2015 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Penemiundė ir pirmoji balistinė raketa



 Antra dalis
1936 metų kovo mėnesį fon Braunas gauna Vermachto užsakymą sukurti 275 km nuotoliu skrendančią balistinę raketą su 1 tonos koviniu užtaisu. Tuo pačiu metu Sausumos kariuomenės vadas Fričas priėmė nutarimą statyti bandymų poligoną ir superšiuolaikinę karinę bazę Baltijos jūros Uzedom salos Penemiunde gyvenvietėje.
Gegužės pabaigoje Braunas sulaukė galingo pastiprinimo – iš Vienos į Vokietiją atvažiavo žinomas mokslininką sir konstruktorius Oto Zengeris. Reicho valdžia pakvietė jį, kad sukurtų ir vadovautų Imperiniam reketinės technikos institutui. Genialusis austras pradėjo nuo skystojo deguonies gamyklos (ji gamino 56 tonas deguonies per parą) ir 100 tonų traukos Skystųjų Raketinių variklių ugnies stendo statybos. Jau po trijų metų slėgis bandomųjų variklių degimo kamerose siekdavo iki 100 atmosferų, o dujų tekėjimo greitis variklių tūtose siekdavo 3 kilometrus per sekundę! Zangerio pastangos nukreiptos į ateitį.
Bet ir fon Brauno darbai sparčiai judėjo pirmyn – 1937 metų liepos 23 dienos dokumente jis pirmą kartą panaudoja indeksą A-4 (Fau-2) ir paskelbia raketos charakteristikas. Raketos svoris - 12 tonų, ilgis – 14 metrų, skersmuo – 1,6 m, skystojo raketinio variklio trauka – 25 tonos, kovinės galvutės svoris – 1 tona, apšaudymo nuotolis – 300 kilometrų.
1939 metų kovo 17 dieną įvykdyti bandomieji startai, kuriuos stebėjo ir Adolfas Hitleris. Jis nelabai susidomėjo tuo, ką matė, todėl 1940 metų vasario mėnesį nutraukė visas ginkluotės kūrimo programas, jei jų įgyvendinimui reikėjo ilgesnio nei 1 metai laikotarpio. Nepaisant to gegužės mėnesį Baltijos ir Šiaurės jūros akvatorijose pradėti Fau-2 šaudymai maksimaliu nuotoliu. Vernerio fon Brauno ir Valterio Dornbergerio užmanymai siekia kur kas toliau!...
1937 metų gegužės 1 dieną Verneris fon Braunas įstojo į nacional-socialistų partiją ir paskirtas techniniu „Kummersdorf-Penemiunde-Rytai“ raketų centro direktoriumi. Kadangi jis pats buvo civilis kariniu, vadovu paskirtas Valteris Dornbergeris. Penemiundėje fon Braunas vadovavo 20-ies tūkstančių darbininkų ir inžinierių armijai. Jis mokėjo vadovauti ir pasiekdavo maksimalaus efektyvumo. Ten baronas pelnė Dzeuso pravardę.
Fon Braunas jau tada suvokė, kad vis karai anksčiau ar vėliau baigiasi, todėl Fau-2 yra pasmerkta likti istorijoje. O raketa – ne viena ginklas, bet ir priemonė pasiekti kosmoso platybes! Todėl net šiame kare jis turi šansą padaryti įdarbį ateičiai. Fiureris ketino užgrobti Angliją, išlaipindamas ten kariuomenės desantą. Tačiau, kai operacija „Jūrų liūtas“ buvo atidėta, mokslininkams vėl teko kibti į darbą – 1940 metų pabaigoje gautas užsakymas suprojektuoti raketą, kuri galėtų pasiekti tikslą JAV teritorijoje. Braunas suprato, kad tokią užduotį gali atlikti tik dviejų pakopų raketa, kuri turės tokias charakteristikas, kurios gali užtikrinti kelią į kosmosą!.. Tuo labiau, kad Reicho valdžia negailėjo pinigų – 1942 metais Penemiundė gaudavo dvigubai mažiau lėšų, nei visa trečiojo Reicho tankų pramonė.
Tarpkontinentinės raketos A9/A10 apmatai jau buvo aiškūs 1941 metų pavasarį. Kiekvienas jos elementas buvo kruopščiai paskaičiuotas ir patikrintas, pasitelkiant į pagalbą profesorių Hermaną Obertą. Nenuostabu, kad karo metu ypač aktyviai veikusi žvalgyba aptiko naujos strateginės raketos pėdsakus. Anglijos agentas Vokietijos aviacijos ministerijoje pranešė, kad pirmos A10 pakopos svoris – 85 tonos, o antroji pakopa A9 turi strėlės formos sparną.
Reichsveras plačiu mastu tęsė Penemiundė raketinę programą. Pirmąją pasaulyje balistinę raketą „А-4“ („Fau-2“), Verneris fon Braunas kūrė 2,5 metų. 15-os metrų ilgio raketa galėjo skraidinti 1 toną sveriantį kovinį užtaisą 300 km nuotoliu. 1942 metų spalio 3 dieną įvykdytas pirmasis sėkmingas startas. Ji praminta „Fau“ – vėliau daktaras Gebelsas išaiškino, kad šis pavadinimas kilo iš žodžio „Vergeltungswaffe“ („Keršto ginklas“).
Kalbėdamas oficialios iškilmės metu, Valteris Dornbergeris pasakė: „Mūsų raketa prasiveržė į kosmosą ir mes pirmą kartą įrodėme, kad raketine trauka yra tinkama kosminėms kelionėms... bet kol dar vyksta karas, pagrindinė mūsų užduotis – raketos kaip ginklo tobulinimas“. „A-4“ kūrimo vadovu paskirtas Penemiundės karinės-bandymų stoties viršininkas, generolas-majoras Valteris Dornbergeris.
1943 metų viduryje pablogėjo vokiečių kariuomenės padėtis karo frontuose. 1943 metų liepos 7 dieną ginkluotės ministras Albertas Špejeris surengė Penemiundės atstovų vizitą pas fiurerį. Šis liko sužavėtas Vernerio fon Brauno jaunyste ir protu ir įsakė laikyti Penemiunde svarbiausiuoju objektu. 1944 metais požeminėje Mittelverk gamykloje (Hraco kalnuose) pradėta serijinė „V-2“ (Fau-2) gamyba, o jos vadovu paskirtas SS generolas Kammleris.
1943 metų vasarą Prancūzijos pakrantėje išdygo betoniniai raketų bunkeriai. Hitleris reikalavo, kad metų pabaigoje kasdien į Londoną skristų ne mažiau kaip po 1000 raketų. Bet 1943 metų liepos mėnesį lenkų partizanai pavogė ir į Londoną persiuntė „Fau“ brėžinius ir raketinės bazės planus. Rugpjūčio 17 ir 18 dienomis virš Penemiundės pasirodė 600 „skraidančių tvirtovių“ „Lancaster“ ir prasidėjo operacija „Hidra“, kurios metu ant salos 1800 tonų bombų. Bombardavimo metu žuvo 735 žmonės (jų tarpe buvo 550 užsieniečių, daugiausia lenkų darbininkų) ir buvo sunaikintos visos raketos. Antskrydžio metu RAF neteko 40 bombonešių.
Raketų gamyklą teko perkelti į Nordhauzeno apylinkes (Hraco kalnynas), kur šimto metrų gylyje dirbo tūkstančiai „Dora“ koncentracijos stovyklos kalinių. Penemiundėje liko laboratorijos ir bandymų aikštelės. Bandomasis poligonas perkeltas į Lenkijos Krokuvos vaivadijos Bliznos apylinkes.

Ketvirta dalis - Himlerio kerštas
Penkta dalis - Žūti ar pasiduoti? 
Šešta dalis - Neribotų galimybių šalis
Septinta dalis - "Aukso amžius".

2015 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Verneris fon Braunas - kosminio amžiaus genijus


 Pirma dalis

Jis sukūrė pirmąsias pasaulyje balistines raketas ir galingiausias raketas-nešėjas „Saturn“, vadovavo kuriant ir sėkmingai įgyvendino žmogaus išlaipinimą Mėnulyje. Sakoma, kad jis buvo vienintelis NASA filosofas. Prieš pat mirtį, žinodamas, kad serga nepagydoma vėžio forma jis daug mąstė apie tai, ką iš tikrųjų reiškia kosmoso užkariavimas.
„Dabar mes gyvename Žemės planetoje, kuri sukasi aplink Saulę. Saulė yra deganti žvaigždė ir vieną dieną ji sudegs, o skriejančios aplink ją planetos pasidarys negyvenamos. Todėl mes turime nutiesti tiltą į kitas žvaigždes, nes kiek žinoma, esame vienintelės mąstančios būtybės visoje Visatoje. Kada mes pradėsim statyti tiltą į žvaigždes? Mes pradėsim, kai tik būsim pajėgūs ir tas laikas yra dabar. Negalime patirti nesėkmę įsipareigodami išsaugoti vienintelę mums žinomą prasmingą gyvybę“.
Verneris Magnusas Maksimiljanas fon Braunas (Wernher von Braun) gimė 1912 metų kovo 23 dieną Virzice mieste, kuris buvo Prūsijos provincijoje Pozen. Jo tėvas buvo žinomas Vokietijoje politikas ir finansistas. Buvęs reichskanclerio pavaduotojas, Rytų Prūsijos vyriausybės vadovas ir Reichsbanko direktorius baronas Magnus fon Braun dar ilgai išliko įtakinga asmenybe Vokietijoje.
Prieš mokyklą Vernerį prižiūrėjo ir auklėjo jo mama, baronienė Emi. 10-metis Verneris išvažiuoja į Berlyną ir ten pradeda mokytis Prancūzų gimnazijoje. Dėl prastų fizikos ir matematikos žinių jis buvo paliktas antriems metams. Bet užtat jis garsėjo savo originalumu ir užsiiminėjo bet kuo, kas tik pakliūdavo po ranka. 12-metis moksleivis pritaisė prie vaisių dėžės ratus ir prikrovė į ją fejerverkų. Tai buvo „automobilis-raketa“. 1925 metais po eilinio policijos sulaikymo už „skraidančios taros“ bandymus, buvo perkeltas į griežtesnę mokyklą – šalia Veimaro esantį Hermano Litco internatą.
Kartą viename astronomijos žurnale Verneris aptiko H. Oberto knygos „Keliai į kosminę kelionę“ („Wege zur Raumschiffahrt“) reklamą. Svajonė apie skrydžius kosmose privertė rimčiau imtis matematikos studijavimo – mat be jos buvo sunku suprasti Oberto knygą. Tuo metu subūrė aplink save klasiokus ir pastatė observatoriją, kurios širdimi tapo frau Emi dovanotas teleskopas.
1927 metais Vokietijoje įkuriama Tarpplanetinių susisiekimų draugija („VfR“). Apie tai jis sužinojo raketinio M. Valje automobilio demonstracijos metu. 1928 metais datuojamas ir Vernerio rankraštis „Lunetta“. Tai buvo orbitinės kosminės stoties projektas. 1928 – 1929 metais aktyviai lankėsi „VfR“ susirinkimus ir susirašinėjo su draugijos steigėju V. Lėjumi.
1929 metų vasarą į Berlyną atvažiavo H. Obertas, Jis turėjo konsultuoti fantastiniame F. Lango filme „Moteris Mėnulyje“ („Frau im Mond“) ir iki filmo premjeros sukurti tikrą raketą. Tuo metu „Ufa“ kino studijos paviljone dirbo ir 17-metis Verneris. Tačiau raketa premjerai liko neparengta...
1930 metų balandžio mėnesį Verneris fon Braunas įstojo į Berlyno technikos institutą. Laukdamas semestro pradžios įsidarbino praktikantu į Borzigo garvežių gamyklą. Tą patį pavasarį Berlyno chemijos-technikos institutas pasiūlė VfR ir F. Obertui savo cechą ir lėšas, kad būtų užbaigtas ir patentuotas skystojo raketinio variklio degimo kameros modelis. Tuomet Verneris fon Braunas ir susitiko su H. Obertu. Po šio susitikimo Obertas rekomendavo jaunuolį į pirmąją VfR raketinės technikos parodą Berlyne. O visą savo laisvalaikį Verneris ir jo kolegos – raketų konstruktoriai K. Ridelis ir R. Nebelis skyrė darbui dirbtuvėse ir kūrė H. Oberto konstrukcijos kamerą.
1930 metų rugsėjo mėnesį linksma vyrukų kompanija dviem automobiliais ir priekaba atvežė į Berlyno Reinikendorf priemiestį keistų daiktų. Į apleistas armijos kareivines įtempė cigaro formos daiktą, o ant vartų pakabino metalinį pusantro metro ilgio kosminio laivo maketą, kuris buvo naudojamas filmo „Moteris Mėnulyje“ filmavimo metu. Taip pradėjo veikti vėliau pagarsėjęs VfR raketodromas (Raketenflugplatz). Šio raketodromo istorija sutampa su Vernerio fon Brauno mokslo metais (1930-1934). 1930 metais vieną semestrą jis mokėsi Berlyno technikos institute, 1931-1932 metais – tris semestrus Ciuricho technikos institute ir 1933-1934 metais tris semestrus Berlyno universitete.
Vyresnysis Vernerio brolis siekė politinės karjeros ir 1932 metais jau buvo žemės ūkio ministru. Jų namuose dažnai lankėsi politikai, tačiau pokalbiais sukosi visa ne apie žemės ūkį. Vis dažniau buvo kalbama apie ginkluotę ir raketas. Pagal Versalio sutartį pokarinei Vokietijai buvo leista turėti tik 204 lauko pabūklus ir 84 haubicas. Apie raketas ten nebuvo kalbama, todėl reichsvero generolai greitai suprato, kad tuo galima pasinaudoti. 1930 metais įkuriamas Karo ministerijos raketų skyrius, o raketinio ginklo kūrimas buvo patikėtas Armijos ginkluotės inspekcijos (AWB) šaudmenų ir balistikos skyriaus viršininkui Karlui Bekkeriui ir Berlyno technikos instituto dėstytojui, skystųjų reaktyvinių sviedinių kūrimo vadovui, kapitonui Valteriui Dornbergeriui. 1927 – 1932 metais AWB tyrė „raketinės idėjos“ taikymo galimybes artilerijoje ir finansavo jau vykdomus projektus. 1932 metais Bekkeris ir Dornbergeris nusprendė pakviesti į eksperimentinę Kummersdorf stotį (poligonas į pietus nuo Berlyno) vokiečių raketinės technikos specialistus M. Valje ir V. Ridelį iš „Opel-Heylandt“, I. Vinklerį iš „Junkers“ ir R. Nebelį bei K. Ridelį iš „VfR“.
1932 metų rugsėjo mėnesį finansinės raketodromo perspektyvos buvo apgailėtinos. Verneris fon Braunas išsireikalavo asmeninės K. Bekkerio audiencijos. Finansavimas buvo atnaujintas, o Verneriui pasiūlyta užbaigti savo disertaciją Berlyno Frydricho Vilhelmo universitete, nepasitraukiant nuo darbo Ginkluotės Valdyboje. 1932 metų spalio 1 dieną fon Braunas įtrauktas į techninės-raketinės dokumentacijos analizės grupę.
1933 metais į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Jis labai vertino tuos mokslininkus, kurie galėjo kurti naują ginkluotę ir reikalavo, kad tai būtų absoliučiai lojalūs ir pageidautina – grynakraujai arijai. Baronas Verneris fon Braunas idealiai atitiko šiuos reikalavimus, tuo labiau, kad tais pačiais metais kartus su 2000 mokslininkų įstojo į SS gretas.
1934 metais Verneris fon Braunas Berlyno universitete apgynė daktaro disertaciją ir birželio 27 dieną tapo jauniausiu Vokietijoje technikos mokslų daktaru. Tuo metu jam buvo tik 22 metai. Jam paskirta laboratorija „Kummersdorf - Vakarai“ ir bandomosios aikštelės vadovo pareigos. Tai buvo nedidelė laboratorija, o Verneriui mokama tyrinėtojo „stipendija“.
1934 metų pabaigoje fon Brauno grupė jau išbandė skystuosius dviejų raketų „A-1“ ir „A-2“ raketinius variklius. Jie svėrė po 150 kg ir išvystydavo 300 kg trauką. Išbandę variklius paleido ir dvi raketas „A-2“, kurias praminė tuo metu populiarių komikų Makso ir Ridelio vardais. Raketos pakilo į pusantros mylios aukštį.
Kitais metais laboratorijoje lankėsi sausumos kariuomenes vadas generolas fon Fričas. 1935 metais fon Brauno grupė išaugo iki 80-ies žmonių ir reguliariai vykdė statinius 1 ir 1,5 tonų traukos variklių bandymus. Susipažinęs su darbais pasirūpino, kad Adolfas Hitleris išskirtų 20 milijonų markių.
Šių bandymų metu ne kartą aidėjo sprogimai, todėl iškilo būtinybė surasti saugesnę vietą raketiniam poligonui. Vernerio tėvas pasiūlė perkelti poligoną į Baltijos jūros Uzedom salą, šalia Penemiundės žvejų kaimelio visai greta Peene upės žiočių. Ten dar jo senelis medžiodavo antis.
1935 – 1936 metais buvo „Luftwaffe“ aukso amžius – tuomet dar nebuvo išaugęs toks didelis valdymo aparatas. Esanti valdžia tampriai bendradarbiavo su armija kuriant lėktuvus su raketiniais varikliais, todėl jautė raketų konstruktorių poreikį. Tuo ir pasinaudojo Verneris fon Braunas bei Karlas Bekeris. Gauti fondai ženkliai pastūmėjo naujojo centro statybas. Be aerodromo, stendų ir „Luftwaffe“ cechų saloje augo ir gamybiniai pastatai bei įrenginiai raketų bandymams ir startui.


Ketvirta dalis - Himlerio kerštas
Penkta dalis - Žūti ar pasiduoti? 
Šešta dalis - Neribotų galimybių šalis
Septinta dalis - "Aukso amžius".