2015 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Verneris fon Braunas - kosminio amžiaus genijus


 Pirma dalis

Jis sukūrė pirmąsias pasaulyje balistines raketas ir galingiausias raketas-nešėjas „Saturn“, vadovavo kuriant ir sėkmingai įgyvendino žmogaus išlaipinimą Mėnulyje. Sakoma, kad jis buvo vienintelis NASA filosofas. Prieš pat mirtį, žinodamas, kad serga nepagydoma vėžio forma jis daug mąstė apie tai, ką iš tikrųjų reiškia kosmoso užkariavimas.
„Dabar mes gyvename Žemės planetoje, kuri sukasi aplink Saulę. Saulė yra deganti žvaigždė ir vieną dieną ji sudegs, o skriejančios aplink ją planetos pasidarys negyvenamos. Todėl mes turime nutiesti tiltą į kitas žvaigždes, nes kiek žinoma, esame vienintelės mąstančios būtybės visoje Visatoje. Kada mes pradėsim statyti tiltą į žvaigždes? Mes pradėsim, kai tik būsim pajėgūs ir tas laikas yra dabar. Negalime patirti nesėkmę įsipareigodami išsaugoti vienintelę mums žinomą prasmingą gyvybę“.
Verneris Magnusas Maksimiljanas fon Braunas (Wernher von Braun) gimė 1912 metų kovo 23 dieną Virzice mieste, kuris buvo Prūsijos provincijoje Pozen. Jo tėvas buvo žinomas Vokietijoje politikas ir finansistas. Buvęs reichskanclerio pavaduotojas, Rytų Prūsijos vyriausybės vadovas ir Reichsbanko direktorius baronas Magnus fon Braun dar ilgai išliko įtakinga asmenybe Vokietijoje.
Prieš mokyklą Vernerį prižiūrėjo ir auklėjo jo mama, baronienė Emi. 10-metis Verneris išvažiuoja į Berlyną ir ten pradeda mokytis Prancūzų gimnazijoje. Dėl prastų fizikos ir matematikos žinių jis buvo paliktas antriems metams. Bet užtat jis garsėjo savo originalumu ir užsiiminėjo bet kuo, kas tik pakliūdavo po ranka. 12-metis moksleivis pritaisė prie vaisių dėžės ratus ir prikrovė į ją fejerverkų. Tai buvo „automobilis-raketa“. 1925 metais po eilinio policijos sulaikymo už „skraidančios taros“ bandymus, buvo perkeltas į griežtesnę mokyklą – šalia Veimaro esantį Hermano Litco internatą.
Kartą viename astronomijos žurnale Verneris aptiko H. Oberto knygos „Keliai į kosminę kelionę“ („Wege zur Raumschiffahrt“) reklamą. Svajonė apie skrydžius kosmose privertė rimčiau imtis matematikos studijavimo – mat be jos buvo sunku suprasti Oberto knygą. Tuo metu subūrė aplink save klasiokus ir pastatė observatoriją, kurios širdimi tapo frau Emi dovanotas teleskopas.
1927 metais Vokietijoje įkuriama Tarpplanetinių susisiekimų draugija („VfR“). Apie tai jis sužinojo raketinio M. Valje automobilio demonstracijos metu. 1928 metais datuojamas ir Vernerio rankraštis „Lunetta“. Tai buvo orbitinės kosminės stoties projektas. 1928 – 1929 metais aktyviai lankėsi „VfR“ susirinkimus ir susirašinėjo su draugijos steigėju V. Lėjumi.
1929 metų vasarą į Berlyną atvažiavo H. Obertas, Jis turėjo konsultuoti fantastiniame F. Lango filme „Moteris Mėnulyje“ („Frau im Mond“) ir iki filmo premjeros sukurti tikrą raketą. Tuo metu „Ufa“ kino studijos paviljone dirbo ir 17-metis Verneris. Tačiau raketa premjerai liko neparengta...
1930 metų balandžio mėnesį Verneris fon Braunas įstojo į Berlyno technikos institutą. Laukdamas semestro pradžios įsidarbino praktikantu į Borzigo garvežių gamyklą. Tą patį pavasarį Berlyno chemijos-technikos institutas pasiūlė VfR ir F. Obertui savo cechą ir lėšas, kad būtų užbaigtas ir patentuotas skystojo raketinio variklio degimo kameros modelis. Tuomet Verneris fon Braunas ir susitiko su H. Obertu. Po šio susitikimo Obertas rekomendavo jaunuolį į pirmąją VfR raketinės technikos parodą Berlyne. O visą savo laisvalaikį Verneris ir jo kolegos – raketų konstruktoriai K. Ridelis ir R. Nebelis skyrė darbui dirbtuvėse ir kūrė H. Oberto konstrukcijos kamerą.
1930 metų rugsėjo mėnesį linksma vyrukų kompanija dviem automobiliais ir priekaba atvežė į Berlyno Reinikendorf priemiestį keistų daiktų. Į apleistas armijos kareivines įtempė cigaro formos daiktą, o ant vartų pakabino metalinį pusantro metro ilgio kosminio laivo maketą, kuris buvo naudojamas filmo „Moteris Mėnulyje“ filmavimo metu. Taip pradėjo veikti vėliau pagarsėjęs VfR raketodromas (Raketenflugplatz). Šio raketodromo istorija sutampa su Vernerio fon Brauno mokslo metais (1930-1934). 1930 metais vieną semestrą jis mokėsi Berlyno technikos institute, 1931-1932 metais – tris semestrus Ciuricho technikos institute ir 1933-1934 metais tris semestrus Berlyno universitete.
Vyresnysis Vernerio brolis siekė politinės karjeros ir 1932 metais jau buvo žemės ūkio ministru. Jų namuose dažnai lankėsi politikai, tačiau pokalbiais sukosi visa ne apie žemės ūkį. Vis dažniau buvo kalbama apie ginkluotę ir raketas. Pagal Versalio sutartį pokarinei Vokietijai buvo leista turėti tik 204 lauko pabūklus ir 84 haubicas. Apie raketas ten nebuvo kalbama, todėl reichsvero generolai greitai suprato, kad tuo galima pasinaudoti. 1930 metais įkuriamas Karo ministerijos raketų skyrius, o raketinio ginklo kūrimas buvo patikėtas Armijos ginkluotės inspekcijos (AWB) šaudmenų ir balistikos skyriaus viršininkui Karlui Bekkeriui ir Berlyno technikos instituto dėstytojui, skystųjų reaktyvinių sviedinių kūrimo vadovui, kapitonui Valteriui Dornbergeriui. 1927 – 1932 metais AWB tyrė „raketinės idėjos“ taikymo galimybes artilerijoje ir finansavo jau vykdomus projektus. 1932 metais Bekkeris ir Dornbergeris nusprendė pakviesti į eksperimentinę Kummersdorf stotį (poligonas į pietus nuo Berlyno) vokiečių raketinės technikos specialistus M. Valje ir V. Ridelį iš „Opel-Heylandt“, I. Vinklerį iš „Junkers“ ir R. Nebelį bei K. Ridelį iš „VfR“.
1932 metų rugsėjo mėnesį finansinės raketodromo perspektyvos buvo apgailėtinos. Verneris fon Braunas išsireikalavo asmeninės K. Bekkerio audiencijos. Finansavimas buvo atnaujintas, o Verneriui pasiūlyta užbaigti savo disertaciją Berlyno Frydricho Vilhelmo universitete, nepasitraukiant nuo darbo Ginkluotės Valdyboje. 1932 metų spalio 1 dieną fon Braunas įtrauktas į techninės-raketinės dokumentacijos analizės grupę.
1933 metais į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Jis labai vertino tuos mokslininkus, kurie galėjo kurti naują ginkluotę ir reikalavo, kad tai būtų absoliučiai lojalūs ir pageidautina – grynakraujai arijai. Baronas Verneris fon Braunas idealiai atitiko šiuos reikalavimus, tuo labiau, kad tais pačiais metais kartus su 2000 mokslininkų įstojo į SS gretas.
1934 metais Verneris fon Braunas Berlyno universitete apgynė daktaro disertaciją ir birželio 27 dieną tapo jauniausiu Vokietijoje technikos mokslų daktaru. Tuo metu jam buvo tik 22 metai. Jam paskirta laboratorija „Kummersdorf - Vakarai“ ir bandomosios aikštelės vadovo pareigos. Tai buvo nedidelė laboratorija, o Verneriui mokama tyrinėtojo „stipendija“.
1934 metų pabaigoje fon Brauno grupė jau išbandė skystuosius dviejų raketų „A-1“ ir „A-2“ raketinius variklius. Jie svėrė po 150 kg ir išvystydavo 300 kg trauką. Išbandę variklius paleido ir dvi raketas „A-2“, kurias praminė tuo metu populiarių komikų Makso ir Ridelio vardais. Raketos pakilo į pusantros mylios aukštį.
Kitais metais laboratorijoje lankėsi sausumos kariuomenes vadas generolas fon Fričas. 1935 metais fon Brauno grupė išaugo iki 80-ies žmonių ir reguliariai vykdė statinius 1 ir 1,5 tonų traukos variklių bandymus. Susipažinęs su darbais pasirūpino, kad Adolfas Hitleris išskirtų 20 milijonų markių.
Šių bandymų metu ne kartą aidėjo sprogimai, todėl iškilo būtinybė surasti saugesnę vietą raketiniam poligonui. Vernerio tėvas pasiūlė perkelti poligoną į Baltijos jūros Uzedom salą, šalia Penemiundės žvejų kaimelio visai greta Peene upės žiočių. Ten dar jo senelis medžiodavo antis.
1935 – 1936 metais buvo „Luftwaffe“ aukso amžius – tuomet dar nebuvo išaugęs toks didelis valdymo aparatas. Esanti valdžia tampriai bendradarbiavo su armija kuriant lėktuvus su raketiniais varikliais, todėl jautė raketų konstruktorių poreikį. Tuo ir pasinaudojo Verneris fon Braunas bei Karlas Bekeris. Gauti fondai ženkliai pastūmėjo naujojo centro statybas. Be aerodromo, stendų ir „Luftwaffe“ cechų saloje augo ir gamybiniai pastatai bei įrenginiai raketų bandymams ir startui.


Ketvirta dalis - Himlerio kerštas
Penkta dalis - Žūti ar pasiduoti? 
Šešta dalis - Neribotų galimybių šalis
Septinta dalis - "Aukso amžius".

1 komentaras:

Unknown rašė...

Gal būtų galima ateityje sulaukti tęsinio.