1947 metų spalio 17 diena. Aštuonios ryto. Nuo New Rock KOP bazės tako Kalifornijoje kyla B-29 „Superfortress“. Bombonešis kyla aukštyn, o ryškūs saulės spinduliai blykčioja keisto cigaro formos aparato paviršiumi. Jis kabo po bombonešio pilvu.
Tai buvo raketoplanas Bell X-1, kuriam lemta praplėsti aviacijos galimybių ribas. Po kelių minučių 24 metų karinis lakūnas kapitonas Charles Yeager 13715 metrų aukštyje pasiekė viršgarsinį 1126km/val. greitį horizontaliame skrydyje. Šiame aukštyje tai atitiko М=1,06. Gruodžio mėnesį ši žinia pasiekė masines informacijos priemones. Aviacijos pasaulis sukrėstas: atsivėrė hyper garsinių skrydžių sritis.
Prie aplodismentus pelniusio šuolio amerikiečiai ėjo beveik keturis metus – nuo 1943 metų gruodžio mėnesio, kai NACA, KOP, KJP ir pramonės struktūrų atstovai bendrame pasitarime numatė didelių greičių tyrimų programą su karinėmis perspektyvomis. Firma „Bell“ įsipareigojo imtis atitinkamų tyrimų. Bandomųjų lėktuvų kūrimas prasidėjo 1944 metų pabaigoje, vadovaujant Woods`ui. Jie baigėsi 1946 metų sausio mėnesį sukūrus pirmąjį, o vėliau – ir antrąjį raketinio lėktuvo X-1 egzempliorių.
Pirmuoju prototipu (be variklio) buvo padaryta daug sklendžiamųjų skrydžių, nustatant aerodinamines lėktuvo charakteristikas. Jis startuodavo nuo nešėjo vaidmenį atliekančio modifikuoto „BOEING“ B-29 „Superfortress“. Skrendant 240 km/val. greičiu, bombų operatorius atjungdavo X-1 nuo bombonešio. Tada X-1 sklęsdavo iki aerodromo. Vėlesnių bandymų metu numetama buvo skriejant vis didesniu greičiu.
1946 metų gruodžio 9 dieną Chalmers Goodlin skrido antruoju raketoplanu. Šis jau turėjo variklį. 20-ojo skrydžio metu jis pasiekė М=0,8 greitį. Iki viršgarsinio greičio buvo likęs tik vienas žingsnis. Goodlin buvo civilis pilotas, jam buvo gerai mokama. Jis nutarė eiti va-bank. Už bandymą įveikti garso barjerą jis pareikalavo 150 tūkstančių dolerių. Karinę vadovybę ištiko šokas. Šie bandymai buvo apmokami iš Pentagono kišenės. Imta siūlyti tai kitiems pilotams, tačiau jie nepriėmė – viršgarsiniai skrydžiai tuo laiku buvo didelės rizikos zona, kur kasdien galėjai sutikti mirtį. Ir tada programos vadovai šios užduoties atlikimui ėmė ieškoti karinio lakūno.
Netrukus buvo pasirinktas 24 metų JAV KOP kapitonas Charles Yeager. Specialistai išaiškino, ką jis turės daryti. X-1 bus numestas iš bombų skyriaus maždaug 8000 metrų aukštyje. Tada pilotas turės įjungti raketinius variklius ir šturmuoti greičio ribas. Palyginus su eiliniu pakilimu, tokia taktika leido sumažinti aparato svorį kuro sąskaita, o kuo mažesnis svoris – tuo didesnis greitis. Lakūnas buvo perspėtas, kad įveikiant garso barjerą, gali susidurti su įvairiais netikėtumais.
Kapitonas Čakas (taip vadino jį draugai) parašė, kad jam parodytų lėktuvą ir įsimylėjo jį iš pirmo žvilgsnio. Be to, šis vaikinas iš Vakarų Virginijos buvo labai ambicingas. Jam atsivėrė galimybė pasireikšti naujų technologijų viršūnėje, ir jis jos nepaleido. Gaudamas kapitono algą, (283 doleriai per mėnesį) nusprendė įvykdyti šią programą ir prasiveržti pro garso barjerą, stratosferoje skrieti nei vienam pasaulio pilotui nepažintu greičiu.
Jis meistriškai susidoroja su sklendžiamaisiais skrydžiais. Ir štai - pirmasis skrydis su X-1 veikiant varikliams. Čakas stovėjo prieš B-29, kurio bombų skyriuje slėpėsi jo raketinis arkliukas. Aptakiomis, dvi su puse tonos deguonies bei spirito slepiančiomis formomis slydo rugpjūčio vėjas. Būtent tas užtaisas turėjo nunešti jį į šlovę arba sudeginti, nepalikdamas nei kruopelytės laidotuvėms. Ant peties nusileido 29 metų specialisto Jack Riedley ranka: - „Nesijaudink, X-1 yra protinga mašina...“ Jie spėjo susidraugauti ir dabar Jack žada skristi kaip borto inžinierius.
B-29 sparčiai kilo aukštyn. Lekia sekundės... Netrukus jis išgirdo, kaip trakštelėjo spynos. X-1 krito, neteko pastovumo. Yeager stengėsi suvaldyti jėgas. Aparatas išsilygino, ir lakūnas įjungė pirmojo raketinio variklio degimą.
Iš tūtos riaumodama išsiveržė akinanti liepsna, o Charles vieną po kito įjungė dar tris variklius. Didžiulės perkrovos spaudė lakūną į krėslą, raketos nešė jį į stratosferą. Prietaisai rodė, kad aukštis jau 14000 metrų, o greitis - М=0,8. Yeager dar niekada nebuvo skridęs tokiu greičiu. Charles išjungė variklius ir nėrė bazės link. Nusileidęs iki 90 metrų, pasuko raketoplaną tiesiai į bokštą. Tuo pačiu metu paleido du variklius. Jie išliejo gigantišką ugnies srautą. Vėliau pasigirdo riaumojimas. Visų bazės pastatų langai drebėjo, vibravo stogai. O Yeager vėl nustebino kolegas. X-1 vėl šovė į dangų. Mažiau kaip po minutės jis pasiekė 11000 metrų aukštį. Ir tik pasibaigus degalams, Yeager nusklendė į pagrindinį taką.
Kapitonas Yeager gavo „per kepurę“. Sudėtingoje programoje negalima buvo krėsti kaubojiškų triukų. Kituose skrydžiuose jis pats tuo įsitikino. Spalio 5 dieną buvo šeštas skrydis veikiant varikliams. X-1 pasiekė М=0,86, ir tada prasidėjo beprotiška vibracija. Sudrebėjo raketoplano sparnai – tarsi jie būtų ugnimi spjaudančio drakono nasruose. Naujas skrydis – dar sunkesnės komplikacijos. Kai tik Charles įsibėgėjo iki М=0,94, užstrigo vairolazdė. Tai jau buvo nelaimės nuojauta. Aviacijos specialistai numanė, kad skrendant garso greičiu, lėktuvo nosis arba kils į viršų, arba smiginės žemyn, todėl pilotas turės pastoviai tiesinti skrydžio trajektoriją. Jei jis nesusidoros su tuo, tai lėktuvas bet kuriuo metu gali būti nuverstas į suktuką, o tai reikštų neišvengiamą lėktuvo ir piloto žūtį.Yeager grįžo įsitikinęs, kad X-1 projektas bus palaidotas. Taip pat galvojo ir daugelis kitų specialistų. Tuomet savo galimybes parodė jo draugas Jack Riedley. Jis greitai brūkštelėjo formulę: vairolazdė buvo blokuota dėl to, kad skrendant didžiausiu greičiu, oro slėgis blokuoja aukščio vairų judesius. Jis pasiūlė valdyti lėktuvą uodegos stabilizatorių pagalba, kadangi oro srautas ten ne toks stiprus.
Tačiau Riedley teoriją buvo galima patikrinti tik vienu būdu. Ir Yeager ryžosi tam ilgai negalvodamas. Naujo skrydžio metu jis vėl įsibėgėjo iki М=0,94. Ir įsitikino, kad Riedley yra teisus. Keisdamas stabilizatorių padėtį, Chuck be vargo išlygino raketoplano skrydį. Dabar jis įsitikino, kad sugebės viršyti garso greitį, ir kas svarbiausia – likti gyvas.
Į aviacijos istoriją įėjęs skrydis buvo kupinas intrigų ir dramatizmo. Apie tai 1986 metais pasakojo pats lakūnas-bandytojas savo autobiografinėje knygoje „Yeager“. Chuck nelaukė tokio smūgio. Skristi buvo numatyta artimiausią antradienį, o sekmadienį jis su savo žmona Glennis jodinėjo žirgais, iškrito iš balno ir susilaužė du šonkaulius. Gulti į ligoninę? Yeager iš karto atmetė šią galimybę. Gydytojai gi uždraus skraidyti ir bandymus baigs kitas lakūnas.
Pirmadienį ryte Glennis nuvežė jį pas vietinį gydytoją. Šis suteikė pirmąja pagalbą ir patarė savaitę pailsėti. Šį pasiūlymą Charles praleido pro ausis. Jis nekreipia dėmesio į skausmą krūtinėje, - dabar labiau rūpėjo blogai judanti dešinė ranka. Atvykęs į bazę pasakė Jack Riedley apie nutikimą ir apie savo sprendimą skristi. Jis buvo kruopščiai išstudijavęs lėktuvą ir manė, kad susitvarkys su valdymu. Tačiau čia iškilo viena esminė problema. Reikėjo pakelti liuką rakinančią rankeną, o jis nesugebėjo to padaryti su skaudančia ranka. Charles rado išeitį: jis sutrumpino paprastą šluotą ir, pasinaudodamas sveika ranka, su ja ruošėsi pakelti rankeną.
Antradienis. 1947 metų spalio 14 diena. Yeager tą dieną rengėsi pasiekti М=0,97. Tačiau jis nusprendė sulaužyti grafiką. Jis galvojo taip: kuo daugiau skrydžių, tuo didesni šansai žūti. Todėl jis ruošėsi šturmuoti garso greitį.
Žingsniai laipteliais gana skausmingi, užtat sutrumpinta šluota puikiai atlieka savo funkcijas. Kai X-1 atsiskyrė nuo B-29, Yeager jautė, kad jis visiškai kontroliuoja situaciją. Vieną po kito jungė variklius ir gana greitai pasiekė М=0,88. Lėktuvas pradėjo vibruoti, todėl jis išjungė du variklius ir pakreipė uodegos stabilizatorius. Tai suveikė puikiai. Vėl įjungtas trečias variklis ir raketoplanas pakilo. Kuo tiksliau jis veikė, tuo paklusniau elgėsi lėktuvas. Rodyklė virpėdama judėjo prie М=1, kol iššoko už skalės ribų.1947-1948 metais Charles Yeager su X-1 skrido daugiau nei 80 kartų. Paskutinį kartą (1949 metų sausio mėnesį) raketoplanu kilo nuo žemės su pusės degalų atsarga. Įsibėgėjimui užteko 700 metrų, o atsiplėšimo greitis buvo 273 km/val. Per 1 minutę 40 sekundžių pakilo į 7600 metrų aukštį ir skrido 8 minutes, nors variklis veikė mažiau kaip 2 minutes. 1948 metais Yeager pasiekė 1556 km/val. greitį 14000 metrų aukštyje. Tai atitinka М=1,46. 1949 metais jis pasiekė maksimalų aukštį – 21383 metrai.
1953 metų balandžio mėnesį prasidėjo X-1A skrydžio bandymai. Gruodžio 12 dieną Charles Yeager pasiekė juo maksimalų greitį – 2655 km/val. (М=2,5) daugiau kaip 21000 metrų aukštyje, o 1954 metų vasarą – 27450 metrų aukštį. Jis buvo dosniai pažymėtas aukščiausiais apdovanojimais, paliko karinę tarnybą, tačiau tęsė viršgarsinių lėktuvų bandymus. Pasitraukęs į atsargą brigados generolo laipsnyje Charles nepaliko dangaus – jis skraidė sklandytuvais, reaktyviniais lėktuvais, tuo dar kartą įrodydamas, kad yra lakūnas iki kaulų smegenų, ir kad tik tokie pilotai sugeba pabalnoti garsą.
Paprastu reaktyviniu lėktuvu garso greitis buvo viršytas 1948 metais. Gruodžio 26 diena 32 metų sovietų kapitonas Oleg Sokolovskij bandomuoju fronto naikintuvu La-176 7000 metrų aukštyje pasiekė 1105 km/val. greitį, kas atitinka М=1,021. Ir vis dėlto lėktuvai negalėjo konkuruoti su raketoplanais. Tuo metu, kai šie pusiau kosminiuose skrydžiuose pasiekdavo М=5–7, serijiniai turboreaktyviniai lėktuvai pasiekdavo daugiausia М=3–3,5. Greičiausiai skriejo amerikiečiai – kapitonas Eldon Jorce ir majoras George Morgan strateginiu žvalgybiniu lėktuvu SR-71. 1976 metų liepos mėnesį jie pasiekė 3529,56 km/val. greitį. Greičiau už juos lėktuvais niekas neskraidė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą