2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

Granatmedžiai jau pražydo



Nors Šventajame Rašte ir nėra išvardinti Rojaus Sode augę medžiai, mes galime beveik neabejoti, kad tarp jų buvo ir granatmedis. Apie tai galime spręsti iš to, kaip dažnai Viešpats Dievas mini šį vaismedį, ir kaip jis Jam prie širdies, nes į prasmes įaudžiama tai, kas žmogui yra vertingiausia. Šventajame Rašte granatmedis minimas 25 kartus ir visi kartai susiję su Pažadėtąją Žeme, jos vaisingumu ar granato vaisių ženklais, kurie puošia sakraliausias žydų tautos apeigas, šventikų aprangą ir šventyklas.
Granatmedžio (Punica granatum) tėvynė – Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Azijoje. Išvertus iš lotynų kalbos jis vadintinas Punų granatu. Tačiau istoriškai išgarsėjo, kaip „Kartaginos obuolys“. Legenda teigia, kad apie 825 metus prieš Kristų Kartaginą įkūrę finikiečiai atsivežė su savimi ir granatmedžio sodinukus. O Punų garanto vardą vaismedis gavo dėl Punų karų, kuriuose romėnai kariavo prieš Kartaginą. Paradoksas, tačiau sunaikinę Kartaginą romėnai įmažino ją pavadindami granatmedį „Kartaginos obuoliu“.
Romos imperijos gyventojų dėka granatmedis paplito po visą Viduržemio jūros baseiną. Tai tęsėsi iki pat viduramžių, kuomet 800-aisiais metais granatmedžio sodinukus maurai atgabeno į Ispaniją, kur galop granato vaisius tapo Granados provincijos herbo dalimi. XVI amžiuje buvo bandoma įveisti granatmedį  Anglijoje, tačiau jam buvo nepakeliamos šaltos žiemos. XVIII amžiuje ispanų misionieriai įveisė granatmedžius Kalifornijoje, iš kur jis paplito po šiltuosius JAV rajonus.
Šiuo metu visose subtropinėse šalyse yra kultivuojama daugiau nei 1000 granatmedžio rūšių. Jie auginami Vidurio Rytų ir Viduržemio jūros šalyse, Kinijoje, Irane, Azerbaidžane, Gruzijoje, Indijoje, JAV pietvakariuose, Kalifornijoje ir Meksikoje. Laukinės granatmedžio rūšys auga kalnuotose Užkaukazės ir Vidurio Azijos šalyse.
Granatmedis gausiai žydi gegužės - rugpjūčio mėnesiais dideliais (2-5 cm skersmens), tamsiai raudonos spalvos žiedais. Įdomu tai, kad vaisius užmezga tik 3-5% žiedų (beje, jie ir pražysta 7-8 dienomis anksčiau, nei likę žiedai). Kadangi žydėjimas trunka gana ilgai atsitinka ir taip, kad ant to paties medžio yra ir prinokusių vaisių bei žiedų.  Vėliau lapai pažaliuoja ir užsimezga žalsvos spalvos vaisiai, kurie subręsta rugsėjo – spalio mėnesiais. Tada galutinai sprogsta raudona oda ir pasirodo mažytės raudonos sėklos. Granatmedis gali būti panašus į didelį krūmą, tačiau yra neaukštas nuo 1,5 iki 5 metrų aukščio medis, nors kai kurie išauga iki 10-ies metrų aukščio. Išskirtinės granatmedžio savybės – gausus vainikas ir galingos šaknys, netgi pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis aprūpinančios ant uolų ir kalnų tarpekliuose augantį medį vandeniu ir mineralais.
Iki 300 metų išgyvenantis granatmedis yra šilumamėgis medis. Net labiausiai atsparios jų rūšys nepakelia žemesnės, nei plius penkiolikos laipsnių temperatūros. Vaisius mezga nuo trečių metų, o nuo 7-8 metų iki 30-40 metų yra labai derlingi. Apie 50-60 metus derlingumas sumažėja.
Nuo seno granatmedžio vaisiai buvo naudojami ir liaudies medicinoje. Indijos, Tuniso ir Gvatemalos tautos džiovindavo granatų vaisių odeles ir darė antpilus gydymui nuo kirminų ir įvairių opų. Įdomu dar ir tai, kad įvairūs granatų sulčių, odelės ir sėklų mišiniai buvo naudojami tiek nėštumo isšaugojimui, tiek ir kontraceptiniais tikslais, o taip pat gydant ginekologines ligas. Be to įvairiomis granatų vaisų dalimis gydyta nuo gyvačių įkandimo, diabeto, nudegimų. Gi pačių vaisių sultys gerina apetitą ir reguliuoja skrandžio ir žarnyno veiklą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Sklinda kalbos, kad jos gerokai palengvina pagirias... 
Tačiau grįžkime prie Šventojo Rašto ir atidžiau pažvelkime į granatmedžio simboliką. Visas Dievo Žodis yra nukreiptas žmogaus šventėjimo kryptimi. O pirmą kartą granatmedžio vaisiai kaip tik ir minimi 28-ajame Išėjimo knygos skyriuje. 4-oje eilutėje Viešpats liepia Mozei pasiūti kunigams aprangą. O vėliau detaliai nupasakoja, kokia turėtų būti šio savito kunigiško drabužio Efodo skraistė (plg. Iš. 28:33-34).  Iš tiesų, kur jei garbinimo apeigose iš tremties keliaujantys žmonės turės galimybę regėti taip trokštamos žemės simbolius? Ne dėl grožio, o dėl priminimo Viešpats liepia dekoruoti rūbus granatmedžio obuolius primenančiais gumulais.
Tačiau kaip ir kodėl granatmedis tapo tokiu vertingu kelrodžiu? Iš tiesų jis dažnai minimas ir šalia kitų medžių – alyvmedžio, vynmedžio, figmedžio. Istoriškai aišku, kad tai yra pagrindiniai to regiono vaismedžiai, tačiau izraelitai, nors paties Dievo pavadinti „kietasprande tauta“, prie Sinajaus kalno sudarė su Juo Sandorą, nes jau gana ilgai klaidžiojo po dykumą ir niekaip negalėjo sugrįžti į Pažadėtąją žemę, o jų atmintis vis dar tvirtino, kad joje teka medaus ir pieno upės. Kai Mozės ir Aarono vedami izraelitai ėjo iš tremties, Zino dykumoje jie sukilo prieš savo vadus, nes neturėjo vandens. Priekaištaudami Mozei jie klausė:  „Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte mus į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!“ (Sk 20:5). Žinia, kad troškulio kankinama bendrija paminėjo tai, kas svarbiausia jų gyvenimuose.
Tą ir patvirtina jiems Dievas, siekdamas kad izraelitai ištikimai laikytųsi viso Jo duoto doros įstatymo:  „nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst. 8: 7-8). Viešpats Dievas, patvirtino, kad Jis tikrai veda izraelitus gerovės ir klestėjimo link.
Per dykumą izraelitus iš Egipto nelaisvės vedantis Mozė, Viešpaties paliepimu pasiuntė dvylika vyrų iššžvalgyti Kanaano krašto. Tie, dvylikos giminių vyrai pirmieji išvydo pažadėtąją žemę ir po keturiasdešimties dienų grįžo atgal: „Pasiekę Eškolo slėnį, nusikirto iš ten vynmedžio šaką su viena vynuogių keke, kurią ant karties nešė du vyrai. Jie nešėsi ir granatmedžio obuolių bei figų“. (Sk. 13:23) Tai buvo nuostabus medaus ir pieno šalies derlingumo ir vaisingumo įrodymas, o granatos sėklos čia simbolizavo tos gerovės garantą – Dievo įsakymus. Žydai tvirtina, kad granato vaisiuje yra 613 grūdų ir tiek pat priesakų Dievas davė išrinktąjai tautai. Nuo to laiko savo maldose žydai prašo Aukščiausiojo: „Kad geri mano poelgiai būtų tokie pat gausūs, kaip granato sėklos“, betarpiškai siedami gerovę su tvirtu ir nenukrypstamu sekimu Dievo priesakais.
Tačiau granatas yra ne tik derlingos žemės ir Dievo įsakų simbolis. Nuo seno jis laikomas meilės, jausmingumo bei ugningos aistros simboliu. Todėl jis taip dažnai minimas karaliaus Saliamono Giesmių giesmėje. Ši knyga gali būti vertinama dvejopai – kaip jaunikio ir nuotakos grožėjimasis vienas kitu, kur apdainuojama mylimoji: Tavo skruostai kaip dvi granato pusės, slepiamos šydo. (Gg 6:7). Iš tikro – pažvelkite į granato vaisių – ar ne panaši jo spalva į jaunos merginos skruostų spalvą? Tai – nuostabūs ir nepakartojami, tikrai Dievo įkvėpti palyginimai.  
Tačiau per matomus įvaizdžius Giesmių Giesmėje regime Dievo ir išrinktosios tautos santykį. Pastaruoju atveju matome, kaip nuosekliai išsipildo tas dvylikos vyrų atneštas ženklas, nes Saliamonas kalba taip: Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus (Gg 4:13). Stebina toks neatsiejamas šių dviejų reikšmių ryšys, jis toks tvirtas, kad vietomis net persipina: Eikime anksti į vynuogynus, pažiūrėkime, ar vynmedžiai jau išsprogo, ar jų žiedai jau užmegzti, ar granatmedžiai jau pražydo. Ten savo meilę tau dovanosiu. (Gg 7:13). Čia suprantame, kad mylimojo ir mylimosios meilės ryšį išugdo Dievo dovanota Meilė žemei. Jie abu kartu eina į tą žemę ir radę pražydusius granatmedžius tuokiasi vienas su kitu ir su žeme, kurią pamilęs pats Dievas. Ar galite įsivaizduoti didesnį Meilės vientisumą? 
Tad nenuostabu, kad tai yra ir dieviško grožio simbolis, todėl taip gausiai granatmedžio vaisių motyvais buvo puošta Jeruzalės šventykla, žydų valdovų bei šventikų mantijos ir net paties Saliamono karūna. Izraeiltai dar dykumoje kruopščiai įvykdė Dievo nurodymus ir padarė kunigų rūbus: Ant žemutinio skraistės apvado padirbo granatmedžio obuolius iš plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais. Padirbo taip pat varpelius iš gryno aukso ir pritvirtino tarp granatmedžio obuolių ant žemutinio skraistės apvado, visur aplinkui tarp granatmedžio obuolių. Pakaitomis varpelis ir granatmedžio obuolys, varpelis ir granatmedžio obuolys, visur aplink visą žemutinį apvadą skraistės, skirtos vilkėti atliekant tarnybą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. (Iš 39: 24-26).
Jau ir vėliau, kai karalius Saliamonas statė Jeruzalės šventyklą, jis taip pat  gausiai naudojo granatmedžio motyvus jos puošyboje: Jis šulus taip padarė, kad jie turėjo dvi granatmedžio obuolių eiles, aplink vienos galvenos pynių viršų, ant šulų esančioms galvenoms apdengti. Panašiai padarė ir su kita galvena. (1Kar 7:18). O kai Hiramas pabaigė karaliui Saliamonui visus darbus VIEŠPATIES Namuose, jis parengė suvestinę, kur surašė visus reikmenis. Tame tarpe buvo: keturis šimtus granatmedžio obuolių dviem girliandų pynėms, – po dvi eiles granatmedžio obuolių kiekvienai girliandų pynei, – dviem galvenų rutuliams ant šulų apdengti; (1Kar 7:42). Štai, kaip kruopščiai ir nuodugniai, su matematiniu tikslumu pasakojama apie kiekvieną detalę.
25-ajame antrosios Karalių knygos skyriuje kalbama apie Jeruzalės sunaikinimą, kurį surengė Babilono karalius Nebukadnezaras. Čia mes sužinome dar kitas detales, - ne tik tai, kad šulai buvo variniai, bet ir jų dydį: Vieno šulo aukštis buvo aštuoniolika uolekčių. Viršuje jis turėjo varinę galveną; galvenos aukštis buvo trys uolektys, o aplink galveną buvo pinučiai su granatmedžio obuoliais, padarytais iš vario. (2 Kar 25:17), gi pranašas Jeremijas nusako ir granato obuolių kiekį: Granato obuolių buvo ant visų šonų devyniasdešimt šeši. Iš viso aplinkui pinučius buvo šimtinė granato obuolių. (Jer 52:22-23).
Tačiau toks derlingumą ir grožį simbolizuojantis granato vaisius minimas tik Senajame Testamente. Naujojo Testamento knygose apie granatmedį neužsimenama, tačiau su Krikščionybės paplitimu granato vaisius dažnai simbolizuoja prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą, o granato sultys - kankinio kraują. Ar tik ne dėl to jų beveik neįmanoma išskalbti! Galime ir čia ižvelgti lygiagretę su vaisinga ir derlinga žeme – kankinių kraujas nebūna praliejamas veltui ir visada duoda gausių vaisių.

Atlaidumas poroje - Dievo švelnumo atspindys


Atlaidumas ir švelnumas
Santuokai nepakanka vestuvių dienos entuziazmo.
Mūsų visuomenėje nelengva prabilti apie vertybę, kuri turėtų būti kiekvieno - ir poros, ir visų šeimos narių tarpusavio santykių paspirties taškas. Sunkumų kyla dėl mūsų trapumo, nesugebėjimo numarinti savo puikybės, atsisakyti savų argumentų, kad įsiklausytume ir suvoktume kito žmogaus tariamą žodį. Nėra nieko nuostabiau kaip jaustis suprastiems, ir nėra nieko skaudžiau kaip jaustis nesuprastiems - ypač tų žmonių iš kurių tikimės meilės.
Būti atlaidžiam yra nepaprastai svarbu, nes gyvenime neįmanoma išvengti mažesnių ar didesnių nesusipratimų. Kančios, konfliktų, krizių patirtys yra mūsų žmogiškojo ribotumo ženklas: pasijuntame nuogi ir bejėgiai. Esame tobuliausi visoje kūrinijoje, bet buvome sukurti iš žemės dulkių - apie tai mums primena Sukūrimo istorija.
Atlaidumas - tai ta tikrovė, kuri mums suteikia galimybę tiesti tiltus virš bedugnių toliau bendrauti, nors atrodo, kad santykiai nutrūko visiems laikams. Tai tampa įmanoma tik tada, jei stengiamės „tapti" švelnumu. Čia nekalbame apie perdėtas švelnybes, saldybes, tariamai ilgesingą laikyseną, bet romų jautrumą, švelnią ir atidžią meilę.
Švelnumas yra priešingas dviems gana paplitusioms ir giminingoms elgsenoms, kaip antai širdies kietumas - jį suprantame kaip barjerą, sieną, atšiaurumą, mąstymo nelankstumą ir egocentriškas užsisklendimas savyje, dėl kurio nesugebame atsigręžti į kitą žmogų, atsisakome plėtoti dialogą ir dalytis.
Atvirkščiai, švelnumas - tai lankstumas, dėmesingumas, atverta širdis, sutikimas keistis. Švelnumas nėra kažkas antraeilio, bet giluminis pašaukimas, kuris žmogų pada ro žmogiškesį, meilingesnį, gebantį įsiklausyti, priimti, toleruoti, deramai gerbti save ir kitą. Švelnumas turi persmelkti konkrečias mūsų gyvenimo situacijas.
Gyventi puoselėjant švelnumą nėra kažkas savaimio - tenka atsidėti saviugdai. Kad švelnumas augtų, žmogus turi siekti vidinės brandos ir atvirkščiai. Abi šios savybės sustiprina viena kitą ir viena kitą išreiškia. Jei švelnumą suvoksime būtent taip, išvengsime pavojaus supainioti jį su jausminės kompensacijos paieškomis.
Taigi švelnumas ir atlaidumas talpina vienas kitą savyje. Tai panašu į veidrodžių žaismą, kai jie atsispindi vienas kitame, vienas kitame „gyvena". Atlaidumas, netekęs švelnumo, išsektų dėl savo jausminės ugnies, o švelnumas be atlaidumo taptų viso labo paviršutiniškų emocijų pliūpsniu.
Kad krikščionių pora nuoširdžiai išgyventų aptartą patirtį, ji turi atsigręžti į Jėzaus Kristaus Dievą į gailestingojo švelnumo Dievą. Evangelijos kvietimas: Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas (Lk 6, 36) skamba tarsi įsakymas - turime tapti Dievo švelnumo liudytojais) Dokumente Incarnationis Misterium popiežius Jonas Paulius II tvirtina, kad „atlaidumas yra vienas iš sudėtinių jubiliejaus šventimo elementų. Jame išryškėja Tėvo, kuris visus pasitinka su meile, gailestingumo pilnatvė". Taigi atlaidumas tampa regimu gailestingosios Dievo meilės ženklu.
Pranašas Ozėjas ir jo sutuoktinės neištikimybė
Keista yra Ozėjo, kuris buvo pašauktas vesti Gomerę, istorija. Gyvenimo išbandymų patyręs žmogus išgyvena tragišką santuokinio gyvenimo patirtį. Jo žmona Gomerė išduoda jį, paleistuvauja.
Ozėjas apmąsto kartų savo patyrimą ir stengiasi suvokti giliąją jo prasmę. Apšviestas Dievo, jis atranda, kad liūdna ir skausminga jo istorija yra panaši į Dievo ir Izraelio tautos, neištikimos sužadėtinės, santykį. Pranašas Ozėjas apmąsto beprotišką Dievo meilę ir ištikimybę duotajam pažadui. Nuostabioje jo knygos ištraukoje aukštinamas Dievo švelnumas ir jis vadinamas „pajauta":
Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų. Kuo daugiau juos šaukiau, tuo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams ir degindami smilkalus stabams. Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankose juos nešiojau, tačiau jie neprisipažino, kad aš jais rūpinausi. Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau. <...> Mano širdis neleidžia man to padaryti. Mano gailestingumas tau yra per stiprus. Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, ne-benaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, - Šventasis tarp jūsų, - su pykčiu neateisiu. (Oz 11, 1-4.8-9)
Su liūdesiu Viešpats prisimena rūpestį savo sūnumi Izraeliu išėjimo iš Egipto dienomis: Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau. Tekstas pasiekia apogėjų 8-9 eilutėse. Ką darys Dievas šio mylimo ir maištaujančio sūnaus akivaizdoje? Leis jį ištremti? Pasmerks visiems laikams? Tos eilutės išsamiai atskleidžia Ozėjo turimą Dievo įvaizdį. Jose išryškėja, kad prieš priimdamas sprendimą Dievas kankinasi: Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, - Šventasis tarp jūsų, - su pykčiu neateisiu.
Dievo veikimas radikaliai skiriasi nuo žmogaus veiksmų. Nors dėl savo begalinio šventumo lieka nepasiekiamas, sykiu Viešpats yra toks artimas žmonėms, kad jo švelnumas yra didesnis nei būtinybė įvykdyti teisingumą.
Žvelgti Dievo akimis
Ozėjo ir Gomerės istorija nėra tik paprasta meilės be atsako istorija ir net ne pasakojimas apie vyro kilnumą jo nevertos moters atžvilgiu. Iš pradžių Ozėjas veikiausiai manė, kad jo santykis su Gomere turėjo padėti jai atsiversti. Prireikė daug laiko, kol vyras suprato, kad jo misija buvo žmoną tiesiog mylėti. Griežtas, norintis bausti, susirūpinęs Ozėjas turės pasikeisti ir tapti susivaldančiu, kantriu žmogumi, kuris pažįsta Dievo veikimą, stengiasi eiti Dievo nurodytu keliu ir ištverti sau skirtą pažeminimą kitų akyse, kad atkurtų santykį galintį padėti tai moteriai.
Ozėjo pasikeitimas yra jo teologinio atsivertimo pagrindas ir atspirties taškas. Pranašas įgyja kitokią Dievo sampratą. Būtent tokia yra šios ištraukos, apibendrinančios teologinio atsivertimo procesą, prasmė: „Vadinsi mane savo vyru ir nevadinsi daugiau savo šeimininku (baaliu)“ (Oz 2, 18). Dievas daugiau nebenori būti vadinamas šeimininku (tokia yra pirmoji jį reiškiančio žodžio reikšmė), laimėjusiu tautą dovanomis, dėl kurių ši turinti jam tarnauti ir jį garbinti. Dievas nori būti nuoširdžiai mylimas sužadėtinis, kuris ir pats myli begaline besąlygiška meile, nelaukdamas atlygio.
Ozėjui teko atsisakyti santykio, kuriama jis manė turįs teisę į visišką ištikimybę tik todėl, kad pats padovanojo dovanų. Jani teko suvokti, kokiu keliu ėjo Dievas su savąja tauta nepaisydamas tautos neištikimybės, Viešpats sutiko pradėti iš naujo ir pasitenkinti netobulu tautos atsakymu.
Kaip tik šito Dievas reikalauja iš kiekvieno iš mūsų, iš kiekvieno poros, iš kiekvienos šeimos - žvelgti Dievo akimis. Jis mūsų prašo nežiūrėti taip. kaip vyresnysis sūnus iš palyginimo apie sūnų palaidūną: „Vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“ (Lk 15. 30). Esame kviečiami stoti Tėvo pusėn. Tėvo veiksmai yra įkūnytas švelnumas. Apkabinimas ir daugybė bučinių išreiškia atleidimą ir susitaikymą, be to. Tėvas laiko sūnų sau lygiu, o ne vergu ar prastesniu už save. Atleidimas yra pati didžiausia dovana: „Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15,23-24).
Augti padedantis širdies atsivertimas
Kad ir koks nelengvas būtų šis kelias, jis yra be galo svarbus poros ir šeimos tarpusavio santykiams. Atlaidumas -tai tobula meilės dovana, nes jame išryškėja Dievo laikysena žmonių atžvilgiu. Atlaidumas sutuoktiniui, kuris sužeidė širdį ir sukėlė skausmą, tampa vidine būtinybe, kai asmuo yra pats patyręs Dievo atlaidumą savo atžvilgiu. Tas. kuris nuolankiai pripažįsta savo klaidas ir džiugiai priima Dievo atlaidumą, pajėgs suprasti suklydusį žmogų ir jam atleisti Apaštalas Paulius primena efeziečiams: „Būkite malonūs, gailestingi. atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4, 32).
Kad gebėtume taip elgtis, turime priimti tiesą, jog mūsų meilė nėra visuomet ir iš karto tobula bei ištikima. Mūsų meilę silpnina nesutarimai, išbandymai ir nuopuoliai, tačiau jiems niekuomet nepriklauso lemiamas žodis, jie tampa atspirties tašku kūrybingai tobulinti savo santykius.
Krikščionys sutuoktiniai negauna nuolaidų ar privilegijų, jie lygiai taip kaip ir visi žmonės kartais nesutaria, daro mažų ar didelių klaidų, kurios sukelia nerimo bei kančių. Sunkumų akimirkomis sutuoktiniai yra pašaukti elgtis kaip Ozėjas - .eiti į dykumą".
Atlaidumas nesumažina meilės vertės, bet ją atnaujina, nutyrlndamas mūsų sieloje polinkį suversti kaltę dėl nesutarimo ant sutuoktinio pečių. Atlaidumas - tai ne silpnumas, o stiprybė, nutraukianti agresyvumo grandinę.
Taigi santykių krizės turi ir teigiamų aspektų. Jos sustiprina, padeda augti - ypač tada. kai sutinkama pradėti viską iš pradžių ir pripažinti savo klaidas. Tokiame vidinio atsinaujinimo kelyje dėl atlaidumo iš krizių ir konfliktų ištrykšta pozityvi augimo galia. Sutuoktinių Ir šeimos narių bendrystė gali būti atgaivinta, išsaugota ir ištobulinta tik dėl didžiulės aukos dvasios, kuri yra gyvybingas įsiskiepijimas į Velykų slėpinį, o jame Kryžius nėra pabaiga - tai kelias į Gyvenimą.
Šiame kelyje labai reikšmingas vadinamojo olandų Katekizmo (tai katekizmas, parašytas Olandijoje po Vatikano II Susirinkimo) tvirtinimas:
Kambaryje kabantis Nukryžiuotojo atvaizdas yra daugiau nei puošybos elementas. Iš esmės jis reiškia, kad nėra nieko beviltiška, jei tik stengiamės mylėti. Be to, tai reiškia, kad absoliutus santuokos neišardomumas — net ir tais atskirais atvejais, kurie žmogaus akimis žiūrint atrodo išties beviltiški ir beprasmiai - glūdi Kristaus, kuris mylėjo iki kryžiaus mirties, meilėje. Taip, kaip Kristus neapleido žmonijos ir Bažnyčios, kai jį kalė prie kryžiaus, taip ir kiekviena Viešpatyje sudaryta santuoka savyje išsaugo Kristaus ir Bažnyiios tarpusavio ryšio neišardomumą — net kai tas ryšys tampa nukryžiavimu. Jėzaus buvimas tikinčiųjų santuokoje a priori neapsaugo jų nuo charakterių nesuderinamumo, klaidingo pasirinkimo. sunkumų auginant vaikus, nervinės Įtampos, ligų. nuobodulio ir netgi nuo kartais būtinio nuolatinio atsiskyrimo. Tačiau tikintiesiems tas Trečiasis santuokos asmuo. t. y. Kristus, visuomet yra šalia. Kristus, kuris teikia tvirtybės, vilties, paguodos, kuris moko. kad geriau yra duoti nei gauti. Tas, kas įsipareigoja taip gyventi laimės dienomis, galės išsaugoti šią viltį ir sunkią valandą.
Atlaidumas kaip vilties vartai
Dievo Žodis mūsų prašo, kad taptume vilties vartais. Būdami atlaidūs galime suteikti paguodą kitiems, nes patyrėme viltį. Mūsų pašaukimo pagrindą randame Ozėjo pranašytės ištraukoje: „aš kalbėsiu jo širdžiai“ (Oz 2. 16). o tikslus vertimas turėtų būti: aš kalbėsiu .ant jo širdies. Tai reiškia, kad Dievas atsiremia mums į krūtinę, trokšta bendrystės su mumis. Todėl ir mes esame pašaukti atsiremti į Dievo širdį. Tik jausdami jo širdies plakimą gebėsime atleisti.
Dievas mums dovanoja atlaidumą. Jei įstengsime liudyti Dievo atlaidumą. o sykiu - ir atlaidumo Dievą, tapsime kitiems pasitikėjimą keliančiais vilties vartais. Tik taip galime būti tvirtai įsišakniję begaliniame Dievo gailestingume.
Viena patarlė sako: “Viltis mato rugio varpą, kai kūniškos akys temato pūvančią sėklą“. Būti viltį nešančia pora nereiškia paskęsti rožinėse svajonėse ir nepastebėti sunkumų. Atvirkš&ai, viltis įsišaknija dramatiškose situacijose, viltis negali nepaisyti pūvančios sėklos. Tačiau vis dėlto ji atgręžia mūsų akis į gimstantį vaisių Dievuje.
Kun. Luca Tosoni

Šv. Pranciškus Salezas: penki nuolankumo lygmenys


Visiems, kuriems jų „ego" kelia problemų. Prieš 400 metų parašytas tekstas - labai aktualus ir mūsų dienomis.
• Pirmasis nuolankumo lygmuo -pažinti save. Jis pasiekiamas tuomet, kai dėl mūsų sąžinės balso ir dėl šviesos, kurią Dievas įlieja į mūsų sielas, suvokiame, kad esame ne kas kita kaip skurdas, menkumas ir nedorybė. Toks nuolankumas, jei jis netobulėja, nėra labai jau didelis pasiekimas - jis būdingas daugeliui. Iš tiesų esama labai mažai žmonių, kurie gyvena tokiame proto aklume, kad nors ir kaip nedaug temąstytų, nesuvoktų savo menkumo. Vis dėlto jie nenori parodyti tikrojo savo veido, nes jiems nepatiktų jei kas nors vertintų juos pagal tai, kas jie iš tiesų yra. Štai kodėl nereikia sustoti ties šiuo lygmeniu, o siekti antrojo, kuris yra pripažinimas. Yra skirtumas tarp .pažinti" tam tikrą dalyką ir jį .pripažinti".
• Pripažinti - tai viešai pasakyti ir išreikšti, kai būtina, tai, ką savyje pažįstame. Tačiau turima galvoje, kad šitai turi būti pasakyta nuoširdžiai, suvokiant savo menkystę, mat esama nemažai žmonių, kurie save žemina tik žodžiais. Pakalbėkite su labiausiai išpuikusią moterimi pasaulyje ar su tokio pat plauko dvariškiu ir pasakykite jiems, pavyzdžiui: .O, koks jūs šaunus, kaip didžiai nusipelnęs! Nežinau kito žmogaus, kuris prilygtų jums savo tobulumu". Jie atsakys: „Ak, na ką jūs, aš nieko nevertas, esu menkas ir netobulas". Tačiau tuo pat metu tokie žmonės labai džiaugsis giriami. Vadinasi, šie nuolankumo žodžiai ištariami tik lūpomis - jie nekyla iš širdies gilumos. Ir jei kartais jų žodžius priimtumėte už gryną pinigą, patikėję melagingais pareiškimais apie nuolankumą, jie užsigautų, pareikalautų, kad atsiprašytumėte už įžeistą jų garbę. Tegu apsaugo mus Dievas nuo tokios rūšies nuolankiųjų!
• Trečiasis lygmuo - pripažinti ir išpažinti savo menkumą ir nedorumą, kai apie tai sužino kiti. Labai dažnai su tvirtu įsitikinimu sakome, kad esame blogi ir apgailėtini, bet nenorėtume, kad tai pirmas apie mus pasakytų kitas žmogus. Jei taip nutinka, pasijuntame ne tik nemaloniai, bet netgi blogai, o tai yra tikras ženklas, kad mūsų nuolankumas nėra tobulas ir netgi ne geros kokybės. Taigi reikia laisvai pripažinti ir ištarti: .Jūs visiškai teisus, puikiai mane pažįstate". Toks lygmuo jau yra labai geras.
• Ketvirtasis - mylėti paniekinimą ir džiaugtis, kai mus žemina ir niekina. Tai gali atrodyti iracionalu. Tačiau jei sutinkame, kad esame niekas, turime būti labai patenkinti, jei kiti tuo tiki, taip apie mus sako ir elgiasi su mumis kaip su menkais bei apgailėtinais.
• Penktasis, tobuliausias ir aukščiausias iš visų nuolankumo lygmenų, -ne tik mylėti paniekinimą, bet trokšti jo, siekti jo ir džiaugtis juo iš meilės Dievui. Palaiminti yra tie, kurie pasiekia šį lygmenį, tačiau tokių labai nedaug. Mūsų Viešpats tegu teikiasi padidinti jų skaičių... dešimčia ar dvidešimčia brolių kurie pasišventė jam šioje mūsų šeimoje.