VIRTUOZAS

Herbertas Goldstounas

-Sere?

Maestro grojo toliau, nepakeldamas akių nuo klavišų.

- Sere, ar jūs negalėtumėt paaiškinti man apie šį aparatą.

Maestro nustojo grojęs ir jo liesas kūnas, sustingęs ant suolelio, pamažu atsipalaidavo. Ilgi lankstūs pirštai nuslinko nuo klaviatūros.

- Aparatą? – jis atsisuko ir nusišypsojo robotui. – Ar tu turi omenyje fortepijoną, Rolo?

- Šią mašiną, kuri skleidžia kintamus garsus. Aš norėčiau gauti šiek tiek informacijos apie ją, jos veikimą ir paskirtį.  Ji neįtraukta į mano informacijos duomenis.

Maestro prisidegė cigaretę. Jis labiau mėgo tai daryti pats.  Vienas iš pirmųjų įsakymų Rolo, kai šis buvo pristatytas prieš dvi dienas, buvo nepaisyti užprogramuotų instrukcijų šiuo klausimu.

- Vargu ar galima vadinti fortepijoną mašiną, Rolo, - jis nusišypsojo, - nors techniniu požiūriu tu esi teisus, Faktiškai, jei neklystu, tai yr amašina, skirtaišgauti skirtingo aukštumo ir tono garsus, pavienius arba grupėmis.

- Tiek aš įsisavinau stebėdamas, - atsakė Rolo metaliniu baritonu, kurį išgirdus Maestro nugara jau nebėgdavo lengvas šiurpulys. – Nevienodo storio ir skirtingai įtemptos vietos yra užgaunamosfetru dengtais plaktukėliais, judinamais rankinio valdymo svirtelių, išdėstytų horizontalioje padėtyje.

- Labai šaltakraujiškas vieno iš kilnesnių žmogaus išradimų apibūdinimas, - sausai atsakė Maestro. – Tu paverti Mocartą ir Šopeną paprasčiausiais laboratorijos technikais .

- Mocartas? Šopenas? – diuraliuminio rutulys, kuris buvo Rolo galva negyvai blizgėjo, jo vientisas paviršius buvo paįvairintas tik dviem regėjimo linzėmis. – Šie terminai nėra įtraukti į mano atminties bankus.

- Ne , neįtraukti ,Rolo, - švelniai tarė Maestro, - Mocartas ir Šopenas ne vakuuminiams vamzdžiams, saugikliams ir variniams laidams. Jie – kūnui ir kraujui, ir žmogiškoms ašaroms.

- Aš nesuprantu, - monotoniškai sududeno Rolo.

- Na, - tarė Maestro, tingiai leisdamas pro šnerves dūmus, - jie yra du žmonės kūrę, arba kitaip tariant, konstravę natų sekas – kintamus garsus, išgaunamus fortepijonu arba kitais instrumentais, tai yra mašinomis, kurios skleidžia kitokius nustatyto aukštumo ir tono garsų tipus.

Kartais šiais instrumentais, kaip mes vadinam , grojama, arba jie yra valdomi pavieniui, o kartais grupėmis – vadinamais orkestrais – ir garsai tuomet derinasi, harmonizuojasi. Tai yra – jie nuosekliai , matematiškai susiję vienas su kitu, ko rezultatas ir yra ...

Maestro skėstelėjo rankomis.

- Niekad nemaniau, - sukikeno jis , kad kada nors teks taip sunkiai ir tuščiai vargti, norint išaiškinti muziką robotui.

- Muziką?

- Taip, Rolo. Garsai, išgaunami čia ir kitomis tokios pat kategorijos mašinomis, vadinami muzika.

- Kokia yra muzikos paskirtis, sere?

- Paskirtis?

Maestro užgesino cigaretę. Jis pasisuko į koncertinio fortepijono klaviatūrą  ir trumpam sulenkė pirštus.

- Paklausyk, Rolo.

Pirštai lyg šmėklos nuslydo klaviatūra, išausdami pirmuosius „Mėnulio šviesos“ taktus, grakščius ir trapius kaip voratinklio šilkas. Rolo stovėjo sustingęs visu korpusu, melsvai blizgančiu nuo fluoroscentinės šviesos virš gaidų pastovo, ir žibančiomis gintarinėmis regėjimo linzėmis.

Maestro atitraukė rankas nuo klavišų ir subtili melodijos gija nenoriai ištirpo tyloje.

- Klodas Debiusi, - pasakė Maestro. – Vienas iš mūsų praeito šimtmečio mechanikų, Jis sukūrė šią tonų seką prieš daugelį metų. Ką tu apie ją galvoji?

- Garsai buvo gerai suformuoti, - pagaliau pratarė. – Jie nesuerzino mano klausos organų kaip kai kurie kiti.

Maestro nusijuokė:

- Rolo, tu galbūt net neįsivaizduoji , kad esi nuostabus kritikas.

- Tai, vadinasi, šios muzikos paskirtis, - dudeno balsas, - yra teikti žmonėms malonumą?

- Tiksliai, - pasakė Maestro. – Gerai suformuoti garsai, neerzinantys klausos organų kaip kai kurie kiti. Nuostabu! Tai turėtų būti iškalta marmure virš įėjimo į Naująją Karnegio koncertų salę.

- Aš nesuprantu. Kodėl mano apibūdinimas turėtų būti...?

Maestro numojo ranka:

- Nesvarbu, Rolo. Nesvarbu.

- Sere ?

- Taip, Rolo?

- Tie popieriaus lapai, kuriuos jūs kartais pasidedate prieš save ant fortepijono. Jie yra kompozitoriaus planai, nurodantys, kuriuos garsus reikia išgauti foretpijonu ir kokia eilės tvarka ?

- Tikrai taip. Kiekviena garsą mes vadiname nata, o natų junginius – akordais.

- Kiekvienas taškas, nurodo reikiamą išgauti garsą?

- Visiškai teisingai, mano metalinis žmogau.

Rolo žvelgė tiesiai prieš save. Maestro jautė, kad šio neprieinamo rutulio ratukų sukimasis turi ypatingą prasmę.

- Sere, aš peržvelgiau savo atminties bankus ir nesuradau jokių specialių  arba numanomų draudžiamųjų instrukcijų. Aš norėčiau išmokti išgauti šias natas fortepijonu.  Aš prašau jūsų įvesti ryšį tarp tų taškų ir svirtelių į mano atminties bankus.

Maestro žvelgė į jį nustebęs. Po to lėtai nusišypsojo.

- Nuspręsta ! – sušuko jis. – Jau daug metų praėjo nuo to laiko, kai mokiniai padėdavo blizginti šiuos senovinius klavišus, bet aš jaučiu, kad tu Rolo, tapsi nuostabiu studentu. Įkvėpti mūzą į metalą ir mechanizmus... Aš mielai priimu iššūkį !

Jis pakilo ir palietė energiją, slypinčią vėsioje Rolo rankoje.  

- Sėskis čia, manasis Rolleindex personalinis robote, modeli M.E. Arba mes priversime Bethoveną apsiversti karste, arba sukursime muzikos istoriją.

Praslinkus daugiau kaip valandai, Maestro nusižiovavo ir pasižiūrėjo į laikrodį.

- Jau vėlu, - pasakė jis baigdamas žiovauti. – Šitos senos akys nėra tokios nenuilstančios kaip tavo, drauguži.

Jis palietė Rolo petį.

- Tu jau turi gerus muzikos žymėjimo pagrindus savo atminties bankuose, Rolo. Vienam vakarui to visai pakanka, ypač kai prisimenu, kiek man pačiam užėmė laiko įsisavinti tokį pat informacijos kiekį.  Rytoj bandysim pralavinti tavo siaubinguosius pirštus.

Jis išsitiesė.

- Einu gulti, - tarė. – Gal užrakinsi duris ir išjungsi šviesas?

Rolo pakilo nuo suolelio.

- Taip, sere, - sududeno balsas. – Aš turiu prašymą.

- Kuo galiu padėti savo geriausiam mokiniui?

- Ar galima šįvakar pabandyti sukurti keletą garsų klaviatūra? Aš darysiu labai tyliai, kad jums netrukdyčiau.

- Šįvakar? Ar tu ne...? – ir Maestro nusišypsojo. – Atleisk, Rolo. Man vis dar sunku suvokti, kad miegas gali neturėti prasmės. Jis dvejodamas trynė smakrą .

- Na, mano nuomone, geras mokytojas neturėtų slopinti troškimo mokytis. Gerai, Rolo, bet prašau būti atsargiam. – Jis patapšnojo per poliruotą raudonmedį: - Šis fortepijonas ir aš neatskiriami jau daug metų. Man nepatiktų matyti jo dantis, išdaužytus tavo triuškinančių pirštų. Švelniai, drauguži, labai švelniai.

- Taip, sere.

Maestro užmigo su lengva šypsena lūpose, lyg pro miglą girdėdamas vieną po kitos Rolo išgaunamas nedrąsias bandomasias natas.

Jį apgaubė pilkas rūkas, ir jis atsidūrė tame pusiau pasaulyje, kur tikrovė panaši į sapnus, o sapnai – į tikrovę. Ten buvo minkšta ir lengva: alyvinės spalvos debesys ir garsai atriedančioms ir vėl atslūgstančiomis bangomis glamonėjo jo sąmonę.

Kur? Migla truputį prasisklaidė, ir jis pasijuto tarytum raudonam aksome, o muzika ėjo vis stipryn, kol pagaliua užgriuvo jį visą.

Jis nusišypsojo.

Mano įrašas. Dėkoju, dėkoju, dė...

Maestro pašoko iš miegų ir nubloškė nuo savęs antklodę. Jis sėdėjo ant lovos krašto klausydamasis.

Tamsoje užčiuopė chalatą , kaulėtas kojas įbruko į šlepetes. Kūne jausdamas nevaldomą virpulį, jis prisėlino prie kabineto durų ir ten sustojo, liesas ir trapus, gerokia per dideliame chalate.

Šviesa virš gaidų pastovo buvo tarytum vaiduoklių sala ruduose kabineto šešėliuose. Rolo sėdėjo prie klaviatūros – tiesus, nežmoniškas, sustingęs, su dviem linzėmis, nukreiptomis kažkur į šešėlius.

Masyvios kojos, spaudančios pedalus, rankos ir plaštakos, šmėkščiojančios ir blyksinčios buvo lyg gyvos būtybės, kažkokiu būdu atsiskyrę nuo tobulai išbaigto mechaninio korpuso.

Pastovas gaidoms buvo tuščias.

Bethoveno “Apasionatos“ kopija užversta gulėjo ant suolelio. Maestro prisiminė , kad ji kartu su pluoštu kitų gaidų buvo ant fortepijono.

Rolo grojo.

Jis ją kūrė, alsavo ja, tarytum darė ją panašią į sidabrinę liepsną.

Laikas neteko prasmės, jis pakibo kažkur erdvėje.

Maestro nesuvokė, kad verkia, kol Rolo baigė sonatą.

Robotas atsisuko  ir pažvelgė į Maestro.

- Garsai, - tarė bespalviu balsu. – Jie jums buvo malonūs ?

Maestro lūpos suvirpėjo.

- Taip,  Rolo, - pagaliau tarė jis, kovodamas su gumulu, įstrigusiu gerklėje. – Jie man buvo malonūs.

Po to drebančiais pirštais paėmė gaidas.

- Šitą jau? - sumurmėjo Maestro.

- Ji buvo įvesta į mano duomenų atsargas. Aš pritaikiau principus, kuriuos jūs man išaiškinote. Tai nebuvo labai sunku.

Maestro turėjo valdytis, norėdamas kalbėti.

- Tai nebuvo labai sunku... – jis tyliai pakartojo.

Senukas iš lėto susmuko ant suolo greta Rolo ir, tylėdamas žiūrėjo į robotą, tarytum matydamas jį pirmą kartą kartą.

Rolo atsistojo.   

Maestro uždėjo pirštus ant klavišų, dabar keistai neatpažįstamų.

- Muzika ! – atsiduso jis . Tokią ją galėjau girdėti savo sieloje.  Ir Bethovenas taip pat !

Jis susijaudinęs pakėlė akis į robotą.

- Rolo, rytoj mes abu turėsime padirbėti su tavo atminties bankais, - tarė Maestro, iš visų jėgų stengdamasis išlikti ramus.

Miegas tą naktį nebeėmė.

Kitą ryta jis žvaliai įžengė į kabinetą . Rolo siurbliavo kilimą. Maestro buvo pratęs prie kilimų ir nemėgo naujamadiškos dulkių netraukiančios dangos, kuri jam atrodė šventvagiška.

Maestro namas buvo savotiška anachronizmų oazė šiuolaikinėje antiseptinėje dykumoje.

- Na, Rolo, ar tu pasiruošęs darbui? – paklausė jis. – Mums reikia daug ką padaryti. Aš turiu grandiozinį planą !

Rolo nieko neatsakė.

- Aš visus pakviečiau ateiti šį vakarą , - toliau tęsė Maestro. - Dirigentus, pianistus, kompozitorius ir savo impresarijų. Visus muzikos gigantus, Rolo. Tegul pasiklauso, kaip  tu groji.

Rolo išjungė dulkių siurblį ir stovėjo tylėdamas.

- Šįvakar tu jiems grosi čia, - Maestro balsas buvo pakeltas, jis sunkiai alsavo. – Manau dar kartą „Apasionatą“. Taip, būtent ją. Aš noriu pamatyti jų veidus!

- Paskui mes  surengsime rečitalį ir pristatysime tave publikai ir kritikams; kiek vėliau – didelį koncertą su vienu iš simfoninių orkestrų. Ir pasirūpinsiu, kad jį tarnsliuotų visam pasauliui, Rolo. Visa tai galima padaryti.

- Pagalvok apie tai, Rolo, tu tik pagalvok! Didžiausias visų laikų pianistas virtuozas – robotas! Fantastika ir stebuklas. Aš jaučiuosi kaip atradėjas ant naujo pasaulio slenksčio. Jis karštligiškai vaikštinėjo pirmyn ir atgal po kambarį.

- Po to aišku, seks įrašai. Mano visas repertuaras ir dar daugiau, Rolo. Žymiai daugiau!

- Sere?

Maestro veidas spindėjo iš pasitenkinimo.

- Taip, Rolo?...

- Užprogramuotose instrukcijoseman leidžiama atmesti bet kokį veiksmą, kuris gali būti kenksmingas mano savininkui, - roboto žodžiai buvo tikslūs, kruopščiai atrinkti. – Praeitą vakarą jūs verkėte.  Tai yra vienas iš požymių, į kuriuos aš turiu atsižvelgti, imdamasis sprendimų.

Maestro sugriebė storą, puikiai nulietą Rolo ranką.

- Rolo, tu nesupratai. Tai truko tik akimirksnį.  Aš elgiausi kvailai, vaikiškai.

- Atsiprašau, ser, bet aš turiu atsisakyti minties vėl artintis prie fortepijono.

Maestro žiūrėjo į jį nesuprantančiu, maldaujančiu žvilgsniu.

- Rolo, tu negali taip padaryti ! Pasaulis prievalo tave išgirsti !

- Ne, sere, - gintarinių regėjimo linzių žvilgsnis atrodė beveik sušvelnėjo.

- Fortepijonas nėra mašina, - toliau kalbėjo galingas nežmoniškas balsas. – Man – taip. Aš akimirksniu natas galiu paversti garsais. Vos iš keleto jų iškart sugebu suprasti kompozitoriaus koncepciją . Man visa tai lengva.

Rolo didingai stovėjo prieš suglebusį Maestro.

- Aš taip pat suvokiu, - aidėjo metalinis monotonas, - kad šita... muzika ne robotams . Ji yra žmogui. Man ji lengva, taip... Bet juk ji neturi būti lengva.

Iš anglų kalbos vertė Egidijus Mačiulskas