2008 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Apaštalas Paulius


1989 metų gegužės 12 dienos Aleksandro Menio paskaita Maskvos M. Gorkio Kultūros rūmuose


O dabar papasakosiu jums apie žymiausią pasaulinės istorijos figūrą, vieną iš Naujojo Testamento autorių – apaštalą, šventąjį Paulių. Jo vardas yra dviejų tūkstantmečių krikščionybės istorijos vėliava. Jo nekentė ir Romos imperijos griovimu kaltino Adolfas Hitleris. Vokiečių filosofas Nyčė vadino jį Kristaus sumanymą sugriovusiu žyniu.

Žymiausi istorikai, tokie kaip rusas Glubokovskis ir vokietis Alfredas Garnakas pabrėždavo, kad tik apaštalo Pauliaus valia ir pastangomis Krikščionybė pasklido pasaulyje. Žymus gydytojas, filosofas, muzikantas, vargonininkas Albertas Šveiceris sakė, kad būtent Šventasis Paulius išvystė tą dvasią ir tuos pradmenis, kurie sudėti Jėzaus Kristaus Evangelijoje. Ir jie yra teisūs.

Kas gi buvo Paulius? Lotyniškai jo vardas skamba Paulus, o žydiškas jo vardas buvo Šaul arba Saul. Jis gimė pirmajame pirmojo mūsų eros amžiaus dešimtmetyje šiuolaikinės Turkijos teritorijos, Mažosios Azijos pietuose esančiame Tarso mieste. Miestas buvo Rytų ir Vakarų įtakų riboje. Saul buvo auklėjamas pagal griežtas judėjų tikėjimo sąvokas ir garbingas fariziejiškas tradicijas.

Artimieji tikėjosi, kad jis taps mokytoju ir teologu, todėl pasiuntė mokytis į Jeruzalę, pas garbingą ir žinomą rabiną Gamalielį. Gamalielis arba Gamalijilas buvo pabrėžiu – ne pačia blogiausia, o geriausia prasme fariziejų partijos patriarchas. Tai buvo garbingi žmonės, ištikimai saugoję Senojo Testamento tradicijas. Tai buvo tas pats Gamalielis, kuris perspėjo Sinedrioną nepersekioti Kristaus mokinių ir nestoti prieš Krikščionybę.

Paulius prisimena, kad jis buvo pats uoliausias mokinys Dievo įstatymus studijuojančių jaunųjų amžininkų ir tėvynainių tarpe. Sužinojęs apie susidorojimą su Steponu jis panoro parodyti, kad pritaria šiai bausmei, atėjo ir saugojo į pirmąjį kankinį akmenis mėtančių budelių drabužius.

Bet Sauliaus dvasia suabejojo tą pačią, gal net tą akimirką, kai mirė pirmasis kankinys. Kodėl šie Jėzaus Nazariečio pasekėjai yra tokie tvirti savo tikėjime? Lyg norėdamas nutildyti savo abejones jis keliauja į Damaską, kad ten, pačiame lopšyje pasmaugtų naują nazariečių judėjimą – taip tada buvo vadinami Jėzaus pasekėjai.

Kelyje į Damaską jį ištiko pribloškiantis stebuklas. Pats Saulius prisimena: „Dievas atvėrė man Savo Sūnų“. Parbloškė ant žemės ir pasuko viso gyvenimo kelią – iš persekiotojo Saulius tampa Kristaus tiesos skelbėju.

Pirmieji Jėzaus mokiniai buvo paprasti, eiliniai žmonės. Galima sakyti, kad jie priklausė žemiausiems visuomenės sluoksniams. Tai jie nieko nepridėdami skleidė Jėzaus žodį tiksliai ir teisingai. Bet kai tai įvyko, turėjo ateiti naujas, teologine mintimi ir Dievo jėga ginkluotas žmogus. Paulius buvo savo patirtį paliudijęs genijus, neeilinis mąstytojas, pirmasis krikščionių teologas ir pirmasis krikščionių mistikas.

Mūsų ir jūsų pasakojimas sustojo tuo metu, kai Antiochijos mieste buvo sukurta pirma mišri bendruomenė, pirmoji bažnyčia, kurią sudarė žydai ir graikai, sirai ir itilijiečiai bei kiti daugiataučio miesto gyventojai. Reikėjo kaip nors organizuoti šią bendruomenę vieningais pagrindais. Todėl vienas iš Jeruzalės bažnyčios steigėjų Barnabas pats iškeliavo į Tarsą ir atsivedė Saulių į Antiochiją.

Antiochiečiai laukė jo atėjimo ir tikėjosi išvysti ypatingą žmogų. Jie buvo girdėję, kad Saulius persekioja bažnyčią, jie girdėjo, kad jį atvertė kažkoks stebuklingas regėjimas. Ir kai jis pasirodė, ko gero apvylė – Saulius buvo neišvaizdus, nedidelio ūgio ir anksti praplikęs.

Iš pirmo įspūdžio jis buvo nereikšmingas, bet pažvelgus atidžiau matėsi liepsnojančios akys. Tai buvo nepalenkiama prigimtis. Niekad nematęs Jėzaus Kristaus jis regėjo jį vidine akimi.

Kristus pažadėjo, kad pasibaigus Jo žemiškam gyvenimui, Jis neregimai bus tarp žmonių ir pasireikš per Šventąją Dvasią, per guodžiančią ir užtariančią Dvasią. Ir tai įvyko, įvyko per daugybę pasekėjų, kurie nematė Jo žemiškojo veido, bet regėjo tikėjimo žvilgsniu. Paulius buvo pirmasis iš jų, paliudijęs savo patirtį. Jis pasakojo apie Kristaus gyvenimą ir nešė žinią apie Kristų pasauliui. Kristaus artumo jausmas jam ir jo aplinkai buvo toks aštrus, kad jiem rodėsi, kad netrukus Kristus ateis į Žemę pažiūrėti į pasaulyje laukiamą derlių. Todėl apaštalui kilo ištisas pranašiško pasaulio užkariavimo planas.

Pradžioje jis aplankė Mažosios Azijos miestus, vėliau kartu su savo palydovais pasiekė Europos krantus, pamokslavo Makedonijoje, leidosi į Balkanų kalnus, aplankė Atėnus ir įkūrė Korinto bažnyčią. Iš esmės jo pamokslais apimta visa rytinė Viduržemio jūros pakrantė. Taip jis veikė iki pat tuometinės pasaulio sostinės Romos, kur ir baigė savo gyvenimą kaip kankinys.

Šiandien mums šie atstumai neatrodo pernelyg dideli, bet nereikia užmiršti, kad tuomet nebuvo transporto priemonių. Paulius ėjo pėsčias, kartais gal pasinaudodavo pakeleivingais vežimais. Taip jis įveikė šimtus ir tūkstančius kilometrų Romos keliais, kurie didžiuliu tinklu gaubė visą rajoną. Kas yra buvęs Kaukazo Naujojo Afono mieste, žino, kad ten yra Ivro kalnas į kurį veda plytomis klotas Romos kelias. Tokie keliai yra išlikę daugelyje pasaulio vietų – nuo Britanijos iki Viduržemio jūros pakrančių ir Juodosios jūros. Tokiais keliais, pasikliaudami Dievo pagalba ir savo jėgomis, keliavo pirmieji apaštalai.

Paulius rašo, kad kelis kartus patyrė laivų skendimus ir ištisomis paromis plūduriavo jūroje prisilaikydamas nuolaužos. Jam grėsė tūkstančiai grėsmių, jis nakvodavo po atviru dangumi, keliavo kalnų perėjomis ir kėlėsi per upes. Kelionėje jis turėjo krepšį, lazdą ir Dievo žodį bei 2-3 bendrakeleivius.

Apaštalas Paulius savo skelbimą grindė Senuoju Testamentu, jis skelbė tą patį dievą, kuris apsireiškė jo protėviui Abraomui. Išgirdęs Jėzaus pašaukimą jis net negalvojo, jog pereina į kitą religiją. Tai buvo tas pats Dievas, tas pats Testamentas, tik dabar jis atsivėrė per Mesiją Jėzų. Paulius visiems laikams įsiminė tą dieną prie Damasko išgirstus Jėzaus žodžius:

„Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd. 9.5) Saulius gi nepažinojo Jo, jis pažinojo tik Jo bendruomenę. Saulius suprato, kad Kristus tapatina save su savo Bažnyčia – ir tai buvo jo didžiojo mokymo pradžia apie Bažnyčią, kaip Kristaus kūną, apie visišką brolių ir seserų vienybę.

Paulius-Saulius buvo laisvės apaštalas, jos mokė, kad religijos kaip Įstatymas praeina, kad žmogus negali būti išgelbėtas vien draudimais ir nurodymais. Jis neneigė, kad Įstatymas yra šventas, o Senojo Testamento Dievo Įstatymas, dėl jame minimų pačių elementariausių ir pagrindinių dorovinių sąvokų yra dar šventesnis. Sąvokas „nežudyk“, „nevok“, „nesvetimauk“ Paulius apibendrina šiais žodžiais: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“.

Paulius neneigė ir papročių, bet aiškino kad jie žmonėms reikalingi, kaip kelrodis į Kristų, pedagogika ir paruošiamoji priemonė. Todėl, kad ir koks dorovingas būtų žmogus, tai yra daro vieną, o nedaro kito jis negali susijungti su Dievu, negali gauti aukščiausios dvasinės malonės – vienybės su Dievu džiaugsmo.

Žmonių giminė sąmoningai ar ne siekia išgelbėjimo - džiaugsmingos vienybės su Dievu. Žinodamas tai Saulius skelbė, kad išsigelbės tie, kurie vienysis su Dievu ne per Įstatymą, ne žmogiško teisingumo vedami, o per tikėjimą į Jėzų Kristų, begalinį pasitikėjimą Juo.

Ar gali vienas silpnas ir susitaikęs žmogus patirti vienybę su Dievažmogiu? Žinoma, kad ne... Kad tai įvyktų, ir atsivertų durys į amžinybę Dievas pats ateina pas žmones ir įkūnija Save žmoguje. Tie, kas kreipia save į Kristų, girdi Nebylų balsą ir mato Neregimojo veidą. Tie, kas eina į Kristų, gali Meilėje su Juo susivienyti.

Pavargęs ir darbų nukamuotas apaštalas Paulius sako: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2:20). Jis pergyveno Kristaus nukryžiavimą, kaip savo mirtį ir tam yra pašauktas kiekvienas krikščionis. Todėl Didžioji Savaitė mums yra ne vien priminimas apie tų laikų įvykius, bet ir giliausias pergyvenimas.

Tas, kas su Juo mirs, su Juo ir prisikels. Apaštalas kalbėjo, kad mes esame pašaukti laisvei, o laisvė – tai Kristaus malonė. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1:21-23). Ir jis atidavė savo gyvenimą tarnystei.

Paulius ne tik pamokslavo, bet ir buvo pirmasis krikščioniškų bendruomenių bei bažnyčių steigėjas. Jos buvo vadinamos „eclesia“ (liaudies susirinkimas). Jos labai greitai plito Pauliaus gyvenimo metu - per pirmąjį krikščionybės šimtmetį. Jis krikštijo žmones, vienijo juos su Kristumi ir niekada nepaliko Bažnyčios.

Vėliau jis vadovavo naujai įsteigtoms Bažnyčioms per savo pasiuntinius, rašė joms laiškus ir raštu kreipdavosi įvairių miestų tikintiesiems. Iš šių laiškų ir sudaryta beveik visa antroji Naujojo Testamento dalis. Net keturiolika laiškų yra parašęs apaštalas Paulius, tiesa paskutinysis, keturioliktas laiškas matyt yra rašytas vieno iš jo mokinių, tačiau ten išlaikyta Pauliaus dvasia.

Skaitant laiškus gali kilti įspūdis, kad tai – teologinis traktatas arba krikščioniško tikėjimo sistema. Jis diktuodavo vaikščiodamas, o jo minčių srautas buvo audringas. Kartais jis sustodavo ir užduodavo retorinius klausimus pats sau, savo klausytojams ir skaitytojams. Tai ir sielos išpažintis tuo pačiu metu – Paulius rašė apie savo veiksmus ir savo kančias. O jo gyvenimas tikrai nebuvo lengvas.

Kaip ir visi genijai, Paulius pasižymėjo sudėtingu charakteriu, buvo impulsyvus, tačiau sugebėdavo visa tai suvaldyti savyje ir mylėti aplinkinius. Daugelis žmonių prie jo buvo nuoširdžiai ir giliai prisirišę, o Paulius atsakydavo tokia pačia meile. Jis dažnai vadino save dvasiniu tų žmonių maitintoju ir motina. Jis sakydavo „Aš pagimdžiau jus Kristuje“.

Tačiau ne visi jį suprasdavo. Kristaus nepriėmę žydai laikė jį tėviškus papročius ir įstatymus niekinančiu laisvamaniu. Romos valdžiai jis buvo disidentas, ramybės drumstėjas ir visuomenės piktintoju. Stabmeldžiams jis buvo nesuprantamus dalykus kalbantis žmogus. Graikų ir romėnų mokslininkai laikė jį judėju, jo sąvokos buvo tampriai susijusios su Šventuoju Raštu, o tai jiems buvo neprieinama. Vienu žodžiu kritika, polemika ir kaltinimai liejosi iš visų pusių. Nesnaudė ir policija: jis buvo įkalintas, viešai baustas nuplakimu ir galop nukirsdintas Romoje.

Pauliaus žodis sklinda per šimtmečius, jo dvasia ir šiandien yra Bažnyčiose. Didysis Bažnyčios mokytojas Jonas Auksaburnis IV amžiuje kalbėjo, kad Paulius yra didžiausias iš apaštalų. Jis tarsi paukštis skriejo virš pasaulio ir skelbė Evangeliją. O Reformacija prasidėjo nuo to, kad Laišką Romiečiams perskaitęs Liuteris suprato, kad žmogus neišsigelbėsi įstatymo pagalba.

Viduramžių žmogus pamiršo Naujojo Testamento esmę ir ėmė manytis, kad išsigelbėjimą galima pelnyti atliekant kažkokius darbus, palaikant su Dievu grynai formalius santykius, vėliau pateikti jam sąskaitą, kaip tai darydavo fariziejai. Jis ir elgėsi pagal raidę, nenusidėdavo įstatymo numatytais atvejais ir manė, kad tai atvers kelią į Dangaus Karalystę.

Liuteris suvokė, kad tai buvo baisus paklydimas, kad nei vienas žmogus nebus teisus prieš Dievą, kad vis yra nuodėmėje: ir besilaikantys įstatymo ir nesilaikantys, Bažnyčios nariai ir jai nepriklausantys, stabmeldžiai ir judėjai – visi vienaip ar kitaip yra nuodėmingi. Ir jis parodė kaip mums reikia Dievo.

Įstatymas ir doroviniai principai mums sako: „Sustok, tai raudona šviesa“. Tačiau mes to nesugebam, mes žinome, koks silpnas yra žmogus ir, kad joks moralinis kodeksas nėra pajėgus pakeisti mūsų prigimtį. Tai kas yra pajėgus? Tai gali ką Paulius vadino ... Kristaus malone. Tas, kas randa dvasinę vienybę Kristuje, tas gali tapti nauju žmogumi.

Todėl Paulius sako, kad esmė ne tame, kad mes laikytumės ar neigtume įžadus, svarbu „tikėjimas, pagrįstas meile“. Tas, kas taps nuoširdžiu Kristaus sekėju, tas taps ir nauju kūriniu. Toks yra mūsų tikslas. Tai ne Bažnytinė idilija, nereiktų suprasti, kad noriu pavaizduoti dabartinį bažnytinį gyvenimą taip, lyg mes jau būtume tapę „naujomis būtybėmis“, nauju kūriniu. Ne, mes tik siekiame, tai tikslas ir to nereikia užmiršti.

Apaštalas Paulius buvo didis universalistas. Jis sakė, kad „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3:28). Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo lyties, genties, amžiaus - visi esam brangūs Dievui. Tai ne visada buvo suprantama ir iššaukdavo priešpriešą.

Ir vis dėlto tokia ginčytina knyga, kaip apaštalo Pauliaus laiškai, įtraukta į Naująjį Testamentą. Tai yra bažnytinės istorijos stebuklas. Paulius turėjo daug priešininkų, kad galėtum lengvai paaiškinti tą faktą. Kokiu būdu tai įvyko? Kodėl būtent jo laiškai tapo Naujojo Testamento doktrinos pagrindu? Todėl, kad to norėjo Šventoji Dvasia.

Nemanykite, kad lengva skaityti Pauliaus laiškus. Visų pirma visi vertimai yra netobuli. Antra – Paulius rašė nepakankamai aiškiai – į tai kreipė dėmesį jau senovės skaitytojai. Jo kalba audringa, dažnai paini ir įtempta, jis dažnai kartoja vieną ir tą patį terminą, tą patį žodį. Jį tarsi persekioja kažkokia mintis. Jo laiškai – ne oratorinis ar filosofinis svarstymas, o ugnis ir kunkuliuojantis vulkanas. Be jokios abejonės jo sieloje siaučia audra.

Bet aš tikiuosi, kad artimiausiu laiku pasirodys nauji, tobulesni, dar tiksliau apaštalo mintis perduodantys vertimai. Nepaisant to, jo laiškus reikia skaityti ramiai, dėmesingai, peržvelgiant analogiškas ir lygiagrečias Naujojo Testamento vietas. Be tokio priėjimo nedaugelis supras ką nors daugiau nei atskirus posakius.

Kartais Paulius pasisakydavo aiškiai ir tiksliai. Tai jam priklauso posakis „Kas nedirba, tas nevalgo“. Jis paliko ir daugybę aiškių formuluočių, įėjusių į kultūrą ir šnekamąją kalbą. Pavyzdžiui daugeliui žinomas posakis „Dyglys kūne“. Paulius sirgo kažkokia liga ir sakydavo: „Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau.“ (2 Kor 12:7) Nėra žinoma, kas tai per liga, nerandama jokių įrodymų, tačiau spėjama, kad ir kaip daugelis įžymių žmonių – Napoleonas, Julijus Cezaris ar Mahometas, Paulius kentėjo nuo epilepsijos priepuolių. Bet kokiu atveju dėl ligos jis netapo silpnas ir bejėgis. Paulius sugebėjo iškęsti didžius išbandymus – jis pėsčias keliavo per ištisas šalis, kovojo, polemizavo, gynėsi, sėdėjo kalėjimuose, buvo kankinamas ir ištvėrė, jis nenustojo skelbti Dievo žodžio. Tokius darbus galėjo atlikti tik labai stiprus žmogus.

Štai koks buvo apaštalas Paulius – švelnus, mylintis, subtilus ir net pažeidžiamas ir tuo pačiu metu rūstus, tvirtas, bebaimis, nepalenkiamas, kartais netgi žiaurus, aštrus ir ūmus. Jonas Auksaburnis apie jį kalbėjo: „Nors jis ir Paulius, bet visgi jis buvo žmogus“. Bažnyčia niekada nevaizdavo jo antžmogiu. Jis be jokios abejonės pralaimi prieš Jėzaus Kristaus asmenį. Kad ir koks didis jis būtų – jis tik žmogus.

O Kristus visada iškyla virš žmogaus lygmens. Bet Paulius niekada ir nelaikė savęs nei naujos religijos steigėju, nei jos šaukliu, jis nuolatos tvirtino, kad yra Jėzaus Kristaus pasiuntinys, nešantis Gerąją Naujieną ir Jo Evangeliją. Paulius turėjo nepaprastą savybę – jis jautė Kristaus ir Šventosios Dvasios buvimą ir visada, žengdamas bet kurį žingsnį gyvenime meldėsi žinodamas, kad jam bus pasakyta ką daryti. Jis nuolatos gyveno Vedamas.

Esu tikras, kad neapsiriksiu pasakydamas: apaštalas Paulius dar nėra suprastas ir neišsemtas didis jo palikimas. Jis penėjo galingiausius visų laikų ir mūsų amžininkų protus. Netgi aršiausi, besistengiantys pateikti jį, kaip Krikščionybės tiesas iškreipusį asmenį, priešų užpuolimai nuo pačių seniausių laikų iki pat šios dienos, liudija jo asmenybės didingumą.

Štai toks, mano mieli bičiuliai, trumpas ir labai bendrais bruožais nusakytas šio žmogaus portretas.

Mirti ar gyventi?

„Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje išsaugos ją amžinajam gyvenimui. (Jn 12, 24-25).

Tai gera žinia mums, liudijanti, kad Kristus nemirė. Gyvenantis amžinajame gyvenime, apipintas legendomis ir mistifikacijomis, apspjaudytas ir sentimentaliai saldus Dievo žodis vis dar tebekalba mums per gyvąjį Kristų.

Šita ištrauka kalba apie kančią, kaip gyvybės sąlygą. Kas iš mūsų labai trokšta atsisveikinti su savuoju “aš”, be kurio ir pati gyvybė nieko verta – beliekantis biologinis procesas? Tas nenutrūkstantis “čia ir dabar” iki tos akimirkos, kai kūnas pradeda irti ir belieka tik dulkės. Ar mums iš tiesų jau nereikalinga amžinybė, kuriai pats Dievas yra pašaukęs, ir kurios įrodymą tokiu nepakeliamai skausmingu būdu yra mums palikęs. Paaukoti savo vienatinį sūnų, parodydamas, kad žmogaus kaltės atpirktos. O juk jis siūlė tai dar Abraomui ir šis jau buvo bepaklūstąs… Žiaurusis Dievas? Na, taip – sustabdęs to paties Abraomo ranką pačią paskutinę akimirką. Mylintis Dievas....

“Kas iš jūsų be nuodėmės – meskite akmenį į mane” sakė Kristus. Akmenų nebuvo. Dievas dar švietė tų žmonių sielose iki tol, kol jie buvo visi po vieną. Mesti akmenį į nuodėmės neturintį Kristų nekilo ranka… Bet nerimo protas – mat Kristus nuolat, būdamas “čia ir dabar” ne tik atverdavo akis neregiams, kas yra taip miela (na kas nemėgsta rūpesčio sau?), bet ir kviesdavo tomis akimis žvelgti į savo vidų ir daryti apyskaitas. Na jau ne… Bet kas bus pirmasis? Kas išdrįs pradėti atsikratymą šiuo jau ribas peržengusiu pranašu?

Mums gal iš tiesų nepavyks rasti ir jau niekad neregėsim Kajafo vedamo posėdžio stenogramos. Daug dalykų nežinosim. Bet Dievas iki mūsų atneša esmę. Ne detales, kurios taip norėtųsi, kad būtų svarbios ir suteiktų pretekstą pasukti visą reikalą mums palankia “paties savęs sutvarkymo” kryptimi. Ką mes taip įnirtingai stengiamės priešpastatyti Dievo valiai – savasis “aš” dabar yra galingas, dabar mes taip įnirtingai save formuojam, gerdami antidepresantus, vyniodami į vatą ir slėpdami kuo giliau nuo savęs – man pavyks, aš suvoksiu, aš iškęsiu, aš nusiteiksiu pozityviai ir tapsiu laimingas. Ir taip ilgus metus. O jau tada kai būsiu švarus – tada šalia Dievo. Būtinai šalia. Kolega.

Kristus yra Dievo sūnus ir kas galėjo būti lengviau jo Tėvui ir jam, kaip išvengti to gėdingo nukryžiavimo – juk stebuklus darė, dviem kepaliukais duonos minias maitino… O čia tave plaka rykštėmis sužvėrėję kareiviai, minia rėkia – “ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus!“ gana su vidinėmis apyskaitomis, mes patys sau Dievai. Kas verčia lipti ant kryžiaus tokiomis aplinkybėmis? Juk nepasakysi, kad tai – laimė, kad tai saldus keršto troškimas. O net jeigu ir tai – argi ne kančia kyboti kepinančioje Jeruzalės saulėje su pervertu šonu? Kam ta kančia?

„Atleisk, jiems Viešpatie, jie nežino ką daro“, - ištaria jis. Kodėl reikia prašyti atleidimo tiems, kurie tave taip žiauriai kankina? Koki įstatymu vadovaujasi Kristus? Matyt ir tas įstatymas raštiškam pavidale mums nesukliudytų. Na nerašė jis jo. Ir neturėsim to rašto ant stalo. Nes turim jau jį širdyje. Gavom labai drąstiškai – nukryžiuodami, paleisdami kraują ir paaukoję. Net nežinodami, kad tiesiam kelią amžinajam gyvenimui.

Tik per jo kančią galėjom suvokti tikrąją Dievo meilę mums. Ir neužmirštamą pamokymą apie tai, kad kas myli savo gyvybę – ją pražudys. Atsisakydami savo senosios asmenybės dalių, kurios kelia vidinius skausmus, ydas ir nuodėmes, pripažindami jas tokiomis esančias, keliam sau nemažus skausmus ir kančias. Dievas drąsina iškęsti jas ir atgimti iš naujo. Nukryžiuoti ir atgimti baltais švytinčiais rūbais. Mirti ir prisikelti gyvenimui. Tai ir yra tas įstatymas širdyje, kuris turi ir pavadinimą – Meilės įstatymas.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Skaitydamas nukryžiavimo sceną Evangelijoje negaliu nepergyventi baimės ir gėdos. Tai jautė Petras. Bet jis buvo tūkstančius kartų už mane stipresnis.

2008 m. birželio 18 d., trečiadienis

Plockas

Miestas, kuriame gyvena apie 130000 gyventojų išsidėstė ant stačių ir vaizdingų Vislos krantų. Tai vienas iš seniausių Lenkijos miestų, kuriame yra daugybė tūkstantmečio miesto istoriją liudijančių paminklų.
1039 - 1047 Plockas buvo Maslavo valdomos valstybės centras. 1075 metais įkurta Plocko diecezija.
1079 – 1102 metais, valdant Vladislavui Hermanui (Władysław Herman) buvo Lenkijos, o dabar - Mazovijos sostinė. Po 1138 metų, kai mirė kunigaikštis Boleslavas III (jis palaidotas Plocke), šis miestas tapo viena iš kunigaikštystės provincijų. 1144 metais konsekruota akmeninė bazilika, kuri buvo pastatyta iš vyskupo Aleksandro iš Malonne lešų.
1180 metais minima akademinė Plocko Šv. Mykolo bažnyčia – tai seniausia žinoma mokykla Lenkijoje. Dabar ji žinoma kaip Aukštoji Stanisław Małachowski mokykla, pačiame mieste vadinama „Małachowianka“.
1237 metais Konradas I iš Mazovijos suteikė Plockui miesto teises, šį faktą patvirtino vyskupas Piotras I. Kazimiero Didžiojo valdymo metais (1351 – 1370) Plockas ir visa Mazovija buvo feodaline Lenkijos valstybės dalimi. 1405 metais karaliaus Vladislovo Jogailos sesuo ir Plocko kunigaikščio Ziemowit IV žmona, kunigaikštienė Aleksandra įkūrė Šventosios Trejybės ligoninę.
1495 metais po paskutinio Plocko kunigaikščio Janusz II mirties miestas ir visa Mazovija atiteko Lenkijos Karalystei.
1498 metų gegužės 6 diena Jogailos anūkas, Lenkijos karalius Jan Olbracht suteikė miesto teises, ir municipalitetas įrengė pirmąjį miesto vandentiekį.
1526 metais miestą nusiaubė epidemiją, nusinešusi apie 1100 žmonių gyvybių (30% visų gyventojų).
1545 metais tris miesto gatves: Dobrzyńska, Piekarska ir Nadwiślańska visiškai sunaikino gaisras.
1558 metų rugpjūčio 1 dieną karalius Sigizmundas II Augustas suteikė miestui teisę rinkti merą ir aplinkinių gyvenviečių valdytoją.
1657 metais Karlo Gustavo vedama švedų kariuomenė apiplėšė miestą, sugriovė pilį, gyvenamuosius namus ir ligoninę.
1731 metais dėl dirvos erozijos į vislą nuslinko didelė nuošliauža, nusinešusi su savimi beveik visą Nadwiślańska gatvę ir parapijinės bažnyčios dalį.
1803 metais Prūsijos valdžia ėmėsi atstatinėti Plocką tarp naujai nutiestų gatvių – nuo Tumskos iki Kilińskiego.
1831 metų rugsėjo 23 dieną Plocko Rotušėję įvyko paskutinis Lenkijos Karalystės Parlamento posėdis.
1863 metų gegužės 15 dieną Plocko apylinkėse nužudytas Plocko sukilėlių vadas generolas Zygmunt Padlewski.
1911 – 1913 metais pagal „Mariawici“ užsakymą pradėta vienuolyno ir katedros statyba.
1920 metų rugpjūčio 18 – 20 dienomis Plocko gyventojai kovėsi su rusais.
1921 metų balandžio 10 dieną maršalas Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski) už didvyriška kovą prieš bolševikus 1920 metų rugpjūčio mėnesį apdovanojo Plocką „Narsiųjų Kryžiumi“. Tuo metu jis tapo Plocko miesto garbės piliečiu Nr. 1.
1923 metais į Plocką įtraukta ir kairioje Vislos upės dalyje esanti gyvenvietė Radziwie.
1937-1938 metais virš Vislos pastatytas geležinkelio tiltas.
1941 metų kovo mėnesį SS daliniai į koncentracijos stovyklas ištrėmė visus Plocke gyvenusius žydus – apie ketvirtadalį visų miesto gyventojų.
1975 metais Plockas tapo provincijos sostine.
1991 metų liepos 7-8 dienomis Plocke lankėsi popiežius Jonas Paulius II.
1997 metų rugpjūčio 18 dieną Varšuvos Gynejų Skvere (dabar – Pilsudskio skvere) atidengtas paminklas Maršalui Pilsudskiui.
2000 metų balandžio 30 dieną popiežius Jonas Paulius II kanonizavo vienuolę seserį Faustiną Kovalską, kuri 1931 metų vasario 22 dieną patyrė pirmąjį Gailestingojo Jėzaus apsireiškimą.
1820 metais mieste taip pat įkurta seniausia Lenkijos Mokslo draugija.
Tuo pačiu metu istorinis Plockas yra modernios pramonės centras. Čia yra viena iš didžiausių Lenkijos ir viena iš didžiausių Rytų Europos kompanijų – Lenkijos Naftos Koncernas „Orlen“. Mieste savo gamyklą 1922 metais pastatė Amerikos džinsų karalius Levi Strauss. Ji iki šiol gamina legendinius džinsus.
Turistus Plocke traukia Zoologijos sodas, kuriame yra įspūdinga nuodingų gyvačių kolekcija. Plocko apylinkėse yra nuolat žaliuojantis miškas Gostynińskie ežerų rajone.
Šiandien Plockas – akademinis centras, kur mokosi daugiau ei 16000 studentų.
Plockas giminiuojasi su JAV Fort Wayne, Vokietijos Darmštato, Italijos Forli, Lietuvos Mažeikiais, Baltarusijos Novopolcais, Prancūzijos Auxerre, Moldavijos Balti, Serbijos Loznica, Didžiosios Britanijos Thurrock Borough ir Rusijos Mytiščiais.

1144 metais konsekruota akmeninė bazilika, kuri buvo pastatyta iš vyskupo Aleksandro iš Malonne lešų. Vėliau ji kelis kartus perstatyta, tačiau išlaikyti pirminiai Romaniniai elementai. Karališkojoje koplyčioje yra dviejų Lenkijos valdovų – Vladislavo Hermano (Władysław Herman) ir jo sūnaus Bolesław Krzywousty sarkofagai. Prieangyje yra bronzinė Plocko Katedrai skirta Romaniškų Plocko durų kopija. Šios durys buvo padarytos 1154 metais Magdeburge.
Priešais Katedrą iškilusios Benediktinų vienuolyno ir 14 amžiaus pilies sienos. Pilis turi du bokštus: Kilmingasis Bokštas, kur buvo kalinami kilmingi nuteistieji ir Laikrodžio Bokštas su barokiniu šalmu bei Vladislavo Hermano ir Boleslavo rūmais apačioje. Čia pat yra ir Diecezijos muziejus su unikalia sakralinio meno ekspozicija.
Šalia Rotušės yra gotikinė parapijinė Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Bažnyčia daug kartų perstatinėta. 18 amžiuje dalis bažnyčios nugriuvo dėl nuošliaužos į Vislos upę. Tada bažnyčia perstatyta, o pagrindinis įėjimas įrengtas iš Senojo Turgaus aikštės pusės. Bažnyčios pasididžiavimas – barokinis 1640 metų altorius.
Restauruotame secesiniame Tumska gatvės name Nr. 8 yra Mazovijos muziejus. Šiame muziejuje yra turtingiausia Lenkijoje secesinio meno kolekcija.
Plocko Rotušė pastatyta dvidešimtaisiais 19 amžiaus metais pagal vieno iš žymiausių Lenkijos klasicizmo architekto Jakub Kubicki projektą (Kubickis suprojektavo Varšuvos Belvederio rūmus). Rotušėje 1831 metais įvyko paskutinis Lenkijos Karalystės parlamento (taip vadinamo Sukilėlių Parlamento) posėdis. 1998 metais baigta pastato restauracija.
Prie pat Turgaus Aikštės yra Dievo Gailestingumo Šventovė – daugelio piligriminių kelionių tikslas. 1931 metų vasario 22 dieną sesuo Faustyna Kowalska čia patyrė pirmąjį Gailestingojo Jėzaus apsireiškimą. Švenčiant 100-ąsias Faustinos Kovalskos metines čia atidarytas memorialinis muziejus.


2008 m. birželio 17 d., antradienis

Da Vinčio freska "Paskutinė Vakarienė"


Leonardo da Vinčio gyvenimas Liudoviko il Moro rūmuose paliko tokį didelį pėdsaką Lombardijos Renesanso mene, kad beveik visi XVI amžiaus meno kūriniai buvo kuriami genialaus meistro įtakoje. "Paskutinė vakarienė" pradėta 1496 metais pagal Liudoviko il Moro užsakymą ir yra laikoma Leonardo kūrybos viršūne. Jo lėtumas tapant šią freską yra tapęs legenda. Viename iš laiškų, kuriuos Liudovikas il Moro rašė Markesino Stampai sakoma: "Turime vilties.... kad Leonardo netrukus baigs pradėtą darbą della Gracia valgykloje..." Tuom teigiama, kad laiško rašymo metu "Paskutinė vakarienė" turėjo būti baigta. Ji buvo baigta 1497 metais.
Leonardo gyvenimo aprašymą palikęs Vazaris pasakoja vieną įdomų epizodą, puikiai charakterizuojantį meistro darbo manierą ir kandžią kalbą. Nepatenkintas lėtai atliekamu darbu vienuolyno viršininkas primygtinai reikalavo, kad tas kuo greičiau baigtų savo darbą. "Jam buvo keista matyti visą pusdienį apmąstymuose skendintį Leonardo. Jis norėjo, kad dailininkas neišleistų teptuko iš rankų, panašiai kaip tie, kurie dirba daržuose. Jis neapsiribojo pastabomis ir pasikundė hercogui ir taip jam įgrįso, kad tas buvo priverstas pasikviesti Leonardo ir delikačioje formoje paprašyti imtis darbo, visomis užuominomis duodamas suprasti, kad visa tai daroma viršininko reikalavimu". Leonardo pradėjo pokalbius su hercogu meninėmis temomis ir pastebėjo, kad jau yra netoli pabaigos ir beliko nutapyti du portretus - Kristaus ir Judo. Pastarojo portreto personažo dar nėra radęs ir todėl gali pasinaudoti vienuolyno viršininko galva - juk jis toks įjyrus ir nekuklus. Ši pastaba prajuokino hercogą ir jis pritarė Leonardui, sakydamas, kad šis yra tūkstantį kartų teisus. Nuo tada viršininkas paliko Leonardą ramybėje ir užsiėmė daržo reikalais, kuris netrukus nutapė Judo galvą, įkūnijusią išdavystę ir nežmoniškumą.
Leonardo da Vinčis tapė ją (kartais neprisiliesdamas teptuku ištisą dieną, o kartais ir kelias dienas), naudodamas neįprastą techniką, kuri, deja, buvo nevykusi. Gana greitai visa freska patamsėjo ir tapo tokia, kokią matome dabar. Meistras naudojo ne aliejų, o temperą (kartais maišydamas ją su aliejumi), kuria dengė dviejų sluoksnių gipso paviršių. Jis ir neatlaikė drėgmės. Jau 1568 metais Vazari vietoje freskos matė "tamsią dėmę": po darbu kaupėsi drėgmė, iššaukdama salietros išsiskyrimą ir pelėsį.
1500 metais valgyklą užliejęs vanduo galutinai sugadino
sieną. 1652 metais pramuštos durys po Jėzaus figūra. Prie viso to prisidėjo žmogaus padaryta žala: XVI amžiuje - prancūzų samdiniai ir XVIII amžiuje - Napoleono kareiviai. Nors pats imperatorius buvo įsakęs saugoti patalpą, jo generolai neklausė ir pavertė tą vietą į arklides, o dar vėliau - į šieno saugyklą.
Tačiau ir pusiau sužalota "Paskutinė vakarienė" palikdavo neišdildomą įspūdį. XVI amžiuje Milaną užgrobęs Pancūzijos karalius Francas I buvo tiesiog sužavėtas ir užsimanė pergabenti "Paskutinę vakarienę" į Paryžių. Jis siūlė didžiulius pinigus tam, kuris ras būdą nugabenti freską į Prancūziją. Šis projektas neįgyvendintas vien dėl to, kad niekas jo nesiėmė.
1943 metų bombardavimai beveik sunaikino valgyklą, o freska išliko per stebuklą. Vėliau "Paskutinė vakarienė" buvo restauruojama. Restauracijos buvo daromos ir anksčiau, tačiau jos nebuvo sėkmingos; paskutinioji buvo atlikta pasinaudojant šiuolaikiškiausiais metodais ir turėjo vienintelį tikslą - išgelbėti freską nuo visiško išnykimo.
Nepaisant to Leonardo da Vinčio "Paskutinė vakarienė" ir dabar jaudina ir stebina žmones. Šioje freskoje iš naujo sprendžiama perspektyva: visa erdvė traukiasi į gilumą, o iš ten sklinda šviesa, kuri aiškiai krinta ant stalo, suteikdama figūroms apčiuopiamą kūniškumą. Į Jėzaus figūrą nukreiptos visos kompozicinės linijos: apaštalų gestai ir žvilgsniai, kurie savo ruožtu ryškiai charakterizuoja kiekvieno iš jų psichologinę reakciją į Kristaus ištartus žodžius.
Dar niekada ši šventa scena neatrodė tokia artima ir tikroviška. Gal pirmą kartą vienuolius nustebino tai, kaip tikroviškai pavaizduotos visos detalės, indai, drabužių klostės. Tada, kaip ir dabar, daugelis vertino freską pagal jos tikroviškumą. Tačiau tokia galėjo būti tik pirmoji reakcija. Čia nebuvo nieko panašaus į ankstesnius šią sceną vaizduojančius kūrinius. Tradiciškai apaštalai sėdėdavo ratu apie stalą ir tik Judas būdavo atskirtas nuo kitų.
Kai pamirštame kompozicijos grožį, prieš mūsų akis staiga atsiveria tikrovės fragmentas, toks pat įtikinamas ir stulbinantis, kai Mazačio darbuose. Iš kairė į dešinę per visą paveikslą driekiasi stalas su valgiais. Už stalo grupėmis po tris sėdi dvylika apaštalų su Kristumi centre. Apaštalai energingai bendrauja tarpusavyje. Apie ką kalba šis paveikslas?
Rusų menotyrininkas V. Lazarev sako: "Paskutinė vakarienė" - brandžiausias ir labiausiai išbaigtas Leonardo kūrinys. Šiame darbe jis išvengė viso to, kas galėjo užgožti pagrindinį jo pavaizduotą veiksmą... Pagrindinis Leonardo sau iškeltas uždavinys - realus sudėtingiausių psichinių reakcijų atvaizdavimas išgirdus Kristaus žodžius: "Iš tiesų sakau Jums, vienas iš jūsų mane išduos". Kiekvienas iš jo mokinių yra traktuojamas individualiai..." Tačiau sunku patikėti, kad "pagrindinis uždavinys" toks seklus - duoti "psichinę" Kristaus mokinių reakciją. O ir kas mums iš to?
Kitas menotyrininkas M. Gukovskij rašo: "Pasmerktas tragiškai žūčiai Kristus yra kupinas ramios išminties ir meilės žmogui, dėl kurio jis pasirengęs iškęsti mirtiną kančią. Jo nuostabi ir paprasta galva išnyra nežemišku pavidalu atviro lango fone, o rankos meiliai ir pasiaukojamai leidžiasi ant stalo. Ir kaip baisus kontrastas - niūrus ir žiaurus Judas... Jo galva pasvirusi atgal, ji panirusi klampioje tamsoje, kuri tragiškai(?) pabrėžia aštrius bruožus, plėšrią, kablio formos nosį ir piktą žvilgsnį iš padilbų. Besąlygiškam ir pasiaukojam tarnavimui tiesai, kurios kankiniu buvo ir pats Leonardas, priešpastatytas šaltas, egoistiškas išskaičiavimas..."
"Rūstumas ir žiaurumas" dar nėra pakankami, kad galėtume apkaltinti žmogų savanaudiškumu. Negalim to daryti ir dėl "plėšrios" nosies ar "pikto" žvilgsnio... Toliau jis sako:
"Skirtinga apaštalų reakcija pabrėžia ir paaiškina visą tragišką prarają tarp Kristaus ir Judos. Jie prisiekia (?) būti ištikimi mokytojui, tačiau nei vienas neras drąsos užstoti jį mirties valandą. Tik vienas išsiskiria iš šios tragiškos grupės - apaštalas Tomas..."
Tai, kad Kristus atėjo išgelbėti žmones, o Judas, atrodo, nelabai pelningai jį pardavė, yra žinoma iš Šventojo Rašto. Leonardas tai iliustruoja? Niekas neužstojo? Petras nukirto ausį vyriausiajam kunigo tarnui, kas buvo beprotiškai drąsu dešimties priešų apsuptyje. "Išsigandusių" apaštalų grupė? Bet žvelgiant į paveikslą matome, kad niekas neišsigando..
Kompoziciškai paveikslas išskiria Kristų centre ir keturias grupes apaštalų - po tris kiekvienoje. Visos perspektyvinės linijos sueina virš Kristaus galvos. Jis yra ir pati aukščiausia figūra - nors ir sėdi, bet yra beveik to paties aukščio, kaip ir stovinčios. Pati žemiausia figūra yra Judas. Jis toje pačioje eilėje kaip ir visi, tačiau pavaizduotas pasisukęs į kairę.
Abi Kristaus plaštakos - ant stalo. Į mus delnu į viršų tiesiasi kairioji ranka, pirštai liečia stalą, bet pats delnas - virš jo: iš jo tarsi rieda Kristaus žodžiai. Tuo pačiu metu šis delnas yra pasirengęs priimti mūsų žodžius. Iš riešo viršun ir į stiklinę liejasi neįtikėtinai plati (pusantro piršto pločio) kraujo srovė. Dešinė plaštaka su plačiai išskėstais, įtemptais ir pusiau sulenktais pirštais energingai juda į mus... po ja nieko nėra.
Nors kraujas liejasi srove, Kristus sėdi nors ir liūdnas, bet ramus. Keista, kad aplinkiniai (išskyrus Jokūbą) nekreipia į tai jokio dėmesio: niekas neskuba perrišti rankos. Vietoje to audringai kažką aptarinėja. Pacituosim evangeliją pagal Matą (26 sk.):
"Pradėjus valgyti, jis tarė: "Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos". Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: "Nejaugi aš, Viešpatie?" Jis atsakė: "Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti". Jo išdavėjas Judas paklausė: "Nejaugi aš, rabi?!" Jis atsakė: "Taip, tu!" Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams tardamas: "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas". Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: "Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti".
Žodžiai "Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: "Nejaugi aš, Viešpatie?" nelabai atitinka tą audringą nuotaiką, kurią apaštalai išreiškia paveiksle. Valgantys Kristaus laimintą duoną, valgo jo kūną: Mokytojo savybės tampa jų savybėmis. Kai mokiniai geria kraują-vyną, tai jie įsisavina Naujojo Testamento esmę, nes pagal seną tikėjimą kraujas buvo materiali sielos išraiška. Dešinioji Kristaus ranka staigiu judesiu siunčia į priekį Naująjį Testamentą, kurio pamokslus paskelbė kairioji ranka ir jos kraujas. Jis klausia apaštalų, ar šie priima ir gali juos įgyvendinti, nes vienas iš jūsų ne tik nesutinka su manimi, bet ir mane išduos. Apie tai kalba ir Kristaus poza: jo galva ir rankos sudaro platų trikampį, kurio kraštinėmis į kairę ir dešinę rieda atsitrenkiantys į apaštalus ir svaidantys juos į šonus, žodžiai. Vieni pasipiktinę - to negali būti! O kiti pasirengę nubausti išdaviką. Kairysis Mokytojo delnas priima mokinių atsakymą. Tai, ką jis išgirdo ir pamatė, sukėlė jam liūdesį, nes jis pamatė jų silpnumą. Jis nuleidžia galvą, pripažindamas jo iššūkį priėmusio teisumą. Tą atsakymą jam davė Judas.
Kairioji Judo ranka ir petys atkartoja atsilošusį Joną, tačiau su patikimai į stalą atremta dešiniąja ranka sudaro žemą ir pastovų trikampį. Judas yra neaukštas, pakumpęs ir beveik išsigimėliškos kūno sudėties. Juoda plaukų sruoga ir ruda barzda, atviras, galingas kaklas, po kakta paskendusios akys ir kreiva bei ilga nosis - net iki apatinės lūpos. Apatinė Judo lūpa ryžtingai atkišta į priekį, jo barzda aštri, o skruostai - susiraukšlėję. Judo įvaizdis ryškiai kontrastuoja su kilniu Petru, kuris yra į dešinę nuo jo. Tačiau svarbiausia - Judo rankos. Tai jos atsako Mokytojui. Dešinėje rankoje ne maišelis, ir ne trisdešimt sidabrinių - ten svarus maišelis su pinigais. Kairioji Judo ranka tiksliai atkartoja kairiosios pagrindinio personažo rankos gestą: lygiai taip pat guli ant stalo, taip pat įtempti pusiau sulinkę pirštai ir toks pat energingas judesys Kristaus plaštakos link vedančia linija. Jose - Judo atsakymas. Juda sako, kad pinigai - tai valdžia, jėga, garbė ir orumas. Ir gyvenimas. Tik juos turintis turi teisę mokyti žmones. Tavoji auka nieko neišgelbės, žmonės kaip buvo nuodėmingi, taip ir liks, nes nuodėmė - ne bėda. Bėda yra skurdas, neturtas ir priklausomybė. Tu kvieti iškelti dvasines vertybes aukščiau materialių. Norėdamas amžino gyvenimo kvieti dalintis turtu su neturčiais; priimti pagrindines tiesas - mylėti Dievą, mylėti artimą, kaip patį save. Bet kam mums amžinas gyvenimas? Ne, mylėk save ir savo gerbūvį, didink savo turtus! Tik nuosavybė ir pinigai užtikrins tau orų gyvenimą, pasitikėjimą savimi ir aplinkinių pagarbą bei laisvę. Pažiūrėk į žmonės už savo nugaros, į storus jų pilvus, apvalius skruostus ir putlias lūpas, - aš kalbų jų vardu. Pažiūrėk į žmones už vienuolyno sienų ir tu įsitikinsi, kad aš esu teisus. Atkreipk dėmesį į bejėgius savo mokinius, į tą naivių žmonių grupelę. Argi jų kūnuose jėga, o galvose - tiesa?
Kaip dailininkas patvirtina tai, kas pasakyta? Sėdintis Kristus aukščiau visų, perspektyvos linijos sueina virš jo galvos, jis sėdi šviesiame atidarytų durų fone. Už jų - atvira erdvė. Dailininkas pabrėžia ir atskiria aukštus dvasinius principus, tačiau įsitikinęs, kad jie neras palaikymo, jie naivūs, negyvi ir jų laukia tokia pat žūtis, kaip ir artėjanti paties Mokytojo mirtis (Kristaus akys yra horizonto linijos lygyje ir netrukus jis pats ir jo mokymas žus). Judas kalba iš dvasinių žemumų, tačiau ši žemiška žemuma yra jo pusėje.
Savo knygoje "Leonardo pasaulis" Robert Walles rašo: "Iš dviejų problemų, su kuriomis per amžius susidurdavo "Paskutinės vakarienės" autoriai, Judo atskyrimą Leonardas išsprendė paprasčiausiai. Jis patalpino Judą iš tos pačios stalo pusės, kaip ir kitus, tačiau atskyrė jį psichologine vienatve, kuri kur kas labiau gniuždo, nei tiesiog fizinis pašalinimas. Rūstus ir susikaupęs Judas pasitraukė nuo Kristaus. Jame matosi amžina kaltės ir vienatvės žymė".
Judas sėdi kartu su visais kaip apaštalas tarp apaštalų. Kristus vienišas o todėl ir liūdnas, tačiau labiausiai vienišas yra Judas. Iš čia toks pasitikėjimas savimi. Ir jo kaltės nėra , kadangi kalba eina ne apie išdavystę, bet apie žmonių sielų išgelbėjimą. Nes patys žmonės mažiausiai tuom rūpinasi. Ši freska kupina dramatizmo ir nerimo. Kaip anksčiau Džotas, Leonardas grįžo prie Evangelijos teksto ir bandė įsivaizduoti, kaip gi viskas atrodė po to, kai Jėzus ištarė: "Iš tiesų sakau Jums, vienas iš jūsų mane išduos". Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: "Nejaugi aš, Viešpatie?" (Mt 26, 21-22).
Šis klausinėjimas ir gestai teikia scenai judesį. Kristus ką tik ištarė lemtingus žodžius. Išgirdę pranašystę, šalia sėdėjusieji atšoko nuo juos apėmusio siaubo. Kai kurie bandė ginti savo meilę ir nekaltumą, kiti svarstė, ką turėjęs galvoje Viešpats, dar kiti žvelgė į jį, tarsi laukdami paaiškinimo. Visų nekantriausias Simonas Petras palinko prie Jono, sėdinčio Kristaus dešinėje. Kažką šnibždėdamas Jonui į ausį nejučiomis pastumia Judą į priekį. Judas nėra atskirtas nuo kitų mokinių, bet tuom ir atskiriamas. Jis vienas negestikuliuoja ir neklausinėja, palinkęs žvelgia įtariai ir lyg piktai, tuom sudarydamas dramatišką priešpriešą Jėzui, kuris sėdi ramus ir susikaupęs pačiame sąmyšio viduryje.
Bet ir šis pasiekimas dar neišsemia tikrosios kūrinio didybės. Be techninių dalykų - kompozicijos, piešinio, mus žavi gili Leonardo įžvalga vaizduojant žmonių elgesį ir reakcijas, ir jo vaizduotės jėga, pateikusi mūsų akims šią sceną. Vienas liudininkas pasakoja, dažnai matydavęs Leonardą, tapantį "Paskutinę vakarienę". Jis užlipdavęs ant pastolių ir kiaurą dieną stovėdavęs sukryžiavęs rankas, kritiškai vertindamas savo atliktą darbą, ir tik po to imdavęs tapyti. Taigi mums jis paliko tų apmąstymų rezultatą ir net apnykusi "Paskutinė vakarienė" yra vienas didžiausių žmogaus genijaus sukurtų darbų.

Išnagrinėkim apaštalų reakcijas, nors po to kas pasakyta tai jau nieko nereiškia

12 11 10 9 8 7 Kristus 1 2 3 4 5 6

1. Durų angoje, šviesiame fone matome Tomą. Dešinioji plaštaka sugniaužta, o rodomasis pirštas rodo į viršų: "Dievas neleis atsitikti tokiam nusikaltimui".
2. Jokūbas su siaubu žvelgia į iš riešo trykštantį Naujojo Testamento kraują. Plačiai išskėstos rankos ir atviri delnai sulaiko Kristaus žodžius ir mėgina atitverti nuo jų stovinčius už nugaros.
3. Pilypas spaudžia pirštus prie krūtinės o veide - malda: "Tikėk man, aš to nepadaryčiau".
4. Abiem rankomis priima Kristaus žodžius ir žvilgsniu klausią pas Simoną: "Argi gali būti tai, ką jis kalba?"
5. Simonas dešiniu delnu priima Kristaus žodžius ir klausia 6-ojo.
6. Abu Mato delnai atsukti į Kristų - tarsi grąžinami atgal jo žodžiai "Tai neįmanoma!"
7. Jonas. Pirštai sugniaužti ir guli ant stalo, išreikšdami kančią ir silpnybę. Jis staigiai pasisuko dešinėn, o akys primerktos. Galva bejėgiškai nusviro ant pečių.
8. Petras. Evangelijoje pagal Joną dar sakoma: "Vienas mokinys, kurį Jėzus labai mylėjo, buvo prisiglaudęs prie krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: "Sužinok, apie kurį jis kalba" (Jn 13, 23-24). Dešinėje rankoje - peilis. Jis pasirengęs nužudyti išdaviką.
9. Judas. Tai pastovi žema jėga, įsitikinimas savo teisumu, ryžtingumas ir energija.
10. Delnai krūtinės aukštyje: "Kas gi išdavikas?" Žvilgsnis krypsta į peilį.
11. Dešinė ranka ant 10-ojo apaštalo peties. Jis sutinka su juo ir priima Kristaus žodžius.
12. Baltramiejus ryžtingai stojas ir yra pasiryžęs veikti.

Dešinioji apaštalų grupė nepriima išdavystės, kairioji - priima tokią tikimybę ir yra kupina pasiryžimo nubausti išdaviką. Iš to, kaip stipriai ir pilnai atidengdamas langą pasviro Jonas - galima spręsti apie Kristaus tiesos šviesą, o lango fone esantis Tomas nepasitiki savimi, jis pasitiki Dievu. Iš to, kad dešinėn pasviro Jokūbas, kaip pasimetė ir ėmė blaškytis kiti mokiniai aiškėja Leonardo mintis, kad apaštalai - tik silpni žmonės ir pasiaukojimo bei išgelbėjimo idėjos, Kristaus Naujojo Testamento tiesos nebus įgyvendintos ir jo auka - beprasmė. Tame yra Kristaus nusiminimo priežastis. Ir tuo pačiu pats dailininkas atiduoda duoklę aukštiems siekiams ir žemiškajam Dievui.

© 2002-2003 С.М.Сандомирский
В. Лазарев. Фреска "Тайная Вечеря" Леонардо да Винчи"
E.H. Gombrich / Meno Istorija / Alma Littera / Vilnius
/ 1997

2008 m. birželio 16 d., pirmadienis

Šventasis Arnoldas Janssenas

Romos Katalikų bažnyčios kunigas, Dievo žodžio bendruomenės misijos steigėjas Šventasis Arnoldas Jansenas gimė 1837 metų lapkričio 5 dieną Vokietijos Goch mieste, prie pat Olandijos sienos prekių vežėjo Gerhardo Janseno ir Anos Katarinos šeimoje. Arnoldas Jansenas buvo antras vaikas Jansenų šeimoje. Kartu su juo augo penki broliai ir dvi seserys. Nuo pat vaikystės tėvai įskiepijo jam gilų katalikiška tikėjimą. Tėvas Gerhardas dažnai primindavo vaikams apie Bažnyčios stoką kitose šalyse, apie misijas Indijoje ir nesėkminga krikščionių pasidalijimą Vokietijoje. Nuo spalio iki balandžio mėnesio jie kartu kalbėdavo rožinį dėl visuotinės Bažnyčios ir visada užbaigdavo jį malda iš Jono Evangelijos:

„Pradžioje buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą,
ir Žodis buvo Dievas.“

Nuo to laiko Arnoldas Jansenas visą gyvenimą išliko ištikimas Rožinio maldai ir ypatingai mylėjo Dievo Žodį bei Eucharistiją. Tėvas išmokė ištikimybės Šventajai Dvasiai.
Į kunigus įšventintas 1861 metų rugpjūčio 15 dieną Miunsterio diecezijoje. Paskirtas mokyti gamtos mokslų ir matematikos į Bocholt (Vestfalija) vidurinę mokyklą. Buvo griežtas ir teisingas mokytojas. Dėl gilaus pasišventimo Šventajai Jėzaus širdžiai paskirtas Diecezijos apaštališkos maldos vyresniuoju. Didžiąją laisvalaikio ir atostogų dalį jis paskirdavo maldos stiprinimui parapijoje ir vokiškai kalbančiose šalyse. Šis apaštalavimas padrąsino jį atsiverti kitų denominacijų krikščionims. Jansenas daug meldėsi dėl Vokietijos krikščionių suvienijimo. Augo supratimas, kad Bažnyčios misija turi plėstis į visą žmonių giminę.
Palengva jis vis labiau įsitikino, kad dvasiniai žmonių poreikiai peržengia diecezijos ribas ir iššaukė susirūpinimą dėl universalios Bažnyčios misijos. Jis nusprendė pašvęsti save Vokietijos bažnyčios atgaivinimui ir mesijinei atsakomybei. Su šia mintimi 1873 metais pasitraukė iš mokytojo pareigų ir 1874 metais išleidi pirmąjį „Mažąjį Šventosios Širdies Pasiuntinio“ numerį. Tai buvo patrauklus mėnesinis žurnalas, pateikiantis žinias apie misijų veiklą ir skatino vokiškai kalbančius katalikus pagelbėti misijų veikloje.
Tuo metu Vokietijoje buvo sunkus laikas Katalikų Bažnyčiai. Kancleris Otto von Bismarkas ėmėsi kampanijos „Kulturkampf“ („Kova už kultūrą“) ir išleido visą antikatalikiškų įstatymų seriją. Daugelis kunigų ir vyskupų buvo suimti ir ištremti. Šioje chaotiškoje situacijoje Jansenas pasiūlė, kad daugelis išvarytų kunigų keliautų į užsienio misijas arba padėtų šias misijas parengti. Lėtai ir užtikrintai su nedideliu Honkongo apaštališkojo vikaro pritarimu Jansenas suprato, kad Dievas pašaukė jį įveikti šią sunkią užduotį. Daugelis sakė, kad jis nėra tinkamas šiam darbui, kiti tvirtino, kad ne tie laikai. Arnoldas atsakydavo: „Dievas išbando mūsų tikėjimą pasiūlydamas visiškai naujus sprendimus kaip tik tuo metu, kai Bažnyčioje viskas griūva“.

Arkangelo Mykolo Misijų namai

1874 metų gruodžio mėnesį Rormundo vyskupas J. A. Paredis rašė: „Pas mane buvo rektorius iš Kempeno Jansenas. Tik pagalvokite, jis nori pastatyti misijų namus – ir jis yra beturtis. Jis arba kvailus arba šventas“. Su daugelio vyskupų pritarimu ir pagalba Jansenas nupirko žemės plotą Steyl (Nyderlandai) ir 1875 metų rugsėjo 8 dieną įsteigė misijų namus, kuriuos pavadino „Arkangelo Mykolo Misijų namais“. Per kelis metus čia misijoms pasirengė seminaristai, kunigai ir vienuoliai. Iš čia 1879 metų kovo 2 dieną į Kiniją išsiųsti pirmieji du misionieriai – Jozefas Freinademetsas (Joseph Freinademetz) ir Jonas Anceris (John Anzer).
Reikėjo statyti naujus pastatus, nes studentų skaičius augo. Steyl publikacijos padėjo skelbti pašaukimus ir rasti tam būtinas lėšas. 1876 metų sausio mėnesį Arnoldas Jansenas atidarė savo spaustuvę. Ši spaustuvė gana greitai tapo labai populiari – čia dirbo gerai apmokyti Broliai. O po 25 metų mėnraštis „Stadt Gottes“ (Dievo Miestas) jau buvo leidžiamas 200 000 egzempliorių tiražu, o Šventojo Mykolo kalendorius – daugiau nei 700 000 egzempliorių tiražu. Šios publikacijos lėmė susidomėjimą užsienio misijomis Vokietijos Bažnyčios ribose. Arnoldas Jansenas pradėtas vadinti „misijų animatoriumi“. Tūkstančiai pasauliečių aukojo savo laiką ir pastangas misijų išplitimui vokiškai kalbančiose šalyse platindami Janseno spausdintus žurnalus. Nuo pat pradžių naujoji kongregacija vystėsi kaip Brolių ir Kunigų bendruomenė.
Ilgainiui spaustuvė išgarsino Steyl, kaip misionieriško įkvėpimo centrą. Tėvas Jansenas buvo jėzuitiškų dvasinių pratybų pradininkas vokiškai kalbančiose šalyse. Kiekvienais metais šiose pratybose dalyvavo tūkstančiai šventikų ir pasauliečių, kurie parsinešdavo namo maldos dvasią. Be to kiekvienas parsinešdavo namo kelis rožinius. Ko gero mažai pasaulyje žmonių padovanojo tiek rožinių, kiek Arnoldas Jansenas !
Ne visi, kurie beldėsi į Steyl duris su troškimu padėti misijoms, norėjo tapti pašvęstaisiais. Daugelis iš jų troško savo darbu prisidėti prie misijų sėkmės. Arnoldas Jansenas mielai juos priimdavo, netgi jei tai nebuvo jo plano dalis. Taip atsirado Broliai. Arnoldas Jansenas suteikdavo techninį ir profesionalų išsilavinimą ir vėliau paskirdavo į atsakinga pareigas. Tokiu būdu jis sukūrė naują ne pašvęstųjų brolių bendruomenę. Šios Bendruomenės darbas ir maldos ypatingai prisidėjo prie misionieriškų bendruomenių augimo, užtikrino tiek materialinę, tiek dvasinę misijų veiklą. Čia, kaip ir kitose srityse Arnoldas Jansenas buvo pionierius ir suprato, kad Dievas veda jį ypatinga kryptimi.
Pirmajame Generalinės Kolegijos vyresniųjų susirinkime 1885 metais bendruomenė įvardijo save, kaip vienuoliška kongregacija, kurią sudaro pašvęstieji ir broliai ir pasivadino „Dievo Žodžio Bendruomene“ (Societas Verbi Divini, SVD). Savo tikslu laikė Evangelijos skleidimą nekrikščioniškose tautose. Pats Arnoldas Jansenas išrinktas pirmuoju generaliniu vyresniuoju.

Moteriškos kongrgacijos

Savanorių tarpe buvo tiek vyrai tiek moterys. Praktiškai nuo pirmos dienos bendruomenėje tarnavo moterų grupė, kurioje buvo palaimintoji Marija Helena Štolenverk (Maria Helena Stollenwerk, beatifikuota 1995 metų gegužę). Bet jos norėjo tarnauti kaip vienuolės – seserys. Ištikima ir pasiaukojanti tarnystė bei pripažinimas, kad moterys vaidina svarbų vaidmenį misijose paskatino Arnoldą 1889 metų gruodžio 8 dieną įsteigti „Šventosios Dvasios Misijos seserų“ (jos vienuolės vadinamos „Šventosios Dvasios tarnaitės seserys“) kongregaciją. Pirmosios seserys išvyko į Argentiną 1895 metais.
1896 metais Jansenas atrinko kelias seseris dar vienai atšakai - 1896 metų rugsėjo 8 dieną įkūrė uždarą „Šventosios Dvasios Adoracijos seserų“ („Šventosios Dvasios nuolatinės adoracijos tarnaitės- seserys“) kongregaciją. Pagrindinė šių seserų misija – nenutrūkstama Švenčiausiojo Sakramento adoracija, malda dieną ir naktį palaikant dvi aktyvias misijų kongregacijas.

Dvasingumas

Arnoldas Jansenas mirė 1909 metų sausio 15 dieną. Tuo metu jam buvo 71 metai, 2 mėnesiai ir 10 dienų. Išorinė Steyl sėkmė nebuvo svarbiausia jos steigėjo gyvenime. Visų pirma jis troško, kad bendruomenės ir broliai bei seserys meile ir drąsa atsilieptų į Dievo valią. Sekimas Dievo valia buvo pagrindinis viso jo gyvenimo tikslasArnoldas Jansenas sprendimus priimdavo ne greitai, pageidaudavo surinkti visą būtiną informaciją ir konsultuotis su kompetentingais žmonėmis. Bet kai tik suprato, kad šis projektas - Dievo valia, drąsiai žengė pirmyn ir nekreipė dėmesio į kritiką bei įvairias nuomones. Savaime suprantama, kad jį jaudino svetimi komentarai ir nuomonės, bet jis tai priimdavo, kaip privalomą iškęsti. Tai buvo jo kelias sketi nukryžiuotąjį Kristų.
Jis dažnai cituodavo laiško Žydams ištrauką: „Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd. 10; 7) ir stengėsi įgyvendinti tai savo gyvenime. Pirmiesiems misionieriams Kinijoje jis sakė: „Eikite į Kinija. Jūs nežinote, ką Dievas rengia Jums; ar atneš jūsų pastangos vaisų ar ne... Susidurkite su ateitimi, kurios nepažįstate, su tikėjimu. Eikite į šį nuodėmingą pasaulį, laikydamiesi mylinčio Dievo rankos“ („Mažasis Pasiuntinys“ Nr. 6, 1879. Pamokslas Tėvo Anzero ir Freinademeco išvykimo ceremonijos metu).
Tai buvo nuoširdus palinkėjimas dar ir dėl to, kad jis pats stengėsi gyventi tokiu būdu. Faktiškai tie žodžiai yra Arnoldo Janseno dvasingumo raktas. Meilė Triasmeniam Dievui buvo aukščiau visko.
Antroji mėgiama Janseno citata buvo iš Jono Evangelijos: „ Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. (Jn3;16). Jis su džiaugsmu stengėsi įgyvendinti Dievo planą pasidalinant savo gyvenimu su visa žmonija. Tai buvo jo apaštališko entuziazmo, dvasingumo ir gyvenimo prasmės šaltinis.
Šventasis Arnoldas Jansenas ypatingai sekė Biblijiniu gyvenimo būdu, o jo santykis su Trejybe buvo be galo gilus ir asmeniškas. Jis nebuvo geras oratorius, bet liudininkai teigia, kad kai Jansenas kalbėdavo tikėjimo temomis, tapdavo ypatingai įkvėptas. Daugelis charakterizavo Arnoldą Janseną kaip „žmogų, kuris nuolat gyvena Dievo akivaizdoje“. Tie žmonės, kurie jį supo ir visa jų prigimtis jam liudijo apie Dievo buvimą. Nuo to laiko, kai jis buvo gamtos mokytoju – visa gamtos įvairovė, Visatos begalybė, spalvų grožis – viskas liudijo Dievo buvimą. Netgi žmogaus rankomis sukurti stebuklai ir žmonių akys kalbėjo jam apie Dievą ir apie tai jis nuolat kalbėdavo savo konferencijose. Jis sukūrė maldą, kurią garsiai skaitydavo kiekvieną valandos ketvirtį – toks buvo jo Dievo šlovinimo būdas. Šio pavyzdžio laikėsi ir visi Kongregacijų nariai.
Toks artumas Trejybei, kuri gyvena kiekviename padėjo jam atverti širdis visiems. Nes jis Dieve jis rado žmogiškumą. Jo kelias į Dievo širdį ėjo per praktinę Meilės žmonėms išraišką. Savo dvasinio gyvenimo rezultatą jis apibendrino žodžiais „Leiskite Trejybei karaliauti Jūsų širdyse ir visų žmonių širdyse“.
Visas jo gyvenimas užpildytas nuolatine Dievo valios paieška, didžiuliu tikėjimu Dievo Apvaizda ir sunkiu darbu. Po jo mirties Kinijoje, Italijoje, Argentinoje, Austrijoje, Brazilijoje. Papua Naujojoje Gvinėjoje. JAV, Čilėje, Japonijoje ir Filipinuose dirbo 430 kunigų, 600 vienuolių, 450 misionierių ir adoracijos seserų. Dievo žodžio bendruomenė turėjo 6 mokymo įstaigas. Šis darbas buvo laiminamas nuolatiniu ir nenutrūkstamu jo įsteigtų bendruomenių augimu: daugiau nei 6000 Dievo Žodžio misijų aktyviai veikia 63 šalyse, dirba daugiau nei 3800 Šventosios Dvasios seserų ir daugiau nei 400 Šventosios Dvasios Nuolatinės Adoracijos seserų.
Šiuo metu visuose kontinentuose dirba daugiau nei 10000 didžiulės Arnoldo Janseno šeimos narių.

Beatifikacijos apžvalga

Beatifikacijos byla pradėta 1935 metais.
Informatyvinis Rormond (Nyderlandai) procesas pradėtas 1938 metų lapkričio 28 dieną.
Dekretas apie įvedimą į bylą 1942 metų liepos 10 dieną.
Procesas “super miris” pradėtas Trire (Vokietija) 1944 metų sausio 18 dieną.
Ypatingąjį posėdį “in specie”, pradėtą 1972 metų spalio 10 dieną, tų pačių metų lapkričio 28 dieną palaikė Plenarinis Susirinkimas.
1973 metų gegužės 10 dieną išleistas dekretas dėl Didvyriškų Ypatybių.
1973 metų liepos 6 dienos dekretu, po dviejų procesų Triro Kurijoje paskelbta apie stebuklo buvimą.
1975 metų sausio 14 dieną surengtas specialus Teologų Konsultantų suvažiavimas dėl stebuklo.
1975 metų gegužės 23 dieną paskelbta apie beatifikacijai reikalingų stebuklų patvirtinimą
1975 metų spalio 19 dieną Popiežius Paulius VI paskelbė Armoldą Janseną Palaimintuoju.

Kanonizacijos patvirtinimas

Kanonizacijai pateikta Pamelos Avenaloza išgijimo byla. Nuo 1999 metų birželio 25 iki spalio 20 dienos Filipinų Apaštališkasis Baguajo Vikariatas vykdė parapinę apžvalgą. 2000 metų balandžio 7 dieną šią apžvalgą patvirtino Šventųjų Reikalų Kongregacija.
2000 metų rugpjūčio mėnesį Apaštališkasis Baguajo Vikariatas vykdė papildomą apžvalgą, kuri patvirtinta 2000 metų lapkričio 17 dieną.
Medicininėmis konsultacijomis tirtas 2002 metų balandžio 18 dienos įvykis. Nustatyta, kad „rimta kaukolės smegenų trauma su epiduralinės hematomos susidarymu dešinėje pusėje, gili koma su centrine asfiksija, endokrinaline hipertenzija ir maumenėlio lūžiu“ išgydyta greitai, visiškai, be pasekmių ir moksliškai nepaaiškinamu būdu.
2002 metų spalio 18 dieną įvyko konsultacinis teologų pasitarimas, o lapkričio 19 dieną – kardinolų ir vyskupų posėdis dėl galimybės teigti, jog buvo stebuklas. Abeijų pasitarimų reakcija buvo teigiama.
2002 metų gruodžio 20 dieną dalyvaujant Popiežiui Jonui Pauliui II paskelbtas dekretas apie stebuklą.

Kanonizavimas

„Tautos ateis prie tavo šviesos
ir karaliai prie tavo tekančio spindesio“. (Iz 60: 3).

Pranašiškas naujosios Jeruzalės vaizdas, skleidžiantis Dievo šviesą visiems žmonėms labai ryškiai iliustruoja Šventojo Arnoldo Janseno gyvenimą ir nenuilstamą apaštalavimą. Jis su užsidegimu vykdė kunigišką darbą, skleisdamas Dievo Žodį masinės informacijos priemonių, ypatingai spaudos pagalba.
Jis nesibaimino kliūčių. Jis mėgo kartoti: „Gerosios Naujienos skelbimas yra pirma ir svarbiausia Meilės artimui išraiška“. Dabar jis iš Rojaus padeda tikinčiai šeimai ištikimai keliauti tomis gairėmis, kurias jis paliko liudyti nuolatinę Bažnyčios Evangelizacijos misijos vertę“
Jonas Paulius II (homilija per Arnoldo Janseno paskelbimą šventuoju 2003 metų spalio 5 dieną).
Arnoldas Jansenas ir Jozefas Freinademecas kanonizuoti 2003 metų spalio 3 dieną. Tai paskelbė popiežius Jonas Paulius II. Jansenas kanonizuotas po to, kai Filipinuose stebuklingai pasveiko dviračiu važiavusi ir galvos traumą patyrusi paauglė,. Gydytojai nedavė jam jokių vilčių, tačiau po maldų į palaimintąjį Janseną ji pasveiko.
Katalikų Bažnyčia mini Arnoldą Janseną sausio 15 dieną.

Dievo Žodžio Bendruomenė

(Societas Verbi Divini, SVD), - katalikų vienuolių kongregacija. Pagrindinė veiklos kryptis – misionieriška veikla ir tautų evangelizacija. Kongregacija leidžia krikščionišką literatūrą dirba krikščioniško švietimo srityje.
Pirmąjį savo veiklos dešimtmetį tai buvo pasauliečių ir šventikų susivienijimas, o pasauliečių gyvenimą bendruomenėje reguliavo dominikonų terciarijų įstatai. Nuo 1884 metų bendruomenė performuota į vienuolišką kongregaciją ir jos nariai privalėjo duoti vienuolių įžadus. 1905 metais kongregacijos įstatus patvirtino Šventasis Sostas.
20 amžiaus pradžioje Societas Verbi Divini buvo daugiau nei 2000 žmonių. Pirmoji misija įsteigta 1882 metais Pietų Kinijoje. Amžių sandūroje organizuotos misijos Pietų Amerikoje, Afrikoje, Naujojoje Gvinėjoje, Filipinuose ir Japonijoje. 1920 metais Societas Verbi Divini JAV pietuose įsteigė specialią seminariją afroamerikiečiams.
Bendruomenės nariai užsiima mokslu – daugiausia etnografija ir antropologija. Žymų indėlį čia įnešė austrų etnografas Vilhelmas Šmitas, įkūręs Šveicarijoje Antropologijos institutą.
20-ųjų praėjusio amžiaus metų pradžioje Societas Verbi Divini dalyvavo Šventojo Sosto pagalbos akcijoje Pavolgio badaujantiems.
2006 metais kongregacijoje buvo 6102 vienuoliai, iš jų 3721 kunigas. Kongregacijai priklauso vienuolynai 67 šalyse. 2006 metais Societas Verbi Divini vadovu 6 metams perrinktas filipinietis Antonio Pernia.

Šventasis Arnoldas – Aludarių globėjas

,
Šventas Arnoldas gimė 580 metais žinomoje Austrijos šeimoje. Dar tais laikais austrai garsėjo kaip alaus mėgėjai ir buvo geri aludariai. Alus jau tada buvo garbinga Austrijos tradicija ir jaunasis Arnoldas tuo didžiavosi.
Jaunystėje jis tapo kunigu, o sulaukęs 32 metų įšventintas į vyskupus. 612 metais jis jau žinomas, kaip „Arnoldas, Metz`o vyskupas“ (Metz`as yra Prancūzijoje).
Sakoma, kad savo gyvenimą jis pašventė valstiečių apsaugai nuo susirgimų, kuriuos sukelia nevirintas vanduo. Tuo metu gerti vandenį iš natūralių vandens šaltinių buvo nesaugu, ypač jei tie šaltiniai buvo miestų ir kaimų apylinkėse. Tuo tarpu alus buvo gana saugus gėrimas. Todėl Arnoldas nuolat primindavo tai savo parapijos tikintiesiems. „negerkite vandens, bet gerkite alų“ – perspėdavo Arnoldas, susirūpinęs dėl to pavojaus, kurį keldavo užterštas vanduo. Jis manė, kad užterštas vanduo sukelia ligas, kai tuo tarpu alaus gamyboje reikalingas virinta vanduo buvo kur kas saugesnė alternatyva. Legenda byloja, kad Arnoldas nutraukė maro epidemiją panardindamas nukryžiuotąjį alaus raugo katilą, taip įtikindamas žmones gerti vien alų iš palaiminto katilo. Jam priskiriami šie žodžiai: „Alus atėjo į šį pasaulį iš Dievo meilės ir žmogaus prakaito“. Žmonės mylėjo ir gerbė vyskupą Arnoldą.
627 metais pasitraukė į vienuolyną prie Remiremonto (Prancūzija), ten 640 metais mirė ir buvo palaidotas.
641 metais Metz`o gyventojai išsireikalavo, kad Arnoldo kūnas būtų ekshumuotas ir iš vienuolyno perkeltas į Metz`ą ir palaidotas jo bažnyčioje. Tojė pačioje bažnyčioje, kurioje jis nuolat pamokslaudavo apie alaus pranašumus. Miestiečių reikalavimas buvo patenkintas.
Kelionė į Metz`ą su mirusiu vyskupu buvo ilga ir troškinanti. Kai procesija ėjo per Šampinjolio (Champignuelles) miestą , pavargę procesijos dalyviai sustojo pailsėti ir užėjo į taverną išgerti mėgstamo gėrimo alaus. Didžiam jų nusiminimui buvo pasakyta, kad alaus liko vos vienas puodelis ir jiems teks juo pasidalinti. Bet alaus puodelyje niekaip nesibaigė, o ištroškusi minia buvo pagirdyta.
Kiti teigia panašiai – vyskupo kūną lydintys palydovai kentėjo nuo karščio ir troškulio. Jie pradėjo maldauti Dievą, kad šis pagirdytų juos alumi. Neilgai trukus po maldos iš karsto pasipylė alus ir visi numalšino troškulį.
Tam, kad paskelbtų šventuoju reikia stebuklo. Tik taip Bažnyčia nusprendžia, jog tas žmogus – šventas. Istorija su stebuklingu puodeliu ir procesijos palydovų troškulio numalšinimu paplito ir Katalikų Bažnyčia kanonizavo Arnoldą. Tačiau kanonizacijos procedūra, kokia naudojama šiandien yra taikoma nuo dešimto amžiaus. Anksčiau – pradedant pirmuoju amžiumi šventaisiais buvo skelbiami tie, kuriuos pripažindavo tokiais pačios bendruomenės. Nprs pačios bendruomenės požiūriu tai būdavo teisinga, tačiau Vatikanas ne visada pritardavo tokiems vertinimams, bet paskelbdavo šventuoju pasiremdamas bendruomenės liudijimu.
Šventąjį Arnoldą Katalikų bažnyčia laiko Šventuoju Aludarių globėju.
Šventasis Arnoldas yra vienas iš seniausių žinomų Karolingų dinastijos protėvių.
Šventojo Arnoldo diena švenčiama liepos 18 dieną.

Palaiminimas alui:
Viešpatie, palaimink šį alų, kurį Tu teikeisi sukurti iš grūdo saldumo. Tebūnie jis vaistas žmonių giminei ir pašlovinimas Šventajai Dvasiai, kad kiekvienas, kuris jį gers išlaikytų kūno sveikatą ir apsaugotų savo sielą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

2008 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Licheno Dievo Motinos šventovė

Ši šventovė žinoma visoje Lenkijoje ir aukojama Nekaltosios Mergelės garbinimui. Šventovė yra Lichene gyvenvietėje, 10 kilometrų nuotoliu nuo provincijos centro Konino.
Šventovės istorija siekia 1813 metus, kai prie Leipcigo vyko Tautų Mūšis. Napoleono armijoje buvo ir lenkų kariai, tarp kurių buvo Tomašas Kolosovskis. Sunkiai sužeistas ir stovėdamas mirties akivaizdoje uoliai meldėsi į Mergelę Mariją ir prašė, kad neleistų jam mirti svetimoje žemėje. Legenda teigia, kad Dievo Motina pasirodė jam raudonai virš mūšio lauko sušvitusioje Saulėje. Ji buvo su karūna, amaranto suknia ir auksine mantija ir laikė baltą erelį. Nekaltoji Mergelė nuramino kareivį ir išpranašavo, kad jis pasveiks ir grįš į Tėvynę. Ji taip pat paliepė Tomašui surasti jos paveikslą ir išstatyti viešai savo gimtinėje. Pasveikęs karys sugrįžo į namus prie Licheno. Ilgus metus klaidžiojo po įvairias šventoves ir ieškojo stebuklingojo Dievo Motinos atvaizdo. 1836 metais grįžo namo iš piligrimystės Čenstachavoje ir rado paveikslą Lgota kaime. Pradžioje paveikslą laikė savo namuose, o netrukus pakabino ant senos pušies gretimame miške – „puszcza grąblińska“.
1850 metais Nekaltoji Mergelė pasirodė piemeniui Mikołaj Sikatka. Jis ganė galvijus netoli tos pušies, kur kabojo Dievo Motinos paveikslas. Savo apsireiškimu ji pakvietė žmones į Reformaciją, paliepė atsisakyti nesaikingumo ir išlaidumo. Ji ragino kalbėti rožinį ir priminė žmonėms, kad būtina švęsti Sekmadienį o kunigams – švęsti susitaikinimo Sakramentą. Marija taip pat paliepė perkelti paveikslą į pagarbesnę vietą. Ji pažadėjo, kad uoliai besimeldžiantys išvengs mirties per maro epidemiją, kuri bus kaip bausmė nepasitaisiusiems nusidėjėliams.
Nekaltoji Mergelė numatė šventovės ir vienuolyno steigimą Lichene. Iš čia turėjo sklisti jos šlovė. Piemuo Mikolajus pradėjo skleisti Dievo Motinos žinią, bet jį persekiojo ir įkalino kraštą okupavusi Rusijos valdžia. Iš pradžių žmonės netikėjo piemeniu. Bet praėjus dviem metams išsipildė Nekaltosios Mergelės pranašystė, kilo choleros epidemija. Išmirė daug piemens atnešta žinia netikėjusių žmonių. Tada žmonės pradėjo miniomis plūsti prie jos portreto ir kalbėjo rožinį. Sergantys pasveiko, o mirštantys išsigelbėjo. Nuo to ir prasidėjo stebuklingojo Dievo Motinos atvaizdo kultas.
Šį reiškinį tyrė specialus vyskupų komitetas. Parapijos kunigo Florian Kosiński reikalavimu ir su komisijos pritarimu paveikslas perkeltas į parapijinę Licheno Šv. Daratos bažnyčią. Bažnyčios statyba prasidėjo 1845 metais grafienės Izabelės Kvelickos iniciatyva ir truko iki 1857 metų. Prieš bažnyčią yra šaltinis, prie kurio susirenka nemažai maldininkų – Palaiminimų Knygoje yra nemažai įrašų, teigiančių apie pasveikimus tų žmonių, kurie gėrė ar prausėsi šio šaltinio vandeniu. Kol pradėjo veikti Šv. Daratos parapijinė bažnyčia, stebuklingas paveikslas buvo laikomas Čenstachavos Dievo motinos bažnyčioje (1852-1857).
1852 metų rugsėjo 29 dieną įvyko pašventinimas, kuriame dalyvavo daug dvasininkų ir apie 80000 piligrimų. Ši data ir laikoma Licheno šventovės pradžia. Nepaisant persekiojimų ši vieta buvo gausiai lankoma ir tapo žinoma ne tik Lenkijoje bet ir visame pasaulyje. Iki 1939 metų čia užregistruota apie 3000 įvairių malonės aktų ir stebuklingų išgijimų.
Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia ir klebonija buvo naudojama, kaip Hitlerjugendo vasaros stovykla. Tuo metu paveikslas buvo išneštas iš bažnyčios ir saugiai paslėptas, dėl to išvengė sunaikinimo.
1949 metais Licheno parapijoje įsikūrė Marijonų vienuolynas. Jie pradėjo šventovės rekonstrukciją. Tai buvo sunkus darbas, kadangi komunistinė valdžia įvairiai trukdė, taikydami baudžiamąją teisę, kėlė bylas ir persekiojo piligrimus.
1967 metais, per Marijos ėmimo dangun šventę Lenkijos primas kardinolas Stefan Wyszyński karūnavo stebuklingąjį Licheno Dievo Motinos paveikslą. Šioje Šventėje dalyvavo Vroclavo diecezijos ordinaras, vyskupas Antoni Pawłowski, daug vyskupų, kunigų, vienuolių ir apie 150000 maldininkų. Nuo to laiko piligrimų skaičius vis didėja. 1996 metais čia išdalinta 650000 komunijų, atvyko 7390 autobusų su piligrimais, mišias aukojo 3080 atvykusių kunigų.
Niekas neskaičiuoja pavienių piligrimų. Manoma, kad šia vietą aplanko apie milijonas piligrimų per metus. Tarp jų yra daug tokių, kurie čia atvažiuoja kiekvienais metais. Didžioji Licheno piligrimų dalis čia atlieka išpažintį, nes svarbiausia Šventovės paskirtis – susitaikinimas su Dievu. Licheno apylinkės yra labai vaizdingos, bet jis nėra turistinis objektas. Tai apmąstymų, dvasinio atgimimo, rimtos maldos vieta, nes Šventoji Mergelė yra kūno ir sielos gydytoja.

Stebuklingas Licheno Dievo Motinos paveikslas

Šventasis paveikslas yra saugomas senojoje neogotikinėje, 18-ame amžiuje statytoje Šv. Daratos bažnyčioje. Dievo motina pavaizduota ant 9,5 х 15,5 cm dydžio lentos. Paauksuotame Marijos apsiauste matomos Kristaus Kančios žymės: erškėčių vainikas, rimbai, vinys. Ant krūtinės – baltojo erelio ženklas į kurį ji žvelgia vos primerkus akis. Veide matosi dėmesys, susimąstymas, susikaupimas, didybė ir skausmas. Ant Marijos galvos esančią karūną prilaiko du angelai.

Švenčiausios Licheno Dievo Motinos bazilika

Švenčiausios Licheno Dievo Motinos bazilika – pati didžiausia Lenkijos šventovė, septintoji pagal dydį Europoje ir vienuoliktoji – pasaulyje. Statyba truko 10 metų už aukas, kurias surinko viso pasaulio lenkai. Bazilika yra Lenkijos Katalikų bažnyčios Votumas (dėkingumo dovana) Didžiajam Jubiliejui – Krikščionybės 2000 metų sukakčiai. Ji pašventinta 2004 metų birželio 12 dieną. 2005 metų vasario 25 dieną popiežius Jonas Paulius II suteikė šiai šventovei mažosios bazilikos vardą. Bazilika turi apžvalgos aikštelę 114 metrų aukštyje – iš ten atsiveria vaizdinga panorama.
Penkių navų bazilika turėtų priminti lankytojams ankstyvąsias Krikščionių bazilikas. Čia gali tilpti 17000 maldininkų (7000 sėdimų vietų ir 10000 - stovinčių).
Nuo 2005 metų liepos 2-oji yra švenčiama kaip Švenčiausios Licheno Motinos dieną. Būtent šią dieną 2006 metais į Mažają baziliką įnešta stebuklingoji Dievo Motinos ikona.
Šios bazilikos statybos iniciatorius – kunigas Eugeniusz Makulski. Projekto autorė – Gdynės architektė Barbara Bielecka.
1995 metų gegužės 25 dieną Lenkijos primas Kardinolas Józef Glemp įmūrijo iš Romos, nuo Šv. Petro kapo atvežtą plytą.

Palyginamieji Licheno Dievo Motinos bazilikos dydžiai:

Bendras tūris - 300 000 m3
Plotas - 23 000 m2
Ilgis - 139 m
Pagrindinio fasado ilgis - 162 m
Pagrindinės navos plotis su šonininėms koplyčiomis – 77 m
Plotis per transepto ašį – 144 m
Transepto aukštis - 33 m
Pagrindinės navos aukštis - 44 m
Apsidės ir koplyčių aukštis - 17 m
Centrinės dalies kryžiaus aukštis - 103,5 m
Varpinės kryžiaus aukštis - 64,8 m
Bazilikos statyba kainavo 50 milijonų dolerių.



Golgota ir Šv. Kryžiaus koplyčia

Licheno Golgota egzistuoja nuo 1987 metų, kaip atgailos prieš Dievą ženklas už Dievą išniekinusią Bertą Bauer. Ji buvo Hitlerjugendo stovyklos komendantė ir išniekino parapijos bažnyčioje esantį krucifiksą. Ši išniekintas kryžius dabar yra Šventojo Kryžiaus koplyčios altoriuje. Koplyčia yra po Čenstachavos Dievo motinos bažnyčia.
Golgota – tai 25 metrų aukščio kalnas, sudėtas iš akmenų ir sutvirtintas cementiniu skiediniu. Joje yra koplyčios, Kristaus kančios atminimo grotai ir Kryžiaus keli stotys. Kalno viršūnėje yra nukryžiuotasis, Dievo Motinos ir Šv. Jono statulos.
Kalno autorius – kunigas Eugeniusz Makulski.
Lichen Stary, ul. Klasztorna 4; tel. +(48-63) 270 81 00, fax 270 77 10; www.lichen.pl