2015 m. liepos 19 d., sekmadienis

Aidas Marčėnas



Rankos skinančios obuolį
tarkim obuolys vis mažėdamas žiedu pavirsta susiskleidžia žiedas ir pumpuras nyksta išardę lizdus iš obels atbuli lekia paukščiai į pietus vanduo tampa sniegu ir sniegas atpūsto kelius kuriais mylimoji sugrįžta.

Sena trečiadienio istorija
mergaitė kurią tariuosi mylįs avi raudonom kojinėm ak raudonom kojinėm trečiadieniais budi prie mokyklos durų trečiadieniais visada pavėluoju į pamokas noriu kad mano pavardę užrašytų tačiau net trečiadieniais ji nekreipia dėmesio.

Klaida
neatitaisoma mano klaida prieš penkiolika metų žaidžiant slėpynių įsilipti į klevą mokyklos kieme atsisėst ant sakos ir žiūrėt kaip neranda manęs neatitaisoma neatitaisoma klaida neišsiduot kai
visi užmiršę mane išsiskirsto nes prieš dešimtį metų tą klevą nukirto supjaustė ir išvežė o aš vis dar slepiuosi jame.

Namai
ten mano namai kur prasideda tavo širdies šviesa ten mano namai kur prasideda šiluma tavo rankų ten mano namai kur tu eini su saule su mėnuliu o kur tavo namai.

Aidas Marčėnas

2015 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Aš prieš pasakas



Verta pakovoti dėl meilės statybos
Joy Beth Smith
Dabar jau žinau, kad daugybę metų Disnėjus man melavo. 
 
Jis žadėjo tankius ir vešlius plaukus, kalbančius gyvūnus, tikslius smūgius, labiausiai įsimintinų akimirkų garso takelius ir žinoma – šaunų princą.
Net tada, kai jis vėlavo (Miegančioji gražuolė) ar buvo šiek tiek per storas (Pelenė) ar pernelyg naivus (Undinėlė), jis visada būdavo čia, jis visada buvo gražus ir kai jis galų gale pabučiuodavo mergelę, visada būdavo maži drugeliai – tiek tiesiogine tiek perkeltine prasme.
Aš žinau, kad ne visi vyrai yra princai. Ir tiesą pasakius – ne visos moterys yra princesės. Aš taip pat sužinojau, kad tie nuostabaus grožio ir malonūs jausti drugeliai yra greičiau padidėjusio kraujospūdžio, potenciją keliančių feromonų ar prastai pasirinktų priešpiečių indikatorius.
Nors mano širdis iš prigimties ilgisi pasakiškos romantikos, aš vis labiau ir labiau suprantu, kad pasaka yra ne daugiau nei farsas.
Ar meilė yra pasaka?
Pirmą kartą per kelis metus nuėjau į pasimatymą. Tai buvo socialiniame tinkle užmegzta pažintis. Taip mes bendravome kelias savaites ir jis atrodė toks neįtikėtinai mielas. Mes juokavome, jis mane parėmė svarbiausiuose mano dalykuose. Aš buvau pasirengusi su juo pasimatyti, bet neturėjau didelių vilčių. Buvau tiek skeptiška, kad išleidau net 10 dolerių, kad per dvi valandas trukusį kosmetinį seansą būtų sutvarkytos mano blakstienos.
Po keblaus pasisveikinimo ir kelių mandagių frazių vienas kito atžvilgiu, mano kavalierius staiga dėl oro pasijuto blogai.  Tai iš tiesų jam buvo tikra nelaimė, nes jis neturėjo pakankamai drąsos pasakyti apie savo savijautą dar prieš užsakant kavą ir pyragėlius. Po 52 minutes trukusio nenatūralaus pokalbio mes jau kėlėmės iš savo vietų, palikdami nebaigtą kavą ir pasidalindami sąskaitą pusiau (nors jo pyragėlis ir du gėrimai kainavo daugiau nei mano porcija). Nebuvo jokios kalbos apie kitą pasimatymą. Nes aš jau jo nei norėjau, nei jis siūlė.  
Tokiomis akimirkomis aš suprantu, kodėl tiek daug vienišių ilgisi santuokos ir tuo pačiu metu pageidauja gyventi vieni. Visai patogu penktadienio vakarą kartu su draugais pasėdėti bare, suvalgyti sušį ir išgerti vyno. Rizikos beveik nėra, o atlygis – didelis. Draugystė duoda daug vaisių ir aš dėl to esu labai dėkinga.
Tačiau vis tiek yra kai kas labai nepastebimo. Tai erzina. Erzina žinojimas, kad laukia kai kas didesnio. Bet jei pasaka yra melas, tai ką aš prarandu?
Meilė kaip tvirtovė
Perskaičiusi Mandy Len Catron straipsnį laikraštyje The New York Times, aš supratau, kad tas trūkstamas dalykas yra poros intymumas, kylantis iš gilaus vienas kito pažinojimo, iš meilės ir tos meilės dovanojimo vienas kitam. Straipsnyje buvo aptariamas tyrimas atliktas su “heteroseksualiais vyrais ir moterimis, kurie į laboratoriją įėjo pro atskirus įėjimus. Jie sėdėjo veidas į veidą ir atsakė į visą seriją [36] vis asmeniškesnių klausimų. Po to keturias minutes jie tylomis žvelgė vieni kitiems į akis.  Labiausiai stulbinantis detalė – po šešių mėnesių du dalyviai susituokė”.
Straipsnio pabaigoje mes sužinome, kad Catron šį socialinį eksperimentą atliko su pažįstamais žmonėmis iš kurių du jau draugavo. Ta pora atsakė į kiekvieną klausimą, ir suprato, kad turi daug bendrų vertybių. Jie žvelgė vienas kitam į akis, ėmė susitikinėti ir pamilo vienas kitą.
Aš niekada netvirtinsiu (ir tuo labiau – neįrodinėsiu), kad yra kažkokia priežastis ar koreliacija tarp vis intymesnių klausimų ir įsimylėjimo, bet manau, kad pasidalintas intymumas neabejotinai gimdo kažkokį artimą ryšį.
Iš čia ir kyla mūsų meilės apibrėžimai. Meilė kaip pasaka retai būna intymesnė nei bučinukas į lūpas ir po to – tamsėjantis ekranas. Disnėjaus pasakose didžiausia porų pasidalinta našta yra bjaurių pusseserių duetas. Jose visiškai nėra bet kokio emocinio pažeidžiamumo, ypatingai tarp vyro ir moters.
Todėl imu žvelgti į meilę ne kaip į pasaką, bet labiau kaip į tvirtovę. Kiekviena plyta sudaryta iš bendrai išgyventų akimirkų – intymaus pasikalbėjimo, savo žaizdų išpažinimo, rizikingų klausimų ir bendrų patirčių. Visa tvirtovė pastatyta dedant plytą ant plytos. Ir kuo daugiau pasidalinimų, tuo storesnės ir tvirtesnės tvirtovės sienos, tuo ji aukštesnė, tuo daugiau joje menių. Ir jei jūs pastatysite tokią galingą tvirtovę, bet daug metų jos neatnaujinsite, ji ims griūti ir neišvengiamai pūti.
Plytų klojimas
Biblijoje apie meilę kalbama kaip apie pasirinkimą. Kantrybė, gerumas, švelnumas – visa tai yra ne pasąmoninės reakcijos, bet sąmoningi pasirinkimai. Apaštalas Paulius sako: Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis (Kol 3:14). Tai – pasirinkimas, ir veiksmas, kurį gali padaryti kiekvienas. Apaštalas Jonas savo laiške skelbia: Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius (1Jn 3:16). Ir čia matome vidinį ryšį tarp meilės ir sąmoningo veiksmo – Kristus aukoja savo tvirtovę, kad vieną dieną mes galėtume į ją įžengti.
Aš džiaugiuosi šia meile, nors ir nesu masonas (kur kas geriau rašau, nei mūriju sienas, ir tai gali patvirtinti mano namų tvarkymo įgūdžiai). Bet aš tikiu, kad vieną dieną išmoksiu ir tokios prekybos.
Įsimylėjimas yra netvarkingas ir tos moterys, kurios vis dar laukia pasakiškos romantikos, ieškos jos visą likusį gyvenimą. Aš negaliu magiškai iššaukti fejerverkų ar pasikviesti drugelių. Aš negaliu ieškoti užnuodytų obuolių ar kalbančių ievos medžių. Aš negaliu prisišaukti pasakišką meilę į savo gyvenimą ir negaliu “gūglinti” ieškodama sau pasakų princo (bet patikėkit – bandžiau tai daryti).  
Bet aš galiu išmokti kloti plytas. Kai užsimezga mano santykis, o širdis dar neplaka pašėlusiu ritmu (taip, kaip norėčiau) aš galvoju, kad turiu tai jausti. Aš prisimenu tvirtovę, aš galiu prisiminti, nuo kokių vėjų ji tave apsaugo, matau kokia ji yra saugi tiems, kurie yra joje. Aš žinau, kiek jėgos turi tie, kurie ją statė ir kiek jėgų ji gali duoti ateityje. Todėl aš noriu bandyti dar kartą. Tikra meilė nėra tokia tiesmuka, kaip rodė ją Disnėjus. Todėl prieš iššaunant fejerverkus reikalinga suręsti tvirtus pamatus.
Tvirtovės nėra pastatomos per dieną ir, dejà, be akustikos, jos gali pasiūlyti mažai to, kas vaizduojama Disnėjaus romantikoje. Bet tvirtovė yra gera vieta mūšiui su priešu.
Kai pradedu statybą, mano rankose atsiranda nuospaudos. Tada galiu pasimėgauti suši ir vynu. Aš pakoreguosiu savo profilį socialiniuose tinkluose, kad galėčiau ieškoti pasišventusio mūrininko, o ne drakonų medžiotojo. Tokio su kuriuo norėčiau apkeliauti visą pasaulį.
Taigi... panos, ar kas nors turi brolių?

Ar tu ištekėjai už vyro – vaiko?



Ką daryti, jei tavo vyras nenori suaugti   
Dr. Juli Slattery
Jo ūgis – 180 cm, jis stambus ir gali įbauginti bet kurį žmogų, tačiau vis dar elgiasi kaip15-metis. Jis ištisas valandas žaidžia kompiuterinius žaidimus, jis nesugeba nuspręsti ir įniršta, jei kas darosi ne taip, kaip jis nori. Ar toks tavo vyras? Jei taip, nesi vieniša. 
Panašu, kad vis dažniau jaunos moterys susiranda sau tokius vyrus, kurie yra panašūs į paauglius. Tokia tendencija turi daugybę priežasčių ir galbūt kada nors ateityje panagrinėsime jas atskirame straipsnyje. O dabar nepaisant to, kaip atsidūrėte šioje padėtyje, turime atsakyti į klausimą: Ką daryti, jei tavo vyras nenori suaugti?
Daugybei moterų tai yra didžiausioji santuokos krizė. Todėl teisingas atsakymas padės naujus pagrindus sveikam intymumui, o jei atsakymas bus klaidingas, jis nuves santykius į pražūtį.

Berniukas susitinka mergaitę  

Šios santuokinės problemos sprendimas prasideda nuo pripažinimo, kad tavo vyras nėra vienintelis, kuriam reikia suaugti. Taip, tu gali parodyti šimtus kelių, kuomet esi atsakingesnė ir brandesnė nei jis. Jei nusivylimas gali būti pateisinamas, jis tuo pačiu parodo ir tavo nebrandą. Man tai žinoma, nes aš pati ten buvau.
Kai mes abu susituokėme, paaiškėjo, kad esu brandesnė, nei jis. Aš turėjau tikslą, žinojau, ko noriu iš gyvenimo ir buvau krikščionė ilgiau negu jis. Kad ir kaip man patiko jo požiūris į gyvenimą tuo metu, kai mes susitikinėjome, po vestuvių ėmiau dėl to jaudintis ir nerimauti. Vidiniuose dialoguose įtikinėjau save, kad turiu būti rimtesnė ir atsakingesnė. Prisimenu vieną epizodą iš ankstyvųjų mūsų santuokos metų.
Mes gyvenome dviejų aukštų name. Sutarėme, kad šeštadieniais kartu valysime namus – jis antrąjį, aš – pirmąjį aukštą. Ir štai atėjo šeštadienis. Po pusryčių susirinkau viską, kas reikalinga valymui ir ėmiausi savo dalies. Maikas įsijungė televizorių. Po to, kai aš jau baigiau savo darbo dalį, jis nusprendė pabėgioti… po to – suvalgyti priešpiečius… ir snustelti. Slinko valandos ir aš ėmiau pykti. Apie 9 vakaro jaučiausi visiškai teisi, kai pasiėmusi valymo įrangą pakilua į antrą aukštą ir pradėjau darbą. Be bejo viskas vyko garsiai – dūsavimai ir durų trankymas. Norėjau, kad mano vyras suprastų, kokią kankinę jis vedė. Buvau taip ant jo įsiutusi, kad tą naktį miegojau svetainėje. Sekantį rytą jis nusileido laiptais ir pasišaipė iš to, kad nepatogiai guliu ant sofos: “O aš puikiai išsimiegojau!”. Mane tai pribaigė.
Kelias savaites mano sąmonėje išliko šis namų ruošos epizodas. Aš supratau, kad suaugti turi ne vien mano vyras – pati kontroliuoju ir manipuliuoju juo taip, kad verčiu jį atsakyti pasyviai-agresyviu užsispyrimu.
Tiesą pasakius mes visi nešiojamės savyje savavališką, savanaudišką ir nuodėmingą vaiką. Mes galime būti rafinuoti ir įmantrūs, kai reikalaujame, kad elgtųsi taip, kaip mes norime. Bet nuodėmė yra bjauri nepaisant to, kokiu būdu išreiškiama. Nesiūlau tau nuliūsti, jei tavo vyras atsisako imtis darbo ar atsakomybės. Noriu pasakyti, kad “teisingas” mano požiūris problemą tik užaštrina.
Tu esi tas asmuo, kuris gali pakviesti savo vyrą į autentiškus santykius ir suaugusiųjų gyvenimą.
Taip, tai senas geras “išsiritink rąstą iš savo akies”. Tu ištekėjai už vyro, kuris vis dar turi „berniuką“ savyje. Ir jis vedė moterį, kuri dar labai ir labai „maža mergaitė“. Man jau 45. Ir nesvarbu, ką sako raukšlelės apie mano akis, aš vis dar kupina nebrandos ir savanaudiškumo. Tai primena man, kad esu reikalinga Dievo ir savo vyro malonės.
Bet jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sakoma: Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę.(Jok 4:6).

Suprasti brandos sulėtėjimą

Kodėl vyrams tokios svarbios futbolo ar krepšinio varžybos? Ką jis gauna iš pasaulio žaisdamas kompiuterinius žaidimus? Kodėl tu negali sudominti jo realiu gyvenimu, realiais santykiais ir realiu darbu?
Gali būti, kad perdedu, bet aš manau, kad pačiame dugne slypi baimė. Art tu žinai, kad tavo vyras bijo nesėkmės?
Prisimenu mano tėvo pasakojimą. Jam buvo 12 metų, kai jis persikėlė į Ohajo valstijos Bruklino miestą. Tėvai stokojo pinigų, bet visgi įstengė nupirkti jam beisbolo pirštinę, kad galėtų žaisti su gatvės lygoje ir susipažinti su kaimynų vaikais. Netrukus jis jau žaidė miesto varžybose, kur atėjo ir tėvai, kad palaikytų jį ir komandą. Devintajame kėlinyje mano tėvo komanda buvo priekyje per vieną bėgimą. Ir visa, ką reikėjo padaryti – užbaigti tą kėlinį. Mano tėvas jau niekada gyvenime nepamiršo to pažeminimo, kai nepagavo kamuoliuko ir šis nukrito ant žemės. Laimėjo kita komanda. Ir jo tėvai neapkabino ir net nepasakė paguodžiančio žodžio. Jis buvo paliktas vienas su savo nesėkme.
Aš tikiu, kad kiekvienas vyras savyje nešiojasi 12-metį berniuką, kuris turi tokias pačias baimes, kurias patyrė mano tėvas. Nepriklausomai nuo to kokias viltis kelias jo paties “herojaus” įvaizdis, nepasitikėjimas savimi ir nesėkmės baimė erzina kiekvieną jauną žmogų.
Video žaidimai ir kompiuterinis futbolas siūlo “saugesnį” kelią tapti šlovinguoju herojumi. Virtualus pasaulis siūlo nuotykius be rizikos. Tik problema tame, kad virtualus pasaulis nėra realybė ir visi laimėjimai tėra iliuzija. Realiame pasaulyje tavo vyras gali būti atstumtas, pažemintas ir parodyta jo nesėkmė. Virtualios sėkmės neduoda nieko nei santykiams, nei darbui, nei lyderystei. Ir dar blogiau yra tuo, kad daugybė jaunų vyrų neturi tėvų ar mokytojų, kurie išmokytų juos vyriškumo.

Berniuko ugdymas kuriant vyrą

1986 metais Dr. Daniel Levinson parašė klasikinę knygą Seasons of a Man’s Life (Vyro gyvenimo tarpsniai). Jis padarė išvadą, kad pilnatviškam vyri gyvenimui reikia trijų dalykų: svajonės, juo tikinčios žmonos ir mokytojo, kuris parodys jam kelią. Dr. Levinson išvados tinka ir šių dienų vyrui.
Tavo vyras nesėkmės prieš tave bijo labiau, nei “praleisti įvartį”.
Mano drauge, aš žinau, kad dažnai tu jauti frustraciją dėl savo vyri nebrandos, bet kur kas svarbiau yra suprasti, kad tu pati esi jam pats svarbiausias dalykas – nesvarbu bręsta jis ar ne. Tu esi vienintelis asmuo, kuris gali pakviesti savo vyrą į autentiškus santykius ir suaugusiųjų gyvenimą. Nes tavo vyras nesėkmės prieš tave bijo labiau, nei “praleisti įvartį”.
Būdama jo žmona, esi įpareigota švelniai apginti savo vyro pažeidžiamumą ir tuo pačiu pažadinti jo jėgą. Tai skamba komplikuotai, bet tai įgyvendinama diena po dienos, akimirka po akimirkos, kaskart pasirenkant ką apie jį galvoti, kaip melstis už jį ir kaip jam atsiliepti.
Geroji naujiena yra ta, kad nesi pirmoji moteris, kuriai tenka iššūkis sukurti „vyrą“ tavo vyre. Aš mačiau daug išmintingų moterų iš kurių mokiausi savo santuokos meno. Aš išmokau kada reikia atsitraukti, kada – padrąsinti ir kada – konfrontuoti.
Aš myliu tą vyrą, kuriuo tampa mano sutuoktinis. Ir man kelia juoką tos mūsų frustracijos, kurios buvo prieš 20 metų. Aš nei akimirkos nesigailiu dėl to sunkaus darbo, kai teko ieškoti Dievo išminties, malšinti mano puikybę ir kurti tą vyrą, kuris su kiekviena diena vis labiau mane myli.

2015 m. liepos 15 d., trečiadienis

Šeimyninės paslaptys Renesanso paveiksluose (2)


Įdėmiai pažvelgę į Renesanso laikotarpio paveikslus galime daug ką sužinoti apie tų laikų šeimas. Kaip dailininkas vaizdavo, kad žmona ištikima vyrui? Kas per keistas daiktas virš jaunavedžių galvos? Kodėl šlapinasi Kupidonas? Ir kam meilužės portretas ant medalio?
2. Šeimininkė ar vergė?  
 
Domenico Ghirlandaio
Costanza Caetani Portrait of a member of the Medici family
1488 / 57.2 х 37.5 cm.
National Gallery – London.
XV-XVI amžiaus Italijoje paplito vestuvinis jaunojo ar jaunosios portreto tipas, nurodantis į tai ar jaunieji yra suižadėję ar susituokę. Costanza Caetani kilusi iš žinomos Mediči giminės. Ji gimė 1469 metais ir ištekėjo 1489 metais. Be to apie ją nežinoma nieko. Bet nepaisant duomenų trūkumo, kiekvienas pažvelgęs į šį paveikslą pasakys, kad mergina buvo su charakteriu. Drąsus ir tiesus žvilgsnis, jokio nuolankumo. Costanza taip pasitiki savimi, kad atrodo, jog ji net puikuojasi. Jos žvilgsnis tarsi meta iššūkį ir tai sunkiai dera su tuo, kaip delikačiai ir atsargiai ji laiko gėles.
Kaip (be įrašo) dailininkas mums duoda suprasti, kad Costanza yra ištekėjusi? Į kairę nuo žiūrovo vos matomas pilkas šunelis. Tai labai paplitęs ištikimybės vyrui ženklas.
Tiems, kam nepakanka šuns, yra tam tikri daiktai ant stalo. Pirmiausia – brangenybės. Trys, ant suvynioto popieriaus užmauti žiedai ir medalionas. Visa tai buvo vadinama contrados – būsimo vyro dovana nuotakai. Medalionas buvo vadinamas pendetta di moglianza (santuokos medalionu) ir užsidedamas tik ;per vestuves. Kartais jis būdavo perkamas, o kartais – išsinuomojamas.
Bet labiausiai netikėtas ir įdomiausias dalykas – adata, smeigtukai ir antpirštis. Dokumentai Visa tai – jaunikio dovana. Išlikę dokumentai byloja, kad tokios dovanos buvo labai paplitusios. Jei žiedai ir medalionas puošė nuotaką ir simbolizavo tai, kaip jaunikis ją vertina, tai siuvimo reikmenys buvo užuomina apie tai, kas dera moteriai, kad jos veiklos sfera – namai ir ūkis.
Tačiau šie nuolankūs daiktai nedera su savimi pasitikinčia Costanza. Vienu rankos judesiu ji gali nušluoti nuo stalo visus šiuos niekniekius ir įtvirtinti savo valią. Tuo galima tikėti arba ne.

Šeimyninės paslaptys Renesanso paveiksluose (1)


Įdėmiai pažvelgę į Renesanos laikotarpio paveikslus galime daug ką sužinoti apie tų laikų šeimas. Kaip dailininkas vaizdavo, kad žmona ištikima vyrui? Kas per keistas daiktas virš jaunavedžių galvos? Kodėl šlapinasi Kupidonas? Ir kam meilužės portretas ant medalio?

Venera - nuotaka

Venus and Cupid / Lorenzo Lotto (Italian, Venice ca. 1480–1556 Loreto) / Oil on canvas / 92.4 x 111.4 cm
The Metropolitan Museum of Art
Kad ir kaip būtų keistas, bet šis jausmingas ir atviras paveikslas yra ne kas kita, kaip.... vestuvinis portretas. Būtent taip nežinomas Šiaurės Italijos gyventojas panoro matyti savo jauną žmoną.
Iš ko galime spręsti, kad prieš mus ne Venera su nerūpestingu sūneliu, bet reali moteris? Visų pirma ši deivė visgi turi neįprastą aprangą. Apnuogintą krūtinę puošia Strofiumas (lot. strophium, iš gr. strophion, iš gr. strophos 'persukta juosta, raištis') - juosta, kuria moterys apjuosdavo krūtinę. Renesanso metu vyravo paprotys, kad merginos strofiumu puošdavosi pirmąją vestuvinę naktį, o teisė jį atrišti būdavo suteikiama jos vyrui. Tai simbolizavo mergystės praradimą.
Veneros galvą taip pat puošia neįprastas deivei apdangalas – venecijietiška vestuvinė tiara su vualiu ir vienu auskaru (!).  Jos rankoje – mirtos šakelė, ji pati apiberta rožių žiedlapiais. Riešai papuošti kaspinėliais, kurie simbolizuoja meilę.
Bet pati keisčiausia paveikslo tematiką nurodanti detalė susijusi su Kupidonu. Jis ne tik stovi šalia savo motinos, jis šlapinasi per vainiką su rūkstančia smilkalinė! Tokį nepadorų vaikelio elgesį galima paaiškinti tuo, kad XVI amžiuje besišlapinantys berniukai buvo laikomi juokingais ir valiūkiškais ir tuo pačiu metu simbolizavo vaisingumą ir gerovę. Jie buvo vaizduojami ant padėklų, kuriuos vyrai vaiko gimimo proga dovanodavo savo žmonoms.
Paveikslo personažus supa nevienareikšmiškos detalės, nurodančios į tai kas santuokoje gera ir tai kas bloga. Galiniame plane ąžuolo kamieną juosia gebenė (taip ir žmona turi vyniotis apie savo vyrą). O prieš Venerą matome gyvatę ir rykštė. Rykštė greičiausiai skirta Kupidonui auklėti (kad nepiktnaudžiautų savo strėlėmis ir nešaudytų kur papuolė). Na, o gyvatė yra šeimos santykius griaunančio pavydo simbolis.
Tam, kad visiškai aiškiai suprastume lengvabūdišką paveikslo charakterį, įsivaizduokim apnuogintos šių laikų merginos nuotrauką. Ir vienintelis ją puošiantis rūbas – vestuvinis nuometas. Net be to Kupidono aišku, kad toks vaizdas pasižymi stipriu erotiniu atspalviu. Greičiausiai užsakovas paveikslą pakabino kuo toliau nuo svetimų akių - savo miegamajame. Jis buvo pasimėgavimui, o mums primena, kad net tais laikais, kai santuoka būdavo sudaroma iš išskaičiavimo, joje visgi atsirasdavo vietos ir lengvabūdiškam seksui.