2017 m. gegužės 11 d., ketvirtadienis

Penki būdai išvengti permainų baimės


Ar žinote, kad žmogaus psichika veikia taip, kad didžiąją neplanuotų įvykių dalį nedelsiant patalpina į dėžutę „blogai“. Labai paprastai ir be jokios analizės. Taip, atsitinka ir taip, kad įvyksta visiškai sėkmingi dalykai ir tada žmogus džiaugiasi. Bet sutikite, kad taip atsitinka gana retai.
Pasąmoningai dauguma žmonių gyvenimo pasikeitimus formuluoja taip: „Permainos yra blogai“. Ta prasme geros jos tik nominaliai, kai įprastoje kavnėje geriame įprastą kavą su įprastais draugais. Bet kai kalba pasisuka apie tai, kad savo gyvenime reikia kažką keisti, daugelis sustoja ties neišvengiamais rūpesčiais. Pakeisti darbą? Bet juk tada reiks vėl eiti į pokalbį, po to – mokytis, reikės naujų žinių ir įgūdžių. Be to gasdina ir stresas naujame darbe ir santykiai su naujomis kolegomis. Keltis į kitą miestą? Tai čia rūpesčių dar daugiau. Sukurti šeimą? Oho – juk ten dar teks prisiimti atsakomybę už kitą žmogų! Aš ir taip vos pavelku sąvąją. Svajojate apie vaikus? Bet tada tam tikra prasme teks pamiršti save. Šuniukas namie? O juk tai ir purvas, smarvė, krūva pinigų o dar kiek laikos atims!
Panašu, kad minties eiga yra aiški. Kaip tik šioje vietoje daugelis ir užkliūna. Kai tik svajonė ima pildytis, žmogus pradeda buksuoti savo baimės liūne. Kaip to išvengti? . 
Jei ko nors bijote, darykite tai dažniau ir daugiau! 
Tai yra pagrindinė taisyklė kovojant su baime. Bijote aukščio – lipkite kuo aukščiau ir būkite ten kuo ilgiau. Bijote klounų? Nusipirkte abonementą į cirką. Ir pratinkitės prie naujų pojūčių. Jums reikia suvokti, kad neivyks nieko baisaus ir nepataisomo. Ir pageidautina, kad tai darytumėte kasdien! Analogiškai – bijote permainų? Įsileiskite į savo gyvenimą kuo dažnesnes ir reguliarias permainas.
  • Sportas. Pradėkite nuo paprastos, kasdieninės 10-ies minučių mankštos. Jei jau mankštinetės, įveskite naujus pratimus. Gal visada norėjote šokti? Plaukioti? Užsirašykite į užsiėmimus!
  • Virtuvė. Kiekvieną savaitę išmokite gaminti 1-2 naujus patiekalus. Tuoks, kurių dar niekada nedarėte. Nustebinkite namiškius ir save. Susiraskite kuo įdomesnius receptus, klausinėkite savo mamas ir seneles. Tai bus visiems naudinga.
  • Pirkiniai. Pirkite tuos pačius, bet kitų firmų produktus. Išbandykite ką nors nauja. Užeikite į tas parduotuvės vietas, kur įprastai nevaikštote. Ištirkite asortimentą. Rasite ką nors įdomaus.
  • Interjeras. Perstatykite baldus. Nusipirkite naują staltiesę, naują lovos užtiesalą. Pasikabinkite paveikslą ir nuolat ką nors keiskite savo namuose.
  • Išorė. Ko dero tai pats sunkiausias dalykas. Daugelis bijo eksperimentuoti su savo išvaizda. Nebūtina nusikirpti plaukus, perdažyti juos kita spalva. Galima tiesiog pradėti nuo rūbų ir išbandyti naują stilių. Tą, apie kurį anksčiau net nepagalvojote.
Daugiau pozityvių minčių ir vertinimų
Iš pradžių pasistenkite pastebėti, kada į jūsų galvą prasisunkia negatyvus vertinimas. Taip pirmas žingsnis. Patikėkite – tai jau daug ir ne kiekvienas tai gali padaryti! Kai pramokote pasigauti negatyvą, pradėkite jį kontroliuoti ir savo valios pastangomis priverskite rasti pozityvius momentus. Užmirškite frazes „nelaimingas/blogas įvykis“, „bloga lemtis“, „nesiseka“ ir t.t.
Suprasti ir priimti
Dėl viso pikto galima ir atleisti. Psichologai mėgsta kalbėti apie atleidimą. Pats satbiliausias dalykas gyvenime – tai kad jis labai nestabilus. Permainos buvo, yra ir bus. Tai – gyvenimo dalis. Ir nuo to nepasislėpsi. Jei turite iliuzijų apie gyvenimo „stabilumą“ – vėl ir vėl nusivilsite. Ir jums bus skaudu gyventi. Tik tas, kas yra pasirengęs keistis, kas lankstus ir nuolat juda, tik tas sugebės prisitaikyti geriausia to žodžio prasme. Ir jis išgyvens. Beje – laimingai.  
Pasipriešinimas gimdo pasipriešinimą
Kuo labiau žnogus priešinasi, tuo labiau yra slegiamas. Kai tik jis atsipalaiduoja ir priima, slėgimas silpsta ir išnyksta. Atsipalaiduokit, pasitikėkit ir bandykite mėgautis gyvenimu, prcesu, savo vidine sandora su Dievu ir žmonėmis. Nes:
Ne jūsų jėgoms suvaldyti pasaulį
Tai labai paprastą. Jūs negalite valdyti pasaulio ir jame vykstančių įvykių. Ir kuo greičiau tai įsisavinsite, tuo greičiau pasaulis nustos būti jūsų priešu ir taps galingus sąjungininku. Tai šio pasaulio galingųjų jėga (pastebėkite, kad galingųjų, bet ne visagalių!).
Delsimas yra mirtinas
Dažniausiai jūsų sprendimas keistis gali sukelti kur kas blogesnę būseną, jei imsite delsti ir bijoti. Tai šimtą kartų blogiau už pačias permainas. Jie jau reikia kažką keisti – tiesiog inkite ir keiskite kaip galima greičiau!  Visi atidėliojimai – tai juodosgyvenimo skylės, kuriose prasmenga visas gyvenimas.
Ir atminkite, kad jau esate gerų permainų kelyje. Kitaip neskaityumėte šio teksto iki galo. Ir tai džiugina!

2017 m. gegužės 1 d., pirmadienis

 20 amžiaus pradžios aviacijos mada neaplenkė ir moterų – jos labai noriai ir entuziastingai atsiliepė į šį iššūkį. Pirmosios lakūnės buvo vadinamos „aviatrix“ ir tai labai panašėjo į „actress“ (aktorė). Ir iš tiesų pirmųjų lakūnių tarpe buvo nemažai tų, kurios atėjo į aerodromą nuo scenos. Na, ir patys skrydžiai su aeroplanais tuomet buvo nervus kutenantis reginys ir net spektaklis. Scenoje – Baronienė de La Roš!

Eliza Raimonda Deroš (Elise Raymonde Deroche) buvo profesionali aktorė. Ji gimė 1886 metų rugpjūčio 22 dieną Paryžiuje, šaltkalvio-santechniko šeimoje. Dvidešimties metų Eliza patyrė sėkmingą teatrinę karjerą ir pasirinko sau skambų pseudonimą „Baronienė de La Roš“ (Raymonde de Laroche). „Baronienė“ buvo graži, moteriška ir koketiška moteris, o ekstravagantiški jos rūbai sukeldavo furorą Paryžiaus salonuose. Spalvingo charakterio mergina pretendavo tapti skulptore, tapytoja, aktore, lenktynininke ir oreive.
Bet viskas pasikeitė per kelias minutes. Po kelių skrydžių oro balionais Salone ji susipažino su aviatoriumi Šarliu Vuazjenu (Charles Voisin). Kartą kai jie pietavo kartu, šis visai netikėtai pasiūlė jai „pasivažinėti“ aeroplanu. Pirmasis skrydis buvo toks įspūdingas, kad ji ėmė įkalbinėti Vuazjeną, jog šis pamokytų ją skraidyti. Raimonda į savo pretenzijų gyvenimui sąrašą nusprendė įrašyti dar vieną siekį - tapti lakūne!

“Skraidymas yra geriausias įmanomas moters užsiėmimas" Raymonde de Laroche

Ilgai laukti neteko ir jau 1909 metų spalio 22 dieną ji savarankiškai pakilo į orą su Vuazjeno aeroplanu.  "Vuazjen" lėktuvas buvo vienvietis, todėl juo negalėjo skristi ir mokytojas ir mokinys. Dėl to mokinys būdavo lėktuve ir klausydavosi, o mokytojas šaukė nuo žemės, ką šiam daryti. Vuazjenas patarė baronienei patogiai įsitaisyti ir pradėti nuo riedėjimų lauku. Jis prigrasino jokiu atveju nekilti oran. Tačiau kas gali perskaityti Raimondos de la Roš mintis? Apsukusi ratą aerodromu ji buvo pakankamai įsitikinusi, kad yra pasiruošusi skrydžiui. Nepaisydama instruktoriaus nurodymų patraukė droselį, įsibėgėjo ir... pakilo į orą apie 5 metrus. Šį momentą matė britų žurnalistas Haris Harperis (Harry Harper): "... lėktuvas kelis šimtus jardų slydo ore, po to švelniai nutūpė ir atriedėjo atgal"

Netrukus Raimonda de La Roš tapo pirmąja moterimi pasaulyje, kuri savarankiškai pakilo lėktuvu ir nuskriejo 6 kilometrus. Baronienė Raimonda de la Roš tapo pirmąja moterimi pasaulyje, kuriai 1910 metų liepos 8 dieną Tarptautinė aeronautikos federacija įteikė piloto licenciją Nr.36.

Dabar ją žavėjosi ne tik teatro scenoje, bet ir danguje virš Paryžiaus. Ji kildavo vis aukščiau, pasiekdavo naujus rekordus, dalyvavo rekordiniuose skrydžiuose lygia greta su vyrais. Aerodromų žiūrovai jau buvo pripratę prie odinėmis striukėmis vilkinčių ūsuotų gražuolių, bet kai aerodrome pasirodydavo grakšti dama su koketiškai skrybėlaitėje besipuikuojančia plunksna, pasigirsdavo aplodismentų škvalas ir susižavėjimo šūksniai.

Raimonda de La Roš užkariavo Paryžių ir 1913-1914 metais su „skraidančiu cirku“ patraukė į Ruaną, Budapeštą ir Kairą, o Rusijoje pasirodė pačiam imperatoriui. „Skrydžių laukas buvo nedidukas, ir niekas iš mūsų nesiryžo nuo jo kilti. Dar didesniu košmaru atrodė galimybė tūpti šiame žemės lopinėlyje. Kai pakilau į 150 metrų aukštį, iš karto atsidūriau tirštuose dūmų kamuoliuose, kurie kilo iš atokiau stovinčio gamyklos kamino. Apsukusi tris ratus apie skrydžių lauką nusprendžiau tūpti. Tam, kad tiksliai nusklęsčiau į tokį mažytį aerodromą šimto metrų aukštyje išjungiau variklį. Anksčiau man neteko sklęsti su išjungtu varikliu, bet laimei šį kartą apsiėjo be sužalojimų ir traumų. Pats caras panorėjo išreikšti man savo susižavėjimą. Į jo didenybės klausimą, ką jaučiau skrydžio metu, negudraudama atsakiau kad mano širdies plakimą vertė jausti dvi priežastys – būtinybė nutupdyti aeroplaną ant mažyčio 30 metrų lopinėlio ir atsakomybė už tai, kad po manimi – pats jo didenybė imperatorius!“

Jos biografijoje buvo ir skaudžių akimirkų. Praėjus keturiems mėnesiams po licencijos gavimo Raimonda de La Roš Reimse rungėsi išimtinai vyriškoje kompanijoje ir pateko į avariją. Pamatę suluošintą moterį iš 30-ies metrų aukščio kritusio aeroplano nuolaužose vyrai paskubėjo nusiimti skrybėles... Bet per anksti. Raimonda atsipirko kaulų lūžiais ir beveik metus praleido ligoninės lovoje. Po to ji vėl grįžo į savo „sceną“ – dangų ir iš karto gavo prizą už didžiausią įveiktą nuotolį (323 km) ir didžiausią pasiektą aukštį (4500 m).

1912 metų rugsėjo 26 dieną ją ištiko dar viena avarija – šį kartą žemėje, automobilio katastrofoje. Tada žuvo jos draugas ir ją išmokinęs lakūnas Šarlis Vuazjenas.

1913 metų lapkričio 25 dieną Raimonda de la Roš nenutūpdama skrido 4 valandas laimėjo Prancūzijos moterų taurę, kurią įsteigė Prancūzijos aeroklubas.  Pirmojo pasaulinio karo metais moterys oficialiai nušalintos nuo skrydžių, tad Raimonda tarnavo vairuotoju Prancūzijos armijoje.

1919 metų birželio mėnesį La Roš pasiekė du „moteriškus“ pasaulio nuotolio ir aukščio (pakilo į 4663 m aukštį) rekordus.

1919 metų liepos 18 dieną Le Krotua (Le Crotoy, prie Paryžiaus) ji skrido aeroplanu „Caudron“ ir vėl pateko į avariją. Raimonda planavo laikyti egzaminus ir gauti leidimą profesionaliems skrydžiams. Bet šį kartą tai buvo lemtinga avarija – Raimonda de La Roš ir antrasis pilotas žuvo. Iš pradžių laikraščiai pranešė, kad La Roš pilotavo lėktuvą pati, po to patikslino, kad ji buvo keleivė.

Šiandien Paryžiaus Le Burže oro uoste stovi paminklas, kuriame pavaizduota neįprasta lakūnų apranga – megztiniu, sijonu ir nerimta skrybėlaite apsirengusi trapi moteris Tokia prancūzų atmintyje yra likusi pirmoji lakūnė – Raimonda de La Roš.

E. F. Lebow, Before Amelia. Washington, D.C.: Brassey's Inc., 2002

Ar seksas būtinas laimingoje santuokoje?



Kartais poros susiginčija, ar tikrai reikia sekso, kad santuoka būtų laiminga. Ypatingai, jei jie jau laimingai gyvena ir be sekso. Patyrinėkime, kodėl seksas yra būtinas laimingoje santuokoje.

Porų konsultantai savo praktikoje nuolat susitinka su sutuoktiniais, kurie turi problemų lytiniame gyvenime.  Visos istorijos yra skirtingos, bet dauguma iš jų sukasi apie vieną ir tą patį: jis nori daugiau sekso, o ji – ne. Jis sako, kad seksas jam reikalingas, kad pasijustų artimesnis, o ji stebisi, kodėl jam neužtenka apsikabimų ir prisiglaudimų, kurių tiek daug ji jam teikia namie. Ji sako, kad turi pasijusti artima, kad galėtų mylėtis, o jis stebisi, kodėl seksas jai nepadeda taip pasijusti.

Vakare ji nemato, kad seksas jam yra būtinas. Juk yra tiek daug dalykų, kuriuos jie gali nuveikti kaip pora, kas gali jų santykius pakelti į naują lygį, tai kodėl prioritetas turi būti teikiamas seksui? Kažkuriuo metu ji ima stebėtis, kas su ja negerai, - juk ji nenori sekso, o jis stebisi savimi – kodėl jis taip nori mylėtis? Gal tai nenormalu?

Taip pora ima skęsti įtarinėdami save ir vienas kitą, jie patiria vis didesnes frustracijas ir kaskart vis labiau tolsta. Tad nenuostabu, kodėl tiek daug porų ir ypatingai moterys ima manyti, kad seksas nėra būtinas, kad santuoka būtų laiminga. Nes jis sukelia tik problemas. Ir jei jie išmoks apsieiti be sekso, problema bus išspręsta.
 
•    Seksas yra gyvybiškai svarbus santuokai

Seksas yra vienintelis dalykas, kuriuo daliniesi su savo sutuoktiniu ir nesidalini su niekuo kitu. Jis daro mus sutuoktiniais, o ne sugyventiniais. Ir tai yra gyvybinė santuokos dalis.
Seksas ne tik išskiria jus iš sugyventinių, bet reikalauja ir gilesnio bendravimo lygio, tokio, kurio negalite turėti su bet kuo. Seksas reikalauja, kad kalbėtumėtės apie intymius ir emocinius dalykus. Pavyzdžiui, jei norite turėti autentišką intymią patirtį, turite pasakyti sutuoktiniui, kur jūs norite būti liečiamas/liečiama ir pageidauti konkrečių dalykų. Todėl tai pareikalaus tokio pasitikėjimo vienas kitu, kokio neturėjote su niekuo kitu. Kalbėdami apie lytinius pageidavimus ir pasitarnavimus atverkite savo pažeidžiamumą. Rodykite gilų pasitikėjimą, kad sutuoktinis galėtų atsiliepti be nuteisimo ar vertinimo. 
 
•    Seksas sukuria aistrą ir unikalų ryšį

Galimybė kalbėtis su sutuoktiniu per savo pažeidžiamumą  ir intymumą sukuria unikalų ryšį, kurio neįmanoma užmegzti kitokiu, nei lytiniu būdu. Toks intymumas ir fiziniai prisilietimai atneša į jūsų santykius aistrą. Tai žinia jūsų sutuoktiniui, kad jame matote daugiau nei draugą. Jūs galvojate, kad jūsų santykiai yra kur kas gilesni. Šis unikalus meilužių ryšys rezonuoja, sukelia aistrą ir romantikos jausmą. To neįmanoma pasiekti kitokiu nei lytiniu būdu.

Kai poros ateina į konsultacijas ir atskleidžia lytines problemas, jie neretai nustemba, kad nereaguojama į technikas ar kiek kartų per savaitę jie mylisi. Visai nesvarbu ar jie mylisi du kartus ar dešimt kartų per savaitę. Kur kas svarbiau, kad seksas taptų inymiu ir jų abiejų patirtis apjungiančiu būdu. Jei to nėra, santuoka yra nelaiminga. Tad vietoj to, kad ginčytis  ir tolti vienas nuo kito, poros turi išmokti bendrauti ir kalbėtis apie seksą. Taip pat jie turi būti atviri savo sutuoktinio poreikiams, norams ir jausmams. Tai ne vien gero sekso, bet ir didingos santuokos patarimas.

2017 m. kovo 6 d., pirmadienis

Apie bendravimo etapus

Visi mes norime harmoningo bendravimo – jei mūsų santykiai šeimoje ir su kitais žmonėmis geri, mes jaučiame vidinę ramybę ir esame tiesiog… laimingi. Bendravimas mums gyvybiškai svarbus – nuo santykių kokybės priklauso viskas: šeimos laimė, draugystė, sėkmė, kūrybingumas, darbingumas, sveikata..
Sunkus ir įtemptas bendravimas atima daugybę energijos, o nuolatinė įtampa sukelia depresijas ir net kūno ligas. Todėl visuomet verta ieškoti būdų pagerinti santykius, nelaukiant, kol jie savaime “pagerės” – gyvenimas įrodė, kad nevaldoma situacija paprastai linkusi blogėti..
Įdomu tai, kad visi mūsų santykiai gyvenime – draugiški, šeimyniniai, darbiniai ir t.t.. – kuriami pagal tam tikrus vienas kitą dėsningai keičiančius etapus. Kiekviename etape vystomos reikalingos savybės bendravime, kurios ir bus pagrindas sekančiam etapui.
Jei tų savybių neišvystome – “užstringame” kažkuriame etape ir santykių toliau nevystome, bet einame tarsi užburtu ratu, automatiškai kartodami ydingą elgesį. Ir net jei tokiame “užstrigime” nutraukiame santykius – naujuose santykiuose kartosime tas pačias klaidas, kol.. nesuprasime, kad reikia keistis, arba – kol besikartojančios gyvenimo situacijos neprivers susimąstyti.
Tai savotiški spąstai, kuriuos galime atpažinti, jei žinome – kokie yra bendravimo vystymosi etapai. Psichologijoje jie apibūdinami taip:
Pasitikėjimo ir saugumo kūrimo etapas. Jame svarbiausi nuoširdumas, atvirumas, buvimas savimi tikruoju – tai gerų santykių pagrindas. Jei šis etapas sėkmingas – gimsta saugumo jausmas bei pasitikėjimas vienas kitu, ir mes keliaujame į sekantį santykių vystymosi etapą.
Jei nesėkmingas – užstringame jame. Dažniausiai pasitaikančios šio etapo problemos – pastangos pasirodyti ne tuo kuo esame (keičiame kaukes), įtarumas, nepasitikėjimas, uždarumas, baimė.
Individualių skirtumų pripažinimo etapas. Mokomės priimti žmogų tokį, koks jis yra, gerbti jo interesus, laikytis susitarimų. Taip pat mokomės išreikšti ir savo poreikius bei jausmus – be kaltinimų ir kritikos. Mokomės klausyti ir išgirsti.
Užstringame šiame etape, jei pradedame kovoti dėl “valdžios”, reikšti pretenzijas, slėpti nepasitenkinimą ir nuoskaudas. Užstrigę šiame etape, žmonės dažnai skiriasi, bet santykių nutraukimas būna skausmingas dėl susikaupusio pykčio, abipusių pretenzijų ir ilgai kauptų nuoskaudų.
Dialogo, bendradarbiavimo, bendrumo ir sutarimo etapas. Gilaus emocinio ryšio užgimimas, ramūs ir harmoningi santykiai: bendri ir asmeniniai tikslai, palaikymas, patikimumas, vienybė.
Šio etapo problemos – nuklydimas į paviršutiniškumą (apsileidimas dėl gyvenime atsiradusio santykių stabilumo), bendrų tikslų nebuvimas (kai kiekvienas užsiima tik savais tikslais), susvetimėjimas.
Tam tikro santykių lygmens užbaigimas. Pasirengimas pereiti į aukštesnį, kokybiškesnį bendravimo lygmenį, suvokimas, kad turime tobulėti ir pradėti naują santykių etapą. Po šio etapo santykiai arba pasibaigia (tačiau pozityviai, be negatyvumo), arba tęsiami – bet jau kokybiškai aukštesniame lygmenyje.
Jei užstringame šiame etape, pajuntame, kad gyvenimas – lyg stovinti bala, kad viskas įgrįso. Bet.. ir pakeisti kažką sunku, nes nėra taip paprasta atsisveikinti su įprastais dalykais ir pereiti į aukštesnį, bet.. dar nepažįstamą bendravimo lygmenį.
Taigi, turime nuolat kurti santykius – kad tobulėtume, kad sukurtume tvirtą pagrindą sekančiam etapui, kad skleistume harmoniją.. Juk šiame pasaulyje nėra nieko statiško: viskas juda, sąveikauja, vystosi. Mūsų santykiai taip pat: keičiamės mes, keičiasi aplinkybės bei žmonės mūsų gyvenime – todėl turime keisti (tobulinti) ir mūsų bendravimą.

2016 m. rugpjūčio 19 d., penktadienis

Ko nesakyti kenčiančiam

“Gelbstintys” žodžiai gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

“Tai, ką išgyveni nėra taip baisu, kaip manai. Jei turėtum didesnį tikėjimą ar pozityvesnį požiūrį, jaustumeis geriau. Nusiramink ir neužmiršk, kad viskas yra į gera. Aš tai žinau, nes esu patyręs baisesnių dalykų, tačiau juos įveikiau. Todėl gali man paskambinti, jei reikės kokio patarimo ar pagalbos”.
Jei šie žodžiai jums nekelia siaubo, jūs nesate buvęs neveiksmingos “pagalbos” gavėju.
Man yra tekę patirti nemažai bejausmių komentarų ir tai buvo labai skaudu. Bet jei sąžiningai – ir pats ne kartą sakiau neapgalvotas pastabas.
Mes visi norime paremti kenčiančius draugus. Mes visi trokštame pasiūlyti tobulas įžvalgas, kurios perkeistų jų požiūrius. Mes visi norime padėti rasti džiaugsmą kasdienybėje. Tačiau besistengdami paguosti, mes dažnai sakome visiškai ne tuos žodžius ir vietoje to, kad sumažintume skausmą, jį tik padidiname.
Dalindami tokią “pagalbą”, verčiame artimus žmones jaustis kaltinamais, vienišais ir nesuprastais. Ir tada jų našta tik sunkėja. Ir jie pradeda abejoti, ar su kuo nors dar gali dalintis savo išgyvenimais.
Būdamas sužeistas ir žeisdamas kitus aš suvokiau, ko negalima daryti, kai tavo draugas kenčia.
1. Sumenkinti
Yra daugybė būdų menkinti kito žmogaus kančias. Didžioji tų būdų dauguma duoda nutuokti, kad tai, ką patiria kenčiantis žmogus dar nėra taip baisu. Tai nėra taip baisu, kaip atrodo, ne taip baisu, kaip kitiems ir ne taip baisu, kaip galėtų būti.
Kaip tai skamba:
  • Įvertink savo palaiminimus. Tu turi už ką dėkoti. Žvelk į šviesiąją pusę.
  • Tai yra niekis palyginus su badaujančiais Afrikos našlaičiais. Mano kaimynas daugybę kartų buvo kur kas sunkesnėse situacijose nei tu ir neprarado tikėjimo Dievu. Galėtum su juo pasikalbėti.
  • Būk aukščiau to, ką patiri. Nesuprantu, kodėl tu taip sureikšmini.
Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:
Nesuprastas. Gali pasirodyti, kad dėmesio nukreipimas padės pamiršti problemas, tačiau įprastai tai sukelia priešingą poveikį. Kai žmonės sumenkina mūsų kančias, jie tik padidina skausmą. Mes jaučiamės teisiami. Nepriimti. Tai verčia mus kuo nuodugniau papasakoti apie savo vargą, gilintis į visas skausmingiausias vietas ir vien dėl to, kad išaiškintume, jog mūsų situacija yra labai sunki.
2. Kritikuoti
Kritikavimas yra ne kas kita, kaip nepalankus vertinimas ar nepritarimas. Kai gyvenimas griūna, nepritarimas gali tapti skausmingiausiu dūriu tiesiai į širdį. Kritikavimas sužeidžia tuo, kad kenčiantis yra neįvertinamas. Jis yra nepakankamas, bedvasis. Kenčiantis žmogus trokšta meilės ir palaikymo, bet ne pasmerkimo. Nei vienas negyvena tobulo gyvenimo ir nei vienam nereikia priminti apie patirtas nesėkmes.
Kaip tai skamba:
  • Nenorėčiau to sakyti, bet gali būti, kad pats to nusipelnei. Galbūt pagaliau pasimokysi iš savo klaidų.
  • Jei turėtum pakankamai tikėjimo, reikalai klostytųsi kur kas geriau. Tavo pasveikimas yra tavo paties rankose. Tau tereikia tuo patikėti.  
  • Aš jau pavargau nuo tavo skundų. Ar negali pakalbėti apie ką nors kita?
Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:
Beviltiškai. Patirti kritiką giliausioje nesėkmėje reiškia patirti nusivylimą. Tikrai, mes negalime sveikti taip greitai, kaip kiti. Gali būti, kad kiti pasitiki Dievu labiau, nei mes. Gali būti, kad mes esame apsėsti savo problemų. Tačiau giliausioje kančioje mes labiausiai trokštame malonės. Mes esame sužeisti ir toliau kenčiame. Mums labai sunku išpainioti problemų kamuolį. Mums reikia padrąsinimo ir pritarimo, kad galėtume pasipriešinti.
3. Moralizuoti
Nei vienam kenčiančiam nereikia pamokslų. Ligoninėje netenkina aiškūs atsakymai. Sakydami, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera, mes esame teisūs, tačiau per laidotuves tai yra tušti žodžiai. Moraliniai pamokymai gali būti išmintingi, bet kai jie ištariami netinkamu laiku, jie tampa žudantys.
Kaip tai skamba:
  • Turime džiaugtis bet kokiomis aplinkybėmis.
  • Viskas tik į gera. Vieną dieną tu tai pamatysi.
  • Yra natūralios pasekmės. Negalima prieštarauti Dievo valiai. Bet jei išpažisni savo nuodėmę ir imsi keisti savo gyvenimą, Dievas tave laimins. 
Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:
Vertinamu. Kančios pragare labai nelengva pamatyti visą vaizdą. Be to kančia yra dar ir slėpinys ir niekas negali žinoti iš kur tai kyla ir koks konkretus gėris gali iš to iškilti. Bet kokie spėliojimai bus šalti ir bejausmiai. Kai reiks teologinių atsakymų, bus jų paprašyta. Bet kai jie ištariami netinkamu laiku jie yra tik savimyliški.
4. Tikrinti ir patarinėti
Pasigardžiavimas smalsiu klausinėjimu yra varginantis. Ypač tada, kai reikalaujama papasakoti apie nemalonias ir sukrečiančias aplinkybes. Bus kur kas geriau, jei palauksite ir leisite atsigauti, kol pasidalinimas tokia informacija bus lengvesnis. O kai žmogus išsipasakoja, stenkitės nepatarinėti. Patarimas gali būti naudingas, bet sakydami, ką daryti kitam, nejučia puolate į puikybę. Mes negalime ištaisyti situacijos ar asmens.
Kaip tai skamba:
  • Tai kas gi konkrečiai atsitiko? Kaip dabar jautiesi? Ką ketini daryti?
  • Kodėl neini pasivaikščioti? Ar su kuo nors susitikti? Tau reikia prasiblaškyti nuo problemų.
  • Ar bandei tą naują gydymą? Tau reikia pasirinkti kitą gydytoją! Mano kaimyno pusbrolis stebuklingai pagijo. Turėtum ir tu pabandyti daryti tai, ką darė jis.
Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:
Neatsižvelgiama ir pasmerkiama.  Kai mes kenčiame, visi smalsūs klausimai yra įkyrūs. Mums nereikia, kad užverstų patarimais. Ir kai kiti nuolat sako, ką turėtume daryti, mes jaučiamės verčiami pasiaiškinti dėl savo sprendimų. Be to nepageidaujami patarimai atrodo lyg kritika.
5. Išgaruoti
Kai kurie dingsta iš akiračio, kai jų artimieji patiria tragediją. Jie vengia susitikti, nes tai nepatogu.  O jei tenka, tada pokalbis būna trumpas ir dirbtinis. Jie pasiūlo miglotą pagalbą arba iš viso nieko.
Kaip tai skamba:
  • Paskambink, jei ko nors prireiks…
  • Tyla
Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:
Apleistas. Skausminga patirti ignoravimą tada, kai draugų parama reikalingesnė nei bet kada. Žmonių buvimas yra geriausia iš visų įmanomų dovanų. O jų išnykimas kančios metu yra daugiau nei pastebimas ir net daugiau nei jaučiamas ir suvokiamas. Ir iš tikrųjų – kam gi paskambinti, kai prireikia pagalbos, jei visi pasiūlymai buvo migloti ir mandagūs.
Tai ką mes turime daryti?
Kai žmogus kenčia, vietoje to, kad pasiūlytume “pagalbą”, kuri iš tikrųjų tik žeidžia, naudokite tris principus:
1. Sėdėkite ir klausykite. Išlieti širdį ir turėti, kas tai išklauso yra kur kas didesnė pagalba, nei visi bet kada išsakyti paguodos žodžiai. Aš tiesiog noriu, kad kas nors su manimi būtų. Kad verktų su manimi. Kad pasakytų, jog, dejà, bet gyvenimas išties yra sunkus. Kad nesitikėtų, kad aš turiu tobulus teologinius sprendimus. Kad leistų man bambėti ir žerti žodžių tiradas. Ir kokia nuostabi dovana, kai nesijaučiu smerkiamas dėl kiekvieno desperatiškai “išvemto” žodžio.
2. Pasiūlykite labai konkrečią pagalbą. Lengviausia priimti konkrečius pasiūlymus: “Noriu kitą savaitę pakviesti tave pietų. Ar tau tiktų antradienį, o gal nori kitą dieną?” Arba: “Ketinau eiti į parduotuvę. Gal galėčiau tau ką nors parnešti?”
3. palaikykite ryšį. Melskitės. Rašykite žinutes. Paskambinkit ar aplankykit. Nuolat priminkite, kad nepamiršote.
Visi me sesame apleidę savo artimuosius kančioje. Ir visi savo sielvarte buvome sužeisti ar nusivylę savo draugais ir artimaisiais. Mes negalime tobulai paguosti ir mums nereikia jų “ištaisyti”. Vietoje to tiesiog pabūkime su kenčiančiu žmogumi. Verkite su juo. Paremkite juos sielvarte. Tam kad pagytum, reikalinga malonė.
Ir neužmirškite, kad kenčiantis žmogus nereikalauja gelbėtojo. Jis jau Jį turi… kaip ir mes.