2018 m. liepos 10 d., antradienis

9 apleidimo santuokoje įveikimo žingsniai

Kiekvienai santuokai, nesvarbu, kokia gera ji būtų, reikalingas kovos su apleidimu ir intymumo sugrąžinimo planas

Dennis Rainey


Apleidimas yra tam tikru laiku kiekvieną santuoką pažeidžianti liga. Vyras ir žmona iš lėto tolsta vienas nuo kito. Dažnai pradžioje jie to net nepastebiimo. Apleidimo požymiai yra šie:

Jausmas, kad sutuoktinis negirdi ir nesupranta, ką jam sakote.
Požiūris “Koks skirtumas?” ir “Kam stengtis?”
Jausmas, kad nesugebate išgirsti ir patenkinti sutuoktinio lūkesčius.
Jausmas, kad sutuoktinis yra atskirtas nuo jūsų.
Atsisakymas tvarkytis su tuo, kas iš tiesų negerai: “Tai ne mano, o tavo problemos”.
Jausmas, kad taikus sugyvenimas vengiant konfliktų yra geriau, nei skausmas ir akistata su realybe.

Jei imate pastebėti šiuos simptomus savo santuokoje, jūs jau sergate liga, kuri vadinasi apleidimas ir izoliavimas.

Kiekvienai santuokai, nesvarbu, kokia gera ji būtų, reikalingas kovos su apleidimu ir intymumo sugrąžinimo planas. Apleidimas yra panašus į virusą, kuris tyliai, lėtai ir iš pradžių – neskausmingai įsiveržia į santuoką. Ir tuo metu, kai dauguma porų įsitikina klastingu poveikiu, jau būna per vėlu.
Ilgainiui jūsų santuoką suluošina nuobodulys ir apatija. Dažnai dėl emocinio bado ir nepriežiūros ji net atsiduria mirtiname pavojuje. Todėl ženkite šiuo devynis žingsnius, jei norite nugalėti apleistumą santuokoje:

Pirmas žingsnis: Pažinkite Dievo planą santuokai 


Jei atliksite porų apklausą ir paklausite: “Koks yra jūsų santuokos gyvybingumo planas?”, dažniausiai išgirsite tokius atsakymus: “Mūsų santykiai yra 50/50. Mes kiekvienas darome savo dalį ir palaikome pusiausvyrą”. Žvelgiant paviršutiniškai planas “50/50” skamba sąžiningai ir pagrįstai. Relybėje jis yra pasmerktas žlugti. Nes problema yra labai paprasta: Neįmanoma nustatyti, kur yra tas pusiausvyros taškas. Kurioje vietoje jūs turite susitikti?

Didžiąją satuokos laiko dalį abu sutuoktiniai būna užsiėmę, pervargę, persidirbę ir jaučiasi “savaime suprantamai”. Ir jei bandysite elgtis pagal planą “50/50”, tai kažkuriuo momentu pradėsite vertinti savo sutuoktinį pagal jo pasirodymą. Jūsų vertinimą temdys natūralus jūsų savanaudiškumas, todėl pradėsite manyti, kad sutuoktinis per mažai stengiasi dėl santuokos ir šeimos. Thomas Fuller taikliai įvardijo šį, daugelyje santuokų vykstantį procesą: “Kiekvienas arklys mano, kad jo našta – sunkiausia”.

Todėl galiausiai pasaulio sugalvotas “50/50” santykių planas yra pasmerktas žlugti, nes jis prieštarauja Dievo planui. Jūs galite perskaityti daugybę knygų apie tai, ką žmonės mano apie santuoką, apie tai kokia ji turi būti, bet kadangi santuoką sukūrė Dievas, jums verta pasieškoti santuokos statybos brėžinių. Todėl laikykitės trijų pagrindinių principų:

1. Gyventi panašumu į Dievą. 

Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. (Pr 1:25–27).

Jūsų santuoka turi atspindėti Dievo paveikslą pasauliui, kuriam labai reikia pamatyti Jį.  Kadangi mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, tie žmonės, kurie negali pažinti Dievo, gali pažvelgti į mus.

2. Abipusiai užbaigti vienas kitą ir patirti asmenų bendrystę. 

Raštas aiškiai parodo ir antrąjį santuokos tikslą: abipusiai užbaigti vienas kitą. Štai kodėl Dievas sako: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. (Pr 2:18).

Adomas jautėsi vienišas Rojaus sode, todėl Dievas sukūrė moterį, kad panaikintų jo vienatvę. Kai apaštalas Paulius pirmaisiais amžiais kreipėsi į Korinto bažnyčią, jis ataidėjo Pradžios knygai tvirtindamas: Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters. (1Kor 11:11).

Jums reikia vienas kito. Dabar tai žinote. Ir jei savo santuoką kosntruosite pagal Dievo brėžinius, bėgant metams patirsite tikrą dėkingumą už Dievo didybę, kuri sukūrė jums tokį tinkamą sutuoktinį.

3. Padauginti Dievo palikimą

Ištisos Dievo palikuonių – jūsų vaikų eilės, perduos Dievo paveikslą iš kartos į kartą. Jūs dar tik planuojate turėti vaikų, bet jei Jis laimina šią jūsų dovaną, jūs jau dabar esate nuostabaus nuotykio dalimi.

Pradinis Dievo planas kviečia sukurti savotišką dvasinį šiltnamį, tokią vaikų puoselėjimo vietą, kur jie augs, įgis charakterį, vertybes ir vientisumą. Viena iš jūsų užduočių – įdiegti vaikams dvasinės misijos jausmą. Jūsų namai turi būti ta vieta, kur vaikai išmoks ką reiškia mylėti Dievą ir Jam paklusti. Jūsų namai turi tapti treniruočių sale, kur jie išmoks žvelgti į žmones ir pasaulį Jėzaus akimis.

Jūsų santuoka yra kur kas svarbesnė, nei kada nors įsivaizdavote, nes ji turi įtakos Dievo reputacijai. Štai kodėl taip svarbu Jėzų padaryti jūsų namų statytoju.

Antras žingsnis: Nuolat patvirtinkite savo įsipareigojimą


Ar žinote, kad santuoka buvo pirmoji Dievo pašventinta žmonių organizacija?  Antrasis Pradžios knygos skyrius aprašo tą dramą, kuri įvyko po to, kai Dievas sukūrė dangų ir žemę:

VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado. Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta“. Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.  (Pr 2:18-25)

Pirmiausia pastebėkite, kad Adomas besąlygiškai priėmė Dievo dovaną – Ieva jam buvo suteikta, kaip dovana. Jis besąlygiškai pasitikėjo Dievu ir taip žinojo, jog moteris yra Dievo rūpestis jo poreikiais.

Šiandien daugybė santuokų yra nesaugios ir griūna dėl to, kad vyras ir žmona nebepriima vienas kito. Jie nebetiki Dievu. Vietoje to jie koncentruojasi ties vienas kito skirtumais ir silpnybėmis.
Šios ištraukos pabaigoje yra galingas teiginys: Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. (Pr 2:24). Šiame sakinyje mes randame tris papildomas gaires kelyje į stiprią ir dievišką santuoką: palikite, junkitės ir tapkite vienu kūnu. Ir čia nėra pasirinkimo, nes sėkmei reikia visų trijų komponentų.

Palikti savo tėvą ir motiną reiškia tapti nuo jų nepriklausomu nuo jų ir visų kitų, kurie jus augino. Stebėtina, kiek daug žmonių nesugeba to padaryti. Jie atrodo labai suaugę, elgiasi lyg subrendę, bet giliai viduje jie vis dar laikosi už mamų prijuosčių.

Hebrajiškai tiesioginė žodžio “palikti” reikšmė yra “tapti nepriklausomu”. Daug žmonių susituokia, bet ir toliau priklauso nuo savo tėvų pinigų ir emocinių paramų. Priklausomybė nuo tėvų kenkia kuriant vyro ir žmonos tarpusavio santykius. Labai svarbu “palikti” tėvus, bet tuo pačiu metu laikytis ir ketvirtojo Dievo įsakymo, kuris skelbia “Gerbk tėvą ir motiną”. Jis kviečia į pagarbą tėvams.
Būti sujungtu su savo sutuoktiniu reiškia sukurti su juo nuolatinį ryšį. Tai – pasišventimas visą gyvenimą trunkančiai santuokai. Deja, tenka apgailestauti, bet įsipareigojimas yra trūkstama daugelio santuokų dalis. Daugelis savo santuoką ima gelbėti tada, kai gyvenimas tampa nepakeliamu ir pasikeičia santykiai. Bet Dievo plane nėra gelbėjimosi liukų ir gelbstinčių kontrakto išlygų. Kai Dievas sujungia du žmones, jis tai daro visam gyvenimui. Santuokos priesaikoje sakoma “Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu”.

Ir paskutinė šios pastraipos gairė – tapti vienu kūnu. Ji nurodo ne vien į fizinį vyro ir žmonos susijungimą santuokoje, bet ir kiekvienoje gyvenimo srityje, įskaitant dvasinę, intelektinę, emocinę ir socialinę. Pradžios knygos ištrauka vėliau sako: Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos. (Pr 2:25). Jie nejautė nei baimės, nei atmetimo. Atvirkščiai – jie jautė visišką vienas kito priėmimą. Kai tu maudaisi kito žmogaus priėmimo šilumoje, santuoka tau tampa tikru džiaugsmu.

Kai vyras ir žmona tikrai palieka, susijungia ir tampa vienu kūnu, jie patiria tai, kas vadinama “vienove”. Tai yra visiška priešingybė vienatvei santuokoje. Tai – tikra kūno ir dvasios vienybė, besąlygiškas įsipareigojimas Dievui ir vienas kitam.

Prisimenate, ką anksčiau sakiau apie pasaulio “50/50 planą” santuokai? Tam, kad patirtumėte santykių vienovę, jūs turite pasišvęsti kitam planui. Jis vadinasi “100/100 planas” ir reikalauja 100-procentinių kiekvieno pastangų tarnaujant savo sutuoktiniui. Vietoje to, kad sakytume “tu padarysi savo dalį, o aš – savo”, kiekvienas sutuoktinis turi pasakyti „Aš darysiu viską, kas yra mano jėgose ir nereikalausiu lygiaverčio atsako. Aš esu įsipareigojęs tau visam gyvenimui ir darysiu viską, kad santuoka būtų gyvybinga”.

Trečias žingsnis: Susitvarkykite su savo egoizmu


Atvirai kalbant, daugelis į santuoką einančių porų neįvertina to, kaip egoizmas gali paveikti santuoką. Piršlybų ir sužadėtuvių laiku mes darome viską, kad tik patrauktume ir patenkintume savo mylimuosius. Mes pristatome save, kaip pačias geriausias, labiausiai mylinčias, užjaučiančias ir jautriausias būtybes pasaulyje. Bet kai mes susituokiame ir užkariavimas jau baigtas, į paviršių pamažu ima kilti savanaudiškumas, nepriklausomas būdas ir puikybė.

Ir staiga mes patiriame konfliktą, mus šokiruoja tai, kad ta idealioji meilė nėra jau tokia tyra, kaip mes įsivaizdavome. Kiekvienas iš mūsų tada nori eiti savo keliu. Apaštalas Jokūbas sako: Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. (Jok 4:1-2)

Santuoka – tai puiki proga pradėti dorotis su savo egoizmu. Kažkas gali pasakyti: “Nėra jokios vilties. Negaliu jo pakeisti” arba “Kokia nauda. Ji jau nebus kitokia.” Mano žmona ir aš žinome, kad yra viltis, nes mes išmokome taikyti tą planą, kuris yra didingesnis, nei egocentriškas žmogaus planas. Per Šventajame Rašte išdėstytus principus mes išmokome, kaip nustumti į šalį egositiškus savo norus vardan kiti gerovės ir dėl mūsų abiejų santuokos naudai.

Atsakymas į egoizmą yra Jėzus ir Jo mokymas. Jis parodė mums, kad vietoje to, kad stengtumės būti pirmi, mes trokštume būti paskutiniai. Vietoje to, kad norėtume būti aptarnaujami, mes turime tarnauti patys.Vietoje to, kad gelbėtume savo gyvybę, mes turime ją prarasti. Mes turime mylėti savo kaimynus (sutuoktinius) taip, kaip mylime save.

Santuoka statosi tada, kai du asmenys paneigia savo savanaudiškumą ir randa išeitį Jėzuje, tam, kad galėtų mylėti savo sutuoktinius ir jiems tarnauti. Jėzus pradės statyti jūsų namus, jei tik pasiaukosite Jam.

Ketvirtas žingsnis: Melskitės kartu


Kai aš dar buvau jaunavedys, paklausiau savo dėdės, ką jis galėtų patarti man mano santuokoje. Jis buvo vedęs jau daug metų ir turėjo keturis vaikus. Atsakymas buvo toks: “Tai labai lengva. Kasdien melskitės kartu.”

Aš tikrai norėjau būti sėkmingu vyru, todėl nedelsdamas paklusau. Tą patį vakarą įsteigiau mūųs paprotį melstis kartu. Jis gyvuoja jau trisdešimt metų. Šis įprotis padėjo mums išspręsti daugybę konfliktų ir išlaikyti gyvybingą bendravimą.O svarbiausia – jis parodė abiejų mūsų priklausomybę mūsų šeimos Viešpačiui Jėzui Kristui. Kaioe jūs pasikviesite Dievą į savo santuokos kasdienybę, Jis perkeis viską.

Dievas sukūrė santuoką, kaip dvasinę trijų asmenų – ne tik vyro ir moters, bet ir Paties Dievo bendrystę. Visi susiję dvasiškai ir yra įsipareigoję visam gyvenimui. Ar tad nebūtų natūralu Tam, Kuris sukūrė šia bendrystę, norėti, kad pora kasdien dalintusi su juo savo vargais, rūpesčiais ir šlove?

Penktas žingsnis: Vystykite bendravimo įgūdžius.


Ar žinote, kad galite plėtoti savo bendravimo įgūdžius taip, kaip plėtojate golfo, kulinarinius ar tapymo įgūdžius? Dauguma iš mūsų per daug metų išvysto blogus bendravimo įgūdžius, todėl mums reikia lavinti savo įgūdžius tokiose praktinėse ir gyvybinėse santuokos dalyse, kaip:

Prisitaikymas prie abipusių skirtumų
Konfliktų sprendimas
Vienas kito išklausymas
Su meile sakyti tiesą
Bendravimo lūkesčiai
Atleidimas vienas kitam

Jūsų apsisprendimas pagerinti savo įgūdžius šiose srityse parodys, kiek rimtai žvelgiate į savo santuokos atgaivinimą.

Šeštas žingsnis: Kartu tikslingai leiskite laiką


Žmona nori, kad vyras pakeltų ją, nuneštų į pilį ir pasakytų: “Praleiskime laiką kartu”. Kryptingas dėmesys bendravime yra lyg taurusis auksas.

Šalia reguliarių pasimatymų suplanuokite ir pabėgimus kartu. Prieš kiek laiko jūs abu leidote laiką kryptingai sutelkę dėmesį vien į sutuoktinį? Ne vakarą ar fantastišką vakarienę prabangiame restorane, bet pora dienų kitoje aplinkoje, kad galėtumėte pabūti vienas su kitu?

Daugelyje santuokų kasdienė rutina užgožia neeilinio susižavėjimo galimybes. Dėl pernelyg didelio mūsų laikų tempo mums reikia sustoti ir bent kartą ar du metuose pailsėti, pasiimti savo palaimininus ir svajoti svajones. Mes su žmona turime taip vadinamus “suplanuotus savaitgalius”, galimybę įvertinti savo santuoką ir tėvystę ir jei reikalinga – sukurti naujus planus.

Pabėgimas yra svarbus, kad išlaikytume pastovius santykius ir tuo pačiu metu jis yra pramoga. Kai netrukdo kasdieniai rūpesčiai, mes galime susikoncentruoti vienas į kitą. Jūs galite dovanoti žmonai gėles ir sakyti jai švelnius žodžius. Ji gali skirti visą dėmesį ir daryti tai iš visos širdies. Mes ir toliau kalbamės, užkandžiaujame ir klausomės muzikos žinodami, kad rytoje nebus griežtos dienotvarkės.

Septintas žingsnis: Dalyvaukite santuokos įgūdžių atnaujinimo užsiėmimuose.


Tai yra viena iš didžiausių investicijų jūsų santuokoje. Tokiuose užsiėmimuose pažinsite Dievo planą jūsų santuokai, praktinius santykių pagerinimo būdus ir geriau suprasite biblinius vyro ir žmonos vaidmenis. Visa tai išmoksite per savaitgalį, atsitraukę nuo kasdieninių rūpesčių.

Aštuntas žingsnis: Palaikykite santykius su kitomis poromis. 


Dievas sukūrė mus ne vien bendrystei vienas su kitu, bet ir bendrystei su kitomis poromis. Šiandieninis tempas ir gyvenimo būdas yar ne kas kita, kaip “vienatvė minioje”. Kiekvienas turi įvairiausius kasdieninius ryšius, bet tarp tų asmenų yra tik keli, kurie žino, kas vyksta mano gyvenime. Mums reikalinga draugystė – tai savotiškas palaikymas iš tos mažos žmonių grupės, kuriai mes esame atskaitingi  už savo santuokos ir šeimos augimą.

Devintas žingsnis: Pasitikėkite Dievo jėga 


Kodėl vis daugiau santuokų ištinka nesėkmė? Problema tame, kad santuoką sudarantys tikintieji nepasinaudoja tais resursais ir įrankiais, kuriuos jiems suteikė Dievas, kad sukurti vienovę. Psalmė teigia: Jei VIEŠPATS nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. (Ps 127:1)

Nesvarbu ar jūs santuokoje ar dar ne – turite žinoti, kad yra du pagrindiniai dinamiško krikščioniško gyvenimo komponentai. Jie tampa dar svarbesni, kai būdami sutuoktiniais stengiatės sukurti santuokos vienatinumą. Juos galima išreikšti dviem klausimais:

1. Ar tu ir tavo sutuoktinis esate Dievo šeimos dalis?
2. Ar abu jūs leidžiate Šventąjai Dvasiai vesti ir pripildyti jūsų gyvenimus?

Dabar klausykite atidžiai, nes pasakysiu patį svarbiausia pareiškimą: Jei į abu klausimus neatsakysite “taip”, jums nuolat stigs jėgos sukurti tokią santuokos vienovę, kurią suplanavo Dievas.

Idealus Dievo planas sutuoktiniams – prieš nusprendžiant sukurti savo šeimą, pažinti Jį asmeniškai.
Daug žmonių vadina save krikščionimis, bet jie niekada nepažino Dievo. Daugelis iš jūsų žinote Kristų, bet tie sunkumai, kuriuos patyrėte santuokoje leidžia teigti, kad nepatyrėte Jo pilnai. Svarbus klausimas – jei Jėzus Kristus ateitų į jūsų gyvenimą tiesog dabar, kaip jis pasikeistų rytoj ar kitą savaitę? Jei manote, kad jūsų veiksmai, mintys ir žodžiai išliktų tokie pat, jums teks pripažinti, kad Kristus nėra jūsų gyvenimo Viešpats.

Kiekvienas iš mūsų nori, kad kažkas įveiktų jo savanaudiškumą santuokoje. Prisimenu, kad ne vieną kartą norėjau pykti ant žmonos, bet tuo pačiu metu aiškiai suvokdavau, kad mano gyvenimas yra Dievo šventykla, kad manyje gyvena Šventoji Dvasia, kuri prikėlė iš numirusių Jėzų. Dvasia padeda man kontroliuoti savo temperamentą, nekantrumą ir mano ketinimus pasakyti tokius žodžius, dėl kurių gailėčiausi vėliau.

Man ir dabar nesiseka, bet aš suvokiau, kad širdimi savo valią pavedu Dievui, kad manyje noksta Šventosios Dvasios vaisiai. Tad ar ne keista, kad gerai žinomi kūno darbai - ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai (Gal 5:19-21) sukelia apleidimus santuokoje? Bet kai mes savo gyvenimus pavedame Šventajai Dvasiai, jos vaisiai – meilė, džiaugsmas, kantrybė ir kiti, veda mus link santuokos vienovės.

Žodis “skyrybos”


Reikės daug mokytis, kad įveiktumėte apleidimą santuokoje, bet leiskite ištarti jums vieną paraginimą: nevartokite žodžio “skyrybos” ! Net negalvokite apie tai. Perenlyg daug santuokų išyra po to, kai vienas iš sutuoktinių svarsto skyrybų galimybę.

Santuokinis įsipareigojimas reikalauja atkaklumo. Jūsų, jūsų vaikų ir mūsų kultūros labui reikia, kad išliktumėte įsipareigoję Sandorai, kurią sudarėte prieš Dievą:

"Kai mes susituokėme aš buvau 15-os, o jis – 17-os. Dabar mums 61 ir 63. Mes būtume išsiskyrę daugybę kartų, tačiau mes giliai vienas kitą mylime, o Dievas nekenčia skyrybų,todėl mes ir neišsiskyrėme”. 

Me sesame susituokę nuo 1984 metų. Per tą laiką mums teko patirti ligas, tragedijas ir nesutarimus, bet mes niekuomet nesakėme žodžio „skyrybos“. Šis žodis neišėjo iš mūsų lūpų. Ar galiu mesti jums iššūkį daryti taip pat?

Vestminsterio abatija

Oficialus pavadinimas – katedrinė Šv. Petro bažnyčia, pagrindinė Anglijos šventovė viename iš centrinių Londono rajonų – Vestminsteryje.

Legenda kalba, kad VII amžiaus pradžioje į vakarus nuo Londono saloje prie brastos per Temzę, toje vietoje, kur gyventa romėnų laikais buvo įkurtas Benediktinų vienuolynas su Šv. Pauliaus bažnyčia. Nuo tada ir atsirado West-Minster – „Vakarų Vienuolynas“. Jo įkūrimą priskiria karaliui Sibertui, kuris mirė 616 metais, ir kurio kapas išliko tarp abatijos sienų.

Tačiau pirmas istoriškai tikras paliudijimas apie Vestminsterį yra 1065 metais, kai karalius Edvardas Išpažinėjas (St. Edward the Confessor) pilnai perstatė buvusią bažnyčią ir gausiai apdovanojo vienuolyną. Tų pačių metų gruodžio 28 dieną Vestminsterio Abatija buvo pašventinta. Deja, tuo metu karalius sunkiai sirgo ir po kelių dienų mirė. Jis buvo palaidotas katedroje prieš Didįjį altorių. Šalia abatijos pastatė karališkus rūmus, kurie iki 1512 metų tarnavo, kaip Anglijos karalių rezidencija, o vėliau – Parlamento posėdžių vieta.

Nuo pirminio abatijos pastato nebeliko jokių pėdsakų. 1065 metais pastatyta šventovė savo dydžiu nenusileido tai, kuri stovi dabar jos vietoje. Tačiau išliko nedideli, dar Normanų stiliuje statytos senovės šventyklos fragmentai.

1220 metais karalius Henrikas III pastatė Dievo motinos koplyčią ir 1245 metais pradėjo Vestminsterio abatijos pastatų rekonstrukciją gotikiniu stiliumi. Tai buvo didžiulių katedrų amžius: Prancūzijoje iškilo Amjeno ir Šartro katedros, Anglijoje – Canterbury, Winchester ir Salisbury. Anglijos Karaliaus dekretu Vestminsterio abatija turėjo būti ne tik vienuolynas ir šventovė, bet ir monarchų karūnavimo ir laidojimo vieta. Statybai vadovavo anglų architektai: Henry iš Essekso ir John iš Glosterio. Tikriausiai jie buvo gerai susipažinę su šiaurės Prancūzijos gotikinėmis katedromis. Pagal savo architektūrą Vestminsterio abatija artimesnė Prancūzijos katedroms, nei anglų gotikai.

Abatijos rekonstrukcija tęsėsi daugiau kaip 200 metų. Jos statyboje dalyvavo geriausi to meto architektai – Robert Beverly, Henry Yevel. 1502 metais Henrikas VII centrinės koplyčios vietoje, absidoje pastatė ištaigingą priestatą – taip vadinamą Henriko VII koplyčią. Vėlesniu metu Vestminsteris buvo labiau bjaurojamas nei puošiamas: XVIII amžiaus pradžioje perstatė vakarinį fasadą, kuris buvo pastatytas XV šimtmetyje. XVIII amžiaus viduryje Nikolae Hoxmoore iškėlė nelabai vykusius vakarinius katedros bokštus, o XIX amžiaus pabaigoje, „restauracijų“ epochos metu buvo perstatytas šiaurinis portalas. Amžininkai šį perdarymą vadino „barbarišku“.

Reformacijos metais vienuolynas buvo uždarytas, o pati bažnyčia nukentėjo. Joje saugotos meno vertybės buvo sunaikintos arba pagrobtos, o pagrindinė viduramžių gotikinių šventyklų puošmena – prabangūs spalvoti vitražai buvo išdaužyti. Valdant karalienei Elžbietai bažnyčia buvo atstatyta, tačiau pats vienuolynas nebuvo atnaujinamas.

Vestminsterio katedra negali nestebinti savo dydžiu. Ji yra lotyniško kryžiaus plano, kuris iš rytų pusės pailgintas Henriko VII koplyčia . Dabar jis vadinasi Pirties ordino koplyčia. Pirties ordiną 1399 metais įsteigė karalius Henrikas IV. Katedros ilgis – 156,5 metro, o aukščiausios Anglijoje navos aukštis – 31 metras. Transepto ilgis – 62 metrai, plotis – 26 metrai. Pagrindinės ir šoninių navų plotis – 22 metrai. Katedros bokštai – 69 metrų aukščio. Trys navos ir transeptas turi apeinamąją galeriją su akmeniniais skliautais.

Vestminsterio abatijos katedra ilgus šimtmečius buvo Anglijos karalių šventovė ir religinis nacionalinės reikšmės centras. Nuo XI amžiaus abatijoje karūnuojami Anglijos karaliai, išskyrus Edvardą V ir Edvardą VIII, kurie iš viso nebuvo karūnuoti, o XIII- XVIII amžiais – jų laidojimo vieta. Vienas iš pirmųjų abatijoje palaidotas karalius Edvardas Išpažinėjas. XII amžiuje jis buvo kanonizuotas, jo palaikai perkelti į brangų sarkofagą ir yra nusilenkimo objektas. Abatijoje yra 600 paminklų ir sieninių medalių – tai didžiausia monumentalios skulptūros kolekcija šalyje. Čia yra palaidota apie 3000 žmonių.

Būti palaidotu abatijoje yra aukščiausia nacionalinė Anglijos pagarba. Viduramžiais ši garbė neretai buvo perkama, todėl čia yra daugybė neįžymių, tačiau turtingų žmonių kapaviečių. Vestminsterio abatijos nekropolyje palaidoti Izaokas Niutonas. Čarlzas Dikensas, anglų literatūros tėvas Džefris Čoseris (1400 metais jis pirmas palaidotas poetų kampe), Ričardas Šeridanas, Alfredas Tenisonas ir daugybė kitų Anglijos istorijos ir kultūros veikėjų. Nuo 1920 metų centrinės navos viduryje yra vainikais puoštas Nežinomo kareivio kapas. Tai paminklas žuvusiems pirmajame pasauliniame kare. Šalia jo - Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) kapas.

Kaip ir kituose gotikiniuose pastatuose, šiaurinio ir pietinio transeptų fasadus puošia apvalūs įmantriai puošti langai – rozetės. Skliautai remiasi į strėlines arkas, kurias palaiko aukštos kolonos. Šios arkos suteikia interjerui lengvumą ir erdvumą. Pastato vidus stulbina - jis atrodo kur kas platesnis ir aukštesnis nei iš išorės. Virš pagrindinės navos sparnų yra siaura dekoratyvinė raižyta galerija – tai vienas iš geriausių abatijos architektūros elementų. Mozaikinės altoriaus grindys klotos XIII šimtmetyje.

Pagrindinė abatijos šventovė – Henriko Išpažinėjo koplyčia. Jos viduryje yra įžymusis romaninio stiliaus sarkofagas su šventojo karaliaus palaikais. Jį 1269 metais sukūrė italų meistrai. Kažkada jį dengė prabangi mozaika, o viršutinė lenta buvo auksinė su brangakmenių inkrustacija. Reformacijos metais ji buvo pagrobta ir pakeista medine. Šiaurinėje koplyčios dalyje yra Henriko III palaidojimas, o priešingoje pusėje - Ričardo II ir Edvardo III kapavietės.

Koplyčią nuo altoriaus skiria raižyti XV šimtmečio vartai, Prieš juos yra karaliaus Edvardo I skydas ir įžymusis Anglijo karalių karūnavimo sostas, su įtaisytu jame paprasto akmens gabalu. Tai – „likimo akmuo“, viena iš istorinių Anglijos relikvijų. Škotijos globėjas Karalius Edvardas I, atsivežė iš ten tą akmenį 1296 metais, kur jis buvo laikomas Škotijos nepriklausomybės simboliu, ir įtaisė į į Anglijos karalių sostą. Pradedant Edvardu I šiame soste prieš Vestminsterio katedros altorių buvo karūnuojami visi Anglijos karaliai. Tik vieną kartą sostas buvo palikęs abatijos sienas: jis buvo perneštas į Westminster Hall, kai Kromvelis buvo paskelbtas lordu-protektoriumi. 1950 metais škotai pavogė akmenį, tačiau kitais metais jis buvo rastas.

Šiauriniame sparne esanti Henriko VII koplyčia yra geriausias vėlyvosios gotikos pavyzdys Anglijoje. Ypač gražios yra raižytos lubos. Visos koplyčios detalės – architektūrinės formos, raižiniai, kaltos grotos – subtilaus grožio. Koplyčios klauptai smulkiai raižyti realistiniais piešiniais, kiekviename – vis kitokie, kiekviename klaupte. Henriko VII ir jo žmonos kapavietėje yra 1518 metais italų skulptoriaus Pietro Torrigiano daryti skulptūriniai karališkosios poros portretai. Koplyčią supa penkio mažos koplytėlės. Viduriniojoje palaidotas lordas-protektorius Kromvelis, kurio kūnas buvo išmestas iš Vestminsterio monarchijos restauravimo laikais ir nukirsdinta galva. Čia yra dviejų karalienių – Elžbietos Tudor ir Marijos Stiuart kapavietės. Nesutaikomos varžovės dabar guli greta viena kitos.

Nedideliame šiauriniame absidos sparne yra vaškinės daugelio istorinių veikėjų figūros: karaliaus Karolio II, karalienių Elžbietos ir Anos, Bekingemo hercogo, ministro pirmininko Pito vyresniojo ir daugelio kitų. Tai nėra vaškinių figūrų muziejus – tiesiog viduramžiais buvo paprotys karalių ir didikų laidojimo metu procesijos priešakyje nešti prabangiais rūbais aprengtus vaškinius mirusiojo atvaizdus. Per šimtmečius šios figūros sudarė ištisą Vestminsterio abatijos panoptikumą.

Į erdvų vienuolyno kiemą atgręžtas Chapte House fasadas – tai 1250 metų gotikinis statinys ir vienas iš geriausių bei savičiausių angliškos gotikos statinių. Šešis didžiulius langus kažkada puošė daugiaspalviai vitražai, kurie buvo sunaikinti Reformacijos laikais. 1265 – 1547 metais Chapter House posėdžiavo Anglijos parlamento bendruomenių palata, o nuo 1547 iki 1865 metų čia buvo Didžiosios Britanijos valstybinių dokumentų archyvas.

Seniausia vienuolyno dalis - Pyx Chamber, kuri pastatyta 1065 metais. Ši koplyčia ilgus metus tarnavo, kaip vienuolyno, o vėliau karališkų brangenybių saugykla. Ypatingose dėžutėse buvo laikomos apyvartoje esančios auksinės ir sidabrinės monetos, iš čia ir koplyčios pavadinimas Pyx – dėžutė prabuojamoms monetoms laikyti. Čia buvo vienos iš tiksliausių pasaulio svarstyklių auksui ir sidabrui sverti. Pyx Chamber išliko sunkūs Normanų skliautai, kuriuos laiko storos kolonos, viduramžių skrynios, kuriose buvo laikomos brangenybės ir dvigubos durys su šešiomis spynomis ir didžiuliais raktais.

Vestminsterio Abatija yra Dekano ir Kapitulos jurisdikcijoje ir paklūsta tik Karalienei. Abatija turi savo chorą ir chorinio dainavimo mokyklą. Netoli vienuolyno yra Elžbietos I įsteigta Vestminsterio mokykla.

2018 m. liepos 2 d., pirmadienis

Harriet Kvimbi. Pirmoji virš La-Manšo

Ji vilkėjo purpurinį atlasinį kostiumą ir ryškiai išsiskyrė iš kitų savo meto moterų, kurios tokiu atveju prisitaikydavo sau vyriškus lakūnų drabužius. Vietoje šalmo nešiojo stilingą gobtuvą. Amelija Erhart charakterizavo jos kostiumą šiais žodžiais: „Ypatingas drabužis!“ To meto fotografijos vaizduoja stilingą, gražią ir grakščią moterį su tamsiomis akimis. Tai buvo inteligentiška, smalsi ir kūrybinga asmenybė, turėjusi drąsos skristi lėktuvu tada, kai net automobilio vairavimas buvo stulbinantis veiksmas. Hariet Kvimbi (Harriet Quimby) gyveno tik 37 metus, jos karjera tęsėsi vos 11 mėnesių, tačiau ji padarė didelę įtaką aviacijoje ir visuomenės gyvenime – buvo tikra pirmeivė ir drąsiai laužė to meto stereotipus apie moterų galimybes.

Kas šiandien žinoma apie pirmąją Amerikos lakūnę ir tragiškai trumpą jos gyvenimą? Labai nedaug. Labai nedaugelis iš viso žino, kad buvo tokia lakūnė. Ji minima enciklopedijose ir aeronautikos istorijoje, bet tik keliomis frazėmis ir tai ne kaip pirmoji JAV pilotė, o kaip to meto žurnalistė ir rašytoja. Bet ji buvo viena iš tų, kurios keitė istoriją.

Ankstyvieji metai

Ankstyvuosius Hariet Kvimbi gyvenimo metus taip pat dengia nemaža paslapties skraistė. Buvo tikima, kad ji gimė 1884 metais Kalifornijos Arroyo Grande apelsinų plantacijose ir baigė privačią mokyklą Amerikoje, o po to - ir Europoje. Kiti tvirtina, kad Hariet Kvimbi gimė 1875 metų gegužės 11 dieną Mičigano valstijos Kouldvoter (Coldwater) vietovėje. Jos tėvas Viljamas ir mama Ursula užsiiminėjo žemdirbyste. Deją, neišliko nei gimimo liudijimas, nei dokumentai apie Hariet ir jos vyresniosios sesers Kiti mokslą mokykloje. Pati Kvimbi niekada neneigė, kad yra iš Kalifornijos.

Jų tėvai turėjo dar du vaikus – dvynius, kurie dėl įvairių ligų mirė dar prieš gimstant Kiti ir Hariet. Pagal 1880 metų surašymo duomenis 5-metė Hariet su savo šeima gyveno savo fermoje, Arkadijoje. Turintys įgūdžius gydyti vaistažolėmis tėvai atvyko iš Niujorko valstijos, nors kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad jie buvo imigrantai iš Airijos. 1880 metų pabaigoje jie paliko savo fermą ir išvyko į vakarus, kartu su savimi išsiveždami Kiti ir jos vyrą, o 90-ųjų pradžioje persikėlė į San-Franciską. Tuo metu Hariet siekė aktorės karjeros, bet nepaisant to, kad pasižymėjo neeiliniu grakštumu ir grožiu, bei akivaizdžiu aktorės talentu, pasuko į žurnalistiką. Pirmieji straipsniai atspausdinti 1902 metais „San Francisco Bulletin“, kelios publikacijos paskelbtos miesto laikraščiuose „The Call“ ir „The Chronicle“. Ji rašė apie Monterėjaus menininkų kolonijas ir San Francisko apylinkes. 25-metė Hariet jau turėjo solidų išsilavinimą ir inteligentišką rašymo stilių.

Gyvenimas Niujorke ir drastiški siekiai

1903 metais žurnalistinės sėkmės įkvėpta Hariet iškeliavo į Niujorką. Reikėjo nemažos drąsos, ryžto ir talento tam, kad vieniša jauna moteris siektų karjeros pačioje Amerikos širdyje. Netrukus ja susidomėjo žinomas žurnalas „Leslie's Illustrated Weekly“ ir pakvietė į darbą. Neilgai trukus Hariet Kvimbi jau buvo redakcinėje kolegijoje.

Karjera šiame leidinyje truko 9 metus. Per tą laiką Kvimbi parašė daugiau nei 250 straipsnių apie namų ūkį, konsultavo darbo paieškos, šeimyninio biudžeto klausimais, mokino, kaip gyventi turint nedideles pajamas, kaip ir kur remontuoti savo automobilius o taip pat paskelbė kelias dramines apžvalgas. Tuo pačiu metu bendradarbiavo ir kituose leidiniuose, kur pasirašinėjo vyriškais ir moteriškais slapyvardžiais. Gana greitai tapo žinoma Niujorko žurnaliste ir rengė foto reportažus iš Kubos, Europos, Egipto, Islandijos ir Meksikos.

Bet Kvimbi troško labiau įkvepiančių užduočių. Jos noras išsipildė 1906 metais, kai gavo užduotį parašyti apie Vanderbilt automobilių lenktynes. Savo skaitytojams pasakojo apie tą jausmą, kurį patyrė važiuodama atviru, 160 kilometrų per valandą greičiu lekiančiu automobiliu. Šis straipsnis pažadino norą domėtis mašinomis ir greičiais – būtent šie siekiai ir atvedė Hariet Kvimbi į aviaciją. 36 metų Hariet Kvimbi jau turėjo savo automobilį ir užkariavo Niujorką savo nepriklausomu būdu. Ji daug keliavo, padėjo savo tėvams ir nuolat plėtė savo interesų ratą.

Skrydžio aistra

Hariet Kvimbi aistringai troško būti žurnaliste, bet 1910 metų sausio mėnesį jos svajones pakoregavo apsilankymas Los Andželo Tarptautiniame Aviacijos sąskrydyje. Tai buvo pirmas toks sąskrydis Jungtinėse Valstijose. O jau tų pačių metų spalio mėnesį ji lankėsi Tarptautiniame Aviacijos turnyre Belmonto parke (Niujorkas). Tuo metu Kvimbi gyveno kartu su motina Niujorko viešbutyje „Victoria“. Sąskrydyje susipažino su naujais įdomiais žmonėmis, kurių tarpe buvo keli iš naujos, bet stulbinančios aviatorių bendruomenės. Ji kaip ir visi žavėjosi skraidančiais žmonėmis, kurie kilo į orą su „Curtiss“, „Wright“ ir „Farman“ biplanais ir net gavo pasėdėti greitųjų monoplanų „Blériot“ ir „Antoinette“ kokpituose. Ji sveikino turnyro nugalėtoją Džoną Moisaną (John Moisant), kuris įveikė visus savo konkurentus iš Europos ir apgynė JAV garbę su savo „Blériot“ nuskriedamas iki Laisvės Statulos ir atgal (36 mylios). Tiesa, aerodrome jis aplamdė savo lėktuvą, bet čia pat nusipirko monoplaną iš kito lakūno, sugrįžo į lenktynes ir laimėjo. Ši pergalė iškėlė Moisaną į Amerikos didvyrių Olimpą.

Hariet Kvimbi garsėjo, kaip azartiška sportininkė ir patyrusi automobilistė, todėl jos noras išmokti skraidyti buvo logiškas ir nuoseklus. Nuo tos dienos apėmė naujas troškulys – skrydžio aistra. Tą vakarą pasisekė – ir ji ir Moisanas pietavo tame pačiame „Astor“ viešbutyje. Kvimbi netruko susipažinti su garsiuoju pilotu ir jo seserimi Matilda (vėliau ji tapo antrosios licencijos savininke tarp moterų) ir be jokių užuolankų paprašė išmokyti skraidyti. Tuo metu Džonas Moisanas ir jo brolis Alfredas vadovavo aviacijos mokyklai. Tokią pat mokyklą turėjo ir broliai Raitai, tačiau jie nepriiminėjo moterų. Tokios pat tvarkos laikėsi ir Moisanai, tačiau Kvimbi įkalbinėjo Alfredą, kol šis sutiko – matydamas gražią moterį tikriausiai pamanė, kad tai viena iš moteriškų užgaidų, kurios pranyksta po poros dienų. Bet Kvimbi nepamiršo savo noro netgi po Džono Moisano žūties Naujajame Orleane 1910 metų gruodžio 1 dieną

Laikraščiai didžiulėmis antraštėmis pranešė apie „Aviatorių karaliaus“ žūtį, o laukas, kuriame jis žuvo pavadintas Moisano aerodromu. Bet Džono mirtis neatbaidė drąsių merginų nuo mokslo. Jau kitų metų gegužės mėnesį jos pradėjo mokslus ir gana greitai pasiekė nemažų pasiekimų. Bet nuo pat pirmų dienų abi moterys tylomis ir draugiškai varžėsi dėl teisės tapti pirmąja licencijuota nacijos pilote.

Hariet buvo žinoma, kaip žymi foto žurnalistė, pamilo skrydžius, bet rado laiką atkurti draugystę su senais bičiuliais iš San Francisko teatro – Deividu ir Linda Grifitais (David & Linda Griffith). Jie kūrė begarsius filmus ir užsakydavo scenarijus pas skirtingus autorius, tarp kurių atsidūrė ir Hariet Kvimbi. 1911 metais Grifitai pastatė septynis filmus pagal Hariet Kvimbi scenarijus, taip padarydami ją viena iš pirmųjų moterų- scenarisčių.

Moisano mokykloje buvo mokoma teorijos ir atliekami mokomieji skrydžiai monoplanais, kurie statomi pagal „Bleriot XI“ pavyzdį. Hariet nenorėjo kaip nors viešinti savo mokslą, tačiau jau ir tada žurnalistai buvo be galo landūs ir turėjo masę informatorių. Kvimbi dabar pati pateko į pirmuosius laikraščių puslapius ir tai buvo ... palanki aplinkybė - „Leslie's Illustrated Weekly“ parėmė jos pastangas ir skatino mokytis toliau.

1911 metų liepos 31 dieną, po penkias savaites trukusio apmokymo, Hariet laikė pirmąjį Amerikos Aeroklubo egzaminą. Tą patį egzaminą (pakilimas, tūpimas, horizontalus skrydis, aštuoniukė virš aerodromo) laikė ir Matilda Moisan. Hariet nepavyko nutūpti iš pirmo karto, o tai reiškė, kad egzaminas neišlaikytas. Kitą dieną, 1911 metų rugpjūčio 1 dieną Hariet Kvimbi laikė egzaminą dar kartą ir  pasiekė tikslumo rekordą, nutūpdama už 7 pėdų ir 9 colių nuo atžymos. Tą pačią dieną egzaminą išlaikė ir Matilda Moisan bei nuolat aviacijos renginiuose dalyvaujanti Blanš Stiuart Skot (Blanche Stuart Scott). Tik ji nebuvo padavusi prašymo licencijai.

Aeroklubo vadovai pastebimai nervinosi – į lakūno licenciją dabar kėsinosi moterys. Pirmaisiais 20 amžiaus metais joms buvo tiesiog nederama priartėti prie naujų veiklų ir technologijų. Moterų invazija į tas sritis, kur dominuoja vyrai, ypatingai į aviaciją buvo neginčijamai draudžiama. Bet neginčijama buvo ir tai, kad Hariet Kvimbi atliko visas užduotis ir įvykdė visus reikalavimus. Per keturis mėnesius ji pavyzdingai išmoko visas 33 pamokas, kartu su instruktoriumi skraidė 4,5 valandos. Aeroklubas ir Jungtinių Valstijų licencijų agentūra (o ji tiesiogiai pavaldi Tarptautinei Aeronautikos Federacijai) neturėjo kito pasirinkimo. Jai įteikta licencija Nr.37, bet tai buvo bendra licencija vyrams, o Hariet tapo pirmąja moterimi-pilote Jungtinėse Amerikos Valstijose ir antrąja pasaulyje (pirmąją licenciją 1910 metais gavo baronienė Raimonda de la Roš iš Prancūzijos). Tos dienos laikraštis replikavo, kad nepaisant anksčiau paskelbtų nuogąstavimų Aeroklubas buvo priverstas pripažinti, kad Nasau Bulvare buvo atliktas meistriškas skrydis. Paradoksalu, bet istoriniai sprendimai kartais daromi labai nenoriai... 1911 metų rugpjūčio 17 dieną antrąja licencijuota JAV pilote tapo Matilda Moisan.

Gavusi licenciją Hariet jau netrukus atliko kelis įspūdingus skrydžius. 1911 metų rugsėjo 4-osios naktį, pirmoji pasaulyje per pilnatį  praskrido virš 15000 žmonių minios Niujorko Staten saloje. Kaip tik tada pirmą kartą vilkėjo purpurinį kostiumą su gobtuvu ir buvo praminta Niujorko „Dresden China Aviatrix." Hariet paliko neišdildomą įspūdį ją stebėjusiai publikai. Už šį triuką gavo 1500 dolerių premiją. Tą patį mėnesį per lenktynes Nasau Bulvare ji įveikė geriausią Prancūzijos lakūnę Heleną Dutrio (Helene Dutrieu) ir laimėjo 600 dolerių prizą.

Apie savo pamokas, apie egzaminą ir savo įspūdžius iš padangių Hariet Kvimbi pasakodavo žurnale „Leslie's Illustrated Weekly“. Kvimbi pasistengė nupiešti „didelį aviacijos ateities paveikslą“, kuriame įžvelgė , nuolatiniais maršrutais skraidančius daugiaviečius keleivinius, po visą pasaulį pašto krovinius gabenančius ir specialias užduotis – aerofotografavimą ir kartografavimą atliekančius lėktuvus. Ji taip pat perspėjo dėl per didelio pasitikėjimo savimi ir dėl pavojų, kurie gali ištikti neatsargius ir saugumą ignoruojančius lakūnus. Kvimbi rašė, kad prieš kiekvieną skrydį ji kruopščiai peržiūri visą įrangą ir techniką bei nuolat vadovaujasi nuojautomis dėl oro sąlygų, pasirinkdama tinkamą skrydžio laiką ir vietą.

Lapkričio mėnesį jos abi su Matilda Moisan sukūrė grupę „Moisant International Aviators“, nukeliavo į Mechiko miesto šventę, surengtą naujojo Meksikos prezidento Francisko Madero inauguracijos garbei ir savo pasirodymais stulbino vietinę publiką. Puikiai žinodama šou vertę ji nuolat dėvėjo garsųjį purpurinį kostiumą – juk to meto aviacija didžia dalimi buvo reginys, į kurį susirinkdavo tūkstančiai žiūrovų. Kvimbi beregint patraukė publikos dėmesį – o be to čia dar niekas nebuvo matęs moters ore. Jos pasiekimai darėsi vis labiau pastebimi, o prigimtinis žavesys ir elegancija tik stiprino publikos susidomėjimą. Laikraščiai vadino ją „miela“, „populiaria“, „žavinga“ ir „inteligentiška“. Išliko kelios Kvimbi nuotraukos, kurios liudija, kad laikraščiai buvo teisūs. Vienas žurnalistas pavadino ją  „žavinga žaliaake gražuole“. Beje daugelis pirmųjų lakūnių ypatingai daug dėmesio skyrė savo aprangai.

Matilda Moisan su trupe liko tęsti pasirodymus Meksikoje, o Hariet Kvimbi grįžo į Niujorką. Ji turėjo slaptą svajonę – tapti pirmąja moterimi, lėktuvu įveikusia La Manšo sąsiaurį.

Skrydis per sąsiaurį

1909 metais po skrydžio per La-Manšo sąsiaurį, nepaprastai išgarsėjo prancūzas Lui Blerijo (Louis Blériot). Hariet Kvimbi pasiryžo tapti pirmąją moterimi, įveikusią tą patį maršrutą, bet priešinga kryptimi – iš Doverio (Anglija) į Kale (Prancūzija). Baimindamasi, kad šį rekordą pirmoji pasieks europietė, Kvimbi laikė savo sumanymą paslaptyje. Dar būdama Niujorke išsirūpino iš „Leslie's Illustrated Weekly“ išimtines teises teikti žinias ir publikacijas apie skrydį. Po to gavo rekomendacinį laišką pačiam Blerijo ir 1912 metų kovo mėnesį laivu išplaukė iš Niujorko į Angliją. Londone, kaip ji vėliau sakė pati „už gražias akis“ sutarė su „The Mirror“ kad šie finansuos jos skrydį. Paryžiuje susitiko su Lui Blerijo ir vėl sugudravo – užsakė sau naują lėktuvą su 70 a.g. varikliu (tuo metu gamykloje nebuvo nei vieno parduodamo lėktuvo – reikėjo laukti). Tuo pačiu metu pasiskolino kitą, taip pat naują „Blerio XI“ su 60 a.g. varikliu ir išsiuntė jį į Angliją. Abu lėktuvai buvo dviviečiai, tačiau pasiskolintas buvo tiksliai panašus į tą, su kuriuo ji skraidė Amerikoje. Bet tada atsirado kelios nors ir laikinos, bet labai erzinančios kliūtys. Pirmiausia – Prancūzijos pakrantėje pagedo oras. Hardelot kurorte Blerijo turėjo savo angarą, todėl Hariet Kvimbi buvo suplanavusi išbandyti ten lėktuvą ir šiek tiek pasimokyti. Tačiau orai negerėjo, todėl ji parengė nepatikrintą lėktuvą ir slapčia nugabeno jį į Angliją, į Doverio aerodromą. Jis vis dar bijojo, kad kuri nors europietė bus pirma.
Kelias dienas laikėsi blogas oras, trukdęs pakilti į taip trokštamą skrydį. Nuotaiką dar aptemdė liūdna žinia apie lainerio „Titanikas“ žūtį. Kvimbi atskleidė savo planus Gustovui Hameliui, o šis grubiai pažeidė susitarimą ir balandžio 2 dieną ėmė ir nuskraidino per La-Manšą pirmąją moterį – tai buvo Eleonora Deivis (Eleanor Trehawke Davies). Guodė tai, kad ši moteris buvo tik keleivė, tad viltis, kad sąsiaurio nugalėtojos vardas atiteks Hariet, išliko gyva.

O Hamelis? Jis netikėtai atsirado Doveryje ir pasisiūlė padėti Hariet Kvimbi – išbandyti jos lėktuvą ir techniškai konsultuoti. Jis primygtinai reikalavo, kad ji būtinai pasiimtų kompasą – Kvimbi niekada anksčiau nesinaudojo šiuo instrumentu. Jis perspėjo, kad net blogiausiu atveju jis galės ieškoti lakūnės pagal azimutą. Iš tiesų Hamelis netikėjo moters galimybėmis įveikti sąsiaurį. Po to pasišovė persirengti atlasiniu jos kostiumu, paslapčia nuskraidinti lėktuvą per sąsiaurį, nutūpti kur nors pakrantėje susitikti ją ten ir greitai užleisti jai vietą, kad Kvimbi atitektų visa šlovė. Ji atmetė šį avantiūristinį planą.

Šiandien sunku įsivaizduoti, kodėl 22 mylių pločio sąsiauris buvo laikomas tokiu pavojingu. Tikra tai, kad keli lakūnai ten patyrė nesėkmę ir žuvo. O Hariet Kvimbi tai buvo pirmas skrydis su „Bleriot“, pirmas skrydis pagal kompasą ir pirmas skrydis virš vandens. Pridėkim prie šių aplinkybių lengvą kaip šapas lėktuvėlį, kurio sparnai taip ir nori susiglausti, variklį, dėl kurio beliko melstis, kad veiktų ir rūką, kuris dengė vandens paviršių didžiąją skrydžio dalį. Degalų atsargos irgi neteikė daug vilčių. Kai tik orai pasitaisė Hariet išsirengė į kelią. Hamelis mėgino dar kartą ją atkalbėti, bet gavęs neigiama atsaką galantiškai patikrino lėktuvą.

Ankstyvą 1912 metų balandžio 16 dienos rytą Hariet prabudo pusę ketvirtos ryto ir su visas savo manta išskubėjo į Doverio aerodromą, kur jos jau laukė sunerimę draugai. Oro sąlygos buvo idealios – visiškai giedras dangus ir kas labai svarbu – jokio vėjo. Bet visgi jai teko paskubėti ir išskristi anksčiau, nei kils vėjas. Hariet Kvimbi pakilo 5:30 ryto pamosavo sparnais Doveriui ir plačiu lanku ėmė kilti aukštyn. Vėliau Hariet Paštį aprašė savo skrydį:

„Dangus buvo giedras, bet kur ne kur matėsi debesų lopai ir rūko bei miglos masės ėmė temdyti giedrą. Visiškai nesimatė Prancūzijos krantų, nes juos dengė kylanti migla. Kol kas nebuvo jokio vėjo. Lygus aerodromo laukas sutekė puikias starto galimybes. Aš paisiau misterio Hamelio perspėjimų dėl šalčio skrendant virš sąsiaurio ir kruopščiai tam pasirengiau. Po atlasiniu kostiumu su vilnoniu pamušalu apsivilkau dvejus apatinius šilkinius marškinius, virš jo – ilgą vilnonį apsiaustą, o ant jo – amerikietišką lietpaltį. Ant pečių užklojau platų ruonio kailiuką. Bet ir tai nepatenkino rūpestingų mano draugų. Paskutinę minutę kažkas iš jų perdavė man didelę karšto vandens pūslę, o misteris Hamelis primygtinai reikalavo, kad pririščiau ją prie savo liemens, kaip kokią didžiulį medalį.

Buvo pusė šešių ryto, kai mano lėktuvas atsiplėšė nuo žemės. Pasirengimai buvo trumpi - keli greiti ir nuoširdūs rankų paspaudimai ir variklis pradėjo veikti 1200 apsukų per minutę greičiu. Pakėliau ranką ir daviau signalą atleisti mane. Po to pakilau. Variklio garsas užgožė apačioje esančių žmonių šūksnius ir sveikinimus. Po kelių akimirkų jau buvau ore ir nuolat kilau didžiuliu ratu. Po 30-ies sekundžių jau buvau pusantro tūkstančio pėdų aukštyje (apie 500 metrų). Iš čia matėsi Doverio pilis, ji dalinai skendo migloje ir pajutau artėjančią grėsmę. Pasukau link pilies flagštoko, nes buvau prižadėjusi „Mirror“ fotografams ir kino operatoriams, kad praskrisiu pro juos.

Netrukus praskridau uolas ir jau buvau virš sąsiaurio. Žemai apačioje mačiau vilkiką su „Mirror“reporteriais ir fotografais, Leisdamas juodus dūmus jis plaukė ta pačia kryptimi, bet aš beregint jį pralenkiau. Didėjantis rūkas netrukus apgaubė mane migla. Nesimatė Prancūzijos krantų, aš nieko nemačiau nei prieš save, nei po savimi, tad vienintelis darbas dabar buvo akylai stebėti kompaso rodyklę. Norėdama išskristi iš debesų nuleidau lėktuvo nosį ir tai atnešė nemažai bėdų – užsipylė karbiuratorius ir variklis ėmė veikti su pertrūkiais. Išlyginau vėl ir pasirengiau leistis ant vandens, tikėdama kad smūgis bus kaip įmanoma švelnesnis. Tačiau čia variklis vėl pradėjo veikti ritmingai.

Mano rankas dengė ilgos škotiškos vilnonės pirštinės – jos patikimai saugojo nuo šalčio ir rūko; bet lėktuvas pasidengė drėgme, mano veidas taip pat rasojo, tad turėjau užsidėti akinius, o pro juos labai blogai matėsi. Nuskrisdavau po mylią per minutę. Atstumas nuo Doverio iki Kale – tik 25 mylios ir aš žinojau, kad jau turėčiau matyti žemę, jei tik nusileisčiau žemiau debesų. Iš 2000 pėdų aukščio (apie 660 metrų) nusileidai iki tūkstančio. Tiesiai į veidą švietė saulė, o mano žvilgsniui atsivėrė balta ir smėlėta Prancūzijos pakrantė. Buvau laiminga, bet negalėjau rasti Kale. Aš gerai žinojau kranto liniją, tačiau niekaip negalėjau nustatyti, kur esu. Pasiryžau išžvalgyti vietovę iš arčiau, nusileidau į 500 pėdų aukštį ir pasukau pagal krantą. Netikėtai kilo vėjas ir ėmė ristis didelės bangos. Ieškodama tinkamos aikštelės nuskridau nedidelį atstumą gilyn į žemyną. Apačioje mačiau sudalintus žemės sklypus, tad nenorėdama gadinti fermerių laukų, nusprendžiau tūpti ant pajūrio smėlio. Man pavyko iš pirmo karto. Iššokau iš savo lėktuvo – pakrantėje daugiau nieko nebuvo. Bet tai truko tik kelias akimirkas – iš visų pusių link manęs bėgo vyrai, moterys ir vaikai. Visi jie plepėjo prancūziškai, tačiau man pavyko suprasti, jog jie žinojo, kad perskridau sąsiaurį. Šie paprasti žvejai žinojo, kas įvyko. Jie sveikino vienas kitą, kad pirmoji La Manšą perskridusi moteris nutūpė jų pakrantėje“.

Laimingo atsitiktinumo dėka Hariet Kvimbi nutūpė netoli Hardelot, kur buvo Blerio angaras. Tai buvo už 25 mylių nuo Kale, kur ji planavo atskristi. Nepaisant to, kad kreiserinis „Bleriot“ greitis buvo 60 mylių per valandą, jai prireikė beveik valandos, kad įveiktų 22 mylių nuotolį dėl to, kad teko kilti ir leistis bei keisti kursą.

Vietiniai žvejai vaišino ją šampanu ir nešė ant rankų. Tos dienos nuotraukose užfiksuota laiminga ir triumfuojanti Hariet. Pati ji pasakojo paprastais žodžiais: „Sėdau į savo automobilį ir išvažiavau į Kale... kad laiku spėčiau į greitąjį traukinį, kuris turėjo nugabenti mane į Paryžių septintai valandai vakaro... labai pavargusi, bet labai laiminga moteris...„ Vėliau laikraščiuose buvo rašoma, kad tokia kelionė per sąsiaurį yra ne mažiau sudėtingesnė, nei skrydis per visą šalį. Amelija Erhart kartą parašė, jog Kvimbi skrydis buvo „ko gero pavojingiausias sunkesnio už orą aparato skrydis, kurį atliko moteris....“

Nors atšiauri Prancūzijos pakrantė reikalavo nemažo sluoksnio storų rūbų, Kvimbi pozavo reporteriui su grakščiu pilotės kostiumu, kurį sukūrė pati. Ji dėvėjo spalvingą, gerai prigludusį žydrą šilkinį kostiumą su kepure gobtuvu ir pilka kailine mantija, vandens nepraleidžiančiu apsiaustu ir ruonio kailiuku. Skrendant plaikstėsi mėlyno šilko skraistė. „Vilkėjau tuos rūbus, kad vis žinotų jog ten aukštai skrenda moteris“ – aiškino lakūnė.

Nepaisant to, kad Hariet pasiekė milžinišką tais laikais pergalę, ji nesusilaukė tokio dėmesio, kokį prieš tris metus pelnė Lui Blerijo. „London Daily Mirror“ redakcija pasakojimą apie skrydį įdėjo į aštuntą puslapį, nes visą pirmąjį puslapį užėmė didžiulės antraštės apie „Titaniko“ netektį.
Harriet Quimby pagaliau tapo „Padangių Karaliene“ – ji buvo pagerbta Paryžiuje ir Londone.

Trumpas, bet turiningas gyvenimas

Po šio skrydžio Hariet Kvimbi grįžo į Niujorką kaip dviejų kontinentų įžymybė ir atnaujino parodomuosius skrydžius. Deja, jos karjera nebuvo ilga – 1912 metų liepos mėnesį su nauju dviviečiu „Bleriot“ dalyvavo kasmetiniame Bostono aviacijos sąskrydyje, kuris buvo surengtas prie Dorčesterio įlankos (Masačūsetso valstijos Squantum Harvardo lauke). Ten aviacijos šventės jau buvo rengtos 1910 ir 1911 metais. Šis sąskrydis nesisekė jau nuo pat pradžių  – vietinių rėmėjų grupė susikivirčijo su Amerikos Aeroklubu, kuris nustatinėjo taisykles visuose sąskrydžiuose. Todėl daugelį įžymybių surinkusi aviacijos šventė baigėsi su 25000 dolerių skolomis ir nutrauktomis licencijomis septyniems pilotams. Negana to, šis sąskrydis atnešė dviejų svarbiausių asmenų mirtį.

Antroji sąskrydžio diena – liepos 1-oji prasidėjo gerai, vyko sėkmingi skraidymai. Pasibaigus varžyboms, prieš šeštą vakaro Kvimbi buvo paprašyta paskraidinti renginio organizatorių Viljamą Vilardą (William Willard). Jie turėjo skristi apie aštuonias mylias į įlanką ir aplenkti Bostono švyturį. Žinomo piloto Čarlzo F. Vilardo tėvas Viljamas prieš dvi dienas metė monetą su kitu savo sūnumi Hariu, norėdami išsiaiškinti, kuris iš jų galės paskraidyti keleivio vietoje su garsiąja lakūne. Laimėjo tėvas ir dabar jis tikėjosi, kad šiuo skrydžiu padarys sau ir jo rengiamam šou gerą reklamą. Juk jis investavo į šį reikalą nemažus šeimos pinigus.

Kvimbi sėdėjo pirmoje naujo „Bleriot“ (tai tas pats lėktuvas, kurį užsisakė būdama Paryžiuje) sėdynėje. Po ja į kairę ir į dešinę tiesėsi balti sparnai. Didžiulis, beveik 90 kilogramų sveriantis Vilardas įsiropštė į sėdynę už Hariet nugaros ir atsainiai paskyrė Erlą Ovingtoną (Earle Ovington) vietoje savęs, bet tik tuo atveju, jei pateks į katastrofą...

Lėktuvo svorio centras buvo ties sparnais, todėl Vilardo svoris padėjo išlaikyti pusiausvyrą. Mat kai Kvimbi skraidydavo viena, pakraudavo į keleivio vietą smėlio maišą. Tai padėdavo apsisaugoti nuo pernelyg didelio uodegos kilimo. Pakilę jie apskrido lauką ir nuskrido į rytus link švyturio, pakildami į 6000 pėdų aukštį.

Grįžtantis nuo švyturio „Bleriot“ leidosi tokiu pat dideliu lanku ir suko į rytus, kol pasiekė Neoponset upės žiotis. Hariet apsuko ratą virš Dorčesterio įlankos. Tada lėktuvas pradėjo sklęsti stačiau ir visiškai netikėtai 1500 pėdų aukštyje nėrė nosimi žemyn. 5000 siaubo apimtų žiūrovų akivaizdoje Vilardas nuskriejo tiesiai virš „Bleriot“ nosies. Atrodė, kad Kvimbi pavyko suvaldyti lėktuvą, tačiau po dviejų sekundžių išsviesta ir ji... Smūgis į seklius Dorčesterio įlankos vandenis buvo mirtinas, o lėktuvas nusklendė ir nusileido dumbliname krante.

Iki šios dienos neaišku, kodėl lėktuvas taip netikėtai smigo žemyn. Amžininkai stebėjosi, kad nevaldomas ir tuščias lėktuvas gana sklandžiai priartėjo prie įlankos ir tik tada apsivertė. Ilga laiką buvo perdėtai išpūstas teiginys, kad lėktuvas nebuvo apgadintas – iš tiesų jis buvo gana stipriai ir nepataisomai aplaužytas.

Rytiniame kitos dienos „Boston Globe“ buvo rašoma, kad šis incidentas „yra pati didžiausia tragedija per visą Amerikos aviacijos švenčių istoriją, privertęs moteris klykti, o vyrus - pajusti širdies skausmus“. Ten pat buvo sakoma, kad „... niekas negali paaiškinti tragedijos priežasčių“.

Kas iššaukė šią tragediją? Enciklopedijose ir aviacijos istorijoje gana dažnai naudojama tokia frazė: „neišaiškintos priežastys“, „niekas negali paaiškinti tragedijos priežasčių“ ir „Mis Kvimbi žuvo 1912 metais per incidentą Bostono aviacijos šventėje“. Liepos 2 dieną „The Globe“ citavo kelis ekspertus, kurie gana greitai iškėlė savas, bet viena kitai prieštaraujančias versijas. Vyriausiasis šventės pilotas Erlas Ovingtonas teigė, kad incidentą neabejotinai iššaukė blokuotas lėktuvo valdymas - susipainiojo lynai. Jis sakė, kad kaip tik dėl to lėktuvas pasuko į kairę ir staigiai smigo žemyn, o abu lakūnai buvo išsviesti iš savo kėdžių.

Tačiau kiti ekspertai ginčijo Ovingtono teoriją. Pripažindama kad toks patyręs pilotas turi visai pagrįstą ir garbingą nuomonę „The Globe“ paskelbė, jog „kruopšti tos mašinos dalies patikra atsižvelgiant į Ovingtono teoriją, nepatvirtino jo teiginių. Akivaizdus misterio Ovingtono išvadų klaidingumas įrodomas pateikiant foto nuotraukas“. Į Ovingtono teiginį, kad atsipalaidavusios traukės iššaukė kontrolės praradimą „The Globe“ replikavo: „Šį rytą buvo atliktas eksperimentas, kurio metu įrodyta, kad traukės.... negalėjo atsipalaiduoti nuo vairalazdės. Taip pat įrodyta, kad traukės niekaip negali susipainioti, nes jos apsaugotos nuo kontakto viena su kita“.

Šie eksperimentai parėmė Kvimbi mechaniko iš Prancūzijos teiginį, kurį „The Globe“ pavadino „rūsčiu ir negailestingu“ tam pačiam Ovingtonui, kuris praėjus vos kelioms minutėms po incidento jau buvo suformulavęs savo nuomonę ir išsakė ją šalia stovėjusiems draugams, tarp kurių buvo ir mechanikas Hardis. Tuomet jis atšovė Ovingtonui: „Per stačiai sklendė. Lėktuvas tiesiog prarado pusiausvyrą“. Jis labai abejojo ar iš viso galėjo būti kokios nors mechaninės priežastys. „Prieš išridenant lėktuvą iš angaro aš pats asmeniškai patikrinau kiekvieną varžtą ir veržlę ir visas traukes. Aš taip darydavau visada ir niekada nebūčiau leidęs mis Kvimbi užimti jos vietos ir tuo labiau – skraidinti keleivį. Aš privalėjau būti tikras, kad lėktuvas yra parengtas tobulai. Bet kas galėjo atsitikti? Galiu tik pasakyti, kas nuolat ištikdavo „Bleriot“ monoplanus... Didžioji incidentų dalis su šiais lėktuvais yra stebėtinai panašūs. Visais tais atvejais buvo prarasta pusiausvyra“.

Liepos 3 dienos „The Globe“ parėmė Hardžio teiginius savo informacija: „Pasirodo, kad panašūs atvejai ne kartą yra atsitikę Prancūzijoje. Visi atvejai buvo mirtini ir beveik visi – su „Bleriot“ monoplanais. Prancūzijos vyriausybė šiuo metu tiria šios rūšies incidentą su dar vienu „Bleriot“ monoplanu. Manoma, kad tai kyla dėl  fiuzeliažo išlinkimolėktuvo gale“.

„The Globe“ prisiminė, kad Džonas Moisanas taip pat žuvo su monoplanu, kuris buvo sukurtas pagal naujausio „Bleriot“ lėktuvo pavyzdį.

Liudininkai kaip visada turėjo savų versijų – nutrūkusi traukė, lūžęs fiuzeliažas, netikėta „oro duobė“, Hariet apsvaigimas ar net apalpimas, staigus keleivio judesys į priekį. Viena iš istorijų teigė: „Lauke buvo pakankamai daug žmonių, kurie jautė, kad Vilardui nėra jokios būtinybės skristi. Jau ilgą laiką jis buvo pervargęs nuo pasirengimo šiai šventei. Jis buvo nervingas ir įsitempęs, todėl jo bičiuliai manė, kad jam neverta kilti į orą“.

Lemtinga buvo ir tai, kad sėdynės neturėjo saugos diržų. „The Globe“ rašė, kad prieš pakildama Kvimbi persijuosė plačiu savo gamybos diržu ir tai nieko nestebino. Keista buvo vėliau – ji niekaip negalėjo iškristi neatsijuosusi šio diržo. Bet kas tada galėjo žinoti apie tas jėgas, kurios veikia lakūną staigaus smigimo metu? Beje, visais ankstesniais atvejais, įskaitant Džono Moisano žūtį, skrydžio metu lakūnai būdavo išsviedžiami iš „Bleriot“ monoplanų. Kiti spėliojo, kad sunkus ir emocingas Vilardas netikėtai pasilenkė į priekį, norėdamas kažką pasakyti Hariet.... O po to, kai jis iškrito lakūnė nesugebėjo atstatyti pusiausvyros.

Hariet Kvimbi menedžeris Leo Stevensas teigė, kad tikroji nelaimės priežastis buvo staigus Vilardo judesys pirmyn, norint kažką pasakyti lakūnei. Žinomas oreivis ir brolių Raitų bičiulis prieš skrydį asmeniškai perspėjo Vilardą nesijudinti iš savo vietos jokiomis aplinkybėmis. „Buvo būtina jį perspėti, nes žinojau, kad Vilardas yra impulsyvus žmogus. Daug kartų kalbėdamas su juo mačiau, kaip jis pašokdavo iš savo vietos norėdamas išsakyti ką tik atsiradusią mintį... Neabejoju, kad besibaigiant skrydžiui, Vilardas buvo taip sužavėtas Mis Kvimbi meistriškumu, kad akimirkai pamiršo apie judesio pavojingumą ir netikėtai išsitiesė į priekį (Kvimbi buvo beveik per metrą nuo jo) tam, kad sušuktų savo sveikinimus“.

Hariet Kvimbi buvo prietaringa moteris, nešiojo „laimingus“ papuošalus ir niekada neskraidė sekmadieniais. Nepriklausoma ir svajinga Hariet niekada nebuvo aktyvi moterų teisių judėjimo dalyvė ir nepritarė sufražistėms. Savo straipsniuose ji pasisakė prieš korumpuotus politikus, nesirūpinimą vaikais, prieš nesaikingas medžiokles ir už nykstančių gyvūnų išsaugojimą. Žmonėms labai patiko Kvimbi žavesys ir stiliaus jausmas, bet nepaisant to ji visą laiką išliko vieniša ir nėra kokių duomenų, kad ji būtų ištekėjusi ar turėjusi vaikų.

Po jos mirties Amerika neteko vieno iš stipriausių savo „advokatų“ ir atsiliko nuo Anglijos ir Prancūzijos gamindama savos konstrukcijos lėktuvus, užtikrindama lakūnų saugumą ir panaudodama lėktuvus komercinėje bei humanitarinėse srityse. Tačiau novatoriški Kvimbi pasiekimai atvėrė kelią į aviaciją kitoms moterims – tarp jų buvo ir žymioji Amelija Erhart. Akivaizdu, kad jau 1912 metais jos vizijos toli pralenkė amžininkų svajones. Kvimbi rašė: „Lėktuvas turi būti prieinamas moterims. Aš nematau priežasties, kodėl jos negalėtų padidinti savo pajamas skraidindamos keleivius tarp gretimų miestų, gabenti krovinius, fotografuoti ar vadovauti aviacijos mokykloms“.Iš tiesų tuo metu mažiau nei penki milijonai JAV moterų dirbo toli nuo namų. Kvimbi padrąsino moteris atskleisti savo potencialą ir pati rodė pavyzdį – ji vairavo automobilį, fotografavo, daug keliavo viena ir skraidė. Pagrindinis jos drąsos įrodymas – pirmos JAV ir antroji pasaulyje moters – pilotės licencija.
Sunkoka vienareikšmiškai apibrėžti Kvimbi pomėgius – ji mėgo keliauti, rašė scenarijus kino filmams ir skraidė. Ji tiesiog mylėjo gyvenimą, o jos talentai tą gyvenimą pripildė įspūdingu turiniu.
Hariet Kvimbi palaidota 1912 metų liepos 4 dieną Niujorko Woodlawn kapinėse. Ji buvo su ta pačia suknele, kurią turėjo vilkėti per jos garbei iškeltus pietus. Po metų lakūnės palaikai perkelti į Valhalos Kenisco kapines Niujorke.

Ironiškas sutapimas – jos draugė ir kolegė Matilda Moisan taip pat palaidota Valhala kapinėse, bet jau kitame Amerikos krašte – Šiauriniame Holivude, kuris yra Kalifornijos valstijoje. Dar daugiau – netoli jos palaidojimo vietos yra Hariet Kvimbi vardu pavadintas kalnas.

1991 metų balandžio 27 dieną žavingos ir mįslingos, universalių talentų moters portretas atspausdintas ant 50-ies centų JAV oro pašto ženklo. Tuo metu tai buvo vienintelė moteris, nusipelnusi tokios garbės.

„What Killed Harriet Quimby?“ Yankee magazine/1979/9
„U.S. Women in Aviation through World War I" ("Smithsonian Institution Studies in Air and Space"/Claudia M. Oakes/2)

2018 m. birželio 29 d., penktadienis

Alkatrazas

Alkatrazas arba "Uola" - tai 12-os akrų (apie 5 hektarai) uolos masyvas San Francisko įlankoje ir viena iš žinomiausių salų Jungtinėse Valstijose. Jos pavadinimas ispaniškai reiškia "Pelikanas" (saloje gyveno pelikanai) .

Nuo seno sala buvo puikus atraminis taškas žvejybai San Francisko įlankoje. Pati Pelikanų sala ilgą laiką saugojo įlanką ir pati save nuo tyrinėtojų akių. Unikali pozicija užstoja patekimą į įlanką (arba "Aukso Vartus") - mat iš didelio atstumo Alkatrazas atrodo, kaip Kalifornijos kranto dalis. O nuolat tvyrantis rūkas ilgus metus gana gerai slėpė įlanką nuo pašalinių akių.

Pro salą praplaukė Chunas Rodrigezas Kabriljo (Juan Rodriguez Cabrillo), jos nepastebėjo seras Frensis Dreikas (Francis Drake). Net netiesiogiai San Franciską atradęs Sebastjanas Rodrigesas Cermeo nepastebėjo salos. Pagaliau į Kaliforniją kolonijų steigti plaukęs Gasparas de Portola 1769 metų spalio 31 dieną atrado Aukso Vartų įlanką, bet neteisingai identifikavo ją kaip Cermeo atrastą San Francisko įlanką (toks šios įlankos pavadinimas yra dabar).

Netrukus ispanų tyrinėtojas Chuanas Manuelis de Ajala sudarė žemėlapį. 1775 metų rugpjūčio 11 dieną jis rašė:

"Nuleidome valtį ir aš ėmiau ieškoti patogios vietos inkaro išmetimui. Ieškodamas geresnės vietos švartavimuisi pasukau link didžiausios salos, kurią pavadinau "de los Angeles". Manau, kad radau neblogą vietą, tačiau nutariau plaukti pirmyn, ieškodamas kitos salos. Pasiekęs ją pamačiau, kad ji yra sausa ir stati - čia nebuvo jokios įlankėlės valčiai. Pavadinau ją "La Isla de los Alcatrazes" dėl gausiai čia gyvenusių pelikanų".

Tai pirmasis europiečių paminėjimas apie Alkatrazo salą (originaliai vadinta Alcatrazes). Nepraėjus nei 100 metų sala įgijo vertingą praktinę reikšmę.

Karinė Tvirtovė

1846 metų birželio 8 dieną Meksikos Kalifornijos gubernatorius Pio Pico išnuomavo Alkatrazo salą Julianui Vorkmanui (Julian Workman). Tai pirmasis žinomas Alkatrazo savininkas. Jam buvo leista valdyti salą, kol joje bus pastatytas švyturys. Vėliau tais pačiais metais Kaliforniją nuo Meksikos atskyręs Lokio vėliavos sukilimo lyderis Džonas. S. Fremontas Jungtinių Valstijų vyriausybės vardu nusipirko salą vos už 5000 dolerių. Po Meksikos-Amerikos karo ir Lokio veliavos sukilimo Kalifornija kartus su Alkatrazu tapo JAV dalimi. Fremontas salą valdė ne ilgai - po nedidelio mūšio ji atiteko JAV vyriausybei. Fremontas buvo pastebėjęs, kad sala yra geroje strateginėje padėtyje ir gali būti panaudota, kaip gynybinis fortas augančiam San Franciskui.

Aukso Karštligė

Sudarius kruopštų Alkatrazo žemėlapį, nuspręsta, kad čia tinka pastatyti fortą. 1849 metais Kalifornijoje kilo aukso karštligė. Milijonai žmonių patraukė į vakarų pakrantę, tikėdamiesi praturtėti iš lengvai pasiekiamo aukso. San Franciskas suklestėjo ir pasidarė vienu iš turtingiausių pasaulio miestų, bei pagrindiniu Vakarų pakrantės uostu. Natūralu, kad Jungtinės Valstijos norėjo apginti miestą nuo kitų šalių užpuolimų, tad Alkatrazo forto idėja buvo kaip tik. Tais pačiais 1849 metais ten pastatytas švyturys, kviečiantis į judrų San Francisko uostą. Tai buvo pirmasis švyturys Vakarinėje JAV pakrantėje.

Forto statyba pradėta 1853 metais ir iš karto iškilo dideli sunkumai. Tik didelių pastangų dėka buvo galima įveikti kietą salos pagrindą. Leitenanto Džeimso Makfersono (James McPherson) vadovaujami statybininkai baigė statybą tik 1859 metais - praėjus 10-čiai metų nuo Aukso Karštligės pradžios. Alkatrazas tapo svarbiu karinės galios simboliu JAV Vakaruose ir buvo galingas fortas.
Pilietinio karo metu Kalifornija buvo laisva valstija. Kol JAV vyko vidaus karas, Alkatrazas buvo laikomas atraminiu Vakarų fortu, galinčiu apginti San Franciską nuo Konfederatų armijos ar užsienio interventų, kurie ieškojo landų užpulti miestą, . Tačiau nieko tokio neįvyko ir tai džiugino, nes Alkatrazo fortas paseno vos tik pastatytas. Per visą savo istoriją jis taip ir nebuvo panaudotas mūšyje ir tik vieną kartą - 1876 metų birželio 3 dieną iš jo šaudyta patrankomis. Tos dienos įvykiai yra žinomi istorijoje Kaip "Didysis Apsimestinis Mūšis" ir ilgai kėlė gėdą kariškiams. Buvo numatyta, kad fortas valstybės šimtmečio proga parodys karinę savo galią. Iš Alkatrazo į seną škuną, kurioje prikrovė sprogmenų, turėjo būti šaudoma patrankomis. Tačiau nei vienas šūvis taip ir nepasiekė tikslo. Tada, prisidengiant dūmais į laivą buvo pasiųstas kareivis, kuris ir uždegė škuną. Šitokiu būdu buvo išgelbėta kariškių garbė.

Karinis kalėjimas

Vis labiau aiškėjant, kad Alkatrazas yra nenaudingas karine prasme, kariškiai nesunkiai rado jam kitą pritaikymą. Dėl izoliacijos nuo žemyno tai buvo puikus kalėjimas. 1861 metų rugpjūčio mėnesį čia atkeliavo pirmieji Pilietinio karo belaisviai . Tuo metu dar nebuvo kalėjimo pastato, tad juos apgyvendino sargybos pastato rūsyje. Su laiku čia daugėjo karo belaisvių, todėl 1868 metais buvo paskelbta, kad čia yra ilgą laiką kalinčių kareivių kalėjimas. Mūrinis kalėjimo pastatas baigtas 1867 metais. Kiek vėliau buvo pastatytas laikinas medinis pastatas – kalinių vis daugėjo.
1907 metų kovo 21 dieną Alkatrazas oficialiai paskelbtas Kariniu JAV Vakarų pakrantės kalėjimu. 1909 metasi majoras Reubenas Terneris (Reuben Turner) suprojektavo visus būdingus konstrukcinius elementus turintį kalėjimą. Pabėgimas iš jo buvo laikomas neįmanomu. Pastatą statė nuteistieji, todėl jau tada daugelis pradėjo suprasti, kad net galvoti apie pabėgimą neverta. Be to šiame kalėjime buvo nustatytos griežtos, kartais žiaurios gyvenimo sąlygos. Ir tai yra dar vienas skiriamasis Alkatrazo bruožas. Tačiau buvo dar viena problema – prakutę ir laisvi San Francisko žmonės nepageidavo turėti šaltą ir atšiaurų kalėjimą įlankos viduryje. Jie didžiavosi savo įlanka. Todėl sala buvo apsodinta gėlėmis, jos ten žydi ir dabar. Kaliniai prižiūrėjo sodus – ši darbo prievole buvo viena iš mėgstamiausių.
1930 metais kariškai nebegalėjo išlaikyti kalėjimo ir nusprendė jį uždaryti. Bet kol jie sprendė uždarymo klausimą, sala įgijo naują paskirtį.

Federalinis kalėjimas

Pažeisk taisykles ir pateksi į kalėjimą, pažeisk kalėjimo taisykles ir pateksi į Alkatrazą.
1920 metai JAV įsimintini didžiuliu nusikaltimų kiekiu. Prohibicija išaugino gangsterius, kurie Niujorke ir Čikagoje pardavinėjo alkoholį nelegaliai. Dėl šios priežasties Federalinis Tyrimų biuras (FTB) ir kitos nusikaltimų prevencijos įstaigos tapo agresyvesnės. Po to, kai 1924 metais Edgaras Huveris (Edgar Hoover) tapo FTB direktoriumi, jis planavo įsteigti „super kalėjimą“, kuriame būtų kalinami gangsteriai ir perauklėjami užkietėję nusikaltėliai. Tai buvo organizuotų nusikaltimų sutriuškinimo planas.

Tuo metu, kai kariškiai suprato, jog negali ilgiau išlaikyti Alkatrazo, Huverio galia pasiekė maksimumą. Todėl jis buvo pajėgus įgyvendinti „super kalėjimo“ idėją. Dar prieš paliekant salą kariškiams, 1933 metų spalio 12 dieną Teisingumo departamentas paskelbė, jog planuoja paversti Alkatrazą į Federalinį kalėjimą. Šeimininkai pasikeitė ir 1934 metų sausio 1 dieną Alkatrazas tapo Federaliniu kalėjimu.

Alkatrazo kalėjimas yra laikomas vienu iš švariausiu pasaulyje. Kaliniai buvo skatinami didžiuotis savo atliktu darbu, todėl kaip taisyklė skalbiniai būdavo švarūs, o grindys visada blizgėjo. Kiekvienas kalinys turėjo savo kamerą, kurioje buvo lova, tualetas, ventiliacija, praustuvė ir stalas su Biblija. Kameros taip pat visada buvo švarios.

Kalėjimas pasižymėjo ypatingu saugumo lygiu. Saugumo lygiai dengė vienas taip, kad kaliniai turėjo būti ypač kūrybingi, norėdami juos įveikti. Per dieną buvo daroma 12 patikrinimų, o kiekvienas prižiūrėtojas saugojo ne daugiau kaip tris kalinius.

Alkatrazo kalinys iš esmės skyrėsi nuo eilinio kalinio. Nei vienas ten kalėjęs vyras nepakliuvo į salą tiesiai iš teismo salės. Tam, kad patekti į „Uolą“ reikėjo būti nepaklusniu eiliniame kalėjime. Kiekvienas kalinys turėjo paklusti griežtai dienotvarkei. Jie turėjo keltis vienu metu, valgyti vienu metu, atlikti savo pareigas ir grįžti į kameras prieš užgesinant šviesas. Penktoji Kalinio vadovo taisyklė bylojo: „Tau duota teisė į maistą, aprangą, pastogę ir medicininę priežiūrą. Visa kit, kas tau gali būti suteikta yra privilegijos. Tu gali užsitarnauti privilegijų deramu elgesiu“. Be to galiojo griežta tylos taisyklė, kuri ypatingai slėgė kalinius pirmaisiais nelaisvės metais.

Daugelis kalinių paklusdavo Alkatrazo taisyklėms. Iš tiesų keli ankstesnieji kaliniai net teigė, jog tai yra geriausias kalėjimas, jie laikaisi jame nustatytų taisyklių.

Bandymai pabėgti

Viena iš priežasčių, kodėl Alkatrazas yra idealus kalėjimas yra tai, kad jis randasi saloje. Iki artimiausio kranto - daugiau nei mylia. Jei kas mėgintų bėgti iš Alkatrazo, jam tektų įveikti kalėjimo apsaugą (o ji sukurta taip, kad nebūtų jokių landų, todėl bėgliai turėjo būti ypač išradingi), o po to plaukte įveikti vieną mylią šaltame įlankos vandenyje. 1934 metų rugpjūčio 11 dieną į federalinį Alkatrazo salos kalėjimą San Francisko įlankoje atvyko pirmoji nuteistųjų partija.

Yra žinoma 14 atvejų, kurie gali būti laikomi bandymu pabėgti. Septintasis ir tryliktasis bandymai yra žinomi labiausiai. Ar kokie nors iš jų buvo sėkmingi? Tai priklauso nuo to ar pavyko antrojo ir tryliktojo pabėgimo dalyviams pasiekti krantą.

Pirmasis bandymas buvo 1936 metų balandžio 27 dieną. Džo Bovers (Joe Bowers) dirbo prie šiukšlių deginimo krosnies. Tą dieną jis užlipo ant kalėjimo tvoros, kur jį nušovė kalėjimo apsauga. Visai tikėtina, kad tai buvo savižudybė.

1937 metų gruodžio 16 dieną bėgo du kaliniai – Teodoras Koulas (Theodore Cole) ir Ralfas Rou (Ralph Roe), kurie buvo žinomi, kaip patyrę bėgliai iš kalėjimų ir geri draugai. Visą dieną abu dirbo ceche, o vakare perpjovė plienines lango grotas. Kol apsaugos policininkas buvo pasitraukęs, išdaužė langą ir iššoko laukan, bėgo iki tvoros, perlipo ją ir paniro vandenyje. Daugiau jų niekas nematė. Tą dieną buvo stipri srovė, o vanduo – šaltas, ore tvyrojo rūkas. Nepanašu, kad jie pasiekė krantą. Po ilgo ir kruopštaus tyrimo paskelbta, kad abu kaliniai mirė vandenyje. Tačiau pabėgimo iš Alkatrazo negalimumas nublanko visiems laikams.

Arturas „Dokas“ Parkeris yra tikrasis
ketvirtojo pabėgimo sumanytojas bei įkvėpėjas.
1938 metų gegužės 23 dieną kaliniai Tomas Robertas Limerikas (Thomas Robert Limerick), Džeimsas Lukas (James Lucas) ir Rufus Franklinas (Rufus Franklin) įvykdė vieną iš labiausiai smurtinių bandymų. Viename pastate smogė į galvą prižiūrinčiam policininkui Rojal Klain (Royal Cline). Po to užlipo ant stogo ir mėtė metalo gabalus į ant žemesnio pastato stogo budintį jaunesnįjį karininką Haroldą Staitsą (Harold Stites). Po trumpo smurto priepuolio Limerikas buvo sužeistas šūviu į galvą, Lukas pasidavė, o Franklinas buvo nušautas. Vėliau tiek Limerikas, tiek jaunesnysis karininkas Klainas mirė nuo žaizdų.

Ketvirtajame bandyme 1939 metų sausio 13 dieną dalyvavo penki kaliniai – Henris Jangas (Henri Young), Rufus MakKainas (Rufus McCain), Viljamas Martinas (William Martin), Deilas Stamphilas (Dale Stamphill) ir Arturas „Dokas“ Parkeris (Arthur 'Doc' Parker), kuris ir yra tikrasis šio plano sumanytojas bei įkvėpėjas. Sumanymas paprastas – jie turėjo grotų plėtiklį ir metalo pjūklo geležtę. Trečią nakties, po eilinio patikrinimo, išslinko iš savo kamerų į bloką „D“, kur buvo senesnės grotos. Kaliniai iš anksto buvo paslėpę plėtiklį ir veržliaraktį. Įveikę grotas išlipo pro langą ir nušoko ant žemės. Čia jie mėgino sukonstruoti penkis plaustus kiekvienam pabėgėliui. 45 minutės po trijų apsauga pastebėjo, kad kameros tuščios ir pradėjo paiešką. Netrukus visi buvo rasti užutekio vandenyje. Pirma aptikti Jangas ir Mak Kainas, po jų rastas Stamphilas – jis buvo sužeistas dviem šūviais (apsauga šaudė į naktinį įlankos vandenį). Barkeris patyrė kelis rimtus sužeidimus ir vėliau mirė. Paskutinis rastas Martinas – jis buvo sužeistas ir beveik sušalęs.

1941 metų gegužės 21 dieną įvyko vienas iš nervingiausių bandymų Alkatrazo istorijoje. Jame dalyvavo keturi bėgliai – Džozefas Kretzeris (Joseph Cretzer), Semas Šoklis (Sam Shockley), Arnoldas Kailas (Arnold Kyle) ir Loidas Barkdol (Lloyd Barkdoll). Po pietų į pastatą kuriame dirbo kaliniai atėjo apsaugos karininkas Klainas Stopsas (Clyne E. Stoops). Jis buvo užpultas ir nuginkluotas. Vėliau nuginklavo ir suėmė dar du kapitonus, tačiau netrukus kapitoną Madiganą teko paleisti – mat artėjo metas, kai karininkai turi rinktis Administracijos pastate. Kaliniai išsigando, kad apsauga pajus pavojų ir paskelbs paiešką. Jie suprato, kad pasprukti nepavyks, todėl be kovos pasidavė ir buvo įkalinti vienutėse.

1941 metų rugsėjo 15 dieną antrasis vieno žmogaus bandymas palikti salą. Džonas Beilis (John Bayless) rūšiavo šiukšles ir spontaniškai apsisprendė bėgti – salą apgaubė tirštas rūkas.

Nedvejodamas šoko į įlankos vandenis, tačiau netrukus suvokė, kad kito kranto nepasieks. Apsauga be vargo „išgaudė“ impulsyvųjį „bėgiką“ ir pasiuntė į geriau saugomą D bloką.

1943 metų balandžio 13 dieną įvyko vienas iš labiausiai intriguojančių ir įdomiausių bandymų. Jo autoriai – Džeimsas Bormanas (James Boarman), Fredas Hanteris (Fred Hunter), Haroldas Brestas (Harold Brest) ir Floidas Hamiltonas (Floyd Hamilton). Viskas prasidėjo pastate, kur buvo liejami betono blokai povandeniniams laivams, kad jie greičiau panirtų į vandenį. Tokiu būdu Alkatrazo gyventojai pagelbėjo JAV kovose Antrajame pasauliniame kare. Bėgliai paėmė į nelaisvę karininką Džordžą Smitą (George Smith), o vėliau – kapitoną Henrį Vienholdą (Henry Wienhold). Tada išlipo per langą, kurio grotas buvo perpjovę anksčiau. Jie buvo pusnuogiai, kadangi savo rūbus sukrovė į kelis mažus kanistrus, kurie tuo pačiu turėjo tarnauti, kaip lengvinantys plūdurai. Tačiau niekaip neįstengė šių kanistrų iškišti pro langą, tad pakrantėje atsidūrė vos su keliais rūbeliais. Negana to, Hanteris jau buvo susižeidęs, ir pasuko į olą. Kiti trys ryžosi šturmuoti rūko miglos dengiamus įlankos vandenis. Netrukus Hamiltonas suvokė, kad tiek toli nenuplauks ir išlipo ant nedidelės uolos, kuri vadinosi Mažasis Alkatrazas. Tuo tarpu vienas iš surištų karininkų sugebėjo išspjauti kamštį iš burnos ir pradėjo šaukti pagalbos. Jo niekas neišgirdo, bet bokšte budintis karininkas pastebėjo vandenyje tris figūras. Surištas karininkas kažkokiu būdu pasiekė savo švilpuką ir ėmė švilpti. Bokšte esanti apsauga pradėjo šaudyti ir pataikė Bormanui į kairę ausį. Kai apsaugos kateris rado juos vandenyje, karininkai pamėgino įkelti Bormano kūną, tačiau netyčia išmetė jį. Bormanas nuskendo. Persekiotojai buvo įsitikinę, kad Hamiltonas nušautas vandenyje kartu su Bormanu, todėl jie puolė ieškoti Hanterio, kurį netrukus ir rado. Hamiltonui pavyko pasislėpti. Jis tris dienas slapstėsi pakrantėje, tačiau nusilpo ir buvo alkanas... Tada pats parėjo į pastatą, iš kurio bėgo ir buvo suimtas.
1943 metų rugpjūčio mėnesį Alkatraze buvo mažai darbuotojų – vyrai tarnavo Antrojo Pasaulinio karo kovose. Rupjūčio 7 dieną tuo pasinaudojo Huronas Tedas Votersas (Huron Ted Waters). Jis pabėgo nuo apsaugos, pasiekė pakrantę ir mėgino perlipti tvorą. Tai nepavyko, todėl kalinys sumanė grįžti, tačiau neišsilaikė ir nukrito nuo tvoros bei susižeidė nugarą. Kai tik jis atsidūrė ant pakrantės, nuskambėjo aliarmo signalas. Votersas net nemėgino plaukti per įlanką. Apsauga jį rado pusnuogį su keliomis plūdrumą didinančiomis priemonėmis.

1945 metų liepos 31 dieną Džonas Džiles (John Giles) pabandė bėgti išmoningiausiu būdu Alkatrazo istorijoje. Tai buvo vienišius, nuolat stebintis, kaip reguliariai į salą tiekiami skalbiniai (tuo metu Alkatrazo kaliniai skalbė armijos skalbinius ir siųsdavo juos atgal). Jam tekdavo darbuotis pakrantėje, kai skalbinius pristatydavo į salą. Pasinaudodamas savo padėtimi vogdavo armijos kostiumų dalis ir sugebėjo sukomplektuoti sau Technikos Seržanto uniformą. Liepos 31 dieną Džiles apsirengė karine uniforma ir sėkmingai pateko į karinį laivą, kuriame jo niekas nepažinojo. Tuo tarpu Alkatraze vyko eilinis patikrinimas, kurio metu paaiškėjo, kad Džiles nėra savo vietoje. Bėglys suimtas iš karto po to, kai laivas atplaukė į McDowell fortą.

1946 metų gegužės 2-4 dienomis įvyko dešimtasis bandymas, žinomas „Alkatrazo mūšio“ vardu. Šeši kaliniai pagrobė ginklus iš vakarinės ginklų galerijos ir nužudė karininkus. Jie mėgino palikti kalėjimo pastatą jėga – pagrobę raktus rakino duris ir visiškai netikėtai sau patiems ... užrakino save. Mat kalėjimo spynos buvo sukonstruotos taip, kad mechanizmas blokuojasi jei panaudojama ne ta raktų pora. Jiems beliko paimti įkaitus ir po ilgo atsiribojimo stoti į mūšį, kuriame buvo nukauti. Pradėjo dešimt metų, kol įvyko kitas bandymas pabėgti.

11-asis bandymas įvyko 1956 metų liepos 23 dieną. Po eilinio patikrinimo dingo Floidas Vilsonas (Floyd Wilson. 11 valandų buvo naršoma po visą salą. Visgi bėglys buvo rastas nuostabiai paslėptoje vietoje – jis turėjo šiek tiek medžiagų ir gaminosi sau plaustą.

1958 metų rugsėjo 29 dieną įvykdytas paskutinis bandymas mėginant naudoti jėgą. Aaronas Burgetas (Aaron Burgett) ir Klaidas Džonsonas (Clyde Johnson) dirbo prie šiukšlių rūšiavimo, kur juos saugojo karininkas Haroldas Mileris (Harold Miller). Jis buvo naujokas Alkatraze, tad prie šiukšlių rūšiavimo budėjo pirmą kartą. Netikėtai kaliniai išsitraukė peilį ir lipnia juosta užklijavę karininko burną ir akis, pririšo prie medžio. Abu kaliniai ėmė vykdyti sumanytą pabėgimo planą, tačiau atsisakė jo, kai pasiekė šaltą vandenį. Saloje paskelbta, kad abu kaliniai dingo ir pradėta paieška. Džonsonas rastas ir suimtas, o mirusio Burgeto kūnas rastas vėliau prie pat vandens.


Alkatraze kalėjo Al Kaponė
1962 metų birželio 11 dieną įvykdytas žinomiausias bandymas pabėgti. Gali būti, kad tai vienintelis pasisekęs mėginimas. Jį surengė Frenkas Morisas (Frank Morris) bei Džonas ir Klarensas Anglinai John & Clarence Anglin). Jiems padėjo Alenas Vestas (Allen West), kuris liko saloje. Prie pabėgimą jie ilgai ruošė tunelį per ventiliacijos šachtą. Tą naktį lovose paliko popierines savo galvų imitacijas, kad apsauga eilinio patikrinimo metu nesukeltų aliarmo. Per tunelį patekę į pagalbinį koridorių, juo pakilo iki stogo, nuo kurio nusileido iki pat pakrantės. Iš lietpalčių pasigamino gelbėjimo liemenes, kuriomis pasinaudojo plaukdami į kitą krantą.

Pabėgimas aptiktas ir paieška paskelbta tik ryte. Įlankoje rasti keli lietpalčiai ir asmeniniai daiktai, tačiau pabėgėlių kūnų neaptikta. Šiuo metu jie yra laikomi dingusiais be žinios ir manoma, kad nuskendo, tačiau niekas negali tvirtinti, kad taip ir įvyko. Nepanašu, kad kas galėjo tiek nuplaukti šaltoje srovėje, tačiau Frenkas Morisas buvo laikomas puikiu plaukiku. Gali būti, kad jam pavyko. Šis dramatiškas ir labai kruopščiai parengtas pabėgimas pavaizduotas kino filme „Pabėgimas iš Alkatrazo“, kuriame vaidino Klintas Ystvudas (Clint Eastwood).

1962 metų gruodžio 14 dieną paskutinį kartą bandyta bėgti iš Alkatrazo ir įrodyta, kad kalinys gali pasiekti žemyną plaukte. Bet paaiškėjo, kad tai nerekomenduojama. Du kaliniai – Džonas Skotas (John Scott) ir Darilas Parkeris (Daryl Parker) pabėgo pro grotuotą virtuvės langą. Jie sėkmingai pasiekė pakrantę ir puolė į vandenį. Netrukus Parkeris buvo išmestas į nedidelį žemės plotelį, kuris vadinosi Mažuoju Alkatrazu. Ten jį ir aptiko kalėjimo pareigūnai. Džoną Skotą srovė nunešė į Fort Pointą, kuris jau laikomas žemyno dalimi. Vanduo gana ilgai daužė bėglį į pakrantės uolas. Po kiek laiko sunkiai sužeistą Skotą aptiko vietos gyventojai ir nedelsiant nugabeno į ligoninę. Jis vos vos išgyveno. Po to kai išgijo buvo grąžintas į Alkatrazą ir savo kolegų tarpe pelnytai naudojosi šlove, kaip vienintelis žmogus, kuriam beveik pavyko pabėgti iš Alkatrazo ir likti gyvam.

Kalėjimas uždaromas

Per visą kalėjimo egzistavimo laiką - nuo 1934 iki 1963 metų jame kalėjo 1545 kaliniai, o kai kurie iš jų - kelis kartus. Pirmasis buvo Frankas Lukas Boltas (AZ-1), o paskutinis – Frenkas Klėjus Vetermanas (AZ-1576). Kalėjimas garsėjo griežta tvarka ir absoliučiu saugumu. Aštuoni kaliniai žuvo nuo kitų kalinių, penki nusižudė, 15 mirė nuo ligų. kalėjime kalėjo Al Kaponė, žymusis gangsteris Džordžas Kelis ir Robertas Straudas, pagal kurio gyvenimą parašyta knyga ir pastatyta filmas „Alkatrazo paukštelis“. Filme jį vaidino Bertas Lankasteris (Burt Lancaster).

Po 13-ojo bandymo pabėgti Alkatrazas buvo tikrinamas kruopščiau nei bet kada. Nustatyta, kad sąlygos nuolat blogėja, o kalinių išlaikymas – brangsta (visa, ko reikėjo kalėjimui ir kaliniams, buvo atplukdoma laivu). Todėl Vyriausiojo Prokuroro Roberto Kenedžio įsakymu (prezidento Džono Kenedžio administracijos valdymo metu) 1963 metų kovo 21 dieną kalėjimas oficialiai uždarytas. Vyriausybė ilgai negalėjo nuspręsti, ką daryti su sala, o idėjos plaukė iš visos šalies. Kol valstybė svarstė atsitiko kiti dalykai...

Indėnų okupacija

Ištisus šešis metus po to kai nustojo veikti Alkatrazo kalėjimas, sala buvo apleista. Tuo pačiu metu Amerikos indėnai reiškė į ją pretenzijas. 1969 metų lapkričio 20 dieną išsilaipino saloje ir planavo įsteigti kultūros centrą. Tuo metu šalyje jautėsi aiškus protestas dėl JAV karo Vietname, todėl Amerikos čiabuviai buvo palaikomi visuomenėje. Jų išvarymas iš salos tapo problematiškas. Bet iš kitos pusės jie vogė ir pardavinėjo varinius laidus tam, kad galėtų finansuoti nuolatinį tiekimą iš žemyno. Pagaliu ėmė griūti organizacinė struktūra ir atsirado narkotikų vartojimas. 1970 metų birželio 1 dieną kilo gaisras, sunaikinęs dalį pastatų ir apgadinęs švyturį.

Po šio incidento visuomenės palankumas ėmė kristi, todėl Federalinė valdžia galėjo juos ištremti iš salos. Kai kurie tos okupacijos pėdsakai išlikę iki šiol – pavyzdžiui lankytojai gali matyti grafiti piešinį, kuris skelbia, kad sala yra Indėnų Žemė.

Nacionalinis Parkas

1972 metais Nacionalinių parkų departamentas perėmė Alkatrazo valdymą. Sala tapo Nacionalinės Aukso Vartų tilto (Golden Gate Bridge) rekreacinės zonos dalimi. Šiandien ji yra atvira turistams, kurie keliasi į Alkatrazą keltu.

2018 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Intymumas

Intymumas! Koks nuostabus šis žodis! Vaizduotė piešia romantiškus ir jausmingus vaizdus: jie abu žiūri vienas kitam į akis. Gražiai apsirengę įsimylėjėliai vaikšto susiėmę už rankų, jie visad žino, ko nori kitas, o fone skamba nuostabi romantiška melodija, kuri liudija, kad viskas – tobula.

Daugybė žmonių pasiduoda tokiam smegenų plovimui ir galvoja, kad intymumas iškyla kartu su geismu ir aistra. Mes augome romantiškų filmų ir knygų įtakoje, o kai suaugome, pamatėme, kad visiškai nelengva priimti iškilusią gyvenimo realybę. Imame laukti, kad jis vėl taps tokiu, kokio ir ilgimės. Be kokio gyvenimo mes ilgimės? Daugelis atsakys paprastai – mes ieškome to neįtikėtino santykio, kuris vadinasi INTYMUMAS. Mes trokštame jo ir nuolat nusiviliame realiu gyvenimu, nes kažkodėl tikime, kad jei naudosimės gyvenimo teikiamais malonumais -  gyvensime TIKRĄ GYVENIMĄ ir karštai mylėsime. Erdvus namas, modernus automobilis, gražūs batai… puikiai žinome, jog joks pirkinys nepatenkins to alkio, kurį patiriame visi. Nes tas troškimas patirti intymų ryšį yra mumyse ir mūsų pačių gyvenimuose.

Aš noriu būti intymus visose savo gyvenimo dalyse. Ne vien spalvingais džiaugsmo pliūpsniais, bet ir ne visai išvaizdžiais dalykais – klūpėjimu ant kelių ir ašaromis. Noriu intymumo su savo žmona ne vien kaip MŪSŲ poros dalimi ir mūsų vaikų mama, bet ir su ta moterimi, kokia ji yra šiandien. Noriu matyti savo vaikus kaip unikalias būtybes, kurioms skirtas didingas ir labai mažai su manimi susietas gyvenimo tikslas.  Noriu matyti savo mamą, kaip šiandien esančią moterį, o ne tą kurią pažinojau būdamas mažas berniukas. Man reikalingas intymus santykis su prekybos centro apsauginiu, kuris negailestingai baudžia mažas, porą saldainių suvalgiusias mergaites. Aš renkuosi savo santykio būdą, kad galėčiau jį valdyti ir žinoti, kurlink jis veda. 
Aš noriu būti intymus su pačiu savimi, kad galėčiau suprasti, kas iš tikrųjų darosi, kai pradedu slysti. Šiandien mano poreikiai yra kitokie. Aš pats – kitoks. Kaip galiu užmegzti santykį su savo vaikais, jei neskyriau laiko santykiui su savimi? Žinojimas, kas aš esu ir kuo tampu yra daug pastangų ir dėmesio reikalaujantis šokis. Intymumui reikia drąsos ir ryžto, kad nuplėštum tas kaukes, kurios saugo mane nuo tikrojo ir pažeidžiamo “aš”.

Man teko nutraukti draugystes, kurios buvo iš tikrųjų intymios. Labai sunku trauktis, tačiau neretai tai padaryti būtina. Intymumas yra nuostabus, bet dažnai ir labai komlikuotas. Dažnai atrodo, kad intymumui nereikia jokių pastangų, o kartais jis tampa tiesiog nepakeliamu. Aš renkuosi paprastą ir nuotabiai realų gyvenimą. Nebijau sudėtingų ir nemalonių pokalbių. Aš iki šiol bjauriuosi tomis draugystėmis, kurias reikėjo nutraukti kur kas anksčiau nei tai padariau. Ir tai yra tiesa paženklintos netobulos mano gyvenimo kelionės dalis. 

Pamenu, kaip naktį verkiau virtuvėje. Dieną viskas buvo gerai, aš daug juokavau ir linksminau kitus, tačiau pažvelgęs į savo netobulumą, griuvau į save, kuris nebuvo nei patrauklus, nei pateisinamas. Skruostais riedėjo ašaros ir aš supratau, kad tai ne šios akimirkos ašaros - jos liudijo apie ilgas dienas kentėtą skausmą ir į vidų sugrūstą stresą. Man sakė: “Viskas gerai, viskas bus gerai” o aš labiausiai troškau, kad jie niekada nepatirtų to, ką aš patyriau ir man buvo gėda, kad dabar kažkas turės manimi rūpintis. Tačiau ar gali būti kitaip, kai išdrįstame atsiverti  taip intymiai ir tiems žmonėms, kurie yra patys artimiausi? Kai mes neslepiame savo džiaugsmo ir savo skausmo. Kai dalinamės žėrinčiais ir užgesusiais jausmais.

Ir tikrai viskas bus gera, nes viskas turi būti gera. Ir tai padarys ne romantiški muzikos garsai, o sąžiningi 15-mečio berniuko žodžiai jo mamai.

Viskas bus gerai…

2017 m. gegužės 11 d., ketvirtadienis

Penki būdai išvengti permainų baimės


Ar žinote, kad žmogaus psichika veikia taip, kad didžiąją neplanuotų įvykių dalį nedelsiant patalpina į dėžutę „blogai“. Labai paprastai ir be jokios analizės. Taip, atsitinka ir taip, kad įvyksta visiškai sėkmingi dalykai ir tada žmogus džiaugiasi. Bet sutikite, kad taip atsitinka gana retai.
Pasąmoningai dauguma žmonių gyvenimo pasikeitimus formuluoja taip: „Permainos yra blogai“. Ta prasme geros jos tik nominaliai, kai įprastoje kavnėje geriame įprastą kavą su įprastais draugais. Bet kai kalba pasisuka apie tai, kad savo gyvenime reikia kažką keisti, daugelis sustoja ties neišvengiamais rūpesčiais. Pakeisti darbą? Bet juk tada reiks vėl eiti į pokalbį, po to – mokytis, reikės naujų žinių ir įgūdžių. Be to gasdina ir stresas naujame darbe ir santykiai su naujomis kolegomis. Keltis į kitą miestą? Tai čia rūpesčių dar daugiau. Sukurti šeimą? Oho – juk ten dar teks prisiimti atsakomybę už kitą žmogų! Aš ir taip vos pavelku sąvąją. Svajojate apie vaikus? Bet tada tam tikra prasme teks pamiršti save. Šuniukas namie? O juk tai ir purvas, smarvė, krūva pinigų o dar kiek laikos atims!
Panašu, kad minties eiga yra aiški. Kaip tik šioje vietoje daugelis ir užkliūna. Kai tik svajonė ima pildytis, žmogus pradeda buksuoti savo baimės liūne. Kaip to išvengti? . 
Jei ko nors bijote, darykite tai dažniau ir daugiau! 
Tai yra pagrindinė taisyklė kovojant su baime. Bijote aukščio – lipkite kuo aukščiau ir būkite ten kuo ilgiau. Bijote klounų? Nusipirkte abonementą į cirką. Ir pratinkitės prie naujų pojūčių. Jums reikia suvokti, kad neivyks nieko baisaus ir nepataisomo. Ir pageidautina, kad tai darytumėte kasdien! Analogiškai – bijote permainų? Įsileiskite į savo gyvenimą kuo dažnesnes ir reguliarias permainas.
  • Sportas. Pradėkite nuo paprastos, kasdieninės 10-ies minučių mankštos. Jei jau mankštinetės, įveskite naujus pratimus. Gal visada norėjote šokti? Plaukioti? Užsirašykite į užsiėmimus!
  • Virtuvė. Kiekvieną savaitę išmokite gaminti 1-2 naujus patiekalus. Tuoks, kurių dar niekada nedarėte. Nustebinkite namiškius ir save. Susiraskite kuo įdomesnius receptus, klausinėkite savo mamas ir seneles. Tai bus visiems naudinga.
  • Pirkiniai. Pirkite tuos pačius, bet kitų firmų produktus. Išbandykite ką nors nauja. Užeikite į tas parduotuvės vietas, kur įprastai nevaikštote. Ištirkite asortimentą. Rasite ką nors įdomaus.
  • Interjeras. Perstatykite baldus. Nusipirkite naują staltiesę, naują lovos užtiesalą. Pasikabinkite paveikslą ir nuolat ką nors keiskite savo namuose.
  • Išorė. Ko dero tai pats sunkiausias dalykas. Daugelis bijo eksperimentuoti su savo išvaizda. Nebūtina nusikirpti plaukus, perdažyti juos kita spalva. Galima tiesiog pradėti nuo rūbų ir išbandyti naują stilių. Tą, apie kurį anksčiau net nepagalvojote.
Daugiau pozityvių minčių ir vertinimų
Iš pradžių pasistenkite pastebėti, kada į jūsų galvą prasisunkia negatyvus vertinimas. Taip pirmas žingsnis. Patikėkite – tai jau daug ir ne kiekvienas tai gali padaryti! Kai pramokote pasigauti negatyvą, pradėkite jį kontroliuoti ir savo valios pastangomis priverskite rasti pozityvius momentus. Užmirškite frazes „nelaimingas/blogas įvykis“, „bloga lemtis“, „nesiseka“ ir t.t.
Suprasti ir priimti
Dėl viso pikto galima ir atleisti. Psichologai mėgsta kalbėti apie atleidimą. Pats satbiliausias dalykas gyvenime – tai kad jis labai nestabilus. Permainos buvo, yra ir bus. Tai – gyvenimo dalis. Ir nuo to nepasislėpsi. Jei turite iliuzijų apie gyvenimo „stabilumą“ – vėl ir vėl nusivilsite. Ir jums bus skaudu gyventi. Tik tas, kas yra pasirengęs keistis, kas lankstus ir nuolat juda, tik tas sugebės prisitaikyti geriausia to žodžio prasme. Ir jis išgyvens. Beje – laimingai.  
Pasipriešinimas gimdo pasipriešinimą
Kuo labiau žnogus priešinasi, tuo labiau yra slegiamas. Kai tik jis atsipalaiduoja ir priima, slėgimas silpsta ir išnyksta. Atsipalaiduokit, pasitikėkit ir bandykite mėgautis gyvenimu, prcesu, savo vidine sandora su Dievu ir žmonėmis. Nes:
Ne jūsų jėgoms suvaldyti pasaulį
Tai labai paprastą. Jūs negalite valdyti pasaulio ir jame vykstančių įvykių. Ir kuo greičiau tai įsisavinsite, tuo greičiau pasaulis nustos būti jūsų priešu ir taps galingus sąjungininku. Tai šio pasaulio galingųjų jėga (pastebėkite, kad galingųjų, bet ne visagalių!).
Delsimas yra mirtinas
Dažniausiai jūsų sprendimas keistis gali sukelti kur kas blogesnę būseną, jei imsite delsti ir bijoti. Tai šimtą kartų blogiau už pačias permainas. Jie jau reikia kažką keisti – tiesiog inkite ir keiskite kaip galima greičiau!  Visi atidėliojimai – tai juodosgyvenimo skylės, kuriose prasmenga visas gyvenimas.
Ir atminkite, kad jau esate gerų permainų kelyje. Kitaip neskaityumėte šio teksto iki galo. Ir tai džiugina!