2014 m. rugsėjo 3 d., trečiadienis

Ispaniškosios Meksikos keliais



Aurimas Andriušis
Meksika mums — egzotiško ir tolimo pa­saulio įvaizdis. Vieniems ji asocijuojasi su senųjų majų ir actekų civilizacijų didybe, ki­tiems — su didžiausia beuždūstančia nuo smogo pasaulio sostine, dar kitiems — su korida, sombrero, gitaros muzika ar futbolu. Taip, visa tai yra tenykštės krauju ir prakaitu persunktos žemės realybė, kaip realus kasdieninio darbo ritmas, pažįstamų rūpesčių ar kalendoriniu švenčių seka.
Meksikos kelias į dabartį būdingas Lotynų Amerikos šalims. Jis susiformavo negailestin­gai kovojant dviem priešiškoms kultūroms — pavergtųjų ir užkariautojų. Buvo praėjęs ket­virtis šimtmečio nuo Naujojo Pasaulio atra­dimo, kai 1517 m. vasario 8 d. ispanų ka­pitonas Franciskas Fernandesas de Kordoba pirmą kartą išsilaipino dabartinės Meksikos teritorijoje, Jukatano pusiasalyje. Pirmoji pa­žintis be sentimentų — sunkiai sužeistas mūšyje su majais įgulos vadas spruko atgal į Ku­bą. Tolesnė istorija mums gerai žinoma: pra­sideda konkista — užkariavimas, kruvinasis Imperinių Ispanijos karalystės ambicijų pusla­pis. Ispanų kolonizacija iš esmės pakeitė šalies etninę struktūrą, ių kalba tapo ne tik dominuojanti, bet ir vienijanti naują visuome­ninę bendriją. Išvystytos indėnų žemdirbys­tės rajonai centrinėje Meksikoje, actekų, taraskų žemėse tapo kolonizatorių atsparos centrais. Ant sugriautųjų miestų pamatų kūrė­si nauji, jau ispaniškų statybos tradicijų pa­grindu. Visuomeniniame gyvenime įsitvirti­no kreolai — ateivių ispanų ainiai, sparčiai daugėjo metisų, ir tik nedidelis nuošimtis tikrųjų šios žemės šeimininkų kantriai nešė sa­vo jungą. Ir dabar 4/5 visų Meksikos gyven­tojų metisai, reto meksikiečio gyslomis nete­ka indėniškas kraujas. Laikas sulydė ne tik kraują, bet ir papročius, legendas, tradicijas ir šventes, meną ir amatus į vieną įspūdin­giausių Naujojo Pasaulio civilizacijos fenome­nų — meksikietiškąjį.
"Mirusiųjų šventės" suvenyrai
Du tūkstančiai kilometrų, įveiktų kolonijinę epocha bei nepriklausomybės kovas menan­čiomis vietomis, užkrėtė meile ir nostalgija šiai nuostabiai žemei.. Pirmoji pažintis su šia katalikiška šalimi įvyko vienos reikšmin­giausių ir meksikietiškiausių „Mirusiųjų šven­tės“ išvakarėse. Tai linksma šventė, po gedu­lingų apeigų laisvame kapinių kampe ar jų pašonėje vyksta triukšminga prekyba, o mar­ga suaugusiųjų minia pradeda linksmintis. Pramogauja ir vaikai. Karnavaliniais rūbais, barškindami žaisliniais skeletais, mosuodami karsto pavidalo piniginėmis, jie kaulija iš pra­eivių pinigų ar dovanų. Greta kiti ramiausiai čiulpia cukrinius griaučius ar šokoladines kaukoles. Nuo vaikystės meksikiečiams pažįstama karnavalinė, besišypsanti mirtis tik­riausiai yra aidas senosios actekų pasaulėjau­tos, laiką matuojančios gyvybės ir mirties vienove.
Meksikoje gausu šimtmetinių tradicijų. Vie­na jų — tai didieji, jau keturi amžiai rengiami penktadienių turgūs Tolukoje (Toluca), su­traukiantys plačių apylinkių indėnus su savo gaminiais. Toluka (indėn. Tolokan —„vieta, kur nulenkiame galvas) — viena iš 31 vals­tijos sostinė, pastatyta beveik 3000 m aukšty­je. Tai aukščiausiai pakilęs šalies miestas. Jo rimtį saugo du baltasniegiai vulkanai Istaksiaatlis (Baltoji motina) ir Popokatepelis (Rūkstantis kalnas). Legenda pasakoja, kad nepaklusni deivė už sunkią nuodėmę buvo paversta kalnu, o mylimasis jos nepaliko, ir abu nuo to laiko stovi žemės rūpesčių sargyboje.
Indėnų legendos ispanų lūpo­mis — tai nenuostabu. Daugybė kaimų, mie­stų, gamtovardžių yra indėniškos kilmės. Val­stybės herbo erelis, draskantis gyvatę, taip pat atklydęs iš senųjų legendų. Indėniška praeitimi čia didžiuojamasi. Net kolonijinės Meksikos laikais dažna aristokratiška kreolų šeima prie savo ispaniškų pavardžių prisidė­davo kokio nors žymaus indėnų vado vardą. Beje, didingi vulkanai saugo ne tik padavimus,- šalia vingiuojanti puiki keturių eilių autostrada primena, jog esame vis „besivys­tančioje“ šalyje. Žinoma, svečiui prabėgomis sunku pajusti visas ekonomines, socialines, politines problemas. Tačiau ir nevartant sta­tistinių ekonominės apžvalgos žinynų, aki­vaizdu, jog Meksika — didelės ateities šalis, įkandin Brazilijos ir Argentinos reprezentuo­janti Lotynų Amerikos veržlumą. Nepaisant technikos progreso, vis dėlto daugiausia žmonių užimti žemės ūkyje — apie 40%, per­pus mažiau yra darbininkijos bei dirbančių aptarnavimo sferoje. Pastarųjų kasmet daugė­ja plečiantis turizmo ir poilsio industrijai.
Vienas iš labiausiai turistų pamėgtų marš­rutų yra Guanachuato (Guanajuato) miestas ir jo apylinkės, menančios pirmuosius kolonis­tus ir kovą už Meksikos nepriklausomybę. Pravažiuoti keli šimtai kilometrų į šiaurės rytus nuo sostinės nevargina. Vėl lygi greitkelio juosta, o pusiaukelėje, išsukus link provincijos miestelių, - ne prastesnis plentas. Keliai Meksikoje geresni už mūsų. Juos išlaikyti pa­deda ir mokesčiai, kurie, važiuojant federaliniais keliais, renkami kertant valstijų sienas. Mokesčiai diferencijuoti — priklauso nuo transporto rūšies. Kiekvienas toks pinigų su­rinkimo punktas kartu ir penkių minučių poil­sis. čia ir būtiniausių prekių parduotuvė, už­kandinė, degalinė ir atkaklūs gatvės amati­ninkai bei kulinarai. Neatsiejamas peizažo atributas — automatais ginkluota policija. Ginklą ir mundurą meksikiečiai gerbia. Dar Meksiko aerouoste išgąsdino televizoriaus ekrane pamatytas koks šimtas orių generolų sostinės Dailiųjų Menų Rūmuose. Mat tuo me­tu prezidentas Karlas Šalinas de Gortaris (Carlos Šalinos de Gortari) pirmą kartą pre­zidentavimo metu tautai ir kongresui dėstė savo politinės programos perspektyvas. Beje, Meksikos nepriklausomybė paskelbta 1821 m. ir iki 1946 m. su labai retomis išimtimis šalį valdė tik prezidentas ir generolai. Gink­luotas automatu ir gumine lazda policininkas budi ne tik prie banko, bet ir didesnėje uni­versalinėje, antikvarinėje parduotuvėje, mu­ziejuose, kur pas mus snaudžia moterėlės. Akis greitai pripranta prie ginklo ir jo nebepastebi, užtat smalsumą žadina neįprastas gamtovaizdis. Du trečdaliai šalies gyventojų susitelkę Meksikos aukštikalnėje —1000 m virš jūros lygio. „Kiekvienas kaimas turi savo kalną“ - mėgstamas čia posakis. Ir iš tikro, gana dažnas provincijos miestelio vaizdas — įkalnėje išsistiebę bažnyčios bokštai, šalia ne­didelė aikštė, sekmadieninių turgų vieta, val­džios pastatai ar mokykla ir į šonus bėgančios gatvės, apstatytos vieno-dviejų aukštų mūri­niais trobesiais. Senųjų namų stiliuje vyrauja ispaniškoji tradicija. Daugybė kambarių išsidėstę aplink vidaus kiemelį, lauko sienose mažai langų, stogai nusėti betoniniais cilindro formos rezervuarais vandeniui šildyti. Kon­trastas gelsvai rusvai pakelės monotonijai — dykumos horizonte ar kalnų atšlaitėje žaliuo­jantys kaktusai ir agavos, kurių yra keli šimtai rūšių. Agavos — ne vien egzotiško peizažo dalis. Šie augalai čia plačiai vartojami buity­je ir pramonėje. Jie ir gyvatvorės, ir pašaras galvijams, ir kuras, statybinė medžiaga. Netgi kapai apsodinami kaktusais. Maistui naudojamos jų sultys, minkštimas ir vaisiai, o stiebai — audinių gamybai. Alkoholis ir far­macija, dažų produkcija —matyt, tai dar ne visos šių augalų panaudojimo galimybės.
San Migelis de Aljendė (San Miguel de Allende), Dolores Hidalgas (Dolores Hidalgo), Keretaras (Oueretaro) — romantiškos Ir hero­jiškos praeities miesteliai, supantys Guanachuatą. Pirmasis Šioje grandinėje — Kere­taras, tokio pat vardo valstijos sostinė, išsi­dėsčiusi vaizdingoje lygumoje. Šis miestas tu­ristiniuose prospektuose skambiai vadinamas pasauline opalo sostine. Dar actekų imperijos laikais čia buvo garsios opalo kasyklos. Ispanai šią indėnų gyvenvietę išpuoselėjo iki ža­vaus kolonijinės architektūros miesto. Jį kaip styga kerta grakštus antrą šimtmetį baigiantis 9 kilometrų ilgio akvedukas, pasak padavimo — vietinio barono meilės žaviai vandens nešėjai vienuolei įrodymas. Netoliese, Varpų kalne, 1867 m. birželio 18 d. su savo gene­rolais buvo sušaudytas Napoleono III statyti­nis imperatorius Maksimilianas, atstovavęs okupaciniam prancūzų režimui. Dabar šioje vietoje stovi didingas nepriklausomybės kovų monumentas.
Akmeniniai memorialai ar kuklesni pamin­klai indėnų ar išsivadavimo laikų herojams — įprastas vaizdas ne tik Meksikos miestų aik­štėse, bet ir paplentėse, atokesnėse vietovė­se. Todėl ir du tapybiški miesteliai San Mige­lis de Aljendė ir Dolores Hidalgas — ne išim­tis. Pirmasis žavus puikiai išsilaikiusiais aris­tokratiškos viduramžių architektūros paminklais ir didžiausia meno mokykla šalyje, an­trasis— Meksikos laisvės simbolis, čia 1810 m. rugsėjį, tuomet dar Doloro kaime, prasidė­jo pirmasis sukilimas, siekiant išsivaduoti iš metropolijos gniaužtų. Jam vadovavo vėliau rojalistų sušaudytas vietinis šventikas Migelis Hidalgas. Vienas pirmųjų maištingajam kuni­gui pasidavė šalimais esantis Guanachuatas. Tai miestas paminklas, miestas gražuolis. Vy­riausybės parėdymu jame uždrausta moder­naus stiliaus statyba. Šimtatūkstantinis Guana­chuatas yra Meksikos nepriklausomybės lopšys. Jame, jo apylinkėse prasidėjo ne­priklausomybės judėjimas, šiose vietose vyko nuožmūs mūšiai tarp sukilėlių ir karūnos ša­lininkų. Apie tai byloja ir ant aukštos kalvos sustingusi didinga kario, sutraukiusio ver­govės grandines, statula. Pats miestas, išsi­dėstęs plačiame kalnų tarpeklyje, įkurtas 1534 m. Ankstyvieji ispanų kolonistai, o vėliau si­dabro magnatai perkėlė i mūrą savo senosios tėvynės tradicijas ir dvasią. Siauros vin­giuotos gatvelės susieina į jaukias aikštes ir vėl išsisklaido spalvingų, sulipusių į korį iš namų spiečiuje. Centre tuzinas meksikietiškojo baroko ir vėlesnių laikų stilių baž­nyčių. Greta — puošnių ir kuklių fasadų rū­mai, įvairios įstaigos, restoranai ir viešbučiai.
Kubileto kalnas su 20 m aukščio 80 tonų Kristumi
Pats šviesiausias ir didžiausias pastatas centre — universitetas. Nors universitetui tik ketvirta dešimtis, tačiau humanitarinės tradicijos čia turi gilias šaknis. Miestas didžiuojasi teatru, kuris kasmet tampa tarptautinio servantinos festivalio centru, sukviesdamas operos, bale­to, liaudies šokių, dramos, klasikinės muzi­kos artistus bei dailininkus iš viso pasaulio. Ne tiek muziejai, klek paslaptingos požeminės gatvės, gausybė mugių ar maldininkų pamėg­tas Kubileto kalnas šalia miesto, vainikuo­tas 20 m aukščio 80 tonų Kristumi, traukia tu­ristus. O kartu ir gausybė užeigų, nepriekaiš­tingas aptarnavimas, proga įkvėpti skaidraus kalnų oro. Pats miestas užsiėmęs kasdieniais rūpesčiais, žavi rami provincinė gyvenimo tėkmė. Kai rytą miestą pažadina skardūs bažnyčių varpai, kviečiantys maldai ir darbui. Gatves užtvindo prekijų klegesys ir specifi­nis, čia pat ant grindinio gaminamo, kepamo maisto kvapas. Vakare miestas tampa panašus į dekoraciją „Sevilijos kirpėjui“— slėpiningas šviesos ir šešėlių žaismas, gardus alus lauko kavinėje ir, žinoma, gitaros lydima aistringa meksikietiška daina.
Nuotaikinga liaudiška melodija lydėjo ir priešinga nuo Guanachuato kryptimi, keliau­jant prie Ramiojo vandenyno pakrantės per­lo Alcapulkos. Pakeliui du istoriniai miestai Kuernavaka (Cuernavaca) ir Takskas (Taxco). Pastarasis vertas išsamesnio aprašymo. Taks­kas — nacionalinis monumentas, pasaulio si­dabro sostinė, fotografų svajonė,— šie gidų superlatyvai — beveik tiesa. Miestas yra Sie­ra Madrės kalnyno širdyje, beveik 3000 m aukštyje įsitvėręs į stačius šių kalnų šlaitus. Siauros, beveik vertikalios gatvės sunkiai įvei­kiamos pėstiesiems, užtat keliems šimtams folksvagenų-taksi savininkų garantuoja amži­ną uždarbį. Miesto centrą vainikuoja didin­gas šventųjų Prisko ir Sebastijono katedros siluetas. Takskas šlovę pelnė gausiais sidab­ro telkiniais. Tai seniausias sidabro kalnakasy­bos centras Šiaurės Amerikoje. Kuklus indėnų kaimelis aptiktas Hernano Korteso, praėjus keleriems metams po Meksikos užkariavimo pradžios, tapo intensyvios šio tauraus metalo gavybos centru. Mūsų Palangos dydžio mies­te yra per 500 sidabro parduotuvių. Čia gali pamatyti daug įvairesnių sidabro gaminių, kainos žemesnės. Bet labiausiai nustebino šių įstaigų apsauga: jokios signalizacijos — tik spynos ir sklendės. Be sidabro gaminių, Takskas garsėja ir tradiciniais indėniškais ver­slais—keramika, vario bei alavo dirbiniais, veidrodžiais, siuvinėta medvilne, liaudies tapyba, gitaromis.
Ir štai pagaliau iš svaiginančių senovės aukštumų nusileidę į Ramiojo vandenyno pakraštį, atsiduriame šių dienų pasaulyje. Tai Akapulkas — vienas garsiausių pasaulio ku­rortų. Atogrąžų klimatas ištisus metus, trupu­tis Riveros, truputis Floridos, truputis Vest Indijos, o šiaip — puspenkto kilometro ilgio įlanka su daugiau kaip 20 paplūdimių. Ir nors vietovė žinoma nuo 1512 m., vietines tradicijas primena nebent stilizuoti šiaudastogiai restoranai, imituojantys žvejų sodybas. O viena seniausių atrakcijų, kas vakarą jau keliasdešimt metų sutraukianti turistaujančius žioplius,— naktiniai kelių drąsuolių — profe­sionalų šuoliai nuo uolėto 30 m skardžio į siaurą pakrantės tarpeklį. Tokių kaip pas mus, neturinčių kuo užsiimti, žmonių vaka­re centrinėje kurorto gatvėje nepamatysi, nes viskas, ko geidžia poilsiaujantis, yra vieš­butyje. Brangiausias numeris viešbutyje kai­nuoja. 1200 dolerių parai. Kas kita paplūdi­myje. „Amigos“ — įkyriai maldaujantys pre­kiautojai Šaltu alumi, kola, sidabro papuo­šalais ar kurortiniu trikotažu nori nenori ver­čia slėptis sūriose, karščiu alsuojančiose ban­gose. Bet ir čia ramybę reikia išsikovoti, atsikratant katerių savininkų gundančių siūly­mų išbandyti jų techniką, pasikratyti ant ban­gų apžergus tempiamą guminį bananą ar, įsibėgėjus vandens slidėmis, pasklandyti pa­rašiutu. Taigi pagundų daug, o kiaurakišeniui svarbiausios pasaulio šalies reprezen­tantui belieka pasipliuškenti ant viešbučio stogo esančiame baseine ir, atsirėmus į turėk­lus, pasvajoti, žvelgiant į naktinio Akapulko žiburius.
Meksikas—Vilnius
Mokslas ir Gyvenimas 1990/10


Apeiginės aukos elgetoms



Albinas Rekašius
Apie dėmesį elgetoms kai kuriose apeigose mažai rašyta, labiau buvo do­mimasi elgetavimo problemos socialine puse. Apie elgetas kalendorinėse apei­gose, pasakose, taip pat lietuvių mito­logijoje savo darbuose mini N. Vėlius, M. Gimbutienė ir A. J. Greimas.
Šiame straipsnyje pabandysime inter­pretuoti tuos išmaldos davimo atvejus, kai pastebimas ryškus apeigiškumas, o duodamą išmaldą galima aiškinti ne tik (ir ne tiek) kaip socialinę paramą nus­kurdusiam, o kaip auką, ikikrikščioniš­ko ritualo dalį. Pirmiausia reikėtų pa­žymėti tris šalpos rūšis: išmalda — tai, ką elgeta gauna, „išmeldžia“ kaime šio­kią dieną (truputis duonos, lašinių, mil­tų, keletas bulvių, kiaušinių ir kt.); pa­gerinta Išmalda - tai, kas elgetai duo­dama per krikštynas (gimtuves), vestu­ves, vardines, darbų pabaigtuves ar kai kurias kalendorines šventes (pvz., per Velykas — gabalas pyrago, dešros, mė­sos ir kitų valgių, kurie pasitiekiami savo šeimai ir svečiams); auka — su apeiginiais niuansais duodama du, tris kartus per metus, dažniausiai per Žoli­nę, Visus Šventus, Vėlines, kartais per Kalėdas, šermenis ir mirusiųjų atminimus (devintines, trisdešimtines, keturiasdešimtines arba metines). Skiriasi ir tai, kas duodama, ir davimo pobūdis — specialiai vežama arba nešama auko­ti. Kaip matysime toliau, apeiginė au­ka nuo kitų šalpos formų skiriasi sak­rališkumu bei archajiškumu. R. Rimantie­nės nuomone, „Auka (...), vienas se­niausių kulto elementų — dovana die­vams ar dvasioms, tikintis, kad prašy­mas ar pageidavimas išsipildys. Auka atsirado pirmykštėje bendruomenėje. Lietuvoje atsekama nuo ankstyvojo neo­lito (IV tūkstantmetis pr. m. e.), bet greičiausiai buvo praktikuojama ir anks­čiau. Aukos buvo skandinamos, degi­namos, užkasamos į žemę, padedamos tam tikroje vietoje“ (TLE, t. I). Šia­me straipsnyje aptarsime dar vieną, tik­riausiai vėlesnį ir gal pakeitusi mus aukojimo būdus — dalijimą, dovanojimą bei šio reiškinio specifiką.
Kalendorinių švenčių aukos
Sakrališkumas būdingas ne visų kalen­dorinių švenčių šalpai, o tik aukščiau minėtoms. Švenčių auka turi senas iš­takas. Tą rodo ne tik archeologiniai duomenys, bet ir aukojimo tradicijos, išlikusios net iki šio amžiaus vidurio. Elgetai suteikiamas sakralinio asmens sta­tusas, jo prašoma pasimelsti už mirusius, už ligonius,— kad išvengtų įvairių nelaimių. Už tam tikrą užmokestį (auką) elgeta įpareigojamas atlikti sakralinį veiksmą (apeigą). Tomis dienomis el­getos nevaikšto po kaimus (išskyrus retas išimtis), t. y. „neubagauja“, au­ka jiems atvežama specialiai, lyg priva­lomas atlygis. Tai tikriausiai vėliau ga­lutinai įtvirtino paprotinė teisė. Pabrėž­tina, kad aukojimo apeiga — dviplanis reiškinys: profaniškas (buitinis maisto davimas) ir sakralinis (ypatingas auko­jimo laikas, aukos paskirtis ir prasmė).
Žolinės aukos. Turimais duomenimis, per Žolinę dažniausiai aukojami grūdai ir duona. Duodama naujo derliaus ru­gių ir kviečių bei šviežiai keptos duo­nos, kuri raikoma dideliais gabalais arba storomis riekėmis, kepamos nedidelės bandelės (Tverečiaus apylinkėje jos va­dinamos „kukelėmis“). Kapčiamiesčio apylinkėje elgetoms kepama duona turė­jo specialų pavadinimą „dziedaduonė“ (plg.: „Kalėdų diedas“, Vidurio ir Rytų Lietuvos Užgavėnių vyriškos būty­bės iškamša vadinama „diedu“, „diedeliu“). įdomu, kad „dziady“ baltarusių ir lenkų kalba reiškia protėvį, jo vėlę, o čekiškai „nebožtik“ — „velionis“ arti­mas „nebožak“ — vargetai. Dažniausiai pasitaikantis pavadinimas XX a. pirmoje pusėje — „Ubaginė duona“. Tverečiaus apylinkėse pasakojama, kad didelius duonos kepalus lauždavo į keturias da­lis ir dalindavo, prikepdavo „kukelių“ tiek, kiek toje šeimoje būdavo mirusių­jų, kartais duonoje pirštais padarydavo tiek įspaudų, kiek mirusiųjų, už kuriuos turi elgetos pasimelsti. Matyt, „pasotinutas“ turėjo būti kiekvienas velionis. Gal­būt ir pats elgeta galėjo būti suprantamas kaip velionio persikūnijimas. Tve­rečiaus apylinkėse teko užrašyti tokį pa­sakojimą: „Kai mirė mano pamotė, aš nuvažiavau Adutiškin, turėjau namie kepto pyrago gabaliuką, (...) nunešiau ubagėliui .(...),- kad pasimelstų už Pau­linos sielą. Rytojaus dieną susapnavau ją, (...) sakė: „Labai tau ačiū už pyragą!" Panašūs tikėjimai mitologinių sak­mių forma užrašyti daugelyje Lietuvos vietų. Iš XVI a. žinoma, kad mirusia­jam į karstą įdėdavo duonos, o elge­tos pavaišinimas, remiantis senąja pasau­lėjauta, gali atitikti mirusiųjų vaišinimą, nes, N. Vėliaus nuomone, „Elgetoms atitekdavo vėlėms arba jų dievui skir­tas maistas“. Apeigine auka galima lai­kyti ir naujo derliaus grūdus. Dažniau­siai aukodavo rugių ir kviečių grūdus, kuriuos per Žolinę veždavo šventinti, vėliau sumaišydavo su sėklai skirtais grū­dais. įdomu, kad dalį grūdų atpildavo kunigui, o kitą išdalindavo elgetoms. Tiesa, kartais grūdų ūkininkai duodavo ir šiaip paprastą dieną, bet nenoriai, nes buvo brangu. Iš archeologinių duo­menų, senųjų aprašymų žinoma, jog grūdų dažnai aptinkama įkapėse, grūdais būdavo barstoma laidojant.
Retesniais atvejais per Žolinę duoda­vo „saują linų“, avies kulšį. Duoną ir grūdus elgetos imdavo tik per Žolinę, o kitais kartais prašydavo pinigų. Be­veik nepasitaikydavo, kad per Žolinę elgetos būtų „kieminėję“, kaip kad atsi­tikdavo, per Kalėdas ar Velykas.
Kur šios šventės ištakos? Manyčiau, jog seniausiose rugiapjūtės pabaigtuvių apeigose, išsilaikiusiose net iki XX a. vidurio. Krikščioniškuoju laikotarpiu ga­lėjo sutapti arba būti suderintos su ka­talikiškos bažnyčios liturgija ir su šv. Marijos dangun ėmimo švente. Taip yra atsitikę su daugeliu kalendorinių šven­čių, „sukrikščioninti“ ir atskiri tautosa­kos kūriniai. Pagonybės laikotarpiu šias apeigas atlikdavo arba jas organizuo­davo ir joms vadovaudavo žyniai. Se­najai religinei sistemai irstant, šias funkci­jas pasidalijo krikščionių dvasininkai ir elgetos (buvę žyniai?). Rekonstruoti šios tradicijos pokyčius sudėtinga, tačiau toks funkcijų pasidalijimas XIX a. antroje — XX a. pirmoje pusėje — realybė. Galbūt pirmaisiais krikščionybės gyvavimo Lie­tuvoje šimtmečiais, kol ji dar nedomina­vo lietuvių tautos gyvenime, vykstant konfrontacijai tarp dviejų pašaulėžiūrų, lietuviai valstiečiai mieliau atiduodavo auką pavargėliams (išstumtiesiems, nete­kusiems ankstesnio statuso, bet žmonių gerbiamiems žyniams?), o vėliau apeiga virto paprotinės teisės įtvirtinta tradi­cija.
Visų Šventų ir Vėlinių aukos. Šių švenčių aukojimai pasižymi ypatingu dė­mesiu mirusiesiems, lygiai kaip ir Kū­čių, šermenų bei atminimų apeigose svarbiausi yra mirusieji, protėvių vė­lės, kurios dažnai įsivaizduojamos zoomorfiškai — paukščiais ar gyvuliais. Tai senojo nekrokulto atspindžiai.
Dažniausiai pasitaikanti, auka — prieš šias šventes papjauto gyvulio skerdie­na. Tiesa, kartais, kaip ir per Žolinę, aukodavo duonos. Dar mūsų amžiaus pradžioje buvo pjaunama avis arba avinas. Elgetoms veždavo kulšis, turtin­gesni — visą avį, iš anksto sukapotą ga­balais (Lygumos, Luokė, Kairiai, Varniai, Skirsnemunė). Žemaitijoje paskerstos avies mėsos buvo vežama ir Kalėdų rytą. Tokia auka, kiek galima spręsti iš negausios medžiagos, būdingesnė Vidurio Lietuvai ir Žemaitijai. Dėsnin­ga, kad, kaip ir per Žolinę, taip ir per Visus Šventus, Vėlines elgetos „tik ant šventoriaus būdavo, nevaikščiodavo nie­kur“, „sėdėdavo ir giesmes giedoda­vo, melsdavosi prie kapinių vartų abi­pus tako ir kapinių koplyčios“. Duo dant išmaldą buvo prašoma melstis už mirusius, kartais ui paliegusius, ligonius.
Įdomiai Visus Šventus ir Vėlines yra aprašiusi kraštotyrininkė Leokadija Pašikūnaitė.
„Senovėje per Visus Šventus ir Vėli­nių dieną visų kaimų vargingieji se­neliai susieina prie bažnyčių ir susėda. O žmonės važiuodami i bažnyčią visi sulig vienu — vieni daugiau, kiti mažiau atveža ką nors ubagams. Kiti papjau­davo avį ir išdalindavo. Atveždavo ra­gaišio, duodavo vieną kitą kapeiką. Kiti veždavo alaus su bačkele ir prisi­pylė uzboną eidavo per ubagų eiles su stikline“.
Įsidėmėtina, kad alus visose senosio­se lietuvių šventėse buvo vartojamas kaip ritualinis gėrimas, o jo nulieji­mas - auka protėvių vėlėms. Tokie pa­liudijimai užfiksuoti senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. Matyt, traukiantis iš paprastų žmonių gyvenimo aukojimo mi­rusiems ir jų globėjams tradicijai, tos aukos (avies kulšis, duona, alus) atite­ko elgetoms.
Šermenų (atminimų) aukos. Būdingiau­sia šermenų auka — mirusiojo drabužiai (Kapčiamiestis, Luokė, Skirsnemunė, Tverečius, Varniai). Jie elgetai paauko­jami per šermenis, tik po laidotuvių arba vėliau, per atminimus. Dažniausiai jie atiduodami elgetai, pirmajam užsu­kusiam po šeimos nario mirties. Tiesa, kartais atiduodavo ir šiaip vargingam žmogui — kaimynui, giminaičiui, davat­kėlei (Varniai). Dar ir dabar žmonėse gyvas posakis „smertelni marškiniai“. Tuo pasakomas visos kaimo bendruo­menės požiūris ir į kitus velionio nau­dotus daiktus. Dažnai elgetoms atiduo­davo ir smulkius reikmenis — vyrų skuti­mosi įnagius, kartais batus. V. Propas, remdamasis stebuklinių pasakų analize, įvairių tautų papročių aprašymais, apa­vą interpretuoja kaip būtiną dalyką, be kurio neįmanoma patekti į mirusiųjų pa­saulį. Elgetoms taip pat buvo atiduo­dami velionių moterų karoliai, šukos, skarelės ir kitokie mažmožiai. Archeolo­giniai duomenys rodo, kad ikikrikščio­niški palaidojimai ypač turtingi įkapių. Galbūt vėliau, įsigalint Lietuvoje krikš­čionybei, tai, kas anksčiau buvo dedama laidojant, atitekdavo elgetoms.
Dar po Antrojo pasaulinio karo kai kur būdavo sudeginami net ir užkre­čiama liga nesirgusių, „savo mirtimi“ mirusių žmonių ne tik drabužiai, bet ir kai kurie daiktai (velionio jaunystės lai­kų skrynios, kuparai, lovos ir pan.). To­kį elgesį mėginama aiškinti buitiškai ra­cionaliai — nereikia, trukdo, seni ir t. t. Tačiau iš rašytinių šaltinių bei archeo­loginių tyrinėjimų žinoma, kad velioniui pomirtiniame gyvenime prisireikšiantys daiktai būdavo deginami, skandinami ar užkasami. Beveik iki pat šių dienų Lie­tuvos kaime šalia drabužių ir daiktų aukojimo elgetoms, siekiant pamaloninti mirusįjį, gyvavo ir istoriškai seniausia aukojimo forma — velioniui priklausiusių daiktų deginimas.
Velionio drabužių ir kai kurių daik­tų išdalinimas elgetoms susisieja su iki­krikščioniškomis mirusiųjų, kilmingų ir turtingų žmonių turto dalybomis, kai bū­davo surengiamos žirgų lenktynės: to­liausiai nuo velionio namų padėdavo geriausią dalį, kurią gaudavo pirmas ją pasiekęs raitelis. Galima prisimin­ti ir buitines pasakas, kuriose gudrus prašalaitis (kareivis, muzikantas, čigonas) iš kvailokos našlės apgaule išvilioja įvairių gėrybių, pažadėjęs nunešti miru­siam jos vyrui. Tai ne vien žaismingi kūrinėliai — juose slypi archajinė pras­mė, kuri aiškėja palyginus minėtus per­sonažus su elgetomis — jie visi gene­tiškai artimi „svetimo“ prasme, o jumo­ristinį atspalvį įgavo vėliau, kai ilgai­niui sakrališka virto profanišku. Matyt, elgetos, kaip ir paminėti personažai, buvo labai artimi mirusiųjų pasauliui, skirtingai nuo kitų žmonių, labiau kon­taktuojantys su to pasaulio atstovais ir senojoje lietuvių pasaulėjautoje laikyti tarpininkais tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Lakoniškiausiai ir turbūt aiškiausiai au­kos elgetai prasmė išsakyta lietuvių pa­tarlėje: „Geriausia malda — išmalda“, senyvo žmogaus palydėta komentaru: „Dievą geriau paprašyti — duok uba­gui“ (Tverečius). Ši patarlė-metafora sle­pia daugiau archajiškos informacijos nei pasakyta žodžiais. Ikikrikščioniškoje lie­tuvių, kaip ir kitų tautų, religijoje die­vų paslaugos, protėvių pagalbos gali­ma buvo tikėtis tik atlikus konkretų veiks­mą — aukojimą. Krikščionybė teigia, kad kiekvienas į Dievą, gali kreiptis tiesio­giai ir bus išklausytas. Tačiau per šimtmečius susiklosčiusi kultūra negali pasi­keisti iš karto, viena religija su savo apeigomis negali staiga pakeisti kitos, todėl kurį laiką jos egzistuoja greta, susipina, perima viena kitos bruožus ir tokiu pakitusiu, mišriu pavidalu dar ilgai išlieka.
Panašiai yra atsitikę ir su aukomis elgetoms; tuo pat metu aukojama dviem skirtingoms institucijoms: ikikrikščioniš­kai ir krikščioniškai (senai-naujai; savai-svetimai). Aukojimas elgetoms — ne tik krikščioniška labdara, socialinė parama skurstantiems, bet ir pagoniškų apeigų fragmentas, transformuotas senosios pasaulėjautos reliktas. Tikėtina, kad nagri­nėtose kalendorinėse šventėse ir šerme­nų apeigose elgetos susiję su mirusių­jų pasauliu. Elgetos atlieka tarpininko funkcijas tarp skirtingų erdvių: profaninės (buitiškos, kasdienės, kurioje gyvena žmonės) ir sakralinės, kurioje gy­vena protėvių vėlės ir dievai — miru­siųjų globėjai, o aukojimas elgetoms sietinas su senovės lietuvių apeigų au­komis. Minėtų kultūrų sandūroje (o gal kiek anksčiau) elgetą pradėta įsivaiz­duoti kaip mirusiųjų dievo įsikūniji­mą ar pasiuntinį, galbūt kaip mirusio protėvio inkarnaciją, nes, anot S. Tokarevo, „elgeta socialiai toks pat, kaip ir miręs biologiškai“. Maždaug tuo pat metu elgeta galėjo būti laikomas ir der­lingumo dievybės inkarnacija (Žolinės aukos, aukojimo laikas ir paskirtis). O galutinai irstant senovės lietuvių religi­nei sistemai, elgeta galėjo perimti dalį žyniams priklausiusių funkcijų.
Mokslas ir gyvenimas 1990/10

Žymusis mūsų šimtmečio žemaitis



Eglė Makarionienė
Ignas Končius, įgijęs fiziko kvalifikaciją Peterburgo universitete, profesoriavęs Vytauto Didžiojo universitete, buvo žinomas Lietuvoje ne tik kaip fizikas, aukštosios mokyklos pedagogas, bet ir kaip etnografas-kraštotyrininkas, aktyvus visuomenininkas. Iš šių veiklos sričių parašė ir išleido arti dvidešimties knygų, apie 300 straipsnių. Tačiau 1944 m. vasarą emigravo į Vakarus.
I. Končius gimė 1886 m. liepos 31 d. nuošaliame Žemaitijos Žarėnų valsčiaus Kantaučių parapijos Purvaičių kaime (dabar Plungės rajonas). Pro gimtąjį kaimą sruveno dešinysis Minijos intakas Sausdravo upelis, vėliau patekęs į I. Končiaus raštus. Apie gimtąjį kaimą knygoje „Žemaičio šnekos“ Ignas Končius rašė: „... mano gimtasis kaimas, 17 kiemų po 20—40 ha, eina tris kilometrus. Jokios ulyčios. Toli nuo kiemo iki kiemo. Mano tėviškė — paskutinė sodyba, imant nuo Medingėnų Šiukštos dvaro, kuriam šio kaimo ūkininkai ėjo baudžiavą“.
I. Končiaus tėvas Antanas Končius, apsišvietęs, turtingas ūkininkas, spaudos draudimo laikais Kantaučių apylinkėse platino lietuviškas knygas. Buvo XIX a. pabaigoje sumanytos statyti Žlibinų bažnyčios fundatorius — pirko bažnyčios statybai medžiagas, samdė meistrus. Antano Končiaus užrašų knygelėje, saugomoje MA Centrinės bibliotekos rankraštyne, rašytoje rusiškai ir lietuviškai, greta ūkio pajamų ir išlaidų užregistruoti meteorologiniai stebėjimai: kada pirmą kartą pasnigo, kokia buvo žiema. Ten pat surašytos vaikų gimimo datos, kiti šeimos įvykiai.
Ignas Končius — jauniausias šeimoje. Iš tėvo, matyt, paveldėjo sugebėjimą stebėti aplinką, gamtą, iš motinos — mokėjimą įsiklausyti į šeimynykščių gražią žemaitišką šneką, žodžius, posakius. Taip ir susiformavo: iš vienos pusės fizikas — gamtos reiškinių tyrinėtojas, iš kitos — kraštotyrininkas, didelę gyvenimo dalį atidavęs lietuvių liaudies materialiosios kultūros paminklų kaupimui.
Vyresniojo brolio Petro paruoštas stojo į Palangos vyrų progimnaziją, mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurią baigęs pasirinko fiziko specialybę Peterburgo universitete. Čia jis galėjo būti pažįstamas su gimusiu Panevėžyje, keliais kursais už jį žemiau besimokiusiu A. Lebedevu, vėliau žinomu tarybiniu mokslininku — fiziku optiku.
1913 m., baigęs Petrapilio universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto fizikos skyrių, pradėjo dirbti Palangos gimnazijoje fizikos ir matematikos mokytoju. Joje norėjo įkurti gerą fizikos kabinetą su laboratoriniais darbais, tam tikslui pagal katalogus užsakė gausius įvairių fizikos sričių prietaisus.
1914 m. liepos 22 d. Palangos bažnyčioje susituokė su Marija Kentraite. Tais pat metais nuo artėjančio Pirmojo pasaulinio karo fronto pasitraukė į Petrapilį, kur buvo išrinktas į Petrogrado lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetą. Vėliau mokytojavo Palangos mergaičių gimnazijoje, persikėlusioje į Estiją, Veru miestą. 1917—1920 m. dirbo Stavropolio žemės ūkio institute asistentu, čia sudarė matematikos programą darbo komunos mokykloms. Stavropolyje suorganizavo komitetą Karo pabėgėliams šelpti, buvo jo pirmininkas.
Pradėjęs mokytojauti, matė, kad labai trūksta lietuviškų fizikos vadovėlių. Tokį vadovėlį gimnazijoms pradėjo rašyti 1916 m. Rankraštyje, saugomame VU Bibliotekos rankraštyne, nurodytos tikslios jo rašymo datos: pradėta — 1916 m. sausio 18 d., baigta — 1919 m. gruodžio 23 d. Tai nemažas 316 puslapių iliustruotas rankraštis, apimantis visą gimnazijoje dėstomą fizikos kursą. Rašydamas rėmėsi, kaip pats nurodo, rusų ir vokiečių vadovėliais. Dėl skubos rašant vadovėlį laiše iš Veru nurodė: „..... aš taip greit nebūčiau rašęs — būčiau pirma ir pats gerai da pasimokinęs ir terminų nukalant palaukęs“, bet vadovėlis buvo verkiant reikalingas ir dėl to neatidėliojant ryžosi jį rašyti.. Autorius kiek vėliau nurodo, kad dalis jo fizikos vadovėlio (150 p.) atspausdinta Voroneže Pirmojo pasaulinio karo metu, galbūt tai buvo minėto rankraščio dalis, tačiau šio leidinio aptikti nepavyko. Rašant vadovėlį pritrūko lietuviškų fizikos terminų. Dėl to autorius susirašinėjo su K. Būga, J. Jablonskiu kitais lietuviais, gyvenančiais Petrograde, šiame vadovėlyje randame tokių terminų: dujų blandumas, atmosferos spūstis, molekulių sankybio jėgos; aptinkame taisymus: dauginys — sandauga, nuožmioji temperatūra — kritingoji temperatūra, reliatyvinė drėgmė — santykinė drėgmė ir t. t.
I. Končiui rūpėjo ne tik fizikos, bet ir kitų mokslo sričių vadovėliai. Dar 1914 m. „Lietuvos žiniose“ ragino filologus greičiau parengti lietuvių kalbos vadovėlį, gimnazijoms: „...reiktų nulipdyti gramatikėlę, krestomatijos kelioliką puslapių sugraibyti ir patvirtinti tokį vadovėlį, o jau paskui gali sau filologai barties-rieties „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“ taisyklingai beversdami“.
1921 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, pradėjo dirbti mokytoju Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, dėstė fiziką ir matematiką. 1924 m., perorganizavus mokyklą į Žemės ūkio akademiją, I. Končius buvo išrinktas docentu ir akademijos Profesorių tarybos sekretoriumi.
Dotnuvoje, dėstydamas fiziką būsimiesiems agronomams, miškininkams ir kultūrtechnikams (dabar vad. melioratoriams), didelį dėmesį skyrė meteorologijai, labai artimai susijusiai su būsimąja moksleivių profesija. Meteorologiją I. Končius vadino taikomąja fizika. Prie mokyklos buvo įrengęs meteorologinių stebėjimų aikštelę, dėl kitų, tokių įrengimų konsultuodavo gretimų mokyklų mokytojus. Dotnuvoje I. Končius parašė pirmąjį lietuvišką meteorologijos vadovėlį „Meteorologija su 121 paveikslu ir 10 lentelių tekste“ (K., 1924 m., 216 p.). 1925 m. išėjo populiari jo meteorologijos knygelė „Ūkininko dangus“ (112 p.). Joje daug praktiškų patarimų, kaip spėti orus. Po kelerių metų - dar viena knyga šia tema, šįkart vertimas - V. Michelsono „Trumpas mokslinių orui spėti žymių rinkinys“ (K., 1928 m., 20 p.).
Populiarino ne tik meteorologijos, bet ir kitų gamtos mokslų žinias. Kasmet išversdavo iš rusų kalbos ir išleisdavo po vieną knygelę: tai V. Šenichen „Gyvybės fizika“ (K., 1924 m., 127p.), kurioje fizikos dėsniai siejami su procesais, vykstančiais gyvuose organizmuose, N. Borodino „Gamtos mokslai ir jų taikinimas gyvenimui“ (K., 1925 m., 116 p.), kur pateikti populiarūs pasikalbėjimai apie fiziką, chemiją, astronomiją, geologiją, mineralogiją, botaniką, zoologiją, anatomiją, fi­ziologiją ir jų praktinį taikymą. Išvertė R. Lommal „Žmogaus ir gamtos jėgos arba darbo ir gamybos jėgų fiziką“ (K,, 1929 m., 100 p.) — knygą apie slypinčias gamtoja energijos atsargas.
1926 m. I. Končius buvo pakviestas dirbti į Lietuvos universiteto Fizikos katedrą. Ru­dens semestrą skaitė pagrindinį ir papildomą fizikos kursus. Drauge metus dėstė fiziką Aukštuosiuose karininkų kursuose. Nuo 1926 m. išrinktas fizikos seminaro vadovu, nuo 1930 m.- Matematikos-gamtos fakulteto ta­rybos sekretoriumi, nuo 1931 m. - Fizikos katedros vedėju, nuo 1932 m. - Vytauto Didžiojo universiteto ekstraordinariniu pro­fesoriumi.
Dirbdamas pedagoginį darbą, I. Končius didelį dėmesį skyrė jaunajai fizikų kartai: baigusiems universitetą fizikams, jauniems asistentams sudarydavo sąlygas vykti į užsie­nio universitetus tobulintis, atlikti daktarinius darbus. Povilas Brazdžiūnas, Antanas Žvi­ronas, Adolfas Jucys, Antanas Puodžiukynas, Kazimieras Baršauskas — visi turėjo galimybę įsigyti aukščiausią kvalifikaciją užsienio uni­versitetuose. Visi jie tapo žinomais mokslo žmonėmis, daug nusipelnė Lietuvos kultūrai.
Dirbdamas universitete, I. Končius pa­ruošė paskaitų.konspektus, kuriuos dažniau­siai išleisdavo Matematikų-fizikų studentų draugija. Tokie fizikos paskaitų konspektai pasirodė 1927 m. (109 p.), 1928 m. (53 p.), „50 fizikos praktikos darbų“ 1928 m. (53 p.), „50 fizikos praktikos darbų“ 1928 (83 p.), 1939 m. (455 p.). I. Končius buvo vienas iš bendraautorių P. Brazdžiūno redaguotų „Fizi­kos praktikos darbų“ (K., 1938 m., 234 p.). Netrukus išėjo iš spaudos dar viena I. Kon­čiaus versta knyga — Seitz F. ir Johnson R. „Nūdienė kietųjų kūnų teorija“ (K., 1940 m., 66 p.). Šios knygos vertimas rodo jo. orien­tavimąsi j naujas, modernias fizikos mokslo sritis. Tai liudija ir eksperimentinis darbas — kartu su K. Baršausku atliktas kosminių spin­dulių tyrimas, tik, kaip mini pats autorius, rezultatus paskelbti sutrukdė karas.
Šalia išverstų ir parašytų fizikos knygų buvo atliktas didelis literatūros redagavimo darbas — tai Matematikos ir gamtos fakulteto darbų (1937—1939 m., t. 11—13), „Gam­tos“ žurnalo, fizikos vadovėlių gimnazijoms („Elektra“, 3 d., „Optika", 4 d.), fizikos straipsnių „Lietuviškojoje enciklopedijoje“ (1933—1942 m.) ir „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas, 1953—1956, t. 1—6) redagavi­mas. šioms dviem enciklopedijoms I. Kon­čius buvo parašęs per 30 straipsnių.
Be fizikos vadovėlių, vertimų, I. Končius parašė apie 300 mokslo populiarinimo strai­psnių (I. Končiaus darbų rodyklę 1990 m. išleidžia Fizikos institutas), šioje srityje pro­fesorius buvo prieškarinės Lietuvos spaudos rekordininkas. Pirmąjį straipsnį „Apie Halley'o kometą“ atspausdinęs 1910 m. žurna­le „Visuomenė“, vėliau dažniausiai spausdinosi „Švietimo darbe“, „Kultūroje“, „Saulu­tėje“. Pradėjus eiti „Lietuviškajai enciklope­dijai“ (nuo 1933 m.) ir „Gamtai“ (nuo 1936 m.), daugiausia rašė šiems leidiniams. Straips­nių tematika labai įvairi — tai meteorologi­jos žinios, daug Įvairių „Įdomiosios fizikos“ skyrelių. I. Končius buvo išvertęs Perelmano „Įdomiąją fiziką“, bet, neatsiradus galimybių ją išleisti, daug medžiagos iš jos spausdino periodikoje. Didelę publikacijų dalį sudarė žymiųjų mokslininkų fizikų, chemikų ir kitų jubiliejai, jų darbų sukaktys. Galima būtų paminėti straipsnius apie mokslininkų Bekerelių šeimą, E. H. Vėberį, O. 2. Frenelį, Ch. Hiuigensą ir daugelį kitų. Pokario me­tais emigracinėje spaudoje publikavo straips­nius tokia tematika: „Atominė bomba“, ,,Ciklotronas“, „H — bombos žabojimas“ (paskutinysis apie branduolinės sintezės eks­perimentus Tufts universitete, kuriame I. Kon­čius dirbo).
Už prof. I. Končiaus fiziko darbus nė kiek ne menkesnė jo kraštotyrinė veikla.
Dar būdamas Petrapilio universiteto stu­dentu, bendraudamas su Petrapilio Impera­toriškojo Aleksandro III muziejaus etno­grafu E. Volteriu, klausydamas jo paskaitų, I. Končius įsitraukė į kraštotyrinę veiklą. 1911 m. pradėjo keliauti po Žemaitiją, re­gistruodamas ir fotografuodamas pakelių kry­žius ir koplytėles. Su pertraukomis šį darbą tęsė iki 1939 m. Ta tema išleido 7 tęstinius straipsnius žurnaluose „Soter“ ir „Gimtasai kraštas“, vėliau emigracijoje knygą „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (Čikaga, 1965).
Domėjosi ir kitais tautos materialinės kul­tūros paminklais. Apie jų rinkimą, kaupimą parengė instrukcijas ir programas (1923 m., 1925 m., 1933 m.). Jose pradedančiam kraštotyrininkui nurodo, kad nieko nereikia kurti pačiam, tik tiksliai „viską nupiešti, nuplanuoti, nufotografuoti“. Dar dirbdamas Dotnuvoje, subūrė moksleivius kraštotyrinin­kus, mokė kraštotyrininko darbo, reikalau­jančio didelio akylumo ir išmanymo.
Pats jį atlikdavo su dideliu užsidegimu. Jam buvo įdomu ne tik aptikti naują, nema­tytą ar kuo nors ypatingą įnagį ar padargą, bet taip pat pažiūrėti, kaip su juo dirbama, pakalbinti sutiktuosius žmones, užrašyti jų - retus žodžius, posakius, papročius. Daugy­bę patarlių ir priežodžių, kaimo žmonių pas­tebėjimų apie oro permainas cituodavo meteorologijos knygose, gausiuose straips­niuose, remdavosi jais savo paskaitose.
Pats mėgo keliauti po Lietuvą ir jaunuosius draugus ragino keliauti pėsčiomis — juk taip daugiau galima pamatyti, patirti. Po kelionių su V. Ruokiu po Palangos kraš­tą 1925 m. išleido knygą „Palangos kraštas: Palangos kraštui pažinti medžiaga su pa­veikslais, diagramomis, žemėlapiais, profi­liais“. Kita knyga —„20 kelionių po Kauno apskritį“ (bendraautoriai K. Avižonis ir S. Ko­lupaila)— tai ne tik pakartota medžiaga iš literatūros šaltinių, bet ir patirti įspūdžiai bei maži atradimai, keliaujant jau po kitą Lie­tuvos rajoną.
I. Končius labai susidomėjęs dalyvavo šventinėse parodose —„Senovės dienose“ Merkinėje Ir Alytuje. Tai būdavo nepapras­tai spalvingi, didžiuliai turgūs, gausūs liau­dies audinių, drožinių, kitų liaudies nagingų meistrų dirbinių. Tokiuose turguose kilo min­tis įkurti Dzūkų muziejų Alytuje. I. Končius daug prisidėjo prie Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“ muziejų, remdamas juos, konsul­tuodamas darbuotojus. Prisidėjo prie Kauno zoologijos sodo steigimo.
Daug rūpesčių ir pastangų profesorius pa­dėjo ragindamas įkurti Orijos-kraštotyros mu­ziejų. Buvo nupirkti keli eksponatai, tarp jų žemaičių „numas“, bet toks muziejus prieš karą taip ir nebuvo įsteigtas. Apie tai ne kartą rašė spaudoje.
I. Končius buvo išrinktas Valstybinės ar­cheologijos komisijos nariu, dalyvavo muzie­jininkų suvažiavimuose, buvo renkamas į Mu­ziejų ir kraštotyros draugijų valdybą. Pro­fesorius I. Končius — žymus žemaitis — buvo išrinktas Žemaičių studentų Simono Daukan­to etnografinės draugijos garbės nariu, buvo studentų organizacijos „Baltija“ globėjas. Skulptoriaus Pundziaus, tada dar studento, darbai — didžiųjų žemaičių Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus skulptūros — atsira­do materialiai remiant I. Končiui. Savo že­maitišką kilmę pabrėždavo visur ir visada, net namų knygos grafoje „tautybė“ buvo pa­rašęs — žemaitis.
1939 m. spalio mėn. profesorius I. Kon­čius skiriamas į Vilnių labai atsakingoms ir ne visada malonioms universiteto valdytojo pareigoms. Perimant Stepono Batoro univer­sitetą, jam teko spręsti daugybę mokslo, mokymo ir ūkinių klausimų. Kaip jis pats pabrėžė, mokslas nebuvo sutrikęs, 1939 m. rudens semestras buvo baigiamas sena tvarka, nors teko dirbti labai priešiškai nusiteikusių lenkų aplinkoje, o 1940 m. pavasario semes­tras pradėtas jau lietuviškame Vilniaus uni­versitete (apie tai rašė 1965 m. nepe­riodiniame leidinyje „Tautos praeitis“ publikuotame straipsnyje „Stepono Batoro uni­versitetas Vilniaus universitetas Vilniuje“).
Sėkmingai atlikęs šį uždavinį, perdavus 1940 m. vasario 8 d. iškilmingame Vilniaus uni­versiteto susirinkime valdžią naujai paskirtam rektoriui Mykolui Biržiškai, prof. I. Končius grįžo J Kauną ir vadovavo Fizikos katedrai iki pat VDU uždarymo.
1940 m., norėdamas padėti jaunimui grei­čiau įsigyti vidurinį išsilavinimą ir sudaryti sąlygas įstoti į universitetą, ėmė vadovauti Darbo fakultetui, įkurtam prie VDU.
Tragiški 1941 m. įvykiai skaudžiai palietė I. Končių ir jo šeimą - buvo suimtas jau­niausias sūnus Liudas, netrukus ir jis pats. Prasidėjus karui, jis su kaliniais iš Kauno kalėjimo evakuojamas į Rusijos gilumą. Tik per stebuklą, su keliais kaliniais paliktas Červenio kalėjimo kieme, išsigelbėjo nuo su­šaudymo. Pėsčias, sušelptas gailestingos bal­tarusių moters dešimčia kiaušinių, grįžo į Kauną. Profesoriavo VDU Technologijos fa­kultete. 1942 m. sausio mėn. buvo išrinktas Savitarpio pagalbos komiteto pirmininku. Iš šios organizacijos šalpos fondo paramą gau­davo ne tik karo invalidai, daugiavaikės šei­mos, bet ir į vokiečių konclagerius pate­kusiųjų artimieji.

I. Končiaus „Gražioji koplytėlė“ iš knygos
„Medžio drožiniai gimtajam kraštui atminti“
(Bostonas, 1954)
Artėjant frontui, I. Končius nusprendė, kad jis turi būti kartu su karo pabėgėliais, rei­kalingais jo pagalbos. Šeima skilo — jis su 2 sūnumis pasitraukė į Vakarus, žmona su ki­tais 2 sūnumis liko Lietuvoje. Nors I. Kon­čiui buvo skirtas kelionei automobilis, ta­čiau juo išvažiavo kažkas kitas, o pats pro­fesorius karštą 1944 m. vasaros dieną, pasiramsčiuodamas lazdele, leidosi, kaip ne kar­tą būdavo, pėsčiomis panemuniais, gal nė nenumanydamas, kad tai jo paskutinė kelionė po Lietuvą. Profesoriaus rankraščius ant savo pečių išnešė šiuo metu jau ir Lietuvoje žino­mų knygų „Mūsų Lietuva“, „Lietuvos bažny­čios“ autorius Bronius Kviklys.
1945-1949 m. I. Končius gyveno Bayreutho (Bavarija), Dilingemo, Wiesbadeno ir Ofenbacho perkeltųjų asmenų stovyklose, mokytojavo amatų mokyklose, mėgino pelny­tis duonos kasdieninės, droždamas iš me­džio įvairius suvenyrus, kartais kryžius ir kop­lytstulpius. Grąžtelius ir kaltelius buvo pasi­ėmęs iš namų. Ir vėliau, 1949 m. persikėlęs į JAV, drožinėjimo nemetė, šiuose nedide­liuose kryželiuose ir koplytėlėse tarsi įkūny­davo prarastosios tėvynės ilgesį, prisiminda­mas tai vieną, tai kitą Žemaitijoje matytą, fotografuotą liaudies motyvą. Jo medžio dro­žinių susidarė apie 500. 1954 m. buvo išleis­tas sūnaus Liudo parengtas jo medžio dro­žinių albumas. Atvykęs į JAV, apsigyveno Bostone, dirbo Tuftso universiteto fizikos ty­rimų laboratorijoje. Buvo aktyvus Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos na­rys, Akademinių skautų sąjungos valdybos pirmininkas ir narys. 75 metų išėjo į pen­siją. Išeivijoje parengė ir išleido tris etno­grafinio pobūdžio knygas apie žemaičius. Mirė 1975 m. vasario 19 d. Putname. Pa­laidotas lietuvių kapinėse Čikagoje.
Profesorius Ignas Končius priklausė tai i nuostabiai lietuvių inteligentijos kartai, kuri šio amžiaus pradžioje išėjusi mokslus užsienio universitetuoe, grįžusi į Lietuvą dirbo ne tik įgytosios specialybės srityje, bet ir aktyviai reiškėsi tuose veiklos baruose, ku­riuose trūko kultūros darbininkų. Tikimės, kad iš tremties žymusis žemaitis, fizikas ir kraštotyrininkas į Lietuvą, kurią taip mylėjo ir jai visą gyvenimą be atvangos dirbo, grįš savo knygomis.
Mokslas ir gyvenimas 1990/10