Virš Vitebsko

Šiame paveiksle matome patį Šagalą ir jo žmoną pakilusius virš gimtojo Vitebsko. Dailininko mūza Bela buvo rafinuota turtingo juvelyro dukra. Ji ilgai bandė savo tėvų kantrybę, kai nusprendė ištekėti už viltis teikiančio  dailininko. Laimei Šagalas išaugo iki modernaus dailininko.

Dailininkas pavaizdavo visa, kas jam brangiausia – save, savo mylimąją Belą ir gimtąjį Vitebską. Laimingi įsimylėjėliai ignoruoja žemės trauką ir apsikabinę skrenda virš savo miesto. Šagalas laiko savo žmoną apglėbęs o ji moja ranka. Apačioje matome vienspalvius, pilkus namus, tik vienas namas paveikslo gilumoje – raudonas. Kadangi paveikslas tapytas 1918 metais, galima įtarti – kad raudonasis namas – bolševikų būstinė. Pačioje paveikslo apačioje matome medines tvoras, kurios ir skirdavo namus. Dar tais pačiais 1918 metais Markas Šagalas susižavėjo naująja bolševikų valdžia ir Spalio revoliucijos metinių proga tas pačias tvoras išmargino unikaliais bolševikiniais grafičiais.

Dangus labiau baltas, nei žydras, labiau monotoniškas ir sunkus, nei skaidrus. Pats Šagalas ir jo žmona apsirengę tamsiais rūbais ir tai ištraukia juos į priekį. Žiūrovas yra tarsi pakilęs kartu su jais. Pora sklendžia kaip aitvaras vėjyje, miestas liko toli apačioje, tai pabrėžia didelės figūros ir santykinai maži namai. Mes net matome žemės išlinkimą – tiek aukštai jie pakilo.

Paveikslas dar ypatingas tuo, kad jame dera kasdienybė ir pakylėta romantika. Kairiajame apatiniame kampe matome pikantišką detalę – kas gi ten darosi patvoryje? Kažkas nusileido kelnes ir lengvinasi! Netikėtas dalykas viename iš romantiškiausių Šagalo kūrinių!

Bet viskas čia dera – ir skrydis, ir plikas užpakalis ir elegantiška Belos suknelė, o ji nėra abstrakti egzaltuota ponia. Pastebėkite dar vieną dalyką – paties Šagalo figūra kampuota, o Bela – užapvalintų linijų. Ji daugiau nei reali – tie nėriniai suknelės apačioje, tie kruopščiai išpiešti bateliai. Menotyrininkai nuolat stebėsis kaip dailininkas sukūrė tokią nesibaigiančią meilės simfoniją ir dedikavo ją realiai, daugybę metų su juo gyvenusiai moteriai!

Yra manoma, kad Šagalas omenyje turėjo ir kitokią “meilę” ir abi figūras pavaizdavo susipynusias neįmanomu būdu. Jos tarsi prigludusios viena prie kitos ir yra tarsi “aptiktos” bandant surasti geriausią padėtį savo rankoms. Tačiau mes puikiai suprantame, kad tokios padėties tiesiog nėra, nes tai – meilės judesys.

Tokia abejotina figūrų padetis sukėlė Šagalui problemų Paryžiaus salonuose. Nepaisant to, kad veikėjai – visiškai apsirengę, skirtingai ir nenatūraliai nukreiptos kojos ir rankos pakankamai aiškiai leido suprasti puritoniškai publikai, kad čia vaizduojama tikra pornografija, nors vienintelė apnuoginta Belos kūno dalis – jos riešas.

Šagalas mėgo tapyti save ir Belą. Tuose paveiksluose jie yra pakilę nuo žemės. Paveikslas “Virš Miesto” yra jų meilės šventė ir poros manifestas po vestuvių.

Štai kaip Šagalo mylimoji Bela Goldenberg pasakojo apie jų sužadėtuves:

“Staiga pajutau, tarsi kilčiau į orą. Tu stovėjai tik ant vienos kojos, lyg kambario sienos jau nebegali talpinti tavęs. Tu pakilai iki lubų. Tavo galva atsigręžė į mane ir pasuko mano galvą į tave. Mes skridome virš gėliu lauko, virš langinėmis puoštų namų, stogų, kiemų ir bažnyčių”

Šis jausmas buvo abipusis, todėl Šagalas ne kartą tapė jų meilę skelbiančius paveikslus. Ir juose matome skraidančią porą, Belos žodžiais tariant “taip, lyg tame nebūtų nieko neįprasto”. Romantinės Šagalo metaforos yra lengvesnės už orą, pakylėtos, jos sklando ir tiesiog kelia mus aukštyn.

Paveikslas “Virš Miesto” (kitur – “Virš Vitebsko”) yra eksponuojamas Maskvos Tretjakovo galerijoje.

Tikrasis paveikslo dydis - 45 x 56 cm