Kaip dažnai nė nesusimąstome ties iš pirmo žvilgsnio įprastais augalų pavadinimais. Iš tiesų – medžiai, gėlės, daržovės ir vaisiai šiandien yra tapę tiesiog vartojamais produktais, nesvarbu kokiu būdu vartojame. Mes grožimės, mes ragaujame, mes naudojame juos savo labui. Ir nieko nuostabaus – juk visa tai ir sukurta žmogui. Štai jau pirmose Pradžios knygos elutėse skaitome: „Dievas tarė: „Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko. Žemė išželdino augmeniją: augalus, duodančius visų rūšių sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera.“ (Pr. 1, 11-12). Ar žinote, kad šio darbo Jis ėmėsi jau antrąją dieną, iš karto po to kai sukūrė dangų ir žemę, ir kai atskyrė vandenis nuo vandenų? Tai yra padarė lyg ir šiltnamį, kur drėkinimas užtikrinamas ir iš apačios ir iš viršaus – atskyrė vandenis po skliautu, nuo vandenų viršum skliauto. Tai labai svarbus sprendimas. Galime pamanyti, kad tai tik Jo įgeidis, juk apie žmogų dar ir kalbos nėra. Bet juk nežinomi Dievo planai, kol Jis pats jų neatskleidžia. Netrukus jie bus atksleisti.
Dievas jau nuo pat Pradžios yra Sodininkas. Atsiverskime antrąjį Pradžios knygos skyrių. Štai kas ten sakoma: „VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui.“ (Pr. 2, 8-9). Jis išaugino įvairių medžių ir paskyrė tai žmogui. Ir ne vien tam, kad valgytume ir grožėtumės, bet ir tvarkytume jį: „VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr. 2, 15). Tvarkyti turime irgi ne Jam o sau, nes baigęs savo kūriniją: „Dievas tarė: „Štai aš jums daviau visus, visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, kurie veda vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“. (Pr. 1, 29). Aiškiau ir teisingiau būti negali – savo kūrinius mylintis Dievas pats užveisia sodą, kuris bus maistas (malonus pažiūrėti!) žmonėms. Teisinga, kad jie tuo sodu ir rūpintųsi.
Bet žmogus pernelyg lengvabūdiškai žvelgė į šią dovaną – nepaprasto grožio Edeno sodas buvo išties labai gausus, su daugybe augalų, gėlių ir medžių. Tarp jų buvo vienintelis medis, kurio vaisių Dievas valgyti neleido: „Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr. 2, 17-16).
Bet kodėl žmogui parūpo būtent šis medis? Kaip ten bebūtų, Edeno sodas buvo užvertas. Ne dėl Dievo pykčio, o dėl to, kad paragavęs gero ir pikto pažinimo pažinimo vaisiaus, žmogus savo noru pateko į situaciją, kur gera ir bloga turi būti atpažįstama. Pagunda tapti „kaip Dievas“ buvo įgyvendinta, bet žmogui visada truks paties Kūrėjo, todėl gero ir pikto atskyrimas niekad nebus įmanomas be Jo. Vėliau matome, kad žmogus ir jo žmona ne tik, kad neatskiria gero nuo blogo, bet ir patys jį kuria, kaltindami vienas kitą ir aplinkybes.
Įdomu, kad Edeno sodo aprašyme nėra nurodomas nei vieno augalo pavadinimas. Galėtume viską suversti įkvėptiesiems autoriams, kad jie to nepadarė. Bet ar nėra taip, kad vardinti visus Edeno sodo augalus yra beprasmiška, nes jame buvo visi mums žinomi ir nežinomi augalai bei medžiai? Beje, gali būti, kad ten nebuvo piktžolių ir sunkaus darbo reikalaujančių augalų (bulvių, medvilnės, ryžių) – jie galėjo atsirasti jau po žmogaus nuopolio. Bet kalbame apie tą dieną Edene, kai nuopolio dar nebuvo ir negalėdami nieko išskirti, tikriausiai ir nesistengtume to daryti. Didžiuliai sąrašai vargu ar ką nors atskleistų, juk Šventąjį Raštą įkvėpęs Dievas davė mums dar ir istoriją, kurioje turėjo būti ir permainos, tad tie pavadinimai šiandien mažai ką ir paaiškintų.
Visgi vienas augalas buvo išskirtas. Kai pirmieji žmonės paragavo uždrausto vaisiaus: „Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus“ (Pr. 3;7). Figmedis yra pirmasis Šventajame Rašte minimas augalas, o figos lapas tampa pirmuoju augalu-simboliu. Jis ženklina susvetimėjimo pradžią – juk juo buvo užsidengta ne vien dėl lytiškumo gėdos. Štai kaip tai aiškina Jozefas Ratcingeris: „... žmogus nebenušviečiamas Dievo šlovės ir nebematantis kito žmogaus toje šlovėje, kito akivaizdoje yra kaip nuogas, ir žmonės tiesiog nebegali vienas kito priimti“ („Dievas ir pasaulis“ Pokalbis su Peteriu Seewaldu, 2010, p. 78)
Augalų simbolika
Šventajame Rašte randame daugiau nei 120 augalų ir medžių pavadinimų, bet jis tikrai nėra „patikimas“ augalų aprašymo šaltinis, jei norėtume suprasti moksline prasme. Bandysime kai kuriuos augalus rasti dabartyje ir panagrinėti. Biblijos augalai kalba simbolių kalba, o savo būtį Edeno sode pradėjęs žmogus vis dar išlieka perprantantis augmenijos savybes, kurios apsprendžia augalo simboliką Šventajame Rašte. Įdomu ir tai, kad būtent simbolika dažnai yra pavadinimo išlikimą istorijoje apsprendžiantis veiksnys.
Taip per amžius mus pasiekė figmedžio, alyvmedžio, kedro, kipariso, ąžuolo kitų medžių pavadinimai. Per simbolių kalbą mes vis dar atpažįstame Biblijos laikų augalus bei gėles. Pagarba augalams yra ypatingas Biblijinės tradicijos ženklas. Mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir jo planą, todėl tapatinamės ir su augalų pasauliu.
Šventojo Rašto tekstų autoriai mini augalus atsižvelgdami į praktinę ir estetinę jų reikšmę. Štai pavyzdžiui kviečiai, miežiai ir alyvuogės yra gerovės matas, o medžiai, žolės ir vaisiai - įvairių dorybių simboliai. Beveik visi augalai yra tarsi gyvenimo pavyzdys žmogui.
Pranašų laikais ypatingai plėtojosi žemdirbystė. Pasakodamas apie lauko darbų seką: „Ar visą laiką artojas aria sėjai, ar visą laiką jis purena ir akėja savo dirvą? Juk kai dirva jau supurenta, ar neberia krapo jis ir kmyno, ar nesėja kviečių ir miežių biržės, o pakraščiais – kitų javų?“ (Iz. 28, 24—25) Izaijas pritaiko analogiją ir iš tiesų kalba apie dvasinį augimą, kur kiekvienas etapas yra nuosekli tąsa.
Kai kurie augalai ir medžiai pasitarnauja, kaip estetinės metaforos – Šventajame Rašte kalbama apie lelijas ir rožes, apie kipariso grakštumą ir Libano kedro didybę. Tai liudija apie aukštą estetinę įkvėptųjų autorių kultūrą. Tokie pastebėjimai padeda mums suvokti dvasinę pranašų laikotarpio ir ankstyvosios krikščionybės atmosferą. Ypatingai iškalbinga yra Giesmių giesmė: „Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus, nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais; mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais“ (Gg. 4;13-14). Na, kas gali pasakyti, kad tai ne mylimojo žodžiai sužadėtinei!
Bet Šventasis Raštas yra tikra kontrastų knyga, kur kalbama apie visą žmogaus būtį, įskaitant ir jo nuodėmę. Nenuostabu tad, kad čia simboliais yra tapę ir kiti, ne tokie kilmingi augalai. Jau minėjome apie figos lapą, kuris kalba mums apie gėdą ir susvetimėjimą. Figmedžio vaisiai yra tokios pat spalvos ir panašaus dydžio, kaip ir lapai. Nelengva juos atrasti, todėl figmedis Šventajame Rašte yra dar ir veidmainystės simbolis. Ta proga verta prisiminti ir Evengelijoje pagal Morkų minimą nevaisingą figmedį. Neradęs vaisių Jėzus liepė jam nudžiūti: “Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo” (Mt 21;19).
Usnys, erškėčiai ir dilgėlės yra žmogaus darbą bei gyvenimą apsunkinantys augalai. Štai kaip mitinis Jobas pasmerkia savo laukus: “Jeigu mano dirvos yra manimi pasiskundusios ar jų vagos drauge verkusios; jeigu esu valgęs jų derliaus neužmokėjęs ar buvęs jų savininkų mirties priežastis, teauga ten erškėčiai vietoj kviečių, piktžolės vietoj miežių!“ (Jb. 31; 38-40). Erškėčiai ir piktžolės nurodo apleidimą ir pasitraukimą nuo Dievo valios. Kai tik neprižiūrime Dievo užveisto sodo, jame tuoj suveši piktžolės.
Tačiau kalbant apie augalus Biblijoje sutinkame nemažai sunkumų. Vienas iš didžiausių – kalbinis skirtumas. Nėra didelė problema, kai vienas ar kitas medis auga gretimoje šalyje ir mus skiria tik erdvinis atstumas. Šventojo Rašto augalus nuo mūsų skiria laikas - istorija bei nuolat kintanti kalba. O kur dar vertėjų interpretacijos – juk jie tikrai nėra biologijos žinovai. Dažnai skirtinguose vertimuose nerasime augalų su tokiu pat pavadinimu.
Kita, ne mažiau svarbi problema – kai kurių augalų aprašymas yra toks apibendrintas, kad kalbėti apie rūšis nėra galimybių. Pavyzdžiui: „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos“ (Mt.6; 28). Kokios tai lelijos, kaip jos atrodo? Tik iš palyginimo “nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“ (Mt. 6;30) galime suprasti, kad tai buvo reto grožio gėlės.
Todėl dažniausiai Biblijos augalus suvokiame abstrakčiai, vos ne pasakiškai. Pavyzdžiui ten ne kartą minimas erškėtis. Jeruzalės universiteto daktaras, biologas ir žinomas gamtininkas Dovydas Daromas teigia, kad tai, ką mes vadiname Kristaus erškėčių vainiku, buvo nupintas iš labai dygių zizifo (Ziziphus spinachristi) šakelių. Nežinia, kaip jį vadino to laiko judėjai, bet šiuolaikiniai Biblijos skaitytojai skaito apie erškėčius.
Taip ieškant Biblijos augalų kilmės ir tikrųjų pavadinimų atsirado naujas mokslas - biblinė botanika. Ji tampriai susijusi su etnologija, tautosakos ir literatūros tyrinėjimais. Ši disciplina sudaro labai palankias sąlygas naujai suvokti tradicines tikėjimo vertybes ir sujungia šiuolaikinį mokslą su pačia religija.
Kodėl reikia tyrinėti biblinius augalus?
Visų pirma bibliniai augalai yra daugelio įvykių amžininkai ir liudininkai. Tai padeda mums suprasti anų laikų ir dabarties sąsajas, suprasti nepraeinančias moralines problemas ir pajusti gyvą istorijos tėkmę.
Štai pranašas Izaijas kaltina Izraelio nuodėmingumą ir žada Dievo rūstybę, kuri įvykdys teisingumą ir tada: „Tikrai jūs gėdysitės dėl ąžuolų, kuriuos garbinote, ir rausite dėl giraičių, kurias buvote pamėgę. Nes būsite kaip ąžuolas, nuvytusiais lapais, kaip sodas be vandens“. (Iz. 1, 29-30). Iš čia sužinome apie alkus stabų garbinimui ir tautos lemtį – ąžuolas nuvytusiais lapais ir sodas be vandens reiškia mirtį. Tokia buvo istorija, bet tai ir šiandien mums visiems tinkantis palyginimas – juk neretai imame garbinti laikinus dalykus, o paminame amžinuosius. Reikia pastebėti, kad patys medžiai nėra teisiami, o visa rūstybė krenta ant pagonių.
Biblijoje randame ir konkrečių žinių apie to meto žemės ūkį. Pranašas Joelis mums kalba apie Judo žemę nuniokojusius skėrius. Jis buvo toks klaikus, kad Joelis įžvelgė ateinančios Viešpaties dienos įvaizdį. Skėriai nuniokojo visą žemės ūkį, ir iš pranašo lūpų išgirstame apie septynias pagrindines to meto kultūras: „Laukai nuniokoti, žemė gedi, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo. Vynmedis vysta, figmedis svyra. Granatmedis, palmė ir obelis – visi laukų medžiai nuvytę. Ir žmonių džiaugsmas dingsta“. (Jl. 1; 10-12). Žmonės augino javus, vynuogynus ir alyvmedžius. Jų soduose augo ir dabar pražuvo figmedžiai, granatmedžiai, palmės ir obelys. Labai konrečiai išvardindamas pagrindinius žemdirbio maitintojus, Joelis išryškina apokaliptinį antplūdžio vaizdą.
Kai kurie medžiai yra tapę ypatingų įvykių liudininkais. Štai Viešpaties pašauktas Abraomas nukeliavo į Kanaano kraštą, kur prie Morės ąžuolo pasirodęs Viešpats tarė: „Šį kraštą aš duosiu tavo palikuonims“ (Pr. 12, 7). Ten Abraomas pastatė aukurą Viešpačiui. Ilgą laiką tas ąžuolas buvo laikomas šventu, o to krašto žmonės jį ypatingai saugojo.
Tyrinėdami bibilinius augalus mokslininkai ne kartą stebėjosi kad piktžolių kilmė yra savaiminė – jos sutinkamos ne tik laukuose, bet ir laukinėje gamtoje bei pakelėse. O štai kultūrinių augalų kilmė lieka neaiški – jie auga tik žmogaus prižiūrimi. Kas juos sukūrė? Biblinių tekstų analizė leidžia tvirtinti, kad to laiko šalyse buvo aukštas mokslinių žinių lygis. Toks lyg kviečiai, miežiai ir kiti kultūriniai augalai būtų išvesti genetiniu būdu. Galėtume tuo patikėti, bet ar verta atmesti Dievo malonę, kuri vienintelė lieka nepaaiškinama, bet tampa suprantama, kai yra apreikšta mums per Jo Meilę. Dievas nekūrė nei nuodėmės nei pikžolių. Dievas duoda mums maistą ir malonę, o visą kitą mes susikuriame patys.
Tai kas auga Biblijoje? Knygų knyga yra skirta žmogui, joje daug palyginimų, bet visa yra nukreipta į žmogaus dvasios auginimą, toks yra Dieviškojo Sodininko rūpestis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą