2019 m. spalio 4 d., penktadienis

Jūs tokia žavinga!!!

„Cafe in Lima“, 1948 Irving PENN
— Jūs tokia žavinga!!! Iš kur tokia atsiradote?
— Nebūkit toks griežtas, moteris visada gali būti gražesnė. Pakanka pasiūlyti jai kavos. 
— O gal geriau šampano?
— Kodėl ne kavos?
— Nemėgstu preliudijų.
— Pagal jus kava – tai preliudija? 
— Taip. O šampanas – tai jau flirtas. 
— Negaliu pakęsti flirtavimo. O ko reikia beprotybei? 
— Degtinės.
— Tuomet norėčiau degtinės su apelsinų sultimis. 
— Kodėl su sultimis?
— Noriu sultingos beprotybės.
— Tai iš kur jūs?
— Aš kilusi iš vienatvės. Jus nebijote, kad aš – seksuali?
 — Kas jums taip žiauriai sumelavo?
— Jūs.
— Kada?
— Kai pažvelgėte. Beje, kuo jūs dirbate? 
— Aš dirbu vienoje didelėje kompanijoje. 
— Pardavimų vadybininkas?
— iš kur žinai?
— Jau kelinta diena, kai bandai įpiršti man savo meilę. 

„Kiekvienas tylėjimas turi savo isteriją“ R.V.



Apie teisingas moteris ir gyvenimą be taisyklių


Arba gyventi, arba ruoštis gyvenimui.

Yra tokios „teisingos“ moterys. Dažniausiai tai uošvės ir mokymo dalies vedėjos. Jos visą laiką šiek tiek kare ir visada – kovinėje parengtyje, pasirengusios bet kam, bet labiausiai – pačiam blogiausiam variantui.  Jos rengiasi pagal sezoną, pagal orų prognozes ir derina savo aprangos spalvas. Pirštinės turi tikti prie batelių, kepuraitė – prie šalikėlio ir (santūraus) lūpdažio, o rankinė – prie pirštinių ir batelių. Nieko atsitiktinio, viskas taip, lyg rengtųsi tris metus. Viskas kokybiška ir patikima, kaip medžioklinis džentelmeno kostiumas. Viskam pasiruošta iš anksto, apgalvoti visi variantai ir pasirūpinta sveikata. Svarbiausia, kad būtų šilta, kad striukė dengtų užpakaliuką (reikia saugoti vaisingumo organus), kad kepuraitė dengtų pakaušį (gali perpūsti), o kaklas ir krūtinė būtinai pridengti (kam laukti kol peršalsi?)

Pas jas nieko nėra atviro ir visada su savimi privalomas skėtis.

Iš avalynės – ortopediniai įdėklai, profilaktinės pėdkelnės nuo varikozės ir sinteponinis pamušalas. Šalia to jos nuolat nuo kažko gydosi – nuo anginos, slogos ar cistito. Visa tai kyla nuo teisingo gyvenimo ir nuolatinės įtampos.

Vidinis tokios moters pasaulis, tai ne pasaulis o didelė ąžuolinė spinta. Joje abėcėles tvarka išrikiuotos knygos su instrukcijomis visiems gyvenimo atvejams. Visi puslapiai padalinti į dvi dalis – kairėje parašyta kaip yra neteisinga ir perbraukta raudonu brūkšniu (pavojus!), dešinėje – kaip teisinga. Jos visada žino KAIP REIKIA.

Jų veido išraiška tarsi lengvai iškreipta nuo įtampos, jų lūpos – suspaustos su neregimu šarvu aplink jas. Vienas anglų detektyvas pasakė taip: „Tokią niekuo nepaimsi, netgi žarstekliu, nes ir jį prarys“. Teisingų moterų jėgos skiriamos pasiruošimui gyventi ir apmąstymams apie tai ar teisingai pasielgė. Todėl nebelieka laiko gyventi, o tuo labiau – džiaugtis ir mėgautis gyvenimu. Jos netgi įsigudrina prie žodžio „malonumas“ taikyti žodelyti „reikia“: "Taip, taip KARTAIS reikia suteikti sau malonumą, o tai gyveni, gyveni...“ O tai, kad malonumą gali suteikti kitas, joms net į galvą neateina.

Jos niekada nekvepia nei prakaitu nei alkoholiu, todėl sunku net įsivaizduoti, kad su ja trintųsi koks nors nedezinfekuotas vyras su nelygintom kelnėm. „Pasiausti“ – tai vakare suvalgyti slyvą, o „galutinai nužmogėti“ – nevalyti dantų.

Viskas pagal protokolą, o laimės nėra.

Manote, kad jų nekenčiu?  Ne! Man jų gaila, nes pati esu iš jų tarpo ir bandau išsikabaroti.
Todėl noriu išsiaiškinti, iš kur tas proto ir jausmų sustabarėjimas, ta baimė iššokti „už ribos“? Visiškai suprantama, kaip sąlygotumų ir taisyklių kalėjimas atsirasdavo pas moteris prieš 50 metų toje valstybėje, kur viskas buvo reglamentuota, unifikuota ir suvienodinta. Bet iš kur tos teisingos atsiranda dabar? Dabar, 21 amžiuje, kai viskas tapo galutinai aišku ir išaiškėjo pagrindinė taisyklė, skelbianti, kad dažniausiai nėra jokių taisyklių.

Kaip antai:
— O ką, buvo galima?

Kiek nori galima! Jūs ką, nematote? Variantų kiekį riboja tik jūsų fantazijos ribotumas. Tu arba gyveni, arba nuolat galvoji kaip atrodai ir nuolat bijai ką nors pažeisti. Šansą į laimę ir išsipildymą turi tik tie, kas užmiršo apie aplinkinių nuomones, o vertindami save vadovaujasi tik savo pojūčiais. Beje, visais laikais sėkmė lydėjo tuos, kurie patys nustatė sau taisykles.

Praėjo trisdešimt metų, kai madingomis tapo moterys-frikai. Tokios kaip Vivjen Vestvud arba Joanos Chmielevskos knygų herojės. Jos nuolat pakliūva į kvailas situacijas, elgiasi išimtinai impulsyviai, pažeidinėja taisykles ir nuolat laimi. Todėl tos moterys, kurios SSRS laikais suspėjo pabūti spaliukais, pionieriais ir net laikė egzaminus, kad įstotų į komjaunimą, staiga pamatė, kad yra kitoks, visiškai priešingas elgesys, nei aprašyta Marijos Uljanovos ir Nedeždos Krupskajos biografijose.

Staiga išaiškėjo, kad galima nešioti skirtingų spalvų kojines, dabintis ryškiu makijažu, šokti gatvėje, rinktis tuos vyrus, kurie patinka ir nebijoti, kad būsi teisiama draugiškajame teisme, kuris apkaltins amoraliu elgesiu ir dvasiniu nuopuoliu.

Jau senai išaugo ta mergaičių karta, kuriai vaikystėje niekas nekartojo, kad visuomeninis yra svarbiau nei asmeninis, o didžiausia puošmena – kuklumas. O jei ir kartojo, tai dabar atsivėrė ištisa informacijos jūra ir neribotos galimybės keistis, sveikti ir gyventi taip, kaip norisi. Nes „aš to verta“.
Beveik prieš 20 metų sąmonėje įsitvirtino mintis, kad „geros mergaitės eina į rojų, o blogos – kur nori“ (ši Ute Erhardt knyga vadinasi „Geroms mergaitėms dangus, blogoms – viskas“).

Dabar pavargusios 30 - 60 metų moterys palieka ekscentriškus nuotykius ir nueina į asmeninį komfortą. Atrodo, kad atėjo suvokimas, jog nėra tokio žodžio „reikia“. O jei ką ir reikia daryti, tai rinktis tai, kas tinka tau – žmogus, pašaukimas, uždarbio būdai, gyvenamoji vieta ir tapetai. O visa kita – sumažinti iki minimumo.

Jei ką ir reikia daryti, tai įsiklausyti į savo poreikius ir norus, išryškinti savo talentą, ieškoti malonių užsiėmimų ir viso to, kas neša pasitenkinimą ir laimę. Ir dar kartais stabdyti savo ratus ir išleisti pasivaikščioti voveraitę.

Bet vis dar vaikšto „teisingos“ moterys, kurios stengiasi gyventi pagal pačias blogiausias užpraeito šimtmečio taisykles. Įsitempia pačios, sukelia įtampą aplinkiniams, augina kompleksuotus, kvadratinius ir „teisingus“ vaikus. O visų svarbiausia – joms taip knieti prisikabinti prie tų, kurios nebijo būti savimi, kurios dėl savo teisės kovoja su „baltosiomis apykaklėmis“ ir savo pačių demonais.

„Oi koks mielas daikčiukas! Oi, koks paltukas! Duokit pasimatuoti patį mažiausią. Na ir kas, kad ne mano išmiera? Numesiu svorį ir bus mano. Aš jau užsakiau specialų maistą. Mergičkos, kaip man patinka! Kodėl ne ta spalva? Ji tiks prie kitų lūpdažių. Turiu tokius aitriai raudonus, kaip pas Moniką Beluči. Na ir kas, kad vasarinis? Galima apsirengti po kitu paltu, su getromis ir šalikėliu. Bus netgi labai gražu ir moteriška. Vienareikšmiškai – perku.“

Nugirsta prisimatavimo kabinoje. Štai kaip reikia rinktis rūbus!


2019 m. liepos 9 d., antradienis

3 pasalūniški gynybos mechanizmai, verčiantys priešintis laimei


Mes galvojame, kad baimė mus apgina, tačiau iš tikrųjų ji veda į iškreiptą mąstymą
Laimė yra natūrali jūsų būsena.
Mes sukurti būti „čia ir dabar“, reaguoti į potencialias grėsmes ir nuolat siekti malonumo. Ir visa tai – dėl išlikimo ir gerovės.  Tačiau toksiškoje kultūroje yra normalu nutraukti ryšius, prisitaikyti ir blogai elgtis.  Dėl to kenčia psichinė žmogaus sveikata ir nyksta laimė.
Daugybė priežasčių nulemia, kad mes esame vis mažiau laimingi. Tai ir santykis su kultūra, neurobiologinė žmogaus sandara, auklėjimo spragos ir aplinka. Tačiau yra vienas, absoliučiai svarbus ir nuolat praleidžiamas dalykas. Didžioji gyvenimo patirtos laimės dalis priklauso nuo mūsų įpročių, elgesio ir sprendimų. Todėl visų pirma reikalingas mūsų pačių noras jaustis gerai.
Tai kodėl mes to nenorime? Tam yra kelios labai svarbios priežastys. Jos visiškai nelogiškos, tačiau paplitusios taip plačiai, kad verčia mus susilaikyti.
1. Mes galvojame, kad baimė mus apgina, tačiau iš tikrųjų ji veda į iškreiptą mąstymą
Viena iš svarbiausių priežasčių, verčiančių priešintis gerai savijautai – galvoti, kad mums skirtos negatyvios patirtys, todėl geriausia būtų pasisaugoti. O iš tikrųjų sugebėjimas mąstyti į priekį ir planuoti savo veiksmus yra labai svarbi atsakingai veikiančios asmenybės dalis. Todėl verta suvokti, kad baimė sukelia priešingą poveikį, nei mes norime.
Baimė, kaip ir pyktis savo esmėje yra iracionalios emocijos. Jos sukuria iškreiptą mąstymą ir nesuteikia jokio aiškumo. Jos verčia pernelyg empatizuotis su tuo kas neteisinga, „perspausti“ tas galimybes ir su laiku sukurti tokias aplinkybes, kai sukuriamos tokios problemos, kurių iš esmės nėra. Kai leidžiame baimei mus užvaldyti, su laiku ji tampa gynybiniu mechanizmu, kuris susilpnina psichiką.
Niekas negali „sugrąžinti“ atgal gyvenimo pažangą. Kai žengi žingsnį, įgyji vis daugiau sugebėjimų priimti ateitį. Kiekvienas žingsnis pirmyn jus išlaisvina.
2. Mes galvojame, kad leisdami sau būti laimingais, patirsime didesnę laimės praradimo riziką. Laimė iš tiesų yra nuolatinė praktika.
Dar viena paplitusi baimė sako, kad kai leisite sau būti dėkingais, gyventi „čia ir dabar“, atsipalaiduoti – prarasite budrumą potencialioms grėsmėms ir prarasite viską, kas jums yra svarbu. Paprasčiau sakant – jei leisite sau būti laimingais, jūs tą laimę ir prarasite.
Laimė nėra tai, kas jums duota, tai – nuolatinė praktika. Prasminga lavinti save ir vertinti gėrį, žinoti, kas nėra gerai ir sveikai atsigauti nuo streso ir nesėkmių. Tam, kad išmoktumėte jaustis gerai, reikalinga nuolat praktikuotis ir įsakyti savo protui galvoti konkrečia kryptimi.  Kuo dažniau taip darysite, tuo geriau jums pavyks. Kuo labiau leisite sau būti laimingais, tuo lengviau laikui bėgant sugebėsit atstatyti šią būseną.
Gyvenimas nėra geresnis, jei mums sekasi. Jis tampa geresniu, kai išmokstame sukurti gerą dieną sau.
3. Mes įsitikinę, kad jei leisime jaustis gerai, išugdysime blogus įpročius. Blogi įpročiai tėra išgyvenimo mechanizmas, kai mes patiriame skausmą.  
Daug žmonių neleidžia sau „visų pirma gerai jaustis“ ir tiki tuo, kas instinktyviai atrodo teisinga. Tai dėl to, kad jie spėja, jog jei leis sau būti laimingais, praras savo gyvenimo kontrolę, nupuls į pačius blogiausius įpročius ir niekada nepasitaisys. 
Taqčiau patys blogiausi įpročiai iš tiesų tėra atsakymas į skausma ir nelamingas būsenas. Mes niekada nepersivalgome, nesišvaistome pinigais ir nevergaujame darbe, jei esame laimingi. Blogiausi mūsų įpročiai neatsiranda dėl to, kad kažką pernelyg mylime ir negalime tam pasipriešinti. Jie įsitvirtina, kai tampame priklausomi nuo to, kas verčia jaustis mus geriau.
Daug kas iš to, ką laikome bendromis žiniomis apie savo protinę ir emocinę sveikatą ir tiesiog neteisinga. 
Laimė nėra tai, ką prarandame patyrę. Tai – nuolatinis, su laiku tobulėjantis darbas. Mes vis labiau įgundame palaikyti sveiką pusiausvyrą ir pasitikti iškylančias problemas. Baimė neapsaugo, ji susilpnina ir daro mus pažeidžiamus nuo reakcijų ir iracionalaus mąstymo.
Bet visų svarbiausia – laimė nėra kažkas, kas kenkia sveikatai. Kai esame laimingi, mes nenupuolame į pačius blogiausius įpročius, mes patenkame į juos tada, kai mums skauda.
Laimė nėra galutinis tikslas. Ji yra tai, dėl ko turime dirbti. Niekas neatneš nuolatinio stabilumo ir sveikatos, tik jūsy pačių įpročiai. Ir niekas kitas nepadarys jus produktyviais, efektyviais, racionaliais, sugebančiais ir atsakingais, - tik jūsų pačių leidimas sau jaustis gerai.


2019 m. liepos 3 d., trečiadienis

Aštuoni izoliacijos simboliai


Kiekvieną dieną, kiekvienas sutuoktinis daro pasirinkimus, kurie veda į vienatvę ir izoliaciją.
Ši istorija liudija apie tai, kaip aš ir Barbara jaučiamės jau daug dienų.
Mano vyras dirba naktimis, o aš – dienomis. Kas rytą mūsų automobiliai prasilenkia netoli namų. Prasilenkdami mes atidarome langus ir šūktelime vienas kitam: “Aš myliu tave!”. Vieną dieną, po to, kai mes prasilenkėme ir aš sustojau prie raudono šviesoforo signalo, šalia sustojo kitas automobilis. Jame sėdėjo vyras, kuris, kaip supratau ne kartą stebėjo mūsų prasilenkimus. “Ei, ponia,- jis šūktelėjo pro pravirą savo automobilio langą, - atrodo, kad jūs vienas kitam labai patinkate. Tai kodėl nesustojate susipažinti?”
Vienatvė. Ji supa mus nuo pat žmogaus sukūrimo pradžios. Bet panašu, kad plečiantis žmonijai ji įgauna pagreitį
Mes sukurti ne tam, kad gyventume vienatvėje. Mes trokštame intymumo. Santuoka yra ta vieta, kur dauguma iš mūsų tikisi jį rasti. Bet tragedija tame, kad tai pavyksta tik nedaugeliui. Kai kurie iš tiesų patiria intymumą. Tačiau daugumai santuoka tampa tuo, ką Vudis Alenas ciniškai pavadino “vilties mirtimi”.
Visoje kultūroje randame pasikartojančius izoliacijos simbolius. Štai tik keli iš jų, pastebėti skirtingose santuokose.
1 simbolis: “Įeiti draudžiama”
Pauliaus ir Mišelės santuoka stabiliai augo visus 25 metus. Jie laisvai bendravo ir kartu įveikė kelias labai sudėtingas problemas. Jie puikiai jautėsi kartu ir daug žmonių matė tikros santuokos pavyzdį.
Tačiau per daugelį metų jie susvetimėjo dėl abi puses netenkinančių lytinių santykių. Ieškoti šios srities konsultanto jie nedrįso. Ir tada jie suvokė, kad jau nebegali atvirai aptarinėti šios temos, todėl nebyliu abipusiu susitarimu buvo paskelbta, kaip netinkama. Nuo šiol atviras duris pakeitė ženklas “Įeiti draudžiama”.
2 simbolis: Tiksintis laikrodis
Benas ir Marija užaugino savo vaikus ir dabar jau didžiavosi anūkais. 35 metus trukusi santuoka atlaikė laiko išbandymus. Tačiau nei vienas iš jų nepastebėjo, kaip į santykius įsėlino tyla.
Vaikai tai matė. Augdami jie jautė abiejų tėvų vienatvę, kai jie vienas kito nesuprasdavo ar konfliktuodavo. JIe matė, kaip Tėtis savo gyvenimą pašventė darbui, o Mama – vaikams. Ir dabar, kai jie lankydavo tėvelius, matė kad mažai kas liko iš santuokinio ryšio.
Namie įsivyravusią tylą kartas nuo karto nutraukdavo supamo krėslo girdždėjimas ir laikrodžio tiksėjimas.
3 simbolis: Perkrautas kalendorius
Styvas ir Andžela yra tikri savo darbo profesionalai ir aktyviai dalyvauja bažnytinės bendruomenės veikloje. Tačiau kai jie sukūrė šeimą, pastebėjo, kad santuoka neatitinka lūkesčių. Iš jų gyvenimo dingo vėlyvi naktiniai pasivaikščiojimai ir pokalbiai mėnesienoje. Jie yra pernelyg užsiėmę ir dabar gyvena tik dėl savaitgalių. Nuovargis atima visą romantikai reikalingą energiją.
Jų vaikai prideda savo “prioritetų” rinkinius, todėl abu sutuoktiniai jaučiasi vis labiau atskirti vienas nuo kito. Jų gyvenimai susiliečia tik tada, kai susikerta jų keliai.
4 simbolis: Užrakintos durys
Bilas ir Teresė susituokė vos prieš pusę matų. Tačiau jau spėjo giliai vienas kitą sužeisti. Svajonės ir viltys apie intymumą dingo tamsoje už užrakintų durų. 
Bilas galėjo atsiverti, kai buvo sužadėtinis, bet dabar jam darosi vis sunkiau dalintis savo jausmais. Jis jaučiasi įstrigęs savo asmenybės rėmuose. Teresė trokšta intymumo ir desperatiškai nori tapti jo partneriu visam gyvenimui. Ji negali patekti ten, iš kur jis nenori išeiti.
5 simbolis: Pernelyg didelis bagažas
Bobas ir Janina atėjo iš sudarkytų namų, todėl jų santuoka buvo nulemta tapti kitokia. Ir nors jie nemažai kalbėjosi apie tai, nei vienas nepripažino to poveikio, kuri padarė tėvų skyrybos.
Net neturėdami geros santuokos pavyzdžio, jie sugebėjo progresuoti, tačiau vis dar nežinojo kokį didelį bagažą tamposi su savimi. Laikas nuo laiko į paviršių iškildavo baimė, pyktis, jausmas, kad esi niekam  tikęs. Tačiau abu sutartinai greitai sugrūsdavo visa tai į perpildytas kuprines.
6 simbolis: TV vakarienė
Valteris ir Eugenija dirbo toli nuo užmiestyje esančių namų, todėl kai atvykdavo namo, būdavo pervargę nuo ilgos darbo dienos ir kelionės namo. Jie lyg užhipnotizuoti vakarieniaudavo užsakytą maistą prie TV ekrano, žiūrėdavo vakaro naujienas permaišydami jas su lėkštomis komedijomis. Nepastebimai jie užgesino vienas kitą savo gyvenimuose.
Penkis metus trunkanti santuoka dar gyvuoja, bet vėliau, kai paaugs vaikai, ji jausis kažkur futbole, krepšinyje ar žvejyboje dingusio vyro našle. Ji – vieniša. O jis net nenutuokia, kad ji taip jaučiasi.
7 simbolis: Padalintas greitkelis
Sju ir Timas vedę jau 18 metų. Jų santuoka puiki tiek išoriškai, tiek ir iš vidaus. Tačiau augindami vaikus keliauja skirtingomis kryptimis.
Vienas yra pernelyg švelnus - kitas per griežtas. Vienas iš jų yra perfekcionistas, kitas nėra. Vienas linkęs būti kritiškas, kitas per kantrus.
Dabar, kai jų vaikai yra paaugliai, intymumas dar sunkiau pasiekiamas. Ji įsitraukia į visas emocines kovas, kurios kyla dviem bręstantiems žmonėms, o jis slaptai piktinasi, kad vaikų poreikiai traukiami į santuoką. Tarp jų – vis didėjantis atstumas.
8 simbolis: Planai
Kai Robertas ir Šeri buvo susižadėję, skyrė daug laiko ir pinigų ruošdamiesi vestuvių pokyliui. Tačiau nei vienas iš jų neskyrė laiko santuokiniam pasiruošimui.
Bet kai jiems teko kovoti dėl visko – nuo finansų tvarkymo iki kaip praleisti išeigines, palaima tapo našta. Kai jie susituokė, net nenutuokė, kad jų santuoką ištiks krizė po krizės – jie patyrė bedarbystę, sveikatos netekimą, finansinį nestabilumą ir tėvų netektį. Dabar jie abu vieniši ir nors nei vienas nesikalba su kitu, abu slaptai tikisi, kad santuoka atgis savaime.
Izoliacijos požymiai
Visose porose izoliacija prasideda, kai vyras ir žmona iš lėto ima tolti vienas nuo kito. Svarbiausia, kad nei vienas iš pradžių to nepastebi.
·         Jausmas, kad tavo sutuoktinis tavęs negirdi ir nenori suprasti.
·         Požiūris “Koks skirtumas?” ir “Kam stengtis?”. “Apie tai pasikalbėsim ryt, o dabar miegokim”.  
·         Jausmas, kad esi nepajėgus patenkinti sutuoktinio poreikius.  
·         Jausmas, kad jis/ji atsiskyrė nuo manęs. 
·         Jausmas, kad jis/ji eina savo keliu.  
·         Atsisakymas skaitytis su tuo, kas iš tikrųjų blogai: “Tai ne mano, o tavo problemos”.
·         Jausmas, kad ramybė išvengiant konflikto yra geriau, nei skausmas akistatoje su realybe.
Kiekvieną dieną, kiekvienas partneris daro pasirinkimus, kurie veda link vienatvės santuokoje. Darykite teisingus pasirinkimus ir pažinsite meilę, švelnumą, priėmimą ir tikrojo intymumo laisvę bei autentišką vyro ir žmonos vieningumą. Darykite klaidingus pasirinkimus ir pažinsite tylią “sumesto” gyvenimo desperaciją, niekada taip ir nepažinsite vienas kito.
Kodėl nepaskyrus vieno vakaro ir nepažvelgus atgal, į aštuonis izoliacijos simbolius? O tada kartu aptarkite savo santuoką. Atsakykite:
1.       Kurioje santuokos vietoje patiriate izoliaciją?  
2.       Koks žingsnis padėtų įveikti izoliaciją ir užtikrinti intymumą?

2019 m. birželio 29 d., šeštadienis

PRADŽIA

Viskas tau atrodys keista:

kitoks žemės kvapas, tankūs, vieni į kitus panašūs pušynai, degalais ir nurudusia žole užlietas karinis aerodromas, sunkus sluoksnis spyglių, tranšėjos, supuvę konservų dėžutės, dulkėti batai, dembelių šūksniai, kelnių dirželiai, lekiantys į Tavo pusę: pasikark, mes važiuojam dulkinti Tavo mergelių: pasikarkite patys – minioje spardomas moters vardas – jūsų mergaitės jau nuraškytos!.. tirpsta šūksniai be aido, be atsako ir be pykčio

vokiški užrašai, geležinkelio stotis, geležinė tvarka ir rimtis, bet ją griauna ateivių trepsėjimas, rikiuoja kažkas keiksmažodžius, balso kirvis aptašo ištęžusią masę, nykstančią pamažu vagonuose su langais.

Pasijusi esąs siurrealistinės pjesės statistas.

Traškiam vagone įsisiautėja rasinė diskriminacija – tamsiaodžių figūrų daugiau negu numatyta (kaip atrodo prievartaujančio negro veidas?)

Įžūliausios skubiai nacionalizuoja sausą davinį, apatinius, šratinukus, skutimosi mašinėles, laikrodžius, niekniekius – karo grobis pučia trimitą, įkaitina kraują ir seiles, iškviečia stepes, stato valdovo – tirono sostą ir dekoracijas, prieštaraujančių figūrų veidai čia pat aptalžomi, nors dar aimanuoja, maldauja grąžinti šukas...

Etapas: stumdydamas po tirštėjančias smegenis vienintelę mintį – greičiau į lineikę, į dalinį – prisiminsi įveiktą etapą, peresylką, persiuntimo punktą (konclagerio butaforija), prie barakų-valgyklų pagal komandą įlėkdavai į vidų be šaukšto – nes tau jį pavogė arba atėmė – dažnai be duonos susiversdavai vos šiltą viralą ir, palydimas uniformuotų eismo varovų su reguliuotojų lazdomis, nešdindavaisi lauk, - prisiminsi vieną naktį, tavo kaimyną (ukrainietį) girti seniai vertė sagą įsiūti jų zemliakui, nepaklususį spardė ilgai, plūkė batais sunkiais.

Tu klauseisi iš baimės, iš baimės byrėjo žemės tau į ausis, į apnuogintą galvą nuo narų viršum Tavęs, iš baimės užspaudė akis, iš baimės prarijęs šūksnį, kad tik be Tavęs, kad tik...

Ukrainietį , prie krašto gulėjusį, iš ryto paguldė į karo ligoninę, visą naktį vaitojo, iš ryto, pamėlusiu veidu numirusią šypseną siūlė Tau.

bet tu užsimerkei dar kartą...

Sigitas Parulskis / Nemunas 90/7

2019 m. birželio 22 d., šeštadienis

12 sąžiningų priesaikų, kurių neišgirsite santuokos apeigose


Po daugelio santuokos metų supratau, kad nieko nežinau apie santuoką
Kai poros tuokiasi, jos žino viską, kaip atrodys jų santuoka. Juk peržiūrėta tiek filmų, perskaityta knygų ir praleista laiko su vedusiomis poromis.
Bet kai po kelių metų pažvelgia atgal, suvokia, kad iš tiesų žinojo labai mažai, o santuokinė priesaika buvo tokia ideali ir romantiška… Vaizdas nesiskiria beveik visose apeigose: prisiekiu visada tau būti ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.
Čia nėra nieko blogo. Bet rimtai. Kas iš tikrųjų supranta, ką tai reiškia?
Žinau ką galvojate. Kodėl santuokinė priesaika tokia svarbi?
Štai kodėl. Priesaika yra pažadas. Ir ne bet koks pažadas. Priesaika yra santuokos kelrodis. Ir kol nesu prieš priesaiką, man lenkiasi Kazanova. Bet aš esu prieš romantišką ir jausmingą priesaiką ir už praktišką bei sąžiningą.
Būkim realistai. Šiandieninėje kultūroje, kuri garbina romantinę meilę, nereikalingos jokios šekspyriškos priesaikos. Mums reikia tokios priesaikos, kuri darytų poveikį ir formuotų santuoką.
Žemiau yra 12 sąžiningų santuokinių priesaikų, kurių neišgirsite jokiose apeigose.
1.)     Aš prisiekiu niekada neflirtuoti, negeisti ir netrokšti priešingos lyties asmens dėmesio
Kai tuokiesi, prisieki ištikimybę savo sutuoktiniui. Prisieki išimtinai jam. Pažadi niekada neflirtuoti, negeisti ir netrokšti priešingos lyties asmens dėmesio. Pažadi saugoti savo protą nuo tų vaizdų, kurie kyla ne iš tavo sutuoktinio.
Tu nesiklausai tos muzikos, kuri veda į degradaciją. Neleidi savo akims žvelgti į tuos vaizdus ir reginius, kuriuose žmogus vaizduojamas kaip objektas. Ir tai nediskutuotina. Akivaizdu, ar ne taip?
Kai prisieki išimtinai sutuoktiniui, tavo priesaika yra kur kas daugiau, nei lytinis skaistumas. Tavo priesaika taip pat ir emocinis skaistumas. Tu prižadi niekada neatvirauti savo bendradarbei ar leistis meilikaujamas.
Emocinis tyrumas yra mažiau akivaizdus, nei fizinis. Bet jo nesilaikymas tiek pat destruktyvus. Tu turi kovoti, kad visi tavo jausmai, tavo noras nustebinti, tavo dėmesys, kančios ir širdgėla taptų tik tavo ir tavo sutuoktinio reikalu.  Jie nepriklauso jokiems kitiems žmonėms, įskaitant tėvus, brolius ir seseris. Kaukis dėl fizinio ir emocinio tyrumo.
2.)     Aš prisiekiu, kad niekada nesitikėsiu 50/50 santuokos. 
Nėra tokio dalyko, kaip 50/50 santuoka.
Tu nepajėgsi objektyviai nustatyti santykio. Nėra jokio 50/50 grįsto santykio. Tai – sandora.
Kiekvieną dieną turėsi atiduoti 100% savęs. O kai kuriomis dienomis net to bus per maža. Turėsi tikėti, kad sutuoktiniui rūpi ir jis renkasi būtent tave. Pamiršk apie minti duoti ir gauti. Tiesiog duok. Davimas yra meilės esmė ir santuokos Kūrėjo širdis. Dievas tik duoda.
3.)     Aš prisiekiu, kad mūsų santuokos misija – šlovinimas.
Dauguma santuokų kenčia dėl to, kad galutiniu tikslu jie laiko bendrystę. Daugumos santuokų tikslas – užtikrinti gyvenimo stabilumą, turėti šeimą ir bendrininką. Ar supranti?
Tačiau santuoką įsteigė Dievas, ir dėl to santuokos tikslas yra kur kas didesnis, nei savanaudiški troškimai. Tikslas yra Dievo šlovė. Net krikščionių šeimose šlovinimas sutinkamas retai. Štai kodėl Paulius sakė, kad geriau nevesti ir netekėti (1 Kor. 7). Nes tavo noras bus padalintas tarp sutuoktinio ir Dievo.
Tavo misija šioje žemėje – kasdien tarnauti Dievui. Ir ši misija nekinta net po vedybų. Jei neturėsi tokios intencijos –viršų paims sutuoktinio tenkinimas.
4.)     Aš prisiekiu mylėti tave tokį, koks esi šiandien, o ne tokį, kokiu norėčiau matyti.  
Paklausyk dėl savo ir savo santuokos tyrumo.Tu negali pakeisti savo sutuoktinio. Neturi tokios galios. Tačiau jei išsikelsi tokį tikslą. Bet jei laikysiesi jo, tavo santykius sugriauš du kirminai – kartėlis ir apmaudas.
Kai kurios poros daug metų stengiasi keisti vienas kitą. Bet kai nustoji tai daryti, pradedi mėgautis vienas kitu ir patiriate intymumą. 
Viena iš giliausių santuokos paslapčių – du vienas kitą mylintys, puoselėjantys ir džiuginantys, bet skirtingas vertybes turintys asmenys. Ytai labai nelengva, tačiau kaip tik dėl to turite pasitikėti Dievu ir priimti unikalias vertybes, kurias Jis suteikė kiekvienam asmeniu, įskaitant tavo sutuoktinį.
Tai skamba labai supaprastintai, nes…. Tiesiog reikia mylėti prieš tave esantį asmenį. Nesiilgėk “pataisytos” savo sutuoktinio versijos. Neturėk vilties sulaukti tos dienos, kai jis pasikeis. Tiesiog mylėk dabartinė jo versiją. Kai taip darysi, perkeisi savo santuoką.
5.)     Aš prisiekiu, kad tu niekada nebūsi atsakingas už mano laimę.  
Santuoka nėra laimės ir pilnatvės paieška. Dievas sukūrė tave pilnatvišką. Prieš bandydamas gauti ir pratęsti meilę, turi išmokti mylėti save.
Kai kitas žmogus yra atsakingas už tavo laimę, jis tampa stabu. Tu apsėdi viską. Tikrini jo FB paskyrą, pranešimus ir praleistus skambučius. Tai apgailėtinas gyvenimo būdas ir siaubingas receptas kokybiškiems santykiams.
Pasitikėk tuo vyru ar moterimis, kuriuos Dievas sukūrė tau. Tada būsi laisvas mylėti jį taip, kaip numatė Dievas.
6.)     Aš prižadu, kad mano lūkesčiai bus tau aiškūs.  
Ko gero tai pats aukščiausias barjeras pirmaisiais bendro gyvenimo metais. Kiekvienas turi savo lūkesčius, kurie daro įtaką sprendimams ir iškreipia santuokos supratimą.
Vienus lūkesčius suformuoja tėvai. Jie gali būti nuostabūs ir gerbiami. Bet tu nesi sutuoktinio tėvas ar mama, todėl nesąžininga būtų tikėtis, kad tavo sutuoktinis atsilieps taip, kaip atsiliepdavo tavo tėtis. Tokie nerealūs lūkesčiai gali sukelti nemažai nusivylimų.
Tavo sutuoktinis niekada neturėtų patirti nusivylimą dėl nežinojimo. Aiškiai ir nuodugniai išsakyk visus savo lūkesčius. Ko tikiesi iš savo žmonos? Savo vyro? Kaip tau atrodo jūsų santuoka? Kaip atrodo seksas?
Jei nesugebi išsakyti savo lūkesčių – arba jų nežinai, arba tau gėda juos išsakyti. Tai raudona vėliava, kuri skelbia, kad nesi pasirengęs santuokai.
7.)     Aš prižadu niekada nesakyti tau “Atleidžiu”, jei pats tuo netikėsiu.   
Tavo sutuoktinis žeis tave, o tu – jį. Ir kai tai įvyks, žvelk į širdį, ieškok Dievo ir atleisk sutuoktiniui taip, kaip Dievas atleidžia tau.
Neatleidinėk su sąlyga. Nesakyk “Aš atleidžiu tau”, kai iš tiesų tik užlaikai jo klaidą, kad ateityje galėtum panaudoti ją kaip argumentą.
Kol neatleisi taip, kaip atleidžia Dievas – visiškai ir besąlygiškai, tol siena tarp jūsų tik augs ir platės. Palaipsniui kartėlis ir nuoskauda panaikins intymumo likučius ir jūsų santuoka bus ne daugiau, kaip dviejų sugyventinių egzistavimas po vienu stogu.
8.)     Aš prižadu būti tau, skatinti tavo svajones ir padėti tau, kad taptum tokiu vyru ir tokia moterimi, kokiu Dievas sukūrė būti.  
Daug dienų jausiesi taip lyg būtum savo sutuoktiniui. Bet jei nori, kad santuoka bręstų ir klestėtų, turi gyventi savo partneriui. Kaip tai atrodo? Štai keli pavyzdžiai.
1.       Tu meldiesi už sutuoktinį.
2.       Tu patvirtini savo sutuoktinio galias ir dovanas.
3.       Tu labiau susitelki į pozityvus savo sutuoktinio bruožus ir veiksmus, nei negatyvius.  
4.       Tu padedi savo sutuoktiniui siekti jo svajonių ir įgyvendinti jo talentus.
5.       Tu viską darai tam, kad jūsų santykiai taptų saugia vieta sunkiems klausimams ir giliems pokalbiams.
Kai tu esi savo sutuoktiniui, jis pražysta tarsi gėlė, drąsiai ir ryžtingai įžengia į santykius, darbo vietą ir t.t. Ar tavo sutuoktinis gyvena drąsiai ir ryžtingai?
9.)     Aš prižadu niekada nesiskųsti kitiems savo santuoka – nei visiškai, nei  dėl tavęs.
Dievas sukūrė santuoką, kaip privačią dviejų asmenų santykių erdvę.  Bet virtualios socialinės medijos laikais beveik viskas matoma viešai. Privatumas jau laikomas tam tikra šykštumo forma, tarsi šeši milijardai žmonių turi pilną teisę naršyti po tavo gyvenimą.
Nepirk melo.
Tavo santuoka yra privati. Kai tu bariesi, visai nebūtina, kad tavo draugės girdėtų, jog tavo vyras – mulkis. O tavo draugeliams nėra reikalo žinoti, kad tavo žmona – neracionali ir kvaila. Niekas be tavo sutuoktinio neturi žinoti intymių jūsų lytinio gyvenimo detalių.
Neskelbk to, ką Dievas sukūrė privatumui.
10.)  Aš prižadu tikėti, kad geriausia – ateityje, nesvarbu kaip gerai ar blogai dabar gyvename.  
Nepriklausomai nuo aplinkybių negaišk laiko ir nesižvalgyk į atgalinio vaizdo veidrodėlį. Privalai nuolat tikėti, kad geriausia – ateityje.
Kodėl? Todėl, kad Dievas yra futuristas.
Jis nuolat veda žmones į ateitį, į nežinomybę. Šis judėjimas įsišaknija viltyje. Viltyje, kad nežinomybė yra geresnė, nei tai, kas žinoma. Todėl, kad kelią rodo Dievas.
Tačiau pasaulis skleidžia melą: ateities aplinkybės tampriai susijusios su dabarties veiksmais. Todėl jei tavo santuoka šiandien yra apgailėtina, ateityje ji netaps geresne. Tačiau ateitis nėra priklausoma nuo išorinių aplinkybių. Ji priklausoma nuo vidinės perspektyvos.
Kitaip sakant tu privalai pasirinkti tikėjimą ateitimi, kuri bus geresnė, nei šiandiena. Jie pasirinksi, būsi teisus nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus darys tavos sutuoktinis.
11.)  Aš prižadu ginti savo santuoką nuo išorinių įtakų, kurios gali kilti iš vaikų, darbo ir tėvų.  
Santuoka yra intymi, o intymumas reikalauja laiko ir išskirtinumo. Štai, ką tai reiškia praktiškai. Turi išmokti sakyti “ne”. Eik ir pradėk praktikuotis.
Dr. Henry Cloud savo knygoje “Ribos santuokoje” sako: “Santuoka stipri tiek, kiek kainuoja ją apginti”.
Kai sakome “taip” išorinei įtakai, sakome “ne” santuokai. Tu pažeisi žmonių jausmus. Tavo tėvai nesupras. Jie net išvardins tave savanaudžiu. Tavo draugai užvers tave pasyviai-agresyviomis žinutėmis, nes neleidi su jais laiką. Tavo bendradarbiai galvos, kad nesi įsipareigojęs, nes pasirinkai naktį su sutuoktiniu ir nelikai dirbti iki paryčių. Deja, bet ir bažnyčia gali numesti vieną – kitą netinkamą komentarą.  
Drąsinu tave, nes reikės sumokėti kainą, kad apgintum santuoką. Jei to nedarysi, santuoka žlugs. Ir patikėk – tai lengviau įgyvendinti pirmą santuokos dieną, nei po kelerių metų.
12.)  Aš prižadu, kad mūsų santuoką sups mus remianti ir drąsinanti krikščionių bendruomenė.
Būsiu realistiškas. Kažkuriuo metu kils noras pasiduoti. Žinau – tu galvoji “tik ne aš. Aš niekada nepaliksiu savo sutuoktinio”.
Tai labai miela, bet tu esi naivus.
Santuoka yra neįtikėtinai sunki. Palaipsniui tavo sutuoktinis skaudins vis giliau, tu prarasi savo valią investuoti į santykius ir aptiksi, kad santuokai reikia kur kas daugiau darbo, nei pasirašei.
Ir kai ateis tas laikas, tavo bendruomenė nubrėš liniją tarp pasidavimo ir atkaklumo. Jei bendruomenė skatins tavo ego ir palaikys požiūrį, kad “vargas man”, tą liniją peržengsi laisvai. Jei nesi įaugęs į vietinę bažnyčią ir negyveni bendruomenės gyvenimo, liniją peržengsi taip pat laisvai. Tačiau jei tave supa krikščionių bendruomenė, kuri yra dėl tavęs, peržengti linija taps beveik neįmanoma.
Krikščionių bendruomenė yra labai svarbi, kad turėtų duoti savo įžadus besituokiančiai porai.  Tai atrodytų taip:
  1. ________ (susituokusi pora) prašo jūsų maldos ir paramos santuokinio gyvenimo pradžiai. Ar prižadate melstis už juos, kad jie kurtų gilią ir neatšaukiamą meilę?
  2.  ________ (susituokusi pora) reikės ryžto ir kantrybės, kad puoselėtų meilę vienas kitam. Ar prižadate remti juos visais būdais kuriant Kristocentrinę meilę?
Po kiekvieno klausimo bendruomenė atsako”mes prižadame”. Tai labai didelė galia – matyti žmones, kurie prisiekiai melstis ir remti naują porą.
Pernelyg ilgai santuokinė priesaika buvo nukreipta į jausminę ir romantišką meilę, o ne į praktiškus ir tvirtus ramsčius. Gali būti, kad nepanorėsite išgirsti tokių pasižadėjimų. Tačiau jie esminiai kuriant ilgalaikę ir nepajudinamą santuoką.
Santuoka yra pati sunkiausia, naudingiausia, skausmingiausia ir džiaugsmingiausia gyvenimo kelionė. Kai kils gyvenimo audros, nepadės keli, gerai sukonstruoti ir emociškai stiprūs sakiniai. Jums reikės praktiškų dalykų. Labiau realistinių. Jums reikės bėgių, kurie neleis nuriedėti nuo kelio.
Frank Powell / churchleaders.com

2019 m. gegužės 20 d., pirmadienis

Mano žmogus


Moterims būdinga viena žavinga iliuzija. Ji vadinasi „Jis – mano žmogus“. Ji tuo gilesnė, kuo daugiau laiko ir jėgų moteris investuoja į vyrą. Ir jai ima rodytis, kad geriau būti negali. Taip, yra kiti. Jie geri. Bet ties juo – viskas. Jis yra geriausia, ką galėjo padovanoti Dievas. Ir visi jo privalumai matomi per padidinamą stiklą, o trūkumų nesimato ir tai reiškia, kad jų nėra. Ji sako „Idealių nėra“ ir yra teisi, jei tik išmoko gyventi su tuo, ką turi. 

Bet ji nesusitaikė. Ji stengiasi pakeisti vyrą. Ir jos galvoje „mano žmogus“ visiškai nedera su konkrečiomis jo savybėmis. 

Pavyzdžiui jis geria. Arba laksto su mergom. Arba visas naktis praleidžia garaže. Arba savo darbą myli labiau, nei bet ką pasaulyje. 

Objektyviai jis yra „jos žmogus", bet tik tuo atveju jei ji yra pasirengusi susitaikyti ir priimti. Jei ne – apgaudinėja pati save. Jei „tai mano žmogus, bet...“ tai jau ir yra saviapgaulė. 
Suprasti vyrą labai lengva. Pakanka išgirsti, ką jis sako. Daugiau nieko. Dėmesingai išklausyti tai, ką jis sako. Ir nekurti jokių iliuzijų. 

Jei jis sako – „negalvoju vesti“, galvokite. Kas geriau – eikvoti laiką tam, kad jį „palenktum“, „motyvuotum“, „suviliotum“, nes tau jau norisi ištekėti, ar tiesiog išgirsti, ką jis sako? Na, papasakokite kaip tokie užsispyrę „nenoriu vesti“ vis dėlto susituokė. Ir pamatysite, kad moters dėka. Viskas paremta jos manipuliacijomis, įkalbinėjimais, gudrybėmis. Formaliai jis vedė. Faktiškai jis susituokęs. O iš esmės pasikeitė tik jo statusas. Bet ne mąstymas. Jis vis dar viengungis. Susitaikysit? Ar ir toliau perdirbinėsit ir kontroliuosite? 

Jei jis sako: „man nieko nėra svarbiau už mano darbą ir mano misiją“ – jokiomis pastangomis neperprogramuosite ir ne instaliuosite naujų programų. Jis tiesiai iš lovos lėks į savo darbą, o iš jo – skris gelbėti pasaulio. Viskas. Gali derėtis, mušti galva į sieną, prašyti, kad viską pamirštų, pažadėk jam oralinio sekso šventę, atsakymas bus vienas – „ne“. Karlsonas išskrido, ir daugiausia ko gali tikėtis – jis žadėjo sugrįžti. 

Jei jis sako: „aš neuždirbu, nes tokia yra valstybė, idiotiška vyriausybė, kuri nedidina mano algos“, galite siuntinėti jo CV į visas pasaulio šalis, ir net jei gausite atsakymą, jis neis į pokalbį, o atsiguls ir žiūrės teliką. Jis nenori dirbti už pinigus. Jis trokšta gyventi skurde. Ar esat pasiruošusi prigulti šalia ir maitintis avižine koše? O gal esate pasiruošusi pati maitinti šeimą ir priimti jį tokį, koks yra? Nes jis „tavo žmogus“? Okey. Bet jei ne... Na, kuo jis „tavo“?

Paradoksas, bet „mano žmogaus“ problema sutampa su skausminga vieta jūsų galvoje. Kodėl po žodžių „mano žmogus“ visada seka „tačiau yra vienas bet...“? Todėl, kad jis „mano“ tik iliuziškai. Iš tikrųjų jis yra toks, koks yra. Ir nėra tam, kad atitiktų lūkesčius. Jis yra sau. Jis turi tokią nuomonę, kokią turi. Jei sumanėte, kad bazinė komplektacija turi būti papildyta dar vienu „bonusu“, tai – jūsų problemos ir jis neprivalo nupiešti brangakmenių skrynios vien dėl to, kad jūs taip norite. 

Bet kažkodėl jis turu keisti savo pažiūras ir įsitikinimus. Tiesiog privalo. Pavyzdžiui jis turi mesti rūkyti. Jis gi – „tavo“. 

Arba atsikratyti darboholizmo. Nes „mūsų“ pasaulio suvokime „mano žmogus“ nelekia vidury nakties į pasaulio kraštą, kur vyksta kažkoks antžmogių ir superherojų simpoziumas.
Iš tikrųjų gerų vyrų yra daug. Laisvi, užimti, ieškantys, tingintys, rizikuojantys – visa tai sąlygotumai. Nes svarbiausia, kad „tarp mūsų daug bendro“. Praktiškai apie 80% vyrų  turi daug bendro su jumis ir visiškai įmanoma, kad su laiku gali įgyti statusą „tai mano žmogus“.  Tiesiog reikia geriau vienas kitą pažinti. Ne taip jau daug yra džiaugsmų, liūdesių, įpročių, išgyvenimų kurie nesikartotų daugumos žmonių gyvenimuose. 

Apie 50% jūsų amžiaus grupės vyrų turės tokius pačius požiūrius į maistą, muziką, interjerą, svaigalus ir dar daug kur. Apie 20% potencialių kandidatų į „mano žmogų“ taip pat mėgsta detektyvinius trilerius, sūrio traškučius, steikus ir saperavi vyną. 

Apie 30% jus supančių ir pagal amžių tinkamų vyrų yra panašaus socialinio statuso, savo vaikystę praleido daugiaaukščių kiemuose, spardė futbolą, trypė klombas ir vogė obuolius. 
Ir praktiškai nulinė tikimybė, kad sutiksite tą „patį pačiausią“. Ir tokia pat tikimybė, kad net jei sutiksite, jis turės daugiau trūkumų nei tas dabartinis „vienintelis“. 

Jei dabartinis postringauja apie tai, kad „kur tu rasi geresnį?“ arba „kam tu reikalinga su dviem vaikais?“ ir taip įteigia mintį, kad neįmanoma nieko ištaisyti, sveikinu – jis turi problemų su saviverte. Jis stengiasi įtikinti, kad yra svajonių svajonė. Viskas tinka, kad tik nespręsti problemų ir išlikti drauge. Su problemomis. 

Vyrą reikia išgirsti. Ir tiesiogiai išklausyti. Ne interpretuoti. Jei sako „nemyliu“, tai ir reiškia, kad nemyli. O tai vaikšto tokios ir pasakoja, kad „jis pats nežino, kaip myli…!“

Vyras sako: „aš nesuteiksiu tau, ko nori“. Ir nereikia gaišti laiko ir daug kartų prašinėti. Jis bent jau nežada aukso kalnų.   

... Bet kartais man atrodo, kad geriau išgirsti kokį banalų melą, nei imtis atsakomybės dėl išgirsto tiesos. Juk lengviau apgaudinėti save, kad tai „mano žmogus“, nei pradėti viską iš naujo. 

O metai eina...