudokite tris principus:

1. Sėdėkite ir klausykite. Išlieti širdį ir turėti, kas tai išklauso yra kur kas didesnė pagalba, nei visi bet kada išsakyti paguodos žodžiai. Aš tiesiog noriu, kad kas nors su manimi būtų. Kad verktų su manimi. Kad pasakytų, jog, dejà, bet gyvenimas išties yra sunkus. Kad nesitikėtų, kad aš turiu tobulus teologinius sprendimus. Kad leistų man bambėti ir žerti žodžių tiradas. Ir kokia nuostabi dovana, kai nesijaučiu smerkiamas dėl kiekvieno desperatiškai “išvemto” žodžio.

2. Pasiūlykite labai konkrečią pagalbą. Lengviausia priimti konkrečius pasiūlymus: “Noriu kitą savaitę pakviesti tave pietų. Ar tau tiktų antradienį, o gal nori kitą dieną?” Arba: “Ketinau eiti į parduotuvę. Gal galėčiau tau ką nors parnešti?”

3. palaikykite ryšį. Melskitės. Rašykite žinutes. Paskambinkit ar aplankykit. Nuolat priminkite, kad nepamiršote.

Visi me sesame apleidę savo artimuosius kančioje. Ir visi savo sielvarte buvome sužeisti ar nusivylę savo draugais ir artimaisiais. Mes negalime tobulai paguosti ir mums nereikia jų “ištaisyti”. Vietoje to tiesiog pabūkime su kenčiančiu žmogumi. Verkite su juo. Paremkite juos sielvarte. Tam kad pagytum, reikalinga malonė.

Ir neužmirškite, kad kenčiantis žmogus nereikalauja gelbėtojo. Jis jau Jį turi… kaip ir mes.