2008 m. birželio 17 d., antradienis

Da Vinčio freska "Paskutinė Vakarienė"


Leonardo da Vinčio gyvenimas Liudoviko il Moro rūmuose paliko tokį didelį pėdsaką Lombardijos Renesanso mene, kad beveik visi XVI amžiaus meno kūriniai buvo kuriami genialaus meistro įtakoje. "Paskutinė vakarienė" pradėta 1496 metais pagal Liudoviko il Moro užsakymą ir yra laikoma Leonardo kūrybos viršūne. Jo lėtumas tapant šią freską yra tapęs legenda. Viename iš laiškų, kuriuos Liudovikas il Moro rašė Markesino Stampai sakoma: "Turime vilties.... kad Leonardo netrukus baigs pradėtą darbą della Gracia valgykloje..." Tuom teigiama, kad laiško rašymo metu "Paskutinė vakarienė" turėjo būti baigta. Ji buvo baigta 1497 metais.
Leonardo gyvenimo aprašymą palikęs Vazaris pasakoja vieną įdomų epizodą, puikiai charakterizuojantį meistro darbo manierą ir kandžią kalbą. Nepatenkintas lėtai atliekamu darbu vienuolyno viršininkas primygtinai reikalavo, kad tas kuo greičiau baigtų savo darbą. "Jam buvo keista matyti visą pusdienį apmąstymuose skendintį Leonardo. Jis norėjo, kad dailininkas neišleistų teptuko iš rankų, panašiai kaip tie, kurie dirba daržuose. Jis neapsiribojo pastabomis ir pasikundė hercogui ir taip jam įgrįso, kad tas buvo priverstas pasikviesti Leonardo ir delikačioje formoje paprašyti imtis darbo, visomis užuominomis duodamas suprasti, kad visa tai daroma viršininko reikalavimu". Leonardo pradėjo pokalbius su hercogu meninėmis temomis ir pastebėjo, kad jau yra netoli pabaigos ir beliko nutapyti du portretus - Kristaus ir Judo. Pastarojo portreto personažo dar nėra radęs ir todėl gali pasinaudoti vienuolyno viršininko galva - juk jis toks įjyrus ir nekuklus. Ši pastaba prajuokino hercogą ir jis pritarė Leonardui, sakydamas, kad šis yra tūkstantį kartų teisus. Nuo tada viršininkas paliko Leonardą ramybėje ir užsiėmė daržo reikalais, kuris netrukus nutapė Judo galvą, įkūnijusią išdavystę ir nežmoniškumą.
Leonardo da Vinčis tapė ją (kartais neprisiliesdamas teptuku ištisą dieną, o kartais ir kelias dienas), naudodamas neįprastą techniką, kuri, deja, buvo nevykusi. Gana greitai visa freska patamsėjo ir tapo tokia, kokią matome dabar. Meistras naudojo ne aliejų, o temperą (kartais maišydamas ją su aliejumi), kuria dengė dviejų sluoksnių gipso paviršių. Jis ir neatlaikė drėgmės. Jau 1568 metais Vazari vietoje freskos matė "tamsią dėmę": po darbu kaupėsi drėgmė, iššaukdama salietros išsiskyrimą ir pelėsį.
1500 metais valgyklą užliejęs vanduo galutinai sugadino
sieną. 1652 metais pramuštos durys po Jėzaus figūra. Prie viso to prisidėjo žmogaus padaryta žala: XVI amžiuje - prancūzų samdiniai ir XVIII amžiuje - Napoleono kareiviai. Nors pats imperatorius buvo įsakęs saugoti patalpą, jo generolai neklausė ir pavertė tą vietą į arklides, o dar vėliau - į šieno saugyklą.
Tačiau ir pusiau sužalota "Paskutinė vakarienė" palikdavo neišdildomą įspūdį. XVI amžiuje Milaną užgrobęs Pancūzijos karalius Francas I buvo tiesiog sužavėtas ir užsimanė pergabenti "Paskutinę vakarienę" į Paryžių. Jis siūlė didžiulius pinigus tam, kuris ras būdą nugabenti freską į Prancūziją. Šis projektas neįgyvendintas vien dėl to, kad niekas jo nesiėmė.
1943 metų bombardavimai beveik sunaikino valgyklą, o freska išliko per stebuklą. Vėliau "Paskutinė vakarienė" buvo restauruojama. Restauracijos buvo daromos ir anksčiau, tačiau jos nebuvo sėkmingos; paskutinioji buvo atlikta pasinaudojant šiuolaikiškiausiais metodais ir turėjo vienintelį tikslą - išgelbėti freską nuo visiško išnykimo.
Nepaisant to Leonardo da Vinčio "Paskutinė vakarienė" ir dabar jaudina ir stebina žmones. Šioje freskoje iš naujo sprendžiama perspektyva: visa erdvė traukiasi į gilumą, o iš ten sklinda šviesa, kuri aiškiai krinta ant stalo, suteikdama figūroms apčiuopiamą kūniškumą. Į Jėzaus figūrą nukreiptos visos kompozicinės linijos: apaštalų gestai ir žvilgsniai, kurie savo ruožtu ryškiai charakterizuoja kiekvieno iš jų psichologinę reakciją į Kristaus ištartus žodžius.
Dar niekada ši šventa scena neatrodė tokia artima ir tikroviška. Gal pirmą kartą vienuolius nustebino tai, kaip tikroviškai pavaizduotos visos detalės, indai, drabužių klostės. Tada, kaip ir dabar, daugelis vertino freską pagal jos tikroviškumą. Tačiau tokia galėjo būti tik pirmoji reakcija. Čia nebuvo nieko panašaus į ankstesnius šią sceną vaizduojančius kūrinius. Tradiciškai apaštalai sėdėdavo ratu apie stalą ir tik Judas būdavo atskirtas nuo kitų.
Kai pamirštame kompozicijos grožį, prieš mūsų akis staiga atsiveria tikrovės fragmentas, toks pat įtikinamas ir stulbinantis, kai Mazačio darbuose. Iš kairė į dešinę per visą paveikslą driekiasi stalas su valgiais. Už stalo grupėmis po tris sėdi dvylika apaštalų su Kristumi centre. Apaštalai energingai bendrauja tarpusavyje. Apie ką kalba šis paveikslas?
Rusų menotyrininkas V. Lazarev sako: "Paskutinė vakarienė" - brandžiausias ir labiausiai išbaigtas Leonardo kūrinys. Šiame darbe jis išvengė viso to, kas galėjo užgožti pagrindinį jo pavaizduotą veiksmą... Pagrindinis Leonardo sau iškeltas uždavinys - realus sudėtingiausių psichinių reakcijų atvaizdavimas išgirdus Kristaus žodžius: "Iš tiesų sakau Jums, vienas iš jūsų mane išduos". Kiekvienas iš jo mokinių yra traktuojamas individualiai..." Tačiau sunku patikėti, kad "pagrindinis uždavinys" toks seklus - duoti "psichinę" Kristaus mokinių reakciją. O ir kas mums iš to?
Kitas menotyrininkas M. Gukovskij rašo: "Pasmerktas tragiškai žūčiai Kristus yra kupinas ramios išminties ir meilės žmogui, dėl kurio jis pasirengęs iškęsti mirtiną kančią. Jo nuostabi ir paprasta galva išnyra nežemišku pavidalu atviro lango fone, o rankos meiliai ir pasiaukojamai leidžiasi ant stalo. Ir kaip baisus kontrastas - niūrus ir žiaurus Judas... Jo galva pasvirusi atgal, ji panirusi klampioje tamsoje, kuri tragiškai(?) pabrėžia aštrius bruožus, plėšrią, kablio formos nosį ir piktą žvilgsnį iš padilbų. Besąlygiškam ir pasiaukojam tarnavimui tiesai, kurios kankiniu buvo ir pats Leonardas, priešpastatytas šaltas, egoistiškas išskaičiavimas..."
"Rūstumas ir žiaurumas" dar nėra pakankami, kad galėtume apkaltinti žmogų savanaudiškumu. Negalim to daryti ir dėl "plėšrios" nosies ar "pikto" žvilgsnio... Toliau jis sako:
"Skirtinga apaštalų reakcija pabrėžia ir paaiškina visą tragišką prarają tarp Kristaus ir Judos. Jie prisiekia (?) būti ištikimi mokytojui, tačiau nei vienas neras drąsos užstoti jį mirties valandą. Tik vienas išsiskiria iš šios tragiškos grupės - apaštalas Tomas..."
Tai, kad Kristus atėjo išgelbėti žmones, o Judas, atrodo, nelabai pelningai jį pardavė, yra žinoma iš Šventojo Rašto. Leonardas tai iliustruoja? Niekas neužstojo? Petras nukirto ausį vyriausiajam kunigo tarnui, kas buvo beprotiškai drąsu dešimties priešų apsuptyje. "Išsigandusių" apaštalų grupė? Bet žvelgiant į paveikslą matome, kad niekas neišsigando..
Kompoziciškai paveikslas išskiria Kristų centre ir keturias grupes apaštalų - po tris kiekvienoje. Visos perspektyvinės linijos sueina virš Kristaus galvos. Jis yra ir pati aukščiausia figūra - nors ir sėdi, bet yra beveik to paties aukščio, kaip ir stovinčios. Pati žemiausia figūra yra Judas. Jis toje pačioje eilėje kaip ir visi, tačiau pavaizduotas pasisukęs į kairę.
Abi Kristaus plaštakos - ant stalo. Į mus delnu į viršų tiesiasi kairioji ranka, pirštai liečia stalą, bet pats delnas - virš jo: iš jo tarsi rieda Kristaus žodžiai. Tuo pačiu metu šis delnas yra pasirengęs priimti mūsų žodžius. Iš riešo viršun ir į stiklinę liejasi neįtikėtinai plati (pusantro piršto pločio) kraujo srovė. Dešinė plaštaka su plačiai išskėstais, įtemptais ir pusiau sulenktais pirštais energingai juda į mus... po ja nieko nėra.
Nors kraujas liejasi srove, Kristus sėdi nors ir liūdnas, bet ramus. Keista, kad aplinkiniai (išskyrus Jokūbą) nekreipia į tai jokio dėmesio: niekas neskuba perrišti rankos. Vietoje to audringai kažką aptarinėja. Pacituosim evangeliją pagal Matą (26 sk.):
"Pradėjus valgyti, jis tarė: "Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos". Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: "Nejaugi aš, Viešpatie?" Jis atsakė: "Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti". Jo išdavėjas Judas paklausė: "Nejaugi aš, rabi?!" Jis atsakė: "Taip, tu!" Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams tardamas: "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas". Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: "Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti".
Žodžiai "Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: "Nejaugi aš, Viešpatie?" nelabai atitinka tą audringą nuotaiką, kurią apaštalai išreiškia paveiksle. Valgantys Kristaus laimintą duoną, valgo jo kūną: Mokytojo savybės tampa jų savybėmis. Kai mokiniai geria kraują-vyną, tai jie įsisavina Naujojo Testamento esmę, nes pagal seną tikėjimą kraujas buvo materiali sielos išraiška. Dešinioji Kristaus ranka staigiu judesiu siunčia į priekį Naująjį Testamentą, kurio pamokslus paskelbė kairioji ranka ir jos kraujas. Jis klausia apaštalų, ar šie priima ir gali juos įgyvendinti, nes vienas iš jūsų ne tik nesutinka su manimi, bet ir mane išduos. Apie tai kalba ir Kristaus poza: jo galva ir rankos sudaro platų trikampį, kurio kraštinėmis į kairę ir dešinę rieda atsitrenkiantys į apaštalus ir svaidantys juos į šonus, žodžiai. Vieni pasipiktinę - to negali būti! O kiti pasirengę nubausti išdaviką. Kairysis Mokytojo delnas priima mokinių atsakymą. Tai, ką jis išgirdo ir pamatė, sukėlė jam liūdesį, nes jis pamatė jų silpnumą. Jis nuleidžia galvą, pripažindamas jo iššūkį priėmusio teisumą. Tą atsakymą jam davė Judas.
Kairioji Judo ranka ir petys atkartoja atsilošusį Joną, tačiau su patikimai į stalą atremta dešiniąja ranka sudaro žemą ir pastovų trikampį. Judas yra neaukštas, pakumpęs ir beveik išsigimėliškos kūno sudėties. Juoda plaukų sruoga ir ruda barzda, atviras, galingas kaklas, po kakta paskendusios akys ir kreiva bei ilga nosis - net iki apatinės lūpos. Apatinė Judo lūpa ryžtingai atkišta į priekį, jo barzda aštri, o skruostai - susiraukšlėję. Judo įvaizdis ryškiai kontrastuoja su kilniu Petru, kuris yra į dešinę nuo jo. Tačiau svarbiausia - Judo rankos. Tai jos atsako Mokytojui. Dešinėje rankoje ne maišelis, ir ne trisdešimt sidabrinių - ten svarus maišelis su pinigais. Kairioji Judo ranka tiksliai atkartoja kairiosios pagrindinio personažo rankos gestą: lygiai taip pat guli ant stalo, taip pat įtempti pusiau sulinkę pirštai ir toks pat energingas judesys Kristaus plaštakos link vedančia linija. Jose - Judo atsakymas. Juda sako, kad pinigai - tai valdžia, jėga, garbė ir orumas. Ir gyvenimas. Tik juos turintis turi teisę mokyti žmones. Tavoji auka nieko neišgelbės, žmonės kaip buvo nuodėmingi, taip ir liks, nes nuodėmė - ne bėda. Bėda yra skurdas, neturtas ir priklausomybė. Tu kvieti iškelti dvasines vertybes aukščiau materialių. Norėdamas amžino gyvenimo kvieti dalintis turtu su neturčiais; priimti pagrindines tiesas - mylėti Dievą, mylėti artimą, kaip patį save. Bet kam mums amžinas gyvenimas? Ne, mylėk save ir savo gerbūvį, didink savo turtus! Tik nuosavybė ir pinigai užtikrins tau orų gyvenimą, pasitikėjimą savimi ir aplinkinių pagarbą bei laisvę. Pažiūrėk į žmonės už savo nugaros, į storus jų pilvus, apvalius skruostus ir putlias lūpas, - aš kalbų jų vardu. Pažiūrėk į žmones už vienuolyno sienų ir tu įsitikinsi, kad aš esu teisus. Atkreipk dėmesį į bejėgius savo mokinius, į tą naivių žmonių grupelę. Argi jų kūnuose jėga, o galvose - tiesa?
Kaip dailininkas patvirtina tai, kas pasakyta? Sėdintis Kristus aukščiau visų, perspektyvos linijos sueina virš jo galvos, jis sėdi šviesiame atidarytų durų fone. Už jų - atvira erdvė. Dailininkas pabrėžia ir atskiria aukštus dvasinius principus, tačiau įsitikinęs, kad jie neras palaikymo, jie naivūs, negyvi ir jų laukia tokia pat žūtis, kaip ir artėjanti paties Mokytojo mirtis (Kristaus akys yra horizonto linijos lygyje ir netrukus jis pats ir jo mokymas žus). Judas kalba iš dvasinių žemumų, tačiau ši žemiška žemuma yra jo pusėje.
Savo knygoje "Leonardo pasaulis" Robert Walles rašo: "Iš dviejų problemų, su kuriomis per amžius susidurdavo "Paskutinės vakarienės" autoriai, Judo atskyrimą Leonardas išsprendė paprasčiausiai. Jis patalpino Judą iš tos pačios stalo pusės, kaip ir kitus, tačiau atskyrė jį psichologine vienatve, kuri kur kas labiau gniuždo, nei tiesiog fizinis pašalinimas. Rūstus ir susikaupęs Judas pasitraukė nuo Kristaus. Jame matosi amžina kaltės ir vienatvės žymė".
Judas sėdi kartu su visais kaip apaštalas tarp apaštalų. Kristus vienišas o todėl ir liūdnas, tačiau labiausiai vienišas yra Judas. Iš čia toks pasitikėjimas savimi. Ir jo kaltės nėra , kadangi kalba eina ne apie išdavystę, bet apie žmonių sielų išgelbėjimą. Nes patys žmonės mažiausiai tuom rūpinasi. Ši freska kupina dramatizmo ir nerimo. Kaip anksčiau Džotas, Leonardas grįžo prie Evangelijos teksto ir bandė įsivaizduoti, kaip gi viskas atrodė po to, kai Jėzus ištarė: "Iš tiesų sakau Jums, vienas iš jūsų mane išduos". Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: "Nejaugi aš, Viešpatie?" (Mt 26, 21-22).
Šis klausinėjimas ir gestai teikia scenai judesį. Kristus ką tik ištarė lemtingus žodžius. Išgirdę pranašystę, šalia sėdėjusieji atšoko nuo juos apėmusio siaubo. Kai kurie bandė ginti savo meilę ir nekaltumą, kiti svarstė, ką turėjęs galvoje Viešpats, dar kiti žvelgė į jį, tarsi laukdami paaiškinimo. Visų nekantriausias Simonas Petras palinko prie Jono, sėdinčio Kristaus dešinėje. Kažką šnibždėdamas Jonui į ausį nejučiomis pastumia Judą į priekį. Judas nėra atskirtas nuo kitų mokinių, bet tuom ir atskiriamas. Jis vienas negestikuliuoja ir neklausinėja, palinkęs žvelgia įtariai ir lyg piktai, tuom sudarydamas dramatišką priešpriešą Jėzui, kuris sėdi ramus ir susikaupęs pačiame sąmyšio viduryje.
Bet ir šis pasiekimas dar neišsemia tikrosios kūrinio didybės. Be techninių dalykų - kompozicijos, piešinio, mus žavi gili Leonardo įžvalga vaizduojant žmonių elgesį ir reakcijas, ir jo vaizduotės jėga, pateikusi mūsų akims šią sceną. Vienas liudininkas pasakoja, dažnai matydavęs Leonardą, tapantį "Paskutinę vakarienę". Jis užlipdavęs ant pastolių ir kiaurą dieną stovėdavęs sukryžiavęs rankas, kritiškai vertindamas savo atliktą darbą, ir tik po to imdavęs tapyti. Taigi mums jis paliko tų apmąstymų rezultatą ir net apnykusi "Paskutinė vakarienė" yra vienas didžiausių žmogaus genijaus sukurtų darbų.

Išnagrinėkim apaštalų reakcijas, nors po to kas pasakyta tai jau nieko nereiškia

12 11 10 9 8 7 Kristus 1 2 3 4 5 6

1. Durų angoje, šviesiame fone matome Tomą. Dešinioji plaštaka sugniaužta, o rodomasis pirštas rodo į viršų: "Dievas neleis atsitikti tokiam nusikaltimui".
2. Jokūbas su siaubu žvelgia į iš riešo trykštantį Naujojo Testamento kraują. Plačiai išskėstos rankos ir atviri delnai sulaiko Kristaus žodžius ir mėgina atitverti nuo jų stovinčius už nugaros.
3. Pilypas spaudžia pirštus prie krūtinės o veide - malda: "Tikėk man, aš to nepadaryčiau".
4. Abiem rankomis priima Kristaus žodžius ir žvilgsniu klausią pas Simoną: "Argi gali būti tai, ką jis kalba?"
5. Simonas dešiniu delnu priima Kristaus žodžius ir klausia 6-ojo.
6. Abu Mato delnai atsukti į Kristų - tarsi grąžinami atgal jo žodžiai "Tai neįmanoma!"
7. Jonas. Pirštai sugniaužti ir guli ant stalo, išreikšdami kančią ir silpnybę. Jis staigiai pasisuko dešinėn, o akys primerktos. Galva bejėgiškai nusviro ant pečių.
8. Petras. Evangelijoje pagal Joną dar sakoma: "Vienas mokinys, kurį Jėzus labai mylėjo, buvo prisiglaudęs prie krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: "Sužinok, apie kurį jis kalba" (Jn 13, 23-24). Dešinėje rankoje - peilis. Jis pasirengęs nužudyti išdaviką.
9. Judas. Tai pastovi žema jėga, įsitikinimas savo teisumu, ryžtingumas ir energija.
10. Delnai krūtinės aukštyje: "Kas gi išdavikas?" Žvilgsnis krypsta į peilį.
11. Dešinė ranka ant 10-ojo apaštalo peties. Jis sutinka su juo ir priima Kristaus žodžius.
12. Baltramiejus ryžtingai stojas ir yra pasiryžęs veikti.

Dešinioji apaštalų grupė nepriima išdavystės, kairioji - priima tokią tikimybę ir yra kupina pasiryžimo nubausti išdaviką. Iš to, kaip stipriai ir pilnai atidengdamas langą pasviro Jonas - galima spręsti apie Kristaus tiesos šviesą, o lango fone esantis Tomas nepasitiki savimi, jis pasitiki Dievu. Iš to, kad dešinėn pasviro Jokūbas, kaip pasimetė ir ėmė blaškytis kiti mokiniai aiškėja Leonardo mintis, kad apaštalai - tik silpni žmonės ir pasiaukojimo bei išgelbėjimo idėjos, Kristaus Naujojo Testamento tiesos nebus įgyvendintos ir jo auka - beprasmė. Tame yra Kristaus nusiminimo priežastis. Ir tuo pačiu pats dailininkas atiduoda duoklę aukštiems siekiams ir žemiškajam Dievui.

© 2002-2003 С.М.Сандомирский
В. Лазарев. Фреска "Тайная Вечеря" Леонардо да Винчи"
E.H. Gombrich / Meno Istorija / Alma Littera / Vilnius
/ 1997

3 komentarai:

Jurgita rašė...

sveikas gyvas, man atrodo, kad čia bus klaidelė, nes ap.Motiejus apaštalu tapo tik po Jėzaus Prisikėlimo. vietoj jo turėtų būti Simonas Kanaanietis (žr. Mt 10,2-4dvylikos mokinių vardai: pirmasis Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas; Simonas Kananietis (uolusis) ir Judas Iskarijotas, kuris ir išdavė jį). Jurgita iš parapijos :)

Arnoldas rašė...

Ačiū už pastebėjimą, tą vertimą dariau senokai ir tada gal vienodai rodė J Iš tiesų tai ten turėtų būti muitininkas Matas, mat rusiškai jis Matfei, tai ir supainiojau su Motiejumi. Gal sakau muitininkui ir pridera sakyti „To negali būti“. Taisyklių žmogus.

Ko. Ka rašė...

Per daug informacijos, turėtų būti trumpiau, glausčiau. :)