Ko nesakyti kenčiančiam

“Gelbstintys” žodžiai gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

“Tai, ką išgyveni nėra taip baisu, kaip manai. Jei turėtum didesnį tikėjimą ar pozityvesnį požiūrį, jaustumeis geriau. Nusiramink ir neužmiršk, kad viskas yra į gera. Aš tai žinau, nes esu patyręs baisesnių dalykų, tačiau juos įveikiau. Todėl gali man paskambinti, jei reikės kokio patarimo ar pagalbos”.

Jei šie žodžiai jums nekelia siaubo, jūs nesate buvęs neveiksmingos “pagalbos” gavėju.

Man yra tekę patirti nemažai bejausmių komentarų ir tai buvo labai skaudu. Bet jei sąžiningai – ir pats ne kartą sakiau neapgalvotas pastabas.

Mes visi norime paremti kenčiančius draugus. Mes visi trokštame pasiūlyti tobulas įžvalgas, kurios perkeistų jų požiūrius. Mes visi norime padėti rasti džiaugsmą kasdienybėje. Tačiau besistengdami paguosti, mes dažnai sakome visiškai ne tuos žodžius ir vietoje to, kad sumažintume skausmą, jį tik padidiname.

Dalindami tokią “pagalbą”, verčiame artimus žmones jaustis kaltinamais, vienišais ir nesuprastais. Ir tada jų našta tik sunkėja. Ir jie pradeda abejoti, ar su kuo nors dar gali dalintis savo išgyvenimais.

Būdamas sužeistas ir žeisdamas kitus aš suvokiau, ko negalima daryti, kai tavo draugas kenčia.

1. Sumenkinti

Yra daugybė būdų menkinti kito žmogaus kančias. Didžioji tų būdų dauguma duoda nutuokti, kad tai, ką patiria kenčiantis žmogus dar nėra taip baisu. Tai nėra taip baisu, kaip atrodo, ne taip baisu, kaip kitiems ir ne taip baisu, kaip galėtų būti.

Kaip tai skamba:

• Įvertink savo palaiminimus. Tu turi už ką dėkoti. Žvelk į šviesiąją pusę.
• Tai yra niekis palyginus su badaujančiais Afrikos našlaičiais. Mano kaimynas daugybę kartų buvo kur kas sunkesnėse situacijose nei tu ir neprarado tikėjimo Dievu. Galėtum su juo pasikalbėti.
• Būk aukščiau to, ką patiri. Nesuprantu, kodėl tu taip sureikšmini.

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Nesuprastas. Gali pasirodyti, kad dėmesio nukreipimas padės pamiršti problemas, tačiau įprastai tai sukelia priešingą poveikį. Kai žmonės sumenkina mūsų kančias, jie tik padidina skausmą. Mes jaučiamės teisiami. Nepriimti. Tai verčia mus kuo nuodugniau papasakoti apie savo vargą, gilintis į visas skausmingiausias vietas ir vien dėl to, kad išaiškintume, jog mūsų situacija yra labai sunki.

2. Kritikuoti

Kritikavimas yra ne kas kita, kaip nepalankus vertinimas ar nepritarimas. Kai gyvenimas griūna, nepritarimas gali tapti skausmingiausiu dūriu tiesiai į širdį. Kritikavimas sužeidžia tuo, kad kenčiantis yra neįvertinamas. Jis yra nepakankamas, bedvasis. Kenčiantis žmogus trokšta meilės ir palaikymo, bet ne pasmerkimo. Nei vienas negyvena tobulo gyvenimo ir nei vienam nereikia priminti apie patirtas nesėkmes.

Kaip tai skamba:

• Nenorėčiau to sakyti, bet gali būti, kad pats to nusipelnei. Galbūt pagaliau pasimokysi iš savo klaidų.
• Jei turėtum pakankamai tikėjimo, reikalai klostytųsi kur kas geriau. Tavo pasveikimas yra tavo paties rankose. Tau tereikia tuo patikėti.  
• Aš jau pavargau nuo tavo skundų. Ar negali pakalbėti apie ką nors kita?

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Beviltiškai. Patirti kritiką giliausioje nesėkmėje reiškia patirti nusivylimą. Tikrai, mes negalime sveikti taip greitai, kaip kiti. Gali būti, kad kiti pasitiki Dievu labiau, nei mes. Gali būti, kad mes esame apsėsti savo problemų. Tačiau giliausioje kančioje mes labiausiai trokštame malonės. Mes esame sužeisti ir toliau kenčiame. Mums labai sunku išpainioti problemų kamuolį. Mums reikia padrąsinimo ir pritarimo, kad galėtume pasipriešinti.

3. Moralizuoti

Nei vienam kenčiančiam nereikia pamokslų. Ligoninėje netenkina aiškūs atsakymai. Sakydami, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera, mes esame teisūs, tačiau per laidotuves tai yra tušti žodžiai. Moraliniai pamokymai gali būti išmintingi, bet kai jie ištariami netinkamu laiku, jie tampa žudantys.

Kaip tai skamba:

• Turime džiaugtis bet kokiomis aplinkybėmis.
• Viskas tik į gera. Vieną dieną tu tai pamatysi.
• Yra natūralios pasekmės. Negalima prieštarauti Dievo valiai. Bet jei išpažisni savo nuodėmę ir imsi keisti savo gyvenimą, Dievas tave laimins. 

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Vertinamu. Kančios pragare labai nelengva pamatyti visą vaizdą. Be to kančia yra dar ir slėpinys ir niekas negali žinoti iš kur tai kyla ir koks konkretus gėris gali iš to iškilti. Bet kokie spėliojimai bus šalti ir bejausmiai. Kai reiks teologinių atsakymų, bus jų paprašyta. Bet kai jie ištariami netinkamu laiku jie yra tik savimyliški.

4. Tikrinti ir patarinėti

Pasigardžiavimas smalsiu klausinėjimu yra varginantis. Ypač tada, kai reikalaujama papasakoti apie nemalonias ir sukrečiančias aplinkybes. Bus kur kas geriau, jei palauksite ir leisite atsigauti, kol pasidalinimas tokia informacija bus lengvesnis. O kai žmogus išsipasakoja, stenkitės nepatarinėti. Patarimas gali būti naudingas, bet sakydami, ką daryti kitam, nejučia puolate į puikybę. Mes negalime ištaisyti situacijos ar asmens.

Kaip tai skamba:

• Tai kas gi konkrečiai atsitiko? Kaip dabar jautiesi? Ką ketini daryti?
• Kodėl neini pasivaikščioti? Ar su kuo nors susitikti? Tau reikia prasiblaškyti nuo problemų.
• Ar bandei tą naują gydymą? Tau reikia pasirinkti kitą gydytoją! Mano kaimyno pusbrolis stebuklingai pagijo. Turėtum ir tu pabandyti daryti tai, ką darė jis.

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Neatsižvelgiama ir pasmerkiama.  Kai mes kenčiame, visi smalsūs klausimai yra įkyrūs. Mums nereikia, kad užverstų patarimais. Ir kai kiti nuolat sako, ką turėtume daryti, mes jaučiamės verčiami pasiaiškinti dėl savo sprendimų. Be to nepageidaujami patarimai atrodo lyg kritika.

5. Išgaruoti

Kai kurie dingsta iš akiračio, kai jų artimieji patiria tragediją. Jie vengia susitikti, nes tai nepatogu.  O jei tenka, tada pokalbis būna trumpas ir dirbtinis. Jie pasiūlo miglotą pagalbą arba iš viso nieko.

Kaip tai skamba:

• Paskambink, jei ko nors prireiks…
• Tyla

Kaip tai verčia jaustis kenčiantį:

Apleistas. Skausminga patirti ignoravimą tada, kai draugų parama reikalingesnė nei bet kada. Žmonių buvimas yra geriausia iš visų įmanomų dovanų. O jų išnykimas kančios metu yra daugiau nei pastebimas ir net daugiau nei jaučiamas ir suvokiamas. Ir iš tikrųjų – kam gi paskambinti, kai prireikia pagalbos, jei visi pasiūlymai buvo migloti ir mandagūs.

Tai ką mes turime daryti?

Kai žmogus kenčia, vietoje to, kad pasiūlytume “pagalbą”, kuri iš tikrųjų tik žeidžia, naudokite tris principus:

1. Sėdėkite ir klausykite. Išlieti širdį ir turėti, kas tai išklauso yra kur kas didesnė pagalba, nei visi bet kada išsakyti paguodos žodžiai. Aš tiesiog noriu, kad kas nors su manimi būtų. Kad verktų su manimi. Kad pasakytų, jog, dejà, bet gyvenimas išties yra sunkus. Kad nesitikėtų, kad aš turiu tobulus teologinius sprendimus. Kad leistų man bambėti ir žerti žodžių tiradas. Ir kokia nuostabi dovana, kai nesijaučiu smerkiamas dėl kiekvieno desperatiškai “išvemto” žodžio.

2. Pasiūlykite labai konkrečią pagalbą. Lengviausia priimti konkrečius pasiūlymus: “Noriu kitą savaitę pakviesti tave pietų. Ar tau tiktų antradienį, o gal nori kitą dieną?” Arba: “Ketinau eiti į parduotuvę. Gal galėčiau tau ką nors parnešti?”

3. palaikykite ryšį. Melskitės. Rašykite žinutes. Paskambinkit ar aplankykit. Nuolat priminkite, kad nepamiršote.

Visi me sesame apleidę savo artimuosius kančioje. Ir visi savo sielvarte buvome sužeisti ar nusivylę savo draugais ir artimaisiais. Mes negalime tobulai paguosti ir mums nereikia jų “ištaisyti”. Vietoje to tiesiog pabūkime su kenčiančiu žmogumi. Verkite su juo. Paremkite juos sielvarte. Tam kad pagytum, reikalinga malonė.

Ir neužmirškite, kad kenčiantis žmogus nereikalauja gelbėtojo. Jis jau Jį turi… kaip ir mes.

Tikra tiesa apie bendravimą santuokoje

Jennifer Smith

Per visą mūsų santykių istoriją bendravimas buvo tikra kova tiek mano vyrui, tiek man.

Daug metų dėl to kaltinau tik savo vyrą ir jo prigimtį.  Bet pastaruosius du mėnesius Viešpats vedė mane per mano pačios bendravimo silpnybes. Aš likau pažeminta ir man teko pripažinti, kad visos mūsų bendravimo kovos kilo iš mano pačios būdo.

Bendravimas apima du labai svarbius faktorius: kalbėjimą ir klausymąsi. Aš buvau įsitikinusi, kad puikiai įvaldžiau juos abu. Dabar suprantu, kad esu silpna ir ten ir ten, todėl visus tuos dešimt metų sukeldavau tarpusavio rietenas.

Kalba

Mano vyras yra intravertas,  ir dažnai meiliai pajuokaudavo, kad aš turiu “daugybę žodžių”. Jis teisus.

Aš esu ekstravertė ir įprastai man nereikia kankintis, kad galėčiau verbalizuoti savo mintis ir jausmus.  Daug metų ir daug kartų jutau nuoskaudą, kai matydavau, jog mano vyras nesiklauso, bet niekada nemaniau, kad jo klausymosi įgūdžius trukdo mano pačios bendravimo būdas. Mano kalbos tonas ir mano žodžiai nekvietė mano vyro įsiklausyti. Aš bambu, aš plepu, kalbu “tarp kitko” ir dažniausiai – kritiškai ir negatyviai.

Aš nekalbu taip, kaip mano vyras norėtų klausytis

Santuokoje labai svarbu būti nusiteikus palankiai. Aš palankiai žvelgiu į savo pačios laiką, nepalaikau santykių su kitais vyrais, pirmenybę teikiu fiziniam intymumui su savo vyru ir gerbiu jį savo mintimis. Tačiau aš niekada nefiltruoju savo žodžių taip, kad jie būtų palankūs jam.

Bet aš turiu polinkį plepėti, o tai veda į neribotą ir neapdairią žodžių beprasmybę.   

Geras žmogus iš gero lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga. Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“. (Mt 12, 35-37)

Trokšdama užpildyti namuose tvyrančią tylą aš imu kalbėti. Aš galiu kalbėti apie kalendorių, orą ar namų ūkio reikalus. Nors šių dalykų aptarimas ir yra bendro gyvenimo dalis, mūsų emocinis intymumas išlieka infantiliame lygyje. Man reikia priaugti iki tylos , priprasti prie jos ir kai pasijusiu vedama, man prireiks aptarti tuos giliausius širdies ir dvasios dalykus, kurie ir sustiprins mūsų santykį.

Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti. (Kol 4,6)

Ta žinia, kurią aš teikiu savo vyrui, turi būti pozityvi ir pakelianti. Ar neturi didžioji mano žodžių dalis išpurenti tą dirvą, kurioje augtų mūsų namų didvyris? Sveikoje santuokoje nėra vietos kritikuojančiai ir priekaištaujančiai žmonai.

Aš trokštu būti tokia žmona, kuri aprašyta laiške Efeziečiams – ištarianti tik tokius žodžius, kurie naudingi mano vyro augimui.

Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams. (Ef 4,29)

 Geriau gyventi kampe ant stogo, negu erdviuose namuose su priekabinga žmona. (Pat  21,9)

Klausymasis

Santuoka kviečia mus klausytis. Bet kaip man tenka dėl to kovoti. Ši vieta yra ta, kur Viešpats atskleidžia man, kad esu tikra kliūtis sveikam santuokiniam bendravimui. Kol kaltinu savo vyrą, kad jis nesidalina savo jausmais, nesuprantu, kad iš tiesų pati nesu ta saugi vieta, kur jis tai gali daryti.

Aš nesiklausau taip, kaip mano vyras norėtų man kalbėti

Kai klausausi savo vyro, nuolat jį pertraukiu. O dažnai esu tokia nekantri ir taip noriu pareikšti savo nuomonę, kad nutraukiu jį galutinai. Kitais atvejais manau, kad suprantu, kuria linkme eina pokalbis, todėl paprasčiausiai užbaigiu jo sakinius pati (nors iš tikrųjų daug kartų pasakiusi tai, ką maniau mano vyras nori pasakyti, buvau labia toli nuo esmės). Kai nutraukinėju jį, duodu suprasti, kad jo žodžiai nesvarbūs. Mano pasirinkimas neišklausyti apriboja jo norą kalbėtis su manimi!

Duoti atsakymą žmogui jo neišklausius yra ir kvaila, ir užgaulu. (Pat 18,13)

Dar vienas pavyzdys, kad man reikia tobulinti savo klausymosi įgūdžius, yra tas faktas, kad nesuteikiu savo vyro žodžiams tos pagarbos, kurios jie yra verti. Vietoj to, kad įsiklausyčiau į jo širdį, aš beregint užimu gynybišką poziciją ir kaip galima aršiau ginu savo nuomonę ar iš viso lieku nepatenkinta tuo, ką jis sako.

Jo žodžius metu atgal pačiu bjauriausiu ir kritiškiausiu būdu, tuo pačiu nutraukdama kantrų ir intymų jo bendravimą su manimi. Aš turiu tapti savo vyrui saugiu asmeniu pasikalbėti, o tam reikia tapti kuo nuoširdesnė klausytoja!

Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. (Jok 1,19)

Tai ką turi daryti žmona?

Jei jūsų santuoka, kaip ir mano kenčia bendravimo srityje… žinokite, kad esate ne vienos! Mūsų santuokos pradžioje nuolat meldžiau Dievo, kad jis duotų mano vyrui troškimą dalintis su manimi giliausiomis mintimis ir kančiomis. Daug metų ši malda likdavo be atsako. Tik pastaruosius kelis mėnesius aš pakeičiau savo malda ir ėmiau prašyti Dievo, kad perkeistų mane. Ir pamačiau lūžį mūsų atvirume ir pažeidžiamume.  Skirtumas tame, kad pokyčiai palietė mane! Kai stengiuosi kalbėti taip, kad mano vyras nori klausytis… pastebiu visada esantį poreikį apsaugoti, filtruoti ir išmintingai rinktis žodžius.  Kai stengiuosi klausytis tokiu būdu, kad mano vyras norėtų kalbėti, atsiveria mano akys ir matau, kokioie silpni buvo mano įgūdžiai anksčiau. Jūs negalite perkeisti savo vyro bendravimo ypatybių, jūs galite matyti savo pačios socializacijos būdą ir melsti Dievą, kad atvertų jūsų akis ir parodytų tą vietą, kur reikalinga jį taisyti. Jei mes sutelksime dėmesį į save, kaip į žmonas, mūsų santuokos tikrai bus palaimintos!

Nebejaučiu potraukio. Ką daryti?

Prapuolęs potraukis yra labai dažnas vyro ir žmonos santykiuose. Jis dingsta dėl įvairių priežasčių. Pabandysime kai kurias iš jų aptarti.

Tačiau prieš pradedant verta prisiminti, kad visi santykiai praeina tam tikrus etapus. Labiausiai jaudinantys yra pirmieji mėnesiai ar net metai:

-     “Ar ji man paskambins?”

-      “Jis sakė tai ir tai. Aš iš tikrųjų jam patinku!”

-       ”Negaliu patikėti – mes pasibučiavome!”

Visą dieną galvoji apie kitą asmenį ir atrodo, kad visas tavo gyvenimas sukasi aplink jį. Ir kai kitas įžengia į kambarį, viskas darosi daug geriau.

Naujiena yra tokia – drugeliai neskraido visuomet.

Bet tai ir yra gerai.

Santykiai vystosi etapais ir kiekvienas iš jų turi tiek teigiamų, tiek ir neigiamų savybių. Kai tave kaitina aistra, tu matai tuos plasnojančius drugelius ir gali nuolat jais mėgautis. Tačiau žinok, kad tas kitas asmuo tavęs nepažįsta.

Kai jūsų santykiai ilgalaikiai (kartais ilgaaaaaaaaalaikiai), partneris pažįsta tave kaip nuluptą ir tada jūs esate vienas kitam pasišventę. Tai – pozityvu. Negatyvu yra tai, kad palengva dingsta kibirkštis.

Laimei santykiai yra panašūs į automobilius. Kai jie sugenda, mes neišmetame jų į šiukšlyną. Mes juos remontuojame. Ir, žinoma, prieš pradėdami remontą mes visų pirma turime išsiaiškinti, kokia problema ir kur ji yra. Bet kai dingsta kibirkštis, visi kaip susitarę ignoruoja šią svarbią vietą!

Taigi, dabar pateiksiu kelias, dažniausiai iškylančias problemas, kurios ir sukelia potraukio sumažėjimą. Ir jūs galite tai ištaisyti.

Aistros atgaivinimas: Kaip atpažinti problemą ir ją ištaisyti

1. Problema: Jūs abu susiliejote

Taip, jūs esate santykyje, tačiau nesate viena. Jūs esate du individualūs asmenys, kurie pamilo vienas kitą ir pasirinko gyventi bendrą gyvenimą. Ir kai viską darote kartu, jūs dalinatės kiekviena mintimi ir patirtimi taip, lyg būtumėt vienas asmuo. Ir tai yra problema.

Sprendimas: Perkelk save.

Kai abu pamilote vienas kitą, jūs pamilote tą, kuris buvo visiškai atskiras nuo jūsų. Jis ar ji gyveno savo gyvenimą, turėjo savo interesus, pomėgius ir ypatybes. Aišku, kad kai kuo ir dalinotės ir gali būti, kad kaip tik tai suvedė jus drauge. Tačiau nuo pat pradžių į santykį atėjote po vieną.

Jums reikia tai atgaivinti. Atrasti tai, kuo esi. Įsitikinti, kad veikiate patys ir turite savo draugų. Turite savo pomėgius ar kuriate naujus. Jei tai darysite abu, darysitės vis patrauklesni, įdomesni ir net gal šiek tiek paslaptingi (taip pat ir seksualiai).

2. Problema: Jūs turite neraminančių dalykų sąrašą

Tai nebūtinai turi būti sąrašas, bet tai yra kažkas jūsų galvose. Tu nekenti, kaip jis šliurpia, kaip ji priekaištauja dėl drabužių, kaip jis raukosi, o ji – žiovauja. Žinoma, kartais problemos yra kur kas didesnės ir gana lengvai prisimenate tuos skaudinančius dalykus, kuriuos ištarė sutuoktinis prieš dešimt metų.

Sprendimas: Kalbėkitės apie tai. Gražiai. .

Jus turite bendrauti. Taip, kai kas verčia tiesiog pailsėti. Bet rimtos ir teisėtos problemos negali likti vien tik mintyse. Jūsų tikslas – išugdyti įgūdį aptarti reikalus gražiai. Pagelbėti gali kai kurios bazinės taisyklės:

1.       Būk švelnus ir geras. Įsivaizduok, kad šią problemą iškėlei tam , kurį labai gerbi – Prezidentui ar Popiežiui. Ir negali pradėti nuo piktų kaltinimų. Lengviau ir pagarbiau.

2.       Jei gali, pasiūlyk sprendimą.

3.       Atidžiai klausykis, ką sako sutuoktinis ir nepertraukinėk.

4.       Kalbėk švelniai. Stenkis išlaikyti balso toną.

5.       Neiškasinėk praeities. Kalbėk apie tai, kas vyksta dabar.

6.       Nesikreipk vardu. 

3. Problema: Nuobodulys griaužia kasdieninę bendrą rutiną

Kai dingsta patrauklumas, mes imamės klaiskinio sprendimo – daugiau laiko praleisti kartu. Teisingai? Bet labai dažnai problema yra tame, ką poros pasirenka daryti kartu. Gali būti, kad jūs esate įpratę nueiti į restoraną, kiną ar pas tuos pačius draugus.

Sprendimas: Kartu išmėginkite naujas patirtis.

Naujos patirtys padės sugrąžinti tuos aštrius pojūčius, kuriuos patyrėtė pirmųjų pasimatymų metu. Bara jus apėmė rutina ir tam, kad vėl pradėtumėte žavėtis, turite patirti kai kokius nuotykius. Išbandykite baidares, keliones, tapybos ar šokių pamokas, pertvarkykite namus ar imkitės kokio kulinarinio recepto įgyvendinimo.

4. Problema: Jūs jaučiate, kad neturėtumėte dėti tiek pastangų.

Labai dažnai po ilgų santuokos metų mes imame jausti, kad viskas turi gautis tarsi be pastangų. Jūs partneris yra sielos draugas, ar ne? Taigi, jūs mylite vienas kitą, susituokėte ir viskas turi būti nepaisant nieko, taip?

Net tada, kai spoksote į TV ir nesikalbate. Net tada, kai pamiršote gimtadienį. Net tada, kai nustojote vaikščioti į sporto salę.

Ne. Tikrai ne.

Sprendimas: Supraskite, kad svarbu yra stengtis.

Jūs nepamilote to dručkio, kuris kas vakarą sudrimba prieš televizorių keturioms valandoms, o tada eina miegoti su sutrinta pižama. Taip pat ir jis nevedė tokios moters, kaip tu. Labai dažnai tokia elgsena “tebūnie, kaip gaunasi” yra ne kas kita, kaip bandymas nespręsti santykių problemų.

Bet toks elgesys paveikia santykius. Jūs neturite būti būti tobuli, bet dėti pastangas – turite. Tai labai svarbu tavo  partneriui  ir tau. Investuok į save. Esi to vertas.  

Dėl to reikia susėsti kartu ir atsekti, kurioje vietoje sugriuvo. Ar jūs….

·         Sakote “Aš myliu tave” ?(reikšmingai)

·         Mylitės?

·         Dovanojate vienas kitam dovanas?

·         Patarnaujate vienas kitam?

·         Kreipiate dėmesį į dabartinę kiekvieno iš jūsų gyvenimo būklę? Į tai, kokie santykiai su bendradarbiais ir draugais?

·         Atidžiai klausotės, kai jums kalba?

·         Laikotės už rankų?

·         Pakasote vienas kitam nugarą?

·         Rūpinatės kai sutuoktiniui yra blogai? (fiziškai ar dvasiškai) 

Visi šie žodžiai yra dali tų santykių, kuriuose randasi gerai sutariančios poros. Ir jie ypatingai suaktyvėja tada, kai santykiai ir patrauklumas ima blėsti. Štai kodėl intymumo lygis taip tampriai siejasi su romantišku potraukiu.

Kitaip sakant – kuo daugiau pastangų įdėsite į savo santykių atstatymą, tuo aistringiau stengsitės juos išlaikyti. \.

Nepasiduokite

Patrauklumas yra tik viena iš daugybės malonių, kurias teikia geri santykiai. Tikėtina, kad jūs duodate ir imate paramą, draugystę, saugumą, džiaugsmą ir kaip teigia mokslas – geresnę sveikatą. Štai kodėl taip svarbu nepasiduoti, kai ima gęsti santykių ugnis. Jūs galite uždegti ją vėl. Išmėginkite šiuos patarimus ir pamatysite, kad jie veikia.

Sėkmės!

Portretas

Galėjai jį palaikyti prasišvilpusiu menininku. Jis nešiojo plačiabrylę skrybėlę ir sodrių spalvų kaklaraištį, buvo pastebimas visose meno draugijos parodose, kur apžiūrėdavo paveikslus atidžiai, bet ne kritiškai, susikišęs rankas į kišenes bei supdamasis ant vienos kojos. Dažnai jį matydavai užsukant į mažas pigias gėlių parduotuves, kur visada pirkdavosi didelę puokštę gėlių – kartais gvazdikų, kartais narcizų arba alyvų, bet niekada – rožių. „Rožės kelia melancholiją“, - taip jis kartais sakydavo.

Jis buvo užsidėjęs akinius siaurais, auksiniais rėmeliais, menkos išvaizdos ūsams leido neprižiūrimiems nukarti ir visą dieną rūkė Virginijos cigarus. Plaukus, jei jie nebūdavo trumpai nukirpti, nešiojo be sklastymo, sušukuotus tiesiai ant kaktos. Patys plaukai buvo šviesiai rusvi ir prastai prižiūrimi, ne tokie, kokius mėgsta glostyti moterys. Nebuvo jie ir atgrasios spalvos, nei susivėlę, tik neišvaizdūs ir paprasti.

Jis galėjo pasirodyti labai jaunas. Jo kalba, eisena, judesiai ir apranga buvo kažkokie nesklandūs ir nevykę, kaip jaunų žmonių, kurie nežino kaip elgtis. Ir ta negraži eisena dažniausiai buvo labai pavargusi, sunki ir nemaloni. Jo balsas buvo santūrus ir, ko jaunystė nežino, kiek ironiškai skambėjo; lūpos perkreiptos ir karčios, o kaktoje atsispindėjo protinio darbo, galvos skausmų ir bemiegių naktų pėdsakai. Taip pat jis turėjo begėdišką įprotį – sambūriuose dažnai tylėdavo ir pašaipiai reaguodavo į svetimus pokalbius.

Galėjai manyti jį esant filosofą arba svajotoją. Tačiau jo pažiūros kito ir svyravo taip pat, kaip ir jo įpročiai, galbūt kaip tik dorybe pripažinta, jog jam nebūdingas buvo atkaklumas bei nenuolaidumas. Tik šitaip toli nenueisi.

Tarp miesčionių atrodė iššaukiantis, kone vunderkindas, tarp žymių žmonių – beveik paikšas. Tarp jaunuolių – solidus ir patyręs, tarp senių – nesubrendęs ir sutrikęs.

Kartais prie vyno taurės, šis žmogus būdavo įdomus ir šnekus, bet jo kalbos buvo įžūlios, karčios arba santūrios. Galėjai nepažinti, pamatęs jį vienoje iš nedaugelio šeimų, su kuriomis jis bendravo, kalbantį ar žaidžiantį su vaikais: jis imdavo juos ant kelių ir į glėbį, sekdavo paprastas pasakas, neprieštaraudamas žiūrėdavo rodomus mokyklinius sąsiuvinius ir paklausydavo pianinu grojamų pradžiamokslinių pratimų.

Iš visų menų, kuriems naivūs laimingieji skiria savo laiką, jisai išmanė tiktai du: fantazuoti su smuiku ir visą šiltą pavakarę tysoti žolėje ant nugaros bei rimtomis akimis stebėti debesų skrydį. Deja, ir vienu ir kitu retai užsiimdavo.

Jis turėjo ir draugą, tikrą draugą, gyvenantį toli, kuriam rašydavo nuoširdžius laiškus, dažnai po porą per savaitę. Bet, draugui apsilankius, pasirodydavo užsidaręs, šaltas, ironiškas ir kankindavo tą juokais arba tylėjimu. Vėliau laiške nuoširdžiai atsiprašinėdavo: „Taigi jei žmogus galėtų taip, kaip nori“ arba: „Bet netrukus aš rimtai imsiuosi domėtis vadinamuoju „menu gyventi“ ir panašiai.

Visa kas jo sieloje buvo gera ir nesugadinta, supleškėjo beviltėje, nė sau neprisipažįstamoje meilėje vienai gražiai moteriai ir naktimis paskubomis rašomose eilėse.

O kartais jis nepatikliai stebėdavo save. Vieną tokią valandą ir užrašė šias eilutes.

1902 / Herman HESSE

Vedęs . . . Bet vienišas

Taip neturi būti. Išmėginkite šiuos pasiūlymus, kad sutuoktinį pritrauki arčiau.

Jeanette and Robert Lauer

“Galvoju, kad pamečiau ją” – sako aštuonis metus santuokoje gyvenantis Tomas. “Aš stovėjau eilėje prie kasų. Priešais mane stovėjęs vyras atsigręžė ir nusišypsojo. Jis atrodė toks geras. Pajutau nenugalimą troškimą paprašyti, kad jis mane apkabintų. Kai nuėjau į automobilį, pravirkau kaip mažas vaikas. Pagaliau suvokiau, koks vienišas jaučiuosi”.

“ Esu pervargusi ir vieniša” – sako 14 metų santuokoje gyvenanti Diana. “Mano vyras dalyvauja visur. Beveik kas vakarą jis žaidžia krepšinį. O kai būna namie, nuolat su kažkuo kalbasi telefonu apie buvusias ir būsimas varžybas ar susitikimus. Jam užtenka laiko viskam, išskyrus mane”.

“Jei užtektų tik draugų ir kolegų, aš niekada nebūčiau ištekėjusi” – sako 10 metų santuokoje gyvenanti Kristina. “Man reikia vyro. Noriu, kad kažkas būtų su manimi, kas galėtų kasdien dalintis savo gyvenimu”.

Niekas nesitiki, kad taip atsitiks. Santuoka turi apsaugoti nuo vienatvės, ar ne taip? Deja, ne taip. Ji neapsaugo.

Pas konsultantus besilankančios poros dažniausiai skundžiasi tuo pačiu: “Esu vedęs/ištekejusi, bet vienišas/vieniša”. Mes visi trokštame fizinio ir emocinio sutuoktinio intymumo, nes sutuoktinis tam ir yra. O kai to nebūna, mus apima frustracija, pyktis, nuoskaudos, kurios susimaišo su išdavystės jausmu. “Kokia prasmė būti santuokoje,” – klausia Tomas, - “jei tau tenka pasiieškoti kas tave suprastų?”

Ir kuo ilgiau patiriamas vienišumo jausmas, tuo didesnė galimybė, kad sutuoktinis sau paramos, priėmimo, bendrystės ir meilės ieškos už santuokos ribų.

Tai kokie yra būdai kovoti su santuokiniu vienišumu?

Analizuokite savo situaciją

Jie jaučiatės vieniši, paklauskite savęs:

·         Kas darosi mano santuokoje, kad esu priverstas jausti vienatvę?

·         Ar tai trumpalaikė situacija, kurią galiu išgyventi,  o gal – ilgalaikė situacija ir reikia permainų? 

Atsakę į šiuo klausimus apsaugosite save nuo trijų spąstų:

1. Kaltinti save. Tiek Tomas, tiek Diana iš esmės jaučia kaltę dėl savo vienišumo.  Tomas buvo įsitikinęs, kad jis kažkaip neteko žmonos… O Diana jautėsi nedėkinga, kai skundėsi jog jos ištikimas, šeimai pasišventęs ir vyras turi įvairiausių užsiėmimų.  Ji galvojo, kad jai reikia jaustis kitaip. Tačiau problema ne jos jausmuose, nes tai tik signalas, kad jai reikia keisti aplinkybes.
2. Kaltinti savo sutuoktinį/sutuoktinę. Diana apkaltino savo vyrą, kad jis visas sutelktas į save ir išmetą ją iš savo gyvenimo. Taip, ji yra praradusi tikrąjį jo elgesio šaltinį ir puolė į depresiją. Bet sutuoktinio kaltinimas čia nepadės.   
3. Manyti, kad jūsų santuoka yra pasmerkta ar mažų mažiausiai palinko į vidutinišką. Toks mąstymas tik atitraukia jus nuo veiklios išeities paieškų.  

Sukurkite veiksmų planą

Atsakykite į šiuos klausimus:

·         Kokie pokyčiai sumažintų mano vienatvę?

·         Ką galėčiau padaryti ir ką galėtų padaryti sutuoktinis/sutuoktinė, kad tie pokyčiai įvyktų?

Sudarykite jūsų vienatvę panaikinančių veiksmų ir pokyčių sąrašą. Įsitikinkite, kad visi punktai yra realistiški. Nerealu tikėtis, kad pasikeis asmenybė. Bet užtat realu prašyti papildomų pastangų. Tačiau intravertas netaps ekstravertu, bet jis gali tapti labiau atviru.

Po to paklauskite ar tie pasiūlymai yra pakankamai konkretūs. Pirmasis Dianos pasiūlymas „mums reikia praleisti daugiau laiko drauge” buvo pernelyg apibendrintas. Vėliau ji sukonkretino savo pasiūlymą: „Mums reikia kasdien pabūti drauge – išgerti kavos po pietų, kartu pavedžioti šunį ar pasikalbėti apie dienos įvykius. Ir mažiausiai du kartus per mėnesį turime paskirti pasimatymui”. Kuo konkrečiau, tuo geriau. Pavyzdžiui, galima sakyti: „Norėčiau, kad tu labiau bendrautum”, ir tai bus taip abstraktu, kad sutuoktiniui bus sunku ir atsakyti. Tačiau galima sakyti: „Norėčiau, kad bent vieną kartą per dieną pasidalintum vienu savo jausmu”. Tai jau bus konkretus pasiūlymas, į kurį įmanoma atsiliepti.

Aptarkite savo sąrašą su sutuoktiniu/sutuoktine  

Kai sudarysite savo sąrašą, pasidalinkite juo su savo sutuoktiniu/sutuoktine. Tai nebus labai lengva. Kai kas tiesiog nekenčia kalbėti apie jausmus. Toks žmogus užima gynybinę poziciją ir susitraukia į kiautą. Tada jo žinia yra aiški: „tai yra tavo jausmai, tu su jais ir tvarkykis”.

Ką jūs darote, kai sutuoktinis pyksta, ginasi ir vis labiau traukiasi? Atsargiai papasakokite apie savo jausmus ir kaip jums svarbu remtis jo ar jos pagalba, kad įveiktumėte vienišumą. Niekada nekaltinkite savo sutuoktinio. Jūsų požiūris turėtų būti maždaug toks: „Mes turime problemą. Jaučiuosi nuo tavęs atskirtas ir vienišas”. Niekada nesakykite: “Tu esi problema. Verti mane jaustis apgailėtinai”.

Sukurkite veiksmų planą

Pasitarkite dėl plano dalių. Kai jas aptarinėsite, gali atsirasti ir naujų klausimų. Pasirinkite kelis ir sukurkite konkretų veiksmų planą. Vienas iš Dianos pasiūlymų buvo, kad Tomas apribotų savo veiklą. Jis sutiko. Dabar Tomas šeštadieniais nebesilankė lygos varžybose, o ketvirtadienio vakarais – tradiciniame komandos pasisėdėjime. Atsiliepdami į kitą Dianos prašymą – daugiau bendrauti poroje, - abu nusprendė, kad kiekvieną vakarą pusvalandį skirs santykių atnaujinimui. 

Kai jie tarėsi Diana pastebėjo, kad jos vienatvė apėmė ir asmeninės brandos poreikį. Ji tapo labai priklausoma nuo Tomo ir laukė, kad jis išpildytų visus jos poreikius. Jie sutarė, kad ketvirtadienio vakarais jos vyras pabus su vaikais namie, kol Diana lankys piešimo ir tapybos pamokas. Ir pagaliau sutarė, kad penktadienis bus jų pasimatymų diena.

Kad ir kokios priežastys kėsintųsi, jūs visada galite įveikti santuokinę vienatvę, jei veiksite kartu. Būkite kūrybingi ir žinokite, kad yra daugybė galimybių pradėti iš naujo. Ir jei sutuoktinis dės pastangas kartu su jumis, tai tik sustiprins poros intymumą. O tai ir yra pati geriausia priemonė nuo santuokinės vienatvės.