2020 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

Dievo Kedras

Jis vadinamas Arz Ar Rab, o išvertus – „Dievo Kedras“. Amžinai žaliuojantis šilumamėgis Libano kedras (Cedrus Libani Barr.) yra vienas iš gražiausių ir didingiausių spygliuočių medžių, natūraliai augantis tik Libano kalnuose. 

Kedras yra oficialus Libano simbolis ir vaizduojamas valstybinėje šalies vėliavoje, ant pinigų ir pašto ženklų. Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad nacionaliniu paveldu laikomas medis, tačiau Libane jie prilygsta archeologinėms iškasenoms. 1998 metais į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 375 kedrų Becharreh giraitė Beiruto apylinkių Kadiša slėnyje yra vertinama ne mažiau, nei Baalbeko griuvėsiai. Vos septynių hektarų giraitėje yra medžių, kurie gali būti laikomi karaliaus Saliamono šventyklos statybų liudininkais! O du iš jų yra 3000 metų amžiaus! 

Dabar Libane išliko vos 1700 hektarų kedro giraičių. O kažkada jo girios buvo išsidriekusios net 81000 hektarų plote. Todėl šalies valdžia ėmėsi atkurti kedrų miškus, todėl jau galima pamatyti daugybę jaunų medelių. 

Libano kedro kamienas iš tikrųjų įspūdingas – jo skersmuo – iki trijų metrų. Medis išauga iki 30-ies metrų aukščio, jo šakos – beveik horizontalios, – labai plati, 15-os metrų skersmens laja teikia puikų pavėsį. Charakteringas šio medžio bruožas – keli lajų sluoskniai. Dar ir dabar galima aptikti kedrų su keturiais, penkiais ir net septyniais lajų sluoksniais.  Jo žievė yra tamsiai pilka ir skleidžia tokius aromatingus sakus, kad pasivaikščiojimas kedrų giraitėje tampa išskirtiniu malonumu.

Libano kedras auga šaltuose kalnų vietovėse, kur vidutinis lietaus lygis svyruoja nuo 190 iki 800 mm. Žemiausia temperatūra sausio mėnesį – minus 4.5 - 5.4 C, aukščiausia rugpjūčio mėnesį – plius 21.8 - 34.3 C.  Kedro mediena pasižymi ypatingomis savybėmis – jos negraužia kirminai ir yra labai kieta, todėl kvapni, tvirta ir ilgaamžė mediena nuo seno naudota rūmų ir šventyklų statybose. Karalius Dovydas kalbėjo pranašui Natanui: „Tik tu pažiūrėk, aš gyvenu kedro namuose“ (2 Sam. 7:2).  

Kedras yra nereiklus – pakanka užtikrinti pakankamą drėgmę ir maitinti dirvožemį. Šie medžiai mėgsta organinių medžiagų prisotintą gruntą, todėl kasmet yra tręšiami gyvulių mėšlu. Na, o vandens stygius gali sąlygoti atskirų šakų, o po to – ir viso medžio nudžiūvimą. Drėgmė turi pasiekti giliausius grunto sluoksnius – iki pat šaknų. Todėl tai gali įvykti tik ilgalaikiu laistymu. Daug kur sakoma, kad kedras auga lėtai, bet tai galioja tik tuo atveju, kai nepakanka drėgmės ir organinių medžiagų. Palankiomis sąlygomis kedras auga ne lėčiau, nei kiti medžiai. Visgi tam, kad subrandintų savo kankorėžius, kedrui reikia augti net 40 metų. 

Cedrus libani yra Libano medis, tačiau jis sutinkamas ir Sirijos Taurus kalnuose bei pietinėje Turkijoje. Kedrai auga ir Pietų Azijoje – Himalajuose. Pavieniai persodinti medžiai auga Kryme ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje (Batumio, Suchumio ir Sočio miestuose). Kai kas kedru vadina ir kedrinę Sibiro pušį, tačiau nuo pirmų trijų skiriasi tuo, kad jos riešutai yra valgomi. 

Kieta ir šventa kedro mediena ypatingai buvo vertinama miškų neturinčiame Senovės Egipte. Jie buvo įsitikinę, kad derlingumo dievas Oziris Libano kedrą sukūrė specialiai jiems ir gabeno medieną iš Libano kalnų tokiais kiekiais, kad net seniausiame padavime – „Poemoje apie Gilgamešą“ girią saugojo pabaisa. Kedro dervas naudojo balzamuojant faraonų kūnus, o iš medienos gamino sarkofagus – faraonų kapavietėse rasta pjuvenų.  Ypatingai gausiai kedro mediena buvo dekoruota Kufu piramidė. Patikimai įrodyta, kad jau seniausiais laikais kedro mediena būdavo naudojama baldų ir sakralinių reikmenų gamyboje. Tokie gaminiai randami archeologinių kasinėjimų metu. Egipto faraono Tutanchamono (1356—1350 m. pr. Kr.) sarkofago detalės buvo padarytos iš Libano kedro medienos. Kai jis buvo rastas, visos 3200 metų senumo detalės atrodė puikiai. Ne mažiau žinomi ir raižyti iš Rodo salos atgabenti kedro medžio vartai, kurie dabar yra vienoje Versalio rūmų patalpoje. Beje įdomu tai, kad Venecijos statyboje taip pat naudoti poliai iš Libano Kedro. 

Senojo Testamento laikais didžioji miškingojo Libano dalis priklausė Izraelio karalystei. Kalnų šlaituose augo ąžuolynai, Sirijos klevai, lauramedžiai ir laukiniai alyvmedžiai. O prie pat viršukalnių (daugiau nei 1300 metrų aukštyje) vešėjo ištisos kedrų girios. Jos buvo tokios didžiulės, kad rodėsi, jog tikrai niekada nesibaigs, nors Šventajame Rašte pranašas Izaijas pranašavo: „Medžių likutis jo miške bus toks menkas, jog net vaikas pajėgs juos suskaityti“. (Iz. 10,19).  Jis buvo teisus - idealiomis sąlygomis Libano kedras gyvena iki 3000 metų, bet jis buvo taip aktyviai kertamas, kad šalies šiaurėje išlikusiose keliose 200-300 medžių giraitėse dabar auga ne senesni nei 100-200 metų turintys medžiai. 

Daug miško sunaikinta per daugybę karų – asirai ir babiloniečiai kirto kedrus ir vežė į savo šalis, kaip karo grobį. Apie ypatingai svarbų karo grobį minima akmenyje iškaltuose Asirijos ir Babilono metraščiuose. Naujojo Testamento laikais kedro miškų naikinimą pratęsė romėnai. Tiesa, antrame amžiuje po Kristaus, Romos imperatorius Adrianas ėmėsi kedrų apsaugos priemonių ir pastatė aplink mišką akmeninius riboženklius. Šiuo metu yra išlikę apie 200 riboženklių. Tačiau po jo mirties kedrai vėl buvo kertami malkoms, o viduramžiais medžius kirto tam, kad galėtų turėti žemės ūkio naudmenų. 1876 metais Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija įsakė aptverti 102 hektarų mišką akmenine siena, kuri turėjo apsaugoti jį nuo kalnų ožių, kurie maitinasi jaunais kedrų ūgliais. 

Paskutinė kedrynų naikinimo banga buvo jau dvidešimtajame amžiuje. 1914-1918 metų Pasaulinio karo metu kedro mediena buvo naudojama... kaip garvežių  kuras. 

Kedras Biblijoje įvairiomis prasmėmis minimas 75 kartus ir visi tie atvejai - Senajame Testamente.

Taurioji šventyklų ir rūmų mediena

Tačiau daugiausia kedrynų išnaikino finikiečiai. Ilgus šimtmečius jie kirto ir pardavinėjo medieną visiems pageidaujantiems ir padarė kedrą savo tautos simboliu. Kedro pirkėjų tarpe buvo Egipto faraonai, Šumerų valdovai, Asirijos, Persijos ir Judėjos karaliai. Finikiečiai paruošė ir atplukdė rinktinius rąstus ir karaliaus Dovydo rūmų statybai: „Tyro karalius Hiramas atsiuntė pas Dovydą pasiuntinius drauge su kedro rąstais, dailidėmis ir mūrininkais. Jie pastatė Dovydui rūmus“ (2 Sam. 5:11). Po Dovydo mirties kedro mediena buvo siunčiama Jeruzalės šventyklos ir paties karaliaus rūmų statybą sumaniusiam jo sūnui Saliamonui:  „Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo“ (1 Kar. 5:25). 

Šventajame Rašte pasakojama, kad karalius Hiramas pats pasirūpino medienos gabenimo būdu ir susiderėjo dėl mainų už ją: „Mano tarnai nugabens juos nuo Libano prie jūros, aš paliepsiu juos surišti jūroje į sielius ir nuplukdyti į vietą, kurią tu nurodysi. Ten paliepsiu juos išardyti, kad galėtum juos pasiimti. O tu savo ruožtu patieksi mano šeimynai maisto, kokį būsiu nurodęs“. (1 Kar. 5: 24).  Hiramo pagalba buvo tokia didelė, kad pastačius Šventyklą ir rūmus Saliamonas atlygino jam kur kas dosniau: „Baigiantis dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas pastatė dvejus namus, – VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus, – kurių statymui Tyro karalius Hiramas parūpino Saliamonui kedro ir kipariso medžio bei aukso, kiek jis norėjo, už tai Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos srityje“. (1 Kar. 9:10-11). Sutikite, kad tai buvo nemažas atlygis, nors pats Hiramas nebuvo tuo patenkintas. Na, o kiek tos medienos ir kaip ją panaudojo Saliamonas, galite nuodugniai išsiaiškinti perskaitę septintąjį Pirmosios Karalių knygos skyrių. 

Deja, smalinga kedro mediena puikiai dega, todėl mes jau niekad neišvysime puošnių Saliamono rūmų – juos sudegino 586 metais prieš Kristų Jeruzalę užkariavęs Babilono karalius Nebuchadnecaras. Tas pats, kuris sukūrė kabančius Babilono sodus. Išties – viena ranka kuria, kita – griauna. O Tempora, o mores!

Bet ne tik statyboms naudota tauri Libano kedro mediena. Šventasis Raštas liudija ir apie tai, kad geriausi Senojo pasaulio laivų statytojai dėl išskirtinio atsparumo drėgmei ir vabzdžiams plačiai naudojo kedro medieną laivų statyboje. Patikimi ir tvirti finikiečių laivai plaukiojo po visą Viduržemio jūrą ir net palei Afrikos krantus. 

Sausringais 1985 metais vandens lygis Kinereto ežere nukrito iki rekordiškai mažo. Ginosaro gyvenvietės apylinkėse atsivėrė ežero dugnas, kur buvo rasta puikiai išsilaikiusi valtis iš kedro, kipariso ir pušies medienos. Ji buvo padaryta be jokios vinies, o po ilgų tyrimų archeologai konstatavo, kad valtis yra iš to laikotarpio, kai Galilėjos ežero pakrantėse pamokslavo Jėzus Kristus. Panašia valtimi galėjo žvejoti ir du broliai, vėliau tapę apaštalais: „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo“. (Mt. 4:18-20). 

Dievo pasodintas medis

Tačiau kedras Šventajame Rašte šlovinamas visai ne dėl to, kad tai puiki statybinė medžiaga. Biblijos tradicija vertina šį medį dėl išskirtinio kvapo, reto grožio ir ilgaamžiškumo. Iš vienos pusės tai simbolizuoja valdžią, didybę, šlovę ir turtus, iš kitos – tai Dievo valią vykdančio teisuolio simbolis: „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano“. (Ps. 92,13). Šis įrašas yra Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčioje esančio paveikslo „Šv. Kazimieras Trirankis“ kartuše ir liudija apie nepaprastą karalaičio Kazimiero atsidavimą Jėzui. Psalmininkas šlovina Viešpatį ir primena mums, kad šiuos medžius pasodino pats Dievas: „Gausiai laistomi yra VIEŠPATIES medžiai – Libano kedrai, jo paties pasodinti“. (Ps. 104:16), tačiau: „VIEŠPATIES balsas trupina kedrus, VIEŠPATS trupina Libano kedrus“. (Ps. 29:5). Suprantama, kad išlakūs medžiai yra regimas Dievo šlovės ženklas, todėl jo balsas visada bus lemiamas.  Jis pasodina žmonėse teisumą ir pakviečia į Dievo valios vykdymą. 

Ilgaamžis Libano kedras mums kalba apie mesijines, Dievo pašventintas dinastijas. Štai pranašas Ezekielis sako, kad „Dievas pats paims ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės ir persodins jį į didingą kalną, kur jis taps puikiu kedru“ (Ez 17). Iš tikrųjų ilgoje Izraelio istorijoje būta ir perversmų ir karalių, kurie nualindavo šalį, bet Viešpats nuolat atnaujindavo mesijinės dinastijos karalystę. 

Mes žinome, kad Šventajame Rašte Izraelis dažnai vadinamas nuotaka, o Giesmių giesmė yra jos pašlovinimas: „Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi, medus ir pienas po tavo liežuviu, o tavo drabužiai kvepia Libano dvelksmu“. (Gg 4:11). Libano dvelksmu kvepiantys drabužiai – tai Dievo pašventinta nuotaka, kvepianti kedro aromatu. O pranašas Ezekielis kalba apie kedrą: „joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis“. (Ez. 31:18). Vadinasi ir nuotaka pašlovinta jaunikiu. 

Talmude rašoma, kad švęsdami naujus metus ir šlovindami Dievą, žydai degindavo kedro medieną Alyvų kalne. Nenuostabu tad, kad ir visa Izraelio žemė palyginama su kedrais prie vandens: „Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai, tarsi sodai prie upės, tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas, tarsi kedrai prie vandens!“ (Sk. 24:6). 

Daugelyje Šventojo Rašto vietų Libano kedras savo aukščiu ir dydžiu yra „medžių princas“: „Štai! Asirija buvo lyg kedras Libano, – plačiomis šakomis teikė miškui pavėsį, aukštaūgis, viršūnę iškėlęs tarp debesų“.  (Ez. 31:3) – ir visas 31-asis Ezekielio knygos skyrius yra skirtas kedro didingumui. Toks palyginamasis apdainavimas puikiai charakterizuoja galingas ir Dievo šlove apdovanotas to meto Rytų karalystes. 

Neįtikėtinas antiseptikas

Kiekviena kedro dalis pasižymi gydomosiomis savybėmis. Moliniuose šumerų dantiraščiuose jau 5 tūkstančius metų prieš Kristų buvo rašoma, kad kedro spyglių nuoviras ir ekstraktai buvo naudojami kompresams. Ne mažiau vertinta ir įvairiuose religiniuose ritualuose naudota kedrų derva – sakoma, kad ji gerai malšina dantų skausmą. Seniai pastebėta (o mūsų laikais moksliškai pagrįsta) neįtikėtinai stipri kedrų girios aseptika – ten praktiškai nėra mikrobų, todėl laukymėje šalia Libano kedrų galima daryti atviras operacijas ir nepažeisti jokių sanitarinių normų. Na, o kedro pjuvenos puikiai atbaido gyvates, todėl siesta po tokiu medžiu yra tikrai saugi. 

Aromatinga kedro mediena būdavo naudojama apsivalymo ir ligų gydymo ceremonijose (Kun. 14:4, 6, Sk.19:6 ). Mozė paliepė levitams naudoti Libano Kedro žievę apipjaustant ir gydant raupsus. Eteriniais kedro aliejais gydomi įvairūs odos susirgimai, bronchų ligos, šlapimo takų infekcijos bei žaizdos. Judėjai, o po jų graikai ir romėnai naudojo kedro aliejų kosmetinių priemonių gamyboje. 

Legendos, legendos...

Niekas tiksliai nežino, iš kokia medienos buvo pagamintas mūsų Išganytojo kryžius. Sklando įvairios legendos, o viena iš jų teigia, kad po kraujomaišos nuodėmės, kuri aprašyta Pradžios knygos 19 skyriaus 30-36 eilutėse nuo žūties Sodomoje išgelbėtas Lotas gavo iš Abraomo tris šakeles. Patriarchas prisakė išauginti iš jų tris medžius – kedrą, kiparisą ir piniją. Tai buvo nelengva užduotis, nes laistyti medžius reikėjo Jordano vandeniu ir tuo pačiu metu atsilaikyti prieš šėtono gundymus. Lotas įvykdė užduotį ir išaugino vieną medį, kuriame stebuklingai suaugo trys. Saliamono šventyklos statytojai atmetė šį medį, kaip netinkamą. Taip iš jo ir pagamintas Išganytojo kryžius. Tokia yra legenda ir niekas nežino tikrovės. 

Padavimas apie tris Libano kedrus

Senais laikais nuostabiose Libano giriose išdygo trys kedrai. Jie augo labai lėtai, todėl ištisus šimtmečius mąstė apie gyvenimą ir mirtį, apie gamtą ir žmoniją. 

Kartą jie išvydo miške karaliaus Saliamono žmones, vėliau regėjo, kaip kovose su asirais jų žemė paplūdo krauju. Jie matė savo priešus, matė pirklių karavanus, jų akivaizdoje išrasta abėcėlė, 

Vieną gražią dieną jie nusprendė pasikalbėti apie ateitį. 

- Po to, ką man teko regėti – prabilo pirmasis kedras, - norėčiau tapti galingiausio karaliaus sostu. 

- O aš norėčiau tapti dalimi to, kas amžiams Blogį perkeistų į Gėrį – prabilo antrasis. 

- Norėčiau tapti tuo, į ką žiūrėdami žmonės kaskart prisimintų Dievą – pasiguodė trečiasis. 

Praėjo dar daug metų, kol tame miške pasirodė medkirčiai. Jie nupjovė tris kedrus. Kiekvienas iš jų turėjo savo troškimus, bet realybėje viskas virsta kitaip. Pirmojo kedro medieną panaudojo tvarto statyboje, o iš to, kas liko padarė ėdžias. Antrasis medis tapo stalu ir buvo parduotas prekiautojui baldais. Trečiojo medžio medienos nepavyko parduoti, todėl jis buvo supjautas į lentas ir padėtas saugoti. 

Visi trys medžiai sielvartavo: „Buvome tokia gera mediena! Ir niekas nesugebėjo tinkamai mus panaudoti“. 

Praėjo daug laiko ir vieną žvaigždėtą naktį sutuoktinių pora ieškojo pastogės. Neradę tinkamos vietos prisiglaudė tvartelyje, kuris ir buvo iš pirmojo kedro medienos. Žmona laukėsi ir tą naktį pagimdė sūnų, kurį paguldė į ėdžias. Tą pačią akimirką pirmasis kedras suprato, kad išsipildė jo svajonė: jis tapo Didžiausiojo Karaliaus – Kristaus sostu. 

Po kelių dešimčių metų viename kukliame kaimo name prie stalo, kuris buvo padarytas iš antrojo kedro medienos,  susėdo trylika vyrų. Prieš valgį vienas iš jų ištarė kelis žodžius apie ant stalo esančią duoną ir vyną. Tą akimirką antrasis kedras suprato, kad kaip tik dabar jis tapo ne tik duonos ir vyno pagrindu, bet ir amžinos Dievo ir Žmogaus sąjungos dalininku. 

O kitą dieną iš dviejų trečiojo kedro lentų buvo sukaltas kryžius. Po kelių valandų buvo atvestas neįtikėtinai sužalotas žmogus ir prikaltas prie jo vinimis. Trečiąjį kedrą apėmė siaubas ir jis ėmė keikti savo likimą. Bet nepraėjo ir trys dienos, kai ir jis suprato savo dalią: ant kryžiaus kabojęs žmogus tapo Pasaulio Šviesa, o pats kedro medienos kryžius iš kankinimo įrankio virto į šlovės simbolį. 

Išsipildė visų trijų Libano kedrų lemtis. Taip ir būna su svajonėmis – jos išsipildo, bet visiškai ne tuo būdu, kokio norime. 



Atsipalaiduok


Pasaulis įvairus. Kiekviena diena – tai dar vienas takelis tavo gyvenime. Neieškok tvarkos ir teisybės, nes tokios, kurią įsivaizduoji tiesiog nėra. Gal kas patars susitaikyti. Aš prašau atsipalaiduoti. Atsipalaiduoti apsimoka. Įsivaizduok visas savo bėdas, kaip tvirtai tave už rankų, kojų laikančius žmones. Beprasmiška plėšytis ir laisvintis. Jie laikys dar tvirčiau. O kai tik atsipalaiduoji – jie pavargsta laikyti ir paleidžia. Neblogai, ar ne? #pasirinkimas #atsipalaidavimas #problemos #meilėsryšys #įtampa

2020 m. birželio 10 d., trečiadienis

Kokia moteris yra nepamirštama?


"Mačiau ją praeinant. Ir mylėsiu ją iki mirties”,
Niekas negali žinoti, kam skirti šie žodžiai. Bet viena yra tikra: nuo amžių pradžios buvo tokių moterų, kurios tarsi gimė būti žavingomis ir grakščiomis. Ir dėl to amžiams išliko jas pažinusių žmonių širdyse.
Kas daro jas neužmirštamomis? Kodėl vienos moterys yra tokios magiškos, kai tuo tarpu kitos yra geros ir patrauklios, bet išnyksta istorijoje? Nėra lengvo atsakymo. Tačiau jei teirausitės vyrų (kurie turėtų žinoti), jie vėl ir vėl minės tam tikras savybes.
  1. Dauguma nepamirštamų moterų turi seksualų patrauklumą. Tačiau vien to nepakanka. Didžioji tų moterų dalis išlaikė savo žavesį iki senatvės ir nuolat palaikė jaunystėje juos mylėjusių vyrų dėmesį. Grožis nekenkia, bet tiesa ir tai, kad kai kurios patrauklios moterys nebuvo gražios.
  2. Ko gero universalus atsakymas būtų šis: nepamirštama moteris yra šilta ir jautri. Trys iš keturių vyrų teigia, kad jautrumas yra patraukliausia moters savybė. Prancūzų rašytojas Raoul de Roussey de Sales sakė: “Yra tokie žmonės, kurie perduoda kitiems ypatingą emocinę atmosferą, kurie parodo, kaip mylėti, kentėti, būti laimingu ir juoktis iš juokingų dalykų”.
  3. Nepamirštama moteris pažįsta tave. Jos protas yra atviras tavo mintims, jos širdis atvira tavo džiaugsmui ir liūdesiui. Ji nėra gyvenimo stebėtoja. Atvirkščiai – ji yra gyvenimo centre. Jai rūpi. Visi įvykiai yra jai ir ji yra  įvykiuose.
  4. Visa, ką vyras patiria su tokia moterimi išlieka giliai atmintyje. Nes ji buvo sužavėta, suintriguota, smalsi ... jis prisimena tą rytą, kai nuvežė ją į žuvų turgų pusryčiauti; nes jai buvo smagu vaikščioti per lietų naktį, kai sugedo mašina, jis prisimena ją kaskart, kai lyja lietus. Ji yra laiminga, kai valgo valtyje ir kai pietauja išskirtiniame restorane. Ji visada priklauso tai akimirkai, kuri yra dabar. Ir ji visiškai atsiduoda tam, ką dabar daro. Beveik visos besąlygiškai mylimos moterys pasižymi šiuo gyvenimo akimirkos džiaugsmu.
  5. Kadangi nepamirštama moteris yra jautriai atliepianti kitam, ji turi nuostabią savybę pamatyti vertingus dalykus kitame.  Jis yra šmaikštus, bet drovisi tai daryti, todėl kiti to nežino. Ji uždega šia vyro savybę ir palaiko ugnį. Iš išorės jis – verdantis katilas, o viduje – svajingas idealistas. Atliepianti moteris tyliai ateina į šią slaptą vietą ir jaukiai mėgaujasi.
  6. Paradoksas, bet neužmirštama moteris turi gilų vienatvės poreikį. Ji yra savaime suprantamas žmogus. Ji nepasimetusi minioje, bet tai nereiškia, kad ji išsiskiria kaip vakarėlio “žvaigždė”. Greičiau, ji jaučia ramybę ir asmeninį saugumą. Kai kurie jos džiaugsmai yra vidiniai, jos pasitenkinimas egzistuoja mintyse ir vaizduotėje. Šis vientisumas ir vidinis turtingumas apsaugo tokią moterį nuo bet kokio vergiško noro įtikti. Tai suteikia nuostabų paprastumą ir apsaugo ją nuo nervingumo ir smulkmeniškumo.
  7. Nepamirštama moteris yra moteriška, bet nebūtinai. Vienas jaunas šokių mokytojas pasakė stulbinančią frazę: “Ta moteris, kuri “prastuminėja” savo moteriškumą, yra visiškai nemoteriška. Moteriška moteris niekada to neįrodinėja. Jai nebūtina kas kartą įsiterpti į pokalbį.  Ji nesistengia būti pastebėta. Tiesiog būdamas šalia jos jautiesi vyru”
  8. Vyrai teigia, kad šį jausmą sukelia tai, kad moteriška moteris yra švelni vyrui. Ji niekad nemąsto apie tai, kad yra būtina visomis išgalėmis išsikovoti tai, kas jai priklauso. Jai patinka vyrai, ji gerbai ir žavisi tuo, ką jie stengiasi pasiekti, ji viliasi, kad padarys juos laimingais. Jos moteriškumas pasireiškia ne seksualiu meistriškumu ar išblukusiu bejėgiškumu ir noru rengtis pagal paskutinę madą. Jos moterškumą formuoja švelnumas, rūpestis ir noras aukotis kitam.
  9. Ar nepamirštama moteris turi būti protinga? Neįtikėtinai daug vyrų atsako į šį klausimą “taip”. Protingumas perauga turtingą ir brandžią išmintį, į tą magiją, kuri padeda išgyventi šiame pasaulyje. Bet išmintis gali tapti tą realybę griaunančiu ginklu. Jei moters intelektas yra akmuo, po kuriuo kiša mažus, vyrą naikinančius sprogmenis, ji taip pat bus nepamirštama, bet ne dėl to, kad teikia džiaugsmą. Jei jos intelektas yra priedas prie subtilaus supratimo, jis padės nutiesti tiltą tarp vyro minties ir jos minties. Jei vyras pokalbyje supranta, kad yra kur kas šviesesnis ir gilesnis, tada jis prisimins moterį su šiluma ir jaukumu.
  10. Kas dar? Nors tai gali nuskambėti kaip Viktorijos laikų sentencija, moteris yra nepamirštama dėl to, kad ji yra gera. Be abejo, kai kurios labai nesąžiningos, nenuoširdžios ir nuo meilės laisvos ponios įsikuria savo vyrų galvose. Bet stebėtina tai, kad nepamirštamos moterys gal būt ne visada buvo eilinės, tačiau visada – kilnios, mylinčios, drasios ir dosnios.
  11. Žinoma, tos moterys, kurios stokoja šių savybių, gali trumpam sužavėti. Tačiau gerumas yra gražesnis už bet ką. Smulkmeniškumas ir neapykanta, niekšingumas ir godumas yra trumpalaikiai, bet to pakanka, kad moters veidas būtų subjaurotas.
  12. Ir galų gale nepamirštama moteris kitus daro didesniais už gyvenimą. Ji suteikia vyrui gyvenimo prasmę, suvokimą, kad jis yra daugiau nei mano, veda jį toliau, nei jis manė galintis eiti. Kai esi su moterimi, tikrai žinai ir tiki. Tu sakai tuos dalykus ir darai tuos darbus, kuriuos visada norėjai daryti, bet kažkaip neprisivertei taip kalbėti ir elgtis su savo draugais. Ir galų gale labiausiai nepamirštama moteris yra ta, kuri išlaisvina dvasią iš slaptavietės.
Nedaug moterų gali perversti savo gyvenimo lapus, kurie tapo ryškiais tūkstančių žmonių atmintyje. Bet kiekviena moteris galėjo tapti nepamirštama tam vyrui, kuris ją mylėjo ir ir pasirinkdavo. Nes ta moteris, kurią vyras atsimena, galų gale yra ta moteris, kurios jam reikia, kuri nuramina, kuri gali suteikti jam saugumą ir vaisingą patirtį. Ir kuo daugiau ji trokšta gyventi tikrą gyvenimą, tuo labiau ji myli, tuo švelnesnė yra savo santykiuose, tuo jautresnis jos attliepas, tuo labiau jai reiks moters savyje ir dėl viso to ji taps nepamirštama.
Ardis Whitman
Vertė Arnoldas Stasiulis

2020 m. gegužės 29 d., penktadienis

Virš Vitebsko


Šiame paveiksle matome patį Šagalą ir jo žmoną pakilusius virš gimtojo Vitebsko. Dailininko mūza Bela buvo rafinuota turtingo juvelyro dukra. Ji ilgai bandė savo tėvų kantrybę, kai nusprendė ištekėti už viltis teikiančio  dailininko. Laimei Šagalas išaugo iki modernaus dailininko.
Dailininkas pavaizdavo visa, kas jam brangiausia – save, savo mylimąją Belą ir gimtąjį Vitebską. Laimingi įsimylėjėliai ignoruoja žemės trauką ir apsikabinę skrenda virš savo miesto. Šagalas laiko savo žmoną apglėbęs o ji moja ranka. Apačioje matome vienspalvius, pilkus namus, tik vienas namas paveikslo gilumoje – raudonas. Kadangi paveikslas tapytas 1918 metais, galima įtarti – kad raudonasis namas – bolševikų būstinė. Pačioje paveikslo apačioje matome medines tvoras, kurios ir skirdavo namus. Dar tais pačiais 1918 metais Markas Šagalas susižavėjo naująja bolševikų valdžia ir Spalio revoliucijos metinių proga tas pačias tvoras išmargino unikaliais bolševikiniais grafičiais.
Dangus labiau baltas, nei žydras, labiau monotoniškas ir sunkus, nei skaidrus. Pats Šagalas ir jo žmona apsirengę tamsiais rūbais ir tai ištraukia juos į priekį. Žiūrovas yra tarsi pakilęs kartu su jais. Pora sklendžia kaip aitvaras vėjyje, miestas liko toli apačioje, tai pabrėžia didelės figūros ir santykinai maži namai. Mes net matome žemės išlinkimą – tiek aukštai jie pakilo.
Paveikslas dar ypatingas tuo, kad jame dera kasdienybė ir pakylėta romantika. Kairiajame apatiniame kampe matome pikantišką detalę – kas gi ten darosi patvoryje? Kažkas nusileido kelnes ir lengvinasi! Netikėtas dalykas viename iš romantiškiausių Šagalo kūrinių!
Bet viskas čia dera – ir skrydis, ir plikas užpakalis ir elegantiška Belos suknelė, o ji nėra abstrakti egzaltuota ponia. Pastebėkite dar vieną dalyką – paties Šagalo figūra kampuota, o Bela – užapvalintų linijų. Ji daugiau nei reali – tie nėriniai suknelės apačioje, tie kruopščiai išpiešti bateliai. Menotyrininkai nuolat stebėsis kaip dailininkas sukūrė tokią nesibaigiančią meilės simfoniją ir dedikavo ją realiai, daugybę metų su juo gyvenusiai moteriai!
Yra manoma, kad Šagalas omenyje turėjo ir kitokią “meilę” ir abi figūras pavaizdavo susipynusias neįmanomu būdu. Jos tarsi prigludusios viena prie kitos ir yra tarsi “aptiktos” bandant surasti geriausią padėtį savo rankoms. Tačiau mes puikiai suprantame, kad tokios padėties tiesiog nėra, nes tai – meilės judesys.
Tokia abejotina figūrų padetis sukėlė Šagalui problemų Paryžiaus salonuose. Nepaisant to, kad veikėjai – visiškai apsirengę, skirtingai ir nenatūraliai nukreiptos kojos ir rankos pakankamai aiškiai leido suprasti puritoniškai publikai, kad čia vaizduojama tikra pornografija, nors vienintelė apnuoginta Belos kūno dalis – jos riešas.
Šagalas mėgo tapyti save ir Belą. Tuose paveiksluose jie yra pakilę nuo žemės. Paveikslas “Virš Miesto” yra jų meilės šventė ir poros manifestas po vestuvių.
Štai kaip Šagalo mylimoji Bela Goldenberg pasakojo apie jų sužadėtuves:
“Staiga pajutau, tarsi kilčiau į orą. Tu stovėjai tik ant vienos kojos, lyg kambario sienos jau nebegali talpinti tavęs. Tu pakilai iki lubų. Tavo galva atsigręžė į mane ir pasuko mano galvą į tave. Mes skridome virš gėliu lauko, virš langinėmis puoštų namų, stogų, kiemų ir bažnyčių”
Šis jausmas buvo abipusis, todėl Šagalas ne kartą tapė jų meilę skelbiančius paveikslus. Ir juose matome skraidančią porą, Belos žodžiais tariant “taip, lyg tame nebūtų nieko neįprasto”. Romantinės Šagalo metaforos yra lengvesnės už orą, pakylėtos, jos sklando ir tiesiog kelia mus aukštyn.
Paveikslas “Virš Miesto” (kitur – “Virš Vitebsko”) yra eksponuojamas Maskvos Tretjakovo galerijoje.
Tikrasis paveikslo dydis - 45 x 56 cm

2019 m. spalio 4 d., penktadienis

Jūs tokia žavinga!!!

„Cafe in Lima“, 1948 Irving PENN
— Jūs tokia žavinga!!! Iš kur tokia atsiradote?
— Nebūkit toks griežtas, moteris visada gali būti gražesnė. Pakanka pasiūlyti jai kavos. 
— O gal geriau šampano?
— Kodėl ne kavos?
— Nemėgstu preliudijų.
— Pagal jus kava – tai preliudija? 
— Taip. O šampanas – tai jau flirtas. 
— Negaliu pakęsti flirtavimo. O ko reikia beprotybei? 
— Degtinės.
— Tuomet norėčiau degtinės su apelsinų sultimis. 
— Kodėl su sultimis?
— Noriu sultingos beprotybės.
— Tai iš kur jūs?
— Aš kilusi iš vienatvės. Jus nebijote, kad aš – seksuali?
 — Kas jums taip žiauriai sumelavo?
— Jūs.
— Kada?
— Kai pažvelgėte. Beje, kuo jūs dirbate? 
— Aš dirbu vienoje didelėje kompanijoje. 
— Pardavimų vadybininkas?
— iš kur žinai?
— Jau kelinta diena, kai bandai įpiršti man savo meilę. 

„Kiekvienas tylėjimas turi savo isteriją“ R.V.



Apie teisingas moteris ir gyvenimą be taisyklių


Arba gyventi, arba ruoštis gyvenimui.

Yra tokios „teisingos“ moterys. Dažniausiai tai uošvės ir mokymo dalies vedėjos. Jos visą laiką šiek tiek kare ir visada – kovinėje parengtyje, pasirengusios bet kam, bet labiausiai – pačiam blogiausiam variantui.  Jos rengiasi pagal sezoną, pagal orų prognozes ir derina savo aprangos spalvas. Pirštinės turi tikti prie batelių, kepuraitė – prie šalikėlio ir (santūraus) lūpdažio, o rankinė – prie pirštinių ir batelių. Nieko atsitiktinio, viskas taip, lyg rengtųsi tris metus. Viskas kokybiška ir patikima, kaip medžioklinis džentelmeno kostiumas. Viskam pasiruošta iš anksto, apgalvoti visi variantai ir pasirūpinta sveikata. Svarbiausia, kad būtų šilta, kad striukė dengtų užpakaliuką (reikia saugoti vaisingumo organus), kad kepuraitė dengtų pakaušį (gali perpūsti), o kaklas ir krūtinė būtinai pridengti (kam laukti kol peršalsi?)

Pas jas nieko nėra atviro ir visada su savimi privalomas skėtis.

Iš avalynės – ortopediniai įdėklai, profilaktinės pėdkelnės nuo varikozės ir sinteponinis pamušalas. Šalia to jos nuolat nuo kažko gydosi – nuo anginos, slogos ar cistito. Visa tai kyla nuo teisingo gyvenimo ir nuolatinės įtampos.

Vidinis tokios moters pasaulis, tai ne pasaulis o didelė ąžuolinė spinta. Joje abėcėles tvarka išrikiuotos knygos su instrukcijomis visiems gyvenimo atvejams. Visi puslapiai padalinti į dvi dalis – kairėje parašyta kaip yra neteisinga ir perbraukta raudonu brūkšniu (pavojus!), dešinėje – kaip teisinga. Jos visada žino KAIP REIKIA.

Jų veido išraiška tarsi lengvai iškreipta nuo įtampos, jų lūpos – suspaustos su neregimu šarvu aplink jas. Vienas anglų detektyvas pasakė taip: „Tokią niekuo nepaimsi, netgi žarstekliu, nes ir jį prarys“. Teisingų moterų jėgos skiriamos pasiruošimui gyventi ir apmąstymams apie tai ar teisingai pasielgė. Todėl nebelieka laiko gyventi, o tuo labiau – džiaugtis ir mėgautis gyvenimu. Jos netgi įsigudrina prie žodžio „malonumas“ taikyti žodelyti „reikia“: "Taip, taip KARTAIS reikia suteikti sau malonumą, o tai gyveni, gyveni...“ O tai, kad malonumą gali suteikti kitas, joms net į galvą neateina.

Jos niekada nekvepia nei prakaitu nei alkoholiu, todėl sunku net įsivaizduoti, kad su ja trintųsi koks nors nedezinfekuotas vyras su nelygintom kelnėm. „Pasiausti“ – tai vakare suvalgyti slyvą, o „galutinai nužmogėti“ – nevalyti dantų.

Viskas pagal protokolą, o laimės nėra.

Manote, kad jų nekenčiu?  Ne! Man jų gaila, nes pati esu iš jų tarpo ir bandau išsikabaroti.
Todėl noriu išsiaiškinti, iš kur tas proto ir jausmų sustabarėjimas, ta baimė iššokti „už ribos“? Visiškai suprantama, kaip sąlygotumų ir taisyklių kalėjimas atsirasdavo pas moteris prieš 50 metų toje valstybėje, kur viskas buvo reglamentuota, unifikuota ir suvienodinta. Bet iš kur tos teisingos atsiranda dabar? Dabar, 21 amžiuje, kai viskas tapo galutinai aišku ir išaiškėjo pagrindinė taisyklė, skelbianti, kad dažniausiai nėra jokių taisyklių.

Kaip antai:
— O ką, buvo galima?

Kiek nori galima! Jūs ką, nematote? Variantų kiekį riboja tik jūsų fantazijos ribotumas. Tu arba gyveni, arba nuolat galvoji kaip atrodai ir nuolat bijai ką nors pažeisti. Šansą į laimę ir išsipildymą turi tik tie, kas užmiršo apie aplinkinių nuomones, o vertindami save vadovaujasi tik savo pojūčiais. Beje, visais laikais sėkmė lydėjo tuos, kurie patys nustatė sau taisykles.

Praėjo trisdešimt metų, kai madingomis tapo moterys-frikai. Tokios kaip Vivjen Vestvud arba Joanos Chmielevskos knygų herojės. Jos nuolat pakliūva į kvailas situacijas, elgiasi išimtinai impulsyviai, pažeidinėja taisykles ir nuolat laimi. Todėl tos moterys, kurios SSRS laikais suspėjo pabūti spaliukais, pionieriais ir net laikė egzaminus, kad įstotų į komjaunimą, staiga pamatė, kad yra kitoks, visiškai priešingas elgesys, nei aprašyta Marijos Uljanovos ir Nedeždos Krupskajos biografijose.

Staiga išaiškėjo, kad galima nešioti skirtingų spalvų kojines, dabintis ryškiu makijažu, šokti gatvėje, rinktis tuos vyrus, kurie patinka ir nebijoti, kad būsi teisiama draugiškajame teisme, kuris apkaltins amoraliu elgesiu ir dvasiniu nuopuoliu.

Jau senai išaugo ta mergaičių karta, kuriai vaikystėje niekas nekartojo, kad visuomeninis yra svarbiau nei asmeninis, o didžiausia puošmena – kuklumas. O jei ir kartojo, tai dabar atsivėrė ištisa informacijos jūra ir neribotos galimybės keistis, sveikti ir gyventi taip, kaip norisi. Nes „aš to verta“.
Beveik prieš 20 metų sąmonėje įsitvirtino mintis, kad „geros mergaitės eina į rojų, o blogos – kur nori“ (ši Ute Erhardt knyga vadinasi „Geroms mergaitėms dangus, blogoms – viskas“).

Dabar pavargusios 30 - 60 metų moterys palieka ekscentriškus nuotykius ir nueina į asmeninį komfortą. Atrodo, kad atėjo suvokimas, jog nėra tokio žodžio „reikia“. O jei ką ir reikia daryti, tai rinktis tai, kas tinka tau – žmogus, pašaukimas, uždarbio būdai, gyvenamoji vieta ir tapetai. O visa kita – sumažinti iki minimumo.

Jei ką ir reikia daryti, tai įsiklausyti į savo poreikius ir norus, išryškinti savo talentą, ieškoti malonių užsiėmimų ir viso to, kas neša pasitenkinimą ir laimę. Ir dar kartais stabdyti savo ratus ir išleisti pasivaikščioti voveraitę.

Bet vis dar vaikšto „teisingos“ moterys, kurios stengiasi gyventi pagal pačias blogiausias užpraeito šimtmečio taisykles. Įsitempia pačios, sukelia įtampą aplinkiniams, augina kompleksuotus, kvadratinius ir „teisingus“ vaikus. O visų svarbiausia – joms taip knieti prisikabinti prie tų, kurios nebijo būti savimi, kurios dėl savo teisės kovoja su „baltosiomis apykaklėmis“ ir savo pačių demonais.

„Oi koks mielas daikčiukas! Oi, koks paltukas! Duokit pasimatuoti patį mažiausią. Na ir kas, kad ne mano išmiera? Numesiu svorį ir bus mano. Aš jau užsakiau specialų maistą. Mergičkos, kaip man patinka! Kodėl ne ta spalva? Ji tiks prie kitų lūpdažių. Turiu tokius aitriai raudonus, kaip pas Moniką Beluči. Na ir kas, kad vasarinis? Galima apsirengti po kitu paltu, su getromis ir šalikėliu. Bus netgi labai gražu ir moteriška. Vienareikšmiškai – perku.“

Nugirsta prisimatavimo kabinoje. Štai kaip reikia rinktis rūbus!


2019 m. liepos 9 d., antradienis

3 pasalūniški gynybos mechanizmai, verčiantys priešintis laimei


Mes galvojame, kad baimė mus apgina, tačiau iš tikrųjų ji veda į iškreiptą mąstymą
Laimė yra natūrali jūsų būsena.
Mes sukurti būti „čia ir dabar“, reaguoti į potencialias grėsmes ir nuolat siekti malonumo. Ir visa tai – dėl išlikimo ir gerovės.  Tačiau toksiškoje kultūroje yra normalu nutraukti ryšius, prisitaikyti ir blogai elgtis.  Dėl to kenčia psichinė žmogaus sveikata ir nyksta laimė.
Daugybė priežasčių nulemia, kad mes esame vis mažiau laimingi. Tai ir santykis su kultūra, neurobiologinė žmogaus sandara, auklėjimo spragos ir aplinka. Tačiau yra vienas, absoliučiai svarbus ir nuolat praleidžiamas dalykas. Didžioji gyvenimo patirtos laimės dalis priklauso nuo mūsų įpročių, elgesio ir sprendimų. Todėl visų pirma reikalingas mūsų pačių noras jaustis gerai.
Tai kodėl mes to nenorime? Tam yra kelios labai svarbios priežastys. Jos visiškai nelogiškos, tačiau paplitusios taip plačiai, kad verčia mus susilaikyti.
1. Mes galvojame, kad baimė mus apgina, tačiau iš tikrųjų ji veda į iškreiptą mąstymą
Viena iš svarbiausių priežasčių, verčiančių priešintis gerai savijautai – galvoti, kad mums skirtos negatyvios patirtys, todėl geriausia būtų pasisaugoti. O iš tikrųjų sugebėjimas mąstyti į priekį ir planuoti savo veiksmus yra labai svarbi atsakingai veikiančios asmenybės dalis. Todėl verta suvokti, kad baimė sukelia priešingą poveikį, nei mes norime.
Baimė, kaip ir pyktis savo esmėje yra iracionalios emocijos. Jos sukuria iškreiptą mąstymą ir nesuteikia jokio aiškumo. Jos verčia pernelyg empatizuotis su tuo kas neteisinga, „perspausti“ tas galimybes ir su laiku sukurti tokias aplinkybes, kai sukuriamos tokios problemos, kurių iš esmės nėra. Kai leidžiame baimei mus užvaldyti, su laiku ji tampa gynybiniu mechanizmu, kuris susilpnina psichiką.
Niekas negali „sugrąžinti“ atgal gyvenimo pažangą. Kai žengi žingsnį, įgyji vis daugiau sugebėjimų priimti ateitį. Kiekvienas žingsnis pirmyn jus išlaisvina.
2. Mes galvojame, kad leisdami sau būti laimingais, patirsime didesnę laimės praradimo riziką. Laimė iš tiesų yra nuolatinė praktika.
Dar viena paplitusi baimė sako, kad kai leisite sau būti dėkingais, gyventi „čia ir dabar“, atsipalaiduoti – prarasite budrumą potencialioms grėsmėms ir prarasite viską, kas jums yra svarbu. Paprasčiau sakant – jei leisite sau būti laimingais, jūs tą laimę ir prarasite.
Laimė nėra tai, kas jums duota, tai – nuolatinė praktika. Prasminga lavinti save ir vertinti gėrį, žinoti, kas nėra gerai ir sveikai atsigauti nuo streso ir nesėkmių. Tam, kad išmoktumėte jaustis gerai, reikalinga nuolat praktikuotis ir įsakyti savo protui galvoti konkrečia kryptimi.  Kuo dažniau taip darysite, tuo geriau jums pavyks. Kuo labiau leisite sau būti laimingais, tuo lengviau laikui bėgant sugebėsit atstatyti šią būseną.
Gyvenimas nėra geresnis, jei mums sekasi. Jis tampa geresniu, kai išmokstame sukurti gerą dieną sau.
3. Mes įsitikinę, kad jei leisime jaustis gerai, išugdysime blogus įpročius. Blogi įpročiai tėra išgyvenimo mechanizmas, kai mes patiriame skausmą.  
Daug žmonių neleidžia sau „visų pirma gerai jaustis“ ir tiki tuo, kas instinktyviai atrodo teisinga. Tai dėl to, kad jie spėja, jog jei leis sau būti laimingais, praras savo gyvenimo kontrolę, nupuls į pačius blogiausius įpročius ir niekada nepasitaisys. 
Taqčiau patys blogiausi įpročiai iš tiesų tėra atsakymas į skausma ir nelamingas būsenas. Mes niekada nepersivalgome, nesišvaistome pinigais ir nevergaujame darbe, jei esame laimingi. Blogiausi mūsų įpročiai neatsiranda dėl to, kad kažką pernelyg mylime ir negalime tam pasipriešinti. Jie įsitvirtina, kai tampame priklausomi nuo to, kas verčia jaustis mus geriau.
Daug kas iš to, ką laikome bendromis žiniomis apie savo protinę ir emocinę sveikatą ir tiesiog neteisinga. 
Laimė nėra tai, ką prarandame patyrę. Tai – nuolatinis, su laiku tobulėjantis darbas. Mes vis labiau įgundame palaikyti sveiką pusiausvyrą ir pasitikti iškylančias problemas. Baimė neapsaugo, ji susilpnina ir daro mus pažeidžiamus nuo reakcijų ir iracionalaus mąstymo.
Bet visų svarbiausia – laimė nėra kažkas, kas kenkia sveikatai. Kai esame laimingi, mes nenupuolame į pačius blogiausius įpročius, mes patenkame į juos tada, kai mums skauda.
Laimė nėra galutinis tikslas. Ji yra tai, dėl ko turime dirbti. Niekas neatneš nuolatinio stabilumo ir sveikatos, tik jūsy pačių įpročiai. Ir niekas kitas nepadarys jus produktyviais, efektyviais, racionaliais, sugebančiais ir atsakingais, - tik jūsų pačių leidimas sau jaustis gerai.