2012 m. sausio 2 d., pirmadienis

Meilės malda

Karl Rahner SJ.
Meilė Dievui ir malda yra panašūs tuo, kad abiem atvejais susiduriame su tais pačiais sunkumais. Tai iš širdies kylantys veiksmai, apie kuriuos galime tik tada iš tikrųjų kalbėti, kai juos išgyvendami pamirštame juos dėl to, kam juos skiriame – būtent dėl Dievo, bet kurie dažniausiai ar tiesiog būtinai pasmerkti žlugti, vos tik pamėginame sutelkti dėmesį į patį procesą (į jų atlikimą).
 
Tiesa, galima po to bandyti pasitikrinti, kodėl gi ne, galima apie meilę ir maldą mąstyti, stengiantis apibūdinti, ką patyrėme. Tačiau tokia tiriamoji refleksija visada kažkodėl yra paties veiksmo mirtis (taip kaip negalima išardyti šautuvo, norint jį patikrinti ir tuo pat metu iš jo šauti); ir ar šis kilnus širdies veiksmas iš tikrųjų buvo sėkmingas, galima žinoti tik tuo atveju, kai dar jam vykstant, nebežinoma, kas čia vyksta ir kad apskritai kažkas vyksta.
 
Gali atsitikti netgi taip – o mums, šiandienos žmonėms, šis pavojus yra be galo didelis – kad žmogų toji mirtį nešanti refleksija taip įsuks į savo ratą, jog jis taps beveik nebepajėgus patiems Dievui skirtiems veiksmams: užuot su meile ir pripažinimu susitelkęs prie Dievo, jis pasilieka susitelkęs prie savo paties jausmų ir pažinimo, skirtų Dievui; tam tikra prasme jis mėgaujasi nebe savo objekto savybėmis, bet tik savo paties atliekamo akto, veiksmo ypatingumu ir tokiu būdu pasijunta atsidūręs beviltiškame savo „subjektyvumo“ kalėjime, kurį – šį subjektyvumą – jis visiškai teisėtai laiko problematišku, skurdžiu ir dvireikšmiu; toks žmogus mano, kad ir didžiausia jo dvasios pastanga yra bejėgė išsivaduoti iš tamsių vaizdinių bei palyginimų, apie kuriuos jis negali pasakyti, ar tai tikrai minėto objekto šešėlis, ar jo tuščių troškimų padarinys; toks žmogus nebegali nuo savęs paties atsiplėšti; jo meilės ir maldos aktų trajektorija įgauna savotišką pokrypį ir nenueina toliau –  šio žmogaus nusivylimui, kurį sunku ir įvardyti, – nei jis pats, jo paties jausmai ir mintys, užuot per juos pasiekusios tą, kam jie ir buvo skirti iš tikrųjų.
 
Taigi mes sveriame ir matuojame savo mintis ir jausmus ne pagal objektą, kuriam jie skiriami, bet jais pačiais, ir pamatome, kokie jie besvoriai ir visiškai netikri. Mes čia dabar nenorime gilintis į šią save naikinančią refleksiją – į tai, kaip ji atsiranda ir kaip galima jos išvengti, kodėl jos kaustantis įspūdis galų gale yra klaidinantis, kodėl ir šis palaidotos širdies kalėjimas, mums net nepastebint, o gal ir nenorint to pastebėti, jau seniai yra atidarytas.
 
Iš šio pavojaus turėtų paaiškėti kitas dalykas: norėdami išvengti žudančios refleksijos pavojaus, mes patenkame į kitą – manome, kad geriausia būtų vengti tiesioginio meilės ir pažinimo žvilgsnio, nukreipto į Dievą, aktų, tyla pagerbti tai, ko negalime suprasti ir išsemti (tylint net ir savo pačių atžvilgiu), net nemėginti suteikti vardą tam, ko nesugebame ištarti, net netrokšti pažvelgti į Jį, bet leisti Jam žvelgti į mus, tai reiškia – į mūsų nesavanaudišką veiklą žemėje, į tylų mūsų gerumą kitiems, į mūsų vidinį padorumą, į paslėptą kantrybę, su kuria pakeliame būties nesuvokiamumą.
 
Mums atrodo, kad Dievas, tyliai stovintis už mūsų, tol yra su mumis, kol mes jo nepavadiname vardu ir į jį nepažvelgiame, bet, vos tik tai padarome, jis dingsta. Trumpai tariant, mirtį nešančios refleksijos baimė sąlygoja pagundą norėti iš religingų tapti nereligingais arba dar geriau – anoniminiais religingaisiais. Tokie žmonės įtaria – naiviai ir kartu išdidžiai, kad nuoširdžiai išreikštas religingumas supainioja Dievą su mintimis ir jausmais Dievui. O pasidavęs pamaldaus nereligingumo pagundai, toks žmogus natūraliai atmeta maldą ir nedviprasmišką savo meilės Dievui išsakymą maldoje.
 
Tačiau atpažinę, kuo grindžiama tokio religingumo baimė, supratę, jog tai refleksijos baimė ir kad žmogus geriau atsisako visų veiksmų, skirtų Dievui, nes baiminasi vis tiek likti su savimi, užuot priartėjęs prie Dievo, nes toks žmogus būtų pasiruošęs susidurti su Begalybe tik tada, jei šioji jam tiesiogiai atsiskleistų savo būtyje, nes jis atmeta tokį kantrybės reikalaujantį susitelkimo prie Dievo dabartyje būdą, koks mums šiame praeinančiame gyvenime duotas, būtent: įžvelgiant vienybę tarp ženklo ir to, į ką šis ženklas nurodo;  taigi turime pripažinti, kad Bažnyčios tėvai buvo teisūs teigdami, jog objektyvus Dievo ir žmogaus santykis iš žmogaus reikalauja, kad žmogus pripažindamas, pažindamas, tikėdamas, garbindamas, vildamasis ir mylėdamas žvelgtų į patį Dievą, o ne vien tik netiesiogiai ir užšifruotai garbintų jį veiksmais, kurie tuo momentu liečia visai ką kita.
 
Dievą galime pažinti iš jo kūrinių (nors tik kaip Nesuvokiamybę, pranokstančią visą kūriniją), nes Dievas prabilo į mus per savo Sūnų (nors šis ir tegalėjo kalbėti apie savo Tėvą tik žmonių žodžiais), Dievas išliejo mūsų širdyse Šventąją Dvasią (nors galime būti tuo tikri tik todėl, kad Sūnus mums apie tai pasakė), – tai argi neturėtume pakelti savo žvilgsnio į Jį patį, atverti savo širdies ir burnos Jo išpažinimui – tiesiam ir atviram, Jį pagarbinti, išdrįsti kreiptis į Jį, sakyti Jam Tu ir Tėve?
 
Žinoma, tokiais momentais Jo „buvimas“ su mumis pasižymi tuo, kad mūsų dvasia ir širdis, kildama Dievop, visada prisiliečia prie to, kas Nepažįstama, Nekonkretu ir Neištirta, kas pranoksta visa, ką siela apie Jį žino ir myli, veržiasi ten, kur negali patekti (kol klajojame toli nuo Viešpaties ir kol Dvasia, jau išlieta širdyje, lieka paslėptas Dievas). Bet ar tai reiškia, kad turime šių veiksmų atsisakyti, o gal kaip tik tai paaiškina, kodėl juos ir galima laikyti tikėjimu, bei nurodo į tai, kas galų gale svarbiausia: kad žmogus turėtų išdrįsti atsiplėšti nuo savęs (net jeigu jis ir pasieks savo tikslą tik tada, kai jam švies amžinoji šviesa)?
 
Jei manytume, kad esame arčiau Dievo tada, kai laikome Jį bevarde, neištarta visų dalykų anapusybe, su kuria viena ir teturime reikalų, jei jis tebūtų amžinai nepaaiškinama visų mūsų išvedžiojimų dalis (kuria dėl tos pačios priežasties mes ir negalėtume pasikliauti), – tai tokia pavidalo neturinti  religija labai greitai išvirstų į ateizmą! Kad paslaptis pasiliktų su mumis, ji turi būti ištarta, pašaukta, mylima; paslaptimi ji liks ir taip.
 
Kiekvienas širdies proveržis šio Dievo link ir yra malda. O tikroji maldos pilnatvė, kurioje žmogus padaro visa, ką tik įmanoma padaryti Dievui, krikščionybėje vadinama meile. Meilės įsakymas nėra vien tik įstatymo, bet ir maldos pilnatvė, galutinis išpildymas. Šioje maldoje žmogus išsako ne tam tikrą, vieną dalyką, ne tai, kas apibrėžta ir ribota: prašymą Dievui, savo kaltės išpažinimą, šlovingą Dievo savybių išpažinimą. Jis ištaria pats save, atsiduodamas Dievui, prarasdamas save patį Dievo meilėje, nes tik čia ir leidžiama žmogui save patį prarasti. Todėl ir apie Dievą žmogus tokioje maldoje išsako aukščiausius dalykus, kokius jis tik įstengia teigiama prasme pasakyti: tai Jis vienintelis, vertas būti mylimas visomis jėgomis, besąlygiškai, būtinai ir amžinai. Taigi kadangi maldos pilnatvė yra meilė, tai norėdami paaiškinti, kas yra malda, turime pakalbėti apie Dievo meilę.
 
Kas gi yra Dievo meilė ir kur galime ją rasti, kad galėtume ja melstis? Dažnai mums buvo teigiama, kad meilė ypač pasireiškianti vykdant Dievo įsakymus. Tai tiesa. Tačiau meilė pačiam Dievui yra visai kas kita, nei jo įsakymų laikymasis, ir koks didelis skirtumas tarp vieno ir kito, matyti iš to, jog įstatymų vykdymas be meilės yra bevertis. Taigi visiškai teisėtai klausiame, kas gi yra toji Dievo meilė. Galime pamėginti dar kartą nusakyti, ką jaučia žmogus, mylintis Dievą. Ir nors yra teisinga teigti, kad nebūtinai tas turi daugiau Dievo meilės, kuris moka apie ją pašnekėti, tačiau teisinga ir tai, jog dažnas žmogus išsigąsta, kad per mažai myli savo Dievą, kai išgirsta kitus apie tai pasakojant tokius dalykus, kokių jis pats savo širdyje vargiai gali rasti.
 
Taigi kas yra toji Dievo meilė? Iš pradžių pamėginkime pasiremti savo žmogiška patirtimi (juk ir Dievo žodis, norėdamas mums perteikti dieviškąsias paslaptis, turi pasinaudoti mums jau žinomais žodžiais ir sąvokomis) ir trumpai drūtai tarti: tai, kas vyko žmogaus sieloje, jai nesavanaudiškai ir tyrai mylint kitą žmogų, pritaikyk Dievui, tik tebūna ši meilė dar karštesnė, dar nesavanaudiškesnė, dar labiau atspindinti tą, kuris čia mylimas, – Dievą!
 
Daug kas žmonių santykiuose vadinama meile. Todėl turime pamėginti apibrėžti, ką mes laikome meile. Be abejo, čia netinka kalbėti apie egoistišką, primityvų lytinį potraukį. Nes tai yra tik tam tikra nebrandžios meilės forma, net ir tuomet, jei ji neišsigimusi į klaidingą ar net bjauriai brutalų polinkį, instinktą. Bet meile negali būti laikomas ir nuobodus geranoriškumas, kurio tariamasis „nesavanaudiškas“ iš tikrųjų yra abejingumas. Ne, aistringa yra meilė, ir ši aistra yra kaip užtaisas, tai žmogaus (dvasinio žmogaus, dvasia čia laikant žmogaus vidinį pasaulį) troškimas išsiveržti iš savo ankštos, egoistinės sferos, poreikis pasiaukoti (nors ir skurde) dėl aukštesniojo, pranokstančio mus, pamiršti save, nes tas kitas, geresnis, yra vienintelis svarbus, reikšmingas. Apie tokią pasiaukojamą sielos meilę kitam žmogui ir norime čia pakalbėti.
 
Tai nesavanaudiškas sielos susižavėjimas mylimu žmogumi. Tai širdies palinkimas prie mylimojo; žmogus paskęsta kitame, visiškai užmiršdamas save tuo palaimintu užsimiršimu, kuris apima sielą, pralaužusią savo bailios egzistencijos sustabarėjusias užtvaras, kurios laiko prirakinusios žmogų prie jo skurdaus ego, ir įsilieja į kito žmogaus būtį, kad jam visiškai priklausytų.
 
Save pamiršdama, tokia meilė atsiduoda mylimajam, nori jo laimės ir yra pati laiminga dėl jo laimės. Keisčiausia, kad kas taip myli, tikrai myli kitą žmogų, tas, bėgdamas iš savo ankštumo kalėjimo, nepapuola į kitą. Taip mylinčiam žmogui ne tik kad atsiskleidžia nepakartojama mylimos būtybės vertė, bet ir palaiminta pasaulio paslapties gelmė. O gal būtų dar teisingiau sakyti: kai žmogus taip mylėdamas persikelia iš savęs į kitą, tai tokioje meilėje jau galime rasti „paveikslą ir panašumą“ meilės, kuri trokšta visko, t. y. Dievo.
 
Ar taip mylėdami vienas kitą žmonės patirs radikaliausią skausmą ar galutinę laimę, lems tai, ar jie supras, kad pro jų meilę veržiasi kitos meilės šviesa, ir ar jie kartu trokš Dievo, norėdami ir jame susitikti. Tačiau kad ir kaip ten būtų, kalbėdami apie meilę, turime galvoje tą nepaaiškinamą mūsų esybės išsiliejimą į mylimąjį. Tada žmogui paaiškėja, kad jo drąsa mylėti nenuėjo veltui, jog ir jis yra mylimas, kad į jo atsidavimą švelniai ir pagarbiai atsakoma meile, jis yra suprastas ir kad kito meilėje jis yra labiau savimi, nei priklausydamas tik sau. Veiklus geranoriškumas, ištikimas rūpestis ir aukotis pasiruošusi tarnystė lyg savaime išauga iš tokio dviejų širdžių susiliejimo, liudijančio slaptą nematomos meilės buvimą.
 
O, kad žmogus galėtų atsiduoti Dievui bent tokia meile! O, kad jis surastų Jį, didį šventą Dievą, pranokstantį visas ribas ir visokį suvokimą! O, kad jis meilėje visiškai atsivertų Dievui, save pamirštų, save paliktų, panerdamas savo būtį Dievo būtyje su tokia neapsakomai skaudžiai saldžia aistra, kuri perveria ir sukrečia žmogų, kai jis visas paskęsta Dieve! Mano Dieve, o, kad galėtų žmogus Tau visiškai atsiduoti, kad jis sugebėtų atsisakyti savo kietumo ir noro slapstytis, kad jam nebebūtų gėda ir baisu Tau atsiskleisti, kad išlietų siela visą savo kartėlį ir laimę su šlovinimo ašaromis Tavo mylimai širdžiai!
 
Taip ji galėtų dovanoti save Tau, nebijodama būti apgauta, galėtų iššvaistyti tai, ką turi vertingiausia ir brangiausia, nebūgštaudama, kad palaimintas meilės perteklius staiga virs nenusakomu apgautos širdies, apviltos meilės skausmu ir kartėliu.
 
Tokia meilė kviečia Dievą apsigyventi pačioje širdies gelmėje, visos sielos galios veržiasi į Jį, nenorėdamos sugrįžti atgal, veržiasi į Tą, kuris meilėje tampa mūsų būties giliausiu centru, esančiu arčiau mūsų, nei mes patys sau, labiau nei mes mylimu, mylimu ne dėl mūsų, bet dėl Jo. Ir ši meilė Dievui yra sukrėsta laimę teikiančio žinojimo, kad Jis pirmas mylėjo ir visada atsako į meilės šauksmą, besiveržiantį į Jo širdį iš baigties ir mirties paženklinto slėnio. Tokia meilė negalvoja apie save, ji yra švelni ir ištikima, ji myli Dievą, o ne Jo atlygį, nes ji pati sau jau yra atlygis. Ji ištveria sunkias valandas, nugali bet kokį kartėlį, liūdesio vandenys nepajėgia jos užgesinti. Ji yra tyli ir vengia daug žodžių, nes didelė meilė yra tyra ir skaisti. Ji yra drąsi ir pasitikinti ir vis dėlto pagarbi, šiurkštus familiarumas nesuvokiamo Dievo akivaizdoje jai yra nepakenčiamas, nes tai meilė ne šiaip kam nors, bet meilė Dievui. Kadangi meilė reiškia atsidavimą kitam, priklausymą kitam, todėl visa, kas kilnu, taip pat visa, kas neapsakomai gėdinga šiame aukščiausiame ir galutiniame visų širdies veiksmų kyla iš to, ką žmogus myli. Štai dėl ko Dievo meilė yra tokia šventa ir didinga, niekada nesibaigianti.
 
Nes ši meilė juk skirta Dievui, Jam, Begaliniam, Nesuvokiamam, širdžiai artimam Dievui, Šventam, Garbinamam. (...) Reikia pakalbėti apie dar vieną dalyką, liečiantį Dievo meilę, jei norime išvengti nesusipratimų. Kiekvieno žmogaus širdies altoriuje liepsnoja troškimas save pamiršti, atsiduoti tam, kas aukščiau už mus (net jei tai tėra keršijanti pralaimėjusiojo, mylėti nebegalinčiojo liepsna). Tačiau pati savaime ši liepsna dar nėra meilė Dievui, net ir tuomet, jei ji skiriama tam, ką laikome Dievu. (...) Net ir tyra ugnis, siunčiama į dangų, dar nėra toji meilė, kurios iš mūsų laukia Dievas, ją mums dovanojęs. Ir stipriausias begalinio Dievo ilgesys žmoguje tegalėtų tik iš tolo prie neprieinamo Dievo priartėti. Kad mes galime daugiau, kad mes atsistojame Jo akivaizdoje, kad mums pavyksta – o iš to juk susideda amžinybė – į Jį pažvelgti ir pamatyti, koks Jis yra, ir prisiliesti prie jo giliausios meilės, – tai yra Jo meilės padarinys, tai įmanoma tik todėl, kadangi Jis pats per savo Šventąją Dvasią įliejo į mūsų širdis visą, absoliučią savo meilę. Į širdis, kurios iki tol buvo tik bejėgiškumas, nuodėmė ir tuštuma.
 
Tai įmanoma tik todėl, kadangi Jis atėjo pas mus, įvykdydamas savo meilės nesuvokiamumą, išmylėdamas save ten, kur nebuvo nieko, kas būtų tos meilės verta ar jai prilygtų. Ne mes pakylame prie Jo, bet Jis nusileido pas mus. Kadangi Jis mus surado, tai ir mes galime ieškoti Jo savo meile, kuri yra ne kas kita, kaip baikštus sutikimas būti Jo mylimam ir Jo meilės pakeltam prie Dievo širdies. Iš mūsų reikalaujama paties aukščiausio veiksmo, kokį tik pajėgiame atlikti – ar ne taip apibūdinama meilė? – bet ir ji nepasiektų Dievo, jei prieš tai Jo nebūtų perkeista į tai, ką iš viso galime vadinti meile, užpildančia savimi Dievo ir žmogaus amžinybę. Kaip tik todėl mes galime kalbėti apie savo meilę Jam tik tada, kai neužmirštame, jog mūsų meilė – tai Jo meilė, kuri, neapykanta degančio žmogaus strėlei pervėrus Dievo širdį, išsiliejo į bedievį pasaulį ir tapo mūsų meile. Mūsų meilės malda turėtų būti tokia: Tu myli mane, mūsų prašymas drebant: duok, kad aš leisčiausi būti Tavo mylimas. Nes ir tai Tavo dovana.
 
Ar gyva ši meilė mumyse? Žinoma, kad gali meilė, stipri kaip mirtis, degti žmoguje, jam to beveik nejaučiant. Svarbiausi dalykai nebūtinai turi būti ir ryškiausiai matomi, esama žmonių, kurie ir didelius darbus atlieka tyliai. Tačiau juk visi žinome, kad mūsų meilė Dievui yra skurdi ir silpna, jog mes norime Jį mylėti bent jau valios pastangomis. Vieno mes tikrai negalime teigti: kad Dievo meilė pripildo visą mūsų širdį, visą sielą, pojūčius ir jėgas. (...) Tačiau viena yra tikra: kas nuoširdžiai trokšta mylėti Dievą, tas jau myli Jį, juk negalėtume Jo mylėti, jei Dievo malonė nebūtų žmogaus širdies palietusi ir ją užvaldžiusi nenugalimu meilės ilgesiu.
 
Mes turėtume padėti šiai meilei augti, pašalindami kliūtis, galime prašyti, kad tas, kuriam meilė skirta, aplankytų mus saldžia savosios visagalės malonės galybe, leisdamas prasiveržti giluminiams šaltiniams ir pagirdydamas mūsų dvasios dykumą savo meile.
 
Nors dažnai mums atrodo, kad neturime jokios įtakos mūsų širdies šalčiui nugalėti, vis dėlto nuo mūsų tikrai priklauso vienas dalykas: pastebėti tylius, nedrąsius, beveik nesąmoningus Dievo meilės virpesius, klausyti tylaus mūsų širdies šauksmo, nukreipto į Dievą. Tūkstančiai gyvenimo reikalų nualina mus ir suerzina, net ir džiaugsmai tampa beskoniai, išsivadėję; jaučiame, kad net ir draugai mums tolimi, ir artimiausių žmonių meilės žodžiai patenka į mūsų sielos ausį tik kaip tolimas, slopus ir šaltas garsas.
 
Viskas, ką reklamuoja pasaulis, mums vis labiau rodosi esąs tuščias užsiėmimas, neturintis tikros vertės. Tai, kas nauja, pasensta, dienos prabėga, grynas žinojimas yra šaltas ir tuščias, gyvenimas praeina, turtai pradingsta, pojūčiai atšimpa, pasaulis keičiasi, draugai numiršta. Ir tai tėra normalus gyvenimas, tai, ko žmonės net nelaiko skausmu ar kančia. Todėl dar reikia pridurti skausmus ir kartėlį, koks tik gali tekti žmogui, visas kūno ir dvasios nelaimes. Ir štai – jei žmogui duotas visų dalykų laikinumo ir praeinamumo pažinimas, tai yra malonė. Žmonės vengia šio pažinimo; jei širdies troškimo nepasotina vienas žemiškasis gėris, tai ieškoma kito.
Tačiau kas pastebi šiuos dalykus, kas kreipia dėmesį į šį nerimą ir nepasotinamą sielos troškimą, kas supranta, ką reiškia ši tariamai nelaiminga, nusivylimą teikianti žmogaus savybė visur prieiti ribas ir pabaigą, – tas savo širdyje sukuria prielaidas Dievo meilei. Ir jei iš šio nusivylimo , kurį kiekvienas krikščionis turėtų būti pajutęs, išauga suvokimas, kad tik Vienas yra pajėgus atsakyti į nenugalimą visos mūsų esybės troškimą dovanoti save meilėje, jei mes šį nusivylimą iškenčiame nesužlugę ir neapgaudinėdami savęs, – tada jau ir pradedame mylėti Dievą!
 
Mes trokštame, nežinodami, ko, bet esame tikri, kad tai, ko trokštame, mums pasaulis negali duoti. Tada tereikia suteikti vardą šiai nepažįstamai, pasiilgtai ir mylimai būtybei, būtent Dievo vardą. Taip Dievo meilė mūsų širdyje lyg savaime prabunda, lyg savaime žmogus ima ilgėtis savo širdies Dievo ir savo dalies amžinybėje. Tarsi nejučiomis žmogus pradeda ieškoti to, kuris vienintelis dar lieka, kai visa žlunga, Vienintelis, kuris visada yra šalia ir mus myli, mūsų vargšės širdies išsiilgtas Dievas.
 
O štai kartais ne nusivylimas šiuo ribotu pasauliu sužadina mums Dievo meilę, bet dėkingas tylus džiaugsmas. Gal sutikome gerą žmogų, gal kažkas padarė mums ką gera, gal išsivadavome iš slegiančios baimės ar sunkios kančios, ar tiesiog mus užplūdo didelio tylaus džiaugsmo banga. Lyg tai būtų savaime suprantama, mes nutuokiame, jog už viso to nematomai veikia kažkas, kas yra didesnis, kitoks nei mes, ir kad ši džiaugsmo nuojauta yra amžinosios šviesos atspindys. Su dėkingumu jaučiame, kad tai Dievas praėjo pro šalį ir mus palaimino. Mus pripildo naujas, gyvas supratimas, koks geras ir didis, ir pilnas gailestingumo Jis yra. Esame arti Dievo, o Jo palaiminimas pažadina mums meilę.
 
Jei mus kančioje ar džiaugsme aplanko Dievas, sukeldamas mums meilę, tai turime pasiduoti sielos vedimui ir neleisti, kad Dievo balsą, iš Dievo ilgesio kalbantį mums apie meilę, vėl užgožtų pasaulio triukšmas, išsiblaškymai ir kitokia veikla. Viskas mumyse turėtų melstis kartu su nerimstančia širdimi: o, Dieve, Tu mano brangiausias, didis Dieve, tik Tu vienas esi geras, aš myliu Tave.
 
Menka ir nereikšminga yra tai, kuo mes nuo savęs prisidėjome, norėdami pajusti ir išlaikyti savyje Dievo meilę. Nereikšminga todėl, nes turi būti patikrinta ir pasiteisinti kasdiene ištikimybe, paklusnumu ir artimo meile. Bet ar dėl to turime teisę sumenkinti savąjį indėlį, laikyti nereikšmingu dalyku mūsų darbus, mūsų meilės maldą, jei būtent tokiais pavidalais Dievo malonė ir Dievo meilė nori reikštis mūsų gyvenime?
 
(...)
 
Žmonės, norintys tik kaip nors atlikti savo krikščioniškas pareigas, laikantys bet kokį sąžiningumą ir rūpestį, pranokstantį tai, kas būtina, perlenkimu, kurie, priimdami sakramentus, tik su vidiniu pasipriešinimu žengia Dievo akivaizdon, kuriems visas dvasinis gyvenimas yra tik nemaloni pareiga, kurią reikia greitai atlikti, kad vėl galėtum pasinerti į linksmesnius dalykus, kurie, būdami savimi patenkinti, susiranda sau pareigas pagal tai, kas jiems malonu, – tokie žmonės niekada negalės mylėti Dievo iš visos širdies. Jų širdis yra buka Dievo pastangoms laimėti jų širdį.
 
Tačiau kas nėra pasiruošęs atsisakyti bet kokio blogio, tas bijo Dievą susitikti. Nes šis juk galėtų pareikalauti iš žmogaus ko nors, ko jis nenori duoti. Kuo labiau paklūstame sąžinės balsui, kuo rimčiau, atkakliau ir ištvermingiau tai darome, tuo arčiau anapusinės tikrovės esame, tuo labiau priartėjame prie Dievo. Mumyse auga ir didėja Jo šventumo ir gerumo pažinimas, šventa giminystė ima jungti švarią sielą ir Dievą, ir pradedame mylėti Dievą visa siela, visa širdimi, visais jausmais ir visomis savo jėgomis.
 
Norėdami augti meilėje, turime ne tik atsižvelgti į jos lengvus ir tylius postūmius, ne tik paruošti jai švarią širdį, – mes turime jos melsti. Šventos meilės mumyse pradžia, augimas ir išbaigimas yra Dievo darbas. Jis pirmas pamilo mus, tai jo malonė kalbėjo mums per pirmuosius meilės virpesius mumyse, meilės, kuri tik ir gali išgryninti mūsų širdį. Todėl Jis nori, kad mes šios malonės melstume: Duok mums vis daugiau tavosios meilės, Dieve!
 
Jei imame baimintis savo širdies aistringumo, jei mūsų dvasia ima prarasti jautrumą Dievo meilei, jei išsigandę klausiame savęs, ar mes vis dėlto ne tamsą mylime labiau už šviesą, labiau už Dievą, – tada turime maldauti Jo gailestingumo, prašydami auginti ir sustiprinti mumyse savo meilę. O Jėzau, leisk mums visada mylėti ir gerbti Tavo šventąjį vardą, nes Tu nenustoji vedęs tų, kurie įsišakniję Tavo meilėje. Nėra didesnės dovanos žmogui kaip Dievo meilė, ji apima mūsų tikrąjį gyvenimą, yra mūsų laimė, ramybė – neramiai širdžiai, amžinojo gyvenimo turinys. Ar neturėtume prašyti šios meilės, ar nesuteiktų jos mums amžinasis tėvas, jei nieko kita netrokštume, tik kad Jis trauktų mus prie savo širdies, jei netrokštume kitokio turto nei Jo meilė?
 
Taip norime melstis: leisk man mylėti Tave, mano Dieve. Ką be Tavęs aš turiu danguje, kas be Tavęs dar priklauso man žemėje, mano širdies ir mano amžinybės Dieve? Leisk man priklausyti Tau, Tavo būti. Mylimasis Viešpatie, gyvenk mano širdyje, paruošk ją Tavajai meilei. Mano laimė tebūna Tavo palaima, Tavo grožis, Tavo gerumas ir šventumas. Būk su manimi visuomet, ir kai jausiu pagundą palikti Tave, tuomet Tu nepalik manęs, mano Dieve. Duok man tik viena: savo meilę. Teauga ji manyje; Tavo meilė yra didžiausias gėris, ir ji niekada nesiliauja, o be jos esu niekas. Leisk man, atėjus metui, būti amžinai susivienijus su Tavimi Tavo meilėje.

Aleksandro Men`io paskaita apie maldą

Taigi, pakalbėkim apie bažnytinę praktiką, apie tai kas yra įgyvendinama krikščionio gyvenime. Pirminis klausimas, kuris gali kilti po mūsų diskusijų apie tvarinijos sudvasinimą , yra: ar tinka ir ar naudinga visa tai susieti su tradicija, papročiais, apeigomis? Galbūt iš tiesų, visa tai atgyvenos? Ir apskritai, ką reiškia žodis - pamaldos? Kaip žmogus gali patarnauti Dievui? Argi Jam ko nors trūksta? Iš tiesų, Šv.Raštas mums atsako, kad Dievo Meilei mes reikalingi, reikalingas mūsų širdies veiksmas kaip Meilės atsakas. [] Vadinasi, mūsų atliepiančioji meilė - ir yra mūsų tarnystė. Atliepiančiosios meilės veiksmu visame Kūrėjo pasaulyje, gamtoje, mūsų širdies gyvenime. Bet ar gali ji būti atskirta, būti tik vidine, subjektyvia? Žinoma, ne. Nes mes - gyvos būtybės, esančios iš kūno ir kraujo, ir todėl visi mūsų jausmai ir būsena nepertraukiamai susieti su mūsų dvasiniu ir kūnišku gyvenimu.

Glaustai tariant, žmogus susideda iš trijų lygių. Tai visada dera prisiminti: dvasinio (aukščiausio) lygmens, dušelės (psichologinio) lygmens ir kūniško. Ir visi šie lygiai susipynę tarpusavyje. Nuo kūno būsenos, dažnai priklauso dušelės būsena, o taip pat ir dvasios būsena. Skirtingai žmogus jaučia sėdėdamas atsipalaidavęs, paprasčiausia sėdi, kitaip kai būna susikaupus (susirinkus) stovint ar klūpant. Kūno padėtis pati savaime įtakoja dvasios būseną. Pateiksiu vieną pavyzdį. Beveik prieš trylika metų, Sibire, aš dalyvavau baptistų sueigoje. Ten apaštalavo žmogus, kuris mūsų institute būtų tinkamas dirbti buhalteriu, ir jis pasakojo istoriją, kuri, atrodo, netinka baptistų praktikai. Vienas žmogus atsistojo prieš garsią senobinę ikoną [] ir sako: "Na kas čia gero? Na galbūt, iš tiesų, gražios spalvos, dailininko meistriškumas, bet aš nejaučiu dvasinės galios". Ir tada viena mergaitė, kuri buvo netoliese, pašnibždėjo jam: "O tu atsiklaupk". Ir šie žodžiai ji taip nustebino, kad jis atsiklaupė prieš atvaizdą. Ir staiga - viskas pasikeitė, staiga jam atsivėrė kažkas, ko ankščiau jis nebuvo patyręs.

Ir dar. Kai žmogus meldžiasi, pagal krikščionių tradiciją, na bent jau pagal cerkvės tradiciją apgaubia save kryžiaus ženklu. Ir šis veiksmas, galų gale mūsų širdyje, mūsų organizme, mūsų kūne, mūsų kūno atmintyje, tampriai susijungia su susikaupimu maldoje ir būsena. Štai kodėl tada, kai žmogus nori pasimelsti arba kai jam sunku, ar kai bijo kažko ir jis - persižegnoja ir šis veiksmas padeda jam susirinkti ir žengti vidinį žingsnį. Ir dar: viskas, kas susiję su mūsų gyvenimu, turi pasirodyti išorėje. Pagalvokite apie daugybę apeigų mūsų kasdienybėje, pakankamai gausioje apeigomis kasdienybėje. Kas belieka? Kariška garbė - apeiga, rankos paspaudimas - taip pat apeiga. Kai jūs atsisveikindami su savu žmogumi perone mosuojate jam ranka, tai taip pat apeiga, ženklas, simbolis. Kai jūs plojate - tai taip pat apeiga. Daugybė yra išlikusių simbolių. Ir žmogui, kaip sutvėrimui iš kūno ir kraujo, reikia išreikšti savo vidinius jausmus išorėje. Štai kodėl bažnyčia puoselėja apeigas. Ir Kristus puoselėjo jas, nors visada įspėdavo, kad jos gali sukelti stabmeldystę: kai apeigoms imame priskirti per didelę reikšmę, užmiršdami kad jos tik forma dvasiniam turiniui. Yra labai paprastų apeigų, kaip, pavyzdžiui, kryžiaus ženklas. Ši apeiga susijusi su asmenine malda. Krikščionio gyvenimas be maldos negali vystytis. Dažnai į mane kreipiasi žmonės ir klausia: kaip galiu melstis jei nemoku maldų. Tai, mano draugai, klaida. Klaida. Kadangi kai jūs kreipiatės į draugą, mylimą žmogų, jums ne iki skaitymo iš lapelio ar svetimų žodžių ieškojimo. Ir mes neveltui ironizuojam savo tautiečius, kurie visur iš lapelio skaito. Kai žmogus kreipiasi į kažką, jis, žinoma, turi kalbėti tai, kas jo širdyje. Ir malda, parašyta maldynėlyje, tai tik pagalba mums. Tai ne burtažodis, ne kažkokios tai žodinės formuluotės, turinčios iškviesti dvasią, tai žmogaus pokalbis su Dievu, susitikimas, paslaptingas, gaivinantis, duodantis prasmę ir gyvenimo pilnatvę, duodantis tą džiaugsmą, kuris su niekuo nepalyginamas - dvasios susitikimas su savo vieninteliu mylimuoju, vieninteliu Gelbėtoju. Ir tam žmogus turi turėti nuosavų žodžių. Jums turėtų būti suprantama, kad dėl dvasinio neskaidrumo, inertiškumo, dėl to kad mes taip dažnai skubame, kad negalime net susirinkti, susikaupti. Ir Bažnyčia duoda mums maldos žodžius ir maldos formules, kurios susikūrė per ilgus amžius. Išmokdami mintinai šiuos tekstus, mes atliekam maldažodystę. Turiu būtinai pabrėžti, kad būtina atskirti maldažodystę nuo maldos. Malda - širdies skrydis pas Dievą, maldažodystė - maldos teksto kalbėjimas. Maldažodystė kalbama iš maldažodystės rinkinio, maldynėlio. Kiekvienoje šventovėje galima nusipirkti maldynėlį su daugybe maldų. Vienas mano draugas baptistas klausia: kam jums reikalingos šios senos svetimos maldos? Kreipkitės į Dieva savais žodžiais. Ar jis teisus? Taip, žinoma. Jam, mūsų Kūrėjui, visų brangiausia, kaip Jis pats sako, tai kas kyla iš širdies. Ir kai Kristus savo mokinius mokino melstis "Tėve mūsų", Jis nedavė kažkokio tai maldos teksto standarto, kurį žmogus turi būtinai kartoti. Jis sakė, kad nedera daugiažodžiauti maldoje, pagal formules, tik stabmeldys taip meldžiasi. Kodėl stabmeldys? Nes stabmeldys įsitikinęs, kad užburimu galima prisišaukti lietų arba atvirkščiai - sustabdyti jį - priversti Dievą tau tarnauti. Burtažodžiuose yra kažkas panašaus į lenktyniavimą su Dievu, į bandymą užvaldyti Jį ir naudoti Ji saviems tikslams. Todėl Kristus ir mokė: kai meldžiatės - nedaugiažodžiaukite, bet melskitės paprastai.

Jūs turite prisiminti šią maldą: "Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas". Malda neprasideda nuo prašymo, kad duok mums ką nors. Kai kurie žmonės mano, kad malda - tai visa laiką ko nors prašyti. Bet Meilė netokia. Jei jūsų vaikai, jūs mylintys, ateitų pas jus tik tam kad gautų iš jūsų pinigų, jūs suprastumėte, kad jie myli ne jus, o būtent šiuos pinigus. Tikrasis tikėjimas - tai kreiptis į Dievą, o tik vėliau į Jo dovanas. Kaip ir maldoje "Tėve mūsų" pradžioje kalbama apie Ji: "teesie šventas Tavo vardas". Tai yra Tu būsi mūsų šventasis. Visada būk mūsų šventasis. "Vardas" - biblijos kalboje reiškia Pats. Tai šventas pačio Dievo apsireiškimas - Dievo Vardas. Kažkada būdavo sakoma, kad Jo vardas gyvena ten ir ten, reiškia Jo Jėga gyvena ten. O "teesie" - reiškia tegu visada būsi mūsų šventasis, visada pats brangiausias ir mylimiausias. "Teateinie Tavo karalystė" - tai tikslas, kurį Dievas nustatė pasaulio kūrime. "teesie Tavo valia" - tai didingas Žodis, tie patys žodžiai, kuriuos Jėzus ištarė Getsemanės sode prieš mirtį, naktį, kai kiekvieno iš mūsų nuodėmės buvo kaip akmuo ant Jo ir tada jis tarė: "bet tebūnie ne mano valia, bet Tavo". Jame susikryžiavo ir susidūrė žmogiškoji valia, gyvenanti Jame ir Dieviška valia, gyvenanti Jame. Susidūrė - ir laimėjo Meilė - "tebūnie Tavo valia". Koks laimingas žmogus, koks jis tvirtas, koks jis vyriškas, koks laisvas, kai jis moka giliai, giliai pajausti, perleisti per savo širdį šiuos žodžius: "tebūnie Tavo valia!" Bet iš tiesų mes dažnai grįžtam prie formulės visiškai priešingos: tebūnie mano valia. Tegu kiekvienas iš jūsų prisimena tai. Taip, galbūt, Dievas nori šito, bet štai man norisi kito. Pažinojau jauną moterį, kuri norėjo pasiekti vieną tikslą ir prašė tam palaiminimo. Šventikas pasakė, kad ne, jokiu būdu. Ji nepasimetė, nuėjo pas kitą šventiką ir pas tą paprašė. Ir tas atsisakė. Bet ji nenurimo. Kadangi nesame Šiaurės ašigalyje, dar yra pas mus šventovės ir šventikų, ji perėjo visus, kol surado tokį šventiką, kuris tarė, na tai nėra taip blogai. Paskui ji parašė džiaugsmingą laišką, kad štai toks ir toks tėvas palaimino ją… Žinoma, aš buvau šiek tiek nustebęs, bet vėliau, sužinojęs jos kelionę, supratau, kad ji norėjo gauti iš anksto nustatytą atsakymą. Ir tai nebuvo klausimas, ne prašymas. Kai tu klausi, iš anksto apsibrėžęs atsakymą, geriau neklausk, nes tavo širdyje yra: "Tebūnie mano valia". Ir kyla klausimas, kam ji perėjo šiuos šventikus? Tik savo nusiraminimui, kad paskui pasakytų, kad šiam dalykui gavo palaiminimą. Ir jai gavosi dvigubas laimėjimas: ji savaip pasielgė ir dar, tartum, patvirtinimą turėjo. Tai nekalta saviapgaulė, kai kalba eina apie mažus dalykus, bet ši apgaulė gali tapti labai didelė, kai kalbama apie rimtus dalykus. O svarbiausia - klaidingas nusistatymas.

Be abejo, galite paklausti, o kaip sužinoti Dievo valią? Jei sąžiningai, kaip taisyklė, klausimas apsimestinis ir tuščias. Daugeliu atveju, jei mes rimtai pažvelgsime į problemą, jei mes giliai pažinom Dievo Žodį, jei, pagaliau, mes pasimeldę, prašėme Jo, tai mumyse nebus mįslės - kokia Dievo valia? Žinoma, būna ekstremalios situacijos, kai sunku išspręsti, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Iš tiesų, iš savo patirties, tais atvejais, kai žmogus sako: nežinau, kokia Dievo valia, - ir paskui kai mes su juo išsiaiškinam, paaiškėja, kad iš tiesų jis žinojo Jo valią, tik slėpė ją…

Ir dar Kristus pridėjo: "teesie Tavo valia - kaip danguje taip ir ant žemės". Tai yra nereikia manyti, kad Kūrėjo valia - tai kažkas pašalinio, kažkas kas įgyvendinama kituose pasauliuose, tolimoje ateityje. Ne, Dievo Karalystė jau atėjo, ir ji jau gyvena pasaulyje, ir ji gali įeiti į kiekvieną iš mūsų. Ji gali būti kiekvieno iš mūsų gyvenimo realybe - reiškia, Viešpats nori, kad ši karalystė būtų čia. Nereikia iškreipti Kristaus žodžių: "mano karalyste ne iš šio pasaulio". Esmė tame, kad mes šiuos žodžius "ne iš šio pasaulio" suvokiame kaip kažkokia svajonę, kažkokį nukrypimą, ar fantaziją. Kai sakoma "žmogus ne iš šio pasaulio" - tai reiškia žmogus, kuris geriausiu atveju daro kažką kas tolima nuo buities. Tačiau Kristus turėjo omenyje visai ką kitą: kad Jo Karalystė ateina į pasaulį iš kito matavimo, aukštesnio, bet ateina į mūsų pasaulį, į mūsų kasdienybę, į mūsų gyvenimą, į smulkmenas ir vingius mūsų gyvenimų. Ir štai kodėl Jis sako tebūnie Tavo valia kaip danguje taip ir ant žemės, mūsų gyvenime ir netgi socialiniame gyvenime. Kitaip neįmanoma, nes žmogus - bendruomeninis (????????????) sutvėrimas. Kai socialiniame gyvenime yra neteisybė, tai reiškia kad paminta Dievo valia, ji atmesta. Mes neturime sumaišyti Dievišką užmanymą, Dievo Karalystę su politinėmis utopijomis, kuriu pasitaikė 20-jame amžiuje. Kai čia atvyko V.Džonsonas, raudonasis šventikas, kaip jį vadina, jis tvirtino, kad krikščionybės ir komunizmo tikslas tas pats - žmogiškas džiaugsmas. Jis kalbėjo, ir savo šalyje rašė, kad Kristus skelbė moralius pamokslus, o Stalinas juos realizavo… Tai labai paviršutiniškas vertinimas, jis neturi nieko bendro su tikrove. Taigi Dievo Karalystė nėra kažkokia tai politinė santvarka. Bet kai pasaulyje viešpatauja neteisingumas ir pyktis, tai yra iššūkis Dievo valiai. Žinoma, krikščionio tikslas žymiai gilesnis ir apima visą būtį, ne tik politinį perversmą vienu ar kitu aspektu. Ir kalbant apie socialinį gyvenimą, yra toks palyginimas: negalima pastatyti gero tvirto namo iš blogų akmenų, subyrančių, skylinėjančių plytų. Taip ir jokios bendrijos : negalima sukurti turint labai gerus įstatymus, jei šios bendrijos nariai, žmonės yra moralinio nuosmukio būsenoje. Kristaus valia žemėje - ir socialinis ir asmeninis mūsų gyvenimas. Pati jos asmeniškiausia gelmė. Ir kai žmogus ištaria: "teesie Tavo valia, Tavo Karalystė, Tavo šventumas", - tada jis ima išsakyti savo prašymus. "Kasdieninės duonos duok mums šiandien…" Ką tai reiškia? Tai reiškia - duok mums tai, kas yra būtina mūsų gyvenimui, gyvybiškai svarbu, būtina. Kodėl tik tiek? Todėl kad žmogus linkęs į nesaikingumą ir tai niekada nesibaigia. Manau, to nereikia aiškinti. Jei žmogus išsikelia sau tikslą nesaikingumas, tai bedugnis šulinys. Mums atrodo, kad štai jei turėtume tai ir dar tai, jei kažką valdysim, būsim laimingi. Ir tada kai įsigijom tą daiktą, tarkim svajojom apie mašiną ar video - štai nusipirkom, paskui pasirodo tai per mažą, tai nelaimė. Kažko dar reikia ir dar, dar - ir taip begalo.

Vadinasi,svarbiausia gyvenime - tai, kas būtina. Ir žmogus, laisvas nuo godumo, visada jausis lengvesniu. Dar vienas svarbus principas: "atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Jei mes prašome pas Dievą atleidimo mūsų vargšėm sielom, ir tikime, kad Jis regi mus ir mūsų maldą iki mūsų dugno, panašiai kaip Jis, turime elgtis ir su kitais žmonėmis. "Ir neleisk mūsų gundyti". Pažystu vieną žmogų, kuris ilga laiką darė nuodėmingus dalykus, o draugas vis jį sulaikydavo. Tai buvo sąstingio metas ir priminė seną patarlę: "savanoriška kankinystė neapvainikuojama". Kai mokinausi Dvasinėje akademijoje, per egzaminą dėstytojas paklausė: "Kaip manote, kodėl apaštalas Petras išsižadėjo Kristaus?" Aš pradėjau jam dėstyti įvairiausias prielaidas. Ir jis atsakė, kad svarbiausia priežastis ta, kad Petras pirmasis pareiškė, kad seksiu Tave ir į mirtį, ir į kalėjimą, ir visur - jis pasitikėjo savimi, jis buvo pasiruošęs save pastatyti išbandymams - ir sužlugo. Reiškia, žmogus neturi gundyti likimo, gundyti Viešpačio Dievo. Štai tokią paprastą, bet aiškią maldą, kurią vadiname "Tėve mūsų" arba "Jėzaus malda" paliko mums Jėzus Kristus. Ir dar Jis mokino: "Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje", Ir štai čia tas baptistas buvo teisus: čia reikia išsakyti viską, kas guli ant širdies savais žodžiais. Kai susirenka draugai, meldžiasi drauge, taip pat galima melstis savais žodžiais, bet tai nereiškia, kad formulė šventa, maldažodystę Jėzus Kristus atmetė. Tik primenu vieną svarbų ir tragišką momentą. Kodėl kareiviai, kai Jis buvo arti mirties ant Kryžiaus, manė kad Jis šaukiasi Elijo? Todėl kad Jis meldėsi psalmės žodžiais: "Mano Dieve, mano Dieve kodėl mane apleidai?" Tai ne Jėzaus žodžiai, kaip kartais klaidingai manoma, tai maldos pradžia, pradžia biblinės psalmės, kuri prasideda kenčiančio žmogaus rauda ir baigiasi iškilminga Dievo pagalba. "Eli…" hebraiškai Elijo vardas skamba "Elia" ir todėl iš toli, nuo Kryžiaus jie galėjo sumaišyti šiuos žodžius su Elijo šaukimu. Vadinasi, mirdamas Viešpats Jėzus tarė maldos žodžius. Dar daugiau, pagal Luko evangeliją, paskutiniai Jo žodžiai: "Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią", tai taip pat maldos žodžiai. Šią maldą Senojo Testamento žmonės kartojo eidami miegoti. Jis ją kalbėjo nuo vaikystės. Ši malda išliko vakarų liturgijoje ir daugelyje krikščionių tradicijose. Vakaro malda - paskutinis žodis prieš sapną: "į Tavo rankas atiduodu dvasią savo". Vien tik tai turėtų mums parodyti, kad formulės nėra abejingos. Ir dar.

Žymus mūsų laikų medikas Karel, Nobelio premijos laureatas, kuris suaugęs tapo krikščionimi, buvo liudininkas stebuklingo išgijimo, įvykusio jo akyse. Procesą, kurį pats stebėjo. Aš skaičiau jo užrašus. Karel gerai žinomas šiuolaikinėje medicinoje, ir jis yra išleidęs nedidelę brošiūrėlę apie maldą, išleista Belgijoje prieš pora metų. Kaip gydytojas jis sako: jei tu tari maldažodystės šventus žodžius, o tavo mintis tuo metu ten, gilumoje, tas žodis nepražūva. Tikriausiai, kai kurie iš jūsų nustebote, kai pirma kartą patekote į bažnyčią ir ten kartojamos trumpos maldos: "Viešpatie, pasigailės" keturiasdešimt kartų. Kartojama daug kartų vienas ir tas pats prašymas. Kam tai? Tik dalis šių žodžių patenka į sąmonę, kita dalis į pasamonę, į gelmę savojo ‚aš', kuris uždengtas nuo išorinių veiksnių, ir būtent šią gilumą reikią išjudinti, nes ten šaltinis nuodėmės ir gėrio. Ne viskas, kas veikia sąmonėje, įtakoja žmogų. Štai todėl Bažnyčia nuo seno priėmė maldos formulių kartojimą, tarp kurių taip vadinamos "Jėzaus malda". Ši malda trumpa, tik keletas žodžių: "Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk nusidėjėlio". Ši malda kartojama 50 kartų, 100 kartų arba daugiau. Jos kalbėjimo metu įsijungia galingi psichologiniai veiksniai. Todėl patyrę mokytojai draudė pradėti praktikuoti šią maldą be stebėtojo, be vadovavimo. Ypač pavojinga, kai žmogus nustoja skaičiavęs - štai kam skaičiuokliai (ko gero rožinis). O tie kas skaičiuoja be rožinio, kiek patinka, patenka į nevaldomą psichologinę būseną. Todėl Bažnyčios Tėvai kalbėdavo, kad tai pavojinga, nors ir galinga malda, būtinai reikalaujanti prižiūrėtojo, gyvo mokytojo. Maldinga žmogaus būsenos tikslu Tėvai vadino nuolatinę maldą. Tai jums gali pasirodyti keista, kas čia per žmogus, kuris nuolat meldžiasi? Tai arba beprotis, arba ligonis, arba fanatikas. Bet iš tiesų nuolatinė malda - normalus dalykas ir yra krikščionio gyvenimas. Tai nereiškia, kad žmogus turi visa laiką kartoti maldas, o reiškia, kad visada išlieka prieš Dievo Veidą; ar juokiasi ar verkia, pavargęs ar pailsėjęs, nuliūdęs ar nudžiugęs - jis visada akies krašteliu mato Dievo buvimą. Ir visada į Jį orentuojasi su dėkingumu, su malda, su ramybe, paprasčiausiu buvimu, kad štai Tu čia, šalia. Tokia būsena daro dvasią kieta, tvirta, skaidria. Bet tam, kad to pasiekti, mes turime pradėti nuo maldažodystės. Tai, ką dabar jums kalbėjau yra maldos aukštumos, o pirmieji žingsneliai tai maldažodystė - rytinės ir vakarinės maldos. Jas būtina skaityti ryte ir vakare, skaitant iš maldaknygės, po vieną išmokstant mintinai. Labai svarbu išmokti jas mintinai, nes, kai jūs kartojate jas mintinai, jos įeina į gelmę jūsų dvasios, ir jūs nugalite tamsos jėgas, kurios jus supa. Štai jūs išsigandę, pavojuje, pasimetėte, ar kvaila nuotaika - jūs pradedate tarti šventus žodžius ir po žingsneli šie žodžiai padaro tvarką jūsų dvasioje. Jei nepadeda tarimas viduje, tarkite garsiai, tai patikrinta, tai patirtis. Malda duoda žmogui gilią jėgą, nes ji sujungia jį su Dievu.

Yra įsižiūrėjimo malda. Vienas XVIII keliauninkas pasakojo, kad kai kartą jis išeidinėjo iš šventovės, pastebėjo vieną valstietį, kuris pasiliko sėdėti. Tai įvyko Prancūzijoje, kur Švč.Sakramentas atvertas visą laiką. Sakaramentas čia ir žmogelis sėdi ir žiūri į vieną tašką. Šventikas paklausė jo: "Kas yra, ką pergyveni?" O tas atsako: "Aš paprastas žmogelis, nežinau kaip jums paaiškinti, tėve, bet štai sėdžiu prieš Ji, ir man gera su Juo, ir, turbūt, Jam gera su manim":. Ir štai šį Dievo buvimo jausmą pergyveno apaštalai, kai vyko Persimainymo paslaptis, kai jie miegojo ant kalno. Ir kai trys apaštalai prabudo ir pamatė spinduliuojantį Kristų, jie nežinojo ką sakyti, ir Petras tarė: "gera mums čia būti". Tai viršūnė maldos vidinio priėmimo. Metropolitas Antonijas, vienas iš mūsų amžininkų, maldos mokytojas, pasakojo apie vieną moterį, kuri niekaip negalėjo pajausti maldos galią, ji kalbėjo: "Dievas tyli kai aš meldžiuosi". O jis jai sako: "Bet ponia, jūs juk neleidžiate Jam net žodelio įterpti… kažkas jūsų galvoje kelia triukšmą. Kaip galit išgirsti Jo tylų balsą, jei visa laiką Jam apie kažką pranešinėjate?..". Metropolitas tai visada pasakodavo ir aprašė tai, žinoma su ironijos šešėliu. Tai nereiškia, kad jūs tampate storaodžiai ir beširdžiai, ne, bet jūs sutvirtėjate. Jūsų reakcija nustoja būti per daug audringa. Jūs nustojate būti tokie pažeidžiami ir silpni, kaip anksčiau, nes esate su Juo ir per šią prizmę žvelgiate į pasaulį. Ir atsiveria pasaulyje kitas išmatavimas, kita gelmė, ir žmonės, kuriuos jūs matote, kitaip priimate. Jumyse iškyla geranoriškumas, gailestingumas, žmogiškumas, beveik meilė, ir jums nemalonu važinėtis liftu ir stebėti nuliūdusius veidus, jūs žvelgiate į juos visai kitaip, gyvenimas ima keistis, kasdieninis gyvenimas. Kalbu apie paprastus, buitinius dalykus. Jūs nustojate būti nelaimingu žmogumi, kuriam viskas bjauru, kuriam apsidairyti - bjauru, kuris jaučiasi pasinėręs į purvą. Taip, žinoma, pas mus gyvenimas nesaldus. Bet kur gyvenimas buvo saldus ir kada? Bet svarbu, kad žmogus, Dievo tvirtinamas, sugebėtų šiame gyvenime išsaugoti save ir ne tik išsaugoti, bet ir auginti. Todėl Šv.rašto mąstymai, maldažodystė yra krikščionio gyvenimo dalis. Tai aš vadinus "dvejomis stalo kojomis". O trečioji koja - Prisikėlimo diena (Sekmadienis).

Man visada gera, kai atvyksta pas mus sportininkai iš užsienio, ledo rutulio žaidėjai ar dar kokie ten ir sako: "Sekmadieniais mes nežaidžiam". Formalumas? Apeiga? Ne. Senovės principų teisumas. Prieš tris tūkstančius metu su viršum Viešpats tarė: "Septintą dieną švęsi". Dabar pas mus įprasta, septinta diena - išeiginė, ir net šešta. Bet iš tiesų ši diena buvo duota pradžioje, kad žmogus išsikapstytų iš skubėjimo ir pamastytų ir surinktų save. Visų reikalų niekada nesutvarkysi. Tai jūs puikiai žinote. Tai bedugnė statinė, bet įgauti jėgų gyvenimui, dėl to verta sustoti. Tada ir rūpesčiai lengviau spręsis. Pasakojo apie viena vokietį batsiuvį, kuris, kad ir kaip jį pastorius kvietė į Mišias, atsisakydavo, tardamas, kad gerbia Viešpatį Dievą, bet turi šeimą ir jis turįs siūti batus sekmadieniais kad juos pramaitintų. Tada pastorius atliko tokį eksperimentą. Jis tarė: "Na kiek uždirbi sekmadienį? Štai aš tris mėnesius tau užmokėsiu, o tu sekmadieniais ateik I bažnyčią". Taip ir padarė. Ir batsiuvys per tuos tris mėnesius išmoko taip sutvarkyti dienas, kad sekmadienis jam tapo gyvenimo šventės diena. Koks gyvenimas be šventės? Tai tik pilka masė. Ir štai sekmadienis turi būti mūsų šventė. Mes tai praradom. Mes tai paniekinom, dabar reikia ne iš tėvų ar senelių lūpų o iš literatūros prisiminti, kad sekmadieniais žmonės net šventiškai rengdavosi. Mylėjo šią dieną, sekmadienį. Mums tai skamba kvailai, mes įpratom viską sumaišyti - sekmadienį - susitvarkyti ir taip toliau… Tai štai, šis trečias elemetas - šventa diena sekmadienis. Ir žinoma, centrinę vietą užima mūsų bendra malda. Jūs paklausite, o kaip galima į Dievą kreiptis visiems kartu? Taip, Jėzus sakė: "melskitės vienumoje". Bet Jis taip pat pasakė: "kur du trys mano vardu ir aš tarp jų…" Reiškia, mes atiduodam Jam savo širdį, vadinasi mes kartu Jam tarnaujam, tai ir yra dievo tarnyba (pamaldos)…

Telaimina Jus Dievas!
Paskaita perskaityta 1990 vasario 3 d.